Naujausiais Statistikos departamento duomenimis, per paskutinį 2017 m. metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2016 m. laikotarpiu, Lietuvos ekonomika ūgtelėjo 3,6 proc. Tai reiškia, kad per visus praėjusius metus šalies ūkis paaugo 3,9 proc., sparčiausiai nuo 2011 m.

Vidaus vartojimas – toliau į priekį

Nors trečią praėjusių metų ketvirtį buvo nerimo ženklų, skatinusių nuogąstavimus, kad vidaus vartojimas gali sulėtėti, jie nepasitvirtino – per paskutinius tris 2017-ųjų mėnesius šis rodiklis sugrįžo į augimo vėžes. Gruodį mažmeninės prekybos apimtys, net ir įvertinus infliaciją, augo beveik 6 proc.

„Danske Bank“ šiemet prognozuoja tolesnį vartojimo augimą – jis sieks beveik 4 proc. Šį rodiklį pirmyn stums augančios gyventojų pajamos ir lėtesnė nei pernai infliacija. 2017 m. maždaug 8 proc. augęs darbo užmokestis šiemet turėtų išlaikyti panašų tempą, tuo tarpu infliacija turėtų siekti 3,2 proc.

Eksportuotojai ir toliau bus aktyvūs

Iš viso eksportas augo daugiau kaip 12 proc. ir tai buvo geriausias rodiklis Europos Sąjungoje.

Praėjusieji metai buvo kaip niekad geri Lietuvos eksportuotojams. Iš viso eksportas augo daugiau kaip 12 proc. ir tai buvo geriausias rodiklis Europos Sąjungoje. Metų pabaigoje eksporto plėtros tempai nerodė lėtėjimo ženklų, o lapkritį buvo pasiektas visų laikų prekių eksporto rekordas – į užsienio šalis iškeliavo prekių už 2,5 mlrd. eurų. Labiausiai, net 1,5 karto, lapkritį augo eksportas į Rusiją, taip pat daugiau eksportuota į Latviją, Vokietiją, Saudo Arabiją, JAV. Palyginimui: ankstesnis eksporto rekordas – 2,37 mlrd. eurų – buvo pasiektas 2014 m. spalį.

Apskritai 2017-ieji buvo geri metai baldų, elektros įrangos, plastikų, pieno produktų eksportuotojams. Augo ir paslaugų – transporto, IT, įvairių verslo paslaugų – eksportas. Šiemet tokias pačias eksporto augimo apimtis išlaikyti bus sunku, tačiau sąlygos pardavimams užsienyje vis dar bus palankios. 2018-ieji žada būti vieni geriausių pokrizinių metų pasaulio ekonomikai – vienu metu atsigauna visos pagrindinės rinkos.

Lietuva – investicijų pritraukimo lyderė

Spartų eksporto augimą praėjusiais metais nulėmė ir nesustojantys užsienio investicijų į Lietuvą srautai. Jau kelerius metus pagal naujų investicinių projektų skaičių pirmaujame Vidurio ir Rytų Europoje. Be to, pernai daugiau kaip 7 proc. augo ir vidaus investicijos, 2016 m. demonstravusios susitraukimą. Per artimiausius kelerius metus Lietuvą pasieks didžioji dalis struktūrinės ES paramos, skirtos dabartiniam finansiniam laikotarpiui, iš viso – 6,7 mlrd. eurų. Tai reiškia, kad šiemet ir kitąmet turėtume matyti gerokai aktyvesnę įmonių ir valdžios sektoriaus investicinę veiklą.

„Danske Bank“ nekeičia prognozių – manome, kad šiemet Lietuvos ekonomikos augimas sieks 3,5 proc., o 2019 m. – 3,4 proc. Pernai augę lėčiausiai Baltijos šalyse šiemet turėtume aplenkti kaimynus ir išlikti vieni sparčiausiai augančių visoje ES.

Tačiau yra dar vienas šaltinis, kurio nekontroliuoja oficialios tarnybos, kurį pildo patys žmonės, visai kaip interneto enciklopediją „Wikipedia“, tai – interneto svetainė numbeo.com. Skirtingų produktų ar paslaugų kainas Lietuvoje į šią sistemą yra suvedę daugiau kaip 500 žmonių. Kitose, didesnėse šalyse, pildančiųjų skaičius gerokai didesnis.

„Eurostat“ duomenimis, kainų lygis Lietuvoje 2016 m. sudarė 59 proc. ES vidurkio. Tačiau, remiantis numbeo.com, kainų skirtumas yra mažesnis ir siekia 77 proc. Pagal numbeo.com suvestų kainų lygį, Lietuva visoje ES užima 21 vietą.

Tuo tarpu pagal vidutinį atlyginimą Lietuva tarp ES šalių užima 25 vietą – lenkiame tik Bulgariją, Rumuniją ir Vengriją. Kita vertus, jei vertintume disponuojamąsias pajamas, t. y., atsižvelgtume į pajamas iš turto, individualios veiklos, taip pat – į šešėlines pajamas bei valstybės paramą, būtume 22 – vadinasi, disponuojamosios pajamos iš esmės atitinka kainų lygį šalyje.

Aukštos ir žemos kainos

Anot pačių kainas fiksuojančių žmonių, Lietuvoje, palyginti su kitomis Europos šalimis, brangiausiai kainuoja drabužiai, alkoholiniai gėrimai, kavinių ir restoranų paslaugos, taip pat aukštos nekilnojamojo turto kainos. Palyginti brangiai mūsų šalyje atsieina ir tokios pramogos kaip teniso kortų nuoma. Pagal galimybes įsigyti išvardytas prekes ar paslaugas esame vieni paskutinių arba paskutiniai Europoje.

Mažiausiai Lietuvoje, palyginti su kitomis Europos šalimis, kainuoja bulvės ir svogūnai.

Mažiausiai Lietuvoje, palyginti su kitomis Europos šalimis, kainuoja bulvės ir svogūnai. Nebrangūs ir tabako gaminiai, taksi paslaugos, degalai, mobilusis ryšys bei internetas. Vis dėlto, papildomai įvertinę atlyginimų skirtumus, matome, kad Lietuvoje yra tik keturios prekės ir paslaugos, pagal kurių įperkamumą lenkiame ES vidurkį. Tai – jau minėtos bulvės, svogūnai, taksi paslaugos ir internetas. Visų kitų prekių ir paslaugų, nors jos sąlyginai pigios, įperkamumas yra mažesnis dėl mažesnių pajamų.

