Nenuostabu, ant kortos stovi daug: įsibėgėjanti infliacija dar labiau klibina ir taip aptrupėjusius gyventojų gerovės pamatus šalyje ir prisideda prie paskatų „balsuoti kojomis“. Nemažiau neramina verslo konkurencingumo tvarumas tarptautinėje arenoje ilgesnio laikotarpio perspektyvoje.

Teoriškai, santūri infliacija (2-3 proc. ribose, priklausomai nuo ūkio brandos) vertinama teigiamai. Tai ekonomikos plėtros variklis, verčiantis stengtis ir įdarbinti pinigus, o ne laukti rankas sudėjus, kol jų vertė išaugs savaime, kaip neseniai galėjome stebėti defliacijos sąlygomis. Vis tik šiandien Lietuvoje stebimas kainų augimas darosi nebe sveikas. Liepos mėnesį net 3,9 proc. pasiekusi Lietuvos metinė infliacija sparčiausia Europos Sąjungoje ir, priešingai nei bando įtikinti spekuliacijos viešojoje erdvėje, alkoholio akcizo padidinimas čia niekuo dėtas. Tą įrodo bazinės infliacijos indeksas, į kurį nėra įtraukiamos energijos, maisto ir alkoholinių gėrimų kainų komponentės, pagal kurį taip pat pirmaujame ES.  

Pagrindinis kainas Lietuvoje šokdinantis veiksnys – brangstančios paslaugos. Liepos mėnesį, palyginti su atitinkamu laikotarpiu prieš metus, ši vartojimo kainų krepšelio grupė išaugo 5,5 proc. Toks neslopstantis paslaugų brangimas puikiai atspindi įtampą darbo rinkoje, nes paslaugos vertėje darbo kaštai sudaro itin reikšmingą dalį. 

Pagrindinis kainas Lietuvoje šokdinantis veiksnys – brangstančios paslaugos. Liepos mėnesį, palyginti su atitinkamu laikotarpiu prieš metus, ši vartojimo kainų krepšelio grupė išaugo 5,5 proc.

Atlyginimų-infliacijos spiralė Lietuvai nėra nauja diagnozė. Toks užburtas ratas, kuomet kainas aukštyn veja kylantys atlyginimai, o juos darbdavius kelti verčia augančiomis kainomis nepatenkinti darbuotojai, stebėtas 2006-2008 m. Pastaruoju metu Lietuvoje kvalifikuotų darbuotojų medžioklė yra itin intensyvi, o darbo užmokestis stiebiasi kone sparčiausiai ES. Neslopstantis emigracijos srautas šią darbo rinkos įtampą dar labiau aštrina. Įsiopėjęs kvalifikuotų darbuotojų trūkumas sudaro sąlygas išsireikalauti didesnio atlyginimo. Savo ruožtu, darbdaviai, bijodami prarasti darbuotojus, tačiau stengdamiesi išsaugoti pelno maržas į atlyginimų kėlimą atsako didesnėmis produkcijos ir paslaugų kainomis.

Didžiausia problema ta, kad sustabdyti įsisukusią atlyginimų-infliacijos spiralę yra ypatingai sunku neturint savos pinigų politikos svertų bei vykdant politiniams, o ne ekonominiams ciklams paklūstančią fiskalinę politiką. Kuo gali visa tai baigtis, galime numanyti vadovaudamiesi nesena patirtimi – 2009 m. nuosmukį Lietuva pasitiko apsiginklavusi dviženkle infliacija ir prarastomis konkurencingumo pakopomis.

Be kaštų infliacijos Lietuvoje kainas aukštyn tempia ir didėjanti paklausa. Gyventojai skundžiasi „žvėriškomis“ kainomis, bet vartojimo apimtys (palyginamosiomis kainomis) ne tik kad nemažėja, bet sparčiai auga. Pirmąjį šių metų pusmetį mažmeninės prekybos apyvarta, atmetus kainų pokyčio įtaką, buvo maždaug 6 proc. didesnė nei prieš metus. Tokį augimą lėmė prekyba ne būtiniausiomis, o laisvalaikio, kultūros, informacinių technologijų, būsto įrangos, ar net prabangos prekėmis. Pirkėjų neatbaido net ir tai, kad pagal Eurostato duomenis avalynės ir drabužių kainos Lietuvoje jau viršija ES vidurkį – mažmeninės prekybos apyvartos šiomis prekėmis per metus išaugo net 6,5 proc. Tuo tarpu pirmojo būtinumo produkcijos, pavyzdžiui, maisto, apyvartos praktiškai neaugo.

Taigi, vienas iš efektyvesnių būdų pažaboti kainų augimą – pagaliau pamiršti toli gražu atsipalaiduoti neleidžiančią mantrą „dirbk, pirk, mirk“ ir mažiau vartoti, teikti pirmenybę kokybei, o ne kiekiui, ieškoti būdų prikelti kokybišką, bet jau patarnavusį daiktą ar drabužį naujam gyvenimui, vietoj naujos prastesnės kokybės masinės gamybos pamainos. Šis receptas po truputį plinta Vakarų šalyje, mes taip pat būsime priversti netrukus išaugti perteklinio vartojimo vystyklą.

