1. Visi mėlynos atspalviai

JAV "Pantone" spalvų institutas 2020-ųjų spalva paskelbė mėlyną. Šaltymečio garderobe ji buvo nedrąsi ir santūri, o pavasarį aktualiausia metų spalva žada išsiskleisti visais įmanomais atspalviais, tonais ir pustoniais.

"Nuo dangaus žydrumo iki žalsvo lazurito, nuo įkvepiančio turkio iki klasikinės kobalto mėlynos spalvos – pasirinkimas platus, tačiau norėčiau atkreipti dėmesį, kad turi dominuoti mėlynas atspalvis, bet ne žalias, violetinis, – pastebi D.R.Stankevičienė. – Mėlyna spalva tinka visoms moterims, tereikia rasti prie veido odos, akių, plaukų spalvos derantį atspalvį."

Vienos gal pasirinks aksesuarus, kitos sukurs stilingą įvaizdį pasitelkdamos nedidelius akcentus, detales, įkvepiantis pavyzdys – įsisupti į mėlyną nuo galvos iki kojų. Pasak dizainerės, toks sprendimas anaiptol nėra šokiruojantis ar vulgarus: mėlyna spalva siejama su minimalizmu, atrodo labai estetiškai, ne veltui ji simbolizuoja eleganciją, santūrumą, ramybę, pasitikėjimą.

"Išpuoselėtu stiliaus pojūčiu pažymėti skirtingų atspalvių mėlynos spalvos deriniai – viena aktualiausių sezono tendencijų", – atkreipia dėmesį pašnekovė.

2. Tegyvuoja džinsai!

Metų paletės lyderė ant aukščiausio podiumo laiptelio užkėlė džinsinius drabužius: indigo, kaip ir švari kobalto spalva, vadinama klasikine.

Drabužinėje, be jau įprastų džinsų, turi atsirasti dar ir džinsinis švarkelis ar trumpas lietpaltis-trenčas, marškiniai, suknelė, kombinezonas, sijonas, ypač ilgas su skeltukais siūlėse, užsegimu ties viduriu ar šone. Aktualus atspalvis – išblukusi indigo spalva.

3. Nemari klasika

Pavasario spalvų paletė neapsiriboja vien dangumi ir jūra. Ji sodri ir ryški it aguonos, purpurinės rožės, fuksijos žiedas, užburia kaip besileidžiančios saulės spinduliai ar brangiausias iš prieskonių – šafranas, it šerbetas pilna švelnių gelsvos, koralo, violetinės, šalavijų žalsvos, cinamono, pelenų, smėlio atspalvių, santūriai nuskaidrinta aukso spindesiu.

"Dizainerių kūrybos akiratyje – baltos ir juodos spalvų duetas. Tai nemari klasika, kurią galima interpretuoti skirtingais būdais, – sako D.R.Stankevičienė. – Tačiau šį sezoną daugiausia dėmesio sulaukia naują statusą garderobe išsikovojusi balta spalva – ji švari, ryški, tikra, be pridėtinio atspalvio. Baltos kelnės, palaidinė, lietpaltis, megztinis, kepurė, o kas gali būti gražiau už baltą suknelę! Neseniai ji buvo išskirtinai tik nuotakos apdaras, o šiandien ši spalva – stilingos elegancijos, saulės, pakilios emocinės būsenos atspindys."

4. Raštų ir faktūrų deriniai

Santūrus šaltymetis baigėsi neprasidėjęs, tad nenuostabu, kad spintoje mirgėjo dryžiai, žirneliai, langeliai. Pavasarinių raštų katalogą papildo abstraktūs, geometriniai ornamentai, augaliniai motyvai, gėlių žiedai, itin aktuali tendencija – tropikų miško lapų tankmė.

Savo pozicijų neužleidžia įvairių gyvūnų kailio ir odos raštai – jie dera tiek kasdien, tiek šventėms, gali atsirasti ne tik ant drabužio, bet ir puošti aksesuarus, rankinę, batus, kepurę.

"Ieškant individualumo verta atidžiau pažvelgti į gamtą – joje daug įdomių sprendimų: apsidairykite miške – čia ir žievė, šakos, lapai, samanos, žiedai. Viename apdare derinkite skirtingus motyvus, žaiskite skirtingomis faktūromis ir tekstūromis – jokių taisyklių nėra", – ragina pašnekovė.

5. Moteriškos formos

Pavasario proveržis jaučiasi ne tik spalvų ir raštų paletėje – išlaisvėja formos. Aktualios sezono detalės: akcentuotos ties pečiais, pūstos, plačios, originaliai kirptos tarsi karališkos rankovės, įvaizdžiui dramatiško moteriškumo suteikia išryškintas liemuo ir į apačią daugiau ar mažiau išplatėjantys sijonai, liemenį siūloma pabrėžti diržais – jais stilinga apjuosti po švarku esančius drabužius.

"Visa tai – tik neįkyrūs sezono tendencijų pasiūlymai: stilių, siluetą, spalvų ir raštų derinius kiekvienas laisvas rinktis individualiai", – pabrėžia dizainerė.

6. Naujienos drabužinėje

Nieko nėra smagiau už pavasarinį lietų. Tokiu metu geriausia apranga – trumpas lietpaltis, vadinamas trenču. Drabužis susegamas viena ar dviem eilėmis sagų, gali būti tik sujuosiamas diržu, jo siluetas būtinai turi pabrėžti juosmenį, o ilgis – nuo trumpo iki blauzdų vidurio.

"Trenčas šiuo metu išgyvena renesansą. Rinkitės rausvą, žydrą, šalavijo spalvos arba klasikinę smėlio spalvą", – pataria D.R.Stankevičienė.

7. Plačių pečių renesansas

Buvę gana ilgai pamiršti į spintą grįžta septintojo dešimtmečio švarkai su išplatintais pečiais, laisvi, sujuosiami diržu ir polo trikotažiniai marškinėliai, kuriuos įprastai dėvi golfo ar teniso žaidėjai.

"Užsegami trimis sagutėmis, daili apykaklė, trumpos rankovėlės – šiuos marškinėlius galite dėvėti prie sijono ar kelnių arba pasivilkti po suknele ar ant jos – sluoksniavimas vis dar labai stilingas", – pastebi dizainerė.

8. Rankų darbo vertė

D.R.Stankevičienė džiaugiasi, kad vis didesnio dizainerių dėmesio sulaukia tvari, lėtoji mada. Ant pavasarinio podiumo – daug rankų darbo drabužių: megzti, nerti, pasiūti skiautinių principu iš audinių atraižų.

Diana Rūta Stankevičienė.

"Mada atsisuka į vertybes: naudojami ekologiški, natūralūs pluoštai, didžiulis dėmesys skiriamas kokybei – audinio, modelio, siuvimo. Siekiama, kad drabužis gyvuotų ne vieną sezoną, kaip buvo lig šiol, o džiugintų, neprarastų vertės kelerius metus", – sako dizainerė.

Ypatingą pridėtinę vertę apdarui suteikia originali rankų darbo apdaila. Mados apžvalgininkai pastebi, kad iš naujo atrandamos įvairios rankdarbių technikos, pavyzdžiui, makramė (pynikai), nėrimas, siuvinėjimas.

Pasak D.R.Stankevičienės, pavasario–vasaros sezonu itin populiarios trapius nėrinius primenančios karpytinio ir baltojo siuvinėjimo (adinukės) technikos, apdailai vis dažniau naudojami klasikiniai ir stilizuoti etnografiniai motyvai.

9. Aksesuarai pabrėžia įvaizdį

Šio laikmečio specifika įkvėpė mažų, delne telpančių rankinių madą: moters pasaulis dabar telpa piniginėje ir telefone, dar lieka vietos automobilio rakteliams.

10. Lengvu žingsniu

Įtemptas gyvenimo tempas paklūsta tik avint patogius sportinius batelius – jie neužleis savo pozicijų ir šį sezoną.

Taip pat dominuos žemakulnė avalynė: tiek klasikinio stiliaus, tiek grubiu padu.

Aukštakulniai, elegantiški bateliai – išskirtinai šventėms ar kitai neeilinei gyvenimo progai.

"Avalynė užbaigia įvaizdį ir pabrėžia stilių, akcentuoja charakterį. Niekada nebus "tik taip ir ne kitaip": batų noselės, kulno formą ir aukštį, apdailą, spalvą lemia apdaras, jo siluetas, raštai", – primena dizainerė.

Brėžinį prisitaikė

"Manęs niekas neprašė – pas sumaniau. Laisvalaikiu savanoriauju Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stotyje. Sveikata – brangiausias turtas, kuriuo, jei tik pajėgia, pirmiausia turėtų pasirūpinti pats žmogus", – įsitikinęs vaikinas.

Donatas pasakoja, kad siūti nemokėjo ir net nebandė. Namuose nėra modernios siuvimo mašinos, tad iš garažo atsinešė šeimos relikviją – senutėlę "Singer" siuvamąją, naudotą močiutės. Kol jis valė siuvimo mašiną, mama peržiūrėjo drabužių spintą – tuo pačiu ir sutvarkė atrinko išaugtus ir nedėvimus drabužius. Jų – didžiulė krūva, buvo iš ko rinktis audinį kaukėms. Donatas pasirinko siūti iš trikotažo – tokių marškinėlių turėjo daug.

"Kaukės modelio ieškojau internete, rinkausi tik su brėžiniais. Saugiausias man pasirodė respiratoriaus modelis: jis puikiai apgula veido skruostus, smakrą ir taip pat nespaudžia nosies, galima laisvai kvėpuoti", – aiškina savo pasirinkimą Donatas.

