Tyrimas atskleidė, kad beveik trys ketvirtadaliai apklaustųjų nežino, kuriuo žmogumi gali pasitikėti, jaučiasi svetimi net tarp savų.

Apklausos duomenimis, žmonėms laimingais jaustis savo šalyje trukdo ir polinkis vieniems kitus smerkti. Anot Žmogaus studijų centro prezidento Gintaro Chomentausko, tai iš dalies lemia ir aukštus savižudybių bei mirčių nuo su stresu siejamų širdies ir kraujagyslių ligų mastus.

Tyrimo autoriai, rezultatus pristatę Seime, siūlo laimingų žmonių skaičiaus didinimą iškelti kaip pagrindinį valstybės sėkmės rodiklį ir imtis priemonių visuomenės sutelktumui didinti, taip pat formuoti žiniasklaidos ir politikų suvokimą apie tai, kad neigiamomis emocijomis persmelkta vieša informacija turi žalingą poveikį žmonių emocinei savijautai.

Vis dėlto, teigia pašnekovas, tai tėra pliusai, kuriuos galime įžvelgti Lietuvoje, ir jų nenusveria klimato kaitos minusai, iš kurių bene svarbiausias yra dažnėjantys ekstremalūs reiškiniai.

– Kai prasideda naujas sezonas, žmonės dažnai prisimena, kad orai neatitinka kalendoriaus, nes turbūt keičiasi klimatas. Ar svarbu atskirti, kad orai, orų prognozės nėra tas pats, kas klimatas?

– Be jokios abejonės, yra didelis skirtumas. Kai kalbame apie orus, kalbame apie tai, kas vyksta šiandien, vyko vakar, galbūt aptariame mėnesį ar porą mėnesių į priekį ar atgal. Kai kalbame apie klimatą, dažniausiai turime omenyje daugiametį orų režimą.

Standartiškai vertinamas 30 metų laikotarpis. Kartais šiais laikais būna vertinamas 20 metų laikotarpis. Bet kuriuo atveju tai ilgas laikotarpis. [...] Tik analizuojant statistinius duomenis apie ilgesnio laikotarpio orų sąlygas galime pasakyti, ar iš tikrųjų mūsų klimatas keičiasi, ar ne.

– Koks tas klimato kaitos vertinimo procesas? Ar jis sudėtingas?

– Kaip pažiūrėsi. Iš tikrųjų, kuo toliau, tuo daugiau informacijos turime. Anksčiau remdavomės tik matavimų rezultatais antžeminėse meteorologijos stotyse. Kai kuriose vietose, pavyzdžiui, Europoje, jų daug, bet iš kitų vietų, pavyzdžiui, Sibiro, Šiaurės Kanados ar netgi Afrikos tos informacijos labai trūkdavo. Jau net nekalbu apie vandenyną. Mes labai mažai žinodavome apie orų sąlygas virš vandenyno.

Tačiau šiais laikais informacijos daugėja, nes čia ir meteorologams, ir klimatologams labai padeda palydovai, palydovinės informacijos gausu. Mes kuo toliau, tuo patikimesnes išvadas galime daryti apie vykstančius pokyčius.

Antra vertus, visa orų sistema yra gana chaotiška. Ko gero, mes negalime tikėtis, kad ten viskas vyksta tolygiai, palaipsniui, be jokių perturbacijų ir pan. Todėl galima sakyti, kad turime daugiau informacijos ir tai leidžia ne tik daryti tikslesnes išvadas, bet ir duoda naujų minčių apmąstymams. Galima sakyti taip.

Paskutinė tikrai labai šalta žiema buvo 1987 m., kai sausio mėnesio pradžioje temperatūra tame pačiame Vilniuje buvo nukritusi iki -35°C.

– Pakalbėkime detaliau – kaip gi keitėsi tas klimatas ir kokių gi kilo minčių apmąstymams, apie kuriuos užsiminėte?

– Klimatas globaliu mastu aiškiai pakito. Turime daugiau ar mažiau patikimą informaciją, pagrįst instrumentiniais matavimais, nuo XIX a. vid. Nuo 1880-ųjų jau turime gana tikslią informaciją apie tai, kokia buvo globali oro temperatūra. Galbūt mažiau žinome apie kritulių kiekį, tačiau nuo vėlesnių metų tą informaciją galime gauti.

Nuo XIX a. pab. [...] maždaug vienu laipsniu padidėjo globali oro temperatūra. Nors, atrodo, kas tas vienas laipsnis, bet iš tikrųjų mes kalbame apie visą planetą, ne apie kažkokią vieną vietą. Yra vietų, kur daugiau pakilo temperatūra, yra vietų, kur mažiau, bet, jeigu kalbame apie planetą, tai yra gana rimtas pokytis.

– Kas dėl visų šių dalykų kaltas – ar žmogus, ar tie pokyčiai yra natūralūs?

– Jeigu kalbėtume apie mūsų laiko mastelio gamtinius svyravimus, kurie tikrai turi įtakos globaliai klimato sistemai, be jokios abejonės, tai yra saulės aktyvumo svyravimai, kur yra labai aiškus cikliškumas. Be abejo, didelę įtaką klimato sistemai daro galingi vulkanų išsiveržimai, kurių XX–XXI a. nebuvo labai daug.

Kita vertus, šie gamtiniai procesai negali paaiškinti (bent jau dabar sunku būtų paaiškinti) to staigaus klimato atšilimo, kuris prasidėjo, tų pokyčių, kurie prasidėjo XX a. aštunto dešimtmečio pabaigoje globaliu mastu. Yra manoma, praktiškai neabejojama, kad didele dalimi (negalima sakyti, kad 100 proc., bet didesne nei puse) tai nulemta žmogaus ūkinės veiklos. Žmogus, vykdydamas ūkinę veiklą, irgi gali pakeisti klimatą, nors, atrodo, ką čia tas žmogus, tik išmeta kažkiek tų teršalų. Bet iš tikrųjų jis gali pakeisti visą globalų klimatą.

– Kaip stipriai žmogus lemia klimato kaitą?

– Ko gero, visi yra daug girdėję apie šiltnamio efektą. Labai dažnai išsigalvojama, kad šiltnamio efektą sukūrė žmonės. Anaiptol tai nėra tiesa. Šiltnamio efektas egzistavo visą laiką. Pagal tai, kur yra Žemė, pagal nuotolį tarp Žemės ir Saulės, Žemės paviršiaus temperatūra turėtų būti apie -19 °C. Realiai Žemės paviršiaus temperatūra yra +15°C.

Tą maždaug 34 laipsnių skirtumą lemia šiltnamio efektas, kuris yra natūralus. Natūralų šiltnamio efektą sudaro dujos, kurios įeina į atmosferos sudėtį. Pagrindinės dujos, kurios lemia šiltnamio efektą, yra vandens gerai. Taip pat – anglies dvideginis, metanas, azoto suboksidai, kitos smulkesnės, mažesnės koncentracijos dujos. Tos, kurias paminėjau, yra pagrindinės. Jų visą laiką tam tikras kiekis atmosferoje buvo.

Būtent dėl šių šiltnamio dujų Žemėje susidarė tokios sąlygos, kuriose gali išgyventi ir vystytis gyvybė, gyventi žmogus. Bėda yra ta, kad žmogus dėl savo ūkinės veiklos tą koncentraciją didina. Ta šiltnamio dujų koncentracija didėja ir palaipsniui temperatūra kyla. Galbūt prie bendro kiekio tai prideda tik kelis procentus, bet to užtenka, kad globali temperatūra padidėtų.

Jeigu dabar turime natūralų 34 laipsnių skirtumą, tai dėl žmogaus veiklos jis tampa 35 ar net 36 laipsniais. Toks yra skirtumas tarp to, kas turėtų būti Žemėje, ir to, kas yra. Todėl žmogus veikla daugiausia lemia klimato kaitą. Tai ne vienintelė priežastis, yra ir kitų priežasčių, kas sugeba klimatą paveikti, bet daugiausia lemia būtent šiltnamio dujų kiekio didėjimas atmosferoje.

– Turbūt dažnas žmogus prisimena, kad vaikystėje žiemos buvo tikrai šaltesnės, o vasaros – vėsesnės, tokių didelių karščių nebūdavo. Ar tai klimato kaitos pokyčiai?

– Kai galvojame apie vaikystę, ko gero, neprisimename nesaulėtų dienų. Jeigu prisimename vasarą, tai greičiausiai būna kažkas susijusio su saule. Tada ir sakome, kad „vasaros būdavo kaip vasaros“, o žiemos – neabejotinai buvo sniegingos, „sniego būdavo pusė metro, ypač per Kalėdas“. Atsakymas, ko gero, būtų toks, kad ir anksčiau buvo šiltų žiemų. Tai tikrai nėra šių laikų ir šių dienų išradimas Lietuvoje. Iš tikrųjų visais laikais jų buvo, bet, kai kalbame apie tai, kiek yra tokių šiltų žiemų bendrame žiemų skaičiuje, tai, be jokios abejonės, tų šiltų žiemų pas mus dabar yra daugiau. Lygiai taip pat, kai kalbame apie vasaras, jos irgi šiek tiek pašiltėjo.

