Anksčiau lenkų liberalų iškelta kandidatė Małgorzata Kidawa – Błońska (Malgožatą Kidava-Blonska) negalėjo tikėtis didelio rinkėjų palaikymo. Dalis visuomenės apklausų prognozavo, kad buvusi Seimo pirmininkė net nepatektų į antrąjį rinkimų turą.

Neaišku, ar R. Trzaskowskiui pavyks rasti raktą į kairiosios politinės scenos šalininkus.

Ją pakeitusio R. Trzaskowskio rėmėjams ne tik pavyko surinkti 2 mln. parašų kandidato registracijai, bet ir išjudinti nuo metų pradžios vangias rinkimines lenktynes. Konservatorių oponentams atsirado viltis, kad Varšuvos meras gali aplenkti dabartinį šalies vadovą Andrzejų Dudą per antrąjį rinkimų raundą, kuris numatytas liepos 12 dieną.

R. Trzaskowksio patekimas į antrą turą nėra garantuotas. „Įstatymo ir teisingumo“ partijos valdžia nepatenkinti lenkai turi platų ir solidų pasirinkimą: rinkimuose dalyvauja kairiųjų partijų remiamas europarlamentaras Robertas Biedrońas (Robertas Bedronas), proeuropietiškos Lenkijos valstiečių sąjungos pirmininkas gydytojas Władysławas Kosiniakas-Kamyszas (Vladyslavas Kosiniakas-Kamyšas) ir nepriklausomas kandidatas, plačiai žinomas katalikų publicistas Szymonas Holownia (Šymonas Holovnia).

Neaišku, ar R. Trzaskowskiui pavyks rasti raktą į kairiosios politinės scenos šalininkus. Lenkijos kairė vis dar sunkiai atsigauna po 2005 metų pralaimėjimo, o aiškios socialinės politikos viziją greičiau galima rasti Jasosławo Kaczynskio vadovaujamoje „Įstatymo ir teisingumo“ partijoje negu pokomunistinėje Demokratinės kairės sąjungoje arba naujosios kairės įkurtoje partijoje „Razem“ (Kartu). Be to, R. Trzaskowskiui bus sunku užkariauti mažų miestelių ir kaimų gyventojus. Čia greičiausiai pergales švęs dabartinis prezidentas ir „valstiečių“ vedlys.

R. Trzaskowskis gali neturėti visapusiško palaikymo ir tarp liberalų. „Pilietinė platforma“ jau seniai yra draskoma vidinių konfliktų ir konkurencijos. Dar praeitą vasarą daugelis lenkų buvo tikri, kad rinkiminę pirštinę A. Dudai mes Europos Vadovų Tarybos pirmininko kadenciją baigęs ekspremjeras Donaldas Tuskas. Vienas iš populiarių savaitraščių net pavaizdavo viršelyje jį sugrįžtantį namo ant balto žirgo. Tačiau politikos vilkas delsė su atsakymu, o kai galiausiai apsisprendė išeiti į užtarnautą poilsį, neskubėjo paremti vieno ar kito „Pilietinės platformos“ kandidato, svarstė, kad liberalams būtų naudinga paremti valstiečių kandidatą.

Sausio mėnesį vykusiuose partijos pirmininko rinkimuose R. Trzaskowskio pavardė tik trumpai žybtelėjo, o vadovauti liberalams buvo išrinktas buvęs teisingumo ministras jokia charizma nepasižymintis Borisas Budka. Populiariam Varšuvos merui palinkėta tęsti puikiai pradėtus darbus sostinėje, kur jis buvo išrinktas ryškia balsų dauguma jau pirmajame savivaldos rinkimų ture.

Negalima nepastebėti, kad perkraunant rinkiminę kampaniją gegužės pradžioje liberalų partinėse diskusijose dėl galimo kandidato dar sugrįžo Radosławo Sikorskio pavardė, tačiau jis nebeturi daug rėmėjų.

Taigi situacija aplink R. Trzaskowskį nėra paprasta. Buvęs užsienio reikalų viceministras, Europos Parlamento narys 2009 – 2013 metais, politikos mokslų daktaras ir Europos koledžo analitikas dabar laikys sunkiausią egzaminą.