Prekių kainos skiriasi nedaug

Kas nulemia, kad tam tikri dalykai vienose valstybėse kainuoja daugiau, o kitose mažiau? Pirmiausia, prekių kainos skirtingose ES šalyse yra labai supanašėjusios. Nesant fizinių ar mokestinių apribojimų pervežti prekes iš vienos ES šalies į kitą, jų kainos ilgainiui susilygina. Iš vienos šalies į kitą pervežti paslaugas kur kas sunkiau arba visai neįmanoma, todėl jų kainos labiau priklauso nuo vietinės perkamosios galios. Dėl šios priežasties paslaugų kainų skirtumai tarp skirtingų ES šalių yra gerokai didesni.

Pavyzdžiui, maisto produktų kainos, tiek pagal „Eurostat“, tiek ir pagal numbeo.com, Lietuvoje sudaro maždaug 80 proc. ES vidurkio. Kadangi prekių savikaina praktiškai nesiskiria, iki vidurkio likusius 20 proc. paaiškina nuo situacijos konkrečioje šalyje priklausomi kainų komponentai, tokie kaip patalpų nuoma ar darbo jėga, kurios reikia toms prekėms parduoti.

Euro efektas

Antroji priežastis – psichologiniai lūkesčiai, susiję su euro įvedimu. Prieš kelerius metus pasikeitus valiutai, kai kuriuose ūkio sektoriuose įvyko lūžis – neretam prekeiviui susidarė įspūdis, kad turėdami europietišką valiutą ir kainas turime nustatyti europietiškas, pamirštant, kad kainas turėtų lemti sąnaudų lygis ir gyventojų perkamoji galia.

Tai galėjo lemti be aiškaus pagrindo kai kuriose srityse aukštyn šoktelėjusias kainas. Pavyzdžiui, 2015-2016 m. smarkiai pabrango būsto nuoma. Tačiau gyventojams neturint galimybių už ją mokėti tiek, kiek buvo prašoma, krito paklausa nuomojamam būstui. Dėl to 2017 m. jau galėjome stebėti situaciją, kuomet būsto nuomos kainos stabilizavosi ir neaugo arba netgi šiek tiek krito. Panašią situaciją artimiausiais metais turėtume stebėti ir restoranų, kavinių, kai kurių grožio paslaugų atveju, kurių kainos šiandien gerokai viršija gyventojų perkamąją galią.

Masto ekonomijos veiksnys

Trečias kainoms įtakos turintis veiksnys – masto ekonomija. Lietuva – maža šalis, todėl ir masto ekonomija yra gerokai mažesnė nei didesnėse šalyse. Masto ekonomija įmonėse veikia ne tik taupant valdymo išlaidas ar derinant kainas su tiekėjais, bet taip pat ir iš paklausos pusės. Esant mažesniam pirkėjų srautui prekybininkai būna linkę atsigriebti per didesnes maržas. Tai ypač pasakytina apie mažas parduotuves ar pavienius restoranus, kavines.

Galiausiai, aukštomis kainomis dažnai pasižymi tos prekės ir paslaugos, kurios yra orientuotos į turtingesnį segmentą. Lietuvoje – ryški pajamų nelygybė, todėl mažesnes ar vidutines pajamas gaunantiems gyventojams teniso ar restoranų kainos gali atrodyti „neįkandamos“. Tačiau jų dydį nulemia tie, kurie gali ir nori šias paslaugas vartoti, o tokių yra užtektinai. 

Optimistiškai žiūrinčių į ateitį daugėja

Kaip rodo „Danske Bank“ užsakymu atlikta reprezentatyvi apklausa, įmonių, optimistiškai vertinančių savo perspektyvas, per metus padaugėjo 11 procentinių punktų – nuo 65 iki 76 proc. Pozityviau nusiteikusios didmiesčiuose veikiančios stambiosios įmonės – jos turi daugiau finansinių ir organizacinių išteklių, tad ir jaučiasi labiau užtikrintos dėl ateities. Nepaisant to, tik kiek daugiau nei pusė apklausoje dalyvavusių verslų artimiausiais metais ketina investuoti į plėtrą – jų dalis yra net mažesnė nei pernai.

Lietuvoje veikiančios įmonės, palyginti su veikiančiomis kitose šalyse, reinvesticijoms paskiria nedidelę, vos daugiau nei trečdalį siekiančią, pelno dalį. Šis rodiklis yra vienas mažiausių Europoje. Vis dėlto, augančios ekonomikos turėtų investuoti daugiau, nes būtent investicijos nulemia tolesnį jų augimą. Šiandien sparčiausiai augančios ekonomikos, tokios kaip Kinija ar pietryčių Azijos šalys, į plėtrą investuoja maždaug dvigubai daugiau nei Lietuva. Prieš 30 ar 40 metų gerokai daugiau investuodavo ir tuomet spartų augimo tempą demonstravusios Vakarų ar Šiaurės Europos valstybės.

Kas trukdo verslo plėtrai?

Tarp didžiausių kliuvinių verslo plėtrai įmonės įvardija biurokratinę naštą (78 proc.), mokesčius verslui ir darbo jėgai (75 proc.), nepakankamą Lietuvos ekonomikos augimą (75 proc.), darbo jėgos trūkumą (72 proc.) ir augančią infliaciją (62 proc.). Pernelyg didelius mokesčius dažniau akcentuoja smulkiosios ir vidutinės įmonės, o didžiosios papildomai mini nepakankamą darbuotojų kvalifikaciją. Pastarasis veiksnys daugiau aktualus didmiesčiuose veikiantiems verslams, tuo tarpu regioninės įmonės pagrindiniu kliuviniu išskiria darbuotojų trūkumą.

