Patys pramonininkai akcentuoja, kad paklausa yra atsigavusi tiek vidaus rinkoje, tiek svetur. Europos Komisijos duomenimis, vietos ir eksporto užsakymų vertinimų rodikliai yra aukščiausi nuo 2011 m. Be to, pramonės atstovai ateityje tikisi ir geresnės produkcijos realizavimo kainos. Tiesa, analizuojant šio sektoriaus lūkesčių kreives, augimo potencialą ateityje ribos priežastys susijusios su gamybos veiksniais. Nerimą kelia pramoninkų vertinimai dėl didesnės planuojamos darbo jėgos paklausos. Darbo rinka Lietuvoje yra sekli, o paspartėjusi emigracija ją baigia visiškai nualinti. Tuo tarpu, darbuotojų „importo“ praktika dar vis neįprasta ir jos atvejai pavieniai. Tad būtent tinkamos darbo jėgos stygius gali tapti tuo lemiamu pagaliu į įsibėgėjusius Lietuvos pramonės ratus.

Europos komisijos tyrimas taip pat rodo, kad kol kas pramonės atstovai neskuba modernizuoti gamybos ir mažinti priklausomybės nuo sparčiai brangstančio darbo jėgos veiksnio, arba tai daro nepakankamai intensyviai. Europos Komisijos skelbiamas sezoniškai išlygintas kapitalo panaudojimo lygis Lietuvoje jau kurį laiką fiksuoja vis naujus istorinius rekordus. 2017 m. rugsėjo mėnesį jis siekė 77,6 proc. ir tai buvo aukščiausias rodiklis Baltijos šalyse.

Puikius metus fiksuoja ir kasybos bei karjerų eksploatavimo veikla. Šiemet šios pramonės šakos produkcijos apimtys šoktelėjo beveik ketvirtadaliu. Tokie rezultatai nestebina: aktyvus ir dinamiškas statybų sektorius teikia rimtus užsakymus šiai statybines medžiagas tiekiančiai pramonės šakai ir verčia sparčiai didinti apsukas.

Vertinant atskirų apdirbamosios pramonės šakų rezultatus, daugeliui metai išties šaunūs. Sparčią gamybos apimčių plėtrą demonstruoja metalų ir metalo gaminių, elektronikos, baldų, kitų transporto priemonių pramonės šakos. Pagreičio, palyginti su 2016 m., nepraranda medienos, kamštienos ir popieriaus gamyba. Šioms šakoms energijos įliejo atsitiesusi Europos Sąjungos ekonominė plėtra. Atsigaunantis namų ūkių vartojimas pagrindinėse Lietuvos eksporto rinkose – Vokietijoje, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Baltijos šalyse reiškia didesnius užsakymus mūsų pramonininkams.

Prastesnius nei pernai rezultatus demonstruoja drabužių siuvimo bei odos ir jos dirbinių gamybos veiklos. Tai itin darbui imli pramonės šaka, tad nenuostabu, kad stipriai ją paveikė pastarųjų metų mėnesinės minimalios algos kėlimas ir bendros spartaus atlyginimų augimo tendencijos. Taipogi nestebina, ypač prasti gėrimų pramonės rodikliai. Gėrimų produkcijos nuosmukį lėmė ribojanti Vyriausybės alkoholio akcizų politika. Dar viena pramonės šaka susidurianti su sunkumais – chemikalų ir chemijos produktų gamyba. Šioje šakoje vyrauja stambios Lietuvos trąšų gamintojos, kurių rezultatus įtakoja nepalanki situacija pasaulinėse trąšų rinkose: trąšų kainoms nuo 2016 m. dugno reikšmingiau atsitiesti neleidžia didėjanti gamintojų konkurencija pasaulyje.

Įvertinus Lietuvos apdirbamosios gamybos tendencijas, šiemet galime drąsiai fiksuoti ilgai lauktą lūžį. Kertinis eksporto lokomotyvas persigrupavo, atgavo solidų pagreitį ir įneša rimtą stimulą subalansuotai Lietuvos ūkio plėtrai. Pagrindiniu iššūkiu išlieka išspręsti darbo jėgos stygiaus ir kylančių kaštų uždavinį aktyviau investuojant į pajėgumų atsinaujinimą, nes būtina išlaikyti konkurencingumą bei neprarasti pasiekto tempo.

Kad galima būtų palyginti šalis, pasitelksime santykinius rodiklius. Lietuvos TUI apimtis, tenkanti tūkstančiui gyventojų, sudaro 5,2. ES rikiuotėje pagal šį santykį esame treti nuo galo ir lenkiame tik Rumuniją (3,7) ir Graikiją (2,7). Tuo tarpu nuo Estijos (15,9) atsiliekame tris kartus, o nuo latvių (7,4) – 1,4 karto. Eurozonos vidurkis apskritai spingso tolimas ir nepasiekiamas tarytum laimės žiburys – 24,6. Lietuvos TUI įplaukų statistinės eilutės atrodo skurdžiai kaimynių kontekste, ką jau kalbėti apie platesnius horizontus.

Paklausite, kam tų investicijų? Gal mes ir be jų išsisuksime? Vargu. Lietuva jau išsėmė savo pigia darbo jėga ir „perku-parduodu“ verslo logika grįsto ekonominės plėtros modelio potencialą. Darbo jėga nebe tokia ir pigi, jos dėl emigracijos mažėja. Būtina imtis priemonių ir keistis iš esmės. Metas ieškoti naujo patrauklaus ūkio augimo modelio, nes priešingu atveju save pasmerksime stagnacijai ir atotrūkis nuo kaimynių išaugs dar stipriau.

Bet ruošiantis rimtam šuoliui, būtina pasirūpinti moderniais sportiniais bateliais. Deja, pagal Eurostat klasifikaciją, Lietuvoje vyrauja žemo ir vidutiniškai žemo technologinio lygio gamyba. Rikiuojamės ES valstybių sąrašo gale pagal aukštųjų technologijų eksporto dalį, o aukštųjų technologijų pramonė ir paslaugos tesukuria tik 2,5 proc. BVP. Palyginimui, Estijoje šis rodiklis sudaro 4,5 proc., o vidutiniškai ES – 4,7 proc. Tad tenka pripažinti, iki savos gamybos modernių sportbačių toloka, kol kas ir toliau tenkinsimės guminiais. Bet koks gi šuolis su guminiais?