Jo analitiniai gebėjimai tarptautinėje politikoje beveik nebus matomi dėl epidemijos neįprastoje rinkiminėje kampanijoje. Rinkėjas noriai klausosi kandidatų prezidentus pasiūlymų dėl sveikatos apsaugos sistemos, socialinės politikos ar teisėsaugos stiprinimo. Čia liberali retorika ne itin naudinga, o „Pilietinės platformos“ pasiekimai šiose srityse – labai abejotini.

Varšuvos mero „arkliukai“, ant kurių jis bandys išjoti į antrą turą – savivaldos ir regionų stiprinimas, nacionalinio transliuotojo radikali reforma, generalinio prokuroro ir teisingumo ministro funkcijų išskyrimas.

Išrinkus R. Trzaskowskį, Lenkijos tarptautinis vaidmuo gali keistis.

Kas domisi užsienio politika, galėjo sau rasti atsakymus R. Trzaskowskio pokalbyje su dienraščiu „Rzeczpospolita“, kuris pristato skaitytojams visus kandidatus. R. Trzaskowskis nežada „žemės drebėjimo“ tarptautinėje arenoje, pasisako už glaudžius santykius su Jungtinėmis Valstijomis, Europos Sąjungos stiprinimą, yra labai skeptiškas dėl bendradarbiavimo su Vladimiro Putino Rusija. Labai diplomatiškai ir mandagiai ne kartą jis atsiliepė apie velionį Lechą Kaczyńskį. Jo tragiška mirtis paliko gilią traumą Lenkijos visuomenėje, kuri reguliariai išnaudojama įvairiais politiniais sumetimais. Tokio jungiančio viršpartinio mandagumo „Pilietinės platformos“ lyderiams iki šiol trūko.

Išrinkus R. Trzaskowskį, Lenkijos tarptautinis vaidmuo gali keistis. Neabejotina, kad jis norės sugrįžti prie Europos Sąjungos mainstreamo, o šalies užsienio politika supanašės su Vokietijos-Prancūzijos duetu. Lietuvai gali tekti toli gražu ne pagrindinis vaidmuo Lenkijos jaunesniųjų brolių tarpe, ypač jei mūsų šalies mieguista diplomatija toliau laikysis pasyviosios, iniciatyvos nerodančios partnerės vaidmens.

R. Trzaskowskis yra dažnai vadinamas „Pilietinės platformos“ „auksiniu vaiku“. Pats nekūręs šios partijos ir būdamas toliau nuo pagrindinių sprendimų priėmimo, jis pasinaudojo politinėms aplinkybėmis, kad ryžtingai eiti priekį. Prezidento rinkimai jam suteikia šansą dar labiau atsiskirti nuo politinių tėvų ir tapti viršpartiniu kandidatu. Laimėjus kovą dėl aukščiausio posto, jam atsivertų galimybės kurti naują politinę jėgą, juolab kad Lenkijoje pagrindinis valdančiųjų partijų duetas keičiasi vidutiniškai kas 10–12 metų. Tokiu būdu didele dalimi jis gali pakartoti Emmanuelio Macrono kelią į Prancūzijos valdžios olimpą.

Kaimyninės šalies diplomatijos vadovas su oficialiu vizitu atvyksta praėjus septyneriems metams. Tai grėsmingai ilga pertrauka, kuri turėtų pamokyti abiejų šalių politikus, kad regiono saugumas ir stabilumas svarbiau už asmenines ambicijas, o užsienio politikos prioritetai turi rūpėti labiau už emocijas ir parapijines problemas. Tik ar bus padarytos išvados?

Iš šios dienos perspektyvos atrodo, kad situacija suteikia optimizmo. Lietuvos ir Lenkijos suartėjimo kryptimi ryžtingai dirba prezidentės ir premjero komandos. Perkrovimas su dešiniųjų valdoma Lenkija didele dalimi įvyko ministro pirmininko iniciatyva.

Saulius Skvernelis neslepia ambicijų stipriau įsijungti į užsienio politikos formavimą, bet be kaimynų lenkų daug kitų pasiekimų neturi. Jis dar 2016 metų lapkritį, pasibaigus rinkimams, prieš paskyrimą į premjero postą, surado galimybę išgerti bokalą alaus su Jaroslawu Kaczynskiu viename Varšuvos bare. Dar vienas neformalus susitikimas už uždarų durų Lenkijoje įvyko pernai.

