– Esi įvairialypė asmenybė. Apie tai sufleruoja ir veiklos sritys, kuriomis užsiimi. Anksčiau dirbai su viduramžių kultūrą propaguojančiais renginiais, studijuoji taikomąją grafiką, esi itin aktyvi kultūros vadybos ir šiuolaikinio meno projektų lauke. Kaip tai suderini? Galbūt visa tai ir atvedė tave į tašką, kuriame esi dabar?

– Tai tik keletas sričių, kuriose veikiu. Kad ir ką daryčiau, tai visada yra tam tikras ribų ir galimybių išbandymas – tiek savo pačios, tiek pasirinktos srities. Iš kitos pusės, kad ir kokios skirtingos mano veiklos atrodytų, tokio didelio atstumo, koks gali pasirodyti iš šalies, tarp jų nematau. Visos įgytos žinios, kaip ir pastebėjai, susiveda į vieną galutinį tašką. Čia, kur esu dabar (Kauno menininkų namų vadovės pozicijoje – aut. past.), turimos patirtys atsiskleidžia itin ryškiai.

– Veiklos tašku pasirinkai Kauną. Atrodytų, daug paprasčiau ir karjeros prasme efektyviau būtų veikti Vilniuje, kur jau įsigalėjusi šiuolaikinio meno tradicija. Kodėl renkiesi Kauną?

Edukacija man – tai tam tikrų žinių susisteminimas ir perdavimas kitiems.

– Prieš porą metų buvau atsidūrusi kryžkelėje, galvodama, ką rinktis tolesnei veiklai – Kauną ar Vilnių. Tuo metu gal labiau intuityviai su kolege, sese Vaida Stepanovaite pasirinkome Kauną, įkūrėme nepriklausomą šiuolaikinio meno projektų erdvę „Kabinetas“. Tai buvo didesnis iššūkis ir čia matėme poreikį edukacijai, o kartu ir galimybę padaryti ryškesnį pokytį. Edukacija man – tai tam tikrų žinių susisteminimas ir perdavimas kitiems. Nesvarbu, ar tai direktoriaus pozicija Kauno menininkų namuose, ar veikla „Kabinete“, ar kur kitur. Žinių perdavimo procesas yra labai svarbus mano veiklos aspektas.

– Kelis metus „Kabineto“ veiklą vykdžiusios vienoje vietoje, pernai nusprendėte atsisakyti fizinės erdvės ir veikti pagal nomadišką strategiją, t.y. skirtingus projektus pristatyti skirtingose erdvėse ir nebūtinai viename mieste. Ar toks sprendimas sąmoningas? Ar įtakos padarė ir ekonominis faktorius?

– Pradėjome 2015 m. pabaigoje, per vienus metus padedant savanoriams surengėme apie 40 įvairių renginių. Galiausiai pajutome, kad veikla akumuliuojama labiau automatiškai, stinga laiko kūrybiniam procesui. Dėl to sąmoningai priėmėme strategiją mažinti veiklos apimtis, išsigryninti, kur link mes einame. Supratome, kad norime bendradarbiauti su kitais kuratoriais – to per tuos metus Kaune mums trūko. Tai pasitvirtino atsisakius nuolatinės erdvės, tapus nomadams, prisijungė kitų kuratorių, atsirado daugiau bendradarbiavimo. Kitas aspektas yra ekonominis. Nekomercinei jaunai iniciatyvai reikia resursų – tiek patalpoms išlaikyti, tiek gerinant infrastruktūrą. Tokia yra nepriklausomos projektų erdvės specifika – tarsi turi kažką įrodinėti, nes esi nuo nieko tiesiogiai nepriklausomas. Įdomu, kad pirmąjį projektinį finansavimą „Kabinetui“ gavome būtent jau nusprendusios tapti klajojančia erdve. Tad gal tai buvo savotiškas lūžio momentas ir suteikė galimybę koncentruotis į kokybinį matymą, o ne į kiekybę.

– Nuo 2017 m. antros pusės esi Kauno menininkų namų (toliau KMN) direktorė. Kokia buvo pagrindinė motyvacija teikti kandidatūrą šiai pozicijai? Ar tiki šios įstaigos atsinaujinimu?

– Kai pamačiau skelbimą, pagalvojau, kad jame rašoma apie mane (juokiasi). Suvokiau, kad turiu šiai pozicijai reikalingų žinių ir norą veikti. KMN tuo metu jau buvo pradėję keistis. Teko organizuoti keletą renginių šioje vietoje, turėjau progą žvilgtelėti į čia vykstančius procesus iš vidaus. Tai padėjo įžvelgti potencialą ir, atėjus laikui, suvokti, kaip galėčiau padėti šiai institucijai augti. Šiuo metu KMN įgauna savo veidą ir pradeda užimti tam tikrą vietą Kauno kultūros žemėlapyje. Atrandame naujas kryptis ir žinojimą, kur einame. Iš kitos pusės, tai yra labai atviras etapas, kai institucijos veiklas gali formuoti ir pati bendruomenė, išreikšdama poreikį, į kurį galime reaguoti.