Kita vertus, kritiškas žvilgsnis į pagrindinius įmonių įvardijamus trukdžius plėtrai – biurokratinę naštą, mokesčius verslui ir nepakankamą ekonomikos augimą – leidžia suabejoti jų pagrįstumu. Sąlygas verslui atspindinčiame pasauliniame „Doing Business“ reitinge Lietuva užima aukštą 16 vietą, mokesčiai verslui mūsų šalyje – vieni mažiausių, o ekonomika – viena sparčiausiai augančių visoje Europoje. Tuo tarpu, kaip rodo naujausia „Gallup“ tyrimų bendrovės atlikta globalių emocijų apklausa, lietuviai yra vieni iš mažiausiai teigiamų emocijų patiriančių žmonių visame pasaulyje. Būtent bendra neigiama emocinė būsena ir gali būti tas slaptas ingredientas, kuris stabdo įmones nuo investicijų į plėtrą.

Svarbu ne tik kiek, bet ir kur investuojame

Nors Lietuvoje investuojame nepakankamai, labai svarbu ir tai, į kokias sritis nukreipiamos investicijos. Kaip rodo struktūrinės ES paramos analizė, didžioji dalis – net du trečdaliai – europinių lėšų Lietuvoje nusėda statybininkų kišenėse. Kitaip tariant, daugiausiai investuojame į plytas, o ne į žmones ir jų kompetencijas. Tuo tarpu pagal investicijas į mokslinius tyrimus ir inovacijas, taip pat aukštųjų technologijų dalį ekonomikoje esame vieni iš autsaiderių.

Nors reikėtų sveikinti dabartinės valdžios siūlymą mokestinėmis lengvatomis skatinti mokslinių išradimų komercializavimą, atrodo, kad šiuo atveju vežimas yra statomas prieš arklį. Kitaip tariant, lengvatų galime sugalvoti daug ir įvairių, tačiau jei nebus kuriančių inovacijas, mokestinės lengvatos nepadės.

Norėdami pagal pragyvenimo lygį vytis turtingiausias valstybes turime didinti aukštųjų technologijų dalį ekonomikoje, o pasiekti šį tikslą gali leisti tik stiprūs universitetai. Šiuo metu į geriausių pasaulyje universitetų tūkstantuką, remiantis „Times Higher Education“ reitingu, patenka vos vienas Lietuvos universitetas. Palyginimui: Estijoje ir Latvijoje į šį reitingą patenka po du universitetus. Nors įmonės pačios to gali ir neįvardinti, didžiausia grėsmė jų ateičiai yra būtent prasta švietimo sistemos padėtis Lietuvoje. Praėjus jau vieneriems dabartinės Vyriausybės veiklos metams, rezultatų šioje srityje vis dar nematyti.

Atlyginimai sparčiausiai auga privačiame sektoriuje

Statistikos departamento duomenimis, trečiąjį šių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu ankstesnių metų laikotarpiu, darbo užmokestis prieš mokesčius Lietuvoje augo 7,2 proc. Augimas atskaičius mokesčius buvo 1,1 procentinio punkto didesnis – jį nulėmė šiemet nuo 200 iki 310 eurų kilstelėtas neapmokestinamasis pajamų dydis (NPD). Tiesa, privačiajame sektoriuje atlyginimų augimas buvo kiek spartesnis nei visame šalies ūkyje ir siekė 8,1 proc.

Trečiąjį ketvirtį atlyginimai sparčiausiai augo IT sektoriuje. Būtent šiame sektoriuje jau keleri metai iš eilės stebimos vis didėjančios žirklės tarp specialistų paklausos ir pasiūlos. Kiti sektoriai, kuriuose atlyginimų augimas buvo spartesnis, – tai finansai, kasyba, žemės ūkis, prekyba.

Įtampa darbo rinkoje tik didės

„Danske Bank“ prognozuoja, kad atlyginimų augimas kitąmet bus nežymiai spartesnis nei šiemet ir sieks 8,4 proc. prieš mokesčius, o juos atskaičius bus procentiniu punktu didesnis. Tam įtakos turės nuo kitų metų iki 380 eurų kylantis NPD.

Pagrindinis mechanizmas, pastaruoju metu stumiantis atlyginimus į viršų, yra vis mažėjantis bedarbių skaičius, kitaip tariant – besitraukianti darbo pasiūla bei tuo pat metu vis labiau auganti paklausa darbo jėgai. Ieškoti naujų darbuotojų įmones skatina didėjantis ekonominis aktyvumas ir gerėjantys lūkesčiai. Veiklos apimtis planuoja didinti tiek eksportuojančios, tiek ir į vidaus rinką besiorientuojančios įmonės.

Visa tai reiškia, kad spaudimas atlyginimams augti tik didės. Atlyginimų augimą kitąmet leidžia prognozuoti ir verslo nusiteikimas. Apklausų duomenimis, kitąmet algas darbuotojams kelti ketinančių įmonių skaičius bus dar didesnis nei šiemet.

Infliacinės spiralės rizika

Šiuo metu darbo rinkoje susiklosčiusi situacija iš dalies primena tai, ką stebėjome maždaug 2005 metais – nedarbo lygis ir atlyginimų augimas tuomet buvo panašus kaip dabar. Tačiau per kitus dvejus metus – 2006, 2007 metais – visu tempu įsisuko infliacinė spiralė, kuomet krentant nedarbui spaudimas didinti atlyginimus didėja, tai stumia į viršų infliaciją, auganti infliacija savo ruožtu prisideda prie atlyginimų augimo ir t.t. Jau 2006 m. pabaigoje atlyginimų augimas siekė 20 proc., infliacija taip pat šovė į viršų.

Sumažinti infliacinės spiralės riziką galime mes visi – įmonės, vartotojai, bankai, taip pat ir valdžios sektorius. Svarbiausia – nepasiduoti emocijai, kad viskas ir vėl turėtų augti dviženkliais skaičiais – atlyginimai, kainos, kreditavimas, valdžios išlaidos. Kai kurių nuo valstybės finansavimo priklausančių socialinių grupių reikalavimai didinti atlyginimus 30 ar daugiau proc. primena būtent tokią emociją.

