Dergia ne tik bute

Už sunkių medinių, niekuomet nerakinamų durų slypi tamsus ir dulkėtas pasaulis. Pro aptrupėjusius, seniai nevalytus langus skverbiasi silpna saulės šviesa, apšviesdama apiplyšusius baldus, ant grindų besimėtančius daiktus, neatpažįstamos spalvos ištrupėjęs grindų parketas primena apie prarastą komfortą ir buvusį gyvenimą.

Iš vieno kambario išlenda susivėlę vyras. „Aš netriukšmauju, negeriu“, – į gynybinę poziciją stoja užkalbintas aštuntą dešimtį įpusėjęs buto šeimininkas Jonas. Ranka perbraukia pasišiaušusius plaukus, sutikdamas fotografuotis ir pasikalbėti. „Turiu draugę. Mes nesusituokę, bet kartais ji pas mane ateina, kartais aš ją aplankau“, – jam svarbius momentus mini Jonas.

Galiausiai buto svečiai nuplėšė unitazą ir su turiniu pasistatė virtuvės patalpoje.

Daugiau žmonių bute nebuvo. Kartu su Jonu gyvena sūnus Mindaugas. Keistas sutapimas: eidami susitikti su Jono kaimynais laiptinėje prasilenkėme su dviem gerokai jaunesniais vyrais, nešinais didžiuliais maišais depozito. Anot kaimynų, tai buvo Jono sūnus su draugu.

Tąsyk nepavyko pamatyti landyne paversto buto svečių ir jų svečiavimosi ypatumų. Tačiau čia vykstančio gyvenimo specifiką liudija iškalbingi faktai: nuo praėjusių metų sausio Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai yra sulaukę 91 pranešimo, iš kurių daugiausiai dėl triukšmo, konfliktų, smurto. Negana to, tris kartus kaimynų kvietimu į butą vyko ugniagesiai.

„Jie jau daug metų veda asocialų gyvenimo būdą. Daugiau nei penkerius metus į butą įsileidžia benamius, girtuokliaujančius asmenis, kai kurie yra grįžę iš įkalinimo vietų. Į butą kaip į landynę susirenka ten negyvenantys sugėrovai, kurie nuolat vartoja alkoholį, kelia triukšmą, smurtauja vienas prieš kitą. Bendro naudojimo patalpose – laiptinėje ir lifte – asmenys kabinėjasi prie gyventojų, vaikų, šiukšlina, rūko šlapinasi“, – skundėsi kaimynai.

Neviltis: landynės kaimynystėje gyvenantys žmonės baiminasi gaisro, parazitų protrūkio, apsvaigusių svečių. (Aurimo Barkausko nuotr.)

Užliejo išmatomis

Kelios daugiabučio gyventojų papasakotos situacijos praplečia vaizdą. Pasirodo, bute gyvenantys ar besisvečiuojantys asmenys suniokojo unitazą. Betgi gamta tai šaukia, tad į unitazą patenkančiu turiniu buvo apdovanoti visi dviem aukštais žemiau gyvenantys kaimynai.

„Dabar jau viskas išdžiūvo, nėra ką parodyti. Bet čia ne vienintelė blogybė. Nuolatinis triukšmas, trankymasis, pagalbos šauksmai – jau dažniausiai net nebereaguoji į tai“, – pasakojo išmatų ataką atlaikiusi žemiau landynės gyvenanti Gražina, auginanti mažametį sūnų.

Tačiau tuo momentu reikėjo skubiai spręsti tekančio unitazo turinio reikalus. Namo bendrijos pirmininkas Donatas Murauskas savo lėšomis viską sutvarkė, kad ir naudotis būtų galima, ir kaimynų neužpiltų.

„Buto šeimininkas žadėjo atsiskaityti už remontą, bet taip iki šiol pažado neįvykdė. Nesitikiu atgauti pinigų, o ir situacija tokia, kad nelabi gali pareikalauti. Vien bendrijai šis butas yra skolingas 1 tūkst. eurų. Planuojame kreiptis dėl skolos išieškojimo“, – aiškino pirmininkas.

Tualeto patalpa tvarkinga išbuvo neilgai. Greičiausiai numesta nuorūka sukėlė gaisrą, nudegė žarnelė ir kaimynai vėl buvo užpilti. Galiausiai buto svečiai nuplėšė unitazą ir su turiniu pasistatė virtuvės patalpoje.

„Kauno diena“ turėjo progos įsitikinti – unitazas stovi virtuvėje. Ar juo virtuvėje naudojamasi pagal paskirtį, buto šeimininkas neatsakė. Akivaizdu tai, kad buto virtuve pagal paskirtį nesinaudojama – jokių užuominų apie tai, kad joje kas nors gamintų maistą, orkaitėje keptų pyragus, kurių aromatas maloniai pasklistų po visus namus.

Detalės: unitazas pastatytas virtuvėje, buto durys nerakinamos, namai pilni apiplyšusių rakandų. (Aurimo Barkausko nuotr.)

Kasdienis pavojus

Dėl dar vienos situacijos gyventojai makabriškai juokauja, kad nereikėjo nieko daryti ir problemos nebebūtų. Pro landynės duris ėmė veržtis dūmai. Susirinkę kaimynai beldėsi, šaukė, bet niekas durų neatidarė.

„Pasitarėme ir išlaužiau. Radome apspangusį šeimininką, išvedėme, atvažiavo ugniagesiai ir konstatavo, kad greičiausiai dėl neatsargaus elgesio su ugnimi arba ne vietoje numestos nuorūkos butas buvo uždūmytas. Kas žino, kaip būtų baigęsi, jei nebūtume tų durų išlaukę“, – pasakojo kaimynas.  Nuo to momento jis namuose pradėjo laikyti gesintuvą.

Iš ugniagesių suvestinių: „Gautas pranešimas, kad iš buto sklinda stiprus dūmų kvapas. Butas buvo uždūmintas, smilko antklodė. Užpilta kibiru vandens. Viduje buvo neblaivus buto šeimininkas, medikai jį apžiūrėjo, į gydymo įstaigą nevežė, nes būklė normali. Dūmų detektorius buvo, suveikė.“

„Buto savininkas 1 kv. m plote buvo padegęs drabužius, skudurus. Užgesinta iki ugniagesių atvykimo“.

„Atvykus ugniagesiams butas buvo uždūmintas. Tualete degė šiukšliadėžė. Aprūko 2 kv. m tualeto sienų ir šiukšliadėžė, apdegė šiukšlės. Išvėdintos patalpos. Bute dūmų detektoriaus nėra“.

Gyventojai sako, kad į butą atėję sugėrovai pasišviečia žvakėmis, nes elektros nėra. Be to, bute rūkoma, o neatsargiai numesta nuorūka – dažna nelaimių priežastis.

Per plauką nuo bėdos

Ant tokios parako statinės gyvena vieno Šilainių daugiabučio gyventojai: bijo gaisro, kenčia nuo visokio plauko lankytojų, jų keliamo triukšmo, girtavimo, narkotikų, smarvės. Tačiau šitaip atrodo tik aplinkiniams. Pats buto šeimininkas Jonas sakė, kad jis gražiai gyvena, o vienas kitas išlūžęs langas, balkono ar kambario durys tėra smulkmenos.

„O kas negerai? Viskas čia gerai, – susirūpino Jonas, paklaustas dėl tvarkos bute. Jau nuvytusios tulpės ant stalelio šalia pelenine paverstos konservų dėžutės byloja, kad šventės šiuose namuose nepamirštos.

„O kas su elektra? Nėra?“ – Jonas kaip įgeltas strykteli prie elektros jungiklio kambaryje ir nustėra: „Tikrai nėra. Reikės žiūrėti.“ Greičiausiai nieko čia Jonas neprižiūrės.

Situacija: landyne virtusio buto šeimininkas Jonas tikino alkoholio nevartojantis. (Aurimo Barkausko nuotr.)

Jau minėjome, kad namo bendrijai Jonas skolingas tūkstantį eurų. „Taip, šio buto gyventojai už paslaugas yra skolingi bendrovei „Kauno vandenys“. Šių klientų atžvilgiu yra vykdomas teisminis išieškojimas“, – patvirtino „Kauno vandenų“ atstovė Vaida Bytautė.

Kitų priemonių skolininkui daugiabutyje nėra kaip taikyti. „Pagal Geriamojo vandens įstatymo 16 str. 27 p. draudžiama nutraukti geriamojo vandens tiekimą ir (arba) nuotekų tvarkymą daugiabučiams namams dėl atskirų namo butų savininkų (nuomininkų) skolų už suvartotą geriamąjį vandenį ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugas“, – paaiškino V. Bytautė.

