– Sukanka 100 metų nuo Spalio revoliucijos 1917 m. lapkričio 7 d. (pagal senąjį kalendorių spalio 25 d.) Lenino vadovaujami bolševikai tuometiniame Petrograde nuvertė laikinąją vyriausybę ir užėmė Žiemos rūmus. Po 1917 m. vasarį įvykusios revoliucijos prasidėjo pilietinis karas, trukęs iki 1922 m., kai, laimėjus bolševikams, įkurta tai, kas turėjo tapti pirmąją komunistine valstybe pasaulyje – tai Sovietų Sąjunga. Kokios jėgos Rusijoje įvykdė perversmą ir kas buvo organizatoriai?

– Pirmoji jėga – Rusijos Bolševikų partija, vadovaujama Lenino. Reikėtų išskirti kelis dalykus, kodėl ši partija galėjo padaryti ginkluotą perversmą ir ateiti į valdžią. Tai – ekonominiai sunkumai, klostęsi Pirmojo pasaulinio karo metais, nusivylimas tiek caru, tiek laikinąja vyriausybe, nes nebuvo išspręstos elementariausios aprūpinimo maistu aprūpinimo problemos.

Galų gale – bolševikų agitacija ir turimi pinigai. Bolševikai iškėlė labai veiksmingą lozungą „taika“. O Leninas ir Bolševikų partija buvo finansuojama iš Vokietijos resursų. Iš esmės Vokietijos pinigai leido ruošti Petrograde masines demonstracijas, mitingus ir silpninti laikinosios vyriausybės galią bei nulemti jos likimą.

Dar vienas dalykas, kurį reikėtų akcentuoti, – Leninas organizavo visą perversmą, o jį įvykdė Trockis. Būtent jis buvo varomoji perversmo jėga.

– Kiek šiame perversme buvo Pirmojo pasaulinio karo įtakos? Kiek tai lėmė vidaus, socialinės, ekonominės, politinės sąlygos? Kiek buvo Europoje vykstančių procesų įtakos?

Europa paprasčiausiai netikėjo, kad Rusija gali išeiti iš karo.

– Europa paprasčiausiai netikėjo, kad Rusija gali išeiti iš karo. Ir kai laikinoji vyriausybė balandžio mėnesį 1917 m. patvirtino, kad karas bus tęsiamas, bolševikai pasigavo tai kaip vieną iš pačių didžiausių savo agitacinių ginklų. 1919 m. (t. y. jau bolševikai buvo valdžioje bent porą metų) paskutinis pasiuntinys, išvykęs iš sovietinės Rusijos, buvo Šveicarijos pasiuntinys. Vadinasi, buvo tikima, kad jie ilgai valdžioje neišsilaikys.

Beje, to meto Vakarų Europos laikraščiai rašė, kad bolševizmas žlugs po dviejų savaičių, vėliau rašė, kad po mėnesio, dar vėliau – po trijų mėnesių. Deja, jų pranašystės neišsipildė. Prasčiausiai vertinant iš demokratinių, vakarietiškų partinių pozicijų, partija negali būti valdžioje, jeigu tą valdžią užgrobė jėga.

– Sakėte, kad Vakaruose nebuvo tikima, jog jėga valdžią užgrobusi Bolševikų partija gali išsilaikyti ilgiau negu dvejus metus. Tačiau kodėl Vakarai, matydami, kad prasideda pilietinis karas, silpnai reagavo remdami visai gerai organizuotas carinės Rusijos armijos formuotes?

– Carinės Rusijos armija iš esmės buvo bolševikų „suirdinta“. Bolševikai per 1917 m. joje vedė tokią propagandą, kad kariuomenė darėsi nepajėgi kovoti. Pavyzdžiui, kai bolševikai 1918 m. paskelbė, kad kurs Raudonąją armiją, tai buvo viena iš priežasčių, kad senoji armija buvo nekovinė jėga.

Į baltąjį judėjimą karininkija įsijungė tik 1918 m. pavasarį. Vadinasi, bolševikai turėjo bent jau pusę metų įsitvirtinti valdžioje. Priežastis gana paprasta – ėmusi nekęsti politikos Rusijos karininkija pasakė maždaug taip: „Patys mus įstūmėte į šią situaciją, tai dabar patys gavote tai, ko norėjote, o mes, karininkai nesikišime.“ Kai jie nusprendė įsikišti, buvo vėloka.

Dėl Vakarų paramos. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Vakaruose kilo pacifistinis nusiteikimas: kam dar siųsti savo karius, o ir kariai nenorėjo vykti į kažkokią Rusiją, kovoti nežinia už ką ir dėl ko. Vienintelis politikas, siuntęs ginklus Denikino Baltųjų armijai, buvo Winstonas Churchillis, bet vien jo paramos buvo maža. Prancūzai buvo nusiuntę į Odesą kelis savo karinio jūrų laivyno laivus, bet išvedė juos, nes kilo nepasitenkinimas – ką mes čia veikiame. Taigi po Pirmojo pasaulinio karo Vakarai negalėjo sustabdyti Rusijos.

Beje, todėl mes labai ir vertiname vadinamąjį stebuklą prie Vyslos, kai 1920 m. buvo sustabdyta Raudonoji armija, besiveržianti į Lenkiją, nes kitas armijos tikslas buvo paimti Berlyną ir žygiuoti iki Paryžiaus. Kodėl stebuklas? Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusi Vokietija bejėgė, Prancūzijoje pacifistinės nuotaikos, todėl nebūtų buvę kam stabdyti Raudonosios armijos žygio į Vakarus.