Sparčiau augančios kainos į metų pabaigą pradės riboti perkamąją Lietuvos gyventojų galią, spaudimas darbo rinkoje dar labiau didės.

Po žiedinių kopūstų kainų skandalo 2016 m., augančios kainos ir produkcijos kainų palyginimai Lietuvoje ir kitose šalyse tapo kone labiausiai eskaluojama tema. Dėmesys kainoms nenuslūgs ir šiemet, kadangi nepaisant gana spartaus darbo užmokesčio augimo, gyventojai vis labiau jus augančių prekių kainų ir paslaugų tarifų poveikį šeimos finansams. Vidutinis darbo užmokestis auga netolygiai tiek regionų, tiek ir profesijų atžvilgiu, o valgyti norisi visiems. Maisto produktų kainos per metus ūgtelėjo 3,7 proc., labiausiai pabrango jogurtai – 14 proc., beveik dešimtadaliu pabrango žuvis ir jūros gėrybės, panašiai išaugo cukraus ir šokolado, pieno ir sviesto kainos.

Per pastaruosius metus iš maisto produktų šiek tiek atpigo miltai, kiaušiniai, paukštiena ir valgomieji subproduktai. Tiesa, nedrąsiai kopiančios į viršų maisto žaliavų ir kiek aktyviau kylančios energetikos kainos šiemet išnaikins paskutinius maisto produktų defliacijos pėdsakus.

Be to, jeigu pernai administracinės kainos mažėjo 3,7 proc., tai šiemet po dujų kainų kėlimo metų viduryje, akcizų didinimo nuo kovo, šios pasuks priešinga kryptimi. Aktuali išliks ir paslaugų tarifų didėjimo tendencija – tiek dėl augančių atlyginimų, tiek ir dėl didėjančių infliacijos lūkesčių.

Vienintele atsvara paslaugų infliacijai išliks judriojo ryšio paslaugos, kurios pernai atpigo 8 proc. dėl įgyvendinamo ES tarptinklinio ryšio paslaugų reglamento. Šiemet pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, mobilusis ryšys visoje ES turėtų kainuoti tiek pat, kiek ir namų rinkoje. Taigi, bent keliaujantiems "roamingo" paslaugos bus tikrai pigesnės. Deja, kitos paslaugos brangs panašiai kaip ir pernai – apie 2,5-3 proc., o aukštesnės transportavimo sąnaudos dėl kylančių degalų kainų ir nuolat nepakankamų vairuotojų darbo užmokesčių prisidės prie aukštesnių kitų prekių ir paslaugų įkainių.

Kita vertus, valdžia gali lengviau atsidusti: augančios kainos laikinai pakels valstybės biudžeto mokesčių surinkimą, kol nepradės stabdyti privataus vartojimo augimo. Stiprėjantys infliaciniai lūkesčiai didins spaudimą darbdaviams dar labiau kelti atlyginimus, kitaip ankštoje darbo rinkoje jie gali prarasti geresnius darbuotojus. Taigi šiais metais pradės įsisukti infliacijos spiralė.

Tiesa, per metus  vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis paaugo visose apskrityse, labiausiai Kauno, Tauragės ir Vilniaus. Pastarieji išsiskyrė ir aktyviu dirbančiųjų skaičiaus augimu. Taigi atlyginimų spurtą galima sieti ne tiek su rinkėjų pamaloninimais, kiek su ekonominėmis realijomis – didesnė paklausa diktuoja aukštesnę darbo kainą.

Lietuva šiemet įsiveržė į Baltijos regiono lyderius pagal BVP augimą pirmąjį ketvirtį, bet pagal darbo užmokesčio šuolį vis dar nusileidžiame Estijai, kurioje atlyginimai ūgtelėjo 8,1 proc. Kita vertus, Latvijoje darbo užmokesčio plėtra nuslopo iki 5,3 proc., ir šiemet laukiama kuklesnio rodiklio, kai Lietuvoje atlyginimai dar įsibėgėja.

Geros žinios yra tai, kad po neapmokestinimų pajamų dydžio kėlimo atlyginimai „į rankas“ pagaliau augs greičiau nei bruto darbo užmokestis. Kadangi ūkio struktūroje vis dar vyrauja mažesni atlyginimai, teigiamus pokyčius pajus dauguma. Tai turėtų šiek tiek praskaidrinti gyventojų nuotaiką, kuri per paskutinius kelis mėnesius pagavo „stresiuką“. Akivaizdu, kad kainos Lietuvoje pamažu stiebsis ir toliau, ypač paslaugų. Energijos nešėjai ir globalioje rinkoje prekiaujamos maisto produktų žaliavos atsispyrė nuo dugno ir gan greitai tai bus jaučiama kasdieniniame gyvenime. Apie augsiančią infliaciją prabilo net Europos centrinis bankas, tik, priešingai nei Lietuvos vartotojai, pinigų politikos dirigentas tai vertina kaip itin pozityvią naujieną.