Tikėtina, kad panaši situacija ir su šildymu. Atjungti šildymo vienam butui daugiabutyje nėra kaip. Atlapi langai šiame bute vargiai prisideda prie ekonomiško šildymo daugiabutyje, kita vertus, nuolatinis vėdinimas sumažina kvapų sklaidą į bendąsias daugiabučio patalpas.

Reiktų pagalbos

„Ką daryti?“ – klausia gyventojai. Beveik 100 policijos vizitų į šį butą nepakako situacijai pagerinti. „Policijos pareigūnai lankosi ne tik gavę pranešimą, bet ir prevenciškai – kalbasi su bendruomene, vykdo aktyvią prevencinę veiklą. Kalbant apie jūsų minimą adresą, šio mėnesio pradžioje policijos pareigūnai kartu su priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atstovais lankėsi, kalbėjosi su daugiabučio namo gyventojais, vedė prevencinius pokalbius, o priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atstovams nustačius, kad nėra dūmų detektorių, jie pakabinti“, – informavo policijos atstovė Odeta Vaitkevičienė.

Jie jau daug metų veda asocialų gyvenimo būdą. Daugiau nei penkerius metus į butą įsileidžia benamius, girtuokliaujančius asmenis, kai kurie yra grįžę iš įkalinimo vietų.

Taip pat surašyti du protokolai dėl landynės laikymo. Tai užtraukia baudą nuo 30 iki 60 eurų. Šis administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą nuo 60 iki 100 eurų. Bet kas iš to: juk šio buto šeimininką jau ir taip užgriuvusios ir išieškomos didžiulės skolos.

„Ačiū, kad apsilankėte“, – išeinantiems kaimynams ranką paspaudė šeimininkas ir dingo buto koridoriaus tamsoje. „Jie geriečiai, atsiprašinėja, kai papriekaištaujame, bet tie jų svečiai kartais ir juos pačius kumščiais pamoko. Jie yra prasitarę, kad jei neįsileistų tų sugėrovų,  būtų labai ne kas“, – situacijos tragizmo neslėpė kaimynai.

Jau po „Kauno dienos“ apsilankymo šiame Šilainių daugiabutyje ir vėl buvo kviečiama policija, ir vėl, greičiausiai, prevenciškai pasikalbėjo ir išvyko iki kito karto. Labai panašu, kad šiuo atveju reiktų ne tik „bizūno“, bet ir pagalbos, galimai netgi gydymo. „Kauno dienos“ žiniomis, buto savininkui, priešingai nei svečiams, dažniausiai nebūna nustatomas girtumas.

Buto šeimininkas praeityje buvo gerbiamas dėstytojas, studentus mokė viename Kauno universitete, yra išleidęs mokomąją knygą, bet, kaip pasakojo kaimynai, situacija pasikeitė po Jono žmonos mirties ir kuo toliau, tuo blogiau.

Krūvis kaimynams

Tikėtina, kad panašių situacijų esama ne tik Kaune, o ir visoje Lietuvoje. Tačiau vienos rekomendacijos, kaip elgtis tokioje kaimynystėje atsidūrusiems kaimynams, nėra.

Šilainių seniūnas Virginijus Naruševičius patvirtino, kad landyne virtusio buto situacija žinoma nuo 2023 m. Socialinio paslaugų centro (SPC) darbuotojai bute lankėsi kelis kartus. Buto savininkas SPC teikiamų paslaugų atsisakė.

„Su sūnumi, vedančiu asocialų gyvenimo būdą ir girtaujančiu, buvo ne kartą kalbėta, liepta sutvarkyti duris, įdėti spyną, kad į butą negalėtų patekti pašaliniai asmenys. Sūnus visada kalbėjo mandagiai ir žadėjo tvarkytis, tačiau niekada nieko nedarė. Buvo kreiptasi į socialinio darbo organizatores prie Šilainių seniūnijos, kurios kelis kartus lankėsi bute, tačiau buto savininkas Jonas ir sūnus Mindaugas jokios pagalbos nepriėmė ir atsisakė“, – aiškino seniūnas.

Aurimo Barkausko nuotr.

V. Naruševičius gyventojams rekomenduoja dėl situacijos kreiptis į Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrių dėl asmens gebėjimo pasirūpinti savimi ir priimti kasdienius sprendimus savarankiškai ar naudojantis pagalba nustatymo.

Kauno apygardos prokuratūra „Kauno dienai“ rekomenduoja kiek kitą kelią: „Pirmiausia gyventojai turėtų kreiptis į Kauno miesto savivaldybės administraciją. Jie atlieka situacijos vertinimą ir gali imtis įvairių priemonių. Žinoma, galima kreiptis ir į prokuratūrą, kuri atlikusi tyrimą gali kreiptis į teismą dėl asmens pripažinimo neveiksniu.“

„Laiptų remontas pradėtas praėjusių metų lapkričio 6 d. Planuojame viską užbaigti iki šių metų vasaros“, – laukiančius šių laiptų statybos pabaigos informuoja Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis.

Laiptai visada sulaukdavo dėmesio, per metus pakopos būdavo tvarkomos po du tris kartus. Prasčiausia situacija būdavo po žiemos – pakopos išgriūdavo, imdavo klibėti, o per atlydį kildavo rizika ne nulipti, o skaudžiai nuriedėti.

Kadangi dėl aplinkos veiksnių pakopų pagrindai jau buvo susilpnėję, laiptų granitinės pakopos neatlaikydavo apkrovų, vietose, kur nutrupėdavo betonas, pradėdavo klibėti. Atsižvelgus į tai, kad tokia laiptų priežiūra duodavo tik trumpalaikių rezultatų, buvo nuspręsta laiptus tvarkyti išsprendžiant pagrindinę bėdą – silpnus pakopų pagrindus.

D. Krapavickaitės nuotr.

„Darbai vyksta pagal paprastojo remonto aprašą. Aušros laiptų funkcionalumas iš esmės nepasikeis. Avarinės laiptų pakopos su pagrindais bus pakeistos naujomis, suplanuoti nauji laiptų turėklai, apšvietimo atramos. Remontas kainuos apie 200 tūkst. eurų“, – tęsia A. Pakalniškis.

Daugybę metų po keletą kartų paremontuojami Aušros tako laiptai, vedantys iš Žaliakalnio į V. Putvinskio gatvę, mėgstami ne tik vietos gyventojų, bet ir turistų. „Navigacija čia atvedė. Noriu pamatyti Prisikėlimo bažnyčią. Iš pradžių galvojau, kad įsivėlė klaida, kaip aš čia praeisiu“, – šyptelėjo Josefas iš Portugalijos.

Su žmona Kauną lankantis portugalas mėgsta ne tradicinius turistinius maršrutus, o takus, kuriais vaikšto vietiniai. „Vietos gyventojų mėgstamos vietos yra autentiškesnės, ten – ne fasadinis gyvenimas, o tikras“, – papildė Linda.

Portugalai pasigyrė, kad jiems pasisekė į kalną užkilti Žaliakalnio funikulieriumi. Prieš metus Kaune viešėję poros draugai liko nusivylę, nes jiems to padaryti nepavyko, – buvo savaitgalis ir funikulierius neveikė.

D. Krapavickaitės nuotr.

Prie Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos ir Žaliakalnio funikulieriaus esantys laiptai buvo įrengti tarpukariu. Tada laiptams buvo naudota brangi bazalto medžiaga. Senieji keičiami laiptai pastatyti devintajame XX a. dešimtmetyje. Ilgainiui dalis bazalto plokščių dingo, o dėl finansų stygiaus jos buvo pakeistos paprastesniu granitiniu akmeniu.

Dabar statomi laiptai vizualiai mažai kuo skirsis nuo senųjų. Laiptai tvarkomi formuojant naujus pakopų pagrindus, nes šio projekto tikslas – sutvirtinti laiptų konstrukciją išlaikant esamus sprendinius.

Juodieji etapai

Maždaug per 100 pastarųjų metų kito vaiko padėtis šeimoje ir visuomenėje: nuo sunkiai pasiekiamų mokyklų iki nuotolinio mokymosi, nuo pirmųjų apie vaiko teises skelbiančių dokumentų iki uždrausto visų rūšių smurto prieš vaikus.

Vaiko padėtis visuomenėje keitėsi nuo nelaikymo žmogumi iki perdėto  liaupsinimo. Dabar esame atsisakę didžiųjų vaikų namų, tačiau Lietuvoje tokios įstaigos kurtis pradėjo XIX a.

Visų pirma jos buvo reikalingos vaikams ir kūdikiams, praradusiems tėvus, šeimas ir namus, apsaugoti. 1938 m. Lietuvoje buvo apie 57 vaikų prieglaudos, kuriose gyveno apie 3,4 tūkst. vaikų.