Kokį vaidmenį dabartinėje Lenkijos politinėje sistemoje vaidina J. Kaczynskis, aiškinti nereikia. Verta atkreipti dėmesį, ką politiniame portfelyje lenkų politiniam lyderiui atvežė S. Skvernelis. Tai nebuvo lenkų tautinės mažumos Lietuvos reikalai, dėl kurių trenkė durimis garsusis Radoslawas Sikorskis, pažadėdamas, kad jo kojos Vilniuje nebus, kol nebus išpildyti Valdemaro Tomaševskio keliami reikalavimai. S. Skvernelis pradėjo tartis dėl „Orlen Lietuva“ reikalų. Tokiu būdu ne tik pradėjo spręstis vienas didžiausių pastarųjų metų konfliktas verslo srityje, bet buvo išsaugota Lietuvos reputacija Europos Sąjungos institucijose, turint omenyje naftos perdirbimo įmonės ginčą su „Lietuvos geležinkeliais“.

Tuo tarpu Prezidentūra ieškojo ir surado – diplomatiškesnius, lyginant su premjeru – dialogo kelius su 2015 metais išrinktu Andrzejumi Duda. Abi pusės buvo tikros, kad tylėjimo siena, anksčiau palaikoma Bronislawo Komorowskio – neturi prasmės. Be to, Dalia Grybauskaitė aiškiai nori užbaigti prezidentavimą ne tik atsisakiusi tarpvalstybinių santykių su Lenkija užšaldymo koncepcijos, bet ir palikti užsienio politikos viziją, einančią plačiau už Šalčininkų ir Seinų horizontų. Šių metų vasarį įvyko A. Dudos oficialus vizitas į Vilnių, jis truko net keturias dienas. Abiejų valstybės vadovai parodė, kad moka ne tik paminėti Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetį, bet ir tartis dėl įvairių dvišalių santykių klausimų, o pastarųjų sąrašas nėra trumpas.

Žinoma, ne visiems šis Lietuvos ir Lenkijos suartėjimas patinka. Palikime išorinius aktorius – tai tema atskiram straipsniui. Abiejose šalyse pasigirdo pasvarstymų, kas kam šiuo metu labiau yra reikalingas šis atšilimas, kas labiau nuolaidžiauja. Politinių svarstyklių preciziškumas – kai nesilpnėja Rusijos agresyvumas Rytų Europoje, vyksta informaciniai karai, o Europos Sąjunga vis yra krečiama naujomis krizėmis – vargu, ar įmanomas.

„Teisės ir teisingumo“ oponentai Varšuvoje nuolat primena apie pašlijusius santykius tarp Lenkijos ir Europos Komisijos, apie vis kabančią ore galimybę suspenduoti Lenkijos balsą ES Taryboje, atsižvelgiant į neigiamai Briuselyje vertinamą teismų reformą. Nuolat rengiamos demonstracijos didžiausiuose Lenkijos miestuose primena, kad didelė dalis lenkų nepritaria J. Kaczynskio kuriamai ketvirtajai Respublikai (Žečpospolitai) ir realizuojamoms permainoms. Šiame kontekste Lietuva gali būti paprašyta susilaikyti ar net paremti Lenkiją, jei Briuselyje išmuš sprendimų valanda.

Iš kitos pusės, nepasitvirtino lenkų kairiųjų ir liberalų prognozės, kad konservatoriai nesuras sąjungininkų tarptautinėje politikoje, o išoriniai ekonominiai santykiai patirs fiasko. Lenkijos ekonomikos rodikliai pagerėjo, netrūksta užsienio investuotojų, o lenkų užsienio politikos formuotojai surado bendraminčių Donald Trumpo administracijoje ir kai kuriose ES šalyse. Stiprėja Lenkijos pozicijos NATO rėmuose, Varšuva ryžtingai laikosi antiputiniškų pozicijų ir nesiruošia nuolaidžiauti Maskvai.

Prezidento A. Dudos rugsėjo 18 dienos vizitas Vašingtone puikiai iliustruos intensyvius dvišalius santykius su JAV. Be to, Lenkijos projekcijos telkti posocialistines šalis bendroms iniciatyvoms ES viduje suburia vis daugiau simpatikų. Be abejo, tai meta šešėlį santykiams su pagrindiniais aktoriais – Vokietija ir Prancūzija. Tas lenkų-vokiečių ir lenkų-prancūzų disonansas yra ir bus iššūkiu Lietuvai, ypatingai rimtesnėse diskusijoje dėl Sąjungos gilesnės integracijos, kurios šalininkais yra pagrindiniai bendrijos aktoriai.

