Reikėtų pripažinti, kad Lietuvos ūkio augimas visgi buvo mažesnis, nei DNB analitikai praėjusių metų pradžioje – prognozes teko „apkarpyti“ nuo 2,8 proc., matant, kaip lėtai pavyksta įsukti ES investicijų spiralę bei atsižvelgiant į gerokai prastesnius žemės ūkio rezultatus.

Be jokios abejonės Lietuvos ūkio augimą riboja ir nuolatinis emigruojančių gyventojų srautas – nors vartojimas pernai buvo stiprus, mažėjantis gyventojų skaičius kasmet tirpina vartojimo potencialą, o kylant infliacijai ir nebeaugant dirbančiųjų skaičiui tikėtina, kad asmeninio vartojimo apsukos per artimiausius dvejus metus palaipsniui lėtės.

Kita vertus, eksportuotojams atsivers daugiau perspektyvų. Nors DNB analitikai prognozuoja, kad pagrindinė eksporto rinka – Europos Sąjunga – artimiausius kelerius metus augs kukliau, apie 1,3-1,4 proc., pagreitį turėtų įgauti žaliavas eksportuojančios valstybės, mūsų kaimyninės Baltijos ir Šiaurės šalys. Tai leistų kompensuoti lėtesnį ES pagrindinių valstybių importą ir stiprinti gamintojų pozicijas. Apie tai byloja ir geresni verslo lūkesčiai metų pradžioje: pramonės nuotaikos gerėja, penktadalis apklaustų vadovų tikisi spartesnio eksporto augimo, ketvirtadalis žada didinti gamybą. ES investicijų išjudinimas iš mirties taško maitina statybos sektoriaus atstovų optimizmą. Kuklesni yra tik mažmeninės prekybos atstovų užmojai.

Taigi šiuo momentu stiklinė yra greičiau pusiau pilna, nei pusiau tuščia, todėl šiems metams paliekame galioti ankstesnę mūsų BVP augimo prognozę – 3,2 proc. Tiesa, be ryškesnių tiek užsienio, tiek ir šalies verslininkų investicijų bei reformų, realizuoti savo ilgalaikį potencialą Lietuvos ūkiui bus vis sudėtingiau. 

Namų ūkių statistika byloja, kad vidutiniškai maisto prekėms Lietuvoje yra išleidžiama apie penktadalį visų disponuojamų pajamų. Gyventojų apklausos rodo, kad išlaidos maisto produktams „suvalgo“ didžiausią dalį pajamų – tokį atsakymą pateikė net 91 proc. apklaustųjų. Eurostat duomenimis, maisto produktams prieš metus Lietuvoje buvo vidutiniškai kas mėnesį išleidžiama apie 147 eurai – lygiai tiek pat, kiek siekia ES vidurkis. Tai yra dešimtadaliu daugiau nei Estijoje, beveik 40 proc. daugiau nei kaimyninėje Latvijoje ir trim ketvirtadaliais daugiau nei Lenkijoje. Pagal išlaidas maistui ES rikiuotėje esame tarp ES vidurkio ir Jungtinės Karalystės, kurioje mūsų piliečiai uždirba kelis kartus daugiau nei gimtinėje.

Vargu, kad Lietuvoje gyventojai fiziškai valgo daugiau, nors atšiauresnis klimatas ir gali reikalauti daugiau kalorijų. Žvalgytis vien į rinkos dydį taip pat būtų netikslinga, nes tiek Latvijoje, tiek Estijoje vidutinės išlaidos maistui yra gerokai mažesnės. Regis, aukštesnes maisto produktų kainas gilias žemės ūkio tradicijas turinčioje šalyje skatina visa eilė struktūrinių veiksnių – silpna žemės ūkio bendrovių koncentracija, prastas jų našumas, aukštesnės energetikos kainos gamintojams, bendradarbiavimas, maisto produktų kainodara ir mokestinė sistema. Maistas sudaro tik dalį būtiniausių išlaidų, ir tol, kol maistui Lietuvoje bus išleidžiama tiek, kiek Jungtinėje Karalystėje arba Vokietijoje, spręsti nelygybės ir emigracijos klausimus bus itin sudėtinga.