– Praėjo 100 metų po Spalio revoliucijos, bolševikų perversmo Rusijoje. Kokios istorinės pamokos, jūsų manymu, yra akivaizdžios? Ko vis dėlto dar visuomenės, ypač Vakarų, ir pati Rusija yra nesupratusios?

– Manyčiau, kad Rusijos visuomenė jaučia nostalgiją Sovietų Sąjungai, nes jų savimonėje Sovietų Sąjunga išliko kaip didelė, stipri valstybė, kurios bijojo Vakarai. Kitas dalykas – Rusijoje, Sovietų Sąjungoje visą laiką buvo tvirtos jėgos – diktatūros – šalininkai.

Per Rusijos istoriją susiformavo požiūris, kad geri carai, geri valdovai buvo žiaurūs, griežti diktatoriai. Jei silpnas, tai niekam tikęs. Tarkim, XIX a. Aleksandras II, panaikinęs baudžiavą, buvo nužudytas per teroro aktą. Silpnas, todėl nužudytas.

– Kodėl cepelinai nėra lietuvių kulinarinis paveldas?

– Žvelgiant istoriškai, cepelinai atkeliavo iš Vokietijos. Pradėjus naudoti bulves, Vokietijoje jomis buvo pakeistas miltų apvalkalas. Taigi tikrasis cepelinas yra vokiškas patiekalas.

– Kodėl kiauliena ir bulvės laikoma sovietmečio palikimu?

– Todėl, kad tai pigus pramaitinimo šaltinis. Sovietmečiu gyvenimas buvo sunkus, buvo nelengva išsimaitinti. Kiaulės augintos maitinant jas pigiais pašarais. Bulves taip pat galima užauginti be didelių pastangų.

– Ką lietuviai seniau valgė vietoje kiaulienos?

– Tuo metu būdavo retų, dabar jau pamirštų gyvūnų rūšių, pavyzdžiui, kaplūnai ar patarškos. Jie ant aukštuomenės stalo atsidurdavo švenčių metu. Pagrindinis mėsos produktas buvo jautiena ir veršiena. Mūsų istorinė virtuvė tikrai nesusideda iš kiaulienos ir bulvių.

Pradėjus naudoti bulves, Vokietijoje jomis buvo pakeistas miltų apvalkalas. Taigi tikrasis cepelinas yra vokiškas patiekalas.

– Kas yra lietuviškas kulinarinis paveldas?

– Tai istoriniai valgiai, istorinės gyvūnų rūšys ir istoriniai produktai, kuriuos užsiaugino patys lietuviai, o ne iš kažkur juos atsivežė. Lietuvos istorinę virtuvę galima skirti į dvi rūšis – tai valstiečių ir aukštuomenės gastronomija.

Viduramžiais buvo viena didžiulė Europos virtuvė, regionų nebuvo. Vėliau atsirado segmentacija, skurdžioji, valstietiška virtuvė. Vienas pagrindinių pastarosios šios grupės prasimaitinimo būdų – grūdinės kultūros.

– Kokie patiekalai būdavo gaminami?

– Pavyzdžiui, troškintas kaplūnas. Pats kaplūnas yra kastruotas gaidys. Jam nerūpėjo vištos, nereikėdavo eikvoti energijos bėgiojimui, jis rūpindavosi tik prasimaitinimu. Valstiečiai sau retai galėdavo leisti tokią prabangą, tačiau aukštuomenė turėjo specialius žmones, kurie augindavo kaplūnus.

– Kaip dar maitindavosi prastuomenė?

– Prastuomenė maitinosi grūdinėmis kultūromis ir pieno produktais. Maitindavosi jie du kartus per dieną – dažniausiai anksti ryte ir prieš einant miegoti. Kartais iš aukštuomenės jie gaudavo maisto produktų, kurių likdavo per šventes.

Anot jo, švelnesnėmis žiemomis šalyje vis dažniau pasilieka kovai – prieš keliasdešimt metų tokie atvejai buvo pavieniai, kovai su vieversiais pirmieji atskrisdavo į Lietuvą.

– Kokie paukščiai jau turėtų būti sugrįžę ir skelbti, kad baigiasi žiema, artėja pavasaris?

– Manoma, kad pirmieji sugrįžta vieversiai, bet iš tiesų Lietuvoje anksčiausiai pasirodo pilkosios žąsys. Jos grįžta į perėjimo vietas Nemuno deltoje ir Žuvinto rezervate, kai vandens telkinius dar dengia ledas. Tarp pirmiausia pasirodančių paukščių – vieversys, varnėnas ir pempė. Atskrenda ir kovai, kurie žiemoja vakarų Europoje, bet, dalinai, ir Lietuvoje.

– Iš kur parskrenda paukščiai?

– Šie paukščiai žiemoja ne pietinėse šalyse, o vakarų Europoje – Anglijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Vienas kitas varnėnas žiemą pasilieka ir Lietuvoje, tai nestebina. Įprastais žiemojančiais paukščiais tapo kovai, paprastieji suopiai. Žiemas jie leidžia Lietuvoje – jei atšąla, pasitraukia link Lenkijos, o kai šalčiai atslūgsta, vėl masiškai pastebimi mūsų šalyje.

Švelnesnėmis žiemomis kovas jau neretai čia žiemojantis paukštis. Prieš keliasdešimt metų tokie atvejai buvo pavieniai. Kovai buvo tie paukščiai, kurie, kartu su vieversiais, pirmieji atskrisdavo į Lietuvą.

– Sinoptikai žada, kad kita savaitė bus šilta. Kokių dar paukščių sulauksime?

