Norėčiau tikėti, kad šio štilio kaltininkė – vasara. Tačiau vasaros atostogos jau baigėsi, už lango ruduo. O Lietuvos laukia dar vienas jūrinio vėjo parko konkursas. Ar jį su šūkiu: „O mums jūra iki kelių!“ vykdys tas pats konservatorių ministras Kreivys ir Co?

Juk visuomenei vis dar neatsakyta, kodėl liepą pasibaigęs jūrinio vėjo jėgainių parko aukcionas, kurį, neoficialiais duomenimis, laimėjo „Ignitis grupės“ antrinės bendrovės „Ignitis renewables“ ir „Ocean Winds“ konsorciumas, pritrauks dešimteriopai mažiau lėšų, nei pritraukia kitose valstybėse vykstantys tokio masto jūros jėgainių aukcionai?

Milijardiniai skirtumai verčia abejoti šio konkurso skaidrumu, ypač vertinant jo skubą bei tai, kad konkurse dalyvavo vos dvi įmonės – „Ignitis“, pasiūlęs 20 milijonų eurų, ir kita įmonė, simboliškai pasiūliusi mažiausią konkurso reikalavimus atitinkančią sumą – 5 milijonus eurų. Tai vertintina kaip labai rimtas signalas, kad projekto visuomeninė nauda bus paleista vėjais.

Reikia pabrėžti, kad dėl Lietuvos jūrinio vėjo parko veiklos privaloma atlikti tarpvalstybinį poveikio aplinkai vertinimą. Tokiu vertinimu suinteresuotų valstybių Danijos, Suomijos, Latvijos, Lenkijos, Švedijos atsakymai buvo gauti 2023 m. gegužės 19-liepos 7 d., tačiau jų net nesulaukus 2023 m. kovo 31 d. buvo pradėtas dokumentų priėmimas Lietuvos jūrinio vėjo parko konkursui. Iki šios dienos ir Aplinkos ministerija nepaskelbė sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai. Valdžios institucijų elgesys, kai sąlygos veiklai sudaromos neatlikus tokio vertinimo, gali būti traktuojamas kaip Espoo konvencijos pažeidimas. Tai neprideda solidumo ir patikimumo Lietuvai kaip partnerei tarptautinėje arenoje.

Skandalinga ir tai, kad tokį tyrimą palikta atlikti pačiam konkurso nugalėtojui, o ne nepriklausomiems ekspertams, nors ES direktyva (2011/92/ES) be interpretacijų skelbia – prieš duodamos sutikimą plėtoti projektą, kompetentingos institucijos privalo atlikti atitinkamą poveikio aplinkai vertinimą, kad nustatytų projekto poveikį aplinkai, atsižvelgiant į projekto „pobūdį, mastą ar vietą“.

Vien faktas, kad tokios valstybinės svarbos konkurse nedalyvavo nė viena pasaulinio masto bendrovė, verčia abejoti šios Vyriausybės deklaruojamu noru pritraukti užsienio kapitalo investuotojus. Taip surengtas konkursas kompromituoja mūsų valstybę ir kuria nepatikimos, nepotizmo persmelktos šalies įvaizdį.

Nerimą kelia ir tai, kad Lietuvos energetikos rinkos dalyviai vengia žurnalistams viešai komentuoti šį skandalingą įvykį ir prisipažįsta, kad baiminasi sulaukti valdžios atkirčio. Tai dar vienas įrodymas, kad mūsų valstybėje įsivyravo baimės atmosfera ir valdžios nebaudžiamumas. Tai kelia tiesioginę grėsmę šalies demokratijai.

Net neabejoju, kad atskiro vertinimo reikalauja ir tas faktas, kad Energetikos ministerijos vadovas turėjo deleguoti narį į šio konkurso komitetą, kai paties Energetikos ministro D. Kreivio turimų „Ignitis“ akcijų vertė siekia 100 tūkst. eurų. Atsižvelgiant į Energetikos ministro asmeninį suinteresuotumą, kaip „Ignitis“ akcininko, bei jo asmeninius santykius su „Ignitis“ valdymo organų nariais, teisėsauga privalo įvertinti, ar aukščiau aptarti teisės aktų pažeidimai, vykdant konkursą, nesudaro nusikalstamos veikos – piktnaudžiavimo požymių ministro veiksmuose.