Dabar jau su nerimu laukiame tokio skaičiaus kaip -20°C. Atrodo, kad tai yra kažkas, dėl ko turėtų sustoti visas mūsų gyvenimas. Buvo, ko gero, pora naktų ir Vilniuje, kai temperatūra nukrito žemiau, bet iš tikrųjų tokių naktų, tokių atvejų skaičius mažėja. Paskutinė tikrai labai šalta žiema buvo 1987 m., kai sausio mėnesio pradžioje temperatūra tame pačiame Vilniuje buvo nukritusi iki -35°C. Ten buvo bene daugiau nei 20 dienų, kai temperatūra naktimis nukrisdavo žemiau -20°C.

Tokių žiemų kuo toliau, tuo mažiau. Žinoma, pasitaiko. Buvo ir 2010–2012 m. žiemos gana vėsios. Dabar turėjome gana šiltų žiemų seriją. Ir ši žiema, greičiausiai, yra šiltesnė nei vidutinė. Žiemos pabaigoje gavome šitą pabaisą iš Rytų, kaip vadinama visoje Europoje. Ta temperatūra nukrito, bet tik porai savaičių. Tai yra vienas dalykas.

Kitas dalykas, mes jau esame adaptavęsi prie pasikeitusio klimato. Mums atrodo visiškai natūralu, kad sausio mėnesio viduryje pas mus nebūna sniego, jis būna nutirpęs, kad Kalėdos būna be sniego. Prisiminkime, pernai irgi taip buvo, užpernai greičiausiai irgi.

– Užtat Velykos su sniegu.

– Taip, kartais būna Velykos su sniegu. Kita vertus, apie vasarą irgi: jeigu darome statistinius skaičiavimus, labai aiškiai matosi, kad aštunto ar devinto dešimtmečio pradžioje toks dalykas kaip +30°C vasarą tame pačiame Vilniuje būdavo absoliuti retenybė. Galbūt du tris kartus per dešimtmetį pasitaikydavo. Dabar praktiškai tai nieko nestebina. Sakykime, +30°C temperatūra fiksuojama kone kiekvieną vasarą vieną ar dvi dienas. Mes jau visai kitaip tas pasikeitusias klimato sąlygas priimame.

Tarp kitko, Lietuvoje matavimai pradėti labai seniai – 1770 m. Vilniaus universitete pradėti kasdieniai matavimai. Pirmųjų 7–8 metų duomenys nėra išlikę, bet turime kasdienę informaciją nuo 1778 m. Tada matavo tik oro temperatūrą. Tik XIX a. pr. pradėjo matuoti daugiau meteorologinių elementų. Ką mes galime pasakyti? Yra apskaičiuota, kad nuo to laiko vidutinė metinė oro temperatūra Lietuvoje padidėjo pusantro laipsnio.

Matyti šiek tiek didesni pokyčiai šaltuoju metų laikotarpiu – žiemos šiek tiek labiau atšilo. Bet tas žiemų atšilimas, ko gero, buvo ryškesnis nuo 1990 m. iki 2010 m. XXI a. gana ryškūs pokyčiai matomi vasaros temperatūroje.

Kad ir kaip mes skųstumėmės lietuviškomis vasaromis ir sakytume, kad jos lietingos, kad čia neįmanoma ilsėtis, kad reikia ieškoti šiltesnių kraštų poilsiui, jos tampa vis labiau tam palankios. Mes turime dažnai tikrai daug šiltų dienų, kurias galime praleisti paplūdimyje ar pan. Tai vienas iš tokių aspektų, kai galima pasakyti, kad klimato kaita duoda naudos.

Beje, kadangi tos šiltesnės žiemos Lietuvoje prasidėjo nuo 1989 m., manau, Lietuva sutaupė. Dėl to, kad žiemos tapo šiltesnės, buvo mažiau energetinių resursų sunaudota šildymui.

– Sakote, kad už šildymą mažesnės sąskaitos, vasaros šiltesnės. Gal dar kažkokios naudos galima įžvelgti?

– Gal tuo ir baikime (juokiasi). Iš tikrųjų, žiemos yra šiltesnės, bet sąskaitos tiesiogiai nekoreliuoja. Mažiau, ko gero, mokame už šildymą, negu mokėtume, jeigu būtų šaltos žiemos. Taip, vasaros metu galbūt tas rekreacinis Lietuvos teritorijos potencialas irgi išaugo, galbūt ir jį galima padėti prie pliusų.

Yra apskaičiuota, jog net žemės ūkio kultūrų derlingumas didėja besikeičiančio klimato sąlygomis. Taip bent jau yra Lietuvoje, jokiu būdu ne kitose pasaulio šalyse. Bet čia, ko gero, viskas. Daugiau yra blogų poveikių. Pavyzdžiui, tos pačios ekstremalios oro sąlygos.

Ko gero, vienas tokių dalykų, labiausiai veikiančių mus, yra didėjantis klimato ekstremalumas. Jeigu 1,5°C išaugo Lietuvos vidutinė temperatūra, mes to nepastebėsime. Tai nėra labai didelis pokytis, kuris labai tiesiogiai paveiktų mūsų gyvenseną. Bet, jeigu kalbame apie, sakykime, įvairius ekstremalius įvykius – sausras, audras, apie šiaip nepalankius ūkinei veiklai meteorologinius reiškinius, ko gero, pastaraisiais metais jų turime daug.

Anot jos, meilės priešingybė nemeilė apima teritoriją, kur nėra vietos jausmas, žmogaus siela sustingsta ir sušąla.

– Klausimas, kas yra meilė, pernelyg nestebina. O kas yra nemeilė?

– Nemeilės kontekstas, kurį sukuria Andrey Zvyagintsevo filmai, yra pagrindas kalbėti apie tai, ką žmonės prarado gyvendami. Klausimas, kas yra meilė, turbūt yra visų laikų klausimas. Ir visais laikais jis likdavo be atsakymo, nes kiekvienas meilę suprantame ir išgyvename kitaip. Meilė turi tūkstantį veidų ir jie visi sunkiai įvardijami. Žmogus niekada nežino, kuriuo veidu meilė į jį atsigręš, jei apskritai atsigręš. Žmogaus siela yra arba atvira, arba uždara šiam jausmui.

Filosofai ir išminčiai mokė žmones pasiryžti mylėti. Meilė egzistavo kaip žmogaus sielos savybė, kurią vieni analizavo, kiti įvairiai interpretavo, o žmonės tiesiog mylėjo – kiekvienas savaip. Tai ir paprasti, ir labai sudėtingi dalykai vienu metu.

Žmogus gyvena gerai – gyvenimas modernus, komunikacija atveria kelius bendrauti, susitikti, atsidarė sienos. Kalbant apie žmogaus ir demokratijos išsivystymo laipsnį, žmogui turėtų būti lengviau gyventi. Bet ar tikrai? Ar komunikacijos laikais sumažėjo vienatvės? Bijau, kad ne. Ar technologijų laikais žmogus gali geriau pažinti save ir kitą žmogų? Bijau, kad irgi ne.

Tačiau meilė egzistuoja nuo tų laikų, kai atsirado žmogus. Nežinome, kokia ji buvo akmens amžiuje, bet ji buvo. Niekada negalės būti tikslių atsakymų į klausimą, kas yra meilė. Kaip ir nebus atsakymų į klausimą, kas yra nemeilė.

Galbūt meilę galima apibūdinti kaip žmogaus sielos siekio idealą. Arba kaip žmonių bendrumą, buvimą kartu – kamerine ir intymia prasme, arba platesne prasme, apimančia visuomenę, žmoniją. Jei meilė išimsime iš šių kontekstų – ir intymiojo, ir visuomeninio – turėsime nemeilės teritoriją, kur nebelieka vietos jausmams, kur žmogaus siela sustingsta ir sušąla. Tuomet tikrai būsime nemeilės zonoje.

Šį reiškinį puikiai parodo režisierius Andrey Zvyagintsevas savo filme „Nemeilė“. Formaliai, jo herojai turi viską, ką turi modernus žmogus. Tačiau jie neturi nieko, ką turėtų turėti žmogus – meilę ir gebėjimą kurti pamatus bendrumui. Nesvarbu, ar turėtume omenyje vyro ir moters, ar tėvų ir vaikų santykius, ar visuomeninius. Jei meilė nesukuria pamato, turime baisius santykius, kurie egzistuoja formaliai, bet neturi turinio.