Prie įtampos darbo rinkoje mažinimo valdžia turėtų prisidėti ir šalindama butelio kaklelius darbo rinkoje. Pagrindinis uždavinys čia tenka švietimo sistemai, atsakingai už įgūdžių ir kompetencijų pasiūlą rinkoje. Jau minėtas IT sektorius yra puikus to pavyzdys. Tačiau, kaip parodė „Danske Bank“ užsakymu atlikta įmonių apklausa, pagrindinis trukdis verslo plėtrai regionuose yra būtent darbuotojų trūkumas. Tik regionuose labiausiai trūksta ne IT specialistų, o technines, inžinerines specialybes turinčių darbuotojų. Spaudimą nepamatuotam atlyginimų augimui sumažintų ir didesnė imigracija iš Lietuvai kultūriškai artimų šalių, tokių kaip Ukraina.

Artimiausiais metais apie kaistančią darbo rinką girdėsime vis daugiau. Problemos aktualumą didins ne tik mažėjantis nedarbas, bet ir vis aktyvesnė vidaus paklausa bei įsibėgėjantis verslo ciklas pagrindinėse eksporto rinkose. Geresnės pamokos nei laikotarpis prieš 2008-2009 m. krizę vargu, ar būtų galima surasti. Todėl dabar svarbiausia – nekartoti anuomet padarytų klaidų.

Eksporto rinkų atsigavimas

Reikšmingą eksporto apimčių augimą nulemia kelios priežastys. Pirmoji iš jų – ekonomikos atsigavimas, kurį galime stebėti euro zonoje ir Skandinavijos valstybėse. Kaip rodo tarpiniai duomenys, ūkio plėtra šiemet euro zonoje bus sparčiausia per pastaruosius 10 metų. Be to, pagrindinis augimą stumiantis variklis nebėra tik Vokietija, didesnį aktyvumą šiemet demonstruoja ir Italija, Ispanija, Prancūzija bei kitos šalys. Aktyvesnė vidaus paklausa šiose šalyse augina ir jų importo apimtis.

Vakarų ir Šiaurės Europos valstybės importą didina ir dar dėl vienos priežasties – tai yra besiplečiančio jų pačių eksporto. Pasaulinei prekybai augant sparčiausiai nuo 2011-ųjų, pagrindinis euro zonos ir Skandinavijos valstybių augimo variklis šiuo metu yra būtent eksportas. Šios šalys vis daugiau prekių ir paslaugų išgabena į besivystančias rinkas, tokias kaip Kinija, taip pat į nuo žaliavų priklausomas valstybes, tokias kaip Rusija, Brazilija ar Pietų Afrika. Lietuva, būdama integruota į globalias tiekimo grandines, tiesiogiai jaučia teigiamą tokių tendencijų įtaką – Vakarų ir Šiaurės valstybėms eksportuojant daugiau, daugiau į jas eksportuoja ir mūsų šalies įmonės, daugiausiai komponentų tiekėjos.

Trečioji priežastis, nulemianti gerus į užsienio rinkas besiorientuojančių Lietuvos įmonių rezultatus, – iš recesijos brendančios Rusijos ir kitų NVS valstybių rinkos. Naftos kainai pakilus ir sustiprėjus rubliui, Rusijos ekonomika auga sparčiau, o tai teigiamai veikia ir Rusijos orbitoje esančių kitų NVS valstybių ekonomikas. Tai lemia, kad eksportas iš mūsų šalies į Rusiją per šiuos metus išaugo jau maždaug trečdaliu, į Baltarusiją – penktadaliu, o į Kazachstaną – pusantro karto.

Eksportą lemia ir mūsų pačių konkurencingumas

Dar vienas svarbus veiksnys – naujai į Lietuvą ateinančios į gamybą orientuotos užsienio investicijos. Pastaruosius keletą metų pagal plynojo lauko investicijas pirmaujame ne tik Baltijos šalyse, bet ir visame Vidurio ir Rytų Europos regione, o tai tiesiogiai prisideda prie mūsų eksporto plėtros. Nenutrūkstantis investicijų srautas ne tik byloja apie puikų už investicijų pritraukimą atsakingų institucijų darbą, bet ir rodo, kad Lietuvos ekonomika išlaiko konkurencingumą ir sugeba užsienio investuotojams pasiūlyti gerą sąnaudų ir našumo santykį.

Svarbu paminėti ir tai, kad šiemet dviženklį augimą demonstruoja ne tik prekių, bet ir paslaugų eksportas. Čia bene svarbiausią vaidmenį vaidina transporto sektorius, puikiai išnaudojantis atsigaunančią paklausą tiek Vakarų, tiek ir Rytų rinkose. Teigiamus eksporto rezultatus taip pat rodo ir informacinių technologijų, įvairių verslo paslaugų, statybų įmonės.

Atsistatantis verslo ciklas pagrindinėse rinkose Lietuvos eksportą teigiamai veiks ir ateinančiais metais. Tačiau išoriniam Lietuvos konkurencingumui vis didesnę grėsmę kels pastaruoju metu į neigiamą pusę besikeitęs našumo ir darbo sąnaudų santykis. Norint suvaldyti šią riziką turėtume daugiau dėmesio skirti našumą didinančioms investicijoms. Ateinančių kelių metų perspektyvoje Lietuvos ekonomiką pasieks didžioji dalis dabartinėje ES finansinėje perspektyvoje numatytos struktūrinės paramos – iš viso 6,7 mlrd. eurų. Lietuvai tai yra didžiuliai pinigai, kurie, tinkamai investuoti, o ne tik „įsisavinti“, galėtų kilstelėti šalies verslą į naują technologinį lygį ir sudaryti sąlygas tolesnei eksporto plėtrai net ir prie gerokai aukštesnių atlyginimų.

Auga viskas, kas gali

Lietuvos ūkis šiemet yra varomas visų pagrindinių variklių – auga tiek vidaus vartojimas, tiek investicijos, tiek ir eksportas. Tiesa, vartojimo augimas trečiąjį ketvirtį buvo lėtesnis. Kaip rodo mažmeninės prekybos duomenys, vartojimas augo lėčiausiai per pastaruosius trejus metus. Pagrindinis veiksnys, stabdantis vartojimo augimą yra infliacija, kuri trečiąjį ketvirtį siekė 4,4 proc. Didesnę dalį nominalaus vartojimo prieaugio jau sudaro kainų pokytis, o ne didesnis suvartojamų prekių ar paslaugų kiekis. Tokios situacijos Lietuvos ekonomikoje nebuvo nuo 2012 metų.