Tad, nepaisant to, kad kažkam jūra iki kelių, Lietuva negali sau leisti, kad jos energetiniam saugumui bei aplinkai svarbus Lietuvos jūrinio vėjo parko projektas būtų diskredituojamas skaidrumo stokojančiais veiksmais.

Televizorių ekranuose tuo klausimu pasisakė net valstybės vadovu paskelbtas Vytautas Landsbergis ir „urbi et orbi“ paskelbė Seimo pedofilijos skandalo „elementus“, esą visi konservatoriai yra „padorūs žmonės“, o ne informacijos „tekintojai“. Na, dar pridūrė porą LGBT bendruomenę žeidžiančių detalių.

Bet mes grįžkime į Seimą, kuriame po iškilmingo Kovo 11-tosios posėdžio vėl bus ieškoma, kam nuimti skalpą ir ką išlydėti iš Seimo pavymui K. Bartoševičiui? Ir, apskritai, ar tokia misija įmanoma?

Prisiminkime, sausio 20 d. Seimo pirmininkę aplanko generalinė prokurorė, norėdama paklausti Seimo vadovės, ar nebus sušaukta neeilinė Seimo sesija. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 64 str. 2 d. skelbia, kad neeilines sesijas šaukia Seimo pirmininkas ne mažiau kaip trečdalio visų Seimo narių siūlymu, o Konstitucijos numatytais atvejais – Respublikos Prezidentas. Tuo metu Seime nebuvo jokių indikacijų, kad Seimo nariai ketintų inicijuoti neeilinę sesiją. Suprantama, kad tokį atsakymą ir gavo generalinė prokurorė iš Seimo pirmininkės.

Taigi šis vizitas buvo trumpas ir visiškai bereikšmis. Generalinei prokurorei turėtų būti pamoka, kad tokių susitikimų metu, kai sprendžiamas Seimo nario patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimas, paklausimai, prašymai turi būti įforminami raštu.

Dar daugiau, tikėtis, kad politikai saugos ir nesidalins gauta informacija būtų tiesiog naivu. Todėl laikas pasirinktas vizitui buvo nelabai tinkamas, nes K. Bartoševičius tuo metu buvo Čilėje ir jo veiksmų gavus informaciją tiksliai prognozuoti nebuvo galima. Be to iš Čilės jis tiesiai skrido į Indiją ir laikas galėjo tapti jo sąjungininku. Klausimas ar netapo? Perspėjant bendrininkus, naikinat įkalčius ar grasinant prieš jį liudijusiems vaikams ir jų šeimoms?

Generalinės prokurorės raštas dėl neeilinės sesijos inicijavimo Seimo pirmininkę pasiekė sausio 23 d. (pirmadienį), neįvardinant Seimo nario pavardės. Norėčiau pažiūrėti, kaip sektųsi rinkti Seimo narių parašus dėl sutikimo anoniminį kolegą patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Tačiau viso šito neprireikė, nes K. Bartoševičius jau sausio 20 d. 20 val. parašė pareiškimą Vyriausiajai rinkimų komisijai, kad atsisako Seimo nario mandato ir pastaroji sausio 24 d. Seimo nario K. Bartoševičiaus įgaliojimus pripažino nutrūkusius.

Reikšmingas klausimas, kas paskatino K. Bartoševičių, būnant Čilėje ir jau suplanavus kelionę į Indiją, staiga atsisakyti Seimo nario mandato? Mažai kas abejoja, kad K. Bartoševičius gavo ne tik informaciją, kokiu klausimu generalinė prokurorė apsilankė Seime, bet ir nurodymą nedelsiant rašyti pareiškimą Vyriausiajai rinkimų komisijai. Tas nurodymas, neabejotinai, atėjo iš asmens, turinčio valdingus įgaliojimus.

Dabar niekas neprisimena, kaip K. Bartoševičius atsirado Tėvynės sąjungos- Lietuvos krikščionių demokratų sąraše ir tapo Seimo nariu. Tačiau atidžiau pažvelgus į nuotraukas, kurios pastarosiomis savaitėmis sukasi ekrane, K. Bartoševičius visada buvo ne tik pirmo partijos dešimtuko narių apsuptyje, bet ir šalia Ingridos Šimonytės. Būtent jis kviečiamas į fotosesijas su svarbiausiais partijos žmonėmis ir patikėti, kad niekas nepaklausė, „kas šis žmogus“, tiesiog neįmanoma.