– Filmas „Nemeilė“ tapo vienu populiariausių festivalyje „Scanorama“. Kaip manote, ką tai reiškia ir parodo apie visuomenę?

– Tai rodo, kad žmonėms rūpi išsiaiškinti šiuos svarbius klausimus. Menas ir menininkas gali formuluoti klausimus ir palikti juos žiūrovui, kad šis ieškotų atsakymų. Atsiranda poreikis žmonėms geriau suvokti save pačius, kitus žmones. Todėl šiame filme režisierius pasirinkęs labai paprastą erdvę – tai šeimos erdvė, neišvengiama mūsų gyvenimuose. Mes turime tėvus, dauguma patys vėliau tampa tėvais. Meilė visada inicijuoja bendrumą.

Kai to bendrumo ryšiai ima trūkinėti, mes nesuprantame, kodėl taip yra, norime tai sužinoti. Galbūt menas ir yra pajėgus atverti šią gelmę. Taip aš aiškinu susidomėjimą šiuo filmu. Jis neatsitiktinai nukeliavo iki paskutinės atrankos į Oskarus pakopos. Laikykime už jį kumščius.

– Filmas „Nemeilė“ – ne vienintelis filmas, kalbantis apie meilė ar nemeilę šeimoje, visuomenėje. Kokia meilė matoma šiandienos kine?

– Jei pažiūrėsime į ryškiausius filmus, atsiradusius pastaruoju metu, rasime bendrą jų temą ir diskursą. Tai vertybių ir meilės praradimo diskursas. Jis įvairiai interpretuojamas ir atskleidžiamas. Jau Luchino Visconti filmuose galima rasti šeimos griūties, susvetimėjimo, nemeilės arba prarastos meilės temą.

Kartu su L. Visconti išnyko aristokratija gyvenime ir kine. Tai toks nelaimingas sutapimas. Tačiau mano minėto diskurso ištakas galima rasti visuose menuose. Prarastų  vertybių ir meilės diskursas vienaip atskleistas Andrey Zvyagintsevo „Nemeilėje“, kitaip – Rubeno Ostlundo „Kvadrate“. Visi filmai paliečia nemeilės temą, ji nuskamba bet kuriame gerame filme. Matyt, tai laiko padiktuotas dalykas, nes temas suformuoja laikas, o ne užsakymai, net ne paties menininko valia.

Po tokių filmų galima matyti daug verkiančių arba į savo mintis panirusių žmonių. Galbūt tik menas pajėgia priversti žmogų suvokti tuos dalykus, suvokti meilę. Tačiau ar mes ją suvoksime, ar ne, ji vis tiek egzistuos. Tai jos iracionalumas – mes niekada negalėsime paaiškinti, kodėl vienas žmogus myli kitą žmogų, kodėl būtent tą ar tą žmogų. Tai klausimai be atsakymų ir meninių tyrinėjimų objektas. Aš labai džiaugiuosi, kad yra tokių sudėtingų, verčiančių galvoti, net kentėti filmų, galinčių atlikti ir katarsio funkciją.

Klounais gydytojais vadinami savanoriai didžiausią dėmesį skiria sergantiems vaikams.

Klounai gydytojai lanko vaikus ligoninėse, taip pat vaikų namuose, specialių poreikių turinčių vaikų darželiuose ir kitose įstaigose, kurios rūpinasi fizinių, psichologinių ar elgesio sutrikimų turinčiais vaikais. Gydytojai klounai taip pat susitinka su socialinę atskirtį patiriančiais vaikais ir jų kasdienėje aplinkoje.

Pirmą kartą Raudonos nosies diena buvo suorganizuota Didžiojoje Britanijoje 1988 metais. Tuomet garsiausi britų komikai parengė vaikams skirtą programą, kuri sulaukė didžiulio pasisekimo. Lietuvoje gydytojai klounai veiklą pradėjo 2010 m. Per tą laiką jie aplankė daugiau nei 80 000 vaikų.

Anot jos, taip pat didelį dėmesį kelionėse reikia skirti pasui. Pašnekovė jį siūlo dieną nešiotis su savimi, o vakare – palikti viešbutyje.

– Kaip pasirinkti, kur keliauti? Ką patartumėte neapsisprendžiantiems – kaip įsivertinti, kur vykti, kur keliauti, į kokius dalykus atkreipti dėmesį?

– Jeigu renkasi pradedantysis ar dar nedaug keliavęs žmogus, reikėtų rinktis šiek tiek artimesnes šalis, kur bus mažesnis kultūrinis šokas. Galbūt ir kainos bus panašesnės į tas, prie kurių esame pripratę, o gal bus ir šiek tiek mažesnės.

Šiek tiek apsipratus su panašiomis kultūromis (pavyzdžiui, europietiškomis, nors ir Azija nėra taip toli nuo Lietuvos), galima pradėti plėsti geografinį lauką. Labai malonu matyti tuos žmones, kurie daug pakeliavę ir jų jau neigiama prasme nebestebina skurdas ar purvas gatvėse. Kelionės plečia tą akiratį. Sakyčiau, pirmiausia reikia pradėti nuo to, kas arčiau.

Jeigu jau turite kelionių bagažą ir ieškote kažkokių naujų dalykų, tai iš savo kelionių patirties turbūt žinote, ar jums labiau patinka kalnai, ar miestai, ar svetimos kultūros, ar istorija. Tai yra kriterijai, pagal kuriuos galite pasirinkti naują šalį.

Jeigu jums patinka gamta, kalnai, galite keliauti į Naująją Zelandiją, Čilę. Daug šalių čia galima vardyti. Jeigu jūsų kriterijus yra miestai, galbūt reikėtų rinktis kurią nors Azijos šalį. Jeigu patinka skirtingos kultūros, galima rinktis Afriką, Aziją, Pietų Ameriką. Kitas dalykas, dar reikėtų atsižvelgti, kada jūs galite keliauti, nes tai apibrėžia kažkokį klimatą skirtinguose regionuose.

Samuel Ferrara/Unsplash nuotr.

– Kada reikėtų pradėti planuoti?

– Visada rekomenduoju pradėti planuoti prieš metus. Tai nereiškia, kad likus pusmečiui jūs negausite paslaugų, tačiau, pradėję planuoti prieš metus, turėsite daug daugiau laiko gyventi ta kelione. Planavimas daugeliui žmonių taip pat malonumas. Tu gali skaityti knygas, gali ieškoti informacijos internete, kitų keliautojų pasakojimų. Tai pratęsia jūsų gerų įspūdžių periodą.

Aš juokauju, kad kelionė prasideda, kai tu sugalvoji, kur keliauti, ir baigiasi ne tada, kai lipi į lėktuvą skristi Lietuvon, o tada, kai tu Lietuvoje susidėlioji nuotraukų albumą, padarai prezentacijas savo draugams, viską papasakoji. Ir po metų, ir po dvejų gali vartyti nuotraukas ir vis dar gyventi ta kelione. Kodėl atimti iš savęs tą malonumą? Pradėti reikia anksčiau.

– Vis dėlto ne visiems planavimas teikia malonumą. Kitiems suteikia daugiau streso nei malonumo. Kaip planuotis kelionę, kai informacijos internete tiek daug? Nuo ko pradėti?

– Tiems, kuriems nepatinka planavimas, rekomenduoju to ir nedaryti, nes tai iš tikrųjų susiję su niuansais, kurie gali po to atsitikti kelyje. Man yra tekę girdėti istorijų, kad žmonės susiplanavo kelionę ir po to labai nustebo, kad nakvojo raudonųjų žibintų kvartale. [...] Jeigu nepatinka planuoti patiems, tai to ir nedarykite. Padarykite tik viena veiksmą – nuspręskite, kur norite keliauti. Visam kitam yra kelionių organizatoriai, kurie jums padės kelionę susiplanuoti pagal poreikius.

Vis dėlto, eidami pas organizatorius žinote kelis dalykus: kur norite keliauti, kiek laiko tam turite ir kokie jūsų prioritetai. Dažniausiai lietuviai keliauja dvi tris savaites, tiek, kiek gali ištrūkti iš darbų. Kai kuriose šalyse per tiek laiko fiziškai nepajėgsi visko pamatyti. Vadinasi, reikia apsispręsti, kas yra tavo kelionės prioritetas – ar nori daugiau gamtos, ar miesto ir t. t.

Tiems, kurie mėgsta planuoti, žinoma, reikia pradėti nuo informacijos paieškos. Tam yra išleisti kelionių vadovai (dažniausiai anglų kalba, bet yra kai kurių šalių ir lietuviškai). Tam yra visas internetas, kuriame galima pasiklysti. Kai iš kelionių vadovų jau susidarai savo mintį, ką nori pamatyti, ir pradedi dėlioti tą grandinėlę, visada kyla klausimų.