– Lietuvoje jau šiuo metu pastebimi pavieniai ir mano jau minėti pempė, varnėnas, vieversys. Pastarųjų matyti Biržuose. Ornitologai pastebi tik pavienius individus, žmonės to nemato. Pavasarinė migracija prasideda tada, kai oras būna šiltas, geras, kai ateina šiluma. Tuomet pasirodys daugybė pempių, varnėnų.

Kol kas tik drąsiausieji bando ir bando sugrįžti. Nemažai paukščių jau yra Lenkijoje. Manau, kad atėjus šilumos bangai paukščiai tikrai nudžiugins savo giesmėmis.

– Ar paukščiai grįžta į tas pačias vietas? Kaip suranda jas, keliaudami iš taip toli?

– Yra daug neatsakytų klausimų apie tai, kaip paukščiai sugeba rasti tikslią vietą. Manoma, kad yra keli orientavimosi lygmenys, yra magnetinis laukas, svarbi dienos trukmė ir pan. Atskridę į Lietuvą, tą kraštą, kuriame peri, jie įsimena geografinius kraštovaizdžio ypatumus.

Moksliškai įrodyta, kad kai kurie paukščiai grįžta į savo vietą – tai stambieji, plėšrieji, kai kurie vandens paukščiai (gulbės, antys). Į tas pačias kolonijas grįžta ir kovai – tiksliai ten, kur perėjo. Jei sąlygos nepasikeičia, tai būna tinkama vieta veistis.

– Kokio paukščio grįžimas į Lietuvą reiškia, kad žiemos jau nebebus?

– Manau, kad tai reikš masinis paukščių parskridimas – kai išgirsime vieversio giesmę, o pakelėse bus matomi didesni pempių būriai. Kai prie savo inkilo pradeda lankytis varnėnai, tai jau tikras pavasaris. Dabar pirmieji paukščiai rodo, kad jis jau artėja, lipa mums ant kulnų, jau prie pat Lietuvos. Tačiau dar niekaip nesulaukiame šilumos, o tokie nepalankūs orai, kaip šlapdriba neskubina paukščių masiškai grįžti.

Jos tvirtinimu, bandant spręsti šias problemas, ES valstybės narės yra gana susiskaldžiusios ir netgi ima burtis į atskiras grupes, o tai kelia dar didesnių sunkumų.

Anot prezidentės, prasidėjo rimtų vizitų ir susitikimų metas. Šiuose susitikimuose dalyvauja beveik visų šalių vadovai, nes Europa privalo išspręsti itin svarbius klausimus. „Kaip ateityje atrodys Europa be britų, kaip susitvarkysime su saugumu, su migracija ir su ekonominiais iššūkiais. Visi šie klausimai – mūsų visos Europos Sąjungos (ES) ateitis, nes nuomonių yra labai daug. Prasidėjo atskirų šalių grupavimasis. Tai nėra gerai“, – įsitikinusi šalies vadovė.

Jos tvirtinimu, tokia situacija susiklostė todėl, kad šalių pozicijos yra skirtingos daugeliu klausimu. Pasak D. Grybauskaitės, būtina išvengti tokio skaidymosi, ypač šiuo metu, kai kyla tiek vidinių, tiek išorinių iššūkių.

„Penktaidenį su ES Vadovų Tarybos pirmininku Donaldu Tusku kaip tik ir kalbėjome apie šį ciklą. Sekmadienį įvyks susitikimas su Vokietijos kanclere Angela Merkel. Penktadienį Bratislavoje rengiamas susitikimas su visų ES šalių, išskyrus Jungtinės Karalystės, vadovais. Tai neformalus susirinkimas. Dar kitą savaitę vyks ir dvišalis vizitas į Daniją, kur taip pat derinsime savo pozicijos jau su Skandinavijos atstovais“, – nurodo prezidentė.

Jos teigimu, toks gausus valstybių vadovų susitikimų skaičius rodo, kad visos šalys mėgina rasti bendrą vardiklį, kuris jas suvienytų. „Tas vardiklis būtinas, nes žmonių lūkesčiai didžiuliai. Matome artėjančius ir jau vykstančius rinkimus įvairiose šalyse. Žinoma, tam tikra prasme pasireiškia pasitikėjimo ES krizė, todėl kai kuriose šalyse laimi antieuropinės, marginalijos jėgos. Iššūkiai mums ir daugumai labai aiškūs. Neaiškūs sprendimai“, – pripažįsta šalies vadovė.

Jos aiškinimu, pirmasis iššūkis, su kuriuos susiduria Europa, – išorinių Europos sienų apsauga. Esant dabartinei situacijai, tvirtina D. Grybauskaitė, toliau vyrauja dideli migracijos srautai ir tai veikia mūsų ekonomiką, kelia įtampą visuomenėje.

„Iš tiesų būtina užtikrinti išorės sienų apsaugą. Esame pasirengę į „Frontex“ siųsti tiek pareigūnų, kiek priklausys pagal mūsų valstybės plotą. Taip pat būtina užtikrinti saugumą mūsų žmonėms. Tai reiškia, kad reikia kovoti ir prieš terorizmą“, – nurodo prezidentė.

Jos pastebėjimu, valstybėms būtina keistis žvalgybine informacija. Taip pat, įsitikinusi šalies vadovė, būtina sukurti bendrą duomenų bazę. „Iššūkiai yra ne tik terorizmas, bet ir hibridinės, kibernetinės, energetinio saugumo grėsmės. Jos visos pakete. Taip pat – pati migracija. Kaip dalintis naštą? Ar tikrai toliau laikyti atidarytas sienas, ar vis dėlto daugiau investuoti į trečiąsias šalis, kuriose ir kyla problemos?“ – sako D. Gybauskaitė.