– KMN gyvuoja jau daugiau kaip 40 metų. Kodėl kai kurie net Kaune gyvenantys žmonės apie šią vietą išgirsta tik dabar? Ir ką apie KMN turėtų žinoti žmogus, kuris šį pavadinimą girdi pirmą kartą?

– Manau, tai lūžio taškas, kritinis momentas, nuo kurio galime pradėti naują etapą. Visiems smalsu, kaip tiek metų veikusi institucija dar gali pasiūlyti kažką nauja. Tikiu, kad KMN turi potencialo parodyti daugiau negu kai kurios visai neseniai įsikūrusios organizacijos. Kauno menininkų namai turi tikslą ugdyti žmonių poreikį kultūrai. KMN erdvės atviros šiuolaikiškam turiniui, kurio Kaune ne tiek ir daug – tai netradiciniai formatai, jų turinys kokybiškas ir profesionalus. Daug naujų kultūros formų ir šiuolaikinio meno tendencijų, besiskleidžiančių aplink mus, lieka nepastebėtos ir todėl iki šiol nepraktikuojamos. Mes turime galimybę parodyti, kas vyksta pasaulyje ir formuoti natūralų žmonių poreikį šiuolaikiniam menui.

– Kokių naujienų ir pokyčių galima tikėtis naujame Kauno menininkų namų etape?

– Startuoja keletas bandomųjų platformų, kurios yra naujos KMN arba Kauno miesto kontekste. Nuo sausio jau veikia kuruotos rezidencijos, kurių metu menininkai skatinami atsižvelgti į miesto kontekstą ir vietos bendruomenes, bendradarbiauti ir kurti unikalų turinį. Programos dalyviai nėra tik vietiniai menininkai, tai ir svetur kuriantys lietuvių kūrėjai, taip pat užsienio menininkai. Rezidencijų programa yra iššūkis ir didelė galimybė mums kaip institucijai, norinčiai tapti matomai tarptautinėje meno scenoje, kartu ji veiks kitų KMN repertuaro renginių kontekste.

Antroji įgyvendinama platforma – kultūrinės informacijos centras, kuris veiks kaip fizinė erdvė. Čia galės apsilankyti tiek miestiečiai, tiek miesto svečiai ir gauti pačią aktualiausią informaciją apie kultūros reiškinius, renginius, vykstančius Kaune.

– Gruodį kartu su Nacionaline dailės galerija ir Surdologijos centru surengėte kūrybinių dirbtuvių „Menas mano mieste – patiriu ir dalinuosi“ parodą, kurioje pristatyti klausos ar regos negalią turinčių dalyvių maketai-pasiūlymai įvairioms viešosioms Vilniaus ir Kauno erdvėms, pritaikant jas įvairiems poreikiams. Ar tai reiškia, kad skirsite dėmesio ir neįgaliųjų poreikiams?

Menas neturi atlikti išskirtinai estetinės funkcijos, kūrybiniai procesai gali tęstis kelerius metus, būti atvirai aptariami ir nebūtinai turi būti baigtiniai.

– Taip, mums labai svarbu į kultūrą įtraukti žmones, kurie į procesus įsilieti negali dėl tokių pragmatiškų priežasčių kaip erdvių nepritaikymas ar informacijos neprieinamumas. Šiais metais turime tikslą pamažu dalies renginių turinį padaryti pasiekiamą kurtiesiems, KMN komandą edukuoti kurčiųjų kultūros klausimais, mokysimės gestų kalbos. Tai labai didelė atsakomybė ir įsipareigojimas. Tačiau šiuo žingsniu norime rodyti pavyzdį ir kitoms Kauno kultūrinėms institucijoms.

– Ar Lietuvoje keičiasi stereotipai apie menininkus ir ar tai daro įtaką didesniems kultūriniams pokyčiams?

– Dauguma mano aplinkoje esančių menininkų visiškai neatitinka menininko kaip bohemos atstovo stereotipo. Tai sveiką gyvenimo būdą propaguojantys žmonės, turintys savo darbo tvarką ir taisykles. Manau, dabar, besikeičiant vyravusiems stereotipams, atsiveria puiki galimybė edukuoti visuomenę ir taip užsiauginti meno vartotojus, būsimus mecenatus, kolekcionierius, aukcionų dalyvius ir t.t. Šiandien menas reaguoja į politines aktualijas, gali tapti protesto forma, apžvelgti socialinius reiškinius. Menas neturi atlikti išskirtinai estetinės funkcijos, kūrybiniai procesai gali tęstis kelerius metus, būti atvirai aptariami ir nebūtinai turi būti baigtiniai. Apie tai per savo pristatomą turinį tikimės kalbėti ir KMN.

– Tau 24 metai ir esi Kauno muziejaus direktorius. Kaip tai nutiko?