Pavyzdžiui, keliauji į Meksiką. Ten yra begalės piramidžių. Tu nepamatysi jų visų. Turi laiko pamatyti tris ar keturias piramides. Kyla klausimas, kuri iš jų geresnė. Tada ir gūglini, liaudiškai tariant, kokie atsiliepimai apie vieną ar kitą piramidę. Tada ir atsirenki tas dvi ar tris. Tai darbas su informacija. Lengvo kelio čia nebus, teks dirbti.

Kelionėje nėra nieko blogiau kaip neišbandyti batai. Tai tikrai gali apkartinti nuotaiką ir savijautą.

– Saugumo klausimai yra vieni svarbesnių, rengiantis į kelionę, ypač į tolimą. Kokius bendrus saugumo principus įvardytumėte? Ko nedaryti, ko vengti?

– Visų pirma, būtina saugoti savo pasą. Tai esminis dalykas. Paprastai dažniau keliaujant išsivysto refleksai, kaip ir kur laikyti pasą...

– O kur tai daryti? Kur jūs pati laikote pasą?

– Pavyzdžiui, aš niekada vakare į miestą neinu su pasu, jį palieku viešbutyje. Dieną, jeigu viešbutyje valomi kambariai, dažniausiai nešuosi pasą su savimi. Tačiau vėlgi, jeigu eini su maža rankine, kurią lengva nutraukti nuo pečių, geriau, kad paso ten nebūtų. Geriau, kad jis būtų kitoje saugioje vietoje – arba giliau kuprinėje, kurią ne taip lengva nuimti nuo pečių, arba galbūt dėkle prie juosmens. Yra visokių būdų saugoti tą pasą.

Kitas dalykas, kad ir kaip besisaugotum, gali atsitikti įvairių situacijų. Tada, žinoma, geriausia turėti paso kopiją. Būtų patartina ją laikyti atskirai nuo paso, o dar geriau ją laikyti elektroniniu formatu. Tarkime, prieš kelionę reikėtų išsisiųsti sau kopiją elektroniniu paštu. Bet kurioje šalyje, kur yra interneto prieiga, gali išsiimti tą savo paso kopiją.

Iš patirties galiu pasakyti, paso kopija labai praverčia. Tokiu atveju gali gauti leidimą grįžti į Lietuvą per vieną ar dvi dienas (Tai priklauso nuo sėkmės). Be paso kopijos tai gali užtrukti gerokai ilgiau.

– Kokių dar pavojingų situacijų patyrėte? Ko dar saugotis patartumėte iš savo patirties?

– Sakyčiau, kai keliauji vienas, reikia turėti akis kaktoje, nugaroje. Jeigu keliaujama dviese, trise, keturiese, natūraliai taip susiklosto, kad žmonės vieni kitus saugo. Atrodo, tu ir nesusitari, kad „aš dabar budžiu, o tu pamiegok“, bet natūraliai taip susiklosto. Žmonės kažkaip vienu metu neužmiega.

Ką aš patarčiau visiems keliautojams – nebūti drąsuoliais vos tik atvykus į šalį. Kad ir kiek paliekate improvizacijos savo kelionėje, kad ir kaip nenorite jos planuoti, bet vis dėlto susiplanuokite pirmas tris dienas ir turėkite nakvynes toms dienoms, kad tik atskridę galėtumėte važiuoti tiesiai į viešbutį, viską pasidėti, apeiti kelis kvartalus, apsižiūrėti, kokia situacija aplinkui.

Mano pagrindinė taisyklė tokia – atvažiuoti į naują miestą visada šviesoje. Reikėtų apsivaikščioti šviesoje. Po to gali vaikščioti ir vakare, jeigu matai, kad viskas gerai.

Negaliu taip konkrečiai tų visų patarimų suvardyti. Tie, kurie keliauja savarankiškai, išsivysto tokį sustiprintą savisaugos instinktą. Tiens, kurie nenori nemalonių situacijų, žinoma, paprasčiau keliauti su organizatoriais, kai kelionėje jais rūpinasi kelionės vadovas, kuris pasako, kur eiti, kur neiti, kaip elgtis.

– LRT RADIJO klausytojas sako norintis vyksti į Naująją Zelandiją, tačiau nerandantis kompaniono, o vienas vykti nenori. Ar galėtumėte ką nors patarti?

– Žmonės retai apie tai žino, bet jie gali kreiptis į kelionių organizatorių. Kelionių organizatorius dažniausiai ieško tam žmogui kompanijos. Pas mus yra paskelbta kelionė į Naująją Zelandiją, tai mums gali paskambinti vienas žmogus, du žmonės ar trys ir mes visus juos suporuojame, apgyvendiname, jeigu žmogus nenori mokėti brangiau už viešbučius, nes vienviečiai kambariai bus sąlyginai brangesni. Tokiu būdu jis gali rasti kompaniją, su kuo keliauti.

– Kur būtų galima gauti informaciją dėl būtinų skiepų?

– Yra dvi skiepų kategorijos. Vieni yra privalomi. Pavyzdžiui, vykstant į kai kurias šalis privaloma būti pasiskiepijus nuo geltonojo drugio. Jeigu nebūsite pasiskiepiję, neturėsite skiepų paso, jūsų neįleis į šalį.

Atsimenu, prieš dešimt metų buvo tokia istorija, kai Lietuvos krepšinio rinktinės neįleido į Braziliją, nes ji nebuvo pasiskiepijusi. Žodžiu, tai rimta. Prieš vykstant, ypač į egzotines šalis, reikia pasitikrinti internete. Užsienio reikalų ministerijos puslapyje ta informacija, kokie skiepai yra privalomi, turi būti.

Skiepas, liaudiškai tariant, įsigalioja po trijų, penkių dienų, savaitės. Vadinasi, reikia pasiskiepyti bent prieš savaitę ar dvi iki kelionės ir turėti įrašą pase.

– Geriau turėti grynųjų ar kortelę?

– Ir viena, ir kita. Turėti kortelę patogu tuo, kad nereikia vežtis daug grynųjų. Kartais tie užima daug vietos. Pavyzdžiui, 100 dolerių grynaisiais gali būti gero sprindžio aukščio krūvelė. Žinoma, kad turėti kortelę yra gerai.

Iš kitos pusės, kartais taip atsitinka, kad kelionėje tavo kortelės nepriima vietiniai bankomatai arba tu atsirandi tokiame kaime, kur nėra nė vieno bankomato arba yra vienas ir jame kaip tik baigėsi pinigai.

Nedidelę sumą grynųjų visada verta turėti.

– LRT RADIJO klausytojos pastebėjimu, pigiausi skrydžiai būna darbo dienomis, bet ar įmanoma kur nors pigiai nuvykti savaitgalį?

– Būna įvairiai. Jeigu kalbame apie Europos sostines, tame pasakyme gali būti kažkiek tiesos. Jeigu kažkur norima nuskristi savaitgaliui, trims ar keturioms dienoms, tai kalbame apie Europos miestus – Romą, Paryžių ir t. t.

Gali būti, kad skristi darbo dienomis yra šiek tiek pigiau, tačiau tai turbūt ne visada yra taisyklė. Reikia gana anksti pradėti ieškoti bilietų ir nuolat tikrinti jų kainas.

Kitas dalykas, patarčiau užsiregistruoti įvairių avialinijų puslapiuose, kad gautumėte jų naujienlaiškius. Tada į paštą ateina informacija apie įvairias akcijas. Tada gali pirmas sužinoti ir labai greitai nusipirkti bilietą skrydžiui, kuris galbūt bus netgi rytoj. Jeigu gali taip greitai susikrauti lagaminą, tai kodėl ne?

– Rengiantis kelionei susipakuoti lagaminą ar kuprinę tikrai gali būti tikras iššūkis. Kaip tai padaryti ir ko nedaryti?

– Tikra tiesa, susipakuoti kuprinę arba lagaminą yra iššūkis ir čia vėl pasakysiu tą patį – pradėkite kuo anksčiau. Na, nereikia to daryti prieš metus, bet pradėti planuoti, ko trūksta kelionei, ką reikia nusipirkti, galite ir prieš kelis mėnesius ar pusmetį.

Pavyzdžiui, jeigu keliausite į tropinio klimato šalį ir ten labai tikėtinas lietus, galima pradėti planuoti, kokių drabužių reikia. Jeigu jų neturite, galite palaukti kažkokių akcijų, nuolaidų, kai pas mus baigiasi vasara, lietaus sezonas, galbūt kažkokie drabužiai bus pigesni.