Šioje aplinkoje „Lidl“ atėjimas į Lietuvą yra tikrai „laiku ir vietoje“. Belieka tikėtis, kad atslūgus pirmajam ažiotažui, šis vokiečių atsakas amerikietiškam „Walmart“ tinklui palaikys gyvybingumą vietinėje vidaus prekybos rinkoje. Juolab, pastaruoju metu „Lild“ pelnė ne vieną apdovanojimą užsienyje, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje jis tapo ne tik greičiausiai augančiu, bet ir skaniausius produktus siūlančiu prekybos tinklu.

Kad ir kaip būtų, priimant sprendimą pirkti kasdieninius produktus, kainos ir kokybės svarstyklėse Lietuvoje pirmoji komponentė kurį laiką bus dar svaresnė. Esant dabartiniam ūkio augimui, pajamos, tenkančios vienam gyventojui padvigubėtų maždaug per dvidešimt metų, kai prieš krizę tokio pat efekto galima buvo tikėtis per 10-12 metų.

Per praėjusius metus vidutinės prekių ir paslaugų kainos Lietuvoje krito 0,9 proc., Lietuvos statistikos departamento duomenimis. Tai yra tiek bendrai atpigo visos 907 vartojimo prekės ir paslaugos, kurios 2015 m. įėjo į standartinį lietuvio vartojimo krepšelį. Realiosios gyventojų pajamos dėl mažesnių kainų, kurių daugelis pernai, beje, nepastebėjo, augo greičiau. Tačiau šiemet infliacija pasuks priešinga linkme.

Pernai pasaulio žaliavų kainų ir euro varžybose dėl didesnio poveikio infliacijai Lietuvoje euras pralaimėjo. Euro įvedimo laikotarpis Lietuvai buvo itin palankus – kritusios pagrindinių žaliavų ir ypač energetinių išteklių kainos uždėjo infliacijai apynasrį. Nemažai įtakos defliacijai turėjo atpigę pieno ir mėsos produktai – tam Lietuvos vartotojai turėtų dėkoti dėl ES sankcijų Rusijai susidariusiam maisto produktų perviršiui vidaus rinkoje. Pagrindinis praėjusių metų kainų kilimo variklis – paslaugų brangimas – šiemet sulėtins apsisukimus. Tačiau nauji žaidėjai žada išjudinti kainas. Nors šių metų pradžioje naftos kaina dar panėrė žemyn iki maždaug 2004 metų lygio, rinkos dalyviai laukia laipsniško pasaulio žaliavų kainų atsigavimo. Europos centrinis bankas tikisi, kad dėl susidariusios itin žemos lyginamosios bazės šiemet vidutinė infliacija euro zonoje paspartės, o tai reiškia, kad ir Lietuvoje infliacija tykoja už kampo.

Labai tikėtina, kad ECB infliacijos prognozės yra pernelyg optimistiškos ir kainų lygis 2016-2017 m. nepriartės prie siektinos 2 proc. ribos. Tačiau Lietuvai yra svarbus kainų krypties vektorius. Dėl didesnio maisto, kuro ir kitų energetinių išteklių, būsto komunalinių mokesčių svorio vartojimo krepšelyje, infliacija Lietuvoje greičiau ir smarkiau reaguoja į pasaulio žaliavų kainų impulsą. Be „importuojamų“ kainų 2016 m. infliaciją šalyje spartins vidaus veiksniai: kainos augs dėl bendro ekonomikos atsigavimo, didėjančių atlyginimų, nuo kovo mėnesio augančių akcizų visų rūšių rūkalams ir alkoholiui.

Augančios kainos paprastai sumažina vartotojų optimizmą. Tačiau ūkio augimas ir didėjantys atlyginimai neturėtų apriboti iš letargo pažadintos vidaus paklausos. Be to, infliacija gali būti naudinga valios sektoriui: didesnės kainos teigiamai veikia mokesčių surinkimą ir leidžia valstybės skolai nuvertėti. Deja, eilinis, ypač mažesnes pajamas uždirbantis gyventojas šių teigiamų pokyčių, greičiausiai, nepajus, nes augančios kasdieninės išlaidos gali „kompensuoti“ tiek neapmokestinamųjų pajamų didinimą, tiek ir minimalios mėnesinės algos kėlimą. O tai reiškia, kad 2016 m. socialinė atskirtis vėl augs.

Vertinant Lietuvos ekonomikos vežimą tempiančių makroekonominių „arkliukų“ sveikatą, būtent namų ūkių vartojimas bent jau kol kas išliko vienas eikliausių. Tą įrodo mažmeninės prekybos apyvartų rodiklis – indikatorius, padedantis operatyviai nustatyti šalies gyventojų vartojimo apetitą.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, mažmeninės prekybos įmonių apyvarta sausio-lapkričio mėnesiais buvo 5,4 proc. didesnė nei prieš metus. Itin sparčiai augo mažmeninės prekybos ne maisto prekėmis apyvartos, jos per metus šoktelėjo beveik 6 proc. Prekybos aktyvumas maistu, gėrimais ir tabako gaminiais ūgtelėjo 3 proc.

Kas gi lėmė mažmeninei prekybai aktyvius metus ir gerino vartotojų apetitą?