– Pabaigęs studijas dirbau viešosios politikos srityje. Atrodė, kad mano ateitis visiškai aiški. Tačiau nors ir dirbau viešojoje politikoje, pagrindinė akademinė kryptis man buvo ir yra politinė filosofija. Ketinau stoti į magistrantūrą ir toliau siekti akademinės karjeros. Planai pasikeitė, kai mano draugė pamatė skelbimą, kad Kauno miesto savivaldybė ieško Kauno muziejaus direktoriaus ir pasiūlė man užpildyti paraišką. Pagalvojau: kodėl gi ne? Aišku, tai nebuvo spontaniškas sprendimas. Ši pozicija iš esmės susieja visas man patinkančias sritis – Kauno ir likusio pasaulio istoriją, filosofiją ir koncepcijų formavimą, viešąją politiką. Tikrai myliu šį miestą. Dar prieš tapdamas muziejaus direktoriumi, su drauge galvojau apie persikraustymą į Kauną. Šis darbas turbūt yra kaip tik man.

– Mintyse programavai Kauną kaip tašką, kuriame kažkada atsidursi?

– Mano antroji pusė yra kaunietė, tad jau keletą metų čia lankausi labai dažnai. Tačiau turiu pabrėžti, kad iki tol, kol sukako 19–20 metų, buvau vienas iš daugelio vilniečių, kurie Kauną pamatydavo tik važiuodami į Palangą. Visą laiką matydavau tik tuos pilkus Šilainių daugiabučius. Viskas ten atrodydavo taip baisu, o dar tas vilnietiškas folkloras, kaip Kaune viskas negerai ir panašiai. Kad ir kaip gėda būtų prisipažinti, pirmą kartą į Kauną atvykau, kai buvau jau studentas. Pamačiau Senamiestį, Centrą ir iš karto susižavėjau miestu. Ėmiau lankytis čia vis dažniau, tyrinėjau miestą, daug apie jį skaičiau. Vaikščiodavau po gatves, stengdavausi pamatyti vis kažką naujo. Ir dabar labai daug vaikštau. Būtent dėl to ir galvojau čia persikelti, dar nė negalvodamas apie direktoriaus pareigas. Kaunas man atrodo būtent toks miestas, kuriame aš norėčiau būti.

– Turbūt blogiausia, ką, susitikę akis į akį, gali padaryti vilnietis ir kaunietis, – pradėti lyginti šiuos du miestus. Bet nevenkime šio klausimo. Kokių skirtumų pastebi?

– Labai mėgstu pabrėžti vieną aspektą, kurį pastebėjau jau seniau, galbūt prieš porą metų. Kaune žmonės yra daug labiau atsipalaidavę, daug labiau džiaugiasi gyvenimu, galbūt taip labai neskuba. Jiems geriau ramiau pereiti gatve, negu lėkti ir nepavėluoti. Vilnius – skubantis karjeristų miestas. Pagyvenus Vilniaus centre, dabar gyvenant Kauno centre, tie skirtumai labai matyti. Čia, Kaune,  viskas tarsi plaukia sava vaga.

– Koks turėtų būti šiuolaikinis muziejus?

– Siaurinčiau klausimą: koks turėtų būti šiuolaikinis miesto muziejus? O miesto muziejus, kaip ne kartą esu pabrėžęs, pirmiausia turėtų būti skirtas miesto bendruomenei. Toks, kuris traukia miestiečius ir leidžia jiems tapti ne tik muziejaus, bet ir miesto dalimi. Kaune, atrodo, žengiama šia kryptimi. Atrodo, vis dėlto dar trūksta daugybės žingsnių, kad tai būtų įgyvendinta.

Prieš formuodamas viziją, aš labai blaiviai ją įvertinau, nesistengiau perspausti ar pasiūlyti kažko, ko nemaniau galįs sukurti. Kartu aš nenoriu visko kurti vienas. Siekiu įtraukti Kauno istorikus, kultūros srities atstovus, muziejininkus, menotyrininkus, architektus, kitus specialistus, su kuriais diskutuoju, konsultuojuosi, kartu kuriame viziją.

Muziejuje turi atsispindėti ne tik praeities įvykiai, bet ir tam tikros aktualijos. Idealiausia, jei praeities įvykiai būtų susieti su tuo, kas aktualu ir šiandien. Tarp istorijos ir dabarties. Kad istorija netaptų kažkokiu vadovėliniu objektu, ji turi būti naudojama kaip įrankis siekiant suvokti tam tikrus raidos procesus. Tam, kad suvoktume, kas esame mes, kad galėtume formuoti tam tikrą identitetą. Mano manymu, didžiausia bėda yra tai, kad Kaunas šiuo metu neturi kažkokios ryškios istorinės tapatybės. Kaunas išgyveno daugybę įvairių laikotarpių, tačiau negalėčiau sakyti, kad jie visi jungiasi į kažkokią aiškią liniją, kad būtų aišku, kas miestas yra ir kuo bus ateityje.

Kaunas man atrodo būtent toks miestas, kuriame aš norėčiau būti.

– Vis dėlto, kaip manai, koks galėtų būti Kauno identitetas?

