-
M. Reikalas: jaučiuosi namie ten, kur galiu kurti (interviu) 1
„Varnų gaudytoja“
– Papasakokite apie save. Kas jums yra kūryba?
– Jau beveik dvejus metus visą savo laiką skiriu tik tapybai ir grafikai. Svetimoje šalyje nėra lengva būti menininke, tačiau iki šiol dar nesigailėjau nė sekundės. Neabejoju dėl savo pasirinkimo. Kūryba mano gyvenime yra transformuojanti jėga, vienintelė veikla, kuri suteikia prasmės kasdienybei. Su malonumu dirbu kiekvieną dieną, dėl kūrybos drįstu rizikuoti, jos įkvėpta nusipurtau dulkes ir keliuosi suklupusi. Išbandžiusi daugybę darbų ir gyvenimo scenarijų, suprantu, kad šio pasirinkimo nemainyčiau į jokius pinigus ar brangenybes. Kurdama jaučiuosi gyva. Tapyba man yra jungtis tarp vidinio ir išorinio pasaulio. Ja neapčiuopiamus, abstrakčius vaizdinius, jausmus ir įvykius transformuoju į realius scenarijus. Jie man padeda geriau suprasti save pačią ir aplink vykstančius reiškinius. Jaučiuosi namie ten, kur galiu kurti.
Tapau akrilu ant drobės, o grafikos darbus atlieku lino graviūros technika, kurios išmokau labai seniai, dar besimokydama Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje.
M.Reikalas. Iliuminacijos. Sirenos giesmė.
– Koks buvote vaikas?
– Vaikystėje buvau svajotoja ir „varnų gaudytoja“. Apskritai nuo mažų dienų daug laiko praleidžiu svajodama. Sapnuoju atmerktomis akimis ir keliauju po įvairiausius scenarijus, filmus, knygas, kurias skaitau, po vietas, kuriose neįmanoma keliauti realiai – po žvaigždes, debesis, vandenyno dugną. Kad realybė nebūtų pilka ir monotoniška, išgalvoju žmones, įvykius, kuriu naujus siužetus ir gyvenimus drobėse. Nežinau kodėl tai darau, turbūt tiesiog tokia yra mano prigimtis. Vaikystėje iš manęs bendraamžiai šaipydavosi: „Marija vėl varnas gaudo.“ Tuomet tai erzindavo, bet dabar galvoju, kad „varnų gaudymas“ yra vertingiausias mano sugebėjimas.
Poezija vaizdais
– Iš kur ateina jūsų paveikslų siužetai?
– Mano siužetus dažniausiai įkvepia gamta. Kartais tropinė – Portugalija, kurioje gyvenu, šilta šalis, čia visai kitokia nei Lietuvoje flora ir fauna. Kartais mane suvilioja šiaurietiški peizažai, o kartais visai išgalvoti – priklauso nuo to, kur tuo metu klajoja mano mintys. Labai daug laiko praleidžiu svajodama, mąstydama apie tikrus ar išgalvotus dalykus. Nesu poetė, nemoku minčių išreikšti eilėraščiais, bet aš rašau poeziją vaizdais. Esu kaip magnetas, kuris pritraukia įvairiausias monetas, nukaldintas iš skirtingų metalų, brangenybes, brangakmeniais inkrustuotus stebuklingus durklus, žvaigždes. Mano vidinis magnetas iš įvairiausių kontekstų ištraukia tik man vienai svarbiausias detales, ir iš jų gimsta mano siužetai.
Kūriniuose dominuoja egzotiniai augalai, susiliejantys į vieningą ornamentą, ir tobulas, plastiškas moters kūnas.
M.Reikalas. Iliuminacijos. Vienaragis ilsisi po granato medžiu.