Sakoma, rafinuočiausias melas – kai sakoma pusė tiesos. Radvilė Morkūnaitė- Mikulėnienė dažnai su žurnalistais bendravo lyg sugauta, pripažinusi, kad skambino K. Bartoševičiui, atsisakė įvardinti priežastį, žinučių, pokalbio turinį. Panašu, kad Radvilė, atsargiai rinkdama žodžius, bando netapti atpirkimo ožiu šioje istorijoje.

Ar sunku nustatyti asmenis, skambinusius K. Bartoševičiui į Čilę? Visai nesunku. Seimo narys naudojasi Seimo telefonu, kompiuteriu, turbūt turėjo ir asmeninį privačiai komunikacijai – tai prietaisai, iš kurių reikiamą informaciją galima išgauti. Manau, tyrėjai ir prokurorai mažiausiai suinteresuoti aiškintis, kuris Seimo narys meluoja, kaip suveikė informacijos perdavimo grandinėlė, nes jų baudžiamąja tvarka atsakomybėn už tai nepatrauksi.

Baudžiamojo kodekso 247 str. už ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimą be leidimo numato atsakomybę tik specialiems subjektams. Ne kiekvienas asmuo, atskleidęs ikiteisminio tyrimo duomenis, atsakys pagal šį straipsnį, o tik tie baudžiamojo proceso dalyviai, kurie nurodyti baudžiamojo proceso kodekso 177 str. 2 d. Tai yra proceso dalyviai ar kiti asmenys, matę atliekamus ikiteisminio tyrimo veiksmus ir prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno įspėti dėl draudimo juos skelbti be prokuroro leidimo.

Tokiais atvejais asmuo pasirašytinai įspėjamas dėl atsakomybės pagal BK 247 str. Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen tokio rašto iš į Seimą atėjusios generalinės prokurorės tikrai negavo.

Taigi, jeigu informaciją atskleidė politikai ar kiti asmenys jiems gali kilti moralinė, etinė, drausminė, bet ne baudžiamoji atsakomybė.

Teisėsaugos institucijų pareigūnai, atskleidę ikiteisminio tyrimo duomenys, gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams.

Suprantu, kad visuomenės noras žinoti, kas talkino K. Bartoševičiui, verčia įtarinėti Seimo narius, kanceliarijos darbuotojus ir kitus asmenis. Daugelis pastebėjo Seimo pirmininkės ir generalinės prokurorės pasakojimo neatitikimus. Tai ar buvo pasakyta, kad įtariamas asmuo yra ne iš liberalų partijos? Kodėl generalinei prokurorei Seimo pirmininkė pasakiusi, kad neeilinės sesijos neplanuoja, tą dieną įvykusiame susitikime su premjere aptarė neeilinės sesijos klausimą? Kodėl G. Landsbergis, apskritai, vengia kalbėti šia tema ir akivaizdžiai pyksta, kai jam apie tai žurnalistai užduoda klausimus? Visas šis nenatūralus elgesys reikalauja paaiškinimo, o ne pykčio proveržių. Romėnai turėjo posakį „Jupiteri, tu pyksti, vadinasi, esi neteisus“.

Bet šiuose tyrimo duomenų atskleidimo gaudynėse iš akiračio dingo pats K. Bartoševičius. Kai aš paklausiau vieno žurnalisto, kodėl pedofilija įtariamo K. Bartoševičiaus niekas neklausinėja, negaudo prie namų durų, man atsakė, kad jis esą jau privatus asmuo ir jo negalima traumuoti. Sakyčiau, savotiškas požiūris.

Juk vos prieš kelias dienas – Seimo narys, šiandien įtariamasis, paliktas ramybėje, nors turi visus atsakymus į taip rūpimus klausimus. Ką tik prašęs Lietuvos žmonių balsų, pasitikėjimo, už jų pinigus keliavęs aplink pasaulį, staiga K. Bartoševičius atsivėrė nuo jų tylos siena. Ar taip gali būti? Ar tautos atstovas, nuotoliniu būdu pasitraukęs iš Seimo, neprivalo pasiaiškinti jį išrinkusiems žmonėms?

