Tiksliau – besparnių. Labai retas dar turi kuo mojuoti. O jei ir turi – nėra ko sukti. Rekomenduotina, kol dar malūnai visai nesunyko, juos aplankyti. Greičiausiai kova su vėjo malūnais jau beveik baigiasi. Sparnuočiai šią kovą pralaimi.
Pradedame kelionę, kurioje pasitaikys vienas kitas atkurtas vėjo malūnas. Pavyzdžiui, šiauliečiams gali pasirodyti, kad nieko gelbėti nereikia, – juk Žaliūkių sparnuotis atrodo puikiai.
Sukame Joniškio rajonu – senu žvyrkeliu pro Kryžių kalną. Mekių malūnas, o tiksliau, akmeninės jo sienos atrodo įspūdingai kiekvienu metų laiku.
Jau plentu skriejame iki Plikiškių. Šiame pasienio kaime žmonės mėgsta savo kiemus puošti suvenyriniais malūnėliais. Pakraštyje aptinkame ir valstybės saugomą medinį sukriošusį senį. Kiauros sienos šiek tiek apsaugo nuo stichijų įrenginius ir paskutinius malūno darbus liudijančias sovietines svarstykles.
Tenka važiuoti beprotiškais žvyrkeliais, norint tolyje molynuose išvysti Dvariukų ar Stoniūnų malūnus. Iš jų likę tvirti mūro ir akmens liemenys. Per arimus tektų klampoti po kilometrą ir toliau. Žinoma, per privačias žemes. Gal nenušaus?
Kelyje, kuris veda tiesiai į Linkuvą, – malūnas už malūno. Jei palypėtume ant kepurės, pamatytume kito kaimo sparnus. Jei jie būtų. Diržiai, Steigviliai, Ūdekai. Spėk sukiotis po molingus žvyrkelius.
Malūnai – lygumų kraštovaizdžio druska ir istorijos liudininkai. Šie malūnai, kaip ir visi kiti, nėra vien statiniai miltams malti. Jie – lygumų kraštovaizdžio druska ir istorijos liudininkai.
Štai Steigvilių malūną 1891 m. pastatė kaimo šviesuolis Jonas Beinoravičius. Jis garsėjo lietuviškos spaudos platinimu. Jo suręstas statinys nebyliai kažko laukia – tarsi nesupratęs, ar dar reikės jo šiame pasaulyje, ar ne? Jam pasisekė – dabar kiek apsaugotas nuo atmosferos poveikio, atnaujintas. Viduje medinius dantračius ir laiptus nuspalvino žalėsių sluoksnis – mistinis vaizdas. Anksčiau į vidų buvo galima patekti pro skylę šalia durų.
Gerai atrodo Kalpokų malūnas Linkuvoje. Tarsi dėsnis – kuo arčiau didesnis miestelis, tuo geriau prižiūrėtas malūnas. Gražu pažiūrėti į Vaišvydžiuose Pakruojo dvare, Stačiūnų kaime išlikusius statinius.
Šis dėsnis negalioja Sigutėnų malūnui, kuris saulėlydžio šviesoje persišviečia lyg bulvių krepšys iš nežievintų vytelių. Gyvenvietė ribojasi su Pakruoju.
Pavasarinė saulės laida vis dar ankstyva. Pakeliui namo nusimato nemenkas galas žvyrkelio. Tačiau vaizdai verti kiekvieno amortizatoriaus barkštelėjimo.
Laborų malūnas – jau ne malūnas. Tik vaiduokliškai suremti rąstai su keliomis horizontaliomis lentomis. Idealus kadras rausvo dangaus fone, kad ir kaip būtų gaila.
Miško proskynos tankmėje prisiglaudęs Gegiedžių galiūnas. Laiko ėduonies nugraužtas Titonių mūras. Keistokos konstrukcijos Pamūšio medinis girnasukis, į kurį taip pat galima užeiti kiaurai sieną.
Retas kuris išgyvens dešimtmetį, jei neištiks Kleboniškio malūno likimas. Pastarasis prieš keletą metų buvo kruopščiai pagydytas, prilipdyti sparnai. O štai visai netoli esantis Baltosios vėjagaudis – tik prastyn.