Puikius rezultatus šiemet rodo eksportuojančios įmonės. Eksportas auga ne tik į atsigaunančią Rusijos rinką, bet ir į Vakarų bei Šiaurės Europos šalis. Pastarųjų ekonomikas teigiamai veikia didesnį augimą demonstruojančios besivystančios rinkos, tokios kaip Kinija, Brazilija, Indija ar Rusija. Lietuva, būdama daugiausiai komponentų eksportuotoja, yra visiškai integruota į globalias tiekimo grandines. Atsigaunančios besivystančios rinkos didina importą iš Vakarų valstybių, o tai savo ruožtu teigiamai veikia ir Lietuvos eksportą į Vakarų valstybes.

Investuosime daugiau, tik ar protingiau?

Teigiamos ekonominės tendencijos šalies viduje bei išorėje kelia ir lūkesčius. Ekonominių vertinimų rodiklis pastaruoju metu užtikrintai juda į viršų, tuo pačiu auga ir įmonių kaupiamos pagamintos produkcijos atsargos. Atsargų rodiklis dažnai indikuoja apie didesnį optimizmą ir tikėjimą, kad paklausa gaminamoms prekėms ir toliau augs.

Teigiami lūkesčiai prisideda ir prie investicijų augimo. Gamybinių pajėgumų panaudojimas šiemet jau siekia visų laikų rekordą. Kitaip tariant, įmonės dirba ant gamybinių pajėgumų ribos, o tai reiškia tik viena – paklausa investicijoms tik didės.

Investicijas vis labiau skatina ir įsibėgėjantis ES paramos paskirstymas. Iki 2020 metų Lietuvai yra numatyta 6,7 mlrd. eurų struktūrinių fondų paramos, iš jų kol kas išmokėta tik mažiau nei penktadalis. Panaudojimo tempams įsibėgėjant, vis daugiau ES lėšų įsilies į šalies ekonomiką ir investicijas kilstelės dar aukščiau. Panaudojant ES lėšas itin svarbu užtikrinti, kad jos būtų nukreipiamos į šalies intelektinio ir gamybinio potencialo didinimą, o ne tik į naujų kelių ar pastatų statybą.

Atlyginimai augina infliaciją

Auganti paklausa bei gerėjantys įmonių lūkesčiai savo ruožtu didina paklausą darbo jėgai. Nedarbas šiemet ir toliau krenta – šiuo metu darbo neturi, bet ieško maždaug 100 tūkst. žmonių. Nors tai nėra mažas skaičius, bet didžioji dalis šių bedarbių arba neturi reikiamų įgūdžių, reikalingų darbo rinkoje, arba gyvena tose vietovėse, kuriose nėra didelės paklausos darbo jėgai. Didmiesčiuose nedarbo lygis yra maždaug dvigubai mažesnis nei mažesniuose miestuose ar kaimo vietovėse.

Vis didesnė paklausa darbo jėgai bei mažėjantis darbo neturinčiųjų skaičius yra pagrindinis variklis, stumiantis į viršų atlyginimų augimą. Matydami tendencijas ekonomikoje ir darbo rinkoje manome, kad atlyginimų augimas tik įsibėgėja. Jei šiemet tikimės 8,5 proc. atlyginimų augimo, tai kitąmet manome, kad jis jau viršys 9 proc.

Mažėjantis nedarbas ir augantys atlyginimai be abejo yra geros žinios dirbantiesiems, tačiau tai tampa vis didesniu galvos skausmu verslui, kuris ne tik turi daugiau išleisti darbo jėgos samdymui, bet jau apskritai sunkiai gali surasti reikiamų darbuotojų. Tuo pačiu vis sparčiau augantys atlyginimai tampa pagrindiniu veiksniu stumiančiu į priekį infliaciją. Tai didina riziką, kad kainų ir atlyginimų augimas įsisuks į infliacinę spiralę, kuomet kainos auga dėl augančių atlyginimų, o atlyginimai dar labiau auga dėl augančių kainų.

Istorinės klaidos

Šių metų ekonominės tendencijos stipriai primena maždaug 2005-uosius, kuomet taip pat galėjome stebėti įsibėgėjantį lūkesčių augimą, mažėjantį nedarbą bei vis spartesnį atlyginimų ir kainų augimą. Iš patirties žinome, kaip greitai tai gali tapti sunkiai suvaldomu procesu, vedančiu prie ekonomikos perkaitimo.

Tokioje situacijoje labai svarbu, kad visi pagrindiniai ekonomikos dalyviai – vartotojai, įmonės, bankai bei valdžios sektorius – elgtųsi atsakingai ir nepasiduotų infliacinės spiralės pagundoms, kai norime pirkti, investuoti ir skolinti(s) vis daugiau. Optimizmas yra sveikintinas dalykas, bet dar svarbiau yra šaltas protas ir gebėjimas pasimokyti iš istorinių klaidų. 

Pastebimai brango paslaugos ir maistas

Naujausiais Statistikos departamento duomenimis, rugsėjo mėnesį metinė infliacija Lietuvoje paaugo iki 4,8 proc. Tarp pagrindinių priežasčių, stūmusių šį rodiklį aukštyn, – pastebimai padidėjusios paslaugų kainos. Vidutiniškai jos augo 6 proc., tačiau atskiruose šio sektoriaus segmentuose augimas buvo dar didesnis. Pavyzdžiui, restoranuose kainos pakilo net 10 proc. – jas didino ir panašiai augę atlyginimai ir brangę maisto produktai.

Tarp jų labiausiai – 12 proc. – pabrango pieno produktai, o, pavyzdžiui, sviesto kaina išaugo net trečdaliu. Šiemet pieno produktų kainas į priekį stumia tarptautiniai paklausos ir pasiūlos veiksniai. Po to, kai 2015 m. ES buvo panaikintos pieno kvotos, ūkininkai pradėjo gaminti daugiau pieno, o tai kirto per pieno kainas. Kritusios pieno kainos išstūmė iš rinkos nemažą dalį ūkininkų. Sumažėjus ūkių skaičiui ir pasiūlai, šiemet jau turime priešingą situaciją – kainos ėmė kilti aukštyn. Šį rugsėjį pieno supirkimo kainos Lietuvoje buvo beveik 50 proc. didesnės nei prieš metus. Tai reiškia, kad nuostoliai, atsirandantys dėl kainų svyravimo, pasiskirsto visoje tiekimo grandinėje – dalį jų prisiima gamybininkas, dalį prekybininkas, ir tik dalis jų perkeliama vartotojui.