Tapau moteris, nes jas geriausiai pažįstu. Pastaruoju metu man artima moterų draugija. Aš pati gyvenu savo moterystėje, jos stiprybėje ir lankstume, kovoje ir prisitaikyme, todėl mano personažai yra panašūs į mane, bet mūsų nereikia tapatinti. Tai savotiškas mano alter ego, metaforiška realybė, įvykių vaizdiniai, kurie skleidžiasi drobėje.
Linija ir spalva
– Kodėl gyvendama tokioje egzotiškoje šalyje, kur visada šilta ir žalia, renkatės monochrominę tapybą arba nespalvotą grafiką?
– Mano santykis su spalvų pasauliu visada buvo komplikuotas. Tonai, pustoniai, jų tarpusavio ryšiai mane įvelia į nesibaigiantį žaidimą ir eksperimentavimą. Esu jautri spalvų derėjimui, o linija yra riba tarp dermės ir chaoso, tarp gyvybingumo ir nuobodumo. Tapydama spalvomis turbūt niekada nebaigčiau savo darbų, pasimesčiau galimybių begalybėje. Juoda ir balta spalvos palengvina procesą ir padeda susikoncentruoti į siužetą. Mėgstu galvoti, kad veiksmas, kuriamas mano tapybos ir grafikos darbuose, vyksta naktį, o žmonių, gyvūnų figūros ir augalų siluetai atspindi baltą mėnesienos šviesą tamsoje.
Tos pačios linijos atsikartoja ir grafikos, ir tapybos darbuose. Mano tapyba yra grafikos pratęsimas. Savo kryptį ir išraiškos kalbą atradau grafikoje, galėjau joje ir likti, bet visada norėjau išbandyti didesnius formatus, todėl ėmiausi tapybos ant drobės ir ant didelių sienų.
M.Reikalas. Saulės dukra.
– Ar esate išbandžiusi spalvotą, ryškią tapybą?
– Esu, bet spalvota tapyba neatspindi mano esaties taip gerai kaip monochrominė. Pasiklystu spalvų pasaulyje.
Kūrybos misija
– Jūsų darbuose juntama ramybė ir harmonija. Pasaulyje tiek daug triukšmo ir chaoso, ir visa tai atsispindi kitų menininkų darbuose. O jūsų kūryboje laikas tarsi ištirpęs, jo nėra, kaip nėra ir jokios įtampos. Kaip pavyksta išlaikyti tokią ramybę savyje, į kūrybą neįsileisti savo demonų, skaudulių?
– Pasaulis pilnas skausmo ir chaoso, ir mes visi kiekvieną dieną patiriame išbandymų, aš – ne išimtis. Nesu religinga, nesu ištekėjusi, dirbu pati sau, gyvenime stoviu viena, tad niekas nei finansų, nei karjeros, nei buities, nei biurokratijos, nei dvasinių reikalų už mane netvarko, taigi įtampos ir adrenalino mano gyvenime netrūksta. Visada maniau, kad svarbiausia teisingai sudėlioti prioritetus. Mane įkvepia pirmapradžiai jausmai, sparnai, skrydis, laisvės pojūtis, ryški mėnesiena, medžių šešėliai naktyje, šalta rasa, draugystė, seserystė, bendrystė.
Skurdas, pandemija, kaip virusas plintantis fizinis ir moralinis smurtas, nepakantumas kitokiems nei tu pats, rasizmas, homofobija, empatijos trūkumas – visa tai mane neramina ir liūdina. Dalyvauju socialiniame gyvenime, esu už žmogaus ir gyvūnų teises, tačiau tiesioginis konfliktas – ne man, konfrontacija nėra mano stipriausia savybė.
– Kaip apibūdintumėte savo kūrybos misiją?