Tarpukariu buvo nemažai vaikų, kurie nesimokė ir nedirbo, plėšikaudavo ir darydavo kitus smulkius nusikaltimus. Toks gyvenimo būdas juos vedė į kolonijas. Tiesa, buvo stengiamasi iš karto į kolonijas jų nesiųsti – ten patekdavo tik padarę kelis nusikaltimus. Kolonijose taip pat gyvendavo fizinę ir protinę negalią turintys vaikai.

Europa irgi ėjo duobėtu keliu į šviesią vaikų ateitį. Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Dalia Leinartė, remdamasi savo atliktais tyrimais, Philippe’o Arieso ir kt. autorių darbais,  apžvelgdama vaikų padėties istoriją Europoje, kai kuriuos jos etapus vadina juodaisiais.

Signalas: anot prof. D. Leinartės, sparčiai vykstantys geopolitiniai lūžiai mažamečius vaikus ir paauglius bloškia tarsi atgal į viduramžių tamsą. D. Leinartės asmenio arch. nuotr.

Anot profesorės, vienas skaudžiausių Europos vaikystės istorijos puslapių – pamestinukai. Dar XVIII a. pabaigoje anglų ekonomistas ir demografas Tomas Malthusas teigė, kad žmonija nuo skurdo gali išsigelbėti tik ribodama gimstamumą. T. Malthusas aiškino, kad gimstamumas yra didesnis nei kartkartėmis Europą ištinkantys karai, infekcijos ar badmečiai, kurie natūraliai sumažina žmonių skaičių. Iš tiesų gyventojų skaičius nuolat augo.

„Tuo metu Anglijoje buvo minios vargšų, o tarp jų dominavo seni žmonės ir vaikai. Anglijos parapijose nuo 42 iki 53 proc. vargšų sudarė vaikai, 25 proc. buvo mažamečiai iki dešimties metų. XIX a. Anglijoje ir Velse parapijos nuolat išlaikydavo apie 200 tūkst. tėvų apleistų vaikų“, – pasakoja prof. D. Leinartė.

Ekonomiškai nenaudingi

XVIII a. ekonomistai teigė, kad Europoje dviejų eilinių dirbančių tėvų šeima gali išlaikyti ne daugiau kaip du vaikus. Daugiau vaikų iki ketverių metų neturtingai šeimai reiškė ekonominę katastrofą, nes tokie maži vaikai negalėjo nei dirbti, nei elgetauti ir taip prisidėti prie šeimos išgyvenimo ar išlaikyti save.

„To meto Vakarų Europos visuomenės mažų perteklinių vaikų problemą sprendė kurdamos kūdikių ir vaikų namus. Tėvai, nebegalėdami išmaitinti šeimos, atiduodavo keletą vaikų į našlaitynus arba tiesiog išstumdavo į gatvę“, – istorinę vaikų situaciją Europoje pasakoja profesorė.

Limožo prieglaudose esantys pamestinukai turėjo ir tėvą ir motiną, trečdalis jų Milano prieglaudose taip pat nebuvo našlaičiai, Maskvoje ir Sankt Peterburge daugiau nei pusė pamestinukų irgi turėjo tėvus. Vaikus pamesdavo visose Vakarų Europos šalyse – Prancūzijoje, Belgijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Lenkijoje ir Austrijoje.

„Egzistavo ir lyties skirtumai. Jei tėvams reikėjo rinktis, kurį vaiką atiduoti į prieglaudą, paprastai tai būdavo mergaitė. Neapolio prieglaudose 58 berniukams vidutiniškai tekdavo 100 pamestų mergaičių. Kūdikių mirtingumas buvo milžiniškas, nepaisant šalies ekonomikos lygio. Maždaug devyni iš dešimties vaikų iki trejų metų amžiaus prieglaudose mirdavo“, – niūria istorine realybe dalijasi D. Leinartė.

Visuomenė imdavosi ir kitų iniciatyvų. Į pamestinukus dažnai buvo žiūrima kaip į pigią darbo jėgą. XVIII a. antrojoje pusėje Anglijoje ir Airijoje kūrėsi vadinamieji pramonės namai. Juose buvo apgyvendinami paaugliai, kuriuos vėliau įdarbindavo fabrikuose. Panašiai buvo ir Prancūzijoje. Vien Lione buvo šeši tokie namai. Pramonės namuose paaugliai ne tik gyveno, buvo maitinami, bet buvo organizuojamas jų darbas.

Pasmerkti rizikai

Profesorė pateikia anuometės Europos valstybių valdžios požiūrį į pamestus vaikus: „Prieglaudų pamestinukams daugėjo ne tik dėl to, kad daugėjo pamestų vaikų, bet ir dėl valdžios požiūrio į juos. Prieglaudose išgyvenę vaikai imti traktuoti kaip tinkamiausi sunkiam juodam darbui – armijai, jūrų laivynui ir kitiems ištvermės reikalaujantiems užsiėmimams.“

To meto prancūzų publicistai rašė, kad pamestinukai labai tinkami rizikingiems darbams, nes našlaičių namuose jie įpratę kasdien stebėti mirtį, todėl suaugę į pavojus žvelgia visiškai abejingai. Žurnalistų nuomone, būtent todėl jie tinkamiausi tarnauti kariuomenėje ir naujoms kolonijoms apgyvendinti.

Prof. D. Leinartės pateikiami istoriniai faktai rodo, kad drauge su Vakarų Europos industrializacija vaikams atėjo vienas juodžiausių laikotarpių – jie masiškai pradėjo dirbti fabrikuose ir gamyklose. Vystantis Europos miestų pramonei, vaikai dirbo jau ne sezoniškai, bet ištisas dienas, savaites ir metus. Ir ne šeiminėje aplinkoje pas meistrą amatininką, o 10 valandų fabrike.

„Turint galvoje, kad vaikai pradėdavo dirbti nuo septynerių–dešimties metų, daugeliui jų tai lėmė išsekimą, ligas ir ankstyvą mirtį. Mažamečiai dirbo ir pačius kenksmingiausius, ir juodžiausius darbus. Pavyzdžiui, tempė iš kasyklų iškeltas anglis; valė židinius – šiam darbui dirbti reikėjo būti menko kūno sudėjimo. Toks darbas buvo ypač pavojingas – jei vaikai neuždusdavo, labai dažnai mirdavo nuo plaučių ligų“, – tęsia profesorė.

Dauguma istorikų XX a. vadina vaikystės amžiumi.

Išgelbėjo švietimas

Vakarų Europos šalyse vaikus išgelbėjo tik švietimo reforma ir įstatymai, ribojantys nepilnamečių darbą. Tokių įstatymų anksčiau nebuvo. Anot D. Leinartės, Anglijoje tai sutapo su 1830 m. judėjimu prieš vergovę britų kolonijose. Buvo teigiama, kad britai labiau rūpinasi arklių ar asilų sveikata, o ne dirbančiais mažamečiais. Buvo pasiekta, kad vaikai dirbtų 8, o ne 10 ar 12 valandų per dieną. Buvo mėginta uždrausti dirbti vaikams iki devynerių metų amžiaus.

Anglų filantropai reikalavo vaikams leisti dirbti pusę dienos, o kitą laiką skirti mokymuisi. Prancūzijoje 1874 m. priimtas pirmasis vaikų darbo įstatymas, uždraudęs pramonėje įdarbinti vaikus iki dvylikos metų. Tačiau ir tuomet niekas viešai neteigė, kad mažamečiai neturėtų dirbti apskritai.

Vienas pagrindinių veiksnių, išstūmusių vaikų darbą iš pramonės, buvo visuotinis privalomas mokslas. Daugelis šalių jau iki 1880 m. turėjo įstatymus dėl privalomo vaikų švietimo, tačiau realiai tie įstatymai ilgai neveikė.

Profesorė pateikia pavyzdžių: Prancūzijoje pagal vadinamąjį Giuzo įstatymą kiekviena bendruomenė privalėjo įsteigti mokyklą, tačiau tik apie 1850-uosius visi vaikai Prancūzijos provincijose pradėti įtraukti į moksleivių sąrašus ir tikrinta, ar jie lanko mokyklą.

1883 m. pradinis mokslas Prancūzijoje tapo privalomas. Anglijoje privalomojo mokslo chronologija buvo panaši. Pirmą kartą įvesti privalomą mokslą anglai mėgino 1833 m., bet tik 1880 m., t. y. beveik po 50 metų, mokslas penkerių–dešimties metų vaikams tapo visuotinai privalomas. 1891 m. jis tapo tvirtai privalomas ir buvo panaikintas pradinio mokslo mokestis.