– Tai vienas iš dalykų, kurį šiuo metu gvildename su ekspertais. Ieškome, kokie yra tie esminiai Kauno istorijos aspektai. Aišku, vienas iš jų yra tarpukario modernizmas, bet galima rasti ir daugybę kitų. Tiek pažvelgus ir į tą patį LDK laikotarpį, reikia pastebėti, kad nuo XV a. pradžios Kaunas buvo laisvų žmonių miestas, jis turėjo savivaldą, laisvi miesto žmonės sprendė, kaip miestas turi atrodyti, kokia linkme turi vystytis. Ši dvasia tikrai išliko. Ir šiandien pažvelgus į Kauną galima matyti, kad čia gyvena laisvi žmonės.

– Dažnai miesto muziejai, atrodo, yra skirti užsienio svečiui, bet ne pačiam miestiečiui. Kaip manai, ko trūksta, kad muziejus būtų patrauklus ir lankomas pačių kauniečių? Koks turėtų būti jo turinys, kad būtų aktualus miesto bendruomenei, ne tik užsieniečiui?

– Kai gryninome muziejaus veiklos modelį, išskyrėme tris prioritetines lankytojų grupes: mokinius, šeimas ir miesto svečius. Gal miestiečius pritrauktų jau minėtas bendruomenės įtraukimas. Kai jie jaus, kad tai jų gyvenimo dalis. Svarbu, kad muziejus apimtų ir miesto aktualijas, ritmą, kuriuo mes šiandien gyvename. Dabar muziejuose perteikiama tik istorija ir labai dažnai ji pateikiama nepatraukliomis formomis. Tai ir atbaido miestiečius nuo jų lankymo. Jei žmonės jaustų, kad muziejus yra jiems kaip vieta, kur jie gali geriau suvokti save ir supančią aplinką, susidomėjimas  labai išaugtų. Kalbant apie užsienio svečius, labai svarbu leisti jiems pažinti tiek Kauno, tiek Lietuvos valstybės ypatumus. Norisi kurti ir pasiūlyti tokį unikalų turinį, kad miesto svečias, grįžęs į Berlyną ar Barseloną, galėtų pasakyti: va, tame Kauno muziejuje mačiau kažką tikrai labai įspūdingo.

– 2022-aisiais Kaunas bus Europos kultūros sostine (KEKS). Ar muziejus tam ruošiasi?

– Manau, kad, susiklosčius tokiai situacijai, 2022 m. apskritai yra puiki paspirtis išsikelti uždavinius ir tikslus, žengti daug drąsiau ir daug toliau, nes tai labai svarbus miestui įvykis. Kauno muziejus gali puikiai prie to prisidėti. KEKS atstovai taip pat prisideda prie muziejaus pertvarkos diskusijų, teikia rekomendacijas. Jau esame įsitraukę į bendradarbiavimo projektus, labai dėl to džiaugiamės, tai puiki proga.

– Kuo norėjai būti užaugęs? Negi muziejaus direktoriumi?

– Nesvajojau būti nei direktoriumi, nei prezidentu. Kalbant atvirai, kokių 5–6 metų svajojau būti policininku arba kareiviu. Bet, aišku, vėliau interesai keitėsi. Norėjau būti ir architektu, ir istoriku.

– Ką veikia Gabrielius, kai nusivelka kostiumą ir nekuria muziejaus pertvarkos plano?

– Domiuosi daugybe veiklų, aišku, kiek leidžia laikas. Šoku lindihopą, užsiimu analogine fotografija. Gaila, kad turbūt nuo tada, kai pradėjau vadovauti muziejui, nespėjau užfiksuoti nė vieno kadro, bet gal dar pavyks. Sugalvojau, kad reikės pasiimti fotoaparatą einant į darbą. Laisvalaikiu daug skaitau, klausausi muzikos, groju keliais instrumentais. Stengiuosi, kiek įmanoma, domėtis  istoriniais tyrimais, neatsilikti profesijos srityje.

– Šių metų vienas svarbiausių įvykis – Liudas Mažylis atrado Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Ar tai įeis į Kauno muziejaus istoriją? O gal papildys ir ekspoziciją?

– Aktualijos, kaip minėjau, yra labai svarbus muziejaus aspektas. L.Mažylio atradimas yra puikus to aktualumo pavyzdys. Manau, kad atnaujinant ekspoziciją tikrai skirsime tam dėmesio, ypač valstybės šimtmečio kontekste. O jei tik leis galimybės ir galėsime užtikrinti saugos reikalavimus, tikrai mielai priimsime Aktą eksponuoti ir parodyti visuomenei.

– Kaip gimė idėja šių metų bienalę skirti paminklų permąstymui ir viešoms erdvėms?

– Pastaraisiais metais paminklų klausimas gerokai suaktualėjo ne tik Lietuvoje (nugriovus Žaliojo tilto skulptūras, kurios net nebuvo paminklai, bet kažkodėl visuomenės akyse ėmė ir staiga jais tapo, ginčijantis dėl paminklo Jonui Basanavičiui, reikalaujant statyti raitelį Lukiškių aikštėje, planuojant masinį paminklinimą Lietuvos šimtmečiui), bet ir kituose Europos, Afrikos, artimųjų Rytų miestuose. Kas galėjo tikėtis, kad net Jungtinėse Valstijose prasidės paminklų griovimas ir karštos diskusijos, kas geriau: nugriauti ar palikti? O gal turėtume manyti atvirkščiai – kodėl to nevyko iki šiol? Kodėl tik dabar? Arba kodėl kaip tik dabar?

