Dabar visa tai liko tik prisiminimuose, o pasaulis atrodo išblukęs visais atžvilgiais. Komunizmas išnyko beveik visur. Vietoj jo turime įvairių rūšių kapitalizmą: valstybinį, autoritarinį, „senų bičiulių“, „visuotinės gerovės“; jie visi turi skirtingą kiekį politinio pliuralizmo. Nebeskelbiami beveik jokie karai: Maskva ir Kijevas vis dar palaiko diplomatinius ryšius, nors Rytų Ukrainoje vyksta karas. Atsiskyrėliškas Pchenjano režimas kibernetiniais ginklais apgaudinėja Bangladešo bankus ir trikdo Holivudo kino kompanijų darbą.

Kalbant apie vadovavimą pasauliui, technologijų kompanijos mūsų dienomis yra svarbesnės nei dauguma vyriausybių. Šnipai begėdiškai veikia beveik be jokios priedangos, naudojasi įtaka ir skleidžia propagandą. Bet kas, turintis prieigą prie interneto, gali būti žurnalistas, leidėjas ar propagandistas.

Visi šie dalykai kelia didelių problemų mūsų saugumui. Tačiau šis ribų blukimas nėra visiškai naujas. Šaltasis karas neturėjo konkrečios pradžios ir pabaigos, kaip kad prisimename. Vakarų stovykloje klestėjo siaubingos diktatūros, o vadinamasis komunistinis blokas buvo retorinė priemonė, o ne realybė. Jugoslavija, Albanija, Kinija ir Rumunija buvo tarp šalių, kurios tiek savo vidaus, tiek užsienio politikoje siekė kitokių tikslų.

Pramoniniame pasaulyje praktikos oficialiai skelbti karą nebesilaikoma jau kelis dešimtmečius. Paskutinis toks, atrodo, buvo Čado ir Pietų Sudano karas 2005-aisiais, o iki jo dar buvo 1977-ųjų Somalio ir Etiopijos karas.

Dezinformacija, propaganda ir šališka arba nerūpestinga bei tendencinga žurnalistika – irgi jokia naujiena.

Yra tik du iš tikrųjų nauji dalykai. Pirmas – politinis technologijų poveikis. Internetas suteikė galimybę plačiai ir anonimiškai skleisti medžiagą, kuri atrodo kaip naujienos, bet iš tiesų nėra naujienos. Tai yra naudinga apsukriems ir nesąžiningiems priešams. Šiuolaikinis gyvenimas neatsparus atakoms prieš duomenų konfidencialumą, vientisumą ir prieinamumą – pavyzdžiui, trikdant kompiuterių ir tinklų, valdančių mūsų gyvybiškai svarbią infrastruktūrą, veiklą.

Antras – balansas tarp pinigų ir politikos pakrypo turtuolių naudai. Rusija yra gryna plutokratija: žmonės, kurie valdo šalį, taip pat yra jos savininkai. Tačiau ir kitos valstybės turi panašių problemų. Nerimą kelia milijardierių demonstruojama įtaka JAV politikoje, kur Kongreso respublikonai įnirtingai bando savanaudiškai apkarpyti mokesčius, o demokratai nelinkę įvesti didesnių mokesčių ir egalitarinės politikos (visuotinės sveikatos apsaugos, pigesnio išsilavinimo), kuri turbūt patiktų jų rinkėjams, bet ne turtingiems partijos rėmėjams.

Godumo ir technologinių pokyčių kombinacija yra viena pagrindinių Rusijai besipriešinančių Vakarų šalių silpnybių. Kremliaus pinigai veikia mūsų sprendimų priėmimo mechanizmą pačioje jo viršūnėje. Kremliaus propaganda, daugiausiai skatinanti nepasitikėjimą ir susiskaldymą, o ne atvirai stumianti Rusijos interesus.

Nesame bejėgiai. Galime išvalyti savo finansinę sistemą, reikalauti įmonių savininkų viešųjų registrų ir įkalinti nedorus bankininkus, teisininkus ir buhalterius, leidžiančius klestėti pinigų plovimui.