Ji primena, kad Lietuvos pozicija šiuo klausimu nesikeičia – būtina pirmiausia investuoti į pabėgėlių stovyklas prie pat konfliktų židinių ir jokiu būdu nemėginti trigubai ar keturgubai brangiau spręsti šias problemas pačioje Europoje.

„Būtina saugoti Europos išorines sienas. Daugelis šalių prie tos idėjos grįžta, nors prieš metus buvome netgi kritikuojami, kad taip aiškiai pasisakome būtent taip. Būtina užtikrinti ir bendradarbiavimą su trečiosiomis šalimis, kaip tai darėme su Turkija, taip pat – su Šiaurės Afrika. Geriau investuoti ten“, – tikina prezidentė.

Jos teigimu, paskutinis probleminių klausimų blokas bus ekonominis paketas: nedarbas, ekonomikos, bankų sistemos tvarumas, verslo sąlygos, socialinė atskirtis, kuri yra visų šalių paketuose, tik vienur yra itin svarbi, kitur – mažiau. „Visi šie klausimai turi būti kaip mūsų ateities identitetas, todėl svarbu nuspręsti, kokiu būdu, kokiu tempu ir kokiomis priemonėmis Europa integruosis ar, atvirkščiai, kai kurie dalykai ir iniciatyvos vyks lygiagrečiai ir be gilesnės integracijos“, – pastebi D. Grybauskaitė.

Anot jos, visi šie klausimai taip aštriai iškilo po Britanijos sprendimo išeiti iš ES, tad derybų procesas bus ilgas ir sudėtingas, visiems kels labai daug nemalonių asociacijų ir minėtus klausimus aštrins.

Todėl, pabrėžia šalies vadovė, būtina galvoti, kaip pasiruošti ES 60-mečiui, kuris bus 2017 m. kovo mėnesį Romoje: „Turime iki to laiko sugebėti labai aiškiai suformuluoti savo viziją, kaip atrodys Europa ir kokiais būdais ir į kurią pusę ji judės.“

Paklausta, ar kitą savaitę Bratislavoje ES vadovų susitikime galima tikėtis kokių nors konkrečių sprendimų, D. Grybauskaitė primena, kad procesas tik prasideda, tai – neformalus susitikimas, tad, ko gero, bus tik konkrečiau suformuluotos kryptis, apie kurias bus toliau diskutuojama ir ieškoma sprendimų.

„Manau, kad formalių sprendimų nebus. Kokių nors pareiškimų ar deklaracija gali būti, bet formalūs sprendimai tikrai bus gerokai vėliau, ko gero, tik kitąmet. O dabar mes turime ne tik identifikuoti bėdas, problemas, bet ir pasiūlyti sprendimus bei mėginti rasti bendrą supratimą ir sutarimą, kaip spręsti tas bendras problemas“, – sako prezidentė.

Jos žodžiais, radikalus populizmas, kuris užima vis daugiau vietos Europoje, yra ta didžioji grėsmė, su kuria kol kas vadovai nesugeba laiku susitvarkyti, paaiškinti žmonėms padarytas klaidas ir kaip jas taisyti.

Todėl, pabrėžia D. Grybauskaitė, prisiimti atsakomybę privalo visi ES: „Negalima stumdyti ir aiškinti, jog viena ar kita šalis atsakingesnė, – matome, kad kai kurios šalys norėtų atsakomybę užmesti, pavyzdžiui, tik ant Vokietijos ar dar kieno nors pečių. Iš tiesų tai mūsų visų atsakomybė, Europa yra mūsų bendri namai, ir Lietuvai lygiai taip pat reikia aktyviai dalyvauti tose diskusijose, nes tai – visų mūsų ateitis.“

„Bet [...] tikimybė Lietuvoje susidurti bent jau su stambesnio gyvūno agresija, kuri galėtų kelti realų pavojų, labai menka. Šiek tiek pajuokaudamas pasakyčiau, kad išlošti milijoną, ko gero, didesnė tikimybė negu nukentėti nuo laukinių gyvūnų mūsų gamtoje“, – pastebi jis.

– Pone Tijušai, ar šiuo metu yra didesnė tikimybė miškuose sutikti laukinių žvėrių?

– Ne, nemanau, kad tikimybė šiuo metu didesnė. Tiesiog dabar miškai lankomi daug intensyviau – grybaujama, uogaujama. Bet mes miške esame nekviesti svečiai. Ten gyvena daugybė gyvūnų, todėl nieko keisto, kad sutinkame ir lūšių, ir šernų, ir kitų gyvūnų.

Reikėtų žinoti, kad šiuo metu gamtoje auginami jaunikliai. Labai protingai pasielgė tie grybautojai, kurie sutikę šernų bandą ir lūšį, elgėsi atsargiai. Patelės, ypač stambesnių gyvūnų, gindamos savo jauniklius, iš tikrųjų gali kelti tam tikrą grėsmę.

Bet norėčiau pabrėžti vieną dalyką: tikimybė Lietuvoje susidurti bent jau su stambesnio gyvūno agresija, kuri galėtų kelti realų pavojų, labai menka. Šiek tiek pajuokaudamas pasakyčiau, kad išlošti milijoną, ko gero, didesnė tikimybė negu nukentėti nuo laukinių gyvūnų mūsų gamtoje.

– Žmonės sutiko lūšį. Turbūt tai labai retas atvejis?