Visų pirma reikia susirinkti tuos daiktus ir juos išbandyti. Kelionėje nėra nieko blogiau kaip neišbandyti batai. Tai tikrai gali apkartinti nuotaiką ir savijautą. Būtina išbandyti tai, ką nusipirkote kelionei, tam reikia laiko.

Aš pakuotis pradedu prieš savaitę. Tada pradedu kažkokią atranką, dėliojimą. Nėra taip, kad kasdien įdedu po vieną drabužį, bet, jeigu kažką išskalbiau, išdžiovinau, tai ir įdedu į lagaminą.

Theresa Klingenschmid/Unsplash nuotr.

– Kokie yra būtiniausi daiktai?

– Sakyčiau, batai. Tai pagrindinis dalykas, ypač atsižvelgiant į visus niuansus. Pavyzdžiui, jeigu keliausite po Pietų Ameriką ar Aziją ir jums suplyš batai, gali būti, kad nerasite, kur nusipirkti jums tinkančių batų, ypač, jeigu jūsų dydis 41, 42 ar dar didesnis. Kita fiziologija, kitokio ūgio žmonės, tai ir kitokio dydžio pėdos. Po to jums gali tekti nešioti gumines šlepetes. Batai labai svarbu. Taip pat, be abejo, svarbūs drabužiai, pasas, kreditinė kortelė – visi tie dalykai, žinoma, svarbūs.

– O vaistinėlė?

– Taip, ypač, jei žinote savo kūną ir tai, kokiomis ligomis jis mėgsta sirgti. Tačiau nenuperkamų daiktų nėra. Tuos vaistus, kurie labai reikalingi, būtina turėti, tačiau vaistus nuo galvos skausmo galite nusipirkti ir vietoje. Lotyniški pavadinimai visur vienodi.

Sakyčiau, kad apskritai apsikrauti neverta. Ypač, jeigu planuojate keliauti su kuprine. Žinokite, kad visa tai teks nešti patiems. Tik per keliones tu atrenki, kas yra tavo limitas, ką tu gali neštis ir jaustis gerai.

– Pasirengti kelionėms, susirandant tinkamą partnerį, draugiją taip pat labai svarbu. Kokie jūsų pagrindiniai patarimai?

– Iš tikrųjų draugus pažinsite būtent kelionėje. Galbūt jie Lietuvoje jums atrodys vienaip, tačiau kelionėje jūs iš tikrųjų juos pažinsite. Galbūt jais nenusivilsite, toliau su jais draugausite, bet niekada su jais nekeliausite.

Taip gali būti, nes kelionėse atsiskleidžia visi įpročiai, kurie, būnant savoje šalyje, tavęs neerzina. Jeigu kelionėje vienas – vyturys, kitas – pelėda, tai gali baigtis tuo, kad kelionę pabaigsite atskirai. Tokie niuansai parodo, kad kelionės metu tau vis dėlto ne pakeliui. Lietuvoje vėl viskas bus gerai.

– Visi esame girdėję sąvokas „vyturiai“ ir „pelėdos“. Ką tai reiškia, žvelgiant psichologo žvilgsniu?

– Pelėdomis vadiname žmones, kurie gerai pradeda jaustis antroje dienos pusėje. Jų aktyvumas – ir protinis, ir fizinis – labai sustiprėja. Jie gali ilgai nemiegoti, vakarais jų nuotaika geresnė. Pirmoje dienos pusėje jie jaučiasi vangūs, be energijos, išsekę, net jeigu ir gerai išsimiegojo. Aktyvūs, žvalūs, energingi jie yra tik vakare, antroje dienos pusėje. Jie gali nemiegoti iki nakties.

Vyturiais paprastai vadiname žmones, kurie labai gerai jaučiasi anksti ryte. Jie atsikelia prieš patekant saulei arba ką tik patekėjus, padaro mankštą, būna pilni energijos. Jų protinis aktyvumas ryte didelis. Jau po pietų, po 16 val., jie ima lėtėti. Jeigu iš ryto buvo labai žvalūs, tai tampa nebe tokie žvalūs.

Reikėtų atsakyti sau į klausimą, kuo man gyvenimas ryte gražus ir kodėl norėčiau keltis?

Apskritai sakoma, kad vyturiai ryte į darbą ateina labai pozityviai nusiteikę, juokauja domisi, visus kalbina, o vakare grįžta iš darbo truputį pavargę, išsisėmę. Pelėdos – priešingai. Ryte į darbą ateina labai nešnekūs, gali nepaklausti kito žmogaus, kaip jam praėjo vakaras, kaip jam sekasi. Bet vakare jie turi daug energijos, grįžta į namus daug energingesni negu išėjo.

Noriu atkreipti dėmesį – kai kurie sako, jog mes tiesiog išmokstame arba dėl savo tam tikrų įpročių tampame vyturiais arba pelėdomis, kad tai yra mūsų pačių pasirinkimas. Kai kurie žmonės sako, kad nėra nei vyturių, nei pelėdų, tai tiesiog yra mūsų visuomenėje sukurtas mitas.

Deja, turėčiau pasakyti, kad šis teiginys kaip tik yra mitinis. Šiais metais netgi buvo skirta Nobelio premija mokslininkų komandai iš JAV. Jie tyrinėjo žmonių biologinius ritmus ir nustatė, kad 70 proc. žmonių gali būti ir vyturiai, ir pelėdos. Tikrai čia tiktų patarimai ugdyti įprotį anksti gultis, nes tuomet jūsų smegenys pailsi, ir anksti keltis, nes tuomet jūs būsite gyvybingesni, bus daugiau energijos dieną.

Tikrai galioja visos tos rekomendacijos 70 proc. žmonių, kurie gali būti ir vienokie, ir kitokie. Bet 30 proc. žmonių turi specifinį geną. [...] Deja, bet 30 proc. žmonių niekaip negali įveikti savo biologinės prigimties. Kelis dešimtmečius buvo daryti moksliniai tyrimai, kai buvo bandoma žmones, kurie save laikė pelėdomis arba vyturiais, permokyti. [...] Tyrimai parodė, kad, deja, yra uždelsto miego fazės sindromas arba, kitaip tariant, pelėdų sindromas.

Tie žmonės tiesiog negali netgi anksčiau atsigulę užmigti. Buvo mėginama tai reguliuoti ir migdomaisiais, ir visokia šviesos terapija. Tikrai daugybė metodų buvo mėginama, bet paaiškėjo, kad vis dėlto daliai iš mūsų, jeigu turime atitinkamą geną, deja, sunku keltis rytais, pavyzdžiui, jeigu esame pelėdos, ir sunku ilgai vakaroti, jeigu esame vyturiai.

– Sakėte, kad tik apie 30 proc. yra nepakeičiami – arba vyturiai, arba pelėdos. Visi kiti tarsi gali pasikeisti, bet ar tikrai gerai save prievartauti?

– Jeigu esame tarp 70 proc., kurie gali būti ir vyturiai, ir pelėdos, tai tikrai savo elgesį galime reguliuoti, nors iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti praktiškai neįmanoma arba labai sunku. Tenka iš kai kurių žmonių išgirsti –esu nepataisoma pelėda, nes man labai patinka aktyvumas vakarais. [...] Jeigu priklausote tiems 70 proc., kurie neturi specifinio geno, tai yra mitas, kad jūs nepasikeisite, negalite pasikeisti, nes mūsų įpročius galima formuoti.

Žinoma, tas formavimas yra tam tikras procesas, kuris turi savitus dėsningumus. Per vieną dieną naujo įpročio neišsiugdysi – vieną kartą, pavyzdžiui, nuėjęs anksčiau miegoti, tiesiog ilgiau neužmigsi. Įpročiai ugdomi per ilgą laiką. Jeigu norite turėti fiziškai gražų, stiprų, raumeningą kūną, tai neužteks vieną kartą per metus apsilankyti sporto salėje.

Kitas klausimas, jeigu jūs priklausote 30 proc. žmonių, tada tai jau yra sudėtingiau, nes yra mūsų biologija, kuriai paprieštarauti nelabai galima. Juk sakoma – prieš vėją nepapūsi.

– Mes kalbame apie tą pasikeitimą, bet ar reikia? Žinoma, visuomenėje turbūt egzistuoja vyturių kultas, visa mūsų visuomenė tuo paremta: darželių, mokyklų darbo laikas, o taip pat ir viešojoje erdvėje pateikiami pavyzdžiai, kad sėkmingiausi pasaulio verslininkai yra visiški vyturiai, kurie keliasi 3 val. ryto, o vėliausiai – 5 val.