Šįkart tas arklys, tempiantis mūsų ekonomiką, nebuvo žemės ūkis – į priekį mus stumdė vidaus vartojimas. Tai turėjo įtakos kuklesniam trečiojo ketvirčio šalies BVP rezultatui: realus bendrasis vidaus produktas paaugo 1,6 proc. – prasčiausiai per metus.

Geresni paskutinio mėnesio pramonės rezultatai tik iš dalies kompensavo itin santūrią vasaros pradžią, eksporto augimą tramdo augantis neapibrėžtumas, Jungtinės Karalystės svaro sterlingų kurso silpnumas ir lėtas prekybos partnerių ekonominis atsigavimas. Investicijos, kurios praėjusiais metais buvo vienas iš kertinių Lietuvos ekonomikos lokomotyvų, šiemet tempia ūkio augimą žemyn – investiciniai procesai yra jautrūs ekonomikos dalyvių nuotaikoms, kurios optimizmu nežiba. Be to, įmonių modernizavimą riboja dar neįsibėgėjęs naujasis ES investicijų ciklas.

Šiemet šalies ūkis auga didžiąja dalimi pasiremdamas tik viena koja – vidaus vartojimu. Didmeninė ir mažmeninė prekyba išliko pagrindiniu plėtros flagmanu, prie augimo prisidėjo viešbučiai ir restoranai, variklinių transporto priemonių ir motociklų remontas, transportas ir logistika. Geri pastarojo sektoriaus rezultatai yra siejami tiek su vidaus vartojimo renesansu, tiek ir su tranzitine veikla bei teikiamų paslaugų eksportu.

Paskutinis metų ketvirtis gali pademonstruoti geresnius statybos veiklos rezultatus, artimiausiu metu neslops ir vidaus vartojimas. Tačiau tikėtis itin didelio proveržio svarbiausiose pozicijose – eksporte ir investicijose – dar neverta. O ekonomikos augimas, paremtas vieninteliu varikliu, itin gerų rezultatų negarantuoja. Taigi, Lietuvai gali tekti ir šiemet perduoti geltonuosius lyderio marškinėlius Baltijos šalių lenktynėse kaimynei Latvijai.

Lietuvos gyventojų įsiskolinimo lygis – vienas mažiausių Europoje, ir nenuostabu, kad vartojimo paskolų augimas yra kone du kartus spartesnis nei euro zonoje. Metinis šių kreditų pokytis gegužę siekė 9 proc., kai euro zonoje – 4,4 proc. Tiesa, paskolas vartojimui gyventojams siūlo ne tik griežtai centrinio banko prižiūrimos finansų įstaigos, bet ir kiti rinkos dalyviai, turintys teisę teikti vartojimo kreditus. Iš viso metų pradžioje buvo įregistruotos 66 tokios įmonės, įskaitant ir tarpusavio skolinimo platformas, per kurias vartojimo paskolas gali teikti fiziniai asmenys.

Vartojimo kredito davėjų populiarumas bei aktyvumas nuolat auga. Per metus suteiktų vartojimo paskolų skaičius viršijo 840 tūkst., o suma pašoko ketvirtadaliu iki 430 mln. eurų. Bendrame vartojimo iki 5 metų paskolų portfelyje mažesni žaidėjai nurėžė jau trečdalį pyrago. Ir nors vidutinė jų išduodamų vartojimo kreditų suma 5-6 kartus mažesnė nei stambesnių finansų rinkos atstovų, mažiukų raumenys stiprėja. Pastarųjų mėnesių skolinimo rodikliai tik patvirtina bendrą tendenciją: vartojimo paskolos auga greičiau ir jų vidutinė suma palaipsniui didėja.

Vasarą vartojimo paskolos paprastai pasiekia piką. Ir tai yra susiję ne tik su planuojamomis šeimos atostogomis – dauguma gyventojų šilčiausiais metų mėnesiais stengiasi atlikti remonto arba statybos darbus. Vartojimo paskolos yra populiariausia paskolų rūšis, pernai jos sudarė net 38 proc. visų namų ūkiams išduotų paskolų skaičiaus. Žinoma, pagal sumą lyderio pozicijas tvirtai užima būsto paskolos. Tačiau populiarumui vartojimo kreditai neprilygsta kitoms paskolų rūšims. Vidutiniškai kas ketvirtas Lietuvos gyventojas, įskaitant vaikus ir pensininkus yra paėmęs vartojimo paskolą iš mažesnių bendrovių ar tarpusavio skolinimo platformų. Iš bankų – kas dvyliktas. Ir vis tiek, vartojimo paskolos Lietuvoje yra mažiau paplitę nei kitose Europos šalyse arba JAV.