Alkoholio kainos jau pralenkė Europą

Prie kainų augimo rugsėjį prisidėjo ir per metus pabrangę degalai. Nors jų kainos šiemet yra pakankamai stabilios – litro 95 benzino kaina šiemet svyruoja tarp 1,10 ir 1,15 euro – pernai tuo pačiu metu degalai kainavo pigiau. Prie energetinių išteklių kainų augimo prisidėjo ir pabrangęs šildymas bei dujos. Kita vertus, elektros energija šiemet yra pigesnė nei pernai.

Lietuvoje sparčiai augančios prekių ir paslaugų kainos vejasi kainų lygį Europos valstybėse. Bendras kainų lygis Lietuvoje sudaro 60 proc. europinio vidurkio. Paslaugų kainos sudaro apie 50 proc. vidurkio, įvairių prekių kainos – apie 80 proc. Tačiau pagal alkoholio kainas ES vidurkį Lietuva jau pralenkė. Alkoholio kainas šiemet smarkiai išpūtė nuo kovo mėn. padidėję akcizai.

Prognozė: kainų augimas stabtelės

Žiūrint į kitus metus, mažai kas prognozuoja drastišką naftos ar kitų energetinių išteklių brangimą. Maisto kainų didėjimas irgi nebus toks didelis – išaugus pieno supirkimo kainai, atsiranda daugiau jį siūlančių ūkių, o tai ilgainiui didina pasiūlą ir mažina kainas.

Tačiau paslaugų kainų augimas neturėtų mažinti tempo. Atsigaunant pasaulio ekonomikai ir ypač euro zonai, paklausa lietuviškiems produktams ir paslaugoms tik didės. Tai reiškia, kad Lietuvos įmonėms reikės daugiau darbo jėgos. Tai reiškia tik viena – atlyginimų augimui sustoti nėra jokių priežasčių. Kylant atlyginimams neišvengiamai į viršų stiebsis ir paslaugų kainos.

Vis tik metų pabaigoje jau turėtume matyti kiek lėtesnį kainų augimą. O kitąmet infliacija turėtų nukristi iki maždaug 3 proc.

Vidurinioji klasė: kas jai priklauso ir kas ne?

Kaip rodo „Danske Bank“ atlikto tyrimo duomenys, vidutinių pajamų grupei priklauso 36 proc. Lietuvos namų ūkių. Pagal šį skaičių lenkiame tik dvi Europos valstybes – Rumuniją ir Bulgariją. Taip pat gerokai atsiliekame nuo tokių šalių, kaip Norvegija ar Danija, kur šiai grupei galima priskirti beveik 80 proc. namų ūkių.

Lietuvoje vienas gyvenantis asmuo save viduriniajai klasei gali priskirti tuo atveju, jeigu jo pajamos (atskaičius mokesčius) per mėnesį svyruoja nuo 800 iki 2100 eurų. Tačiau, pavyzdžiui, šiai kategorijai norinti priklausyti trijų asmenų šeima per mėnesį turėtų uždirbti nuo 1400 iki 3700 eurų.

Vidutinių pajamų grupei Lietuvoje dažniausiai priklauso vidurinės grandies vadybininkai, kvalifikuoti specialistai, smulkaus verslo savininkai, taip pat jų šeimos nariai. Dažniausiai tai – didžiųjų miestų gyventojai. Tačiau pasigirti priklausantys viduriniajai klasei vargiai gali, pavyzdžiui, pensinio amžiaus gyventojai. Mūsų atlikti skaičiavimai rodo, kad jai galima priskirti vos 8 proc. senjorų. Dar mažiau – vos 0,4 proc. jų – patenka į aukštesnių pajamų grupę. Didžioji dauguma, deja, priklauso skurdo grupei.

Kreivi politikų siūlymai

Pastaruoju metu valdantieji nemažai dėmesio skyrė mažiausias pajamas gaunančiųjų padėčiai gerinti. Tai – idėjos ir planai dėl pensijų didinimo, neapmokestinamojo pajamų dydžio ir minimalios mėnesinės algos kėlimo. Žinoma, tai – reikalingi žingsniai, tačiau kartu reikėtų stiprinti ir viduriniąją klasę, nes tai yra bet kurios išsivysčiusios ekonomikos stuburas ir pagrindinis vartojimo variklis.

Tam pasitarnautų mažesnis vidutines pajamas gaunančiųjų apmokestinimas. Iš įvairių politikų nuolat galima išgirsti priešingų pasiūlymų – vidutines pajamas gaunančiuosius reikėtų dar labiau apmokestinti įvedant „progresinius mokesčius“ ir keliant mokesčių tarifus vos virš 1000 eurų „ant popieriaus“ uždirbantiems darbuotojams. Toks veiksmas viduriniają klasę tik sumažintų, nes dalį šiai grupei priklausančių asmenų nustumtų į žemesnių pajamų kategoriją. Reikėtų eiti priešingu keliu ir mažinti viduriniosios klasės apmokestinimą, tokiu būdu didinant samdomo darbo apmokestinimo progresyvumą.

Šiuo metu apatinę viduriniosios klasės kartelę – 800 eurų – pasiekusio darbuotojo visi su darbu susiję mokesčiai sudaro 42 proc. nuo darbo vietos kainos. Palyginimui – savo šalyje viduriniosios klasės ribą pasiekusio airio mokesčiai sudaro 21 proc., norvego – 30 proc., dano – 32 proc. Europos vidurkis sudaro 37 proc.

Receptas, kaip stiprinti ekonomikos stuburą

Norint, kad vidurinioji klasė Lietuvoje augtų, svarbiausi yra du veiksniai – šalyje sukuriamos pridėtinės vertės didinimas ir tolygesnis jos pasiskirstymas.