Iš kitos pusės, Šiaurės Atlanto aljanso rytinio flango stiprinimas, JAV kariuomenės didesnis pritraukimas į Vidurio ir Rytų Europą, karinės techninės bendras pirkimas, glaudus bendradarbiavimas informacinėje erdvėje stabdant Rusijos propagandą – visa tai suartina ir suartins abi šalis kaip niekada anksčiau.

Lenkijos ambicijos stiprinti energetinę regiono nepriklausomybę nuo Rusijos, primenant Europos Sąjungai solidarumo būtinumą, atitinka mūsų valstybės saugumo gaires. Elektros jungtis ir pigesnių dujų perspektyva – tai prioritetai, kurie ilgam suriša valstybės. Bendras kalbėjimas Europoje ir Jungtinėse Valstijose dėl Astravo branduolinės jėgainės, „Nord Stream“ gali atnešti papildomų dividendų.

Šalia briuselinių „skersvėjų“ Lietuvos – Lenkijos santykiams gali pakišti koją tautinių mažumų reikalų sprendimas. Lietuvos valdžia vis nesukuria ilgalaikio veiksmų plano, platesnės vizijos šiuo klausimu. Negali būti taip, kad namų darbų dėl Lietuvos lenkų padėties sąrašas yra formuojamas Varšuvoje ir įteikiamas dvišalių susitikimų proga.

Naivu būtų tikėtis, kad Lenkijos dešiniųjų valdžiai nerūpės tautiečių padėtis, jų teisės, švietimo ir kultūros būklė Lietuvoje.

Jei Lietuvos vyriausybė, ar Švietimo ir mokslo ministerija neformuoja sau lenkų tautinės mažumos integravimo uždavinių, nesiaiškina jų pagrindinių poreikių, jei nemato šitų iššūkių pilietinės visuomenės, valstybės saugumo, žmogaus teisių plėtros kontekste – tie klausimai gali priminti apie save nebūtinai tinkamu laiku ir tinkamame kontekste.

Gal suskambės pernelyg alegoriškai, bet Georgijaus juostelės prievaizdas vis dar vaikšto virš Lietuvos ir visos Vidurio bei Rytų Europos.

Šiuo metu Lietuvoje ir Lenkijoje svarstoma, kaip paminėti valstybingumo atkūrimo šimtmetį, pabrėžti tarpukario tautiškumą. Per kultūrinę diplomatiją norima nusiųsti platesnę žinią Europai ir pasauliui apie kultūrinius, net civilizacinius abiejų šalių laimėjimus.

Pasiruošimas jubiliejams vyksta alsuojančio informacinio karo su Rusija fone. Problema labai opi Lietuvai, šiek tiek švelnesnė – Lenkijai, nors abi šalys galėtų glaudžiai bendradarbiauti ištraukiant Pietryčių Lietuvą iš „Ruskij mir“ „burbulo“.

Atšalę Lietuvos ir Lenkijos politiniai santykiai meta šešėlį ant abiejų valstybių kultūros veikėjų bendradarbiavimo. Su nostalgija galima prisiminti solidų žurnalą „Lithuania“, kuris ėjo lenkų kalba Varšuvoje ir jo redakcijos, bedradarbiaujant su Bronio Savukyno „Kultūros barais“, organizuotus lenkų ir lietuvių intelektualų susitikimus Vigriuose. O kur dar aktyvi M.K.Čiurlionio draugija Lenkijos sostinėje, publikos visada laukiama Lietuvos teatrų „invazija“ į Lenkiją.

Iš Lietuvos renginių kronikos verta paminėti Nobelio laureatų Czesławo Miłoszo, Wisławos Szymborskos ir Günterio Graso susitikimą Vilniaus rotušėje, dalyvaujant Tomui Venclovai. Ypatingo dėmesio vertos jungtinės Vilniaus, Kauno, Varšuvos, Krokuvos ir Torunės muziejų parodos „Vilniaus klasicizmas“ ir vilnietiško tapytojo Ferdynando Ryszczyco kūrybos retrospektyva.

Visoms šioms iniciatyvoms netrūko politikų paramos. Aktyviai veikė 1998 metais Algirdo Brazausko ir Aleksandro Kwasniewskio įkurtas Adomo Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo rėmimo fondas, o Lietuvos ir Lenkijos Seimų tarpparlamentinė asamblėja teigdavo premijas iškiliems abiejų šalių mokslininkams.