Yra ir kita išeitis – modernius sportinius batelius importuoti. Tam puikiai tarnauja protingai pritrauktos TUI. Juk investuojančios tarptautinės kompanijos atsineša mokslinį ir technologinį bagažą, patentus, vakarietišką patirtį ir etikos standartus, į kitą lygį kilsteli verslo santykių kartelę, jau nekalbant apie reklamą šaliai, naujas darbo vietas ir solidų darbo užmokestį. TUI galią puikiai iliustruoja netipinis Airijos pavyzdys. Net ir nebūtina grįžti į šios valstybės sėkmės istorijos pradžią, užtenka žvilgterėti į 2015 metus. Kuomet Europos Sąjungos ekonomika vos šliaužė varganais 2 proc., Airija šoktelėjo neįtikėtinais 26 proc.! To priežastis – išskirtinai patrauklus Airijos investicinis klimatas. Dėl itin palankios mokestinės aplinkos, multinacionalinės kompanijos inversijos sandoriais ir kitais būdais pasirinko Airiją savo pagrindinės buveinės vieta, perkėlė didžiąją dalį kapitalo, gamybos priemonių ir intelektinės nuosavybės. Tai per metus gerokai pakeitė šalies ekonominį veidą. Nors šiame BVP šuolyje yra daugiau statistinės magijos dėl multinacionalinių kompanijų vidaus sandorių apskaitos, nei realios sukurtos vertės ekonomikai, bet užtat kokia reklama šaliai, ką jau kalbėti apie biudžeto pajamas iš šių banginių!

Akivaizdu, kad pasirinkta mokesčių „rojaus“ strategija vis dar veikia ir išskiria Airiją iš pilkos masės, nes ta šalis neturi jokių kitų žymių pranašumų. To grąža – ši šalis traukia tarptautinius verslo banginius ir šokiruoja pasaulį dviženkliais augimo tempais. Panašios strategijos – išsiskirti – jau daugelį metų nuosekliai laikosi Estija – akį traukianti lakoniška mokesčių sistema, tvarkingai valdomas viešasis sektorius, pasitikėjimą kelianti contraciklinė fiskalinė politika, 2009 m. krizės apogėjuje įvykdyta darbo santykių liberalizavimo reforma. Dėl šių priežasčių Estija pagal įvairius kriterijus – visa galva aukščiau tiek už mus, tiek už latvius. Beje, Latvija irgi teisingame kelyje. Jų ruošiama patraukli mokesčių reforma iškart reikšmingai stumteltų šią šalį į priekį investuotojų akyse. Nulinis pelno mokesčio tarifas reinvestuojamam pelnui – 2:1 kaimynių naudai, nes mūsų alternatyva tam – pelno mokesčio lengvata investicijoms į inovacijas ir mokslinius tyrimus – palyginti, tik lašas jūroje.

Kuo pasigirti galime mes? Esame pilka, susiniveliavusi, klampi dėmelė ES žemėlapyje ir dar vis nemažai žmonių net ir pačioje Europoje mano, kad mūsų sostinė – Ryga. Gyvename pagal politinį tvarkaraštį, siautėjant populizmo skersvėjams ieškom naujų būdų suraikyti mokestinių pajamų pyragą, bet neieškome mielių, kaip jį iškepti didesnį. Blaškomės, vis keičiam mokestinę kryptį ir įvairiais kitokiais sunkiai prognozuojamais sprendimais drebinam verslo aplinką. Manau, kad jokiam investuotojui gyvenimas ant aktyvaus ugnikalnio negali atrodyti patrauklus.

Lietuvos apdirbamoji pramonė – kertinis šalies eksportuotojas išorėje realizuojantis apie du trečdalius pagamintos produkcijos. Tad nenuostabu, jog šiam ūkio segmentui gyvybiškai svarbi pagrindinių eksporto rinkų ekonominė sveikata. Daugiausia lietuviškos kilmės eksporto tenka Vokietijai, Švedijai, Lenkijai, Jungtinei Karalystei ir Latvijai. Šių šalių plėtrą lemia atsigavęs namų ūkių vartojimo apetitas. O tai reiškia ir didesnę paklausą importui iš Lietuvos.

Pirmasis ketvirtis eksporto prasme Lietuvos pramonininkams buvo visai sėkmingas. Šios ekonominės veiklos produkcijos eksportas to meto kainomis ūgtelėjo 16,8 proc., o atmetus naftos produktus – 7,8 proc. Lietuva apie pusę savo eksportuojamos pramonės produkcijos išveža į kitas euro zonos šalis. Ir nors bendras šio regiono ekonomikos atsigavimas dar vis labai trapus, vis tik Lietuvos eksportuotojų taikinyje pačios atspariausios valstybės. Tad Lietuvos eksportas į kitas euro zonos šalis pirmąjį ketvirtį buvo 11 proc. didesnis nei prieš metus. Tiesa, vertėtų paminėti, kad nemažą dalį eksporto pajamų dalį sunešė ne fiziškai didesnės eksporto apimtys, o kylančios produkcijos kainos.

Be to, tęsiasi apšilimas ir JAV rinkoje. Jau antrus metus iš eilės stebime itin sparčią lietuviškos kilmės eksporto plėtrą į šią rinką. 2015 m. į JAV eksportavome trečdaliu daugiau nei 2014 m., o pernai šį regioną pasiekė net 24 proc. daugiau lietuviškų prekių. Akivaizdu, kad konkurencingumo išlošis dėl atpigusio euro, diplomatinės, politinės bei verslo pastangos duoda vaisių ir padeda įsitvirtinti šioje patrauklioje rinkoje. Po Rusijos embargo JAV svoris lietuviškos kilmės eksporto struktūroje šoktelėjo nuo 2 proc. iki 3,5 proc. ir ji tapo 11-ta pagal svarbą eksporto partnerė. Tiesa, neapibrėžtumą dėl ateities šioje rinkoje temdo D. Trumpo protekcionistiniai pažadai. Vis tik išvadas apie naujojo JAV prezidento retoriką daryti dar labai anksti. Ne vienas pavyzdys jau parodė, kad neretai jo kalbos su darbais nedaug turi bendro.