Jis perspėja aklai nekopijuoti brėžinių: kiekvieno žmogaus veidas skiriasi – vienų skruostai pilnesni, kitų – įdubę, vienų nosis didelė, kitų – mažytė. Todėl pateiktus brėžinyje matmenis reikia patikslinti, atsižvelgus į savo duomenis. Svarbiausi jų – atstumas nuo nosies iki smakro ir nuo nosies vidurio iki ausies.

Išbandys naują modelį

Vienuoliktoko pasiūtos pirmos dvi kaukės – prisvilęs blynas, tačiau kitos trys pavyko puikiai. Donatas žada pasiūti naujų – išbandyti modelį su kišenėle viduje.

"Į ją įsideda kelių sluoksnių marlės ar vatos filtras. Jį kasdien reikia keisti, bet tai kur kas patogiau, nei kiekvieną dieną skalbti kaukę", – pabrėžia vaikinas.

Naujosioms kaukėms Donatas rinksis ryškesnių spalvų audinį. Jos bus skirtos mamai ir tetai, tad nori gyvesnių, gražiai derančių prie aprangos.

"Nors karantinas privertė žmones sėdėti namuose, bet lauke – pavasaris, saulė šviečia, norisi kažkaip pakelti nuotaiką. Kaukės gali būti ne tik saugios, bet ir stilingos, o žaismingos privers nusišypsoti", – ir pats šypsosi vaikinas.

Donatas primena: namuose siūtas kaukes reikia skalbti kiekvieną dieną, kruopščiai išlyginti karštu lygintuvu ir tris bent kartus per savaitę dar palaikyti verdančiame vandenyje.

Siūti verta

Namuose siūtos kaukės nėra lygiavertės specialios paskirties kaukėms. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Vidaus administravimo skyriaus vyriausioji specialistė Kristina Mikalauskienė patikslina, kad, gaminant medicinines kaukes ir respiratorius, naudojamos cheminės medžiagos, kurios veikia virusus.

Visgi net ir medicininės kaukės nuo virusų apsaugo tik tiek, kad neleidžia kalbančiam, čiaudinčiam, kosinčiam žmogui į aplinką išskirti lašelių, su kuriais perduodami virusai. Panašią apsaugą suteiks ir namuose pagamintos kaukės.

"Bet kuriuo atveju, siūti kaukes verta – sumažinsime užkratų plitimo riziką aplinkoje", – pabrėžia specialistė.

Svarbu ne tik turėti kaukę, bet ir ją taisyklingai naudoti. Prieš užsidėdami kaukę nusiplaukite rankas muilu ir vandeniu arba rankas dezinfekuokite. Kaukę laikykite už ausų kilpų, uždėkite kilpą aplink kiekvieną ausį. Svarbu, kad kaukė dengtų nosį, burną ir smakrą.

Norėdami nusiimti kaukę nusiplaukite rankas muilu ir vandeniu arba dezinfekuojančiu skysčiu. Venkite liesti kaukės priekinę dalį – ji užteršta.

Lieskite tik ausies kilpas (raiščius ar juostas). Jas švelniai pakelkite ir nuimkite kaukę. Kaukę dėkite skalbti. Dar kartą nuplaukite ar dezinfekciniu skysčiu ištepkite rankas.

Iš ko siūti?

Kaukei galima rinktis marlę, austinį ar trikotažinį medvilnės audinį. Tiesa, marlė reta, plona, ją reikės sulenkti 4–6 sluoksniais, todėl geriau paieškoti tankesnio audinio. Labai storas taip pat netinka: siuvinys – dvisluoksnis, tad po tokia kauke bus labai karšta, trūks oro. Geriausias sprendimas – panaudoti plonus medvilnės trikotažo marškinėlius: du sluoksniai – geriausias kiekis kaukei.

– Kokių augalų sėklas tinka daiginti?

– Daiginti galima beveik visas sėklas ir grūdus, bet ankštiniai tinka ne visi – dalis jų daiginimo metu išskiria gleives, tad ankštinių sėklas reikia specialiai apdoroti, laikyti tinkamomis sąlygomis, kitaip daigeliai bus nekokybiški, sugadins patiekalus.

Daiginti maistui tinka ne visi ankštiniai augalai. Tarp jų – baltos ir raudonos pupelės: neapdorotų termiškai sėklų sudėtyje yra medžiagų, kurios gali sukelti apsinuodijimus.

Iš ankštinių augalų dažniausiai daiginamos spindulinės pupuolės (mung, arba žaliosios, pupelės) ir japoninės pupuolės, avinžirniai, lęšiai, žirniai. Nerekomenduojama daiginti bulvinių šeimos atstovų (pomidorų, bulvių, baklažanų ir kt.) sėklų dėl juose esančio solanino – daigai ne tik turi nemalonų skonį, bet ir pavojingi sveikatai.

Kviečiai, rugiai, avižos, pupos ir lęšiai nėra labai reiklūs ir sudygsta gana greitai. Linai ir ryžiai dygsta kur kas ilgiau ir reikalauja nuolatinės priežiūros.

Irina Koscelkovskienė / Laimučio Brundzos nuotr.

– Pirmieji dar prieš 5 tūkst. metų daigintų sėklų naudą sveikatai įvertino kinai. Kokių žmogaus organizmui svarbių medžiagų jose randama?

– Daiginant kinta sėklų cheminė sudėtis: pasyvios būklės buvusios vertingos medžiagos – vitaminai, makro- ir mikroelementai, fermentai, aminorūgštys – tampa biologiškai aktyvios ir augimo proceso metu susikoncentruoja daiguose. Valgant daigus visas šias naudingas medžiagas įsisavina organizmas. Jos stiprina imunitetą, kovoja su laisvaisiais radikalais, teigiamai veikia žarnyno veiklą, šarmina organizmą, suteikia jėgų, žvalumo, energijos.

Vis dėlto nereikia manyti, kad daigai – panacėja nuo visų ligų. Vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekiai daiguose priklauso nuo augalų rūšies. Pavyzdžiui, vitamino C kai kuriuose daigintose sėklose padaugėja penkis kartus, vitamino E – tris, vitamino B1 – daugiau nei pusantro, vitamino B2 – 13,5 karto, o folio rūgšties – iki keturių kartų.

Daiguose išlieka daugiau mineralinių medžiagų nei miltuose: vidutiniškai juose kalio – 2,6, magnio – septynis, o fosforo – keturis kartus daugiau nei miltuose. Be to, daigai – puikus skaidulinių medžiagų šaltinis, būtinas normaliam virškinimo trakto darbui.

Vieni vertingiausių – saulėgrąžų daigai: juose gausu A, C, K, B grupės vitaminų, o baltymų net 30 proc., t.y. dukart daugiau nei pačios geriausios kokybės špinatuose.

– Daigintos sėklos priskiriamos sveikam maistui. Ar jų galima valgyti, kiek norisi, ar reikia jausti saiką?

Faktas: vykstant augimo procesui bioaktyvios medžiagos susikoncentruoja daiguose – nustatyta, kad vitaminų kiekis padidėja 50–200 proc.

– Optimalus per dieną suvalgomų daigų kiekis – 50–70 g. Prie šio sveiko maisto reikia priprasti: iš pradžių rekomenduojama suvalgyti vieną du šaukštus per dieną, paskui šį kiekį palaipsniui didinti. Maksimaliai galima suvalgyti 100–150 g daigintų grūdų ar sėklų.

Mažiems vaikams duoti daigų nepatariama, o vyresnio amžiaus žmonės jų per dieną gali suvalgyti ne daugiau kaip 50 g. Žmonėms, turintiems virškinimo trakto problemų, vartoti daigintus grūdus ir sėklas reikia itin atsargiai. Gliuteno netoleruojantiems, alergiškiems žmonėms geriausia daiginti grikius, kukurūzus, ryžius. Ne visi augalai tinkami nėščioms moterims, tad vertėtų, prieš vartojant, pasitarti su gydytoju.

– Kokio dydžio daigeliai skaniausi ir vertingiausi?

– Daigelių dydis svarbiausias grūdams: kviečių, rugių, avižų ir miežių daigus geriausia naudoti vos prasikalusius – neleiskite jiems augti aukštesniems nei 1 cm. Ankštiniai augalai maistui gali būti vartojami su mažais, ką tik prasikalusiais daigais ir net 3–5 cm aukščio želmenėliais. Naudingiausi – dvi dienas daiginti daigai iki 0,5 cm aukščio. Aukštesni daigai sveikatai žalos nepadarys, tačiau kai kurių augalų daigai gali turėti mažesnį maistinių medžiagų kiekį ir kartų skonį. Kaip tik tokios – moliūgų sėklos. Jas rekomenduojama daiginti tol, kol pradeda kaltis daigeliai, ir leisti jiems sudygti ne daugiau kaip 0,2 –0,3 cm.

– Kur ir kaip daiginti sėklas, kaip prižiūrėti?

– Sėklų daiginimui rasite net ir maisto prekių parduotuvėje. Jos negali būti termiškai apdorotos, sūdytos, sutrintos ar skaldytos – tokios nesudygs, taip pat netinka apdorotos cheminėmis medžiagomis, trąšomis. Sėklas būtinai perrinkite – daiginkite tik kokybiškas, nesupelijusias, nepažeistas.

Optimalus per dieną suvalgomų daigų kiekis – 50–70 g. Prie šio sveiko maisto reikia priprasti: iš pradžių rekomenduojama suvalgyti vieną du šaukštus per dieną, paskui šį kiekį palaipsniui didinti.

Egzistuoja keletas daiginimo namuose būdų: naudojant dangtelį-sietą, pritaikant buitiškas priemones ir daiginant specialiuose padėkluose.

Pats paprasčiausias daiginimo būdas – naudojant dangtelį-sietą. Tokiu būdu galima daiginti sėklas, ankštinius augalus, grūdus, išskyrus sunkiai dygstančias sėklas, pavyzdžiui, burokėlių, kalendrų, špinatų, kmynų ir augalų, kurie sudaro gleives, – tai burnočiai, gražgarstės, linai, kress salotos.