Tūlas pilietis man gali paprieštarauti, betgi K. Bartoševičius jau ne politikas. Bet klausimas, ar kartu su mandatu atsisakoma garbės, atsakomybės, sąžinės, pagarbos žmonėms? O gal į šiuos klausimus už K. Bartoševičių nori atsakyti žmogus, atvedęs jį į Seimą?

Norisi tikėti, kad atsakymus į šiuos ir kitus klausimus, sužinosime ne nuosprendžio paskelbimo metu.

Dabar visi – laukimo procese. Tik ko laukiama? Pasak viešų Premjero Sauliaus Skvernelio pasisakymų apie žemės ūkio ministrą, būtina sužinoti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) sprendimą šiuo klausimu. Tokiu būdu tempiama guma kuria tik dar didesnę įtampą. Kam tai reikalinga ir galbūt netgi naudinga? Į tokį klausimą dabar atsakyti būtų sudėtinga, tačiau esu tikras dėl vieno – Premjeras kartu su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnu Ramūnu Karbauskiu nenori vertinti savo ministro veiklos, nors akivaizdu, kad žemės ūkio ministro elgesys prasilenkia su dorovės, moralės, etikos ir politiko veiklos principais. Na, o Premjero mintis, kad Prezidentės pasisakymus diriguoja Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai skamba keistokai. Natūralu, kad kilus abejonėms dėl žemės ūkio ministro elgesio bei reputacijos Prezidentė Dalia Grybauskaitė privalėjo išsakyti savo nuomonę ir, tiesą sakant, jos pozicija manęs nei kiek nestebina. Manau, kad Prezidentės elgesys galėtų būti kvestionuojamas tik tuo atveju, jeigu ji tylėtų šiuo klausimu.

Kol Vyriausybės vadovas ieško pretekstų, kaip vilkinti dėl žemės ūkio ministro susidariusią situaciją, Prezidentės retorika sparčiai griežtėja. Manau, kad tam nemažą įtaką turėjo ir Premjero pateikta intriguojanti G. Danėlio kandidatūra į teisingumo ministro poziciją. Na, o po paskelbto Prezidentės sprendimo atmesti šią kandidatūrą pasidarė aišku, kad G. Danėlius pateko tarp girnų ir šiame mūšio lauke figūruojanti jo pavardė jam nei naudinga, nei reikalinga. Keisčiausia tai, kad teisingumo ministro kandidatūrai atmesti Prezidentė pasirinko tokį motyvą – dėl galimo interesų konflikto, nes G. Danėlius kaip advokatas gynė vieną iš kaltinamųjų didžiausioje politinės korupcijos byloje. Susidaro įspūdis, kad dabar žmogus, profesionaliai ir atsakingai dirbantis savo srityje, yra iš anksto „nuteisiamas“ – jam užkirsti keliai siekti karjeros. Įdomu ir tai, ar ši G. Danėlio kandidatūra buvo derinta su Prezidentūra. Jeigu ne, tai būtų galima laikyti provokacija, tačiau sunkoka patikėti, kad tokie veiksmai galėtų būti nesuderinti su Prezidente, o pats G. Danėlius akylai neištyrė situacijos prieš sutikdamas tapti kandidatu į teisingumo ministro postą.

Kalbant apie Premjero pateiktą teisingumo ministro kandidatūrą svarbiausia ne tai, koks žmogus buvo siūlomas, o tai, kad valdančioji partija neturi profesionalų, kurie galėtų užimti tokias pareigas. Štai čia aš įžvelgiu daug didesnę problemą – rinkiminėje kampanijoje kalbėta apie kompetentingus asmenis, o realybėje – ieškoma žmonių išorėje. Taip ministrai tampa samdomais techniniais darbuotojais, įdarbintais vykdyti sukurtą programą. Kai iš tiesų profesionalioje pasaulio šalių politikoje įprastinė praktika yra ruošti žmones užimti tam tikras pozicijas, patiems kurti programas ir jas įgyvendinti. Dabar Lietuvoje ministrai vykdo programą nei ją ruošę, nei už ją agitavę. Akivaizdu, kad tokie ministrai pirmiausia turi skirti nemažai laiko programos analizavimui, tada jos vykdymui pagal partijos nurodymus, o kai kadencija baigiasi arba pasamdytas ministras atsistatydina, jis gali ramiai grįžti ten, kur dirbo prieš tai – dėl nuveiktų ar nenuveiktų darbų atsakomybė per daug šių žmonių neslegia. Kodėl? Nes ne jie patys kūrė Vyriausybės programą. Taigi kalbėti apie efektyvius ir iš tiesų teigiamus pokyčius Lietuvai nešančius sprendimus šiuo metu pakankamai sudėtinga.