– Priklauso nuo to, kaip dažnai lankaisi gamtoje. Dažniau lankantis, tikimybė didesnė. Lūšis – gana retas gyvūnas. Šiuo metu Lietuvoje jų tėra šimtas ar pora šimtų, tad nesunku apskaičiuoti tikimybę, kokia galimybė ją sutikti. Taigi tai reikėtų vertinti kaip sėkmę ir laimę. Beje, man patiko, kad ta šeima, sutikusi žvėrį, elgėsi labai protingai ir atsargiai.

– Taigi nereikėtų mojuoti lazda prieš lūšį?

– Gink Dieve. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad labai išpopuliarinta „gelbėjimo misija“ – pamatei gyvūną ir bandyk išsiaiškinti, ar jam nereikia pagalbos. Tos pagalbos gyvūnijai iš mūsų tikrai nereikia. Todėl, pamačius bet kokį gyvūną, neverta jam skirti per daug dėmesio – ar nuvaryti, ar prisivilioti, ar pagloboti. Pavyksta nufotografuoti, nufilmuoti – valio, gražu, pasidalinkite ta informacija su kitais, jei norite. Bet, kaip sakiau, reikia elgtis taip, kaip svečiuose – kaip namuose, į kuriuos tavęs nekvietė.

– Pastaruoju metu gal jau rečiau kalbame apie vilkų daromą žalą?

– Tikrai ne rečiau.

– O vilką sutikti miške didelė tikimybė ir kaip sutikus reaguoti?

– Panašiai, kaip ir su lūšimi. Vilkų gerokai daugiau negu lūšių. Bet, nors jie stambiausi plėšrūnai, gyvenantys Lietuvoje, jie yra atsargūs ir baikštūs.

– Dieną galbūt vilkas neina į „susitikimus“ su žmonėmis?

– Ne tik vilkas. Dauguma mūsų gyvūnų yra aktyvūs būtent naktį, tik ne dėl savo noro arba prigimties, o dėl to, kad naktį jų gyvenamoje teritorijoje rečiau lankosi žmogus. Tuos pačius gyvūnus kur nors tolimojoje šiaurėje, kur žmonių labai mažai, labai nesunku pamatyti aktyvius dieną.

– Minėjote, kad šiuo metu šernų šeimynos eina į laukus. Ką daryti sutikus šernus?

– Šiuo metu šernai daugiau vaikšto ne į bulvių, o į javų laukus. Labai paprastas patarimas – pagarbiai juos aplenkti.

– Pabėgti tiesiog?

– Bėgti ir panikuoti tikrai nereikia. Tiesiog nereikia artintis, erzinti, bandyti nufotografuoti, kas dabar madinga.

– O jei bandytum nusifotografuoti su šerniuku, šernė gintų ir pultų žmogų?

– Be jokios abejonės. Užtikus, atrodo, vieną jauną ir dar žioplą šerniuką, kuris nebijo žmogaus, prie jo lįsti negalima, nes išnirusi šernė tikrai gins savo vaiką.

Anot jo, Hillary Clinton bandys akcentuoti ginklų kontrolės, o Donaldas Trumpas – imigracijos kontrolės griežtinimo svarbą, tačiau pats Barackas Obama reikšmingų sprendimų priimti greičiausiai nebespės.

– Sekmadienio ryte Omaras Mateenas legaliai įsigytais ginklais nušovė 50 žmonių ir sužeidė dar per pusšimtį. Ar šį išpuolį galima sieti su liberalia ginklų prekyba JAV, ar tai tiesiog viena iš daugelio pasaulinio terorizmo apraiškų?

– JAV tokie debatai vyksta kaskart po panašaus pobūdžio išpuolių. Demokratų partijos atstovai nuolat  pabrėžia, kad tai susiję su labai liberalia ginklų prekyba šalyje, nes žmonės nesunkiai gali įsigyti ginklų ir, deja, juos naudoja ne tik savigynai ar saugumui užtikrinti, bet ir panašiems išpuoliams. Tokiai nuomonei pagrįsti demokratai turi svarių argumentų. JAV garsėja itin dideliu ginklų skaičiumi – 100 žmonių tenka 89 šaunamieji ginklai. Palyginti su kitomis pasaulio šalimis, tai beprecedentė statistika.

Respublikonai pasitelkia kitokius argumentus. Jie pabrėžia, kad terorizmą skatina radikali islamo ideologija, „Islamo valstybė“ ir kitos teroristinės organizacijos. Anot jų, šis ir kiti panašūs išpuoliai inspiruoti jų skleidžiamos ideologijos.

Abejoju, kad po šios tragedijos JAV sugriežtins ginklų kontrolę. Ankstesnė patirtis rodo, kad po panašių išpuolių daugėja žmonių, įsitikinusių, kad būtų nenaudinga griežtinti ginklų įsigijimo tvarką. Nemaža JAV visuomenės dalis ginklą vertina kaip puikią savigynos nuo tokių incidentų priemonę.

– Kalbant apie kovą su terorizmu, kokių sprendimų galima tikėtis iš JAV administracijos?

– Vyksta prezidento rinkimų kampanija, todėl tikėtina, kad Barackas Obama radikaliai nekeis savo veiksmų. Dabartinė JAV administracija pabrėžia kovą su terorizmu bandant sunaikinti teroristinių organizacijų lyderius. Tai jiems sekėsi gana sėkmingai, bet JAV nesiėmė atvirų karinių veiksmų, kuriuos galbūt skatina kai kurie politikai.

