Daug niuansų

Tiesa, pasak Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto (KTU CTF) tyrėjo Pauliaus Pavelo Danilovo, terminas "biopakuotė" kol kas yra labai neapibrėžtas.

"Nėra aiškių kriterijų, kuriais remiantis būtų galima priskirti pakuotes būtent šiai kategorijai, – akcentuoja jis. – Visuomenėje nusistovėjusi nuomonė, kad biopakuotė yra tiesiog palanki aplinkai, tačiau ir šį kriterijų ne taip paprasta įvertinti."

Mokslininkas pateikia pavyzdį: tarkime, popierinė pakuotė gali būti priskirta prie nekenksmingų aplinkai pakuočių, nes yra gauta iš atsinaujinančių išteklių ir greitai suyranti gamtoje, o polietileną laikome teršiančiu aplinką, nes matome, kokias baisias pasekmes atneša gamtoje nesuyrančios, pakuočių atliekos.

"Atrodytų, kad popierinė pakuotė yra kur kas palankesnė aplinkai, tačiau jos gamybos metu į aplinką išskiriama keletą kartų daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų, nei gaminant pakuotę iš polietileno", – atkreipia dėmesį P.Danilovas.

Be to, popierinės pakuotės yra didesnės masės, o dėl mažesnio atsparumo aplinkos poveikiui pakartotinai panaudojamos mažiau kartų. "Taigi, gamybos ir naudojimo aspektais, polietileninis maišelis nurungtų popierinį palankumo aplinkai konkurse."

Ieškoma išeičių

Dėl plataus plastiko naudojimo sukeliamų problemų atsirado terminas "bioplastikas", iš kurio pagaminti gaminiai yra mažiau kenksmingi aplinkai negu įprasto plastiko gaminiai.

"Bioplastikams priskiriami ne tik gamtoje suyrantys, vadinamieji bioskaidūs plastikai, bet ir iš atsinaujinančių šaltinių pagaminti nebioskaidūs plastikai", – sako jis.

Rinkoje egzistuoja plastikinių pakuočių, ant kurių nurodyta, jog šie pagaminti iš atsinaujinančių išteklių, pavyzdžiui, cukrašvendrių. Dažnai šie gaminiai žymimi ženklu su užrašu "bio-based" (liet. biologinis arba biokilmės).

Įprasti plastikai gali irti šimtus metų. O bioskaidžios pakuotės suyra per laiką, skaičiuojamą mėnesiais.

"Galima pagalvoti, kad toks gaminys gamtoje suyra. Tačiau atidžiau patyrinėjus pakuotės ženklinimą, tokios informacijos nerasime ir galiausiai išsiaiškinsime, jog ši pakuotė pagaminta iš polietileno, – pasakoja P.Danilovas. – Kyla klausimas, kaip galima šį plastiką priskirti bioplastikams? Taip yra dėl to, kad polietileno gamybai naudojamos žaliavos gali būti gautos ne tik iš naftos, tačiau ir iš atsinaujinančių žaliavų."

Mokslininkas pastebi, kad toks polietilenas pasižymi lygiai tokiomis pačiomis savybėmis, kaip ir iš naftos gautas polietilenas, o jo nekenksmingumas aplinkai pasireiškia tik tuo, jog, galiausiai suiręs ar sudegintas biokilmės polietileno gaminys, išlaisvins į atmosferą tik tą anglies dioksido kiekį, kurį cukrašvendrės iš atmosferos buvo pasisavinusios augimo metu, vykstant fotosintezei.

Bioskaidūs plastikai gali būti pagaminti tiek iš atsinaujinančių, tiek ir iš neatsinaujinančių išteklių.

"Jų nekenksmingumas aplinkai pasireiškia tuo, kad, veikiant natūraliems aplinkos veiksniams, pavyzdžiui, mikroorganizmams, gaminiai suskaidomi kur kas greičiau nei įprasti sintetiniai plastikai", – teigia tyrėjas.

Pagamins ir iš atliekų

Mokslininkas pasakoja, kad bioskaidžių pakuočių gamybai naudojamų žaliavų spektras labai platus: panaudojami tiek iš augalų išskirti polimerai (pvz., krakmolas, celiuliozė), tiek gyvūninės kilmės stambiamolekuliniai dariniai (pvz., baltymai: kolagenas ar keratinas), taip pat biokilmės ar iš naftos produktų gauti monomerai, tokie kaip pieno rūgštis.

"Net ir kai kurių rūšių bakterijos pačios geba susintetinti bioskaidžius plastikus. Pastaroji bioplastikų rūšis ypač įdomi", – tikina P.Danilovas.

Be to, sekant žiedinės (beatliekės) ekonomikos principais, pastebima bendra tendencija bioplastikų srityje – jų gamybai, kaip žaliavas panaudoti įvairių pramonės šakų, ypač žemės ūkio kilmės, atliekas.

Per kiek laiko suyra?