Manau, kad žmonės, einantys į didžiąją politiką, turi būti paruošti ir turėti nemažą bagažą patirties. Tik tada, kai valdžioje bus tokie lyderiai, Vyriausybė galės rimtai atsidėti reformoms ir bendravimui su Seimu, kad kuriami projektai būtų įgyvendinti.

Net paskelbėme šūkį „Drąsi šalis“. Puiku, bet ar tikrai mūsų šalis telpa į šią kategoriją? Vis dar bijome išsakyti savo nuomonę, tylomis apkalbame pažįstamus ir nedrįstame drąsiai apginti nei savęs, nei kitų, kai prie mūsų akių vyksta akivaizdžios manipuliacijos ar machinacijos. Susidaro toks įspūdis, kad mūsų genuose vis dar įrašytas baimės DNR ir jį labai sunku ištrinti.

Prieš 20 metų pasukęs į politiką labiausiai nustebau dėl vieno dalyko – žmonių baimės išreikšti nuomonę, kovoti už savo poziciją. Maniau, kad taip elgiamasi dėl skiepytos SSRS politikos, tačiau, praėjus 27 metams, matau, kad situacija tokia pati. Štai praėjusią savaitę kalbėjausi su kolega, dirbančiu savivaldybėje, ir jis man atvirai pasakoja, kad žmonės, būna, ateina, skundžiasi, informuoja apie pažeidimus, bet, kai paprašai raštu pateikti skundą, stoja tyla, sutinkama tai daryti nebent anonimiškai. Kodėl žmogus bijo tai daryti savo vardu? Atsakymą randu savo kailiu patirtoje istorijoje. Prieš keletą metų aplankiau 3 mažamečių vaikų motiną. Vaizdas buvo kraupus – namų langai išdaužyti, vaikai neturi kur ruošti pamokų, elektros nėra, moteris nusivylusi... Neiškentęs parašiau raštus į kelias institucijas ir po kiek laiko atvykęs į namus pas tą pačią moterį sužinau stulbinančias naujienas. Taip, jai buvo skirtas tvarkingas butas, tačiau savivaldybės atstovai jai liepė daugiau akyse nebesirodyti su savo prašymais. Ir tokių pavyzdžių yra ne vienas.

Kodėl žmonės vis dar bijo? Todėl, kad daugelis nesijaučia esantys savo šalies šeimininkais. Politikus, valstybės tarnautojus laikome ne pasamdytais atlikti tam tikrą valstybei funkciją, o Dievo duotais „valdovais“. Įsikerojęs viršininko ir pavaldinio, feodalo ir baudžiauninko santykis tarp mūsų šalies valdžios ir eilinių piliečių yra verčiantis žemintis, prašyti, neleidžia tapti laisvais žmonėmis. Pasitikėjimas savo jėgomis neatsiejamas nuo pasitikėjimo valstybės institutais. Kai šlubuoja demokratiniai, teisiniai mechanizmai, kai raidė, paragrafas tampa svarbesni už žmogaus kančią, sunku patikėti, kad šioje šalyje galima rasti teisybę. Kita priežastis – mūsų žmonės vis dar jaučia socialinį nesaugumą – yra priklausomi nuo pašalpų ir pensijų dydžio, bijo prarasti darbą, būti pasmerkti, nuteisti, persekiojami. Pavyzdžiui, 2009-aisiais žmonių suorganizuotas mitingas baigėsi guminėmis kulkomis ir pilna sale nuteistųjų. Valdžia, vietoje to, kad pripažintų, jog šis nepasitenkinimas yra pagrįstas, pademonstravo, kaip reikia suvaldyti situaciją, pasitelkus kraštutines priemones. Ar tikrai to reikėjo? Paternalistinių santykių stiprinimas valstybėje verčia žmogų laukti malonės, o ne kovoti už savo teises, ne kurti savarankišką ekonominį pagrindą, o tikėtis paramos. Tokiam stovinčiam su ištiesta ranka piliečiui sunku „įpūsti“ drąsos.