Tačiau kyla labai daug klausimų dėl būsimos administracijos, kuri paaiškės jau lapkričio pabaigoje. Jos sprendimai turbūt bus kitokie, nes tiek Hillary Clinton, tiek Donaldas Trumpas teigia, kad kova su „Islamo valstybe“ turėtų būti kitokia. D. Trumpas teigia, kad reikia mažinti atvykėlių iš musulmoniškų kraštų skaičių ir naudoti kraštutines priemones. H. Clinton veikiausiai ieškotų pusiausvyros tarp B. Obamos ir D. Trumpo siūlymų.

– Kaip šis išpuolis gali būti panaudotas kovoje dėl prezidento posto?

– Be abejonės, abi pusės pasitelks dažnai naudojamus argumentus. H. Clinton pabrėžia, kad šis ir panašūs išpuoliai susiję su liberalia ginklų prekyba. Anot jos, jei tiek daug žmonių ir toliau turės ginklus, tokie incidentai kartosis gana dažnai. Nuo 1982 m. tokio pobūdžio incidentas įvyksta jau 63 kartą. Akivaizdu, kad tai nėra nauja problema.

Respublikonai pirmiausia akcentuos, kad ginklai su tuo nesusiję (juk šaudo ne jie, o žmonės), ir mėgins pabrėžti, kad tokie išpuoliai inspiruoti radikalios islamistų ideologijos. Kuriai pusei retorinėmis priemonėmis geriau pavyks pasitelkti savo argumentus, parodys rinkimų kampanija.

– Ar dabartinis prezidentas B. Obama gali imtis kokių nors veiksmų?

– Prezidentavimo metais jis priėmė keletą teisės aktų, kuriais siekta apriboti ginklų prekybą, bet šių įstatymų nepavyko įgyvendinti, nes tam prieštaravo Kongresas, kuriame dominuoja respublikonai. Pasiūlyti naujų griežtų priemonių B. Obamos administracija greičiausiai nebesugebės. Veikiausiai tai bus naujos administracijos prerogatyva.

Tačiau kyla labai daug klausimų dėl būsimos administracijos, kuri paaiškės jau lapkričio pabaigoje. Jos sprendimai turbūt bus kitokie, nes tiek Hillary Clinton, tiek Donaldas Trumpas teigia, kad kova su „Islamo valstybe“ turėtų būti kitokia. D. Trumpas teigia, kad reikia mažinti atvykėlių iš musulmoniškų kraštų skaičių ir naudoti kraštutines priemones. H. Clinton veikiausiai ieškotų pusiausvyros tarp B. Obamos ir D. Trumpo siūlymų.

– Kaip šis išpuolis gali būti panaudotas kovoje dėl prezidento posto?

– Be abejonės, abi pusės pasitelks dažnai naudojamus argumentus. H. Clinton pabrėžia, kad šis ir panašūs išpuoliai susiję su liberalia ginklų prekyba. Anot jos, jei tiek daug žmonių ir toliau turės ginklus, tokie incidentai kartosis gana dažnai. Nuo 1982 m. tokio pobūdžio incidentas įvyksta jau 63 kartą. Akivaizdu, kad tai nėra nauja problema.

Respublikonai pirmiausia akcentuos, kad ginklai su tuo nesusiję (juk šaudo ne jie, o žmonės), ir mėgins pabrėžti, kad tokie išpuoliai inspiruoti radikalios islamistų ideologijos. Kuriai pusei retorinėmis priemonėmis geriau pavyks pasitelkti savo argumentus, parodys rinkimų kampanija.

– Ar dabartinis prezidentas B. Obama gali imtis kokių nors veiksmų?

– Prezidentavimo metais jis priėmė keletą teisės aktų, kuriais siekta apriboti ginklų prekybą, bet šių įstatymų nepavyko įgyvendinti, nes tam prieštaravo Kongresas, kuriame dominuoja respublikonai. Pasiūlyti naujų griežtų priemonių B. Obamos administracija greičiausiai nebesugebės. Veikiausiai tai bus naujos administracijos prerogatyva.

Jos teigimu, nors visos produkcijos patikrinti neįmanoma, tikrinama labai daug ir visoje ES vyrauja maždaug vienoda tendencija – iš visų patikrintų produktų mėginių tik apie 1–1,6 proc. neatitinka saugos reikalavimų.

– Italijos dienraštis „La Stampa“ perspėja, kad Europą iš Kinijos, Vietnamo, Indijos dažniausiai pasiekia pesticidais ir fungicidais užteršti vaisiai ir daržovės. Dienraštis nurodo, kad labiausiai užkrėsti produktai yra brokoliai iš Kinijos, petražolės iš Vietnamo ir bazilikai iš Indijos. Ekspertai perspėja, kad tokie produktai kelia grėsmę vartotojų sveikatai. Būtina paminėti ir granatus, apelsinus bei braškes iš Egipto, aštriuosius raudonuosius pipirus iš Tailando, melionus iš Dominikos Respublikos ir žirnelius iš Kenijos. Ne išimtis ir marokietiška mėta. Vis dėlto, pasak straipsnio autorių, daugiausia užterštos produkcijos praėjusiais metais pateko iš Kinijos. Kiek Maisto ir veterinarijos tarnybai žinomi tokie faktai?

– Šie faktai teisingi tik iš dalies. Tai, kas žiniasklaidoje buvo paskelbta šiandien, yra vartotojų gąsdinimas, nes tokių duomenų nėra. Trečiosios šalys tiekia labai daug produktų ne tik į Europos Sąjungą, bet ir į kitas šalis, pavyzdžiui, vien Kinija parėjusiais metais eksportavo 260 mln. tonų vaisių ir 700 mln. tonų daržovių. Tarp visų siuntų pasitaiko tokių, kuriose pesticidų ar kitų teršalų likučiai neatitinka teisės aktų reikalavimų, tačiau teiginys, kad visa produkcija iš kažkokios konkrečios šalies yra nesaugi arba nuodija vartotojus, yra neteisingas.