Svarbiausias namų ūkių vartojimą skatinęs veiksnys 2015-aisiais – gerėjanti darbo rinkos aplinka, sveikesni užimtumo rodikliai ir besistiebiantys atlyginimai. Šviežiausiais duomenimis, bruto darbo užmokestis ūgtelėjo net 5,5 proc. Atlyginimai kilo praktiškai visose ekonominėse veiklose, ypač IT ir ryšių, finansų ir draudimo, apdirbamosios pramonės ir profesinės, mokslinės ir techninės veiklos segmentuose. Atlyginimų šuoliui tradiciškai žemesnę algą mokančiose veiklose (mažmeninė prekyba, maitinimo bei apgyvendinimo paslaugos ir pan.) įtakos turėjo ir mėnesinės minimalios algos (toliau – MMA) kilstelėjimas. Vis tik kertinė atlyginimų augimo priežastis – tam tikros kvalifikacijos darbuotojų trūkumas. Emigracijos ir ilgų darbo jėgos paieškų įbauginti darbdaviai net ir išsikvėpus infliacijos spaudimui dosniau kelia atlyginimus. Panašu, kad ši tendencija išliks ir ateityje, nes net ir su sunkumais susiduriančių veiklų vadovai turimų darbuotojų neskuba atleisti, žinodami, kaip sudėtinga jų surasti.

Gerai savo finansines perspektyvas vertina ir patys Lietuvos gyventojai. Remiantis Europos Komisijos duomenimis, vartotojų lūkesčių indeksas šiemet operatyviai įveikė dėl Rusijos embargo atsiradusią duobę ir šoktelėjo iki aukščiausio lygio nuo 2008 m. Apklausos duomenimis, gyventojai vis geriau ir geriau vertina tiek šalies, tiek savo asmeninių finansų perspektyvas. Šių metų pavasarį buvo fiksuotas mažiausias nedarbo rizikos suvokimo lygis nuo prieškrizinių laikų. Be to, gyventojai noriau nei bet kada nuo 2009 m. krizės planuoja stambius pirkinius. Tam įtakos turi ir rekordiškai žemų palūkanų normų aplinka bei aktyvesnė kredito rinka.

Makroekonominė aplinka vartojimui kitais metais turėtų tik pagerėti. Šiemet užbaigę prisitaikymo prie geopolitinių iššūkių etapą, kitais metais grįšime į tvarios raidos kelią. Tai timptels vartotojų lūkesčius aukštyn.

Antra vertus, priešrinkiminį viliotinį besirepetuojantys politikai jau suskubo užsitikrinti sau politinių taškų suplanuodami MMA didinimų seriją kitąmet. Džiugu, kad šįkart politinio entuziazmo sulaukė ir neapmokestinamų pajamų dydis. Šios priemonės tik paaštrins spaudimą toliau sparčiai stiebtis darbo užmokesčiui, juk didesnė MMA kelia aukštyn kartelę pagal kurią privalės persilygiuoti visa rinka.

Ateinančiais metais vartotojų apetito negadins infliacija. Nepaisant to, kad 2016-aisiais infliacija turėtų iškopti į teigiamą zoną, ji išliks labai santūri. DNB prognozėmis, kainos per metus vidutiniškai pasistiebs tik 1,8 proc.

Tad apibendrinant, vertindami mažmeninės prekybos perspektyvas kitąmet laikomės nuosaikaus optimizmo. Gyventojų ūpą vartoti palaikys užprogramuotas tolesnis atlyginimų didėjimas, išsikvėpusi infliacija ir galbūt ryškesni atsigavimo vėjai iš Vakarų. Atitolęs geopolitinio neapibrėžtumo šešėlis, tikėtina spartesnė Lietuvos ūkio plėtra taipogi prisidės prie geresnių vartotojų nuotaikų ir mažesnio nerimo dėl asmeninių finansų ateities.

Šventinis laikotarpis – pirmiausia, tai džiaugsmo, pakilios nuotaikos metas, kuriuo dalinamės su artimaisiais ir draugais. Tačiau tai ir laikas, kai plačiau atveriame savo pinigines. Vien Kūčių ir Kalėdų šeimos stalui, skaičiuojant tradicinius šventinius patiekalus ir gėrimus, vidutiniškai Lietuvoje išleidžiame apie 75 eurus.

Per šešerius metus kalėdinis stalas pabrango daugiau nei dešimtadaliu, tai yra šventinių patiekalų krepšelio kaina kilo šiek tiek sparčiau nei ūgtelėjo infliacija. Labiausiai „Kalėdų infliaciją“ pajuto vilniečiai, kurie ir taip išleidžia šventėms trečdaliu daugiau nei Šiaulių ar Panevėžio gyventojai – jiems Kalėdų stalas brango net penktadaliu. Geroji žinia – darbo užmokestis per šį laikotarpį didėjo dvigubai sparčiau, tad šventėms išleidžiame santykinai mažiau.