P.Danilovas atkreipia dėmesį – nors bioskaidūs plastikai suyra veikiant natūraliai aplinkai, būtų klaidinga manyti, kad juos galima neatsakingai mėtyti gamtoje. Šie plastikai taip pat turi būti tinkamai utilizuojami, pavyzdžiui, kompostuojami.

Jis tikina, kad žmonės dažnai klausia, per kiek laiko suyra bioskaidus plastikas. Tačiau vieno atsakymo nėra – irimo greitis priklauso nuo plastiko sudėties ir irimo sąlygų, aplinkos, kurioje yra plastikas.

"Įprasti plastikai gali irti šimtus metų. Bioskaidžios pakuotės suyra per laiką, skaičiuojamą mėnesiais, išskirtiniais atvejais – metais", – pastebi mokslininkas.

Vartotojų sąmoningumas

Nors bioskaidžios pakuotės vis sparčiau skinasi kelią į rinką, P.Danilovo nuomone, labai abejotina, kad jos visiškai pakeistų dabar įprastus ir plačiai vartojamus plastikus.

"Biologiškai suyrančių pakuočių žaliavos yra brangesnės, be to, neretai jų gamybos technologija sudėtingesnė. Gamybos procesai dar nėra iki galo išvystyti globaliu mastu, kad būtų galima piginti gamybą", – sako jis.

"Vis dėlto reikėtų nepamiršti, kad visos atliekos gamtoje ir aplinkoje atsiduria dėl neatsakingo vartotojų elgesio ir nesugebėjimo tinkamai tvarkytis su atliekomis – iš tiesų aplinkai kenksmingi yra ne gaminiai, o neatsakingi vartotojai. Be globalaus žmonių sąmoningumo didinimo, vien bioskaidžios pakuotės neišgelbės pasaulio", – įsitikinęs P.Danilovas.

Asmenybę keičiančios patirtys

"Indija turi daug naujausių technologijų, kurios yra labai perspektyvios. Tačiau dėl didelio gyventojų skaičiaus sumažėja galimybių arba žmonės tiesiog nespėja jomis pasinaudoti. Būtent dėl to tikiuosi rasti savo vietą Europoje", – viliasi K.Subbarayadu.

Lietuva, anot vaikino, ne tik patogi gyventi ir siekti karjeros, bet ir labai graži šalis. "Patinka net ir tos kaulus šaldančios žiemos – pripratus su tuo šalčiu tikrai galima susidoroti", – juokiasi KTU magistrantas.

Atvykti į Lietuvą indas nusprendė įsitikinęs, kad KTU Cheminės technologijos fakulteto magistrantūros studijų programa atitinka jo poreikius, o ir studijų kaina, palyginti su kitomis Europos šalimis, mažesnė. "Labai vertinu studijų programos modulių įvairovę – tai suteikia man daugybę skirtingų įžvalgų maisto mokslo srityje", – teigia Kiranas.

Nors didžiąją laiko dalį jis praleidžia atlikdamas mokslinius tyrimus laboratorijose, laisvalaikiu stengiasi mėgautis kiekviena svečioje šalyje praleista minute. "Noriu, kad mokslai, kelionės, maisto gaminimas, pažintys su naujais žmonėmis teiktų man džiaugsmą", – sako vaikinas.

Lietuva man suteikė naujų ir gražių potyrių, gyvenimo draugų. Ir dar daugiau – tapau atkaklesnis, kantresnis susidurdamas su kasdien kylančiais iššūkiais.

Vertindamas kultūrinius indų ir lietuvių skirtumus jis pastebi, kad žmonės Lietuvoje kur kas atviresni, laisvesnio požiūrio, vieni su kitais elgiasi pagarbiai.

"Lietuva man suteikė naujų ir gražių potyrių, gyvenimo draugų. Ir dar daugiau – tapau atkaklesnis, kantresnis susidurdamas su kasdien kylančiais iššūkiais. Būdamas čia išmokau gyventi savarankiškesnį gyvenimą", – atskleidžia Kiranas.

Pakeliui į rinką

Aktyvus studentas jau spėjo įsilieti ir į lietuviškąją darbo rinką: įmonėje "Ekofrisa" dirba naujų maisto produktų vystymo technologu – kuria naujus maisto produktus ir receptus.

Kiranas pasakoja, kad viskas prasidėjo praėjusių metų pavasarį, kai "Technoramoje" pristatė paties sukurtą maisto produktą – ekologišką grikių gėrimą. "Gavau ne tik apdovanojimą, bet ir galimybę dirbti įmonėje, kurios vadovams patiko mano sukurtas produktas", – džiaugiasi vaikinas.

Ekologiškas grikių gėrimas, kaip pristato jo kūrėjas, – skrudintų grikių miltų, ekologiškų anakardžių riešutų ir cukranendrių cukraus mišinys. Jame yra reikiamas kiekis proteino ir mikroelementų, kurie yra žmogaus imuninės sistemos pagrindas.

"Grikių maistinė vertė yra daug didesnė nei daugelio kitų grūdinių augalų. Kadangi tai ekologiškas produktas be glitimo, jis itin naudingas sveikatai", – įsitikinęs K.Subbarayadu.