1900 m. Anglijoje ir Velse pradžios mokyklą jau lankė 70 proc. vaikų. Italijoje – 39 proc. Įvedusi pradinį privalomą mokslą, valstybė galėjo imtis priemonių priversti darbininkų, neturtingų amatininkų ir valstiečių šeimas leisti vaikus į mokyklą, o ne uždarbiauti į fabriką, pas amatininką ar fermerį.

Prof. D. Leinartė pabrėžia, kad būtent privalomojo mokslo įvedimas iš esmės vadinamas vaikų išgelbėjimu Europoje.

Vaikų aukso amžius

Pamažu Europoje keitėsi visuomenės požiūris ne tik į vaikus, bet ir apskritai į šeimą. D. Leinartė atkreipia dėmesį, kad gimstamumo ribojimas leido pažvelgti į kiekvieno vaiko gimimą kaip į laukiamą, neatsitiktinį įvykį. XIX a. pradžioje gimstamumo reguliavimas buvo siejamas ne tik su moterų sveikata, dažnu mirtingumu gimdant, bet ir su nauju požiūriu į vaikus. Vakarų Europoje plito nuomonė, kad jei rūpiniesi vaikais, jų mokslu ir ateitimi, jų skaičius šeimoje turi didelės reikšmės.

Vis dažniau buvo teigiama, kad kiekvienam vaikui reikia meilės, pastangų ir pinigų, todėl kiekvienas vaikas šeimoje gimsta nuskriausdamas kitą savo brolį ar seserį.

„Gimstamumo problema tiek Anglijoje, tiek Prancūzijoje buvo aktualizuojama praktiniu ekonominiu požiūriu. Buvo populiari ir madinga mintis, kad jei šeimoje gimsta dešimt vaikų, o iš jų išgyvena mažiau nei pusė, šeima praranda pinigus ta prasme, kad juos išleidžia mirusiems vaikams“, – tęsia profesorė.

Nauji artimesni vaikų ir tėvų tarpusavio santykiai buvo pasiekti ne tik per visuotinį švietimą ir norą riboti vaikų gimstamumą, bet ir juntami kitose gyvenimo srityse. Aristokratų šeimose vaikai į tėvus kreipdavosi oficialia formuluote – sere ir madam,  o jau XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje  tapo įprasta kreiptis – tėveli ir mama.

Kartu buvo galima stebėti ne tik didžiulį suaugusiųjų poreikį linksminti vaikus, bet (tai buvo visiškai nauja) pradėta juos lepinti. XIX a. pradžioje vidurinės klasės anglų sluoksniuose tapo madinga ne tik perdėtai rūpintis vaikais materialine prasme, bet ir tenkinti bet kokias jų užgaidas.

„To meto amžininkai atkreipia dėmesį, kad noras pakeisti iki tol,  t. y. nuo viduramžių iki pat XVIII a. pradžios, egzistavusį griežtą šaltą elgesį su vaikais virto besaike tėvų meile ir, galima sakyti, tikra vaikų savivale“, – šypteli D. Leinartė.

Laikraščiuose buvo daug karikatūrų, vaizduojančių išlepusius arogantiškus vaikus ir nusikamavusius jų tėvus. XIX a. dažnas pasiturinčio anglo vaikas nebesilaikė jokios subordinacijos, nesisveikindavo ir neatsakydavo į suaugusiųjų pasveikinimus.

Ragina susirūpinti

Trumpai apžvelgusi vaikų vietos visuomenėje raidą, prof. D. Leinartė daro išvadą, kad, pradedant XIX a. ir visą XX a. vaikai, jei jie negimė marginalų šeimoje, iš esmės kiekvienoje Europos šalyje turėjo ilgą, šviesią, neaptemdytą suaugusiųjų rūpesčiais vaikystę. Vaikai šeimoje nebebuvo vertinami vien ekonomine prasme. Šiuo požiūriu vaikų ir tėvų santykiai tapo panašūs į šiandienius.

„Apibendrinant galima pasakyti, kad nuo XVIII a. pabaigos vaikai ir vaikystės istorija Vakarų Europoje, atrodo, judėjo laimingos pabaigos link. Dauguma istorikų XX a. vadina vaikystės amžiumi su ilgai trunkančia aprūpinta ir nerūpestinga vaikyste, kuri yra pagrindinis tėvų, valstybės institucijų ir iš esmės tarptautinės teisės rūpestis, – pastebi profesorė, bet ragina neskubėti džiaugtis. – Vis dėlto pastarąjį XXI a. dešimtmetį sparčiai vykstantys geopolitiniai lūžiai, augantis karinių konfliktų skaičius įvairiose pasaulio dalyse, vergovę primenantis atskirų žmonių ir net ištisų tautų išnaudojimas, klimato kaita, išstumianti gyventojus iš jų gyvenamųjų vietų, didėjanti smurto rizika vėl pradėjo naikinti ribas tarp suaugusiųjų ir vaikų pasaulio, vėl bloškia mažamečius vaikus ir jaunus paauglius, galima sakyti, atgal į viduramžių tamsą.“

Profesorė pateikia statistiką: šiandien apie 70 proc. prekybos žmonėmis aukų globaliu mastu sudaro moterys ir vaikai. Tarp jų agresyviai auga berniukų prekybos žmonėmis aukų skaičius. 650 mln. šiuo metu gyvenančių moterų buvo prievartą ištekintos būdamos nepilnametės.

Tūkstančiai vaikų žuvo kare tarp Izraelio ir „Hamas“. Rusijos karas prieš Ukrainą žiauriausiu būdu atsigręžia ne tik prieš vyrus ir moteris, bet ir prieš vaikus, kurie prievarta išvežami į Rusiją, Baltarusiją.

„Vienintelė vaikų apsauga šiame kintančiame kontekste iš to gražaus vaikystės amžiaus, kurį galima pavadinti praėjusį amžių ir XIX a. – griežtinti bausmes už smurtą ir padarytus nusikaltimus vaikams, nepaliekant išlygų. Šiandien stebime išaugusį prekeivių žmonėmis poreikį neįgalių vaikų, paauglių, neįgalių jaunų paauglių“, – sako prof. D. Leinartė.

Profesorė neabejoja, kad šios tendencijos ragina koreguoti vaikų apsaugos tarptautinės teisės normas, kurios iki šiol, atrodė, nebuvo tokios ypatingos svarbos. Dėmesį į tai turėtų atkreipti ekspertai ir tarptautinės teisės kūrėjai.

Iki pat pavakarės Nepriklausomybės aikštėje dalyvių laukė pramogos ir edukacijos: automobilių saugos diržų, vertimosi bei vairuotojų reakcijos simuliatoriai, atšvaitų klijavimas, šaulių pirmosios pagalbos mokymai,  priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos edukacijos apie civilinę ir gaisrinę saugą, gesintuvų panaudojimą bei daugybė kitų.

Realios istorijos

Tačiau pagrindiniu šių metų renginio akcentu buvo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno klinikų paroda apie nelaimingų atsitikimų su paspirtukais padarinius – kaukolės ir stuburo lūžius, kraujavimus ir ilgą reabilitaciją.

Lakstantys, staigiai manevruojantys, savęs ir pėsčiųjų nesaugantys elektrinių mikrojudumo – paspirtukų, riedžių, vienračių – priemonių vairuotojai yra rimtas iššūkis visiems eismo dalyviams. Toks elgesys dažnai pasibaigia skaudžiomis nelaimėmis.

Parodą pristatė Kauno klinikų gydytoja anesteziologė reanimatologė ir pacientų saugos entuziastė Vilma Traškaitė-Juškevičienė.

„Dirbu ir Skubios pagalbos skyriuje, todėl gerai žinau situaciją apie traumas patyrusius paspirtukininkus. Išbarstyti dantys, lūžusios galūnės – dažniausiai pasitaikančios paspirtukų mėgėjų traumos, tačiau būna ir gerokai rimtesnių sužalojimų“, – būtent tokias pacientų istorijas gydytoja pristatė visuomenei.

Kai į Skubios pagalbos skyrių patenka traumą patyręs paspirtuko vairuotojas, į skyrių lekia įvairių sričių specialistai. Kiekvienu atveju paspirtukininkams atliekama galvos kompiuterinė tomografija, per kurią nustatoma, ar į smegenis neišsiliejo kraujas.

„Galvos smegenys yra lyg dėžutėje, kurioje vietos yra tik smegenims, smegenų skysčiui ir ten esančiam kraujui. Jei po patirtos traumos kraujas išsilieja į smegenis, prasideda spaudimas, nes tam išsiliejusiam kraujui nėra numatyta vietos, gali užspausti smegenis, o blogiausia – smegenys gali žūti“, – kompiuterinės tomografijos svarbą išskiria gydytoja V. Traškaitė-Juškevičienė.

Kas dažniausiai vienija traumas patyrusius paspirtukininkus? Dažniausiai jie važiuoja be šalmo ir būna vartoję alkoholį.