Labiausiai vartojimo paskoloms augti padeda aukštesnis namų ūkių pasitikėjimas ir mažos palūkanų normos. Nemenkos įtakos turi ir besikeičianti vartotojų elgsena – apklausos rodo augantį gyventojų pasiryžimą įsigyti ilgalaikio naudojimo prekes, pavyzdžiui automobilius ir buitinę techniką. Beveik ketvirtadalis mano, kad šiuo metu yra tinkamas laikas įsigyti didesnius pirkinius, tokius kaip baldai, buitinė technika ir pan. Be to, tokiems pirkiniams yra ketinama išleisti daugiau. Rodikliams antrina ir mažmeninės prekybos tendencijos: sparčiai auga naujų lengvųjų transporto priemonių pardavimai. Per septynis šių metų mėnesius Lietuvoje užregistruota 14,1 tūkst. naujų lengvųjų automobilių, tai yra beveik ketvirtadaliu daugiau nei pernai tuo pačiu laikotarpiu. Beje, naudotų lengvųjų automobilių buvo įregistruota 5 proc. mažiau. Tai yra gerai, turint mintyje, kad Lietuvos automobilių parkas seniausias Europoje. Vidutinis transporto priemonės amžius mūsų šalyje yra 15 metų, kai Europoje šis rodiklis nesiekia 10 metų, taigi erdvės tobulėjimui turime su kaupu.

Dažniai galima išgirsti teiginį, kad vartojimo paskolos skatina ekonomikos augimą. Deja, Lietuvos vartojimo krepšelio sudėtis ir specifika diktuoja kitką: didžioji dalis vartojimo paskolų Lietuvoje palaiko ne vidaus, o užsienio gamintojus. Beveik visa buitinė technika yra įvežama iš kitų šalių, automobiliai taip pat atvažiuoja iš užsienio. Taip pat, vasaros sezonas šiluma nelepino – šaltokas oras privertė piliečius intensyviau ieškoti kelionių už šalies ribų. Žinoma, stipresnis polinkis vartoti prisideda prie didmeninės ir mažmeninės veiklos, paslaugų sektoriaus klestėjimo. Bet tiesioginis teigiamas poveikis ūkio augimui vis tiek išlieka ribotas – priešingai nei Kinijoje ar kitose didesnėse pramoninėse šalyse.

Apibendrinant, palankios disponuojamųjų pajamų didėjimo ir darbo rinkos prognozės bei besitęsianti „pigių pinigų“ politika ir toliau žadins Lietuvos gyventojų apetitą. Tikėtina, vartojimo paskolų augimo bumą šiek tiek mažins atsigaunanti infliacija ir didesnis neapibrėžtumas. Kita vertus, tai neužgoš palyginti nedidelį namų ūkių įsiskolinimo lygio ir kitų skatinamųjų veiksnių, tad bent kelis metus galėsime jausti dažnesnį vartojimo pulsą be didesnio pavojaus sveikatai.

Teoriškai, žemos palūkanų normos asocijuojasi su paskata vartojimui, investicijoms, ūkio augimui ir yra  interpretuojamos, kaip bauda indėlininkams. Praktikoje, priešingai nei buvo manoma, žemos palūkanų normos euro zonoje suveikė kaip bumerangas – žmonės pradėjo dar labiau taupyti, o vartojimas ir investicijos vos pajudėjo iš vietos. Kodėl taip atsitiko? Sumažėjus infliacijai ir palūkanų normoms, „sustreikavo“ grąža, generuojama daugumos pensijų fondų, ir taip paskatino atsargius euro zonos gyventojus susimąstyti apie ateitį. Atitinkamai aptirpo privataus sektoriaus paskolų ir indėlių santykis, pavyzdžiui, euro zonoje rodiklis, palyginti su prieškriziniu piku, susitraukė trečdaliu, o Lietuvoje smuko beveik perpus.