Taigi bendro abiejų šalių paveldo su jo europietiškąja dimensija neišeina išskirti į atskiras lentynas. Čia reikia kompleksinio požiūrio iš Vilniaus ir Varšuvos, o jo trūksta. Ne kultūros atašė ar atskirų institucijų lygmenyje (čia kaip tik turime puikius specialistus ir supratimą), o ministrų ir vyriausybių plotmėje.

Lietuvos kultūros raida neatsiejama nuo Lenkijos. Tai vyksta panašiai kaip su Benedikto Vanago ekipažu: jis važiuoja, o Sebastianas Rozwadowskis yra šturmanas.

Šalia to, negalima nepastebėti, kad Europoje apstu abejonių dėl Europos Sąjungos ateities, diskutuojama dėl dviejų greičių kontinento projekto, kuriame posocialistinės šalys atsidurtų tolimesniame plane. Taip pat vis dažniau pasigirsta kalbos apie tikrųjų vertybių paiešką Rusijoje, norą matyti Europoje tik galingas valstybes. Garsaus Aleksandro Dugino koncepcijos dėl silpnos, nieko vertos erdvės tarp Rusijos ir Vokietijos įgauna populiarumo ne tik Vladimiro Putino aplinkoje, bet ir kai kuriuose Vakarų Europos ir JAV intelektualų sluoksniuose.

Kultūrinės diplomatijos vaidmuo auga kaip niekada anksčiau. Lenkija turi didesnius laimėjimus savo kultūrinių pasiekimų ir vertybių eksporte. Bendradarbiaujant su Kultūros ministerija aktyviai veikia Adomo Mickevičiaus institutas ir Knygos institutas. Užsienio reikalų ministerijai pavyko sukurti stipriai veikiančių Lenkijos institutų užsienyje tinklą. Šia patirtimi lenkai galėtų dalintis Lietuvoje.

Šiame kontekste puikiai tinka Alfredo Bumblausko žodžiai, išsakyti minint Vasario 16-ąją su Lietuvos lenkais. Profesorius pabrėžė, kad „Lietuvos kultūros raida neatsiejama nuo Lenkijos. Tai vyksta panašiai kaip su Benedikto Vanago ekipažu: jis važiuoja, o Sebastianas Rozwadowskis yra šturmanas”. Prisimenant, kad praeitais metais Eimuntas Nekrošius buvo pakviestas režisuoti „Vėlines“ Varšuvos nacionaliniame teatre 250-ies metų šios scenos sukakties proga,šioje partnerystėje galimas ir atvirkštinis variantas.

Doc. Andžej Pukšto yra Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros vedėjas

Lietuvos delegacijos vizito Varšuvoje metu abi pusės džiaugėsi šiuo įvykiu, nors pranešimuose akcentai buvo sudėti skirtingai. Witoldo Waszczykowskio atstovas spaudai informavo, kad pokalbyje šalia saugumo, gynybos ir politinio bendradarbiavimo temų daug dėmesio buvo skirta Lietuvos lenkų reikalams. Varšuva domėjosi problemomis, kurie jai kelia nerimą, tarp jų - Vilniaus miesto gimnazijų lenkų dėstomąją kalba akreditacijos eiga.

Lietuvos užsienio reikalų ministras išplatino informaciją, kad dvišalių santykių su Lenkija plėtra yra vienas svarbiausių naujosios Vyriausybės prioritetų, o Lietuva pasirengusi atviram dialogui su Lenkija visais klausimais. Susitikimo Varšuvoje metu kalbėta apie bendradarbiavimo stiprinimo būtinybę NATO rėmuose, veiksmų koordinavimą Europos Sąjungos Rytų Europos partnerystės kontekste, ypač padedant Ukrainai dėl asociacijos sutarties. Be to, ypatingas dėmesys buvo skirtas energetinio saugumo projektams. Pranešimo pabaigoje paminėta, kad susitikimo metu buvo apsikeista nuomonėmis politikos tautinių mažumų klausimais.

Didelių politinių nesutarimų lyg ir nėra, bet nei ministras W.Waszczykowskis, nei premjerė Beata Szydło atvykti į Vilnių neskuba. Prezidento Andrzejaus Dudos atvykimas į Vasario 16-osios šventę, kaip tai darė a.a. Lechas Kaczyńskis atrodo nerealus.