Pačių pramonininkų vertinimais, gamybos apimčių augimą ypač riboja priežastys, susijusios su gamybos veiksniais. Europos Komisijos skelbiamas sezoniškai išlygintas kapitalo panaudojimo lygis Lietuvoje jau kurį laiką fiksuoja vis naujus istorinius rekordus. 2017 m. kovą jis siekė 76,5 proc. Kad metas efektyvinti veiklą ir atnaujinti gamybos pajėgumus, byloja ir nesiliaujanti įtampa darbo rinkoje. Darbo kainos šuoliai – viena iš kertinių priežasčių, kodėl pastarąjį pusmetį bjuro pramonės įmonių vadovų lūkesčiai dėl darbuotojų skaičiaus didinimo. Besitęsiantis kvalifikuotų darbuotojų trūkumas kelia darbo kaštus sparčiausiais tempais nuo prieškrizinių laikų, tad pramonės atstovams būtina galvoti apie mažiau darbui imlią gamybą.

Vertinant Lietuvos apdirbamosios gamybos ateities perspektyvas, nekantriai laukiame lūžio. Pagrindiniai šių metų pramonės atstovų uždaviniai – dar uoliau tęsti pernai pradėtą gamybos efektyvumo didinimą investuojant, atnaujinant pajėgumus ir mažinant priklausomybę nuo žmogiškojo kapitalo. Tik kruopščiai atlikus šiuos namų darbus pavyks užkopti konkurencingumo laipteliu aukštyn ir atversti naują lapą aktyvesnei ir tvariai plėtrai.

Darniam valstybės vystymuisi būtina ilgalaikė strategija, kurios pagrindinis tikslas ir sėkmės matas – stiprios viduriniosios klasės gerovė. Jei tos motyvuotos darbščiosios bitelės, nevengiančios veikti, kurti, siekti, mokytis ir tobulėti, bus patenkintos ir nesuvaržytos, jų prineštu medumi mėgausis ir likę socialiai jautresni visuomenės segmentai. Bet jei jas imsime spausti, ar apiplėšinėti, jos išskris ir neš medų kitur. O tada jau visiškai nesvarbu, kokiais būdais mes tą lašelį dalinsim, jo vis tiek bus maža. Tad pagrindinis tikslas Lietuvai ir būtų tapti patraukliu aviliu tokioms darbščioms ir sumanioms bitelėms, kad jos ne tik niekur neišskristų, bet norėtų grįžti iš kitų avilių. Deja, šios primityvios alegorijos kertinę idėją šiandien įgyvendinti – misija neįmanoma. Trūksta koordinacijos ir vieningos krypties. O, kaip sakė Seneka, kai nežinai į kurią pusę plaukti, joks vėjas tau nepalankus. Be viso to, leisgyvės ir tos mūsų bitelės – viduriniosios klasės praktiškai nėra, o jos užuomazgas vis taikomasi apkrauti progresyviniais, ar solidarumo mokesčiais.

Chrestomatinis didžiojo strateginio plano nebuvimo pavyzdys – ,,Sodra“ ir užprogramuotas jos dardėjimas prarajon. Juk nesvarbu, ar taškais, ar eurais mes matuosime į Sodrą patekusias savo sumokėtas įmokas, tai vis tiek tebus netvarus Lietuvos demografinėmis sąlygomis pay-as-you-go pensijų modelis. Ir kai dabartinis jaunimas pasens, net ir daugiausiai taškų surinkę šaunuoliai iš ,,Sodros“ gaus juokingas sumas dėl numatomos demografinės dirbančiųjų duobės.

Kaip laipsnišką išsivadavimą iš šios pasmerktos sistemos, kadaise pasirinkome dalies savo sumokamų mokesčių atidėjimą senatvei į privačius pensijų fondus. Deja, vietoj to, kad ta mūsų sumokėtų įmokų privačiai kaupiama dalis laipsniškai didėtų, ją kiekvienai progai pasitaikius blaško politiniai ir / arba populistiniai vėjai ir skersvėjai.

Bet grįžkime prie „bitučių“. Kokią žinutę tiems, į kuriuos dedamos visos Lietuvos ekonomikos konkurencingumo ir plėtros viltys – IT specialistams, aukštųjų technologijų pramonės ir paslaugų ekspertams, biochemikams, molekulinės biologijos specialistams ir kitiems dar nepabėgusiems aukštos kvalifikacijos savo srities asams – siunčia toks žongliravimas jų finansine ateitimi? Pirma, tokia netvari, neefektyvi ir nepastovi sistema nemotyvuoja joje dalyvauti, greičiau jau priešingai. Antra, ši sistema mūsų „bitutėms“ dar ir nesąžininga. Sodros išmokoms lubos stipriai nuleistos, o įmokoms – siekia padangę. 2017 m. metams jos sudaro 120 vidutinių darbo užmokesčių (VDU), t.y. apie 7,5 tūkst. eurų per mėnesį, 2018 m. – 108 VDU, 2019 m. – 96, ir palaipsniui mažyn iki 60 VDU, arba 3,7 tūkst. eurų 2022 m. Bet tai irgi labai daug – tik pavienėms „bitelėms darbininkėms“ pavyks jas pasiekti, o didžioji dalis viduriniosios klasės jų nematė ir nematys. Jomis mėgaus tik saujelė turtingiausių. Tai gana kontraversiškai skamba žinant kasrinkiminį atskirties mažinimo leitmotyvą bei siekius susigrąžinti nutekėjusius „protus“, ar pritraukti tiesiogines užsienio investicijas.

Suprantamas dabartinės valdžios noras pagerinti šiandienos senjorų būtį, bet tokiais sprendimais pasmerkiami būsimi senjorai ir visa Lietuvos ateitis. „Kicking the can down the road“ (spirti skardinę nuokalnėn) nėra ekonominės politikos strategija.

Kas yra vidutinių pajamų spąstai? Taip ekonomistai vadina besivystančios šalies raidos fazę, kuomet sparti ūkio plėtra išsikvepia dėl konkurencingumo tarptautinėje rinkoje praradimų, išaugus darbo kaštams. Paprastai tokiose valstybėse vyrauja primityvi pramonė, o augimo spartą lemia žema palyginamoji bazė ir pigūs gamybos veiksniai.

Vidutinių pajamų kritinę ribą pasiekusi šalis turi dvi alternatyvas: struktūrinių reformų keliu šoktelėti į aukštesnę lygą ir užsitikrinti naujus konkurencinius pranašumus tolesnei ilgalaikei plėtrai, arba strigti šiuose spąstuose ilgam. Vis tik laimingųjų, kurioms pavyko per pastaruosius penkiasdešimt metų išsiveržti virš vidutinių pajamų barjero, yra tikrai nedaug. Deja, ne visoms pasisekė išsilaikyti aukštesnėje lygoje – pavyzdžiui, Graikijai. Tuo tarpu, chrestomatinėmis sėkmės istorijomis puikuojasi visi Azijos tigrai (Honkongas, Singapūras, Pietų Korėja, Taivanas) ir Airija, sugebėjusi kardinaliai persitvarkyti ir tapti investicijų ir inovacijų traukos centru.