– Savo kūryba stengiuosi įkvėpti. Vilties, polėkio ir gyvybės jėga yra nepažabojama, ji nuverčia kalnus. Kartais pagalvoju, jeigu žmogus, žiūrėdamas į mano paveikslą, bent kelioms sekundėms pajunta pirmapradę ramybę, buvimą čia ir dabar, ryškų mėnesienos spindulį ant savo odos, netikėtą paukščio sparno brūkštelėjimą, ulbančio naktinio miško virpulį, universalios bendrystės pojūtį, nuotykių alkį, jei bent sekundei jo širdyje atbunda laukinis smalsumas, troškimai, įkvėpimas, – mano meno misija atlikta.
Virtuali menininkės M.Reikalas paroda eksponuojama Klaipėdos miesto savivaldybės I.Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriaus galerijoje: https://bit.ly/3lOa0vX.
-
Tapytojas R. Jurgelis: piešti tapo įpročiu
Kvadratėlių magija
R. Jurgelio kūrybą vis dar identifikuoja kvadratėliai. Jie nuolat kinta priklausomai nuo kūrybos periodo, nuo gyvenamosios aplinkos, kultūrinio lauko, ir, žinoma, nuo kūrėjo vidinės būsenos. Tačiau, kad ir kokie jie būtų – labai spalvoti, ryškūs ar monochrominiai, būtent kvadratėliai ar jų faktūros sudaro R. Jurgelio tapybos kūrinių kodą ir matricą.
Vienu kūrybos tarpsniu abstrakčioje Ryto tapyboje buvo ryškūs žmogaus, paukščio, angelo su ratukais siluetai. Kvadratėliai tuomet praturtindavo piešinį, spalvine gama sukurdami ypatingą emocinį lauką ir kūrinio nuotaiką. Pastarojo dešimtmečio R. Jurgelio tapyba neatpažįstamai pasikeitė – nurimo spalvos, išnyko figūratyvumas, autorius atsisakė menamo ar tik nuspėjamo siužeto. Drobėse išryškėjo geometrinės tapybinės faktūros ir kūrėjo talentas vienoje spalvoje išgauti maksimumą atspalvių. Kvadratėliai niekur nedingo, jie išliko ir pasklido po visą drobę. Nebėra siužeto, lieka tik išgrynintos faktūros, spalva ir šviesa kuriamas skambėjimas ir šviesus egzistencinis liūdesys, kurį pajunti, jei pavyksta priartėti.
Naikinu tuos savo kūrinius, kurie man pačiam nepatinka.
Bet šis meditatyvinės tapybos periodas jau praeityje. „Nusibodo tie visi modernizmai, labai pasiilgau spalvų – geltonos, oranžinės“, – šypsojosi tapytojas. Spalvotus R. Jurgelio tapybos darbus liepą bus galima pamatyti Girulių bibliotekos galerijoje, o dabar, kol karantinas, meno gerbėjų dėmesiui I. Kanto bibliotekos Meno skyrius parengė virtualią R. Jurgelio piešinių parodą: https://www.biblioteka.lt/lt/galerija/ryto-jurgelio-virtuali-piesiniu-paroda.
Kuklūs, paprasti, sakralūs
Kelios nuotrupos iš pokalbio su tapytoju R. Jurgeliu:
– Kada ir kokiomis aplinkybėmis jūsų kūryboje atsirado piešinys?
– Prieš 14 metų Liudas Pranciškus paprašė sukurti iliustracijas jo poezijos knygai „Akmeninė jūra“. Pabandžiau. Rezultatu nesu labai patenkintas – piešiniai knygoje neatsiskleidė. Bet nuo to viskas prasidėjo, ir piešti tapo įpročiu.
– Ar iliustruodamas poeziją piešiniu praplečiate eilėraščio lauką, ar savaip interpretuojate patirtą emociją?
– Visaip būna. Jei eilėraštis užkabina, jei jį pajaučiu, interpretacija gimsta savaime.
– Jūsų piešiniai neįgudusiems meno vertintojams gali atrodyti kaip lengvi pabraižymai popieriuje ar pratimai miklinant ranką. Ar jūsų toks požiūris nežeidžia?