Reikalingas bet kokio tūrio indas ir dangtelis su specialiomis angomis, kurios leidžia orui patekti į indo vidų ir lengvai perskalauti indelio turinį. Praktiški žmonės vietoj dangtelio siūlo naudoti marlę ar kitą retą audinį, kurį ant stiklainio kaklelio galima pritvirtinti gumele ar aprišti raišteliu.

Patogu: per specialų dangtelį-sietą į stiklainio vidų patenka oras, per jį įpylus vandens daiginamas sėklas patogu perskalauti, o apvertus lengva išvarvinti vandens perteklių.

Į stiklainį suberkite grūdus ar sėklas, uždarykite dangteliu-sietu ir praskalaukite turinį po tekančiu, vos šiltu vandeniu. Į indelį pripilkite vandens – jo turi būti trigubai daugiau nei sėklų ir, jei nėra nurodyta ant sėklų pakelio, mirkykite jas apie 10–12 val. Tada nuo sėklų nupilkite vandenį, atsargiai, kad nepažeistumėte daigelių, po silpna vandens srove juos perskalaukite ir palikite 12 valandų iki kito praplovimo. Sėklos turi būti ne šlapios, o tik drėgnos. Todėl po kiekvieno praplovimo stiklainį uždenkite dangteliu-sietu ir pastatykite dugnu į viršų taip, kad liktų tarpas orui įeiti, o viduje susidarytų šiltnamio efektas. Tam minėtas dangtelis turi specialų snapelį, o jei naudojate audinį, po stiklainiu reikia ką nors pakišti, kad jis būtų pasviręs 45 laipsnių kampu. Taip sėklos, kelis kartus perskalaujant, daiginamos apie 24 val.

Daiginimui tinka ir priemonės, kurias rasite namuose: lėkštės, popieriniai rankšluosčiai, kosmetiniai vatos diskeliai ir kt. Sėklas perplaukite po tekančiu vandeniu, paskleiskite ant lėkštės dugno, užpilkite šilto vandens tiek, kad jis 1–2 cm semtų sėklas. Lėkštę pastatykite šiltoje vietoje ir pridenkite plėvele, palikite tarpą, kad galėtų įeiti oro. Kol daigeliai prasikals, prižiūrėkite taip, kaip ir pirmu atveju.

Efektyviausias būdas – sėklas daiginti padėkluose. Jis tinka burnočiams, gražgarstėms, linams, kress salotoms ir jau anksčiau minėtoms sunkiai dygstančioms sėkloms daiginti. Padėkluose naudojami įvairūs substratai ar kilimėliai, pavyzdžiui, kokoso pluošto. Ant substrato paviršiaus sudėkite sėklas, sudrėkinkite, uždenkite plėvele ir laikykite šiltoje vietoje, periodiškai drėkinkite. Kai sėklos sudygs, plėvelę nuimkite, padėklą padėkite šviesioje, bet ne itin saulėtoje vietoje arba po specialia šviesa ir daigelius auginkite iki reikiamo aukščio. Šio būdo pranašumas – daigeliai užauga tiesūs, nereikia maistui naudoti šaknelių.

Jei norite kiekvieną dieną valgyti šviežius daigelius, praktiškiausia būtų pasidaryti nedidelį konteinerį, kuriame augalus daigintumėte vienos dienos skirtumu – taip derlius nuolat atsinaujins.

– Kur ir kaip ilgai galima laikyti nupjautus daigelius?

– Daigus laikykite viršutinėje šaldytuvo lentynoje uždarame, geriausia – stikliniame inde. Prieš tai juos nuplaukite, išdžiovinkite, kad neliktų vandens lašelių. Būtinai įsitikinkite, kad temperatūra šaldytuve nėra per žema.

Daigus geriausia sunaudoti per dvi dienas, tačiau vidutiniškai jie gali būti laikomi iki penkių dienų. Kai kurių augalų daigai gali būti laikomi ir ilgiau, pavyzdžiui, margainio daigus galima vartoti dvi savaites.

– Kaip valgyti daigus, kad būtų didžiausia nauda? Su kokiais produktais ir kokiuose patiekaluose jie dera?

– Mitybos specialistai pataria daigus valgyti atskirai ir labai kruopščiai sukramtyti – taip organizmas geriau įsisavins juose esančias naudingas maistines medžiagas. Juos galima ir sutrinti, sumalti ar susmulkinti elektriniu smulkintuvu ir sumaišyti su nedideliu kiekiu vandens iki košės konsistencijos arba ruošti kokteilius – internete daug įvairių receptų.

Daigai puikiai dera su vaisiais, daržovėmis, tinka dėti į salotas, įmaišyti į košes, ruošti užpilus, patiekti prie mėsos ar žuvies patiekalų kaip garnyrą. Ankštinių augalų daigai – puikus trintų sriubų pagrindas, o sėklų – tinka sumuštiniams, kokteiliams. Kulinariniai eksperimentai skatina fantaziją, tačiau vertėtų prisiminti, kad daigus netinka vartoti su dideliais kiekiais pieno produktų – tai gali sukelti intensyvų pilvo pūtimą. Taip pat geriau nemaišyti ankštinių augalų su grūdais – vienam kartui patariama vartoti vieną grupę daigų, pavyzdžiui, kviečius su rugiais arba avinžirnius su spindulinėmis pupuolėmis.

– Termiškai apdoroti daigai praranda dalį savo bioaktyvių medžiagų...

– Tai tiesa, tačiau verta priminti, kad toks apdorojimas nedaro įtakos daigų maistingumui ir skaidulinių medžiagų kiekiui, todėl juos galima troškinti, virti, kepti.

Norint išsaugoti kuo daugiau vertingų medžiagų aukščiausia terminio apdorojimo temperatūra – 40 C, o laikas – 1,5–3 min. Ankštinių augalų daigus netgi patariama apdoroti šiluminiu būdu: jie tampa minkštesni, geriau kramtomi, be to, nepraranda tiek daug maistinių medžiagų, kaip kitų augalų daigai.

– Kokį skonį patiekalams suteikia daigintos sėklos?

– Daigai turi suaugusiam augalui būdingą, tik kiek švelnesnį skonį. Pavyzdžiui, kviečių daigai patiekalams suteikia malonų saldumą, grikių saldumas sumišęs su lengvu žolės prieskoniu, lęšių – su vos jaučiamu aitrumu, sezamų sėklos primena riešutus, kiek karstelėjusios, o daiginti žirniai – sultingi, saldoki ir su aštriu poskoniu. Bene skaniausi – avižų, saulėgrąžų ir kviečių daigai, o universaliausi – grikių daigai, juos mėgsta beveik visi.

Patiekalai su šviežiais daigais

Sumuštiniai su tunais

– 4 riekelės batono,

– 1 avokadas,

– 1 dėžutė (50 g) tunų filė sultyse,

– 4 vyšniniai pomidoriukai,

– sauja daigų.

Batono riekeles paskrudinkite sausoje keptuvėje. Avokadą sutrinkite šakute ir užtepkite ant sumuštinių. Ant viršaus uždėkite tunų gabalėlius, daigelių ir pomidorų puseles.

Bulguro kruopų košė su daigais

– 130 g bulguro kruopų,

– 1 sauja daigintų saulėgrąžų,

– ½ puodelio daigintų avinžirnių,

– 1 šaukštas smulkiai kapotų žemės riešutų,

– 120 g nuluptų agurkų,

– 100 g pomidorų,

– 80 g sojų varškės,

– sojų padažo,

– 1 šaukštas citrinų sulčių,

– 4 šaukštai alyvuogių aliejaus.

Išvirkite bulguro kruopas. Jas sumaišykite su susmulkintais pomidorais, agurkais, riešutais, 5–7 min. mirkyta vandenyje ir susmulkinta sojų varške bei daigais. Patiekalą pagardinkite aliejumi, citrinų sultimis ir sojų padažu.

Kokteilis su daigintais žirniais

– 100 g daigintų žirnių ir saulėgrąžų daigų,

– 2 stiklinės kokosų pieno,

– 1 skiltelė česnako,

– šaukštas alyvuogių aliejaus,

– juodųjų kmynų.

Česnako skiltelę susmulkinkite ir pakepinkite aliejuje. Česnaką, daigintus žirnius ir saulėgrąžas susmulkinkite elektriniu smulkintuvu iki vientisos masės. Supilkite kokosų pieną, paskaninkite trupučių juodųjų kmynų ir gerai išmaišykite.

Gaivios salotos su šilauogėmis

– 200 g gražgarsčių,

– 200 g žirnių daigelių,

– 1 skiltelėmis supjaustytas avokadas,

– 1 stiklinė virtų bolivinių balandų,

– 1 stiklinė šilauogių,

– ½ stiklinės pekaninių karijų.

Padažui:

– ¼ stiklinės alyvuogių aliejaus,

– 2 šaukštai citrinų sulčių,

– 1 šaukštelis obuolių acto,

– 1 skiltelė česnako,

– ½ šaukštelio Dižono garstyčių,

– ½ šaukštelio medaus,

– 1 sauja kapotų šviežių bazilikų,

– druskos,

– vandens.

Salotoms skirtus produktus sumaišykite ir užpilkite padažu, kurio ingredientus suplakite elektriniu smulkintuvu į ne itin tirštą tyrę.

Iš tautosakos lobyno

Tokio amžiaus vaikų vienų ilgam nepasodinsi prie piešimo popieriaus lapo – jei jau tėvai namuose, mažyliai nori žaisti, nesvarbu, ką veikti, bet būtinai kartu. Sveiko laisvalaikio studijos "Sveiki sveiki" vadovė Justina Tuleikienė sako, kad yra daug įdomių veiklų – pasitelkti fantaziją, nebijoti, kad kurį laiką namuose nebus idealios tvarkos, ir išstumdyti baldus, padarant daugiau vietos žaidimams.