Mūsų išrinkta Prezidentė, Seimas, politikai pirmiausia turėtų kurti tokią atmosferą ir tokias sąlygas, kad žmogui nekiltų nė mažiausia mintis apie baimę išsakyti savo nuomonę. Jie visų pirma turi tapti garantais, gynėjais kiekvieno piliečio, persekiojamo už kritiką, išsakytą nuomonę, pranešimą apie teisės pažeidimą. Tačiau akivaizdu, kad iki pat šiol viskas rutuliojasi priešingai ir vis dar ieškoma „kaltų“ bei norima „nusižengėlius“ sutraiškyti be gailesčio. Šalies progresui labai vertinga sąžininga konkurencija, tačiau, ką mes matome politikoje? Kovą be taisyklių, kai laimėjusysis turi sunaikinti priešininką. Tai taip pat signalas žmonėms, kad net politikai bejėgiai prieš galią turinčiuosius. Taip neturi būti ir mūsų žmonių vienintelė reakcija į šias aplinkybes – tai nesustabdoma emigracija.

Manau, kad kol mūsų visuomenė bus sukaustyta baimės išsakyti savo nuomonę, pastovėti už savo poziciją ir pranešti apie vykstančius nusižengimus, tol negalėsime kalbėti apie tikrąją nepriklausomybę. Kol žmonės manys, kad būtent valdžia turi sutvarkyti kiekvieno mūsų gyvenimą, tol negalėsime kalbėti apie tikrąją laisvę. Turime suprasti, kad valdžia – tai įrankis padėti ir sudaryti sąlygas oriai gyventi. Turime išmokti tapti nepriklausomais, atsikratyti savo fobijų ir sugriauti sukurtus stereotipus. Laikas į gyvenimą pradėti žiūrėti kaip į galimybę, o ne kaip į malonę, kurią kažkas Tau suteikė. Kaip sakė žymus Romos poetas Horacijus – „Amžinoje baimėje gyvenančio nepavadinsiu laisvu“. Todėl linkiu ateinančiais metais dažniau susimąstyti apie tikrąją laisvę išsakyti savo nuomonę ir su visomis šaknimis išrauti šį baimės DNR.

Šiandien labai populiaru dalyvauti projekte „Idėja Lietuvai“ ir siūlyti idėjas. Dažniausiai tai paprasti, gyvenimiški pasiūlymai, padarysiantys mūsų gyvenimą geresnį. Ir puiku, kad niekas nesiūlo nuskraidinti lietuvį kosmonautą į mėnulį, nes pradėti reikia nuo šiukšlių rūšiavimo, pagarbos vienas kitam ugdymo, sąžiningumo, konkrečios pagalbos kenčiančiam. Pabandysiu ir aš įkišti savo trigrašį. Jeigu ką, atleiskite.

Pradžioje noriu atkreipti Jūsų dėmesį į tai, kad per metus išgirdome dvi skirtingas statistikas. Vienoje skelbta, kad Lietuvoje skurdo lygis siekia apie 20 proc., kitoje – apie 30 proc. Kodėl skaičiai skiriasi? Neatsakysiu. Bet ar tikrai trečdalis lietuvių skendi skurde? Nemanau. Negalime paneigti, kad Lietuvoje yra skurdo. Yra begalės statistikos, mokslinių tyrimų, palyginimų su kitomis šalimis, skurdo skirstymo į keletą rūšių, matuojamas jo dydis, gylis. Mokslininkai kalba apie ekonominį, kultūrinį, teisinį skurdą, kuria sudėtingas formules skurdui matuoti – visa tai gerai, turbūt reikalinga, bet situacija nesikeičia. Skurdas didėja, o savivaldybės sutaupo lėšas, skirtas socialinei paramai. Lietuvoje liko kiek daugiau kaip 2 mln. gyventojų – tai vidutinio dydžio europinis miestas. Todėl mes turime baigti kalbėti sudėtingomis formulėmis, procentais ir pradėti skaičiuoti viską absoliučiais skaičiais. Juo labiau, kai šie skaičiai tikrai nedideli.