Galime pakeisti mokesčių sistemą, kad turtingi žmonės negalėtų jų išvengti; pavyzdžiui, rinkti mokesčius už valdomą žemę, nuomojamus būstus ir išmetamas šiltnamio efektą skatinančias dujas. Tai būtų gerokai veiksmingiau nei mėginti apmokestinti pelną, dažnai ištirpstantį kažkur užsienyje. Europos Komisija privertė paklusti „Microsoft“ ir „Gazprom“; ji taip pat gali pažaboti „Facebook“ ir „Google“.

Daug sunkiau bus susidoroti su technologijų problemomis. Net jei nedelsdami pradėsime tuo rūpintis, dėl savo blogų įpročių ir pasirinkimų atsiliekame jau 20 metų; susidursime ir su didėjančiu pokyčių tempu. Prognozuojamoje ateityje veikėjai, užsiimantys informaciniu karu, šnipinėjimu ir trikdantys darbą, išlaikys taktinį pranašumą prieš savo priešininkus. Šiuo atveju sprendimas būtų atgrasymas – sena, bet naudinga sąvoka, kurią mūsų dienomis reikia skubiai modernizuoti.

Selektyviai juos suredagavęs ir nutekinęs, Kremlius būtų parodęs, kaip politikai vykdo politiką: kuria intrigas, apsimetinėja ir niekšiškai elgiasi. Rinkėjai būtų buvę šokiruoti. Panašiai buvo sužlugdyta kandidatės į JAV prezidentus Hillary Clinton kampanija.

Vis dėlto tyla Vokietijos fronte buvo kurtinanti. Kremlius neiššovė. Kodėl?

Viena iš priežasčių – kad tokie triukai JAV ir Prancūzijoje anksčiau nesuveikė. Be to, A.Merkel puolimas pilnu pajėgumu greičiausiai būtų buvęs bevaisis. Ji buvo užsitikrinusi pergalę, tebuvo likęs klausimas, kokiomis sąlygomis ji formuos koaliciją.

Puolimas visu pajėgumu būtų suveikęs kaip perspėjimas Vokietijos visuomenei apie grėsmę iš Rusijos. Daugumai rinkėjų nepatinka konflikto su Kremliumi idėja, o kalbas apie rusų kišimąsi į rinkimus jie laiko tik dar viena propagandos rūšimi. Jie netgi nesutiktų suteikti karinės paramos Berlyno sąjungininkėms iš NATO, jei jas užpultų Rusija. Taigi, akivaizdus įsikišimas į Vokietijos politiką tik sumažintų tokį nacionalinį naivumą.

Užuot pasukęs tokiu keliu, Kremlius dirbo su kitomis politinės sistemos dalimis, pasinaudodamas savo komunistinių laikų žvalgybos tinklais, kurie per pastaruosius dešimtmečius buvo plečiami ir puoselėjami.

Verslui palankias partijas, o ypač A.Merkel sąjungininkę bavariškąją Krikščionių socialinę sąjungą (CSU), Maskva prisiviliojo verslo ryšių jauku. Propagandos ir ardomosios veiklos mišiniu jai pavyko paveikti 4 mln. Vokietijos rusų, kažkada ištikimai palaikiusių CDU, bet dabar perėjusių į Rusijos atžvilgiu draugiškai nusiteikusių kraštutinių dešiniųjų „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) šalininkų stovyklą. Ir tai puikiai atsipirko. Svarbiausia rinkimų naujiena buvo ne kukli A.Merkel pergalė, o įspūdingas AfD patekimas į Bundestagą.

Rusija dabar turės tris sau palankius politinius objektus būsimai veiklai: vis pažeidžiamesnius socialdemokratus, prokremliškai nusiteikusius kraštutinius kairiuosius „Die Linke“ („Kairė“) bei antiislamišką AfD. Dar galima priskaičiuoti ir Laisvąją demokratų partiją (FDP), atrodo, linkusią pripažinti Krymo aneksiją.