Kodėl Kalėdos brangsta? Apklausų duomenimis, vis didesne vertybe tampa laikas, tad šventėms vis dažniau renkamės jau paruoštus patiekalus, o tai yra brangiau, nei gamintis patiems. Kita vertus, laiką, kurį sugaištame šventiniams patiekalams paruošti, galima praleisti prasmingiau. Kalbant apie kainų dinamiką šventiniu laikotarpiu, priešingai negu įprasta manyti, kainos prieš Kalėdas yra labiau palankios pirkėjui, o ne pardavėjui. Esant aršiai konkurencijai ir dideliam asortimentui, vartotojai elgiasi racionaliai ir pakeičia brangesnes prekes pigesnėmis ir ieško specialių pasiūlymų. Prieššventiniu laikotarpiu paprastai reikšmingai atpinga žaislai ir žaidimai, buitinė technika. O į viršų stiebiasi lėktuvų bilietų, drabužių ir avalynės kainos. Tiesa, tarptautiniai tyrimai rodo, kad dažnai prieš kalėdines akcijas prekės pabrangsta – kad vėliau atpigtų.

Šventinis laikotarpis – svarbiausias metų maratono etapas mažmeninei prekybai. Parduotuvių apyvarta prieššventiniu laikotarpiu, palyginti su metų vidurkiu išauga mažiausiai penktadaliu, o žaidimų ir žaislų parduotuvės parduoda 3,5 karto daugiau. Nemažai Kalėdos prisideda ir prie buitinės technikos ir kompiuteriais prekiaujančių parduotuvių sėkmės – šių prekybos taškų apyvarta gruodį išauga atitinkamai 75 proc. ir 50 proc. Panašiai ūgteli ir konditerijos gaminių apyvarta. 

Dovanos – kuo pigesnės, tuo geriau? Dovanoms ir dekoracijoms šiemet Lietuvoje gyventojai, įvairių apklausų duomenimis, planuoja skirti vidutiniškai 67 eurus. Deja, tyrimai rodo, kad dovanos dažnai yra „neefektyvios“: dovanojama ne tai, ko reikia, gavėjas vertina gautas dovanas 1/5 pigiau, nei jų tikroji vertė, o ir dovanų grąžinimas mūsų kultūroje yra neįprastas reiškinys. Ekonomistų akimis, racionalios ir efektyviausios dovanos – pinigai, tuomet praradimai mažiausi. Tačiau tokia dovana nedera prie Kalėdų dvasios. Antras ekonomiškai geriausias pasirinkimas – dovanų čekiai. Tačiau vėl gi, apie dešimtadalis dovanų čekių lieka nepanaudoti arba jie yra perparduodami antrinėje rinkoje bent dešimtadaliu pigiau. Saugiausias būdas išsaugoti Kalėdų dvasią – šventinės nuotaikos, įspūdžių dovanojimas arba nedidelės pačių gamintos dovanėlės, kepti sausainiai, rankų darbo atvirukai ir pan. – tuomet ir ekonominiai praradimai mažiausi ir kurstoma kalėdinė šiluma. 

Šiandien Lietuva gali švęsti – pasiekėme dar vieną pergalę tarptautinėje kovoje dėl konkurencingumo taškų. Pasaulio ekonomikos forumas, atlikęs atskirų valstybių vertinimus, išrikiavo jas pagal bendrą konkurencingumo indeksą. Pirmoje vietoje jau septintus metus iš eilės puikuojasi Šveicarija, pakopa žemiau – Singapūras, toliau – JAV. Lietuva pagal šį indeksą šoktelėjo net 5 pakopomis aukštyn ir užėmė 36-tą vietą, priartėdama prie Estijos (30-ta vieta) ir atsiplėšdama nuo Latvijos (44-ta vieta).

Lietuvos laimėjimai džiugina dar ir dėl to, kad pavyko pasitempti pagal visas stambiausias šio indekso kategorijas. Pagrindinių reikalavimų subindekso atžvilgiu palypėjome dviem pakopomis iki 35-tos vietos. Tai lėmė pagerėjusi institucinė aplinka, geresnis makroekonominės aplinkos pažymys ir išlikęs stabilus Pasaulio ekonomikos forumo balas Lietuvos infrastruktūrai. Per du laiptelius aukštyn pakilo našumą skatinančių veiksnių subindeksas. Čia didžiausias proveržis fiksuotas prekių ir paslaugų rinkos veiksmingumo vertinime – Lietuvai pavyko rezultatą pagerinti net 11 pozicijų iki 36-tos vietos. 8 pozicijomis kopėčiomis pakilusi finansų rinkos plėtros kategorija vis dar užima gana žemą 57-tą vietą. Tai nestebina, turint omenyje, kokia neišvystyta ir sekli yra Lietuvos finansų rinka. Tuo tarpu darbo rinkos veiksmingumo kriterijaus atžvilgiu Lietuvai pasitempti nepavyko – antrus metus iš eilės fiksuota 53-čia vieta. Ypač nustebino Lietuvos šuolis inovacijų ir verslo išmanumo subindekso atžvilgiu – pagal jį Lietuva šoktelėjo iš 44-tos į 37-tą vietą. Dešimčia pakopų pasistiebėme verslo išmanumo pozicijoje, bei net 12 laiptelių užlipome pagal inovacijų vertinimą.

Gera džiaugtis laimėjimais, tačiau nevalia užsnūsti ant laurų. Būtina stengtis išlaikyti gerą fizinę formą, kad nesukluptume – juk laukia dar tikrai nemažai pakopų, kurias būtina įveikti. Tad daug svarbiau išanalizuoti tas vietas, kuriose kitų šalių kontekste atrodome prastai.