Šalies ūkyje sukuriama pridėtinė vertė nulemia ne tik tai, kiek uždirba čia veikiantis verslas, bet ir tai, kokias pajamas gauna jų darbuotojai. Darbuotojų atlyginimai ilguoju laikotarpiu juda aukštyn kartu su pridėtine verte. Norėdami šalyje kurti ir teikti daugiau aukštesnės pridėtinės vertės produktų ir paslaugų, pirmiausia turime galvoti apie švietimo sistemos pertvarką, kuri ilgainiui leistų sukurti daugiau inovacijų. Ne tik mokslinių inovacijų, bet ir inovatyvesnių produktų, verslo modelių, dizaino ir prekės ženklų.

Kita vertus, vis dar esame neišnaudoję visų verslo procesų efektyvinimo galimybių. Pagal veiklos našumą Lietuvos įmonės vis dar 3-4 kartus atsilieka nuo konkurenčių Vakarų Europoje. Nepaisant atsilikimo, Lietuvos įmonės vis dar yra vienos iš mažiausiai investuojančiųjų Europoje. Valdžia ir čia gali suvaidinti vaidmenį, pavyzdžiui, nebeapmokestindama investicijų pelno mokesčio tarifu.

Ilgainiui, pridėtinei vertei augant, ne mažiau svarbu bus ir tai, kaip toji pridėtinė vertė pasiskirsto. Šiuo metu pagal pajamų nelygybę esame vieni iš „pirmaujančių“ Europoje. Tai nulemia ir aukštas šešėlinės ekonomikos lygis, ir netolygus įvairių socialinių grupių apmokestinimas. Ūkininkų ar pagal verslo liudijimus dirbančiųjų statybininkų, remontininkų efektyvus mokesčių tarifas gali siekti vos kelis procentus, kai tuo tarpu samdomame darbe dirbantys žmonės sumoka dešimt kartų didesnius mokesčius. 

Kas yra ekonomikos perkaitimas?

Ekonomikos perkaitimu yra laikoma situacija, kai visuminė paklausa pradeda stipriai viršyti gamybinį šalies potencialą. Paprastai tariant, tada kai pradedame vartoti daugiau nei galime pagaminti. Ekonomikos perkaitimą gali nulemti įvairios priežastys. Pavyzdžiui, per greitas kreditavimo augimas arba nepamatuotas valstybės išlaidavimas. Tokiais atvejais gyventojų pajamos ir išlaidos pradeda augti sparčiais tempais, o tai pučia prekių ir paslaugų, NT kainas.

Ekonomikos perkaitimą gali nulemti ir per greitai našumo atžvilgiu augantys atlyginimai. Taip gali atsitikti dėl darbo rinkoje susiformavusių „butelio kaklelių“, kai specialistų pasiūla pradeda smarkiai atsilikti nuo paklausos. Tokia situacija taip pat veda prie per greito atlyginimų ir kainų pūtimosi. Tokiu atveju atlyginimų augimas ilgai tęstis negali, nes jis veda prie vis didesnių parduodamos produkcijos kainų, kas, neaugant našumui, veda prie eksporto rinkų praradimo, galiausiai – prie įmonių bankroto ir darbuotojų atleidimo. O tai savo ruožtu išsprogdina susiformavusį aukštų atlyginimų ir kainų burbulą.

Aukšta infliacija – nebūtinai kaistančios ekonomikos ženklas

Jei vertintume tik infliacijos rodiklį – jau reikėtų sunerimti. Beveik 5 proc. siekianti infliacija yra toli nuo 2 proc. tikslo, kurį yra sau išsikėlęs Europos centrinis bankas. Tačiau infliacijos rodiklis gali ir klaidinti. Pirmiausiai, į infliaciją įsiskaičiuoja energetikos, maisto ir kitų prekių kainos, kurios gali priklausyti visai ne nuo vidinės ekonomikos situacijos, o nuo tarptautinių veiksnių. Būtent tokie veiksniai šiemet lemia didelę dalį infliacijos Lietuvoje. Kaip ir išaugę akcizai alkoholiui bei rūkalams.

Kita vertus, net ir augančios paslaugų kainos, kaip ir augantys atlyginimai, savaime dar neindikuoja ekonomikos perkaitimo. Jei atlyginimus į priekį stumia augantis našumas, tuomet tai yra tvarus ir sveikintinas augimas negresiantis konkurencingumo praradimu.

Per lėtas našumo augimas

Keletą pastarųjų metų našumo augimas Lietuvos ekonomikoje buvo itin lėtas – gerokai lėtesnis nei atlyginimų augimas. Tam įtakos turėjo ir kritusi paklausa išorės rinkose, stabdžiusi Lietuvos ekonomikos plėtrą, taigi ir našumo augimą. Šiemet ekonomikos augimui atsistatant, nominalus našumo augimas sieks 7-8 proc., tad nedaug atsiliks nuo atlyginimų augimo.

Galiausiai, ekonomikos perkaitimą turėtų indikuoti ir kitas rodiklis, tai – prekybos balansas. Paklausai šalies viduje sparčiai augant, tai neišvengiamai didina importuojamų prekių apimtis. Tuo tarpu gamybiniam potencialui atsiliekant, neigiamai yra veikiamas eksportas. Tokiu būdu atsiranda vis didėjantis prekybos deficitas. Tokią tendenciją labai aiškiai galėjome matyti praėjusio ekonomikos perkaitimo laikotarpiu 2005-2008 m. Šiuo metu Lietuvos prekyba vis dar yra perteklinė, tai yra eksportas viršija importą. Kitaip tariant, prekybos balansas dar nerodo ekonomikos perkaitimo.

Kaip užkirsti kelią perkaitimui?

Nors Lietuvoje neturime galimybės tiesiogiai kontroliuoti bazinės palūkanų normos, valdžia turi daug kitų priemonių, kaip užkirsti kelią ar bent jau mažinti ekonomikos perkaitimo riziką. Pirmiausiai, atsiradus pirmiesiems perkaitimo ženklams, valdžia turėtų atsakingai valdyti viešuosius finansus, t.y. nedidinti viešųjų išlaidų labiau nei auga mokestinės pajamos. Valdžia turėtų siekti sukaupti rezervą, siekiantį bent 5-10 proc. nuo šalies BVP, kurį galėtų panaudoti atėjus sunkesniems laikams. Valdžia taip pat gali svarstyti ir apie mokesčių kėlimą ekonomikos kaitimo laikotarpiu. Tuo tarpu atėjus krizei, mokesčius reikėtų mažinti, o ne didinti.