Gydytoja papasakojo kelias istorija, kai po traumų pacientai į Skubios pagalbos skyrių buvo pristatyti sąmoningi, tačiau atlikti tyrimai parodė kraujo išsiliejimą.  Jie skubiai buvo operuoti, gydyti, jiems buvo skirta reabilitacija, tačiau į gyvenimą grįžo jau ne tokie kaip iki susižalojimo riedant paspirtuku.

Gydytoja papasakojo ir tragiškai pasibaigusios 36-erių pacientės istoriją – moteris važiavo paspirtuku ir pateko į eismo įvykį su automobiliu. Nors pacientės kraujotaką pavyko atstyti, tačiau patirta trauma – lūžęs ir atitrūkęs stuburo slankstelis – buvo nesuderinama su gyvybe.

„Kas dažniausiai vienija traumas patyrusius paspirtukininkus? Dažniausiai jie važiuoja be šalmo ir būna vartoję alkoholį. Negalima garantuoti, kad šalmas pilnai apsaugos nuo traumos, tačiau tikrai sušvelnins traumos pobūdį“, – saugoti save ragina gydytoja.

V. Traškaitė-Juškevičienė šypteli nenorinti pasakyti, kad paspirtukas – kažkokia baisi transporto priemonė ir geriau ja nevažiuoti. Priešingai, gydytoja ir pati važinėja paspirtuku, tačiau renkasi saugų važiavimą su šalmu ir protingą greitį.

Simono Baltušio nuotr.

Pasigendama sąmoningumo

„Miestas kuria patogią infrastruktūrą visiems eismo dalyviams. Tvarkomos gatvės, plėtojami ir atnaujinami dviračių takai kasmet pritraukia vis daugiau dviratininkų ir paspirtukininkų. Atšilus orams šių transporto priemonių entuziastų skaičius tik didėja. Tai įpareigoja imtis papildomų atsargumo priemonių“, – sako Kauno mero pavaduotojas Andrius Palionis.

Deja, kaip rodo statistika, minėto sąmoningumo pritrūksta. Neretai lygi dviračių tako danga ir atvira tiesioji tampa patrauklia vieta išbandyti greičio galimybes. Ir tai – ne vienintelis potencialus nusižengimas.

Staigus manevravimas tarp žmonių, važiavimas neleistinomis zonomis, pavartojus alkoholio ar keliems asmenims vienu paspirtuku – tik keletas ryškesnių neleistino vairavimo atvejų, kurie matomi kone kasdien. Tokio neatsargaus vairavimo pasėkmės gali būti tragiškos. Siekiant tam užkirsti kelią, nuo šių metų Kelių eismo taisyklėse elektrinių mikrojudumo priemonių vairuotojams taikomi nauji reikalavimai, už kurių nesilaikymą gresia baudos.

Simono Baltušio nuotr.

Taisyklės saugumo didinimui

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus 1-ojo poskyrio viršininko Ramūno Kemzūros teigimu, elektriniais paspirtukais gali naudotis asmenys nuo 16 metų, o dviem metais jaunesni – tik išklausę mokymo kursą ir turintys mokyklos išduotą pažymėjimą. Asmenys iki 14 metų elektriniu paspirtuku gali naudotis tik gyvenamųjų namų kiemuose ir prižiūrimi suaugusiųjų.

„Nepilnamečiai, važiuodami paspirtuku, visada turi dėvėti šalmą, suagusieji – važiuodami kelkraščiu. Riedant kelkraščiu taip pat privalu dėvėti ryškiaspalvę liemenę arba būti įjungus šviesos signalus. Šis reikalavimas galioja ir tamsiuoju paros metu.

Elektrinėms mikrojudumo priemonės leidžiama važiuoti dviračių bei mišriais takais, o jiems nesant kelkraščiu. Jeigu šių kelio elementų nėra, tuomet leidžiama važiuoti šaligatviu. Maksimalus leistinas greitis – 20 km/val, o važiuojant pro pėsčiąjį – ne daugiau kaip 7 km/val. Per pėsčiųjų perėją transporto priemonę reikia vestis greta“, – svarbiausias taisykles primena Kelių policijos skyriaus 1-ojo poskyrio viršininkas R. Kemzūra.

Pasak jo, dviračiais, paspirtukais ar riedžiais draudžiama važiuoti šaligatviu, jeigu šalia yra tam pritaikyti dviračių takai, vežti keleivius, krovinius, būti įsikibus į kitą transporto priemonę. Šių taisyklių nesilaikymas gali užtraukti piniginę atsakomybę nuo 20 iki 200 eurų.

Streso valdymo pamokos?

„Atsiprašome už tai, kokios buvo užduotys. Suprantame, kiek jums tai sukėlė streso ir įtampos. Išspręsime, kad nenukentėtumėte nuo to, jog užduotys galimai buvo nekorektiškos“, – po skandalingų matematikos patikrinimų žurnalistams komentavo švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas, linkėdamas moksleiviams pasitikėti švietimo sistema.

Sunkiai įgyvendinamas palinkėjimas. „Nuo mokslo metų pradžios girdžiu dukros pasakojimus apie tai, kad mokytojai per pamokas lieja emocijas apie artėjančius tarpinius patikrinimus, apie neaiškumus, apie tai, kad nėra vadovėlių“, – laiške „Kauno dienos“ redakcijai rašė vienuoliktokės mama.

Ji ramino dukrą, ragindama mažiau dėmesio kreipti į nesklandumus, o tiesiog stengtis mokytis geriausiai kaip tik gali.

„Matematikos patikrinimo išvakarėse mačiau, kaip ganėtinai ramus vaikas ėmė keistis. Matematikos B lygio patikrinimo skandalas tiesiogiai paveikė visus A lygiu laikiusius patikrinimą. Kai kurie mokinukai į patikrinimą atėjo po bemiegės nakties dėl nerimo, kas jų laukia. Vaiko teisių atstovai tėvams už tokį sukeltą stresą turbūt nagus nukapotų, bet patikrinimų atveju nėra kam kapoti, nes gi vyksta pirmą kartą, o pirmas blynas – dažnai prisvyla“, – ironizavimo vienuoliktokės mama.

Priekaištai dėl streso liejosi ir iš kitų tėvų lūpų, tačiau švietimo, mokslo ir sporto ministras mano, kad tai yra normali būsena.

„Patikrinimai visada kelia stresą, ar tai būtų valstybinis brandos egzaminas, ar tarpinis patikrinimas, ar nacionaliniai mokinių patikrinimai. Mūsų siekis – kad mokiniai išmoktų tvarkytis su stresu, o ne stresas juos palaužtų. Nueis į aukštąsias mokyklas, ten egzaminų, tikrinimų ir vertinimų bus kartais daugiau: kiekvieną pusmetį laikys dešimt ir daugiau įvairiausių patikrinimų, kurie lems, ar galės studijuoti aukštesniame kurse“, – rėžė G. Jakštas.

Milžiniškas krūvis

Dar keli vienuoliktokės mamos pastebėjimai: „Nors tarpiniai patikrinimai neįvardijami valstybiniu egzaminu, tačiau realiai jie juk yra brandos egzamino dalis. Abiturientams yra sudaromos sąlygos, t. y. nevyksta mokymo procesas, tarp egzaminų yra kelios dienos pasikartojimui, vienuoliktokai – į tarpinį patikrinimą lėkė prieš pamokas. Prieš kai kuriuos patikrinimus dar rašė kitų mokomųjų dalykų atsiskaitymus, kontrolinius, o po patikrinimų keliavo į kitas pagal tvarkaraštį vykstančias pamokas. Čia viskas gerai?“

Nacionalinė švietimo agentūra (NŠA) pateikė biurokratinį atsakymą „Kauno dienai“: „Tarpinis patikrinimas yra ugdymo proceso dalis, kuri leidžia sukaupti dalį galutinio įvertinimo ir suteikia galimybę laikyti to dalyko valstybinį brandos egzaminą.“

Tačiau jei per tarpinį patikrinimą mokinys surinko nulį taškų, nieko tokio, jis gali laikyti to dalyko brandos egzaminą.

Brandos egzamino laikyti negali, jei tarpiniame patikrinime nedalyvavo. Jei jame nedalyvavo dėl pateisinamos priežasties, patikrinimą gali laikyti kartu su kitų mokslo metų III gimnazijos klasės mokiniais.

Gana platus diapazonas – nuo galimybės surinkti 40 proc. valstybinio egzamino rezultato ir į ji eiti žinant, kad minimaliu rezultatu jau esi išlaikęs, iki visiško nusispjovimo į tarpinio patikrinimo rezultatą. Tėvų bendruomenė svarsto, ar pats pavadinimas – tarpinis patikrinimas – nesuponuoja netinkamo požiūrio į svarbų momentą?