Justina Tuleikienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Išmonės lobiai slypi mūsų tautosakoje, tradicijose. Jauni tėvai turėtų tuo specialiai pasidomėti, o seneliams tereikės prisiminti. Dainuokite daineles, minkite mįsles, žaiskite liaudies žaidimus.

"Sugalvoti, ką veikti, – ši užduotis tenka tėveliams ir seneliams. Didžiuliai išmonės lobiai slypi mūsų tautosakoje, tradicijose. Jauni tėvai turėtų tuo specialiai pasidomėti, o seneliams tereiks prisiminti. Dainuokite daineles, minkite mįsles, žaiskite liaudies žaidimus", – vardija pašnekovė.

Ji rekomenduoja pasyvią veiklą – pasakų, knygelių skaitymą jungti su aktyvia – mankštos pratimais, šokiais, žaidimais. Tokie užsiėmimai patinka ne tik mažiesiems, bet ir vyresniems jų broliams bei sesėms, net suaugusiesiems. Vienas tokių žaidimų pavyzdžių – mįslių, paslėpto daikto ieškojimo ir fizinio aktyvumo derinys.

"Užminkite vaikui mįslę, pavyzdžiui: "Apskritas kamuoliukas – raudonas šoneliukas." Atspėjęs, kad tai obuolys, vaikas turi jį rasti paslėptą kažkur namuose. Šalia bus raštelis su užduotimi, pavyzdžiui, "suplasnok 10 kartų kaip paukštis sparnais".

Skaitome kitą mįslę: "Baltas skystymėlis – gardus valgymėlis." Aišku, kad tai pienas, ir vaikas tekinas lėks prie šaldytuvo jo ieškoti, o ten mažylio laukia kita užduotis: "Sukis kaip malūnas, kol nebegalėsi stovėti ant kojų."

Mįslę "Gardi košytė iš visų laukų surinkta" darželinukas kaipmat atspės – "Medus". Kur jo stiklainį paslėpėte? Gal tarp gėlių ant palangės ar žaislų? Radęs jį vaikas galėtų pašokinėti, patrepsėti, apeiti namus kilnodamas kojas it gandras. Mįslių sąrašą galima papildyti: "Vasarą darže keroja, žiemą gryčioje žiemoja, kas jį pauosto, ašaras šluosto." Atsakymas – svogūnas. Arba "Šimtas švarkelių ir visi be sagelių" – kopūstas", – pasakoja J.Tuleikienė.

Ji pastebi, kad mįslės, užduotėlės turi atitikti mažylio amžių. Žaidime turi dalyvauti ir kiti namiškiai, o kad būtų dar linksmiau, vyresnieji galėtų kartu su vaikučiu ieškoti, t.y. suvaidinti, kad ieško paslėptų daiktų, ir padėti atlikti nurodytas užduotis.

Kas stipresnis?

Jei, išstumdžius baldus, namuose tapo erdviau, galite prisiminti ir žaidimus, kurie įprastai žaidžiami lauke. Puikiai tiks įvairios estafetės: kas nueis greičiau atbulomis, kas greičiau nuneš šaukštą su margučiu ir jo neišmes, kas toliau nupūs plunksną pūsdami pro šiaudelį.

"Jei grindys neslidžios, išklotos kilimu, labai smagu išbandyti šuoliavimą įsilipus į maišus. Tiks dideli pirkinių maišai. Arba surenkite ropojimo, šuoliavimo varlyte rungtį", – siūlo variantus mokyklėlės vadovė.

Šeimos vyrai, tarp kurių yra ir mažasis, gali patikrinti savo jėgas: reikia atsisėsti ant žemės, suremti nugaras, susikabinti už parankių ir bandyti atsistoti. Daug emocijų kelia "Trauktynės": lipnia juosta ant grindų pažymėkite ribą, susiimkite už rankų ties dilbiais ir traukite priešininką į savo pusę. Jei į žaidimą įsijungs daugiau žmonių, sudarykite dvi komandas ir į savo pusę jau traukite sulenktą šaliką ar susuktą rankšluostį.

"Nuostabus lietuvių liaudies žaidimas "Lapių lenktynės". Jam žaisti reikia mažiausiai keturių žmonių. Sustokite poromis: vienas žaidėjas stovi praskėtęs kojas, o kitas – už jo. Davus signalą, už nugaros stovintis žaidėjas turi apibėgti aplink pirmą, pralįsti tarp jo kojų, dar kartą apibėgti, vėl pralįsti ir kuo greičiau nubėgti ir pagriebti kažkur toliau padėtą konkretų daiktą. To žaidėjas, kuris pagriebs jį pirmas, komanda ir nugalės, – aiškina pašnekovė ir pataria: – Šį žaidimą galite papildyti įvairiomis užduotimis."

Režimas ir naujos žinios

J.Tuleikienė atkreipia dėmesį, kad namuose vaikams svarbu laikytis įprasto dienos režimo, kuris buvo lankant ugdymo įstaigą.

freepik.com nuotr.

"Pasitarus su mažyliu pravartu sudaryti vaiko dienotvarkės planą, aiškiai parašyti ir pakabinti jam gerai matomoje vietoje – kad neužsimirštų. Svarbu paaiškinti, kad vaikas turi jo sąžiningai laikytis ir daryti tai, ką pažadėjęs, nesvarbu, kad tai ne darželio grupė, o namai", – pataria pašnekovė.

Vaikas turi laiku keltis, valgyti, gultis pietų miego, sutvarkyti žaislus, kambarį ir namus, jei jie virto žaidimų aikštele. Svarbu atrasti laiko paskaityti knygeles ir išmokti ar sužinoti kažką įdomaus, pavyzdžiui, susipažinti su nauja raide, skaičiumi, išmokti naujos daržovės, gyvūno pavadinimą arba atrasti dar nepažįstamus skonius.

"Viena vaikams patinkančių veiklų – vandens skaninimas. Šis užsiėmimas skatins mažylius gerti daugiau vandens – tai vienas sveikos mitybos principų, padės pažinti produktus, pratins šeimininkauti. Leiskite jam viską daryti pačiam, galite padėti tik supjaustyti produktus", – pastebi pašnekovė.

Vaikui duokite nedidelį, bet dailų, patogų ir būtinai permatomą indą ar ąsotėlį. Tegu jis į jį pripila vandens. Vandeniui paskaninti tiks įvairūs vaisiai, daržovės. Vieną dieną mažylis tegu išbando, koks vandens su citrinomis, agurkais skonis, kitą – su mėtomis, salierais ar ridikėliais, dar kitą – su apelsinais, braškėmis, obuoliais ar kriaušėmis. Mažylis gali kurti savo skanaus vandens receptus ir derinius.

Darbeliai lavina motoriką

Priešmokyklinio ugdymo mokytoja ir specialioji pedagogė-logopedė Diana Šukienė pastebi, kad šioje dienotvarkėje būtina skirti laiko kūrybinei veiklai.

"Kūrybiniai darbeliai labai svarbūs: jie lavina smulkiąją motoriką – pirštukų miklumą, kartu aktyvina motorinio kalbos centro veiklą, o tai stimuliuoja mažylių kalbos vystymąsi", – pabrėžia 22 metus šioje srityje dirbanti specialistė.

Diana Šukienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Jei vaikas nelinkęs į kruopštumą, iš prigimties aktyvus, paprasčiausias būdas lavinti motoriką – leisti pilstyti vandenį. Šis užsiėmimas nelabai patinka tėvams – prisitaško, reikia plauti grindis, bet užtat įtraukia visus be išimties mažuosius. Išeitis – užleisti vaikui vonios kambarį ar duoti kamputį virtuvėje.

"Į vieną indą pripilkite vandens, o kitą pastatykite tuščią. Mažyliui duokite šaukštelį, šaukštą ar samtį – tegu vaikas perpila vandenį į tuščią, – aiškina specialistė. – Arba galite duoti užduotį šaukšteliu išrinkti dubenyje sumaišytas pupeles ir žirnius ir sudėti juos į atskirus indelius."

Kūrybiniai darbeliai labai svarbūs: jie lavina smulkiąją motoriką – pirštukų miklumą, kartu aktyvina motorinio kalbos centro veiklą, o tai stimuliuoja mažylių kalbos vystymąsi.

Pasak D.Šukienės, pincetiniam griebimui, t.y. suspaudimui, suėmimui piršteliais lavinti labai naudingi skalbinių segtukai: tegu vaikutis jais papuošia krepšelio ar pagalvės kraštus arba kažką sugnybia, nuneša į kitą vietą ir prisega.

"Maži vaikai daiktus čiumpa, griebia visais pirštais kartu. Šis pratimas padeda lavinti pirštelius ir gali būti naudojamas nykščiui ir smiliui, nykščiui ir didžiajam, bevardžiui ar mažajam piršteliams stiprinti", – paaiškina D.Šukienė.

Mozaikų grožis

Mėgstantiems kurti vaikams galite pasiūlyti padaryti įvairias mozaikas iš skirtingų kruopų ar makaronų rūšių – įbauginti koronaviruso jų prisipirkome.

Mozaikas galima kurti ir iš spalvoto popieriaus, laikraščių, žurnalų skiaučių. Puiku, jei namuose atsiras krepinio popieriaus – vaikai tegu atsignybia nedidelius jo gabalėlius, susuka pirščiukais mažutėlius trupinukus ir klijuoja prie įvairių darbelių.

freepik.com nuotr.