Liūdina tai, kad daugeliui vietų, kuriose Lietuva atrodo prastai, situacijai pagerinti nereikia kažko stebuklingo, kai kuriais atvejais nereikia net papildomų finansinių išteklių. Būtinas tik vienas dalykas – orientuota ekonominė politika ir stipri politinė valia. Anot Pasaulio ekonomikos forumo, žemiausias vietas tarp 140 nagrinėtų šalių Lietuva užėmė pagal mokestinės aplinkos motyvaciją dirbti (123-ta vieta), įdarbinimo ir atleidimo iš darbo tvarką (120-ta vieta), šalies gebėjimą pritraukti ir išlaikyti talentus (116 ir 108 vietos), atleidimo iš darbo kaštus (109) ir valdžios reguliavimo naštą (103). Įvardindami kertinius barjerus verslui Lietuvos vadovai kaip didžiausią problemą nurodė neefektyvų valstybės biurokratinį aparatą, antra pagal reikšmę kliūtis – mokesčių dydis, trečioji – nelanksti darbo rinka.

Gera žinia ta, kad dalis šių skylių šiaip jau tikrai įspūdingame Lietuvos konkurencingumo apdare galėtų būti užlopytos visai operatyviai – atlikus būtiną darbo kodekso rekonstrukciją. Klausimas vienas – ar užteks valdantiesiems politinės valios įdiegti Socialinį modelį Lietuvoje jau šiemet, ar vėl pasiduosime priešrinkiminio populizmo pagundoms ir šį būtiną žingsnį atidėsime neapibrėžtam terminui?

Šią savaitę Vilniuje vyksta Pasaulinis pieno forumas, kuriame teko plataus geografinio spektro auditorijai pristatyti Lietuvos pieno pridėtinės vertės grandinės situaciją, problemas bei perspektyvas. Daugeliui svečių buvo nesuvokiama, kaip Lietuvos ūkininkai išgyvena tokių žemų pieno supirkimo kainų tragediją?

Iš tikrųjų, vertinant ES valstybių rikiuotes pagal žaliavinio pieno supirkimo kainą, Lietuvos būklė tikrai atrodo apgailėtinai. Rugpjūčio mėnesio duomenimis, už pieno kilogramą buvo mokama vidutiniškai 19 ct – tai žemiausias lygis nuo 2009-ųjų ir paskutinė vieta tarp ES šalių. Tuo tarpu vidutiniškai ES žaliavinio pieno kilogramas kainavo 29 ct, arba pusantro karto daugiau, nei Lietuvoje.

Tiesa, kainas žemyn spaudžia nemažai objektyvių priežasčių: prarasta Rusijos rinka, po embargo Europoje atsiradęs pieno produkcijos perteklius, dėl to išaugusi konkurencija, panaikintos pieno gamybos kvotos ir pan. Šios priežastys daugiau ar mažiau veikia visas ES valstybes, tiesa, Lietuva – tarp labiausiai nukentėjusiųjų tiek dėl reikšmingo pieno pridėtinės vertės grandinės svorio maisto sektoriuje, tiek dėl buvusios itin didelės priklausomybės nuo Rusijos.

Vis tik kertinė žemų žaliavinio pieno supirkimo kainų priežastis – struktūriniuose gniaužtuose strigusi neefektyvi sąveika tarp pieno ūkių ir pieno perdirbėjų. Pieno perdirbimo sektoriuje vyrauja Baltijos šalių mastu stambios, didelę produkcijos dalį eksportuojančios įmonės, įrodžiusios ne kartą, kad gali konkuruoti tarptautinėje arenoje ar mobilizuotis išorinių iššūkių akivaizdoje.

Tiesa, analizuojant mažmeninės pieno kainos struktūros pagal pridėtinės vertės narelius dinamiką, matyti, kad embargo iššūkį perdirbėjams pavyko įveikti ne tik sukauptų finansinių „lašinukų“ dėka, bet ir numynus žaliavinio pieno supirkimo kainą. Tačiau rinkos sąlygomis kitaip ir būti negali – į pelną orientuotas verslas turi veikti efektyviai ir labdarai čia vietos nėra.

Problemų ieškoti ir jas operatyviai spręsti reikia kitoje barikadų pusėje – pienininkystės sektoriuje. Esminė jų – Lietuvoje vyrauja itin smulkūs pieno ūkiai. Eurostato duomenimis, viename ūkyje Lietuvoje yra vidutiniškai 5 pieninės karvės. Tai antras prasčiausias rezultatas ES, lenkiame tik Rumuniją. Žymiai atsiliekame ne tik nuo pažangiųjų valstybių, kuriose pieno ūkiai žymiai stambesni (pvz. Danijoje – 134 karvės, Nyderlanduose – 83, JK – 78 ir pan.), bet ir Centrinės Rytų Europos šalių. Šiame kontekste vėlgi galime su pavydu žvalgytis į kaimynus, nes, pavyzdžiui, Estijoje vidutinio pieno ūkio dydis yra toks pats, kaip ES vidurkis (38 karvės).