– Nesistebiu, jei žmogus, pamatęs mano piešinius, pasako: čia nieko nėra. Jam gal tikrai nėra. Piešinį jauti arba nejauti, kitaip nebūna. Nėra nė vieno piešinio, kuris būtų atsiradęs per kelias sekundes ar spontaniškai. Visi jie išdailinti, daugybę kartų perpiešti, tobulinti. Aš naikinu tuos savo kūrinius, kurie man pačiam nepatinka, kurių nepajaučiu. Mano piešiniai labai kuklūs, paprasti, net, drįstu pasakyti, sakralūs.
Jokio tuščiažodžiavimo
– Galima nujausti, kad paprasti, jautrūs piešinių motyvai, kuriuos plėtojate savo kūryboje, yra atėję iš baltiškosios simbolikos ir lietuviškos ornamentikos. Jūsų kūryboje atsikartojančiuose dangaus ir žemės ženkluose užkoduotas pasąmoninis žinojimas ir gilūs senovinės išminties klodai. Atrodo, kad kosmologinė energija visada jums buvo svarbi kuriant. Įdomu, kiek jūsų kūryboje svarbus piešinys? Ar kasdien „užsirašinėjate“ mintis ir fiksuojate vaizdinius?
– Piešinys mano kūryboje nėra svarbiausias. Nepiešiu nuolat, piešimo periodai užeina ir praeina. Jie nėra nuolatiniai, nesinešioju bloknoto ir neeskizuoju nuolat. Aktyvesnis piešimo periodas buvo Ventėje, į kurią kartais besibaigiant vasarai pavykdavo ištrūkti. Ten norėdavosi piešti ir fotografuoti.
– Ar piešiniuose užfiksuotos idėjos persikelia į tapybos darbus?
– Taip dažnai nutikdavo vasarojant Ventėje. Ta vieta mane įkvėpdavo kūrybai.
– Esate išleidęs savo piešinių knygą. Ilgai sklaidžiau ją, bandydama surasti nors kiek rašytinės informacijos – įžangą, autoriaus žodį, žinių apie leidėją – nieko neradau. Tai labai būdinga jums – jokio tuščiažodžiavimo. Lyg sakytumėte – ne čia esmė, koncentruokitės į piešinį ir patys stebėkite, kas vyksta jumyse. Gal kas nors įvyks.
– Knygoje surinkti maždaug septynerių metų piešiniai, žinoma, ne visi. Jei sudėčiau visus, knyga būtų žymiai išsamesnė. Iš visų piešinių atrinkau tik mažumą. Manau, kad esu reiklus sau.
Vizitinė kortelė
R. Jurgelis gimė 1961 m. Šiauliuose. 1972–1976 m. mokėsi Šiaulių vaikų dailės mokykloje, 1980–1985 m. studijavo dailės pedagogiką.
Nuo 1986 m. dalyvavo daugiau nei 40 jungtinių parodų ir meno projektų, surengė beveik 30 personalinių parodų, kurios eksponuotos Lietuvoje, Švedijoje, Danijoje, Latvijoje.
R. Jurgelio kūrinių yra įsigiję privatūs kolekcininkai iš JAV, Australijos, Rusijos, Vokietijos, Danijos, Švedijos.
Nuo 1995 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, 2006 m. jam suteiktas Lietuvos meno kūrėjo statusas.
Pastarojo dešimtmečio R. Jurgelio personalinės parodos: 2019 m. – „Ribos“ Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje, 2018 m. – „Šalia tylos“ Pamėnkalnio galerijoje
Vilniuje, 2017 m. – „Balta upė“ Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje Kaune, 2014 m. – „Uždangos” Molėtų dailės galerijoje, 2012 m. – „Baltas kelias” Deimantų muziejuje Vilniuje, 2011 m. – „Už kažkelinto posūkio” A. Savicko paveikslų galerijoje Vilniuje.
Šiuo metu tapytojas gyvena ir kuria Klaipėdoje.