"Artėja Velykos, todėl tai gali būti ornamentais išpieštas kiaušinio, zuikio, viščiuko ar gėlės trafaretas – vėliau darbeliu papuošite vaiko kambarį. Didesni, kruopštesni vaikai trupinėliais gali dekoruoti išpūstus kiaušinių lukštus – margučius bus galima pakabinti ant Velykų medelio šakų", – pataria priešmokyklinio ugdymo mokytoja.

Itin originalius, meniškus paukščius galima pagaminti kartono formą iš abiejų pusių apklijavus siauromis laikraščių juostelėmis, jas reikia klijuoti tik už vieno galiuko – purūs plono popieriaus skuteliai primins plunksnas.

"Patys mažiausi džiaugsis, jei leisite jiems įvairiaspalves mozaikas tapnoti pirščiukais. Geriausiai tinka akvareliniai dažai – jie lengviau nusiplauna, be to, yra ekologiškų, specialiai skirtų mažiesiems. Jei norite, kad vaikas neterliotų pirštelių, pasiūlykite įvairius štampukus. Juos galite išpjauti iš bulvės, panaudoti vyno butelio kamštį", – pataria D.Šukienė.

Užduotys: lipdymas iš plastilino – puiki smulkiąją motoriką lavinanti veikla / freepik.com nuotr.

Vaikams labai patinka lipdyti iš plastilino. "Pasiūlykite jiems juo piešti, – primena netikėtą galimybę. – Reikia atsignybti mažą gabaliuką lipnios masės ir piršteliu braukti norima kryptimi – taip ant popieriaus atsiras "dažų" potėpiai."

Užuolaidos – ne tik namų puošmena: jos sulaiko pro pravirus langus iš lauko patenkančias ir namuose sklandančias dulkes, nešvarumus, sugeria įvairius kvapus. Pasak R.Michalkevičienės, naktines užuolaidas, ypač kabančias tik dėl grožio, reikia reguliariai siurbti, valyti ar skalbti mažiausiai du kartus per metus, o dienines užuolaidas – kur dažniau.

"Be to, kad sugeria nešvarumus, jos dar ir sulaiko intensyvius saulės spindulius. Todėl užuolaidų atspalvis kinta – jos pagelsta, papilkėja, išryškėja dėmės ir kiti defektai", – sako specialistė.

Nesvarbu, žadate valyti ar skalbti, nukabinę užuolaidas gerai išpurtykite dulkes, pūkus. Storas, mišraus, itin prabangaus, pavyzdžiui, aksomo,  atlaso ar švelnaus pluošto, turinčias išskirtinę apdailą ir pasiūtas iš įstrižo audinio naktines užuolaidas geriausia valyti cheminėje valykloje. Taip pat reiktų elgtis ir su šilko, labai plono tiulio ar originaliai pasiūtomis dieninėmis užuolaidomis.

"Jei žadate skalbti skalbimo mašinoje, iš pradžių užuolaidas nuskalaukite vandeniu – nuplausite dalį dulkių ir prikibusių nešvarumų. Geriausia būtų, jei užuolaidas skalbtumėte vienas, ypač dienines. Nustatykite konkrečiam audiniui tinkantį režimą, dieninėms – skirtą švelniems gaminiams, sumažinkite būgno apsukas. Vandens temperatūra turėtų būti žemesnė – skalbimas truks ilgiau, bet užuolaidos bus švaresnės, skalbimo metu tausosi jų audinys, – pataria pašnekovė. – Jei užuolaidos su metaliniais žiedais, kutais, itin plono audinio, prieš skalbiant būtinai įdėkite į skalbimo maišelį."

Didelio skirtumo tarp miltelių ir skystų skalbimo priemonių nėra. Tiesa, jei skalbsite su milteliais, pravartu užuolaidas dar kartą perskalauti: neretai audinio akutėse lieka įstrigusių miltelių kruopelyčių.

Užuolaidas galite skalbti ir rankomis. Patogiausia tai daryti vonioje: pradžioje nuplaukite dulkes, pusvalandžiui ar ilgiau pamirkykite šiltame vandenyje su soda, balikliu arba priemone dėmėms išimti, paskui išskalaukite ir išskalbkite su skalbikliu, gerai išskalaukite. Jei papildomai išskalausite actu parūgštintame vandenyje, užuolaidų spalva bus ryškesnė, audinys blizgės. Užuolaidas pakabinkite ant džiovyklės ir, kai tik nuvarvės vandens perteklius, iš karto pakabinkite.

"Taip išskalbtų užuolaidų lyginti nereikia: pakabintos ir gražiai sudrapiruotos nuo svorio jos puikiausia išsilygina, – šypsosi R.Michalkevičienė. – O skalbimo mašinoje skalbtas užuolaidas būtina lyginti. Puiku, jei turite garų sistemą, jei ne, teks lyginti."

Būtinai nustatykite audiniui tinkamą temperatūrą, užuolaidų nelankstykite – lyginkite išskleistas, vienlinkas: įprastai dieninių užuolaidų audinys labai slidus, tad sulenkus du, juolab kelis kartus, turėsite daug vargo – sluoksniai slidinės, glamžysis.

– Žymus Indijos dvasinis lyderis ir humanistas Šri Šri Ravi Šankaras sako, kad meditacija – švelnus menas nieko nedaryti. Kas gi yra meditacija ir kuo ji naudinga šiuolaikiniam žmogui?

– Meditacijos technikos praktikuojamos jau tūkstančius metų: jos buvo sukurtos dvasingumui, sąmoningumui ir tiesioginiam realybės suvokimui gilinti. Nepaisant to, kad įvairios dvasinės technikos praktikuojamos skirtingose pasaulio religijose – krikščionybėje, budizme, sufizme ir kt., medituoti gali bet kas, nesvarbu religiniai įsitikinimai, kultūrinės pažiūros.

Meditacijos metu dėmesys susitelkiamas į garsą, objektą, vizualizaciją, kvėpavimą, judesį, siekiant sąmoningai išgyventi dabarties momentą, o tai padeda sumažinti stresą, skatina atsipalaidavimą, asmeninį ir dvasinį augimą. Toks meditacijos apibrėžimas parodo, kokia tai plati sąvoka – technikų rūšių ir tikslų labai daug.

Reguliariai medituojantys žmonės patiria mažiau nerimo ir įtampos, rečiau serga depresija, patiria daugiau džiaugsmo, yra dėkingi už tai, ką turi gyvenime, be to, reguliariai medituojant pagerėja tarpusavio santykiai. Meditacija sukelia gilaus atsipalaidavimo, balanso, dvasinės pusiausvyros pojūtį ir ugdo emocinį stabilumą. Ši praktika padeda pasiekti ramybę, stiprina empatiją, ugdo gebėjimą priimti save ir kitus, padeda geriau suvokti savo mintis, jausmus ir poelgius. Visi šie meditacijos privalumai – didesnio sąmoningumo pasekmė.

– Kokios gali būti meditacijos rūšys?

Meditacijos metu psichika pailsi: sąmoningo atsipalaidavimo valanda atstoja 4 val. neramaus miego.

– Galima išskirti dvi pagrindines meditacijų rūšis – koncentracijos meditaciją ir sąmoningumo (angl. mindfulness) meditaciją. Koncentracijos meditacija apima praktikas, kurių metu dėmesys sutelkiamas į vieną objektą. Tai gali būti kvėpavimas, vidinis arba išorinis vaizdinys, judesys, kaip pavyzdžiui, jogoje arba tai chi, garsas, tyliai kartojamas žodis arba frazė – mantra, malda.

Sąmoningumo meditacijos metu žmogus vysto sąmoningumą visame dėmesio lauke: medituojant stebimas ne tik kvėpavimas, bet ir mintys, jausmai, suvokimas ir pojūčiai, atsirandantys stebėjimo momentu.

Dažnai meditacijų praktikos – dviejų minėtų formų mišinys.

– Neretai žmonės meditaciją įsivaizduoja kaip būseną visiškoje tyloje be minčių...

– Taip, meditacijos metu patiriame tokią būseną, vieni dažniau, kiti – rečiau. Tik pradėjus medituoti, gali būti, kad mintis suvaldyti bus sudėtinga ir visiškos tylos būsena truks akimirką. Tačiau, jei nuolat praktikuositės, ji kartosis vis dažniau, bus vis ilgesnė.

Meditacijos būsena – stiprios koncentracijos būsena. Jos metu dėmesys sutelkiamas, pavyzdžiui, į kvėpavimą. 100 proc. sukoncentruoti dėmesį visos meditacijos metu – užduotis praktiškai neįmanoma, nes mintys įkyrios – nuolat kyla ir praeina. Praktikuodami meditaciją koncentruojame dėmesį į stebėjimo objektą, dėmesys nuklysta, pastebime tai, sugrįžtame atgal ir taip vėl, ir vėl iš naujo.

Nesudėtinga: „Medituoti gali išmokti kiekvienas ir tai patogu daryti namuose, svarbu, kad nestigtų motyvacijos, valios ir kantrybės“, – sako E.Vasiljeva. Miško archyvo nuotr.

– Ar įmanoma išmokti medituoti patiems?

– Išmokti medituoti labai paprasta ir tai gali daryti kiekvienas: tereikia skirti tam bent šiek tiek savo laiko. Viskas atrodo labai paprasta, tačiau svarbiausia – motyvacija, valia ir kantrybė. Jei nestokojate šių dalykų – puiku, jei ne, išmokti medituoti bus lengviau grupėje arba su mokytoju. Tokie užsiėmimai labiau motyvuoja, be to, po meditacijos galima aptarti iškilusius klausimus, sunkumus, pasidalinti pastebėjimais, mokytojas gali pasiūlyti ir kitų meditacijos būdų, kurie padės šią praktiką lengviau prisijaukinti.