Net ir Estijos pavyzdys įkvepia. Dėl savalaikių reformų Estijoje šiandien nėra emigracijos problemos, ši šalis mėgaujasi didžiausiu Baltijos šalyse tiesioginių investicijų portfeliu, puikiais konkurencingumo ir ekonominės laisvės balais bei aukščiausiais inovacijų ir pažangaus verslo rodikliais. Estijos aukštųjų technologijų sektoriaus svoris BVP tik vos vos atsilieka nuo ES vidurkio, kai tuo tarpu mes vis dar velkamės ES rikiuotės gale.

Kaip šiose konkurencingumo lenktynėse atrodo Lietuva? Vertinant laikotarpį po įstojimo į ES, ji buvo daug žadanti naujokė. Neilgai trukus po įstojimo mums prigijo „Baltijos tigro“ etiketė, vėliau nustebinome sugebėjimu staigiai atsitiesti iš 2009 m. nuosmūkio, visa tai padėjo skinti laurus konvergencijos šuolio rungtyje tarp besivystančių ES narių.

Vis tik pastarųjų poros metų makroekonominiai rodikliai daugeliui analitikų kelia rimtą susirūpinimą. Lietuva, tarsi tįstantis paauglys, baigia išaugti iki šiol galiojusį pigia darbo jėga grįstą ekonomikos vystymosi modelį. Emigracijos nustekentos darbo rinkos išsibalansavimas ir chroniškas darbuotojų trūkumas jau kurį laiką verčia darbdavius stipriai kelti atlyginimus. Tad pigios darbo jėgos „etiketę“ galime pamiršti – šiuo aspektu jau esame nebepajėgūs konkuruoti su kitomis didesnėmis Centrinės Rytų Europos valstybėmis, ką jau kalbėti apie Tolimuosius Rytus. Kad parduoti savo produkciją užsienyje sekasi vis prasčiau, byloja ir kelintus metus iš eilės prastėję eksporto rodikliai. Tiesa, tam būta reikšmingų geopolitinių aplinkybių, tačiau jos tik paspartino tai, kas neišvengiama.

Akivaizdu, kad Lietuvai pribrendo metas pasirūpinti nauju konkurencingumo „rūbu“ – rasti naują modelį, kuris padėtų išlikti patraukliu žaidėju tarptautinėje arenoje. Kad tai pavyktų, būtina sekti sėkmės pavyzdžiais ir kurti palankią terpę veikti, kurti, mokytis ir gyventi. Privalu siekti tapti traukos centru ne tik investicijoms, bet ir kokybiškam žmogiškajam kapitalui. Tai ypač svarbi plano, kaip peršokti vidutinių pajamų barjerą ir tęsti ekonomikos spurtą, dalis.

Kad mūsų laukia titaniškas darbas, rodo trumpa statistinė mūsų ūkio diagnostika. Lietuvoje aukštųjų technologijų sektorius tesiekia 2,5 proc. BVP, pagal šį rodiklį lenkiame tik Graikiją, o nuo ES vidurkio atsiliekame beveik perpus. Mūsų šalyje vyrauja žemų ir vidutiniškai žemų technologijų pramonė. Aukštųjų technologijų pramonės svoris ekonomikoje yra daugiau nei du kartus mažesnis palyginti su ES vidurkiu. Išlaidos moksliniams tyrimams ir plėtrai Lietuvoje tesiekia 1,04 proc. BVP – perpus mažiau nei vidutiniškai ES ir net apie triskart mažiau nei Šiaurės šalyse. Be to, jei šiose pažangiose valstybėse didžiąją moksliniams tyrimams skirtų lėšų dalį įsisavina privatus sektorius, tai Lietuvoje privataus sektoriaus iniciatyvos pritraukia tik mažiau nei trečdalį visų moksliniams tyrimams ir plėtrai skirtų išlaidų. Santykinai daugiausiai šio „pyrago“ Lietuvoje suvalgo švietimo sektorius. Problema ta, kad švietimo ir privataus sektoriaus sinergija Lietuvoje yra dar labai silpna, tad didžioji dalis švietimo sektoriaus inicijuotų mokslinių tyrimų sunkiai taikomi praktikoje ir realios praktinės grąžos negeneruoja.

Gera pradžia būtų veikti, stengtis ir kurti motyvuojanti stabili ir lakoniška mokestinė terpė, verslumo iniciatyvos nežlugdantis reguliacinis aparatas, efektyvus viešasis sektorius ir nūdienos realijas atitinkantis darbo rinkos reglamentavimas.

Tiesa, vilčių teikia šią savaitę vykusiame Finansų rinkų forume Finansų ministro išsakytos keturių A svajonės apie valstybę, kuri remiasi aukštu mokslu, aukštomis technologijomis, aukšta pridėtine verte ir aukštu valstybės valdymo efektyvumu. Deja, nūdienos situacijoje svajonių neužtenka, metas pradėti ryžtingai veikti.

Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, mažmeninės prekybos įmonių apyvarta (palyginamosiomis kainomis) birželio mėn. palyginti su atitinkamu laikotarpiu prieš metus išaugo 7,5 proc. Itin sparčiai augo mažmeninės prekybos ne maisto prekėmis apyvartos, jos per metus šoktelėjo 8 proc., intensyvi buvo ir prekyba degalais.

Palyginti su gegužės mėn. mažmeninės prekybos apyvarta (panaikinus darbo dienų ir sezono įtaką) padidėjo 0,8 proc. Birželio mėnuo pasižymi ryškiu sezoniškumo veiksniu laisvalaikio prekių, drabužių ir avalynės prekyboje. Vasaros sezonui prasidedant, prekybos centrai sulaukia didesnio susidomėjimo laisvalaikio prekėmis, sportiniu ar turistiniu inventoriumi, sezonine apranga bei avalyne. Prekybos apyvartos augimą skatina ir pirmosios akcijos, nukainojimai.