Taigi šiuo metu paskolų ir indėlių likučiai Lietuvoje susilygino, ir juda koją kojon. Tačiau perskaičiavus vienam gyventojui, santaupos nuo įstojimo į ES išaugo 4 kartus ir šiuo metu siekia apie 3672 eurus. Atrodytų, kad ir Lietuvos žmonės pradėjo kur kas rimčiau žiūrėti į taupymo procesą, tačiau tyrimo rezultatai rodo, kad daugiau nei pusė namų ūkių finansiškai nepajėgtų dengti nenumatytas išlaidas ilgiau nei vieną mėnesį.

Žemų palūkanų normų vykdoma centrinių bankų politika gerokai pakeitė investavimo žemėlapį ir net įpročius. Saugiausias užuovėjos, tokios kaip Japonijos, Šveicarijos, Vokietijos vyriausybiniai skolos popieriai, siūlo neigiamas palūkanų normas 10-čiai metų ir net ilgesnio termino investicijoms. Pinigų „įdarbinimas“ kitose išsivysčiusiose šalyse yra tiesiog nepelningas, o besivystančiuose – pernelyg rizikingas, todėl daugeliui nepriimtinas. Rinkoms įsisiūbavus po ,,Brexit" atomazgos, domėjimasis saugesniais skolos popieriais smarkiai pakilo. Nors panika pamažu aprims ir rinkos palaipsniui grįš prie įprastinio darbo, tikėtina, kad bendras netikrumas tarp investuotojų išliks dar ilgesnį laiką ir saugumą siūlantys produktai dar labiau atpigs – t.y. jų teikiama grąža bus mažesnė.

Juolab pats Europos centrinis bankas prieš referendumą užsiminė, kad yra pasirengęs dar labiau išplėsti pagalbą finansiniam sektoriui. Taigi jei bus matyti, kad ,,Brexit" ir prasti lūkesčiai daro neigiamą poveikį trapiam euro zonos ūkio augimui, ECB gali žengti dar vieną neortodoksinį žingsnį, toliau mažinant palūkanų normas. Tokiu būdu, bankų ir taip apgailėtinai mažos indėlių palūkanų normos vargu ar galės konkuruoti su Lietuvos taupymo lakštais, kurie šiuo metu garantuoja bent 0,3 proc. metinių palūkanų ir nemokomą išgryninimą. Bet ir tai gali greitai pasikeisti...

Nedarbo lygis Lietuvoje pirmąjį ketvirtį buvo susitraukė iki 8,3 proc. – mažiausio lygio nuo 2008 m. Užimtumas irgi stiebiasi į viršų: dirbančiųjų skaičius pirmąjį ketvirtį viršijo 1,35 mln., t.y. pasiekė 2009 m. lygį. Užimtumo lygis šiemet fiksavo rekordą – 68,3 proc. Galima būtų tik pasidžiaugti, nes didesnio užimtumo ir augančių atlyginimų rinkinys leidžia tikėtis stiprios ūkio plėtros atramos – augančios vidaus paklausos.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad situacija Lietuvoje yra palankesnė nei kitose Baltijos šalyse. Pavyzdžiui, Estijoje nedarbo lygis, iki šiol sparčiai tirpęs, pakrypo priešinga linkme. Tačiau tai siejama ne tiek su prastesne situacija eksporto rinkose, kiek su didesniu gyventojų aktyvumu. Atlyginimai šiauriausioje iš Baltijos šalių augo itin sparčiai kelis metus iš eilės – daug agresyviau, nei buvo didinamos socialinės išmokos ir pašalpos. Tikimasi, kad nauja neįgaliųjų žmonių įtraukimo į darbo rinką programa dar labiau išplės gyventojų aktyvumą ir laikinai padidins nedarbą. Tai leis bent iš dalies subalansuoti darbo pasiūlą ir paklausą.