„Kas gi vyksta?“, - gali stebėtis realizmo tarptautiniuose santykiuose šalininkai. Tarptautinė situacija, bendra atmosfera Europos Sąjungoje tnėra palankiausia aiškintis lokalinius ar senus kaimyninius klausimus. Dėl dalies judesių gali džiaugtis Kremliaus valdovas ir sutaupyti savo valstybės kiauram biudžetui lėšų, skirtų lietuvių-lenkų santykių kiršinimui.

Velnias slypi smulkmenose, o politikoje netrūksta siurprizų. Lenkijos konservatorių realizuojama užsienio politika nepatyrė fiasko, šalies pozicija Europoje ir pasaulyje stiprėja, nepaisant kritikos Europos Sąjungos institucijose. Maža to, artimiausiu laiku į Varšuvą atvyksta kanclerė Angela Merkel, o visi perspėjimai, kad blogės Lenkijos-Vokietijos politinis bendradarbiavimas Višegradų šalių naudai neteko pagrindo.

Iš kitos pusės, Lenkiją valdantys dešinieji turi milžiniškas ambicijas – kaip mažai kas iš anksčiau valdžioje buvusių politikų – ypatinga globa norima apgaubti visus tėvynainius gyvenančius užsienyje. Jie žada parodyti visuomenei, kad yra patriotiškesni už liberalus, nors pastarieji prie premjerų Donaldo Tusko ir Ewos Kopacz taip pat nuveikė nemažai šioje plotmėje.

Nepamirškime, kad tiek Lenkijos liberalai, tiek konservatoriai kaip pagrindinį partnerį Vilniuje matė ir mato Lietuvos lenkų rinkimų akciją - į paramą jai investuota nemažai jėgų. Pastaroji pateikia labai pavojingą „viskas įskaičiuota“ politinį meniu. Šalia lenkų paveldo puoselėjimo ir rūpinimosi aktualiais Lietuvos lenkų reikalais, jos lyderiai nuolat reiškia simpatijas V.Putino Rusijai, smerkia demokratines permainas Ukrainoje ir palaiko ten rusų imperializmą.

Tai negali patikti oficialiajai Varšuvai, nes dabartinė Lenkija pristato savę kaip „spiritus movens“ (lotyniškai „judanti dvasia“, organizatorius) antiputiniškoje koalicijoje Europoje ir transatlantiniuose santykiuose. Galiausiai „Teisė ir teisingumas“ ėjo į rinkimus su šūkiais sugriežtinti Lenkijos politiką Rusijos atžvilgiu, stiprinti NATO rytinę sieną, būti antiputinišku veiksniu posovietinėje erdvėje.

Taigi Lenkijos užsienio politikos formuotojams dilemų netrūksta. Ne lengviau yra ir valdantiesiems Vilniuje. Valstiečių ir žaliųjų sąjungai naudinga retkarčiais turėti lenkų frakciją Seime savo pusėje - tai parodė pirminis balsavimas dėl Konstitucijos pataisų. Tik eiti riešutauti su parlamentaru, kuris smerkė Maidano revoliuciją, siūlė bombarduoti Kijevą ir ragina pasirašyti neagresijos paktą tarp Rusijos ir Lietuvos nėra, švelniai tariant, saugu. Niekada nežinai, kada įvyks naujas politinis sprogimas.

Šiame kontekste negalima nepastebėti Sauliaus Skvernelio vizito Šalčininkuose. Sunku nustatyti, ar Vyriausybės vadovas daug sužinojo būdamas rajono centre tos pačios Lenkų rinkimų akcijos politikų apsuptyje. Turbūt daugiau būtų naudos, jei ministras pirmininkas būtų pakvietęs Vilniaus lenkų inteligentijos atstovus į Vyriausybės rūmus sostinėje.