Mažmeninės prekybos apyvartų rodiklis – svarbus indikatorius, padedantis operatyviai matuoti šalies gyventojų vartojimo apetitą. O vertinant Lietuvos ekonomikos vežimą tempiančių makroekonominių „arkliukų“ sveikatą, būtent namų ūkių vartojimas bent jau kol kas išliko vienas sveikiausių ir atspariausių. Tam įtakos turėjo gerėjančios darbo rinkos tendencijos, sveikesni užimtumo rodikliai ir besistiebiantys atlyginimai. Pirmąjį šių metų ketvirtį darbo užmokestis vidutiniškai šalyje ūgtelėjo 4,3 proc., atlyginimai kilo praktiškai visose ekonominėse veiklose, ypač IT ir ryšių, statybų, apdirbamosios pramonės ir profesinės, mokslinės ir techninės veiklos segmentuose. Emigracijos ir kvalifikuotų darbuotojų trūkumo įbauginti darbdaviai net ir išsikvėpus infliacijos spaudimui dosniau kelia atlyginimus. Panašu, kad ši tendencija išliks ir toliau, nes net ir su sunkumais susiduriančių veiklų vadovai turimų darbuotojų neskuba atleisti, žinodami, kaip sudėtinga jų surasti. Tad iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad iš Rytų nutįsęs nerimo ir įtampos šešėlis, pakirtęs eksportuojantį sektorių, vidaus paklausa mintančio augimo mechanizmo dar vis nepalietė.

Tačiau pirmuosius įtarimą keliančius ir vartojimo perspektyvas temdančius ženklus galima užčiuopti detaliau panagrinėjus vartotojų lūkesčių rodiklį. Remiantis Europos Komisijos duomenimis, sezoniškai išlygintas vartotojų lūkesčių indeksas, be pertraukos gerėjęs nuo pernai metų rugpjūčio, šiemet pakeitė kryptį ir prastėja jau tris mėnesius iš eilės. Apklausos duomenimis, gyventojai vis geriau ir geriau vertinę tiek šalies, tiek savo asmeninių finansų perspektyvas, šių metų antrąjį ketvirtį ėmė abejoti. Aukštyn rietėsi ir bedarbystės rizikos vertinimų rodiklio trajektorija. Šių metų kovą buvo fiksuotas mažiausias nedarbo rizikos suvokimo lygis nuo prieškrizinių laikų. Deja, birželį stebėjome jau šiek tiek didesnį vartotojų nerimą dėl galimos nedarbo problemos ateityje. Taigi, eksportuojančius sektorius purtęs ekonominis šaltukas po truputį skverbiasi ir į vidaus rinką. Ilgainiui tai gali paveikti ir vartotojų elgseną – rožinius akinius atidėję į šalį namų ūkiai gali pradėti kartotis per krizę išmoktas taupumo ir atsargumo pamokas.

Vertinant mažmeninės prekybos perspektyvas antrąjį pusmetį, laikomės nuosaikaus optimizmo. Gyventojų ūpą vartoti palaikys darbo rinkoje užprogramuotas tolesnis atlyginimų didėjimas, defliacija ir galbūt ryškesni atsigavimo vėjai iš Vakarų. Vartotojų nuotaikas, o kartu ir polinkį vartoti, gadins vangesnė bendra Lietuvos ekonomikos raida ir paaštrėjęs nerimas dėl asmeninių finansų ateities neapibrėžtumo. Be to, metiniam vidaus prekybos rezultatui šiemet įtakos turės ir statistinis veiksnys. Numatomo euro įvedimo iš vėžių išmušti gyventojai suskubo apsirūpinti ilgalaikio vartojimo prekėmis iš anksto, todėl šiemet stebime šiek tiek kuklesnius šių kategorijų augimo tempus.

Pastarųjų savaičių įvykiai maisto žaliavų rinkose derliaus laukiantiems Lietuvos ūkininkams įžiebė vilties. Jau porą metų iš eilės įspūdingos apimties derliaus sulaukusi Lietuva vis nusivildavo bandydama jį realizuoti tarptautinėse rinkose. Pasaulio aruodai buvo perpildyti, nes įstabaus derliaus sulaukėme netik mes.

Šių metų pradžia pokyčių nežadėjo – tiek Tarptautinė grūdų taryba, tiek kiti stambieji žemės ūkio stebėsenos centrai šiam sezonui prognozavo itin šviesias derliaus perspektyvas ir gausias atsargas laikotarpio pabaigoje. Natūralu, kad tokie lūkesčiai neleido atsitiesti grūdų kainoms.

Tačiau birželį situacija pasikeitė kardinaliai. Perteklinė drėgmė JAV ir besitęsiančios sausros Kanadoje, Australijoje Argentinoje, ES bei Centrinės ir Rytų Europos šalyse pakando investuotojų lūkesčius ir po ilgos pertraukos pažadino „bulių“ rinką. Rinkos dalyviai karštligiškai puolė uždarinėti trumpąsias pozicijas ir „statyti“ ant grūdų kainų augimo. Tokia jų elgsena vertė grūdus brangti. Kviečių kaina Europoje užkopė į aukščiausią lygį nuo pernai metų pavasario ir tai dar, tikėtina, ne pabaiga.

„Commerzbank" vykdytos apklausos duomenimis, šiuo metu dauguma institucinių ir korporatyvinių investuotojų tikisi tolesnio javų kainų kilimo ilguoju laikotarpiu: 63 proc. apklaustųjų mano, kad kviečių kainos turėtų kilti toliau ir tik 13 proc. tikisi kainų nuosmukio. Vertindami ateinančių trijų mėnesių perspektyvas, apie pusė respondentų tikisi kviečių brangimo, tuo tarpu, kad kviečiai ateinančiais mėnesiais pigs, nemano nė vienas apklausos dalyvis. Be to, europietiškų kviečių kainai palankus yra ir pastarosiomis savaitėmis pigęs euras. Besitęsianti Graikijos beprecedentė drama bent taip pasitarnavo Europai – Graikijos rizikos pakąstas euras dolerio atžvilgiu nuvertėjo net virš 3 proc. Dėl to europietiški kviečiai pasaulio rinkose tapo konkurencingesni.