– Kiekvienas žmogus yra laisvas rinktis. Žinoma, galima sakyti, kad biologiškai gamta veikia pagal tokį šviesos principą – kai šviesu, viskas prabunda, pavyzdžiui, gėlės skleidžiasi, o nakčiai susiskleidžia. Taip, yra dalis tiesos, kad keltis su saule ir gultis su saule labai sveika organizmui. Mūsų protėviai taip gyveno. Aš irgi pritariu ir iš tikrųjų manau, kad yra gerai gyventi su saule.

Bet vis dėlto kiekvienas žmogus yra visiškai laisvas rinktis – ar jam būdrauti šviesiuoju, ar tamsiuoju paros metu. Netiesa, kad visi garsieji pasaulio valdovai, mokslininkai buvo vyturiai. Tikrai istorijoje yra ir pelėdų. Pavyzdžiui, Barackas Obama yra pelėda. Tikrai atrastume ir daugiau žmonių, kurie buvo pelėdos. Ne tik vyturiai daug pasiekia gyvenime.

– LRT RADIJO klausytojas domisi, ar vyturys ir pelėda gali sugyventi po vienu stogu? Ar vienas žmogus gali priversti kitą tapti ne vyturiu, o pelėda ir atvirkščiai?

– Priversti turbūt negali, bet kartu aptarti ritmų suderinimo galimybes – gali. Žinoma, apie tai kalbėtis ne tik galima, bet ir būtina, nes kartais poros neišsako savo poreikių, nors poreikiai gali būti labai paprastučiai. Pavyzdžiui, aš noriu ilgiau pamiegoti šeštadieniais, o kitas žmogus sako – šeštadienis, laisva diena, važiuojam kur nors, juk saulė kyla! Paskui tas pirmasis galvoja (ypač jeigu sutuoktiniai neseniai susituokę) – ką jau darysi, prisitaikysiu. Bet paskui žmogus būna susierzinęs. Tai gali būti didžiulė problema ir net konfliktų priežastis.

Poros po to netgi pradeda aiškintis – ar tu mane myli, ar nemyli. „Jeigu tu mane mylėtum, tai gal anksčiau atsikeltum“ arba „vėliau gultumeisi“. Kalbėti reikia apie labai paprastą dalyką – biologinius ritmus. Tai yra įpročiai, kuriuos, jeigu abu priklausote 70 proc., tikrai galite suderinti. Galima išmokti tam tikrais būdais save motyvuoti anksti keltis.

– Kokie tie būdai?

– Būdai labai įvairūs. Pirmasis būdas, žinoma, yra surasti priežastis. Kas mane paskatina atsikelti ryte? Reikėtų atsakyti sau į klausimą, kuo man gyvenimas ryte gražus ir kodėl norėčiau keltis? Tai gali būti kitas žmogus, kuris yra šalia, lovoje. Tai gali būti motyvas keltis, atsibusti, o ne vien miegoti, apsiversti ant kito šono.

Tas gera motyvas gali būti laukiantys darbai. Geras motyvas gali būti pasivaikščiojimas gamtoje, rytinis sportas. Daugybė dalykų, bet svarbu atrasti, kas jums tinka, kas jus ryte motyvuoja, energizuoja. Toliau labai svarbu, žinom, kad vis dėlto miego kiekis būtų pakankamas. Labai negerai, jeigu mes mėginame tapti vyturiais arba pelėdomis savo miego sąskaita – dėl kito žmogaus pasistengsiu, padarysiu. Bet nukenčia mūsų miegas. Jeigu nukenčia miegas, tai labai pavojinga mūsų ir psichinei, ir fizinei sveikatai, ir mūsų darbingumui. Šiukštu negalima to daryti ir negalima to reikalauti iš savo poros, kad kitas žmogus, pavyzdžiui, miegotų mažiau.

Jeigu kalbame apie kitą žmogų, tai mes neturime teisės skatinti kito. Tiesiog galime apie tai kalbėtis. Jeigu vienas poroje priklauso tai 30 proc., [...] tai ką tada daryti? Tada tas kitas žmogus ar pora kartu gali svarstyti, ką mes darome – ar ieškome kompromiso, ar mes kiekvienas leidžiame sau būti savimi ir tuo metu, kol kitas žmogus miega, organizuojame savo gyvenimą taip, kad mums būtų gera ir malonu.

Galima nuspręsti ir jau čia nuo jūsų priklauso, ar jūs norite kaip pora leisti daugiau laiko kartu, ar jūs sutinkate, tarkime, taikytis prie kito žmogaus, nors tai gali būti labai sunku, ar jūs vis dėlto nuspręsite, kad biologiniai ritmai yra skirtingi ir dėl to esate nesuderinami, nors ir gali būti kartu kaip žmonės, partneriai, sutuoktiniai. Tokiu atveju laiką, kurį leidžiame vieni, galime leisti prasmingai ir kūrybingai.

– Ar jums aišku, kas yra lietuviška tapatybė?

– Ir taip, ir ne. Aišku todėl, kad jau kažkas yra padaryta, knygose surašyta istorija. Šiuo atžvilgiu tauta panaši į žmogų. Yra asmuo, kuris, jei yra gyvas, visuomet didesnis už tai, kas padaryta. Kai asmuo miršta, jo gyvenimas pasibaigia ir nebelieka to, ką jis gali padaryti. Norėdamas pamatyti save, nematai didžiojo aš, o tai, kas tavo padaryta.

Lietuva daug padariusi, ko jokia kita tauta nepadarys, todėl tapatumas mums garantuotas. Jei klausiate, kas yra lietuviškumas, žiūrėčiau į tai filosofiškai ir sakyčiau – tai kaip meilė. Klausimas, ar myli žmogų, ar jo savybę? Kartais mamos myli vaikus, kai jie praranda savo dvasines savybes ir kitiems tampa atgrasūs.

Lietuva daug padariusi, ko jokia kita tauta nepadarys, todėl tapatumas mums garantuotas.

Žmonės myli vienas kitą būdami akli, prarasdami fizines savybes, tai kažkoks stebuklas. Bet svarbiausia, ką reikia išmokti lietuviams, tai ne meilė buvusiais istorijai, bet ištikimybė tam, kurį mylim. Jei mylime Lietuvą, reikia priimti ją tokią, kokia yra. Jei norime kažką keisti, nepakeisime po vieną. Visų galimybės ribotos.

– Esate pasakęs, kad kiekvienai tautai reikia dviejų dalykų – kažko, kas žmones jungtų, ir gebėjimo keistis. Ar turime šiuos dalykus?

– Kad neskambėtų kaip mano žodžiai, pacituosiu Blaise`ą Pascalį, kuris sakė – žmonės nekenčia vienas kito. Deja, tai tiesa. Mylimų žmonių skaičius gerokai mažesnis nei tų, kuriems mes abejingi. O kas yra tapatumas? Žmonės nuolatos ieško, kaip galima ir keistis, ir išlikti dar kažkuo, iš ko tave atpažintų.

Ar permainos keičia žmones? Manau, kad Lietuvoje dėl to ir kyla ginčai. Kai kurie nori permainų ir prigalvoja visokiausių žodžių – globalizacija, kosmopolizacija, industrializacija ir pan. Jie žiūri į ateitį, kurios nėra. Noriu pasakyti, kad ir tie, kurie žiūri į nesančią praeitį, ir tie, kurie žiūri į nesančią ateitį, nepadės išspręsti šių klausimų. Net nekyla klausimas, kad mums reikia mokėti išlaikyti tapatumą, nes kitaip nebus Lietuvos.

Reikia sugebėti ir keistis. Su šiuo iššūkiu susiduriame ne tik mes, bet šiuo atveju esame paskutinėse eilėse. Yra tautų, kurios išrinktos Dievo. Tiesa, tokia tauta tik viena. Galime tik pagalvoti, ką reiškia būti Dievo išrinkta tauta. Tai reiškia, kad tokia tauta neprapuls.

Toji Dievo išrinkta tauta – žydų. Ji viena drąsiausių, galinti išsisklaidyti po visą pasaulį, bet žinoti, kas ji yra. Ši tauta stumia į priekį naujoves, bet kartu žino, kad svarbiausia jų dalis yra praeityje. Manau, kad reikia pabandyti bent imituoti šią tautą.

– Kaip mums sekasi tai daryti?

– Manau, kad įvairiai. Dar tikrai galima kentėti, šioje šalyje ištverti, dar ne blogiausi laikai. Kai paskaitai Balio Sruogos „Dievų mišką“, tikrai matai, kad ne blogiausi laikai. Žmogus yra pavojinga bestija, įskaitant ir lietuvius. Juk „Dievų miškas“ nėra rašytojo fantazijos kūrinys, tai ne išgalvotas romanas, o tikrovė. Beje, knygoje aprašyta net ne pati baisiausia tų laikų tikrovės dalis.