Visa tai yra dar lengviau dėl pasibjaurėjimo, kurį daugybė vokiečių jaučia JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijos atžvilgiu. Tiesą sakant, A.Merkel kantrus pragmatiškumas yra teisinga taktika: Amerika yra svarbiausia Vokietijos sąjungininkė, kad ir kas sėdi Baltuosiuose rūmuose. Tačiau politiniu atžvilgiu lengviau žaisti pigiomis antiamerikietiškomis nuotaikomis.

Subtilesnė Rusijos taktika atsipirko. Ji jau pradėjo keisti politinį Vokietijos žemėlapį. Dėl to paribio valstybėms perspektyvos staiga tapo blankesnės nei jos tikėjosi. Tikimybė, kad gynybos išlaidos bus padidintos iki 2 proc. BVP, kaip to reikalauja Aljansas, atrodo daug mažesnė. Silpsta ir A.Merkel autoritetas jos partijoje: jos pasitraukimas nuo CDU vairo dabar yra gana tikėtinas.

Jos įpėdinis gali būti nebe toks uolus atlantinių santykių gynėjas ir nebe taip priešiškai nusiteikęs Rusijos atžvilgiu asmuo; tai pademonstruotų, kad naujasis vėjas pučia iš Rytų.

Bet žaidimas dar nesibaigė. Svarbiausia, kad paribio valstybės – nuo Baltijos šalių iki Juodosios jūros – leistų Vokietijai kuo geriau suprasti jų žinutę. Tai reiškia, kad reikia stiprinti savo ambasadas Berlyne bei dirbti kitose decentralizuotos Vokietijos politinės sistemos dalyse. Solidarumo, antiimperializmo ir istorinio teisingumo žinutė turėtų būti gana patraukli sąžiningo būdo vokiečiams – bet tik tada, jeigu kas nors ją jiems įsiūlys. Pastaruosius 25 metus Rusija didesnės konkurencijos nepatyrė.

Pamoka kitoms šalims yra aiški: didžiausias Rusijos pranašumas – kad ji žaidžia ilgą žaidimą, numato ėjimus daugeliui metų į priekį ir adaptuoja savo taktiką atsižvelgdama į patiriamas pergales ir pralaimėjimus. Tuo tarpu mūsų gynyba, jei mes ją apskritai įjungiame, dažnai yra nelanksti ir sutelkta į praeitį.

Mūsų priklausomybė nuo interneto didėja sparčiau negu mūsų gebėjimas išlikti saugiems. Turime iš naujo ir radikaliai apgalvoti savo požiūrį į kompiuterius bei kompiuterinius tinklus. Bet netgi ir tokiu atveju ateityje išliktų problemų. Tokia yra mano naujosios knygos „Kiberfobija“ (Cyberphobia) pagrindinė žinia.

Pradėjau rašyti ją 2012 metais, kai Rusijos užsienio ir saugumo politika, ankstesnių dviejų mano knygų tema, atrodė nuobodi, o internetas – kitas iš mane labiausiai dominančių dalykų – sparčiai keitėsi. Juo labiau, kad artėjo daug aptarinėtas „Daiktų internetas“, apjungiantis visokiausius realaus pasaulio įrenginius į tinklą, kuris nebuvo suprojektuotas būti saugiu.

Furoras, susijęs su Edwardu Snowdenu (Edvardu Snoudenu), suteikė žmonėms bent akies krašteliu pamatyti vaizdą, kad ir iškraipytą, kokios yra mūsų žvalgybos tarnybų galimybės. Tačiau dauguma interneto vartotojų nesuvokia, kokį erdvę tai suteikia nusikaltėlių, aktyvistų ir pokštininkų veiksmams. Faktas, kad mes jiems esame pažeidžiami taikiniai, yra grėsmė mūsų saugumui, toli lenkianti visas kitas.