Pasiryžusiems mokytis medituoti namuose, siūlau pradėti nuo labai paprasto dalyko – stebėkite savo kvėpavimą, kiekvieną įkvėpimą ir kiekvieną iškvėpimą. Galite net mintyse sakyti: „įkvėpiu“, „iškvėpiu“. Tai galite daryti sėdėdami, gulėdami, vaikščiodami, šokdami, plaudami indus, dirbdami kompiuteriu, skaitydami knygą, žiūrėdami filmą ar prieš užmigdami. Vertėtų paskaityti vieną kitą knygą apie meditaciją, o jei pasirodys, kad vienam medituoti per sunku, galite parsisiųsti programėlę į telefoną – jų sukurta daugybė.

– Kaip susikurti namuose šiam užsiėmimui tinkamą erdvę?

– Meditaciją praktikuoju daugiau nei 10 metų, dabar vieta man neturi didelės reikšmės. Visgi, mokydama meditacijos supratau, kad pradedančiajam medituotojui ji itin reikšminga. Puiku, jei namuose galėsite skirti atskirą kambarį, jei ne, susiraskite ramų, jaukų, tylų kampelį, kuriame jūsų niekas netrukdys. Meditacijai skirtos erdvės sukūrimas turi tam tikrą metaforinę prasmę: paskyrę vietą meditacijai savo namuose, paskiriate jai vietos ir savo gyvenime.

Neretai žmonės dvejoja: jiems sunku apsispręsti – vieniems atrodo, kad meditacijai reikia kažkokios išskirtinės aplinkos, pavyzdžiui, gražaus peizažo prieš akis, žvakių, smilkalų kvapo, kiti mano, kad visas pasaulis turi sustoti: vaikai turi nurimti, autobusai už lango nebevažiuoti, šaldytuvas nebeburgzti, kad jie galėtų pradėti medituoti. Visgi, net ir turint mažamečių vaikų – galima sėkmingai medituoti. Manau, kad labai svarbu turėti namuose šiam užsiėmimui skirtą pastovią erdvę: jei ji yra, atsirasite laiko, nedings noras medituoti, ypač, jei vieta bus gerai matoma – ji tarsi lauks jūsų, kvies ateiti.

Daiktai neturi didelės įtakos meditacijos kokybei. Budos statulėlės, žvakės, smilkalai ir visa kita – tai kiekvieno žmogaus individualus reikalas. Svarbiausia – jums čia turi būti gera, ramu, tylu. Todėl išjunkite visus mobiliuosius, skaipus, mesendžerius, televizorių ir telefoną, dėl pašalinio triukšmo nesijaudinkite – sutelkite dėmesį į kvėpavimą, o aplinkiniai garsai, kaip ir mintys, lai gyvena savo gyvenimą.

Meditacijos metu mokykitės tiesiog būti ir stebėti, kas vyksta, – nieko nedarykite ir nesistenkite kažką pakeisti, priimkite tai, kas yra: pilną galvą minčių, liūdesį, skausmą, nusivylimą.

Apranga turi būti patogi: nei vienas drabužis neturėtų veržti, net kojinės. Medituoti geriausia be avalynės.

– Vyrauja stereotipas, kad medituojant būtina sėdėti lotoso pozoje, tačiau ne visiems pavyksta tokiu būdu sudėti kojas...

– Svarbiausia – tiesi nugara ir žemės pojūtis po savimi. Reikia atsisėsti taip, kad kūnas būtų tiesus ir atpalaiduotas, o stuburas it pakaba laikytų kūną. Pečiai, krūtinė, pilvas, veidas, rankos meditacijos metu turi būti visiškai atpalaiduoti. Kitas svarbus dalykas – stabilus pagrindas: turime sėdėti taip, kad jaustume sėdimuosius kaulus. Neturėtumėte sėdėti ant per daug minkštos arba per daug kietos pagalvėlės. Aš naudoju grikių pagalvėlę, o po kojomis pasitiesiu pledą.

Taip pat galima medituoti klūpant arba sėdint ant kėdės ar ant meditacinio suoliuko. Sėdint ant kėdės labai svarbu, kad abi pėdos būtų ant žemės, keliai sulenkti 90° kampu, nugara neatremta. Meditaciniai suoliukai ypač tinka tiems, kurie skundžiasi kojų tirpimu: sėdima klūpint, bet nespaudžiama apatinė kojų dalis. Turintys nugaros problemų turėtų sėdėti kuo tiesiau, negalima atsilošti. Kad būtų patogiau, už nugaros galima pasidėti pagalvėlių arba lengvai atsiremti į sieną. Rankas atpalaiduokite, padėkite ant jas kelių.

Nėra idealios, geriausios ar patogiausios pozos – atsižvelgdamas į savo kūno pojūčius kiekvienas žmogus asmeniškai turi išsirinkti jam labiausia tinkančią ir patinkančią.

– Patarkite, kokiu dienos metu geriausia užsiimti šia praktika?

– Konkretus laikas nėra nustatytas – jį kiekvienas žmogus gali pasirinkti atsižvelgęs į savo gyvenimo būdą, ritmą, įpročius. Kai kam patinka medituojant pasitikti brėkštantį rytą, kiti šiai praktikai skiria laiką vakare po visų darbų. Medituojantys šiuo metu sako, kad anksčiau pabunda ryte. Taip gali būti dėl to, kad meditacijos metu psichika pailsi: sąmoningo atsipalaidavimo valanda atstoja 4 val. neramaus miego. Kartais meditacija suaktyvina žmogų, todėl verta atkreipti dėmesį į kūno reakcijas – tai padės parinkti asmeniškai sau tinkamiausią laiką šiai dvasinei praktikai.

Pasirinkimas: medituoti lotoso pozoje patogu ne visiems – kad būtų lengviau po keliais ir nugara pakiškite pagalvėles, arba pabandykite medituoti klūpėdami ant kelių, atsisėdę ant meditacinio suolelio, galiausia – ant kėdės, bet taip, kad nugara būtų tiesi, o keliai sulenkti stačiu kampu.

Pastebėta, kad medituojant tuo pačiu metu diena iš dienos, greičiau susiformuoja įprotis, tačiau pats paros laikas meditacijos kokybei įtakos neturi.

– Kiek laiko reikia skirti meditacijai?

– Pradžioje meditacijai skirkite 5 min. ir pajutę, jog norite ilgiau - laiką ilginkite. Nekelkite sau iššūkių, kurie verstų įsitempti – pasirinkite tokią laiko trukmę, kuri negąsdintų. Patariu nusistatyti laikmatį ar žadintuvą ir ramiai, netikrinant, nesekant, ką jis rodo, jokiu būdu nebaigti meduoti ankščiau. Šis būdas ugdo valią, moko išbūti, nebėgti nuo savęs ir nuo nemalonių būsenų – nuobodulio, skausmo ar pykčio.

Beje, visiems žmonėms meditacijos laikas teka skirtingai. Kai paklausiu grupinėje meditacijoje dalyvavusių žmonių, kiek jų manymu truko užsiėmimas, vieni sako, kad 10 min., kiti – pusvalandį.

– Kaip suprasti, kad meditacija atliekama teisingai?

– Svarbiausia, kad medituodami nieko nesiektumėte – nei ramybės, nei atsipalaidavimo, nei harmonijos. Tiesiog stebėkite kvėpavimą. Jeigu stengsitės kažką patirti, pasiekti, ko šiuo metu jumyse nėra, tik sukelsite sau įtampą: ko bandote atsikratyti, tas išauga su kaupu. Meditacijos metu mokykitės tiesiog būti ir stebėti, kas vyksta, – nieko nedarykite ir nesistenkite kažką pakeisti, priimkite tai, kas yra: pilną galvą minčių, liūdesį, skausmą, nusivylimą. Atsipalaidavimas ir ramybė – meditacijos pasekmė, bet ne siekiamybė, jos tikslas – sąmoningai stebėti tai, kas vyksta. Jeigu nerimaujat – stebėkit nerimą. Jeigu pykstat – stebėkit pyktį.

Greičiausiai šios dvasinės praktikos poveikį pajunta žmonės, kurie įpranta medituoti ne tik patogiai sėdėdami ant pagalvėlės namuose ar salėje su mokytoju, bet sąmoningai šiai praktikai išnaudoja kiekvieną laisvo laiko tarpą – į savo kvėpavimą susikoncentruoja stovėdami automobilių kamštyje, eilėje, laukdami būrelyje esančio vaiko, kol teatre baigsis pertrauka, kol nustos lyti, kol užvirs vanduo arbatai...

– Kruopų pasirinkimas labai platus – nuo mums įprastų avižinių, grikių, ryžių iki sorų, bolivinės balandos ar bulguro. Kokios kruopos šiuo metu populiariausios ir kokios vertingiausios?

– Skirtingų rūšių grūdinės kultūros nuo seno plačiai vartojamos Lietuvoje – iš įvairių kruopų buvo gaminami tiek kasdieniai, tiek šventiniai patiekalai. Prieš kelis dešimtečius kiekvienuose namuose buvo galima rasti kvietinių, miežinių, manų, avižų kruopų, ilgagrūdžių ryžių, o šiandien daugėjant žinių apie kruopų sudėtį, jų maistines savybes ir naudą žmogaus organizmui vis svarbesnę vietą mityboje užima grikiai, perlinės, sorų, kukurūzų kruopos. Pastaruoju metu populiariausiomis ir sveikiausiomis kruopomis laikomi grikiai, avižos ir avižiniai dribsniai, soros, bolivinės balandos, burnočių sėklos.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vienas gyventojas vidutiniškai per metus suvalgo 123 kg grūdų ir grūdinių produktų. Labiausiai lietuviai mėgsta ryžius ir grikius.