Darbo rinkos kokybės rodikliai taip pat neblizga kitų konkurentų fone. Užimtųjų ir darbingo amžiaus gyventojų santykis Lietuvoje vis dar yra žemiausias Pabaltijyje. Lietuvoje struktūrinių pokyčių darbo rinkoje kol kas nematyti. Akivaizdu, kad įmonių plėtrai reikalingus darbuotojus teks vilioti dar didesniais atlyginimais, o laikui bėgant mažiau efektyvius darbuotojus keisti geriau apmokamais. Jeigu šis procesas vyks itin spėriai – daugiau įmonių susidurs su aukštesnių sąnaudų problemomis ir tuomet prarasto konkurencingumo kardas sunaikins atsigaunančios darbo rinkos daigus.

Vien socialinio modelio patvirtinimas, kuris sunkiai skverbiasi Seimo koridoriais, situacijos darbo rinkoje ilguoju laikotarpiu nepakeis. Naujasis darbo kodeksas tik priartina įstatymus prie realybės, bet struktūrinių problemų neišsprendžia. O jų su laiku bus dar daugiau. Šiuo metu turime galimybę pritraukti daugiau geros kokybės darbo jėgos iš trečiųjų šalių, pavyzdžiui, Ukrainos. Todėl reikėtų iš esmės peržiūrėti imigracijos ir įmonių steigimo reglamentus, kurie trukdo verslui kurti naujas darbo vietas ir atgraso nuo Lietuvos kaip potencialios šalies gyvenimui ir darbui pasirinkimo.

Rusijos nuosmukis ir paaštrėjusi geopolitinė įtampa turėjo neigiamų pasekmių turizmo sektoriui. Tiesa, nepaisant mažėjusių lankytojų skaičiaus iš Rytų valstybių, pajamos iš turizmo pernai Lietuvoje augo. Visgi išlieka dar nemažai neišnaudoto potencialo, kad turizmo sektorius teigiamai prisidėtų prie Lietuvos augimo.

Operatyvioji statistika rodo, kad atvykstančiųjų turistų skaičius pernai sumažėjo apie 5 proc., labiausiai – daugiau nei trečdaliu – susitraukė keliautojų srautas iš Rusijos. Turizmo informacijos centrų lankytojų skaičius rodo, kad sparčiai didėjo turistų iš Azijos šalių, bet praradimų kompensuoti vis tiek nepavyko. Bet nepaisant to, kad turistų skaičius pernai mažėjo, pajamų iš turizmo, įskaitant ir keleivių transportavimo paslaugas, Lietuva gavo daugiau. Praėjusiais metais iš kelionių ir keleivių pervežimo buvo gauta 1,2 mlrd. eurų arba 3,2 proc. BVP. Pajamos iš turizmo sektoriaus auga jau 6 metai iš eilės, o pernai agresyvesnį augimą pademonstravo kelionės lėktuvu.

Pačių lietuvių, kaip turistų, portretas nėra itin išskirtinis. Eurostato duomenimis, lietuviai nėra itin aktyvūs keliautojai. Apie 58 proc. mūsų piliečių išvyksta į bent dvi dienas trunkančią kelionę ne verslo reikalais. Pagal šį rodiklį šiek tiek nusileidžiame ES vidurkiui (60 proc.), daugiau atsiliekame nuo estų (71 proc.), čekų (84 proc.) ir pirmaujančių ES suomių (88,5 proc.). Įdomu ir tai, kad aktyviai keliaujantys čekai sugeba tai daryti pigiau, vidutiniškai išleisdami apie 110 eurų, o lietuviai ir estai – apie 210 eurų, t.y. trečdaliu mažiau nei euro zonos vidurkis. Tikriausiai dėl to, kad keliaudami mes dažniausiai apsistojame viešbučiuose, o čekai – savo pačių ir draugų namuose.

Galime nebent pasidžiaugti, kad broliai latviai keliauja dar mažiau ir renkasi labiau biudžetines keliones. Visgi svetur mes kelionėms išleidžiame nemažai – apie 2,6 proc. BVP. Todėl su turizmu susijusiu paslaugų balansas, nors ir išlieka teigiamas, nėra itin įspūdingas ir pernai siekė 0,6 proc. BVP. Ar galime tikėtis proveržio šioje srityje?