Mes, Lietuvoje, regis, jau viską, ką reikėjo, nugriovėme, viską, kas prieš tai buvo nugriauta, atstatėme, tad sunku suprasti, kodėl naujieji, dabar statomi paminklai yra lygiai tokie pat kaip anksčiau ir kodėl mūsų nepasiekia kitur seniai egzistuojančios šiuolaikiškesnės paminklinimo idėjos ir strategijos? Kodėl net abstraktūs paminklai, nekalbant jau apie konceptualius, plačiajai publikai atrodo įžeidžiantys ir netinkami įamžinti tokioms abstrakčioms idėjoms kaip laisvė? Ar paminklai labiau padeda prisiminti, ar kaip tik užmiršti? Ką reikėtų prisiminti, o ką palikti ramybėje?

– Kokius fizinius ar menamus paminklus labiausiai norisi sugriauti ar pastatyti?

– Labai geras klausimas. Iškart pradėjau galvoti: ką čia tokio šlykštesnio norėčiau nugriauti, juk tikrai turėtų būti ką. Bet taip ir nesugalvojau. Tiesą sakant, man nesinori paminklų nei griauti, nei statyti. O mums, atrodo, vis dėlto reikia paminklų. Tačiau matant, kokių paminklų pageidauja plačioji publika, darosi nyku. Todėl ši bienalė skirta paminkliniams eksperimentams, net provokacijoms. Atsiras paminklai Jurgiui Mačiūnui, Adomui Mickevičiui, Emmai Goldman, „Didžiosios akcijos“ Kauno gete aukoms, tremtiniams, bet jų nestatysime.

– Esate rašytoja, kuratorė ir kultūros kritikė. Laviruojate tarp skirtingų medijų, bet kalbate susijusiomis temomis. Kokios jų jums svarbiausios? Ar pasitelkiate skirtingas meno sritis, nes viena neįmanoma išsakyti visų turimų idėjų?

– Manau, kad menininkui labai svarbu kartais išeiti iš savo komforto zonos, imtis dar neišbandytų dalykų, rizikuoti. Kita vertus, nesu linkusi imtis to, kur nemanau esanti kompetentinga. Kuruoti Kauno bienalę man buvo didelis iššūkis, niekada nebūčiau pati sugalvojusi to daryti. Bet dabar labai džiaugiuosi, kad priėmiau šį kvietimą. Ėmiausi jos kaip savo meninio projekto. Skirtingos medijos suteikia kitokių, naujų galimybių, praplečia regos lauką, pasiūlo naujų temų ir idėjų. Bet manau, kad visa mano kūrybinė veikla, taip pat ir ši bienalė, yra neišvengiamai persmelkta mano mąstymo būdo

– Gyvenate tarp Londono ir Vilniaus. O šiemet esate pakviesta kuruoti Kauno bienalę. Koks jūsų santykis su Kaunu? Pasirinkta tema reikalauja giliau išmanyti vietinį kontekstą. Su kokiais sunkumais susidūrėte?

– Važinėdama ir vaikščiodama po Kauną su vietos tyrimams atvykusiais menininkais turėjau puikią progą susipažinti su miestu artimiau (nors esu čia lankiusis ir vaikystėje pas gimines, ir kai dėsčiau Kauno dailės institute), ir tuo labai džiaugiuosi. Be to, tai mano mamos vaikystės miestas, įvairiausių jos istorijų veiksmo vieta. Visi kūriniai bus įvietintos instaliacijos, taigi sukurti ne tik specialiai Kaunui, bet ir specialiai konkrečioms viešoms erdvėms. O pasigilinti į Kauną leidau ir patiems bienalės menininkams. Žinoma, labai įsigilinti jie neturėjo nei laiko nei galimybių, bet man kaip tik buvo įdomus jų nekaltas (be išankstinio nusistatymo) žvilgsnis į šį miestą – ką pirmiausia pastebės, kas jiems atrodys svarbu, kas keista, kas kvaila. Be to, kai kuriuos menininkus kviečiau dėl jų jau esamo ryšio su Kaunu, pavyzdžiui, Dainius Liškevičius gimė Kaune, Jonas Oškinis gimė ir gyvena Kaune, britės Jenny Kagan tėvai gimė ir užaugo Kaune ir iš jo per plauką išsigelbėjo. Šiems menininkams Kaunas neabebjotinai yra svarbus.

Šios parodos tikslų – praplėsti visuomenės akiratį paminklų klausimu, skatinti kitokių, šiuolaikiškesnių, konceptualesnių, aktualesnių paminklų galimybę.