Kruopos tuo vertingesnės, kuo jose mažiau pašalinta išorinė grūdo dalis – luobelė, mat joje kaupiasi didžioji dalis vitaminų, mineralinių ir skaidulinių medžiagų. Dėl tos pačios priežasties geriau rinktis kuo stambesnes, neskaldytas ar mažiau skaldytas, nešlifuotas kruopas – jos maistingesnės, pavyzdžiui, grikiai, viso grūdo ryžiai. Kuo labiau išvalytos kruopos, tuo mažiau jos vertingos, pavyzdžiui, manų ar kukurūzų.

Labiausiai giriami ir vertinami grikiai. Jie nesukelia alergijos, nekaloringi, juose esantys baltymai lengvai pasisavinami. Šiose kruopose gausu kalcio, kalio, fosforo, B grupės vitaminų, folio rūgšties, vitaminų PP ir E. Geležies kiekiu grikiai beveik du kartus lenkia kitas kruopas, todėl yra svarbūs raudonųjų kraujo kūnelių gamybai. Lizino ir metionino kiekiu grikių baltymai pranoksta visas kitas grūdines kultūras. Svarbu, kad grikiuose esančios maistingosios medžiagos įsisavinamos lengvai ir greitai, o jų sudėtyje esantys baltymai stiprina kraujagyslių sieneles, mažina kapiliarų trapumą ir pralaidumą. Grikių košė pasižymi antioksidacinėmis savybėmis ir padeda iš organizmo pašalinti cholesterolį bei sunkiuosius metalus.

Dažniausiai prekiaujama rudos spalvos kepintais grikiais. Tokių kruopų maistinė vertė kiek mažesnė, palyginti su nekeptais, žaliais, šviesios žalsvos spalvos grikiais, kurių galima įsigyti sveikų produktų skyriuose.

Kruopų glikemijos indeksas ne visada pastovus: jas apdorojant termiškai, jis didėja.

Avižos ir avižiniai dribsniai naudingi dėl baltymų, kuriuose daug aminorūgščių triptofano ir lizino – jų žmogaus organizmas nesintetina ir turi būtinai gauti su maistu. Šiose kruopose daug kalio, magnio, fosforo, B grupės vitaminų, vitamino E. Avižos pasižymi savybe sumažinti cholesterolio lygį, gliukozės kiekį kraujyje. Dėl didelio ląstelienos kiekio jos naudingos virškinimo traktui ir širdies kraujagyslių sistemai.

Vieni seniausių grūdų – sorų kruopos. Jos – turtingos kalio, magnio, vario, naudingųjų riebalų, vitaminų B1 ir B12, baltymų kiekiu tik nedaug nusileidžia grikiams ir avižoms. Dėl gerokai didesnės nei kitose kruopose kalio druskų koncentracijos birios sorų košės rekomenduojamos sergant širdies ir kraujagyslių ligomis, ateroskleroze. Vienintelis šios rūšies kruopų trūkumas – didelis kiekis krakmolo, todėl sorų nepatartina valgyti linkusiems tukti žmonėms.

Bene plačiausia – ryžių giminė: šių kruopų yra labai daug rūšių. Ryžiai vertinami, nes neturi glitimo, juose gausu kalio ir B grupės vitaminų. Lietuvoje žmonės daugiausia perka paprastus, baltuosius šlifuotus ilgagrūdžius, tačiau patys sveikiausi – neapdoroti, rudieji ar laukiniai ryžiai.

Miežines kruopas į savo racioną turėtų įtraukti visi norintys atsikratyti svorio: jose – 9,5 proc. ląstelienos ir įvairių, bakterijas naikinančių medžiagų. Miežiai taip pat rekomenduojami turintiems skrandžio bei virškinimo problemų, jie neleidžia gamintis ir kauptis cholesteroliui. Miežių kruopose gausu angliavandenių ir mineralinių medžiagų, tokių kaip kalis, magnis, kalcis.

Perlinės kruopos – tai tam tikru būdu apdorotos miežių kruopos: jos gaunamos nušlifavus miežių branduolius ir todėl netinkamos netoleruojantiems gliuteno. Vis dėlto šių kruopų košė laikoma viena sveikiausių dėl jose esančių mineralinių medžiagų ir vitaminų B, A, D, E, seleno, magnio. Pastarosios medžiagos teigiamai veikia nervų sistemą, gerina odos ir plaukų būklę. Perlinėse kruopose esanti lizino rūgštis padeda imuninei sistemai kovoti su virusais ir bakterijomis, o fosforas, kurio yra beveik dvigubai daugiau nei kitose kruopų rūšyse, gerina smegenų ir endokrininės sistemos veiklą.

Kvietinės kruopos – vienos krakmolingiausių. Dažnai jos nėra vertinamos kaip labai sveikos kruopos dėl jose esančio glitimo, tačiau jose daug aminorūgščių, baltymų, B grupės vitaminų, kalio, kalcio, magnio ir fosforo. Šios biologiškai aktyvios medžiagos teigiamai veikia riebalų apykaitą ir širdies kraujagyslių sistemą.

Kvietinės kruopos gali būti kelių rūšių: bulguras, kuskusas, manai, paprastos kvietinės kruopos. Šios kruopos organizmo greitai pasisavinamos, greitai išnaudojamos iš jų gautos kalorijos ir todėl greičiau pradedamas jausti alkis. Manų kruopos labiau tinka norint priaugti svorio ar po sunkios ligos, išsekimo, nes jose kalorijų daug, o naudos – mažai. Ne itin vertingos kuskuso (kruopainių) ir bulguro kruopos. Vis dėlto pastarosiose nemažai magnio, fosforo, geležies, mangano, gausu skaidulų: viename virtų kruopų puodelyje – trečdalis dienos skaidulų poreikio. Jos pasižymi mažesniu glikeminiu indeksu nei bulvės ar ryžiai, todėl sukelia žymiai mažesnius gliukozės kiekio kraujyje svyravimus.

Speltos kruopos – kviečiai, tik daug vertingesni nei įprastiniai. Teigiama, kad daugelis jautrių glitimui žmonių dėl speltos nesulaukia neigiamos reakcijos.

– Šalia Lietuvoje išaugintų grūdinių kultūrų ant mūsų kasdienio stalo vis dažniau atsiranda emigrančių iš tolimų užsienio šalių...

– Pastaruoju metu labai populiarios bolivinės balandos, kurių tėvynė – Pietų Amerika. Jose – visos žmogui reikalingos aminorūgštys, daug geležies, cinko, vario, vitaminų. Bolivinių balandų sudėtyje esantis riboflavinas itin naudingas sergantiems migrena. Teigiama, kad šių kruopų skonis neutralus, tačiau jautrų gomurį turintys žmonės išskiria savitą poskonį, kuris vieniems patinka, o kitiems nėra itin gardus. Bolivinės balandos būna įvairios: juodoji, raudonoji, šviesi ar šių rūšių mišinys. Šios rūšies sėklos rekomenduojamos vegetarams, nes pagal baltymų kiekį prilygsta mėsai. Kruopose esanti aminorūgštis lizinas skatina geresnį kalcio pasisavinimą, o tai padeda išsaugoti stiprius kaulus, dantis ir plaukus.

Itin maistingos burnočių sėklos. Burnočiuose daug kalcio, maistinių skaidulų, baltymų vitaminų A, C, folio rūgšties. Burnotis gerina imuninę sistemą, skatina organizmo atsinaujinimo procesus, slopina uždegimus, padeda apsisaugoti nuo lėtinių ligųų, tokių kaip vėžys, stiprina kaulus, mažina kraujospūdį. Šios sėklos turi riešutų prieskonį, jas galima įmaišyti ruošiant patiekalus iš kitų kruopų.

– Ką geriau rinktis – kruopas ar jų dribsnius?

– Pastarieji lengviau apdorojami, greičiau paruošiami, tad skubančiam žmogui labai patogūs vartoti. Teigiama, kad šiuo metu dribsniai gaminami pagal naujas technologijas ir tik iš aukščiausios rūšies grūdų, todėl juose išsaugomi visi vitaminai ir mineralinės medžiagos, būdingos konkretiems grūdams. Tačiau dribsniuose mažiau ląstelienos – nuo grūdų nuimamas kietas išorinis sluoksnis. Kaip tik todėl dribsniai greičiau išverda, jų košė būna švelnesnė, deja, ir patiekalo maistinė vertė mažesnė. Be to, gaminant kai kuriuos dribsnius, naudojami karšti garai, dėl šios priežasties prarandama dalis mikroelementų, vitaminų.

– Išsigandę koronaviruso žmonės iš parduotuvių lentynų ištuštino ilgesnį galiojimo laiką turinčius produktus, taip pat ir kruopas. Daugelis jas laiko negendančiu, amžinu produktu...

– Kruopos, kaip ir visi kiti maisto produktai, turi galiojimo laiką. Jis netrumpas ir priklauso nuo kruopų rūšies: avižiniai dribsniai galioja apie keturis, avižinės, manų kruopos – aštuonis mėnesius, grikių, miežinės – metus, ryžių kruopos – porą metų, o štai smulkios ryžių kruopos – tik 10 mėnesių. Tikslus vartojimo laikas nurodomas ant pakuotės, tačiau retas žmogus, ypač linkęs kaupti, juo pasidomi. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) specialistai perspėja, kad, pasibaigus galiojimo laikui, kruopose gali atsirasti maistinių kandžių, o netinkamai laikomi produktai gali pradėti gesti ir būti pavojingi sveikatai.

Kruopos nemėgsta drėgmės. Jas geriausia laikyti 18–20 °C temperatūroje, tamsioje vietoje sandariai uždarytoje taroje – laikant popieriniuose ar plastiko maišeliuose gali atsirasti maistinių kandžių lervų. Jei kruopų galiojimo trukmė nebeilga, reikėtų patikrinti juslines savybes: kvapas turi būti malonus, spalva būdinga rūšiai, skonis nepakitęs, be kartaus ar rūgštoko prieskonio. Jei juntami pašaliniai ar pelėsių kvapai, apkartęs skonis, matoma pasikeitusi kruopų splava, jų jau nerekomenduojama vartoti. Beje, ilgai laikomos kruopos praranda savo biologinę vertę.