Kad pieno gamybos rinka nėra efektyvi, rodo ir tai, kad tik 11 proc. visų žaliavinio pieno gamintojų į rinką patiekia net 69 proc. viso šalyje pagaminto pieno, tuo tarpu 71 proc. pienininkų – tik 16 proc. Akivaizdu, kad didžioji dalis pieno gamintojų negali pasiekti masto ekonomijos, neturi finansinių išteklių investicijoms į proceso bei produkto inovacijas, dėl to negalime pasidžiaugti nei kokybiniais, nei kiekybiniais žaliavinio pieno rodikliais ir pagal juos šliejamės prie ES autsaiderių.

Tad visai nenuostabu, kad tarp tokių netolygių jėgų rinkoje lygiaverčio dialogo būti negali. Smulkūs pieno gamybos ūkiai yra priversti susitaikyti su jiems diktuojama kaina. Jie neturi derybinės ir rinkos galios šios situacijos keisti, nes kooperuotis vis nesiseka, o koncentracijos procesai nepalankiomis sąlygomis dažniausiai užtrunka ilgai.

Ir rinkos reguliavimo priemonės, įskaitant tiesioginę paramą bei išmokas, šiuo atveju pačios problemos nesprendžia, o tik kosmetiškai glaisto pasekmes. Bandant apginti silpnesnįjį, gilyn stumiamas neefektyvumo pleištas – tokia pieno gamintojų rinkos struktūra neefektyvi, ilguoju laikotarpiu pasmerkta.

Koks būtų sprendimas? Vienareikšmiškai – skatinti žaliavinio pieno gamybos sektoriaus struktūrinius pokyčius. Kodėl gi nepasekus Vakarų šalių, ar netgi Estijos sėkmės keliu? Toje šalyje pragmatizmas ir lakoniški efektyvumo kriterijai ne kartą atsipirko ir leidžia į mus žvelgti iš aukšto. Tuo tarpu Lietuvoje aktyvesnės iniciatyvos užgožiamos pokyčių bijančių sovietinės ideologijos griuvėsių įsitvėrusių skeptikų baltame triukšme ir į žemės ūkį vis dar žvelgiama kaip į labdaros projektą, o ne lygiavertį pelną generuojantį verslą.

Nenumaldomai artėjant rinkimams valdantysis elitas Lietuvoje imasi gausiau politiniais pažadais laistyti su darbo santykiais susijusių akronimų dirvą. Tai itin jautri ir daugelį rinkėjų liečianti tema, tad garantuota, kad abejingų neliks. Vakar Vyriausybė paskelbė ketinanti nuo kitų metų pradžios pakelti neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD). Anot premjero, NPD bus padidintas nuo 166 eurų iki 200 eurų, o papildomas NPD už kiekvieną vaiką šeimoje – nuo dabartinių 60 eurų iki 120 eurų.

Iš pirmo žvilgsnio, šis sprendimas – tikras gaivaus oro gurkšnis pastarųjų metų viešajame dialoge. Gal tiksliau būtų sakyti nesusikalbėjime, nes ekonomistams vis skalambijant apie per didelį darbo santykių apmokestinimą ir nepalankią terpę aukštesnės kvalifikacijos darbuotojams, valdantieji į tai atsakydavo ne kuo kitu, o dar vienu minimalios mėnesinės algos (MMA) kilstelėjimu.

Stebėdami nūdienos darbo rinkos aktualijas, matome, kad užsispyrusiai didinamas MMA tik dar labiau spaudžia struktūrinio nedarbo pleištą gilyn. Šis iš pirmo žvilgsnio patraukliai atrodantis populistinis „kaulas“ liaudžiai ilgainiui gali ilgam strigti gerklėje. Tai tik sutankins nekvalifikuotų bedarbių gretas, nes verslui tiesiog nebeapsimokės jų už tokią kainą laikyti. O tai gresia nusivylimu darbo rinka, ilgalaikio nedarbo lygio didėjimu ir papildoma nuolatine našta viešiesiems finansams. Ypač nuo to kenčia darbui imlūs verslai, kurie neretai negali pasigirti patraukliomis pelno maržomis. Be viso to, kiekvienas toks valdžios žingsnis mažina verslininkų atsparumą „vokelių“ pagundoms.

Vyriausybės siūlomas NPD didinimas – progresyviai veikiantis įrankis. Pagal galiojančią formulę, kuo didesnį darbo užmokestį gauna dirbantysis, tuo mažesnis NPD jam taikomas. Vadinasi, didžiausias išlošis atiteks mažesnes pajamas gaunantiesiems Lietuvos gyventojams. Visa tai yra tikrai puiku, nes nors kartą per visą kadenciją valdantieji savo dosnumą demonstruos ne darbdavių sąskaita. Be to, toks sprendimas šiek tiek pagerins opią jaunimo, jaunų šeimų bei periferijoje besidarbuojančių šalies gyventojų finansinę būklę.