– Teigiate, kad jūsų tikslas, jog su meno kūriniais susidurtų atsitiktiniai praeiviai, ne tik kultūros vartotojai. Todėl Kauno bienalėje šiemet daug kūrinių viešose miesto erdvėse, specialiai pritaikytų miestui ir jo erdvėms. Ar nemanote, kad po Kauną apsupusių aktualijų dėl medžių kirtimo, „Kauno akcentų“, gatvės meno konkursų, toks ėjimas bus interpretuojamas kaip dar viena nedemokratiška intervencija į miesto kūną. Galbūt to ir siekiate?

– Jau minėjau interviu „7 meno dienoms“, bet pakartosiu ir čia, nes klausiate apie medžius, – dabar manau, kad geriausia būtų buvę atvežti į 11-ają Kauno bienalę vieną vienintelį kūrinį – Josepho Beuyso „7000 ąžuolų pasodinimas“. Jis buvo skirtas 7-ajai parodai „Documenta“ Kaselyje 1982 m., po to išplito ir į kitus miestus. Deja, bienalė nėra greito reagavimo renginys.

Tikrai nesiekiu nedemokratiškos intervencijos į miesto kūną. Jau anksčiau pastebėjau, kad daug kas painioja šiemetę Kauno bienalę su „Kauno akcentais“, nors šie projektai neturi nieko bendra, išskyrus ėjimą į viešąsias erdves. Bet mano parodos tikslas yra visai kitoks, sakyčiau, net priešingas. Mano kuruojama paroda nesiekia pristatyti mieste naujų objektų, prie kurių būtų galima tiesiog nusifotografuoti, atvirkščiai, kviečia atidžiau įsižiūrėti į įvairias Kauno vietas, į užmirštą istoriją, į Kaune esančius ir nesančius paminklus.

– Kokios jūsų, kaip kuratorės, strategijos ir tikslai?

– Vienas iš svarbių kuratorinių šios parodos tikslų – praplėsti visuomenės akiratį paminklų klausimu, skatinti kitokių, šiuolaikiškesnių, konceptualesnių, aktualesnių paminklų galimybę. Todėl pakviečiau menininkus siūlyti kuo įvairesnes paminklinimo strategijas. Norėčiau, kad mieste egzistuotų paminklai, kurie būtų tam tikra siekiamybė, kad jie atsivertų tik tiems, kuriems yra reikalingi. Siekiu, kad su menu ne tik susidurtų, bet ir jį patirtų žmonės, kurie paprastai nesilanko šiuolaikinio meno parodose.

– Ko tikėtis ir nepraleisti šių metų bienalėje?

– Šių metų bienalės kūriniai yra įvairiausiose Kauno vietose, jų ieškoti tenka su žemėlapiu, kurį galima rasti bienalės tinklalapyje ir parodos leidinyje. Su kūriniais galbūt susidursite ir netyčia, netikėtai. Jei kur nors ant namo sienos, durų, šaligatvio pamatysite mūsų oranžinę elipsę, žinokite, kad greta yra bienalės kūrinys. Didžiausias mūsų projektas bus Karo muziejaus sodelyje – jo vargu ar nepastebėsite, bet bus ir tokių, kuriems pamatyti reikės nemažai atidos ir šiek tiek pastangų. Kada nors po rugsėjo 15-osios praeikite pro Prisikėlimo bažnyčią 3 val., 12 val. – Demokratų gatve. Prisėskite „Sodros“ laukiamajame A.Mickevičiaus gatvėje, nusipirkite ką nors „Aibės“ parduotuvėje Vilijampolėje, pastovėkite prie Laisvės al. 29-ojo namo, pasivaikščiokite palei žydų kapinių tvorą Žaliakalnyje ir pirmuoju geležinkelio stoties peronu. A.Mapu gatvėje gausite užduotį, o santakoje – pranešimą Morzės signalu (jei turite išmanųjį telefoną, galėsite ten jį ir iššifruoti). Būtinai aplankykite Sophie Calle parodą Kauno paveikslų galerijoje ir perskaitykite jos užrašytus Rytų Berlyno gyventojų žodžius – berlyniečiai visai tokie patys kaip mes.

Šiuolaikinį šokį (tokį, kuris kasytų man smegenis) atradau ne kaip tipinis kaunietis, t. y. ne „Auros“ šokio festivalyje, o kaip tipinis vilnietis – festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“. Tiksliau, festivalyje organizuotų kūrybinio rašymo apie šokį dirbtuvių „NE[w]kritika“ metu.

Kontempliuoti šokį tikrai nėra lengvas užsiėmimas, bet, jei erdvė, kurioje kontempliuoja rašantysis ir šokantysis, sutampa, pasidaro labai įdomu. Būtent taip tą vieną pirmųjų kartų man ir įvyko su M. Pinigio ir Manto Stabačinsko, dviejų tuo metu (ir atrodo, kad vis dar) ryškiausių vyriškų šiuolaikinio šokio figūrų Lietuvos scenoje, spektakliu „ID: nr-688e“ (vėliau pervardytu į „ID:D&G“).