– Kiek ES šalių maisto ir veterinarijos specialistai yra pajėgūs patikrinti visą produkciją?

– Be abejo, visos produkcijos niekas niekada nepatikrina, bet yra tikrinama labai daug – šimtai tūkstančių mėginių paimami savikontrolės tikslais, produktų importo metu taikoma tam tikra sustiprinta siuntų patikra. Kai produktai jau patenka iš trečiųjų šalių arba atsiduria rinkoje, jie dar papildomai tiriami (atrenkami mėginiai) valstybinės kontrolės metu. Visoje ES vyrauja maždaug vienoda tendencija – iš visų patikrintų produktų mėginių tik apie 1–1,6 proc. neatitinka saugos reikalavimų.

– Jei nustatoma, kad produktas neatitinka saugos reikalavimų, ar visa partija grąžinama atgal siuntėjui?

– Jei importo kontrolės metu nustatoma, kad produktas yra nesaugus, produktas gali būti grąžintas tiekėjui. Tačiau, jei nustatoma, kad nesaugūs jau rinkoje esantys produktai, jie yra naikinami. Taip nutinka dėl to, kad patikrinama tik dalis siuntų – yra labai nedaug produktų grupių, kurioms taikoma 100 proc. siuntų kontrolė.

Daugeliu atvejų ES teisės aktai numato, kad pagal galimą suvartojamumą arba galimą grėsmę vartotojų sveikatai tikrinama nuo 10 proc. iki 50 proc. visų siuntų. Tai reiškia – kas antra siunta. Taigi, jei viena siunta yra patikrinta, o kita pateko į rinką, dar yra labai didelė tikimybė, kad ji bus patikrinta valstybinės kontrolės rinkoje metu.

– Kaip dažnai tai daroma? Ar yra nustatomi tam tikri rizikos veiksniai? Minėjote Kiniją, iš kurios produkcijos eksportuojama milijonai tonų. Kokia tikimybė, kad į rinką tikrai nepateks pesticidais arba fungicidais užterštos daržovės ir vaisiai?

– Kai kiekvienų metų pradžioje sudaromi valstybinės kontrolės duomenys, visada atsižvelgiama į prieš tai buvusių metų duomenis, iš kitų ES šalių gautus pranešimus, taip pat žiūrima į suvartojamumą ir vartotojų įpročius, nes kai kurie produktai, paplitę kitose šalyse, Lietuvoje vartojami retai, tarkim, mūsų rinkoje nėra daug valgomosios ybiškės vaisių arba vynuogių lapų. Be to, mes visada atsižvelgiame ir į importo kontrolės duomenis: kadangi ne visada tuos produktus importuoja Lietuvos tiekėjai, gali būti, kad tam tikri produktai iš šalies, kuri kelia didesnę riziką, Lietuvos vartotojų nepasiekia.

Sunkiausia užduotis naujajam Ukrainos premjerui Volodimirui Groismanui bus užsitikrinti parlamento paramą, LRT RADIJUI sako Rytų Europos studijų centro analitikas Linas Kojala. Jo teigimu, dalis Ukrainos partijų yra suinteresuotos, kad šalyje tęstųsi politinis chaosas ir galiausiai įvyktų pirmalaikiai parlamento rinkimai. Be to, V. Groismanui dar reikės įrodyti, kad jis nėra priklausomas nuo prezidento Petro Porošenkos ir gali veikti kaip savarankiškas politikas.

– Kokie uždaviniai laukia V. Groismano vyriausybės, jei bus pritarta jos sudėčiai?

–  Pirmas uždavinys bus įgyti parlamento palaikymą, nes akivaizdu, kad naujoji parlamento dauguma, kuri formuojama iš dviejų partijų ir dar keliolikos parlamentarų iš kitų frakcijų, bus labai trapi. Be parlamento palaikymo negali funkcionuoti nė viena vyriausybė. Arsenijui Jaceniukui to pasiekti nepavyko ir jam neliko kitos išeities, kaip tik trauktis iš pareigų.

Politinių reformų paketas išlieka tas pats: šalies decentralizacija, kuriai įgyvendinti reikalinga konstitucijos reforma, taip pat teisinės, rinkimų sistemos reformos. Darbų sąrašas išties ilgas, bet, norint visa tai įgyvendinti, pirmiausia reikia įgyti politinį palaikymą.

– Ar įmanoma susitarti, kad parlamentas pritartų vyriausybės pateiktiems projektams?

– Tai bus išties sudėtinga, nes valdančioji dauguma turės tik šiek tiek daugiau nei pusę mandatų parlamente. Ypač sudėtinga bus pradėti projektus, apimančius kovą su korupcija. Likusi parlamento dalis nėra suinteresuota tęsti darbus tokiomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, buvusios premjerės Julijos Tymošenko vadovaujama opozicinė politinė jėga mato nuomonių apklausas ir suvokia, kad rinkimuose jie laimėtų daugiau mandatų, nei šiuo metu turi Radoje.

Todėl nieko keisto, kad jų tikslas yra toliau vesti šalį į politinį chaosą, kuris baigtųsi pirmalaikiais rinkimais. Tokiomis aplinkybėmis dirbant, naujajai vyriausybei bus tikrai sunku priimti įstatymus, kurių iš valdžios reikalauja Ukrainos visuomenė ir apskritai Maidano dvasia.