„Tarpiniu patikrinimu įvardijama, nes yra galimybė sukaupti 40 proc. įvertinimo prieš pagrindinę brandos egzaminų sesiją. Būtent ir norėta pabrėžti, kad tai yra įsivertinimas vidurinio ugdymo programos procese. Tai yra savęs pasitikrinimas prieš egzaminą – ar, būdamas III klasėje, jau turi tokių gebėjimų, kad kitąmet gali išlaikyti brandos egzaminą, ar dar reikia pasitempti, pasimokyti.

Jeigu III klasės mokinys surenka 35 taškus ir daugiau, jis į pagrindinę egzaminų sesiją ateis jau žinodamas, kad yra surinkęs minimalų taškų skaičių, reikalingą egzaminui išlaikyti. Surinkus mažiau taškų, galima pasitempti iki egzamino, daugiau pasimokyti. Tie kas savo rezultatu nebus patenkinti, turės antrą galimybę laikyti tarpinį patikrinimą ir pasiekti geresnį rezultatą“, – pasirinktą pavadinimą gynė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) atstovai.

Reakcija: vieši G. Jakšto pasamprotavimai apie stresą kaip ugdymo proceso dalį supykdė tėvų bendruomenę. / P. Peleckio / BNS nuotr.

Mokytojai neišgirsti

Deklaruojama antra šanso galimybė, t. y. perlaikyti tarpinius patikrinimus, taip pat kelia nemažai klausimų. Kas, jei visi 26 tūkst. šiųmetinių vienuoliktokų nuspręs tai padaryti? Apie tai greičiausiai bus galvojama kitą pavasarį, nes ir šiemetiniams patikrinimams juk buvo rengiamasi ne tris dienas, o skandalo išvengti nepavyko.

„Tarpinių patikrinimų tvarkaraštis buvo derintas su švietimo bendruomene (mokyklų vadovų, mokytojų dalykininkų asociacijomis), taip pat buvo atsižvelgta į kitų vykdomų patikrinimų datas (nacionalinį mokinių pasiekimų patikrinimą, pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimą, bandomuosius, brandos egzaminus), – teigė NŠA atstovai. – Taip pat siekiama kuo mažiau trikdyti visą mokykloje vykstantį ugdymo procesą. Ar tarpinių patikrinimų metu mokykloje vyks pamokos, sprendžia mokykla, atsižvelgusi į laikančiųjų skaičių, mokytojų užimtumą, galimybes atskirti erdves, kur vyksta patikrinimai. Tarpinių patikrinimų trukmė ir apimtis netolygi brandos egzaminui, todėl ir juose dalyvaujantys mokiniai po jų tęsia pamokas pagal įprastą pamokų tvarkaraštį.“

Deklaruojami derinimai su švietimo bendruomene atrodo keistai šiandieniame kontekste, kai patys mokytojai dalykininkai socialiniuose tinkluose viešai kritikuoja ne tik patikrinimų užduotis, bet ir jų organizavimo tvarką. Nors ir pritardamas, kad tarpinių patikrinimų idėja gera, dar sausį Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkas mokytojas Mindaugas Grigaitis „Kauno dienai“ sakė, kad situacija nejuokinga, bet prognozuota.

„Mes, mokytojai, jau seniai žinojome, kad taip bus. Tačiau niekas mūsų prašymų ir patarimų situacijai suvaldyti neklauso. Buldozeriu stumiama reforma, nekreipiant dėmesio į tai, ką mokytojai galvoja, ir našta, kraunama ne tik mokytojams, o ir visai mokyklai“, – pastebėjo M. Grigaitis.

Lietuvių kalbos tarpiniai patikrinimai vyks per mokinių Velykų atostogas. Šio patikrinimo užduočių instrukcijas daugelis mokytojų ir mokinių sužinojo tik prieš savaitę.

Aiškintis neskuba

Tačiau grįžkime prie faktų. Skandalingasis matematikos B lygio patikrinimas vyko prieš pora savaičių. Ką nuveikėme? „Matematikos A ir B lygių tarpinių patikrinimų užduotims suburta grupė dar dirba. Išvados bus paskelbtos viešai, kai tik ekspertai baigs darbą“, – atsakė ŠMSM atstovai.

Socialiniuose tinkluose mokytojai viešai sprendė ir aprašė kiekvieno matematikos uždavinio sprendimo sąnaudas ir patvirtino, kad mokinukų ašaros dėl laiko trūkumo sprendimams buvo pagrįstos. 45 minutės pateiktiems uždaviniams buvo mažai, kai kuriuos uždavinius mokytojai vadino „laiko valgytojais“. Apie jų korektiškumą jau net neverta plėstis.

Spragų buvo ne tik matematikos patikrinimo užduotyse. Vilniaus licėjaus mokiniai kreipėsi į ŠMSM ir NŠA prašydami parengti kokybiškas fizikos tarpinio patikrinimo užduotis ir sudaryti sąlygas visiems mokiniams pakartotinai laikyti fizikos tarpinį patikrinimą šiais mokslo metais.

„Fizikos tarpiniame patikrinime dalyvavo 58 Vilniaus licėjaus mokiniai, kurių rezultatų vidurkis buvo 25 taškai iš 40-ies. Neišsiskyrė iš bendro rezultatų vidurkio ir septynių licėjaus respublikinių fizikos olimpiadų dalyvių pasiekimai (27 taškai). Konstatuojame, kad fizikos tarpinio patikrinimo uždavinių formuluotės buvo nekorektiškos, o vertinimo instrukcijoje nebuvo pateikti visi galimi teisingų atsakymų variantai“, – nurodė moksleiviai.

Jie pateikė ir nuskambėjusio klausimo apie medūzos judėjimą atsakymo klaidą: „Septintame uždavinyje medūzos judėjimas gali būti įvardijamas ne tik kaip reaktyvusis, kaip pateikta vertinimo instrukcijoje, jis gali būti įvardijamas ir kaip netolygusis judėjimas. Taip pat septintame uždavinyje neįvardyta medūzos rūšis, todėl negalima teigti, kad visų medūzų rūšių judėjimas yra reaktyvusis. Pavyzdžiui, medūzos Velella velella judėjimas nėra reaktyvusis, nes ji juda kartu su paviršinėmis vandens srovėmis.“

Vaiko teisių atstovai tėvams už tokį sukeltą stresą turbūt nagus nukapotų, bet patikrinimų atveju nėra kam kapoti, nes gi vyksta pirmą kartą, o pirmas blynas – dažnai prisvyla.

Su slaptumo žyma

Ar nors vienas jau įvykęs tarpinis patikrinimas praėjo sklandžiai? Anglų kalbos patikrinimo išvakarėse moksleiviai sužinojo, kad audiovizualinės užduoties, kuriai rengėsi, nebus. Tačiau NŠA pareiškė, kad toks traktavimas yra klaidinantis.

„Užsienio kalbos tarpinių patikrinimų struktūra paskelbta Kalbų valstybinių brandos egzaminų užduočių apraše, kuris buvo patvirtintas 2023 m. spalį, o aprašo projektas buvo paskelbtas dar 2023 m. vasarį.

Pagal šį aprašą klausymo dalyje pateikiami keturi skirtingų žanrų ir tipų garso tekstai, iš kurių vienas gali būti audiovizualinis. Pirmųjų užsienio kalbų (anglų, prancūzų, vokiečių) tarpinio patikrinimo užduočių pavyzdžiai (skaitymo dalis, klausymo dalis su audiovizualiniu pavyzdžiu) paskelbti 2023 m. birželį“, – atrėmė NŠA atstovai.

Laikantys vokiečių kalbos tarpinį patikrinimą minėjo turėję tik vieną pavyzdinę patikrinimo užduoti per visus metus. Taigi į egzaminą moksleiviai keliavo susipažinę su viena iš šešių patikrinimo užduočių. Ai, negi visus sužiūrėsi, kai vokiečių kalbą renkasi tiek nedaug moksleivių.

Šunys loja, o karavanas eina. Ministerija irgi: „Priimtas sprendimas, kad kiekvieną tarpinio patikrinimo užduotį vertins komisija ir tik gavus jos išvadas bus tvirtinami mokinių rezultatai, siekiant, kad vertinimas būtų maksimaliai objektyvus.