Be to, valdžia turėtų dėti visas pastangas vadinamiesiems „butelio kakleliams“ darbo rinkoje šalinti. Pagrindinis vaidmuo čia tenka švietimo sistemai, kuri turėtų neleisti susidaryti dideliems atotrūkiams tarp paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje. Didesni imigracijos srautai taip pat padėtų užpildyti spragas darbuotojų pasiūloje.

Kita vertus, ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas našumo didinimui. Čia pasitarnautų ne tik investicijas skatinanti lengvata reinvestuojamam pelnui, bet ir spartesnė ekonomikos transformacija į aukštesnės pridėtinės vertės kūrimą. Ir vėl pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas švietimo, ypač aukštojo mokslo, sistemos pertvarkai, orientuojantis į aukštesnę kokybę ir inovacijų potencialo didinimą.

Nors šiuo metu ryškių ekonomikos perkaitimo ženklų dar nėra, rizika išlieka didelė, kad artimiausiais metais ekonomika pradės kaisti. Prie to neabejotinai prisidės ir itin žemų palūkanų aplinka. Norint užkirsti kelią burbulų formavimuisi ir netvaraus augimo situacijai, valdžia turėtų aiškiai suformuluoti ekonomikos perkaitimo mažinimo strategiją ir nekartoti tų klaidų, kurios buvo padarytos prieš 2008-2009 m. krizę.

Lūkesčiai geryn – darbo vietų daugyn

Naujausiais duomenimis, nedarbo lygis Lietuvoje gegužę sumažėjo iki 7,3 proc. Tokį ryškų šio rodiklio sumažėjimą nulėmė įsibėgėjantis šalies ekonomikos augimas, nuosekliai gerėjantys įmonių lūkesčiai, skatinantys jas kurti naujas darbo vietas. Pirmąjį šių metų ketvirtį pokrizinį rekordą pasiekė ir laisvų darbo vietų skaičius – jų buvo registruota 20 tūkst.

Darbo vietų skaičių ypač aktyviai didina gamybos, meno ir pramogų, informacinių technologijų srityse dirbančios įmonės. Darbuotojų skaičiaus augimui gamybos sektoriuje didelės įtakos turėjo atsigaunantis eksportas. Taip pat – ateinančios užsienio investicijos ir esamų pajėgumų plėtra. Tuo metu meno ir pramogų srityje veikiančias įmones samdyti darbuotojus skatina augantis vidaus vartojimas.

Per pirmąjį ketvirtį Lietuvoje užfiksuotas bendras bedarbių skaičius išliko gana aukštas – 117 tūkst. Kaimiškose vietovėse nedarbo lygis išlieka maždaug dvigubai didesnis nei miestuose. Prognozuojame, kad šiemet nedarbo lygis Lietuvoje vidutiniškai sieks 7,4 proc., o kitąmet nukris žemiau 7 proc. ribos.

Atlyginimų augimas spurtuoja

Nepaisant didelio bedarbių skaičiaus, naujas darbo vietas kuriančioms įmonėms tampa vis sudėtingiau rasti reikalingų darbuotojų. Ši priežastis stumia aukštyn atlyginimus – pirmąjį šių metų ketvirtį jie augo vidutiniškai 9,3 proc. ir pasiekė naują pokrizinį rekordą. Įtakos atlyginimų augimui turi ir euro įvedimas. Pirma, darbuotojai gali lengviau palyginti savo uždarbį su užsienio kolegų algomis. Antra, esant mažesnei skaitinei išraiškai suveikęs psichologinis efektas nulemia, kad derėtis dėl didesnio atlyginimo eurais gali būti lengviau.

Auganti ekonomika ir situacija darbo rinkoje toliau didins spaudimą atlyginimų augimui. Jeigu pernai vidutinis darbo užmokestis augo ir dėl minimalios algos padidėjimo, tai šiemet jis kyla ne dėl valdžios administracinių priemonių, o būtent dėl darbo rinkoje susiklosčiusios situacijos.

Auganti ekonomika ir situacija darbo rinkoje toliau didins spaudimą atlyginimų augimui.

Jeigu nebus užfiksuota didelių ekonominių sukrėtimų, prognozuojame, kad atlyginimų augimas šiemet spartės iki 8,5 proc., o kitąmet iki 9,3 proc. Tai reiškia, kad pagal vidutinį atlyginimą netrukus pavysime kaimynus latvius, tačiau teks luktelėti, kol priartėsime prie estų. Metų pabaigoje vidutinis atlyginimas „į rankas“ Lietuvoje turėtų perkopti 700 eurų ribą, Latvijoje jis bus iki 10 eurų mažesnis, tuo tarpu Estijoje turėtų pasiekti 1000 eurų.

Būtina pritaikyti įgūdžius ir transportą

Įmones lengviau darbinti darbuotojus turėtų paskatinti ir nuo liepos 1 d. įsigaliojęs lankstesnis Darbo kodeksas. Dar labiau sumažinti nedarbo lygį gali padėti bent keletas priemonių. Kadangi ekonominis aktyvumas didesnis miestuose, o bedarbių skaičius gausesnis kaimiškose vietovėse, vienas iš galimų sprendimų – jų mobilumo didinimas. Geriau organizuojant transportą, jie galėtų keliauti dirbti į kitus rajonus.

Įgūdžių neatitikimas nulemia tai, kad darbo vietų negali užpildyti esami bedarbiai. Pavyzdžiui, profesinėse mokyklose būsimų grožio paslaugų specialistų ruošiama kur kas daugiau nei inžinerinių specialybių atstovų. Tai reiškia, kad šiose švietimo įstaigose ruošiamas specialybes būtina geriau pritaikyti prie darbo rinkos poreikių. Taip pat – ieškoti perkvalifikavimo galimybių. Šiuo metu Lietuva yra viena iš mažiausiai lėšų aktyvioms darbo rinkos priemonėms, tokioms kaip perkvalifikavimas, skiriančių valstybių.

Užpildyti laisvas darbo vietas taip pat padėtų specialistų imigracija iš kitų šalių. Dėl komplikuotų ir ilgai užtrunkančių biurokratinių procedūrų, Lietuva išlieka viena iš mažiausiai užsieniečių samdančių valstybių.