Lietuvos ūkininkams tokios grūdų kainų tendencijos taiso ūpą, nes šiems metams prognozuojamas labai neprastas vietinis derlius. Šiais metais grūdinėmis kultūromis apsėta 7,3 proc. daugiau ploto, nei pernai, o kviečiais apsėtas plotas išaugo net 16,8 proc. Be to, Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas prognozuoja solidų grūdinių kultūrų derlingumo padidėjimą. Dėl to šiais metais turėtume sulaukti dar vieno derliaus rekordo, kuris, instituto prognozėmis, turėtų penktadaliu viršyti pernykštį rezultatą ir siekti net 6,4 mln. t. Kviečių derliaus laukiama net 33 proc. didesnio nei pernai, rugių ir kvietrugių turėtų būti prikulta atitinkamai 26 proc. ir 22 proc. daugiau nei 2014 m., tuo tarpu prastesnio nei pernai laukiama miežių ir avižų derliaus.

Tiesa, šiuo metu ES alinanti sausra neaplenkė ir Lietuvos. Ūkininkai nerimauja, kiek stipriai drėgmės stygius gali paveikti šio sezono rezultatus. Vis tik optimizmo įkvepia orų prognozės, numatančios vėsesnius ir lietingus orus jau ateinančią savaitę.

Lietuva yra svarbi tarptautinės prekybos kviečiais žaidėja. Pernai metų duomenimis, pagal kviečių eksportą Lietuva buvo šešta didžiausia eksportuotoja ES ir nusileido tik Prancūzijai, Vokietijai, Rumunijai, Lenkijai ir Bulgarijai. O įtraukus miltų ir kruopų eksporto apimtis Lietuvai tenka garbinga ketvirta pagal eksporto dydį vieta tarp ES valstybių. 2014-iesiems baigiantis įsibėgėjo ir naujojo derliaus eksportas – paskutinį ketvirtį javų eksportuota 26,6 proc. daugiau, nei prieš metus. Tačiau šių metų pirmaisiais mėnesiais eksportas krito tiek dėl sezoninių veiksnių, tiek dėl nepalankios konjunktūros tarptautinėse rinkose. Pagrindinės lietuviškų javų eksporto rinkos pernai buvo Iranas (41 proc. viso javų eksporto), Saudo Arabija (10 proc.), Latvija (8 proc.), Egiptas ( 7,5 proc.), Turkija (5 proc.) ir Ispanija (4,4 proc.).

Apibendrinant, tikėtina, kad šiemet javų augintojams metai bus visai neblogi. Pakitusi grūdų kainų trajektorija leidžia manyti, kad šio sezono derlių realizuosime geresnėmis sąlygomis, nei pernykštį, o numatomi vėsesni ir lietingi orai išstums sausrą su visomis jos keliamomis rizikomis ir galbūt pavyks fiksuoti naują javapjūtės rekordą.

Jau kurį laiką rekordinėse žemumose strigusios palūkanų normos už paskolas džiugina ne vieną banko paskolą turinčią šeimą. Lietuvos banko duomenimis, vidutinės palūkanų normos, taikomos naujų būsto paskolų turėtojams, pernai metų lapkričio mėnesį slystelėjo žemiau 2 proc. ir šiuo metu tesiekia 1,9 proc. Tai yra istoriškai žemiausias lygis ir šiandien belieka tik juo mėgautis.

Tačiau Lietuvoje būsto paskolos sudaro didžiąją dalį – t.y. 80 proc. – viso namų ūkių įsiskolinimo ir jos dažniausiai imamos ne vieniems ir net ne penkeriems metams. Tad natūralu, kad ilgam laikotarpiui savo likimą su banku susaisčiusiems gyventojams kyla klausimas, kiek ilgai truks šis „pinigų išpardavimas" ir kas bus po jo? Taipogi šis klausimas neduoda ramybės turintiems santaupų – nulinės palūkanų normos už indėlius bankuose susilaukia itin didelio nepasitenkinimo.

Eurą įsivedusi Lietuva palūkanų normų tendencijas importuoja iš euro zonos. Todėl norėdami nuspėti, kokį palūkanų receptą ateityje pateiks Europos centrinis bankas (ECB), esame priversti atidžiai stebėti euro zonos ekonomikos sveikatos būklę ir įvertinti jos raidos perspektyvas. Užsitęsęs euro zonos ūkio sąstingis privertė ECB šių metų kovą išsitraukti sunkiąją artileriją – pradėti kiekybinį skatinimą. Įšvirkšdamas po 60 mlrd. eurų per mėnesį į tarpbankinę rinką ECB tikisi tokiu pertekliniu likvidumu sutepti užrūdijusį regiono ekonomikos variklį. Grynųjų lavina užlieti ir neigiamų palūkanų už indėlius ECB į kampą užspeisti komerciniai bankai, teoriškai, turėtų būti priversti didinti kreditavimą namų ūkiams ir įmonėms. Pigios ir gausios bankų paskolos turėtų paskatinti šiuos ekonomikos dalyvius aktyviau vartoti ir investuoti. O didėjanti paklausa natūraliai priverstų prekes kuriančius ir paslaugas teikiančius verslus sparčiau suktis. Tai ilgainiui sužadintų spaudimą kainoms atsitiesti.

Šiuo metu ECB džiūgauja stebėdamas pirmuosius kiekybiniu skatinimu sulaistytos euro zonos atsigavimo želmenis: vartotojų pasitikėjimo rodiklis yra aukščiausias nuo 2007 m., mažmeninės prekybos apyvartų apimtys yra didžiausios per pastaruosius ketverius metus, nebekrenta ir euro zonos bankų privačiam sektoriui išduotų paskolų portfelis. Atpigusio euro ir itin žemų naftos kainų paskatinta euro zonos ekonomika šių metų pirmąjį ketvirtį išspaudė ir visai solidų 0,4 proc. ketvirtinį BVP augimo tempą, kuris viršijo atitinkamus JAV ir Jungtinės Karalystės rodiklius. Tačiau tai dar tik pirmas žingsnis pergalės link, o ECB šiuo metu vykdomos beprecedentės skatinimo programos neketina keisti bent jau iki 2016 m. rugsėjo. Palūkanų normų didinimo ciklą ECB pradės infliacijai pasiekus tikslinį beveik 2 proc. lygį.