Bus papildomai peržiūrėtos būsimų patikrinimų vertinimo instrukcijos, kad būtų išvengta bet kokių galimų netikslumų. Taip pat bus papildomai peržiūrėtos gegužės mėnesį vyksiančių patikrinimų užduotys.“

Ir dar, niekada nesužinosime, kas rengia užduotis mūsų vaikų žinių patikrinimui. NŠA informavo, kad tarpinių patikrinimų užduočių rengimas organizuojamas viešųjų pirkimų būdu. Užduočių rengėjams ir recenzentams keliami aukšti kvalifikacijos, patirties reikalavimai. Rengia pedagogai praktikai. Užduočių rengėjų ir recenzentų tapatybės neatskleidžiamos, nes tarpinių patikrinimų, kaip brandos egzaminų dalies, užduočių rengimas yra darbas, atliekamas su slaptumo žyma pažymėta informacija. Užduotys tvirtinamos NŠA direktoriaus įsakymu.

Ėmėsi iniciatyvos

„Kai kurias detales apie sporto draugijos „Žalgiris“ atsiradimą esu girdėjęs iš tėvo lūpų. Jis man pasakojo, kaip prasidėjo visa tai, kaip važiavo į Maskvą gauti leidimo draugijai įkurti. Tėvas bendravo su daug aktyvių, sportuojančių žmonių. Visi sakė, kad reikia organizacijos, vienijančios, skatinančios visus sportuojančius žmones“, – dalytis prisiminimais pradėjo L. Kosiakas jaunesnysis.

Lietuvos sporto draugija „Žalgiris“ įkurta 1944 m. kovo 16 d. Maskvoje L. Kosiako ir kitų iniciatyva. Tuo metu nebuvo galima tiesiog imti ir įkurti draugiją. Lietuvos sporto entuziastų ilgai brandintą idėją teko „pramušinėti“ Maskvoje.

Mažai kas žino, kad draugijos iniciatoriaus L. Kosiako mintis buvo draugiją pavadinti „Griunvaldo“ draugija. Apie šį niekur neskelbtą faktą papasakojo L. Kosiako sūnus. „Svarstė, kad gražu būtų „Griunvaldo“ draugija, bet kartu ir abejojo, ar Maskva palaimins tokį pavadinimą“, – tėvo pasakojimus prisimena sūnus.

Dar tebevyko Antrasis pasaulinis karas, tad šansų draugiją vadinti vokiškai – „Griunvaldu“ (liet. „žalias miškas“) praktiškai nebuvo. „Jie diskutavo, kad tada jau geriau „Žalgiris“ ir kad paaiškinimas Maskvoje apie žalią girią turėtų visai tikti, – tęsia L. Kosiakas. – Baiminosi, kad Maskva siūlys kokį „Dinamo“ ar „Torpedo“ pavadinimą, todėl teko pasukti galvas, kaip išlaviruoti ir įtikinti, kad būtų priimtas jų pasiūlytas pavadinimas. „Žalgiris“ Maskvai neužkliuvo.“

L. Kosiakas nepamena, kad tėvas būtų pasakojęs apie tai, ar vežė į Maskvą ten taip geidžiamų lietuviškų dešrų ar lašinių, kaip teko daryti prašant leidimo Kauno pėsčiųjų gatvei palikti Laisvės alėjos pavadinimą. Būtent leidimas Laisvės alėjai išprašytas nuvežus dešrų ir lašinių.

„Žalgiris“ – masinė visuomeninė organizacija, savanoriškumo principu vienijanti sportuojančius darbininkus ir tarnautojus, studentus ir moksleivius.

Varžybos:1945–1946 m. žiemą 30 km lenktynėse slidėmis L. Kosiakas buvo ketvirtas. L. Kosiako asmeninio archyvo nuotr.

Žalia ir balta

Draugijos iniciatoriaus L. Kosiako namuose dar ilgai saugoti „Žalgirio“ draugijos ženklo eskizai. Juos L. Kosiakas kūrė drauge su dailininku, kurio pavardės sūnus tiksliai nepamena. Žinoma, šiandienį draugijos ženklą puošiančių Gediminaičių stulpų negalėjo būti. Toje vietoje buvo žvaigždė, tačiau pats ženklas išliko toks, koks buvo kuriant draugiją.

L. Kosiakas buvo išrinktas pirmuoju „Žalgirio“ draugijos pirmininku. Vėliau perrinktas dar vienai kadencijai.

Iki 1990 m. sporto draugija „Žalgiris“ vienijo profesinių sąjungų sporto mėgėjus. 1962 m. prie „Žalgirio“ buvo prijungta sporto draugija „Spartakas“, 1987 m. – „Nemunas“. 1988 m. „Žalgiris“ turėjo daugiau kaip 570 tūkst. narių, kūno kultūra ir sportu užsiėmė apie 505 tūkst. sporto mėgėjų. 1988 m. veikė 63 sporto klubai, 17 olimpinio rezervo specializuotų ir 20 kompleksinių vaikų ir jaunimo sporto mokyklų.

Buvo kultivuojama 40 sporto šakų, geriausių rezultatų pasiekė krepšininkai – Kauno vyrų „Žalgirio“, moterų „Žalgirio“, Vilniaus vyrų „Statybos“ sportininkai, boksininkai A. Šocikas, Ričardas Tamulis, Romualdas Murauskas ir kt. Taip pat lengvaatlečiai, irkluotojai, futbolininkai.

Toliau gyvenimą jis jau tvirtai susiejo su sportu, tapdamas universaliu sportininku.

Draugijos pavadinimą  „Žalgiris“ paveldėjęs Kauno vyrų krepšinio klubas „Žalgiris“ žalios ir baltos spalvų raidėmis įsirašęs, ko gero, kiekvieno kauniečio, o dabar jau ir daugelio Lietuvos žmonių širdyse.

Nė neįsivaizduojama, kad L. Kosiako iniciatyva gimęs „Žalgirio“ vyrų krepšinio klubo pavadinimas galėtų būti kitoks.

Universalus sportininkas

L. Kosiakas, pasakodamas apie tėvą, remiasi ir jo draugo cirko artisto Jono Ramanausko straipsniu. „Jie buvo labai geri bičiuliai. Draugavo šeimomis. J. Ramanauskas siūlė tėvui leisti mus su broliu į cirko mokyklą Maskvoje, bet gyvenimas susiklostė kitaip. Tėvas visą gyvenimą buvo kartu su sportu. Nors mėgėjiškai, bet aktyviai žaidė futbolą. Tais laikais juk profesionalų nebuvo“, – tęsia L. Kosiakas.

„L. Kosiako sportinis kelias prasidėjo dar 1930 m., jam dirbant siaurųjų geležinkelių dirbtuvėse. Per pietų pertrauką Liudvikas bėgiojo aplink garvežių apsisukimo maniežą. Mes abu treniravomės atlikti akrobatikos pratimus, o po darbo miesto gegužinėse ir klubų salėse pasirodydavome cirko programose. Kaip akrobatai ekscentrikai „Linksmieji jūrininkai“ dalyvaudavome sporto varžybose“, – prisiminimais „Kauno laike“ L. Kosiako 80-mečio proga dalijosi J. Ramanauskas.

Nuo 1939-ųjų L. Kosiakas pradėjo žaisti futbolą LFLS C grupės komandoje, vėliau – B grupėje. Toliau gyvenimą jis jau tvirtai susiejo su sportu – tapo universaliu sportininku.

„1937 m. žaidė geležinkelininkų futbolo rinktinėje, kuri laimėjo profsąjungų taurę. Futbolą jis žaidė iki 1948-ųjų. „Įdomu buvo stebėti, kaip žaisdamas Liudvikas vikriai apeidavo varžovus, o po įmušto įvarčio gražiai apsiversdavo ore. Žiūrovų ovacijos jam ilgai nenutildavo“, – tęsia prisiminimus sūnus.

L. Kosiakas mėgo slidinėti. 1945–1946 m. žiemą 30 km lenktynėse jis buvo ketvirtas. 1956-ųjų Lietuvos pirmenybių grupinės akrobatikos varžybose laimėjo pirmą vietą. 1958-ųjų Lietuvos sunkumų kilnojimo čempionate Klaipėdoje vidutinio svorio kategorijoje pelnė vicečempiono vardą.

L. Kosiakas turėjo šachmatų ir šaškių antrąjį ir trečiąjį sporto atskyrius. Baigęs sportuoti, L. Kosiakas pradėjo teisėjauti bokso varžyboms, jam suteikta respublikinė kategorija.

Žvaigždės: po bokso čempionato Kaune iš dešinės antras – L. Kosiakas, iš dešinės ketvirtas – A. Šocikas. L. Kosiako asmeninio archyvo nuotr.