Tąkart turbūt visi trys jautėmės panašiai: jaudinančiai, gal net pergalingai debiutavę: jie – kaip nuo „Auros“ šokio teatro nebepriklausantys ir savarankiškai mąstantys choreografai, aš – kaip pagaliau parašęs išties neblogą šokio spektaklio kritiką („Herojai mirė, tegyvuoja herojai“, publikuota 2014 m. gegužės 21 d. portale dance.lt). Gal ir gerai, kad greitai nusileidome ant žemės ir grįžome prie geros senos lietuviškos savikritikos – jiedu pakeitė daugiau nei pusę spektaklio, o aš, man atrodo, kuriam laikui nustojau rašyti. Iki šiol su šypsena prisimenu šią istoriją. Ypač dabar, kai, praėjus beveik trejiems metams po tos herojiškos premjeros, nusprendžiu pakalbinti tą patį M. Pinigį, kuriam 2016-ieji nepašykštėjo kūrybinių užtaisų, pribrendusių premjerų ir gausių gastrolių (daugiau užsienyje nei Lietuvoje). Dar dėl visa ko galima pridurti, kad prieš kelias savaites jis buvo išrinktas 2016 m. Kauno menininkų menininku. Nesistebėkite, kad nėra klausimų, o tik atsakymai.

Kaunas turi didelį potencialą. Daug didesnį kultūrinį potencialą, nei manoma.

ID:LT

Atsivėrusios galimybės keliauti į užsienį stipriai keičia Lietuvos teatro veidą. Takoskyra tarp šokio Lietuvoje ir kitur mažėja. Darbai ir tendencijos tampa panašūs. Kultūriniai skirtumai ryškesni tarp kontinentų, pvz., Kinijos ar Afrikos šiuolaikinio šokio tradicijų. Kalbant apie europietišką kontekstą  takoskyra mažėja. Tik galbūt mums vis dar trūksta daugiau drąsos ir laisvumo. Bet gal tokia ir yra ta lietuviška (šokio) tapatybė – stabdome save, ribojame. Norisi drąsesnio požiūrio.

Kartos 

Mūsų karta tarsi siekia pasipriešinti mokyklai ir teatro tradicijoms, su kuriomis augo, mūsų veikla tarsi automatiškai manifestuoja viską, ką darėme iki tol. Atsiranda visai kitas žodynas, judėjimas. Mūsų karta yra konkretesnė. Mes renkamės savo apimtimi mažesnius ir kuklesnius klausimus ir temas, bet juos išnagrinėjame, o vyresnioji karta yra įpratusi užsikrauti pernelyg abstrakčias ir filosofiškas temas. Mes atvirai stengiamės nuo to bėgti. Nebekurti tais pačiais pagrindais – daryti iš esmės kitaip, nei darė ar tebedaro jie. Vis daugiau lietuvių studijuoja geriausiose šokio mokyklose Europoje. Po kokių ketverių penkerių metų, jeigu tik tie šokėjai sugrįš į Lietuvą, atsiras naujas šiuolaikinio šokio braižas. O mes dar esame ta karta, kuri kuria iš refleksijos, savotiško atkartojimo, kas vyksta užsienyje. Jaunoji karta jau yra dalis to konteksto.

Kaune jaučiuosi labai puikiai. Kaunas yra idealus miestas tapti kultūros sostine.

Politikos mokslai 

Politikos studijos mano gyvenime atsirado netikėtai man pačiam. Baigdamas mokyklą norėjau stoti į aktorinį, bet aštuoniolikos metų, kaip ir dauguma, nelabai žinojau, ką iš tikrųjų noriu veikti gyvenime. Dar ir tėvai padarė įtaką, vis klausdami: „ką tu iš to aktorinio?...“ Kadangi mokiausi gerai, pradėjau galvoti apie tokią specialybę, kuri būtų ganėtinai plati. Man visada patiko antikos istorija. Aukštąjį mokslą įsivaizdavau panašiai kaip antikos mąstytojų aprašytą. Todėl išsirinkau mokslą, kuris tarsi plačiausiai aprėpia visus pasaulyje vykstančius procesus. O teatras visada buvo šalia. Tada kartu su šokio teatru „Aura“ mano gyvenime atsirado šokis.

Apie spektaklį „ID:D&G“

Suvokimui, apie ką apskritai Lietuvoje gali kalbėti šiuolaikinis šokis, ID:D&G tikrai davė daug. Ne paslaptis, kad vis dar gyvename valstybėje su labai stipriai reiškiamomis nacionalistinėmis ir homofobiškomis nuostatomis. Šis spektaklis buvo savotiškas akibrokštas visuomenėje vyraujančioms normoms ir temoms – vyriškumo, seksualumo, patriotiškumo dogmoms, tiek protestas prieš nusistovėjusias tradicijas lietuviško šokio pasaulyje. Kartais matai, kad žmonės stebi atsitraukę, kad bijo priimti dalykus tokius, kokie jie yra. Su šiuo spektakliu atlikome savotišką sociologinį tyrimą. O pradžioje atrodė, kad tai tiesiog bus spektaklis apie dešimt litų.