Tuo tarpu stebėdami JAV ūkio tendencijas, finansų rinkų dalyviai aktyviai spėlioja, kada Federalinių rezervų sistema (FED) imsis kelti bazines palūkanų normas. Tiek atsitiesusi bazinė infliacija, tiek solidūs darbo rinkos rodikliai byloja apie tvirtą pagrindą, nuo kurio spiriasi didžiausia pasaulio ekonomika. Tad šiuo metu tik kelių ketvirčių klausimas, kada FED pradės kelti bazines palūkanų normas. Vertinant abipus Atlanto esančių centrinių bankų bazinių palūkanų normų istoriją matome, kad pinigų politikos ciklai juda maždaug koja kojon. Tai lemia tiek globalios finansų rinkos, tiek nykstantys tarpvalstybiniai realaus sektoriaus srautų barjerai. FED pradėjus monetarinio griežtinimo ilgainiui analogiškus žingsnius bus priverstas daryti ir ECB.

Pasakyti konkrečią datą, kada palūkanų normos ims riestis aukštyn, šiandien yra neįmanoma. Euro zonos makroekonominė sveikata vis dar labai šlubuoja ir tai lemia ne cikliniai faktoriai, o chroniškos ligos. Pietų valstybėms įsibėgėti trukdo milžiniškos skolos, struktūriniai barjerai, žemas konkurencingumas, didelis nedarbas ir politinis nuovargis dėl užsitęsusios fiskalinio diržų veržimosi politikos. Visgi naivu būtų tikėtis, kad tokia palūkanų normų aplinka tęsis dešimtmečiais. Todėl svarstantiems ilgalaikio būsto kredito variantus, būtina rimtai apgalvoti ir fiksuotų palūkanų normų atvejį taip apsidraudžiant nuo palūkanų normų nepastovumo rizikos.

Išankstiniais Statistikos departamento duomenimis, šių metų pirmąjį ketvirtį, palyginti su atitinkamu laikotarpiu prieš metus, šalies BVP (palyginamosios kainomis) teaugo 1,5 proc. Kad pirmasis ketvirtis nebus stiprus, prognozavome jau praėjusių metų pabaigoje.

Daugelis lokomotyvų, tempusių Lietuvos ūkį pastaraisiais metais, išsikvėpė, ar susiduria su rimtais išoriniais iššūkiais, o naujiems įsibėgėti prireiks laiko. Taipogi nepalankiai šiemet veikia didelė sėkmingos pernai metų pradžios palyginamoji bazė.

Ekonomikos gyvybingumą palaikė aktyvus statybų sektorius. Statyboms buvo itin palanki ypatingai šilta žiema šiemet. Tiesa, gyvenamųjų pastatų statyba per pernykščio šuolio tampa nebemadinga. Sostinės rinkoje jaučiamas reikšmingas naujo būsto perteklius, prie kurio labai nedera ženkliai kritęs sandorių aktyvumas. Tokios rinkos pasiūlos ir paklausos disproporcijos kreipia būsto kainų kreivę žemyn, o krentančių kainų aplinka atgrasys vystytojus imtis naujų projektų. Tačiau būsto statybos sudaro tik apie penktadalį visų šalyje atliktų statybos darbų, tad sektoriaus pulsą palaikys negyvenamųjų ir inžinerinių statinių plėtotė. Dinamišką statybų raidą šiemet palaikys Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama.

Išlaidos bendrajam pagrindiniam kapitalo formavimui buvo vienas iš kertinių Lietuvos ekonomikos lokomotyvų pastaraisiais metais. Augo ne tik su nekilnojamuoju turtu susijusios investicijos, bet ir įmonių išlaidos veiklos efektyvumo didinimui bei modernizavimui. Tokią verslo elgseną lėmė geri pastarojo meto finansiniai rodikliai, poreikis atnaujinti gamybinius pajėgumus bei mažinti gamybos imlumą darbo jėgai. Tačiau kad modernizacijos procesas turi tęstis, todo rekordinėse aukštumose strigęs kapitalo panaudojimo lygis, be to net ir pernai metų investicijų rodikliais stipriai atsiliekame nuo kaimynių Latvijos ir Estijos. Visgi manome, kad šiemet investicijų plėtra prislops – išaugus neapibrėžtumui, verslas tampa atsargus ir stambius investicijų projektus yra linkęs atidėti, ar net jų atsisakyti.

Vidaus vartojimu mintančios veiklos – vidaus prekyba ir komercinės paslaugos – šių metų pradžioje vystėsi lėčiau. Mažmeninės prekybos apyvartos, neskaitant degalų prekybos, pirmąjį ketvirtį tebuvo tik 2,4 proc. didesnės nei prieš metus. Ypač kuklūs buvo sausio mėnesio prekybininkų rezultatai. Akivaizdu, kad tam didžiausią įtaką padarė euro įvedimo veiksnys. Nemaža dalis gyventojų turėjo sunkumų vertinant kainas eurais ir verčiant sumas į litus, todėl stengėsi stambesnius pirkinius atidėti vėlesniam laikui. Tačiau po tokio apšilimo sausį, vasaris ir kovas buvo daug stipresni, tad negalima teigti, kad Lietuvos gyventojų vartojimo apetitas sugedo.

Lietuvos ūkio metų pradžioje palaikė ir nepaisant visų išorinių iššūkių palyginti sparčiai augusi apdirbamoji pramonė. Šio sektoriaus produkcija išskyrus naftos produktų gamybą, palyginamosiomis kainomis, per metus stiebėsi net apie 5 proc. Tačiau nerimo kelia tai, kad šalyje pagamintas prekes vis sudėtingiau sekasi realizuoti užsienio rinkose. Tai rodo pirmųjų mėnesių eksporto rezultatai – atskaičius naftos produktų įtaką lietuviškos kilmės prekių eksportas susitraukė 0,7 proc. Natūralu, kad prie to prisidėjo itin atšiaurios prekybos sąlygos su Rusija. Be tiesioginio maisto prekių embargo, Lietuvos eksporto srautus į šią rinką trikdė užsitęsusios perteklinės vežėjų, kertančių Rusijos sieną, patikros. Dėl šių apribojimų reikšmingai susitraukė ir re-eksporto apimtys. Tad natūralu, kad sunkiausi šių metų pirmieji mėnesiai buvo Lietuvos Rytų ir Vakarų prekybos srautu mintančiam transporto sektoriui.

Kalbant apie užsienio prekybos perspektyvas, eksportuotojams vilties teikia pirmuosius ryškesnius atsigavimo ženklus demonstruojanti Vakarų rinka. Euro zonos vartotojų pasitikėjimo rodiklis užkopė į aukščiausią lygį nuo 2007 m., atsitiesė ir regiono mažmeninės prekybos apyvartos. aktyvesnio vartojimo Vakaruose užuomazgos leidžia tikėtis, kad ilgainiui vėl padidės šios rinkos apetitas ir Lietuvos eksportui.