Vis tik tai labiau kosmetinis padažymas, kai šiandien reikia tikros darbo santykių rekonstrukcijos. Juk pagrindinis strateginis tikslas – tvari ir ilgalaikė ekonomikos plėtra – galėtų būti pasiektas tik sukūrus palankią terpę dirbti, gyventi ir mokytis talentingiems ir kvalifikuotiems specialistams. Lietuva per maža, kad konkuruotų pigia darbo jėga. Tarptautinėje arenoje galėtume išsiskirti tik užėmę tvirtą kokybiškos nišinės gamybos, ar aukštesnės pridėtinės vertės paslaugų teikėjos poziciją. O tam būtini pažangūs verslai ir kvalifikuoti, išsilavinę bei nepigūs darbuotojai, kuriuos reikėtų taipogi motyvuoti.

Deja, ilgą laiką kvalifikuota ir aukštesnes pajamas gaunanti darbo jėgos dalis tūnojo politikų dėmesio užribyje. O radikalesnių politinių ir mokestinių iniciatyvų tai keisti praktiškai nebuvo. Bet pagaliau dienos šviesą išvydo šiuo metu dažnai linksniuojamas socialinis modelis. Tai vienas geresnių pavyzdžių, kad rimtos struktūrinės problemos turi būti sprendžiamos kompleksiškai.

Jei pavyktų socialinį modelį įgyvendinti tučtuojau, tai reikšmingai stumtelėtų Lietuvą konkurencingumo kopėčiomis aukštyn. Pagerėtų verslo aplinka, patrauklumas užsienio investuotojams ir manevro laisvė vietiniam verslui. O plečiantis privačiam sektoriui atsivertų didesnės galimybės ir natūraliam darbo užmokesčio augimui. Kitu atveju vis labiau rizikuojame taip ir nerasti savo amplua tarptautiniame kontekste ir likti pilka zona. Smagu stebėti Vyriausybės užsidegimą. Tikėkimės, kad populistinis priešrinkiminis kadrilis Seime neužgoš šios strateginę reikšmę turinčios iniciatyvos. Tokiu atveju net priešrinkiminius MMA didinimo indėlius į politinį kapitalą galima atleisti.

Šiemet atlyginimų didėjimo tempai nemažina apsukų. Dėl pamažu nykstančios darbo jėgos, išskirtinai aukšto užimtumo lygio bei didėjančio specialistų pasiūlos ir paklausos neatitikimo darbo kaina šauna į viršų metinis augimas sustiprėjo nuo 4,3 proc. pirmąjį ketvirtį iki 4,6 proc. antrąjį ketvirtį. Realusis darbo užmokestis dėl nuosaikių kainų lygio pokyčių per metus padidėjo per 5 proc.

Kaip įprasta, privatus sektorius lanksčiau ir operatyviau reaguoja į besikeičiančią situaciją darbo rinkoje, tad atlyginimai privačiose įmonėse auga greičiau. Vidutinis darbuotojų skaičius per metus ūgtelėjo 2,5 proc. – tai lėmė vien privatus sektorius, kadangi valdžios aparate dirbančiųjų skaičius susitraukė 0,8 proc. Atlyginimų augimo nestabdo net didėjantis laisvų darbo vietų skaičius, kurių per metus paaugo 2,8 proc. iki 13,4 tūkst. Atsigaunantis vartojimas ir paslaugų sektoriaus renesansas formuoja naujas darbo vietas – labiausiai jų padaugėjo prekyboje.

"Eurostat" duomenimis, šių metų rugpjūčio mėnesį suderintas ir sezoniškai išlygintas nedarbo lygis Lietuvoje siekė 8,5 proc., palyginti su 11,1 proc. euro zonoje. Paskutinį kartą panašaus dydžio nedarbo lygis buvo užfiksuotas 2008 m. pabaigoje. Taigi spaudimas atlyginimams kilti išliks didelis ir vidutiniu laikotarpiu. Be to, Lietuvos darbo birža jau kurį laiką konstatuoja vis didėjantį darbo pasiūlos ir paklausos atotrūkį. Nepaisant naujos jaunosios darbo jėgos antplūdžio liepą, kai darbo pradeda ieškoti ką tik mokslus užbaigę absolventai, bedarbio statusas suteiktas 24,5 tūkst. asmenų, arba 6 proc. mažiau prieš metus.

Įdomu, kad po ilgos pertrauktos registruotas ir statistikos departamento tyrimo būdu nustatomas nedarbo lygis praktiškai sutampa. Aukštos kvalifikacijos darbuotojų nepritekliaus problema nėra greitai išsprendžiama. Tad darbuotojai galės diktuoti savo sąlygas darbdaviui ir artimiausioje ateityje. Tačiau ne visų sektorių vadovai gali pradžiuginti savo darbuotojus žymiais atlyginimų šuoliais.

Kitą vertus, per ateinančius dvejus metus Lietuvoje prognozuojamas spartus 4-6 proc. darbo užmokesčio augimo tempas, t.y. atlyginimai augs tris kartus sparčiau nei vidutiniškai euro zonoje. Artimiausiais metais infliacija tiek Lietuvoje, tiek euro zonoje nenutols nuo nulio. O tai reiškia, kad perkamoji Lietuvos gyventojų galia per ateinančius metus gerės ir namų ūkių lūkesčiai pamažu stiebsis į viršų.