Pagrindinė problema – tapatybė. Kas galėtume saugiai ir vaisingai tvarkyti reikalus su kitais žmonėmis, mums reikalinga galimybė įrodyti, kas esame, taip pat išsiaiškinti, kas yra mūsų partneris. Tačiau internetas, sukurtas kaip priemonė palengvinti mokslininkų bendradarbiavimą, pasitikėjimą iškelia aukščiau tikrumo. Jeigu slaptažodžiai ir prisijungimo vardai yra teisingi, laikomės prielaidos, kad tapatybė yra teisinga.

Vis dėlto tai neveikia. Išimtys tarp eilinių vartotojų yra menkai tikėtinos – kas galėtų prisiminti skirtingus ir saugius slaptažodžius visiems tinklalapiams, kurie jų reikalauja. Ir kad reguliariai juos keistų? Dar blogiau – tie, kam yra patikėta saugoti kitų žmonių tapatybės informaciją, yra apgailėtinai nerūpestingi. Kaip parodė įsilaužimas į pažinčių svetainę „Ashley Madison“, tai gali sukelti gyvenimą griaunančių privatumo pažeidimų.

Tapatybės problema bent jau turi dalinį sprendinį. Kaip aiškinu savo knygoje, esu pirmasis ne nuolatinis Estijos gyventojas, kuriam buvo išduota tos šalies elektroninė ID kortelė. Naudodamas paprastą kortelių skaitytuvą galiu patvirtinti savo tapatybę internete ir pateikti teisiškai įpareigojantį skaitmeninį parašą, naudodamas pažangiausius kriptografijos metodus. Tai yra niekuo neišsiskirianti kasdienio gyvenimo dalis Estijoje, bet ji vis dar neįmanoma mažiau pažangiose šalyse. Dabar tokias elektronines tapatybės korteles yra gavę tūkstančiai žmonių, kurie nėra nuolatiniai šalies gyventojai.

Tačiau šios priemonės išsprendžia tik vieną dalį painiavoje, susijusioje su internetiniu saugumu. Kita milžiniška problema yra naršymas. Iš kur žinote, kad tinklalapis, kurį atsidarėte, yra būtent tas, kurio jums reikia? Teoriškai kompiuterių naudotojai turėtų pasitikrinti savo naršyklę: ar ji rodo mažytę spynelę ir mįslingą santrumpą https adreso pradžioje? Bet tik nedaugelis supranta, ką tai reiškia ir kodėl tai svarbu. Dar blogiau, saugumo sertifikatų sistema, teoriškai turinti parodyti, kuris tinklalapis yra saugus, o kuris – ne, yra sugedusi, turbūt negrįžtamai. Institucijos, išduodančios tuos sertifikatus, nėra tinkamai prižiūrimos, o jeigu įrodoma, kad sertifikatas yra netinkamai naudojamas, jį atšaukti sunku.

Šią problemą iš dalies galėtų išspręsti aktyvus bendradarbiavimas tarp bendrovių, kurios aprūpina mus naršyklėmis, – „Google“, „Firefox“, „Microsoft“ ir kitų. Žalingų svetainių paieška ir perspėjimas vartotojams laikytis nuo jų atokiai galėtų apsunkinti gyvenimą interneto piktadariams.

Tačiau visa tai veiks tik tuomet, jeigu patys kompiuterių vartotojai rimtai vertins saugumą – pavyzdžiui, naudodami naujausią programinę įrangą.

Kompiuterius turėtume laikyti panašiais į automobilius: mašinomis, galinčiomis padaryti rimtos žalos, – galbūt mums, o galbūt kitiems žmonėms. Mums reikia normų, taisyklių, įstatymų ir baudų, panašių į naudojamas užtikrinant saugumą keliuose.

Šis mano susirūpinimas dėl interneto ateities sutampa su Europos saugumo krize, įsiplieskusią, kai rašiau „Kiberfobiją“. Abiem atvejais individuali atsakomybė, kolektyviniai veiksmai ir abipusiai naudingų taisyklių laikymasis yra gyvybiškai svarbus, tačiau itin nemadingas. Ukrainiečiai jau brangiai sumokėjo už mūsų valios silpnumą. Vėliau bus kiti.