Yra situacijų, kai sprogsta bomba, aplinkui laksto skeveldros, bet žmogus lieka sveikas. Tai manau, kad lietuviai tokie ir yra. Prasprūdome XIX a., kas yra stebuklas, kai reikėjo sukurti naują mažytę tautą. Tarpukaris turbūt buvo didžiausio pažeminimo laikas, kai net neturėjome Vilniaus.

Vėliau reikėjo iškęsti sovietmetį. Žinant, kokie tai buvo išbandymai, galima sakyti – ačiū Dievui, kad neblogai susitvarkėme. Tie 50 sovietmečio metų mus kažkokiu būdu veikia, bet nenoriu teigti, kad nesame išsivadavę iš sovietijos.

Visos tautos, dabar sudarančios Europą, XIX a. suprato, kad kiekviena gali būti kaip išskirtinis ir nepakartojimas asmuo. Kad galima būti autentišku, gyventi, kaip norisi. Vėliau paaiškėjo, kad tiems mažiukams, tokiems kaip mes, gyventi kaip norisi yra gan sudėtingas dalykas. Manau, kad šiandienos problema – mes nežinome, kaip norime gyventi.

– Kaip įdomiai ir stipriai nuskambėjo, kad nežinome, kaip norime gyventi.

– Pažiūrėkime į vidurines mokyklas ir universitetus. Mes nežinome, kokį žmogų norime išugdyti. Nežinome, kas yra išsilavinęs, išsiugdęs žmogus. Kai Lietuva kūrėsi, žmogaus sampratą garantavo katalikybė. Vėliau ši samprata atrodė represinė, reikėjo iš jos išsilaisvinti. Sovietų sąjunga kūrė naują žmogų, bet buvo sakoma, kad tik ateityje paaiškės, koks jis bus. Įsivaizduokite – formuoji žmogų ir nežinai, kokį. Tačiau mes gyvename tuo pačiu. Gyvename lūkesčiais, kad viskas susiklostys gerai. Tačiau jei nežinoma, kas yra geras ar blogas žmogus, negalima kalbėti apie pažangą.

– Tuomet prasmę praranda ir kalbėjimas apie tai, kokia ta lietuviška tapatybė?

– Norint kalbėti apie tapatumą, pagrindinis dalykas yra kalbėti apie žmogaus moralines savybes, apie dorybes. Tai pagrindinis žmogaus apibūdinimas. Šiuo metu lietuvius jungia nedorybių supratimas. Gerai, kad mus vis dar riša teisingumas, bet tai formalios taisyklės, o ne gėris. Tai, kas vyksta lietuvių sielose, palikta jų privačiam reikalui.

Neteisingai suvokiamas ir laisvas žmogus. Laisvas ne tas, kuris išsilaisvinęs. Laisvas tas, kuris, nepaisydamas išorinio spaudimo, savo genetikos ar kitų dalykų, žino, ko sau neleis. Taip pat žino, ko neleis, kad kiti jam darytų. Tai labai įdomus dalykas.

– Kokia pasakų funkcija ir reikšmė šiandien?

– Esu tikra, kad pasakos niekada nepraras aktualumo, ypač jei kalbame apie vaikus. Pasakos yra būdas vaikams sužinoti apie pasaulio sandarą, apie gyvenimą, likimą, gėrio ir blogio priešpriešą. Tai ir priemonė nugalėti kylančius konfliktus, problemas, rasti išeitį.

– Negi šiais technologijų laikais pasakų negali pakeisti kompiuteriai, televizija?

– Nemanau, kad kompiuteris ir televizija gali padėti išspręsti problemas. Tai tikrai neatstoja pasakų.

– Kuo ypatingos pasakos?

– Pasakose kalbama apie metafizinę realybę. Jos sukurtos labai seniai, civilizacijos aušroje. Pasakos buvo perduodamos iš lūpų į lūpas, iš kartų į kartas. Dabar jos užrašytos, dauguma žmonių pasakų nebeseka, o skaito, jei apskritai tai daro.

Vaiko sąmonė veikia kitaip nei suaugusiojo. Tai akivaizdu. Su vaiku negalima kalbėti suaugusiųjų kalba. Mažas vaikas yra kitokios sąmonės būklės, jam netinka sunkūs literatūros kūriniai, medijos ir pan. Apie gyvenimą vaikas išgirsta iš pasakų.

– Pasakos sukurtos seniai, o laikai keičiasi. Ar jos vis dar aktualios?

– Gal kai kuriems žmonėms pasakos praranda aktualumą. Suaugusiojo sąmonė kitokia, todėl suprasti, kas kalbama pasakose, gali žmogus, apie jas studijuojantis, bandantis perprasti, skaitantis literatūrą, simbolių kalbą.

Pasakos veikia mūsų pasąmonę ir veikia tokiu mistišku būdu. Kai mes klausomės ar skaitome pasaką, kai jos neanalizuojame, o atsiduodame metafizinei tėkmei, tarytum nugrimztame į ją. Mažiems vaikams tai savaime suprantama. Kai dirbu su vaikais, matau, kokį poveikį jiems daro pasakos. Jie net parausta, akys blizga, lyg savotiškame transe.

– Kas nutinka vaikams, kai jiems sekama pasaka?

Mažas vaikas yra kitokios sąmonės būklės, jam netinka sunkūs literatūros kūriniai, medijos ir pan. Apie gyvenimą vaikas išgirsta iš pasakų.

– Kaip ir minėjau, vaikai sužino apie pasaulyje egzistuojančią tvarką. Vaikai yra tarytum atėję į pasaulį, tarsi viešnagėje. Jei kas ims pasakoti apie gėrį ir blogį tiesmukiškai, parodys baisias žinias, tas pasaulis vaikams neatrodys saugus ir svetingas.

Kita vertus, slėpti tai, kad pasaulyje egzistuoja ne tik gėris, bet ir blogis, irgi neteisinga. Juk gyvenime vyksta dramos, kovos. Vaikas tai vienaip ar kitaip sužinos, bet gali sužinoti ir teisingu būdu – per pasakas. Pasakos parodo vaikui, kas yra gyvenimas. Kad kiekvienas patirsime ir vargo, ir kovų, o baisiausios kovos vyksta pačiuose žmonėse.

– Galima išgirsti kalbų apie žiaurias scenas pasakose. Ar tai nekenkia vaikų psichikai?

– Dilema, sekti pasakas, ar nesekti, atsirado tik XX a. antroje pusėje. Atsirado televizorius, kinas, paskui kompiuteriai. Tai ekranizacijos. Pasakose tikrai galima rasti šiurpių vaizdų. Ir jei bandysime tai perkelti į vaizduotę, tai atrodys kaip vaizdai iš siaubo filmo. Tačiau pasakose kalbama ne apie fizinę, o metafizinę tikrovę. Kai pasaką seka suaugęs žmogus, jis turi disciplinuotis, kad nekurtų siaubo filmo vaizdų. Jei su tuo negalima susidoroti, geriau pasakos ir nesekti.

– Koks teisingas santykis su pasaka?

– Reikia suprasti, kad pasakos neatspindi fizinės tikrovės. Tai kūrinys, pripildytas simbolių kalbos. Simboliais ir reikia pasikliauti.

– Prieš pat šventes internete viena būrėja rekomendavo ieškoti žemės, geltonų, rusvų, balintos kavos spalvos drabužių, nes 2018-ieji – Auksinio (Geltonojo) šuns metai. Pasak jos, sutinkant Naujuosius, reikėjo puoštis metalo spalvos papuošalais, tiko masyvios apyrankės, žiedai, auskarai, o ant stalo turėjo būti kuo daugiau mėsiškų produktų, raugintų daržovių, bent šešių rūšių duonos. Kaip jums visa tai skamba?

– Skamba visai gerai, jeigu į tą rekomendaciją žiūrima kaip į vakarėlio temą. Be to, pateikiama rekomendacija, kaip tam vakarėliui pasipuošti. Kalbant apie maistą, raugintos daržovės sveika. Taigi reikėtų pažiūrėti labai paprastai, su humoru.

– Vis dėlto spėju, kad taip siunčiama ir žinutė – jei rekomendacijų nepaisysite, metai nebus tokie sėkmingi. Kaip būtų galima paaiškinti, kodėl tikima astrologinėmis pranašystėmis, patarimais?

–  Tokio tikėjimo priežastis galima įvardinti Rosenthalio efektu. Robertas Rosenthalis buvo amerikiečių psichologas, tyrinėjęs, kaip nuostatos veikia žmones. Pavyzdžiui, jis savo studentus suskirstė į dvi grupes poromis. Vienai grupei pasakė, kad partneris apie tave galvoja gerai, kitai – kad galvoja blogai. Tada poros turėjo išspręsti užduotį.