– Aivaras Abromavičius, buvęs ekonomikos plėtros ir prekybos ministras, yra sakęs, kad jo vykdomoms ūkio reformoms trukdo ne tik oligarchai, bet ir korumpuoti politikai. Kaip apibūdintumėte V. Groismaną?

– V. Groismanas yra gana jaunas politikas, pagarsėjęs kaip reformatorius, tiesa, tik regioniniu lygmeniu. Jis, atrodo, aštuonerius metus dirbo vieno iš Vakarų Ukrainos miestų meru ir sugebėjo pademonstruoti savo, kaip jaunosios kartos politiko, gebėjimus. Kita vertus, V. Groismanui dar reikės įrodyti, kad jis nėra tik prezidento kišenėje esantis politikas, nes akivaizdu, kad jo sąsajos su prezidentu yra labai artimos.

Prezidentas juo pasitiki, bet, jei V. Groismanas bus tik prezidento užmojų vykdytojas, neginantis savo nuomonės, jo pozicijos bei galimybės įgyvendinti reformas suprastės. Dabar vykstančiose diskusijose V. Groismanas mėgina įrodyti, kad sugeba dirbti savarankiškai. Jis inicijavo keleto ministrų pakeitimus, todėl kol kas neturime visos jo vyriausybės sudėties.

– Šiuo metu Ukrainoje laukiama tarptautinių finansinių institucijų paramos. Pavyzdžiui, Tarptautinis valiutos fondas yra numatęs daugiau nei milijardo dolerių injekciją į šalies ekonomiką. Kokia yra šių institucijų įtaka siekiant stabilizuoti ekonominę ir politinę padėtį Ukrainoje?

–  Ukrainos situacija labai sunki, pernai šalies ekonomika susitraukė kone dešimtadaliu. Be užsienio dotacijų Ukraina iš esmės neišgyventų. Pagrindiniai užsienio kreditorių reikalavimai – kad Ukraina vėl turėtų vyriausybę (nes kol kas jos neturi) ir toliau einama pradėtų reformų keliu. V. Groismano vyriausybė, jei bus patvirtinta, tikriausiai sugebės atitikti šiuos reikalavimus.

Rizika susirgti odos vėžiu kyla dėl daugybės priežasčių, todėl svarbu atkreipti dėmesį ne į vieną pasirinktą požymį, bet į visą jų grupę, komentuodama BBC paskelbtą tyrimą apie odos vėžį LRT radijui sako Santariškių klinikų Dermatovenerologo konsultacijų skyriaus vedėja Ramunė Jurčiukonytė. Jos teigimu, ypač atidūs turėtų būti tie, kurių oda šviesi, kurie vaikystėje saulėje buvo stipriai nudegę, kurie dėl darbo ar pomėgių joje praleidžia daug laiko. „Žmonės, kurie du tris kartus per metus atostogauja šiltuosiuose kraštuose ir nenaudoja apsauginių kremų, bei tie, kurie reguliariai lankosi soliariumuose, irgi priklauso didesnės rizikos susirgti odos vėžiu grupei“, – pastebi medikė.

– Ar daug žmonių apskritai turi apgamus?

– Praktiškai nėra žmogaus, kuris neturėtų bent kokio nors pigmentinio darinio.

– Apgamas ir pigmentinis darinys yra tas pats?

– Pačiam pacientui labai sunku atskirti, ar tai apgamas, ar dėl saulės poveikio, dėl uždegimo susiformavęs pigmentinis darinys. Tiksliai tai pasakyti gali tik gydytojas specialistas. Atsiradusias dėmeles reikėtų vertinti pakankamai atsakingai, nes naujai atsiradę dariniai gali būti odos melanomos požymis.

– Kaip vertinate BBC skelbiamą pranešimą, kad, pasak britų tyrėjų, daugiau nei 11 apgamų ant vienos žmogaus rankos rodo didesnę nei vidutinę riziką susirgti odos vėžiu?

– Odos melanoma paprastai atsiranda visiškai naujai arba vystosi iš jau esančio apgamo. Didelę riziką susirgti odos vėžiu turi tie žmonės, kurių oda šviesi ir kurie labai greitai nudega saulėje. Taip pat tie, kurie vaikystėje saulėje buvo stipriai nudegę, ir tie, kurie dėl darbo ar pomėgių joje praleidžia labai daug laiko.

Žmonės, kurie du tris kartus per metus atostogauja šiltuosiuose kraštuose ir nenaudoja apsauginių kremų, bei tie, kurie reguliariai lankosi soliariumuose, irgi priklauso didesnės rizikos susirgti odos vėžiu grupei. Taip pat į didesnės rizikos grupę įtraukti visi tie, kurie turi daugiau negu 50 apgamų.

Pabrėžiu, kad labai svarbu visi bendri požymiai, o ne vienas iš tyrimo ištrauktas požymis, nes rizika susirgti odos vėžiu atsiranda dėl daugybės priežasčių.

– Kaip elgtis, jei sunku nustatyti, kur apgamas, kur pigmentinė dėmelė ar strazdana? Ypač jei žmogus priklauso paminėtai rizikos grupei.

– Geriau laiku pasitikrinti, negu vėliau gailėtis. Jei, apžiūrėdami odą, aptikote ką nors įtartina, pavyzdžiui, pastebėjote, kad keičiasi apgamo kraštai, spalva, simetriškumas, atsirado kažkokių paviršiaus netolygumų, kreipkitės į gydytoją specialistą. Taip sumažinsite riziką susirgti net tik melanoma.