Kodėl mums to reikia? Kad galėtume tiesiogiai padėti skurde gyvenantiems žmonėms. Mes turime žinoti, kokia yra reali padėtis, nes viena yra oficialūs duomenys, o visai kas kita – šešėlinės ekonomikos dydis, kuris yra tiesiogiai susijęs ir su skurdo statistika. Daugybė žmonių nutyli apie savo papildomas pajamas, tad tikėti tokia skurdo statistika, kokią mes matome, būtų labai neteisinga ir naivu. Todėl geriausias variantas – sudaryti realius, patikrintus žmonių sąrašus su skurde gyvenančių žmonių kontaktais. Kas tai galėtų padaryti? Savivaldybės, seniūnijos, socialiniai darbuotojai, „Maisto banko“ iniciatoriai, nevyriausybinės organizacijos. Tada mes matytume tikrąjį skurdo veidą ir galėtume kalbėti apie tinkamiausias priemones šiems žmonėms padėti.

Ar mūsų vadovų organizuojamos sriubos dalinimo akcijos gali padėti sumažinti šią mūsų šalies gėdą? Ne. Tai tik tam tikrų asmenų ryšių su visuomene akcijos, kurios yra naudingos tik jiems patiems. Populistiniai veiksmai neišspręs skurdo problemos – kai turėsime konkrečius sąrašus, tada sėskime prie stalo ir galvokime, kaip galima tai išspręsti ir ką padaryti, kad namų neturintis žmogus turėtų kur išsimiegoti, pavalgyti, galėtų susirasti darbą. Neįgalus gautų tiek pajamų, kad galėtų užtikrinti kasdienius savo poreikius, o pensininkai... Dalis jų tikrai sunkiai gyvena, tad pasirūpinkime, kad senelių pensionatai būtų statomi gražiausiose Lietuvos vietose, kurortuose, kad jie galėtų oriai ir garbingai pasitikti senatvę. Valdžia galėtų išskirti šiai problemai atskirą eilutę mūsų valstybės biudžete ir realiai padėti žmonėms. O kas vyksta dabar? Ar pertekliniame Lietuvos biudžete kitiems metams užtektinai skirta dėmesio skurdui? Apskritai, ar vyko diskusijos apie skurdą? Bent jau aš negirdėjau, kad finansų ministras važiuotų į kokį rajoną, pristatytų žmonėms biudžetą, diskutuotų ir klaustų, ar užtektinai skiriama dėmesio socialinei paramai. Vietoje to bus dalinami pinigai visiems vaikų tėvams ir nesvarbu, ar jie milijonieriai, ar skurdžiai gyvenantys žmonės. Ar tai geras sprendimas? Ko gero turėtų spręsti mūsų žmonės. Tačiau buvau ir būsiu už tai, kad kiekviena išmoka būtų suteikiama tiems, kuriems jos iš tiesų reikia.

Taigi kalbėkime apie skurdą ne tik esant progai, bet ir tada, kai iš tiesų reikia. Sukonkretinkime skurdą ir greičiau rasime atsakymą, kaip šią problemą išspręsti. Jeigu žmogus neturi darbo, tai padarykime taip, kad turėtų – suteikime sąlygas jam įgauti naujus įgūdžius, įgyti profesiją, išsilavinimą, tačiau, jei sveikas darbingas žmogus nenori dirbti, tai jį vadinti skurdžiumi – neteisinga. Kelkime pensijas ne centais, bet padoriomis sumomis, kurios leistų oriai gyventi garbingo amžiaus žmonėms. Pasirūpinkime daugiavaikėmis šeimomis jiems tinkamiausiu būdu, kad nereikėtų su kiekvieno vaiko gimimu leistis gilyn į skurdą. Suprantu, kad tam reikia didžiulių pastangų, valios, sutarimo, o svarbiausia – noro. Bet tikiu, visa tai bus, kai įvardysime skurdą jo tikraisiais vardais ir pavardėmis, tada galėsime konkrečiai padėti konkretiems žmonėms ir sumažinti Lietuvos gėdą – skurdą.