O rezultatas buvo toks, kad tie, kurie galvojo, jog partneris galvoja gerai, susikalbėjo. Tie, kurie galvojo, kad partneris galvoja blogai, nesusikalbėjo. Taigi taip paprastai šis efektas rodo, kad jei žmogui pateikiamas kažkoks nurodymas, nuostata, pasąmonė neblogai padirbėja, kad tai realizuotų.

Savaime išsipildančių pranašysčių nelabai yra, nes mes patys save programuojame.

–  Skamba kaip savaime išsipildanti pranašystė.

– Čia reikėtų pažiūrėti truputėlį plačiau ir giliau. Savaime išsipildančių pranašysčių nelabai yra, nes mes patys save programuojame. Kodėl dabar populiarus neurolingvistinis programavimas? Tai reiškia, kad žmogus, sau kažką kartodamas, tai įteigia. Kai turi kodą arba scenarijų, pagal jį ir stengiesi gyventi, daryti visa tai, ką sau įteigi.

Kalbant apie gilesnį lygmenį, visi mes turime savo gyvenimo scenarijų (arba programą), sukurtą vaikystėje. Jei tėvai mumis tiki ir sako „tu gali, tu pajėgus, tau pasiseks“, atsiranda tikėjimas, kad iš tiesų pasiseks, ir labai dažnai tokiems žmonėms pasiseka. Jei nėra tikėjimo iš tėvų pusės, labai dažnai reikia patvirtinimo iš šalies – kad kažkas kitas pasakytų, jog tu gali.

Taigi pagal tokias programas tam tikra prasme mes gyvename ir mūsų pasąmonė labai daug padaro. Pavyzdžiui, horoskopas rašo, kad kažkuri diena nesėkminga verslui. Jei tuo tiki, pasąmoningai labai daug padarysi, kad diena ir būtų nesėkminga (tai Pigmaliono efektas).

– Ar darbo praktikoje buvo įsimintinų patirčių, susijusių su astrologų, būrėjų traumuotais žmonėmis?

– Nesėkmingų atvejų yra buvę prieš 20 metų, kai teko dirbti Vilniaus klinikiniame psichoterapijos centre. Žmonės, pabuvę pas būrėjus, patekdavo į mūsų centrą ir paskui tekdavo juos siųsti į psichiatrijos ligoninę. Jei žmogus psichika labili, nerimas labai aukštas, specialistas žino, kaip dirbti, ir tada visos intervencijos, priemonės nukreiptos tam, kad žmogus neprarastų santykio su realybe, nedidėtų jo nerimas. O būrėjai, ekstrasensai ar kiti tam nėra paruošti ir nėra pasirengę.

Manau, kad sveikiems žmonėms liekamųjų reiškinių galbūt ir nėra, bet kitiems pavojinga kreiptis į būrėjus. Žinote, mane pačią labai domino, kas vyksta su būrimo salonuose ir kaip žmonės tuo patiki, o draugės gimtadienio proga man padovanojo apsilankymą pas būrėją kortomis.

– Taigi turite ir praktinės patirties.

– Taip, ir man pačiai tapo labai aišku, kas nutinka. Taigi, kokia būrėjos funkcija? Paprastai pas būrėją ateina sutrikęs žmogus dėl jam svarbių dalykų. Jis ateina pozityvaus palaikymo, nuraminimo, kad viskas bus gerai. Ir būrėjos tą puikiai daro žinodamos tris sritis – paprastai tai yra meilė, darbas ir pinigai.

Paprastai pas būrėją ateina sutrikęs žmogus dėl jam svarbių dalykų. Jis ateina pozityvaus palaikymo, nuraminimo, kad viskas bus gerai. Ir būrėjos tą puikiai daro žinodamos tris sritis – paprastai tai yra meilė, darbas ir pinigai.

Kai būrėja pamatė, kad esu be vestuvinio žiedo, pradėjo kalbėti apie santykius ir kad manęs laukia vyras užsienietis. Kai atsakiau, kad turiu vyrą ir nesiruošiu jo keisti, būrėja labai nustebo ir gražiai išsisuko. Paskui kalbėjo, kad kažkur už kampo laukia pinigai ir kad turėsiu gerą darbą. Kai pasakiau, kad turiu gerą darbą, ji buvo labai nusivylusi.

Be to, ten būdama mačiau projekcijas moters, kuri savo poreikius (tai, ko jai trūksta) sudėlioja klientui. Ji man rekomendavo nukeliauti į kitą šalį, kur nors prie jūros, pagulėti prie baseino. Įdomiausia, kad ant jos sienos buvo iškarpų su jūra, baseinais, tad buvo labai aišku, kad tai jos poreikis, tikrai ne mano.

– Kokie dar žmonės tiki pranašystėmis?

– Siečiau tai su atsakomybe, kontrolės lokusu. Jei pažiūrėtume istoriškai, pamatytume, kad pranašų buvo visada ir visur. O į juos būdavo kreipiamasi, kai kažkokią poziciją užimančiam žmogui reikėdavo priimti svarbų sprendimą, tarkim, kada pradėti karą, kada ir kur statyti pilį ir pan. Tokiu atveju atsakomybė labai didelė ir ją prisiimti labai sunku. Tada kontrolės lokusas iškeliamas į išorę, kad išorinė dalis pasakytų, ką daryti.

Ir bet kuriam dabartiniam žmogui būna situacijų, kai reikia paramos iš išorės. Pavyzdžiui, kai reikia priimti sprendimą ir labai abejoji, labai bijai suklysti, tada atsakomybe pasidalinti arba atiduoti kitam visada lengviau.

– Kyla mintis, kad noras siekti aiškumo susidūrus su nežinomybe yra ir žmogiškosios prigimties dalykas?

– Be abejo, kad labai sunku išbūti nežinioje. Vienas klausimų, žmones dominančių labai seniai, – kiek laiko gyvensime, o po juo slypi mirties baimė. Tad nuėjus pas būrėją dažniausiai irgi tikimasi nuraminimo, kad gyvenimas dar tęsis.

Kai tiesiog nežinai, kiek laiko gyvensi ir kaip bus, yra vienaip. Kitaip yra situacijose, pavyzdžiui, kai žmogus serga, atliekamas koks nors onkologinis tyrimas ir reikia išlaukti 10 dienų nežinioje. Tada nerimas labai didelis, bet vieni gali išgyventi tą nerimą ir sulaukti atsakymo, o kiti tuo metu bėga pas būrėją, kad ji nuramintų.

– Neseniai teko girdėti istoriją, kai tokioje situacijoje atsitiko atvirkščiai – būrėja pasakė, kad bus blogai ir po kelerių metų laukia dar sunkesnė liga.

– Būrėja prisiėmė labai didelę atsakomybę, be to, čia yra dar viena grėsmė. Jei mes kalbame apie Rosenthalio (arba Pigmaliono) efektą, toks pasakymas yra kaip programa – žmogus gali gyventi arba programuoti save taip, kad tikrai susirgs. Dabar nekyla abejonių, kad stresinis faktorius turi įtakos visoms labai rimtoms ligoms, nes mūsų imuninė sistema arba mums padeda, arba nepadeda, arba yra prieš mus.

– Vadinasi, pritarimo ir palaikymo reikia ieškoti labai atsargiai.

– Manau, kad geriausias palaikymas yra ne būrėjų salonuose. Jei turime žmonių, kuriais pasitikime ir kurie mus palaiko, pabuvimas su jais, pasikalbėjimas yra daug efektyvesnis. Taigi pirmiausia turime remtis savimi, savo patirtimi, savo šeima ir jos patirtimi, tradicijomis ir neatiduoti atsakomybės už mūsų gyvenimą kitiems.

– Minėjote ankstyvosios vaikystės reikšmę ir tėvų vaidmenį kuriant programas, kurios iš dalies taip pat vėliau lemia, ar žmogus kreipsis į pranašautojus, ar ne.

– Po Antrojo pasaulinio karo buvo stebimi ir net filmuojami nuteistų moterų naujagimiai. Nors buvo maitinami ir prižiūrimi, iš pradžių vaikai labai protestavo, kad yra paliekami, buvo neramūs. Palaipsniui jie nurimo, tapo depresiški ir labai mažai kas išgyveno. Taigi galime tik kalbėti, koks svarbus tėvų ir vaikų ryšys, kokia atsakomybė ir kiek galime padėti artimiems ir svarbiems žmonėms.

Be abejo, galime ir kalbėti apie emocinę deprivaciją (atskyrimą). Ankstyvasis fizinis kontaktas naujagimiui labai svarbus ne tik su mama, bet ir su tėčiu, jis lemia saugią aplinką. Jei aplinka saugi, ir augimas, ir vystymasis kitoks. Jei nesaugi, galima ir anaklitinė depresija – ji pasireiškia kūdikiams ir vaikams nuo 6 mėn. iki 3 metų.