– Kruopos ir jų košės – ne tik gydančių, bet ir grožio dietų pagrindas...

– Siekiant saugiai numesti svorį, geriausia rinktis kuo mažiau apdorotas kruopas: grikius (geriau nekeptus), ryžius (ruduosius, laukinius), bolivines balandas, avižas, perlines kruopas. Jos turi būti kuo natūralesnės: nesusmulkintos iki miltų, nepagardintos cukrumi ar sirupais ir neturi būti greitai paruošiamos.

Pastaruoju metu dažnas žmogus pasidomi ne tik produkto sudėtimi, bet atkreipia dėmesį ir į jo glikemijos indeksą: kuo jis mažesnis, tuo geriau – ilgiau išliks sotumo jausmas, sparčiau kris svoris. Kruopų glikemijos indeksas ne visada pastovus: jas apdorojant termiškai jis didėja. Jei grikiai verdami ilgiau, jie sukrenta ir tampa greičiau pasisavinami, todėl sparčiau padidina cukraus kiekį kraujyje.

Dietoms visiškai netinkami manai ir kuskusas, nes tai tie patys kviečiai. Norint atsikratyti svorio, geriau rinktis ruduosius ar laukinius ryžius.

Kruopų suvartojamas kiekis taip pat svarbus: jei jų valgysime tris kartus per dieną, svorio numesti tikrai nepavyks. Geriausia kruopas valgyti ryte ar pirmoje dienos pusėje, vienu kartu suvalgyti ne daugiau kaip 4–5 šaukštus nevirtų kruopų.

Dažnai žmonės sveikas košes sugadina pasaldindami cukrumi, sirupu, uogiene – padidėja kaloringumas ir produktas sunkiau įsisavinimas.

– Valgysi košę – užaugsi didelis ir sveikas, – taip vaikai skatinami valgyti košes. Jas mėgsta ne visi. Kaip išvirti skanią košę?

– Tikra tiesa: košes mėgsta ne visi. Pvyzdžiui, italai, prancūzai jas laiko išskirtinai vaikišku, pagyvenusių ar sunkiai sergančių žmonių maistu, o Anglijoje avižinė košė – tradicijų dalis: nuo jos prasideda net kilmingų aristokratų diena. Moksliniai tyrimai įrodė, kad žmonės, pusryčiams valgantys košes, dieną rečiau užkandžiauja nesveiku maistu ir dažniau užkandžiams pasirenka vaisius, galbūt, todėl jie paprastai lieknesni už tuos, kurie košes ignoruoja.

Kruopų košės turi mažiausiai 15 organizmui būtinų medžiagų, jos – puikus skaidulinių medžiagų šaltinis. Kad būtų sveikesnė, patariama košę virti su vandeniu. Jos tirštumas priklauso nuo vandens ir kruopų santykio, beje, kiekvienai kruopų rūšiai jis skirtingas. Nežinodami tikslios normos, vandens pilkite dvigubai daugiau, nei imate kruopų. Košė bus skanesnė, jei naudosite minkštą (virintą) vandenį, o užvirus kruopoms nemaišysite – puodą uždengsite dangčiu ir jo nekilnosite.

Norintiems maitintis sveikiau ir išsaugoti kruopų maistines savybes, rekomenduojama košes virti kuo trumpiau. Kad košė būtų sveika, užtenka kruopas iš vakaro užmerkti, o ryte tik užvirti ir išjungus kaitrą palikti pabrinkti apie 15–20 min. Taip gali būti verdami grikiai, ryžiai, avižiniai dribsniai, perlinės kruopos ir kt.

Miežines ir perlines kruopas prieš vartojimą būtina gerai nuplauti – patiekalai bus šviesesnės spalvos ir gardesni. Ryžiai taip pat kruopščiai plaunami – tokiu būdu pašalinamas krakmolo perteklius.

Dažnai žmonės sveikas košes sugadina pasaldindami cukrumi, sirupu, uogiene – padidėja kaloringumas ir produktas sunkiau įsisavinimas. Jei norite saldžios košės, naudokite džiovintus vaisius, tik nepraraskite saiko – juose taip pat daug cukraus. Košėms pagardinti puikiausiai tiks įvairūs prieskoniai: cinamonas, kalendra, kmynai, karis, krapai – kiekvienas gali rinktis labiausiai patinkančius, naudoti net pesto padažą. Savą skonį suteiks šviežios ar troškintos daržovės – agurkai, paprikos, švieži ar džiovinti pomidorai, pakepinti baklažanai, cukinijos, svogūnai, morkos, grybai, galite įpilti grietinėlės, įmaišyti riešutų sviesto, įberti riešutų, saulėgrąžų, sezamo sėklų. Košių maistinę vertę papildys daiginti kviečiai, kviečių gemalai, avižų ir kviečių sėlenos, mielių dribsniai.

Praktiškas testas

Jei augintinė pasikėsino į baldą, verta nustatyti, ar tai nutiko atsitiktinai, ar jis nuo šiol bus jos mėgstama vieta nagučiams galąsti: konkrečią vietą pridenkite baldo paviršių primenančia audinio skiaute ir, jei katė vėl čia aštrins nagus, žinokite, kad turite kuo skubiau imtis apsaugos priemonių.

Specifinis kvapas

Norint atpratinti katę draskyti konkretų baldą specialistai siūlo jį patepti natūraliais eteriniais aliejais, kurių kvapas augintinėms nepatinka: citrusinių vaisių, arbatmedžių, levandų ar bet kokia kita aitrų ir stiprų kvapą turinčia priemone, pavyzdžiui, alkoholiu. Deja, aštrus aromatas neretai yra nemalonus ne tik katėms, bet ir jų šeimininkams, tad pravartu išbandyti veterinarijos vaistinėse parduodamas bekvapes šiam tikslui skirtas aerozolines priemones.

Nekrenta į akis

Baldams apsaugoti internetinėse parduotuvėse siūloma skaidri apsauginė plėvelė – ją galima priklijuoti tiek prie medienos, tiek prie odos, gobeleno. Jei tik baldo konstrukcija ir medžiaga leidžia, praktiški žmonės pataria pritvirtinti skaidrų plastiką – jis perregimas, negadina baldo estetikos.

Sutvarkykite pažeidimus

Sugadintą minkštą baldą iš pradžių sutvarkykite: nukarpykite siūlus, sukiškite poroloną, užadykite arba uždėkite gobeleno kraštus sutvirtinantį lopą, o jau tada imkitės dekoro. Nepamirškite: jis turi derėti interjere.

Spalvos ir išmonė

Sofos, fotelio ar kėdės gobelenui atnaujinti tinka įvairios rankdarbių technikos: pažeistą vietą galite paslėpti po išsiuvinėtu motyvu, pritvirtinti įvairiais būdais sukurtas aplikacijas. Siuvinėti galite tiek patį baldo gobeleną, tiek atskirą skiautę, kuria vėliau uždengsite lopą. Ją, kaip ir aplikacijas, galite prisiūti, priklijuoti tekstiliniais ar karštais klijais – reikalui esant, juos nesunku nukrapštyti nuo audinių, tad, norui esant, turėsite galimybę dekorą pakeisti kitu.

Vientisumo pojūtis

Minimalistinio stiliaus interjere gražiai atrodys lakoniškas uždangalas. Idealu, jei jis bus pasiūtas iš to paties ar labai panašaus į minkšto baldo gobeleną audinio, puikiai tiks nestora kiliminė danga. Uždangalą būtina pritvirtinti prie baldo: galite pririšti raišteliais ar pasinaudoti dvipuse lipnia juosta, liaudiškai vadinama varnalėša.

Stovo imitacija

Geras sumanymas katės pamėgtą vietą pridengti specialią sienelę nagams draskyti: standaus plastiko ar faneros pritvirtinkite atraižą kiliminės dangos arba, kaip specialiame stove, vieną prie kito suklijuokite storos suktos virvės gabaliukus.

Paslėpti sunku

Skaudžiausia, kai katė savo nagų žymes palieka ant brangios natūralios odos sofos ar fotelio. Jei įbrėžimai negilus, padės aliejaus terapija: minkštu vatos tamponu, kelis kartus kas 1–2 val. sugadintas vietas patepkite aliejumi, palaukite iki jis įsigers, popieriniu rankšluosčiu nuspauskite jo perteklių, pažeistą vietą pridenkite natūralaus audinio skiautele ir pakaitinkite vos šiltu lygintuvu (karštas gali sugadinti odą). Žymės neišnyks, tačiau akivaizdžiai susitrauks, bus mažiau matomos. Jei įbrėžimuose matyti šviesi oda, naudokite odos spalvos batų tepalą, kurį švelniai įtrinkite minkštu skudurėliu.

Padėtis be išeities

Ant dirbtinės odos atsiradusius defektus paslėpti praktiškai neįmanoma: galite užklijuoti aplikacijas ar dekoratyvius lopus, tačiau toks remontas trumpalaikis: mažiausias krepštelėjimas ir jie atšoks dar labiau sugadindami dangą. Geriausias sprendimas – pasiūti baldui naują uždangalą.

Apsaugoti kampai

Katei nuolat trinant sprandą į sienos, staktos, medinio baldo kampą jų paviršius greitai pajuosta, nešvarumus nuvalyti sunku. Pripratinti augintinę tai daryti kitoje vietoje – menka išeitis. Rekomenduojama prie kampo pritvirtinti specialią plaukų šepetį primenančią apsauginę detalę. Praktiški žmonės iš karto susivoks, kad vietoje jos galima panaudoti tikrą šepetį ar gabalėlį lankstaus, kojų kilimėlio su retais aštriais spygliukais.