Tam tikrų pozityvių iniciatyvų netrūksta Seime. Paradoksalu, kad jos atkeliauja ne iš parlamento vadovybės ar Užsienio reikalų komiteto pirmininko, bet iš vieno opozicijos lyderių – Andriaus Kubiliaus. Krizės premjeras subūrė Gegužės 3-osios parlamentarų grupę, o jos nariai siekia rūpintis ne tik Abiejų Tautų Respublikos paveldu, bet ir reaguoti į šių dienų Lietuvos-Lenkijos santykių iššūkius. Vienas iš paskutiniųjų šios grupės pasiūlymų, kurį parėmė ir Vyriausybė, tai Lenkijos televizijų kanalų retransliacija Vilniuje ir Rytų Lietuvoje - tam, kad susidarytų atsvarą Maskvos kanalams lenkiakalbių gyventojų tarpe. Ir šioje vietoje netrūksta siurprizų - pavaldi Valdemarui Tomaševskiui Lietuvos lenkų sąjunga skubėjo informuoti, kad jai nepriimtina gauti prieigą prie Lenkijos transliuotojų, jei tuo rūpinsis jos politiniai oponentai...

Apibendrinant, belieka apgailestauti, kad Lietuvos-Lenkijos tarpvalstybiniai santykiai gerėja vėžlio greičiu, nepaisant didėjančių pavojų tarptautinio saugumo kontekste. Vis dar trūksta nuoširdaus įsigilinimo į tikrąsias Lietuvos lenkų problemas bei idėjų - tiek Vilniuje, tiek Varšuvoje - kaip jas spręsti.

Čia į galvą ateina anekdotas iš vėlyvojo brežnevizmo laikotarpio apie kelionę senuoju priemiestiniu traukiniu. Keliavo juo keli inteligentai, kurie nepaisant lėto traukinio tempo, šalčio ir galingų vibracijų, vis dar bandė išlaikyti gilią ramybę. Į klausimą, kaip jaučiatės - nors išbalę ir pavargę, visi atsakydavo teigiamai. Tik vienas išdrįso tyliai pareikšti: „Viskas puikiai, tik labai pykina!“.

Kodėl kartais pykina, kai analizuoji Lietuvos – Lenkijos tarpavalstynius santykius, tegu kiekvienas politikas abiejose šalyse pirmiausia atsako sau asmeniškai.

Valdančioji „Teisė ir teisingumas“ paruošė lenkų žurnalistams nedidelę „kalėdinę dovanėlę“ sugriežtinti žiniasklaidos atstovų patekimą į posėdžių sales, vaikščioti parlamente bus leista tik nustatytais koridoriais, o darbui bus skirtas tam tikras „getas“ – medijų centras. Judėjimą už jo ribų būtina derinti su Seimo kancleriu.

Nepervertinkime lenkų pilietiškimo - ne vien tik dėl žurnalistų laisvių apribojimo atidėtas karpis į šaldytuvą. Lenkų pyktį padidino gruodžio 16 dienos Seimo pirmininko poelgis, kai jis pašalino iš posėdžio salės opozicijos atstovą, kuris bandė stabdyti 2017 metų biudžeto svarstymą. Tai jau naujas triukas nepriklausomos Lenkijos parlamentarizmo istorijoje.

Opozicinės partijos užblokavo Seimo tribūną, valdantieji vėlų penktadienio vakarą posėdžiavo ir priėmė 2017 metų biudžeto įstatymą kitoje salėje, kuri nėra pritaikyta kvorumo ir balsų skaičiavimui. Kilo abejonių dėl sprendimo teisėtumo. Konservatoriai tai vadina bandymu sužlugdyti balsavimą ir oponentų noru viską pastumti link pirmalaikių rinkimų.

Šie įvykiai - tai tik lašas, perpildęs dalies lenkų kantrybės taurę, stebint kaip valdantieji konservatoriai bando iš esmės keisti atminties politiką, kurios didelė ir pavojinga skeveldra praeitą savaitę atlėkė net iki Lietuvos, reformuoti visuomeninio transliuotojo darbą, susikoncentruoti ties abortų ir dirbtinio apvaisinimo griežtų taisyklių įtvirtinimu.

Reformuojamos kultūros ir švietimo įstaigos, atsižvelgiant į menininkų politines pažiūras. Pastaruoju metu į valdžios nemalonę pateko garsi aktorė Krystyna Janda, kurią Vilniaus žiūrovai prisimena iš 2015 metais parodytos monodramos Lietuvos nacionaliniame dramos teatre apie Danutą Walęsą. Filmai, kuriuose ji vaidino, lydėjo „Solidarumo“ raidą ir visa ilgą antikomunistinį pasipriešinimą. Jos dėka Lenkijos sostinėje buvo įsteigti du privatūs teatrai, kurie naudojosi Kultūros ministerijos dotacijomis.