Naujas vidinis žmogeliukas 

Su M. Stabačinsku kuriame naują spektaklį, kuris vadinsis „Meeting Meat“. Tai spektaklis apie vidinį žmogeliuką, sėdintį tavo viduje. Dažnai elgiamės taip, kaip iš tavęs tikisi ir reikalauja visuomenė. Priešingai nei tas vidinis žmogeliukas. Bandysime prisikasti iki jo. Visuomenėje tiek daug netikrumo, netikrų veidų, netikrų poelgių, scenoje tiek daug netikrų judesių. Dažnai matai vaizdą, kuris yra kažkoks netikras, fake‘as. Tad spektaklis apie visa tai. Turėtų pasirodyti šį rudenį.

Žiūrovai

Vilniaus žiūrovas, kadangi sostinėje nemažai šokio renginių, yra reiklesnis ir jį sunkiau įtikinti, kad tu čia scenoje darai kažką svarbaus. Užtrunka laiko, kol iki jo prisikasi. Kaune jaučiamas šiltesnis ir artimesnis pačių žiūrovų buvimas tarpusavyje. Atrodo, kad Vilniaus žiūrovas yra individualistas, o Kaune žiūrovai yra tarsi visi susiję, ne po vieną atėję. Tarsi susiformuoja bendruomenės jausmas. Klaipėdoje žiūrovas nenuspėjamas. Premjera ar dešimtą kartą rodomas spektaklis – tai nieko nereiškia. Salė gali būti tuščia per premjerą, o kartais ir per dešimtą kartą rodomą spektaklį būna pilnutėlė. Labai stichiška publika.

Kaunas – (nebe laikinoji) sostinė 

Kaunas turi didelį potencialą. Daug didesnį kultūrinį potencialą, nei manoma. Labai norisi, kad Kaunas pakeistų savo tapatybę. Visų pirma, laikas pakeisti tą laikinumo sąvoką. Žmonės tarsi linkę gyventi pagal šitas sąvokas. Tarsi būti nuolatinės laikinumo būsenos. Tarsi nežinoti, kur mes einame. Dar turime buvimo amžinai antram sindromą. Mes esame centre, bet to neišnaudojame. Tarsi patys bijome patikėti, kad galime pasiekti labai daug. Man pačiam keliaujant labiausiai patinka antri treti pagal dydį miestai. Jie turi savo unikalumą, visai kitokią dinamiką. Tokie miestai turi tą laisvės pojūtį, kai gali nuo visko atsitraukti, bet ir būti kultūriniame centre. Tokiuose miestuose ir norisi gyventi. Kaune jaučiuosi labai puikiai. Kaunas yra idealus miestas tapti kultūros sostine.

Menininkų menininkas 

Titulų ar laimėjimų neturiu daug. Menas ir kultūra – ne sportas, bet vien jau būti kažkur nominuotam – geras jausmas. Būtent tada pradedi jausti tą sportinį azartą ir norėti laimėti. Kadangi nesu tikras kaunietis, ši nominacija mane labai pamalonino, tai tarsi įprasmina mano buvimą Kaune. Vertinu, nes tai savotiškas įrodymas, kad mane laiko miesto kultūrinio gyvenimo dalimi, kad tai, ką darau ir kuo gyvenu, yra svarbu.

(G)round zero

Tai yra motyvacinis užtaisas. Norėjome sukurti spektaklio formatą, kuris ne kiek stengtųsi teigiamai ar neigiamai pažiūrėti į temą, ar ką analizuoti, bet tiesiog motyvuotų keistis. Idėja gimė žiūrint įvairius motyvacinius „YouTube“ vaizdo įrašus. Norėjosi sukurti motyvacinį spektaklį, kad po jo žmogus norėtų kažką savyje pakeisti. Šiame spektaklyje išreikalavome iš savęs labai daug to, ko nesame darę anksčiau. Norėjome išsinerti iš tų savo senų marškinių, prie kurių tave visi įpratę matyti vienodą. Todėl ir atsirado toks naujas, man pačiam nebūdingas įvaizdis – plika galva, barzda. Šis spektaklis mums labai brangus tuo, kad jis orientuotas į procesą. Labai vertiname kiekvieną repeticiją. Daug įpročių stengėmės pakeisti. Žmonės bijo keistis, nedrįsta, galvoja, ką kitas pagalvos, – norėjome į visa tai spjauti ir suteikti drąsią motyvacinę-emocinę dozę. Iš kitos pusės tai tarsi refleksija mūsų kaip posovietinės kartos. Kai, vos atsiradus kažkokiam naujam daiktui, filmui ar dievukui, tampi to apsėstas, meti viską ir neriesi iš kailio. Šituo spektakliu norėjosi išleisti tą vidinį vaiką. Ground zero reiškia sunaikinti iš pamatų, o round zero – apskritą nulį. Mes rizikuojame tapti kažkuo ir nebijome, kad bet kada galime tapti tuo apskritu nuliu.

Kažin, jeigu šio interviu klausimus būtų atsakinėjęs ne šokėjas, choreografas M. Pinigis, o pats (G)round zero, ar atsakymai labai skirtųsi...? Paklauskite jo patys.