Viena daugiausiai pinigų atnešanti turizmo krypčių yra sveikatos turizmas. Akivaizdu, kad sveikatos turistų išlaidos šalyje yra gerokai didesnės nei įprastinių keliautojų, kadangi prie gyvenamosios vietos nuomos, maitinimo ir pramogų prisideda sveikatos patikrinimo bei kitų procedūros. Deja, viltys, kad Lietuva užims lyderių poziciją ES pagal sveikatos turizmą, nepasiteisino. Svarbesnę dalį užsienio klientai sudaro nebent odontologijoje. Kita vertus, vos už kelių šimtų kilometrų esantys Baltarusijos medicinos centrai įgauna pagreitį – apsirūpinę geros kokybės įranga, kaimynai siūlo itin patrauklius paslaugų tarifus, o jų medicinos personalo nekamuoja emigracijos problemos, su kuriomis nuolat tenka kovoti (o tiksliau, susitaikyti) Lietuvoje. Dar viena pelninga sritis, į kurią pastaruoju metu buvo investuojama – tai sveikatingumo paslaugos. Bet tiek sveikatos, tiek sveikatingumo turizmas reikalauja ne tik investicijų į infrastruktūrą, gero vardo, bet ir nenutrūkstamos partnerystės – turi būti sutvarkyta sveikatos draudimo užskaitymo sistema, lengvatinis medicininių vizų išdavimas ir koordinuota į sveikatos ir sveikatingumo turizmą skatinimą politika. Tuomet vienu šūviu pasiektume du tikslus: padidintume pajamas ir mažintume specialistų emigraciją.

Pernai Lietuvos ekonomika augo lėčiausiai nuo 2010 m. – 1,6 proc., tačiau atsigaunantys verslininkų lūkesčiai ir palankesnė palyginamoji bazė šiemet leis Lietuvos ūkiui atsispirti. Daugiau užsakymų ir auganti paklausa Lietuvos bei užsienio rinkose – šie veiksniai labiausiai lėmė geresnius verslo lūkesčius. Didesniu nei prieš metus optimizmu pasižymėjo visi sektoriai, išskyrus statybą.

Šiemet žiema yra palanki statyboms, tačiau sostinės rinkoje pamažu jaučiasi naujo būsto perteklius, o visos gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto sandorių skaičius per metus susitraukė 5,5 proc. Nenuostabu, kad statybų sektorius buvo vienintelis, kurio optimizmas per metus išblėso ir verslo tendencijų vertinimas vasarį krito net 11 punktu (nuo -20 iki -31). Beveik pusė vadovų patvirtino, kad statybos darbų apimtis smarkiai sumažėjo. Tiesa, žemų palūkanų normų ir augančių atlyginimų kombinacija turėtų palaikyti būsto rinkos pulsą, o naujas Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos etapas prisidės prie negyvenamosios statybos plėtros. Kita vertus, akivaizdu, kad išsikvepiantis statybų sektorius naujos energijos ūkio plėtrai nesuteiks. 

Paslaugų sektorius, likęs be „euro įvedimo priedangos“, pajuto didėjantį spaudimą. Jeigu prieš metus augančių atlyginimų naštą buvo galima perkelti ant pirkėjų pečių, šiemet, paslaugų kainoms išaugus, tai daryti būtų kur kas sudėtingiau. Tačiau į vidaus vartojimą orientuotų įmonių rezultatai neturėtų smarkiai suprastėti – darbo rinkoje darosi ankšta, atlyginimai kyla, o infliacija, tikėtina, išliks nedidelė. Šie veiksniai suteiks dinamiškumo vidaus vartojimui ir juo mintančioms veikloms.

Užtat iš apdirbamosios pramonės yra laukiama gerokai daugiau. Rekordinį gamybinių pajėgumų panaudojimo lygį fiksavusi pramonė ir toliau didina apsukas. Gausėjantys produkcijos užsakymai reikalauja investicijų į įrangą ir naujų darbuotojų, kurių skaičių numato didinti daugiau nei dešimtadalis pramonės įmonių. Daugiau nei pusė gamybininkų deda nemažai vilčių į plėtrą užsienio rinkose. Augantis prekių eksportas šiemet palaikys ekonomikos gyvybingumą.

Naujausi ekonominių vertinimo rodikliai taip pat patvirtina ūkio plėtros pagreitį. Remiantis verslo lūkesčiais, pirmąjį ketvirtį galima tikėtis 2,6 proc. BVP augimo.