Vertinant Lietuvos ūkio trumpojo laikotarpio perspektyvas, akivaizdu, kad pirmasis šių metų pusmetis bus sunkiausias. Besitęsiantys eksportuotojų ir transporto veiklos trikdžiai nepanašu, kad bus greitai panaikinti, o nuo Rusijos nukentėjusioms veikloms prireiks laiko prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų, pertvarkyti verslo modelius ir įsiskverbti į naujas rinkas. Euro įvedimas, pernai skatinęs vartojimą, šiemet veikia priešingai. Be to, besitęsiantis geopolitinis neapibrėžtumas pristabdo investicijas. Tačiau antrojoje metų pusėje, Lietuvos eksportuotojams galutinai prisitaikius prie Rusijos faktoriaus ir Vakarų rinkoms demonstruojant tvaresnį atsigavimą, tikimės ūkio plėtros paspartėjimo.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, mažmeninės prekybos įmonių apyvarta (palyginamosiomis kainomis) vasarį, palyginti su atitinkamu laikotarpiu prieš metus, išaugo 4,3 proc. Palyginti su sausio mėnesiu (panaikinus darbo dienų ir sezono įtaką), mažmeninės prekybos apyvarta padidėjo 1 proc.

Vasario mėnuo pasižymi ryškiu sezoniškumo veiksniu laisvalaikio prekių, drabužių ir avalynės prekyboje. Žiemos sezonui einant į pabaigą, prekybos centrai išsišluoja lentynas išparduodami žiemos laisvalaikio prekes, inventorių ir aprangos bei avalynės kolekcijų likučius, apyvartos augimą skatina įvairios akcijos, nukainojimai. Vasarį prekybininkai pristato prekių asortimentą, skirtą besiruošiantiems naujam sezonui.

Šių metų sausio-vasario mėn. įmonių, prekiaujančių maisto prekėmis apyvarta buvo 0,3 proc. didesnė nei prieš metus, o ne maisto prekėmis prekiaujančių įmonių apyvarta per metus padidėjo 2,7 proc. Bendrą mažmeninės prekybos apyvartų metinį augimą 2,6 proc. lėmė sparčiai augusios prekybos degalais apyvartos.

Nors iš pirmųjų poros mėnesių galima daryti tik preliminarias išvadas, panašu, kad šiemet vartotojai pasižymės daug prastesniu apetitu nei prieš metus. Tam įtakos turi euro įvedimo veiksnys. Numatomas euro įvedimas pernai kėlė daug nepagrįsto nerimo gyventojams, vienas iš labiausiai paplitusių mitų buvo galimas infliacijos šuolis po euro.

Nenuostabu, kad tai paskatino daugelį šeimų apsirūpinti ilgalaikio vartojimo prekėmis ir paslaugomis ir gerino pernykščius mažmeninės prekybos apyvartų rodiklius. Pardavimai 2014 m. pasistiebė 5,6 proc. Labiausiai augo – 8,4 proc. per metus – mažmeninė prekyba ne maisto prekėmis. Aktyvesnė prekyba ne pirmojo būtinumo prekėmis – ne tik euro įvedimo, bet ir pagerėjusios namų ūkių finansinės padėties ir sveikesnės darbo rinkos rezultatas.

Šiemet veikia visiškai priešingos nuotaikos. Lietuvoje fiksuota defliacija įrodė, kad kainų šuolio nuogąstauta buvo visiškai be reikalo. Be to, kuklesniems mažmeninės prekybos pardavimams metų pradžioje įtakos turėjo ir techninis lito keitimas euru bei pratinimasis prie naujos valiutos. Nemaža dalis gyventojų turėjo sunkumų vertinant kainas eurais ir verčiant sumas į litus, todėl stengėsi stambesnius pirkinius atidėti vėlesniam laikui.

Tačiau bendras ekonominis klimatas vartojimui išlieka palankus. Nepaisant tvyrančio nerimo dėl karinio konflikto Ukrainoje ir Lietuvą veikiančių tiesioginio jo užkrato, vartotojų lūkesčiai gerėjo jau šeštą mėnesį iš eilės. Kovo mėnesį vartotojų pasitikėjimo rodiklis siekė -2 – tai aukščiausias lygis nuo 2007 m. pabaigos. Apklausos duomenimis, gyventojai vis geriau ir geriau vertina tiek šalies, tiek savo asmeninių finansų perspektyvas ateinančiais metais, ypač vartotojų nuotaikas skaidrino gerėjanti situacija darbo rinkoje – vis mažiau gyventojų prisibijo bedarbystės rizikos.

Kad darbo rinka Lietuvoje sparčiai sveiksta, iliustruoja jos aktyvumo rikliai. Sezoniškai išlygintas nedarbo lygis Lietuvoje vasarį pagaliau išsivadavo iš dviženklės zonos ir sudarė 9,8 proc. – žemiausio lygio per pastaruosius šešetą metų. Emigracijos ir kvalifikuotų darbuotojų trūkumo įbauginti darbdaviai net ir išsikvėpus infliacijos spaudimui dosniau kelia atlyginimus. Pernai metų pabaigoje vidutinis bruto darbo užmokestis šalyje buvo 5,4 proc. didesnis nei atitinkamu laikotarpiu prieš metus. Panašu, kad ši tendencija išliks ir šiais metais, nes net ir su sunkumais susiduriančios veiklos turimų darbuotojų neskuba atleisti, žinodami, kaip sudėtinga jų surasti.

Namų ūkių vartojimo kolona pernai buvo viena kertinių, į kurias rėmėsi Lietuvos ekonomikos augimas. Šiemet, eksportuojantiems sektoriams vis dar išgyvenant persiorientavimo ir prisitaikymo etapą, o investicijos atslūgus dėl vangesnio statybų sektoriaus sezono, vartotojų paklausa išliks itin svarbiu augimui komponentu. Tačiau tvyranti geopolitinė įtampa ir padidėjęs ateities perspektyvų neapibrėžtumas vers namų ūkius elgtis atsargiau, mažiau išlaidauti ir daugiau lėšų atidėti juodai dienai. Neigiamai vartojimo augimą veiks ir statistinis didelės pernai metų palyginamosios bazės efektas. Todėl pernykščių mažmeninės prekybos rezultatų pakartoti tikrai nepavyks.