Stebėjo ir mokėsi

Prisiminimais su „Kauno diena“ pasidalijęs Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ įkūrėjo sūnus L. Kosiakas juokiasi buvęs tėčio vaikas: „Visi  kalbėjo, kad mano brolis ir sesė dvyniai buvo mamos vaikai, o aš – tėčio vaikas. Tėvas buvo labai geras. Vienu metu dirbo M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Pamenu, ateidavau pas jį į darbą ir jis mane nusivesdavo į Karo muziejų, kur stovėjo biliardo stalas. Žaisdavome kartu. Man labai patiko. Kai tėvas išėjo į pensiją, pažaisti biliardą eidavome į Vytauto parką. Kai laimėdavau, jam nelabai patikdavo.“

L. Kosiakas prisimena, kad tėvas vaikų nespaudė sportuoti, bet visi sportavo, patys domėjosi sportu. „Tuo metu niekam nebuvo svarbu, ar esi talentingas vienai, ar kitai sporto šakai, sportuoti galėjo visi, tik noro reikėjo. Mes lankėme lengvąją atletiką“, – į vaikystės prisiminimus grįžo L. Kosiakas.

Vaikams darė įspūdį tėčio draugai, tarp kurių buvo žymūs to meto boksininkai A. Šocikas, R. Tamulis ir kt. L. Kosiakas prisimena, kai į parduotuvę Šančiuose, kurioje tuo metu dirbo tėtis, užėjo stambus, didelėmis rankomis vyras. „Kai išėjo, paklausiau tėvo, kas čia toks. Ogi boksininkas Ričardas Juškėnas, kuris vienintelį kartą A. Šociką nugalėjo“, – šypteli L. Kosiakas.

Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ įkūrėjas ir „Žalgirio“ vardo krikštatėvis L. Kosiakas mirė 1994 m., eidamas 81-uosius metus.

Neišvengė skandalų

Nuo 1987 m. iki 2015 m.  „Žalgirio“ draugijai vadovavo Vytas Nėnius. Dabartinis draugijos prezidentas – Bronislavas Vasiliauskas, generalinis sekretorius Vytas Nėnius. Per 80 draugijos gyvavimo metų draugiją krėtė ir skandalai, ypač Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Kai kurie sprendimai iki šiol sporto pasaulio žmonėms atrodo keistai. Sovietiniais laikais Lietuvoje veikė keturios sporto draugijos: miestų ir profesionalius sportininkus vienijanti „Žalgirio“, kaimo ir rajonų sportininkams atstovaujanti „Nemuno“, „Lokomotiv“ ir „Dinamo“, kurių centrinės būstinės buvo Maskvoje.

Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, „Dinamo“ ir „Lokomotiv“  draugijų turtas buvo nacionalizuotas, dalis jo perduotas „Žalgirio“ draugijai. Kadangi tuometė Aukščiausioji Taryba buvo priėmusi įstatymą dėl kolūkių ir tarybinių ūkių likvidavimo, „Nemuno“ draugija buvo prijungta prie  „Žalgirio“. Ekonomistų skaičiavimais, „Žalgirio“ draugijai tekusio turto vertė galėjo siekti per 7 mln. dolerių – tais laikais tai buvo pasakiški pinigai. Draugijos žinion buvo perduota daug įvairių sporto objektų visoje Lietuvoje, kurie pamažu imti parceliuoti.

2003 m. „Kauno diena“ gavo dokumentus, įrodančius, kad „Žalgirio“  sporto draugija pardavė keletą dešimčių įvairių sporto ir poilsio objektų, kažkada priklausiusių profsąjungoms. Vyresni kauniečiai dar pamena K. Baršausko gatvėje buvus „Žalgirio“ sporto rūmus ir stadioną. 1962 m. Kaune atidaryti „Žalgirio“ sporto rūmai ir stadionas (architektai – Algimantas Zeidotas ir Vytautas Jurgis Dičius) sovietmečiu buvo laikomi vienais didžiausių mieste.

Atgavus nepriklausomybę, tarp K. Baršausko gatvės ir Nemuno stovėjęs „Žalgirio“ stadionas ir didžiuliai plotai su sporto bazėmis greta jo priklausė Kūno kultūros ir sporto departamentui ir savivaldybei, 1993 m. perleisti Lietuvos sporto draugijai „Žalgiris“. Po 2000 m. stadiono sklypas buvo padalytas į keturias dalis. Pietinėje jo dalyje 2003 m. pastatytas prekybos centras „Molas“, kitoje vėliau pastatytas naujų daugiabučių namų kvartalas.

Užmarštin nuėjo sostinės centrinis futbolo aikštynas, išparduoti kiti statiniai Rinktinės ir Šeimyniškių gatvėse. Klaipėdos miesto savivaldybė „Žalgirio“ sporto draugijai už stadioną, kuris anksčiau priklausė profsąjungoms, buvo priversta sumokėti apie 470 tūkst. litų. Per keletą metų miesto valdžia šiam aikštynui buvo skyrusi apie 1 mln. litų. Tuo tarpu „Žalgirio“ draugija visai nesirūpino objektu, kuris kasmet vis labiau nyko. Stadioną pavyko išsaugoti Klaipėdos „Atlanto“ futbolo klubo iniciatyva.

„Buvo linksma ir smagu, nors fotografavome karius tarp mūšių“, – šyptelėjo Maryna Mirzaeva-Mamayka. Po mūšio grįžusiems kariams tekdavo paklusti dviejų merginų komandoms. Projekto autorė Maryna yra 3-iosios šturmo brigados karė. Fotografė – taip pat 3-osios šturmo brigados karė Jara.

Į Lietuvą atvykusi pristatyti parodą, Maryna dar prieš tris dienas buvo Donecko srityje. Atvažiavo tiesiai iš Avdijivkos, kur šiuo metu yra tikras pragaras. „Važiuok ir pasakok apie tai, kas vyksta“, – duodamas leidimą Marynai išvykti į Lietuvą pasakė brigados vadas.

Maryna yra istorikė, sako, stebėdama karių kasdienybę, supratusi, kad tai, kas vyksta šiandien Ukrainoje, primena šalies istorijos puslapius apie partizaninį pasipriešinimą XX a.

Aplinkybės: stebint karo realybę ir savo kovą, projekto „Plieno audrose“ idėja gimė patiems brigados kariams. / E. Cickevičiaus nuotr.

Mūšiai, apkasai, gyvenimas fronte, praradimai ir skausmas susipynė su karo tikrovės etika ir estetika. Būtent tokiu sudėtingu ir atsakingu laikotarpiu, stebint karo realybę ir savo kovą, patiems brigados kariams kilo projekto „Plieno audrose“ idėja – fotografijoje sujungti Ukrainos XX a. ir dabartines laisvės kovas. Šie kariai savo veiksmais, būdu, drąsa ir ryžtu atkartoja geriausių Ukrainos žemės sūnų ir dukterų kovą.

„Atkreipkite dėmesį į nuotraukose užfiksuotų žmonių veidus – kokie jie gražūs. Tai Ukrainos elito kariai, pasiryžę, atsidavę kovai už savo šalį“, – didžiąją dalį istorinių nuotraukų Maryna, kaip istorikė, turėjo savo archyve. Šiandienos kariai fotosesijose tarsi sujungė ano laikmečio ir dabartinę realybę.

„Turėjau garbės bendrauti su partizanais veteranais, kai kurie jų yra šiose archyvinėse nuotraukose. Viena partizanė pasakojo vos du mėnesius prabuvusi su partizanais ir už tai buvo ištremta, jos gyvenimas buvo sulaužytas. Tie pokalbiai man leido dar giliau suprasti, kad dabartinis karas, kuris tęsiasi jau daugiau nei dešimtmetį, yra žymiai gilesnis, nei gali atrodyti“, – atsivėrusias istorines žaizdas išskiria Maryna.

E. Cickevičiaus nuotr.

Šiuo projektu norint atgaivinti XX a. ukrainiečių heroizmą, buvo sutelkti šturmo, prieštankiniai, artilerijos, medicinos būriai. Atkartodami istoriją, demonstruodami kartų vienybę ir pasipriešinimą senam priešui, kariai tarsi prisiėmė savo protėvių vaidmenis. Kiekviena projektui atrinkta nuotrauka pati savaime yra atskira istorija, tačiau taip pat – ir visos Ukrainos istorijos dalis.

Kai kurie nuotraukose įamžinti šiandienos karo didvyriai jau žuvo. „Kare kai kurie dalykai, apie kuriuos kasdienybėje negalvojame, – laisvė, gyvybė, meilė – įgauna žymiai stipresnę prasmę. Iš dalies džiaugiuosi, nes kare mano draugai tai labai įvertino ir turime jėgų, tikėjimo tuo, ką darome“, – emocinį projekto krūvį mini Maryna.

„Aš tavyje, Ukraina, ištirpsiu ir atsiduosiu tau. Ištirpsiu amžinybėje“, – Maryna perskaitė tradicinę 3-osios šturmo brigados karių maldą. Karo muziejuje ši paroda bus eksponuojama iki birželio, vasarai persikels į pajūrį, o rudenį, tikimasi, parodą „Plieno audrose“ priims Seimas.