Atėjus į valdžią „Teisei ir teisingumui“, ją nuolat lydi kritikos banga dešinės pakraipos spaudoje už neva liberalių vertybių propagavimą, už netinkamą patriotizmo modelio formavimą. Visuomeninis radijas ir televizija talentingą aktorę ir režisierę ignoruoja. Įdomu, kad Jandos teatrai neužsidarė, o bilietus nusipirkti dar sunkiau - tai primena politinę rezistenciją.

Toli gražu ne visiems patinka valdančiųjų nuolatinės abejonės dėl Europos Sąjungos ateities. Pavasarį Varšuvoje vyko masinės demonstracijos, o lenkai žygiavo su ES vėliavomis rankose, ko nepamatysi Europos vakaruose. Dar viena pelkė, į kurią įbrido „Teisė ir teisungumo“ atstovai – tai Konstitucinis teismas. Apie metus jo veikla buvo iš dalies paralyžuota, nes prezidentas Andrzejus Duda nenorėjo priimti priesaikos iš trijų teisėjų, kurie buvo išrinkti senos sudėties Seime. Iš kitos pusės, Konstitucinio Teismo pirmininkas neprileido prie darbo trijų teisėjų išrinktų naujos sudėties parlamente, kurios palaimino valstybės vadovas.

Negalime nepastebėti, kad „Teisė ir teisingumas“ išlieka populiariausia Lenkijos partija. Paskutinės apklausos rodo, kad ji gautų daugiausia vietų parlamente, nors daugumos gali ir neužsitikrinti. Partijos šalininkai sekmadienio popietę gausiai susirinko prie Prezidento rūmų pareikšti paramą vykdomoms reformoms. Galima buvo pastebėti kelis plakatus su užrašu „Šunys loja, o karavanas toliau eina!“.

Dauguma lenkų šeimų yra patenkinta naujos programos „500 Plius“ nuostatomis, kai pradedant nuo antro vaiko yra mokama pusės tūkstančio zlotų socialinė parama. Smulkusis ir vidutinis verslas vystosi stabiliai, nuosekliai krenta bedarbystės lygis. Išvyti nuo politinės scenos liberalai neturėjo idėjų dėl socialinės politikos raidos, nežinojo receptų, kaip įlieti šviežio kraujo į šalies ekonomikos aortas.

Opozicijos silpnumas ir autoritetų stoka nepranašauja jokių didelių permainų. Iš protestuotojų tribūnos kalbantis Radosławas Sikorskis dėl savo arogancijos yra žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir savo šalies viduje. Kitas mitingo kalbėtojas liberalas Romanas Giertychas anksčiau vadovavo ultrakatalikiškai Šeimų lygai ir ėjo ministro pareigas koalicinėje vyriausybėje su konservatoriais. Taigi jo kritika Kaczyńskio atžvilgiu daugeliui pasirodė nenuoširdi.

„Lenkijoje jau totalitarizmas,“ – skuba apibendrinti dalis vietinės ir Vakarų žiniasklaidos. Drįstu teigti, kad situacija nėra tokia niūri kaip bandoma kartais paskubomis vaizduoti.

Supranta tai ir daugelis Lenkijos rinkėjų, todėl vėliausiai prieššventinį penktadienį dauguma atitols nuo politinės aritmetikos ir sugrįš prie kulinarinių užduočių. Juolab, kad į ne vienus namus atskrenda giminės iš Londono, atveždami ne tik dovanų, bet ir nemažų pinigėlių pragyvenimui Tėvynėje.

Nesiruošiu šito komentaro užbaigti labai optimistiška gaida. Kai čiaudi Lenkija, suserga visa Vidurio ir Rytų Europa. Negali būti saugus mūsų regionas be stabilios ir demokratinės Lenkijos. Teneužpyksta ant manęs romantinės Baltoskandijos koncepcijos šalininkai ir Lietuvos-Lenkijos santykių užšaldymo entuziastai - be ryškaus kaimynės vaidmens antiputiniška koalicija netenka prasmės, o rimti Lietuvos energetiniai projektai ilgai tūnos stalčiuose.

Palinkėkime tad Lenkijai pasveikti. Stiprios jai politinės sveikatos Naujais 2017 metais!

Docentas Andžej Pukšto yra Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros vedėjas