Idėja sukurti tokį produktą jam kilo prisiminus vaikų mitybą Indijoje. Jo gimtinėje motinos vaikams ruošia naudingus sveikatai patiekalus iš sorų, grūdų ir lęšių. Ekologiškas grikių gėrimas jau paruoštas gamybai ir, pasak jo kūrėjo, rinkoje pasirodys šių metų viduryje.

Europos palikti nežada

K.Subbarayadu patenkintas tiek studijomis, tiek darbu Lietuvoje: dauguma kolegų kalba angliškai. "Kiekvienas pasitinka mane su šypsena veide – labai šiltai ir draugiškai", – sako jis.

Dar viena Kiranui patinkanti aplinkybė – bendri pietūs su kolegomis. "Visi darbuotojai pietauja kartu su įmonės direktoriumi, kartu dalydamiesi idėjomis. Tai labai retai nutinka Indijoje, – tikina vaikinas. – Labiausiai patinka tai, kad su kiekvienu darbuotoju elgiamasi vienoai, nepriklausomai nuo to, kokį dirba darbą."

Nebaugina Kirano ir atsakomybė. "Gyvendamas Lietuvoje pakeičiau savo požiūrį. Supratau, kad viską, ką gyvenimas pateikia, reikia priimti – tiek gera, tiek bloga", – tikina pozityviai nusiteikęs vaikinas.

Baigęs mokslus Kiranas planuoja toliau plėsti savo akiratį, galbūt kitoje Europos šalyje. Toli nuo gimtinės jis ketina gyventi dar bent keletą metų.

"Taip pat turiu planų, susijusių su naujo startuolio kūrimu ekologiško maisto sektoriuje. Jei pasitaikytų gera galimybė, pasilikčiau Lietuvoje", – savo planais dalijasi indas K.Subbarayadu.

Pamažu vis daugiau šios kartos atstovų įsilieja ir į darbo rinką. Ko jie tikisi iš darbdavių ir kokį savo vaidmenį įsivaizduoja? Kas juos motyvuoja ir kaip nori konstruoti karjerą? Kuo kitokia jų elgsena darbo rinkoje?

„Z kartai vienas svarbiausių motyvuojančių veiksnių yra veiklos įdomumas, t.y., veikla turi kelti susidomėjimą, dirbant jiems neturi būti nuobodu, be to,  jie turi matyti veiklos prasmingumą“, – tikina Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (KTU SHMMF) profesorė, psichologė Rosita Lekavičienė.

Pastebima ir tai, kad jaunuolių įsitraukimas į darbo rinka tampa vis ankstesnis, dažniausiai dar studijuojant.

„Jaunuolių žingsniai darbo rinkoje prasideda dar studijų metu, kada studentai ne tik atlieka papildomąsias, privalomąsias praktikas, bet ir dalyvauja įvairiuose tarpdisciplininiuose projektuose, sprendžiant realias organizacijų problemas bei iššūkius“, – sako KTU Karjeros ugdymo skyriaus vadovė Julija Stanaitytė.

Ji pažymi, kad darbo rinka ir aukštosios mokyklos tapo pakankamai lanksčiomis, siekiant, kad studentai ne tik įgytų praktinių žinių, bet ir suvoktų platesnį darbo rinkos kontekstą.

„Pasikeitė ne vien tik studentų požiūris dėl ankstesnės integracijos į darbo rinką – ir pačios įmonės tampa atviros, organizuoja akademijas, stažuočių programas, tam, kad jaunuoliai įgytų papildomų kompetencijų nebūtinai juos įdarbinant“, – teigia J. Stanaitytė.

Julija Stanaitytė/KTU nuotr.

Labiausiai motyvuoja galimybė išmokti kažką naujo

Jaunieji darbo rinkos dalyviai dar prieš keletą metų didelį dėmesį kreipė į lankstumą, technologijas, inovacijas, lyderius ar vadovus, tačiau dabar naujosios kartos kriterijai yra kiek kitokie.

„Deloitte“ atlikto tarptautinio tyrimo „Pirmieji žingsniai darbo rinkoje“ rezultatai parodė, kad net 78 proc. jaunuolių darbe motyvuoja galimybė išmokti kažką naujo ir įgyti naujų žinių bei patirties, o 60 proc. – sąlygos plėsti ir tobulinti profesines žinias.

„Šią tendenciją pagrindžia ir 2018 m. mokymosi darbo vietoje ataskaita, kurioje atskleidžiama, jog  87 proc. naujosios kartos jaunimo teigia, kad mokymasis ir tobulėjimas yra labai svarbus procesas darbe. Galima sakyti, jog jaunajai kartai esant drąsiai, ryžtingai svarbūs tampa iššūkiai, galimybės realizuoti savo potencialą, mokytis“, – sako J. Stanaitytė.

Jos teigimu, apskritai jaunuosius darbuotojus motyvuoja  ne tik galimybė mokytis patiems, bet ir besimokančios organizacijos. „Ši karta darbą sieja su tobulėjimu. Taip pat verta paminėti, jog dažnai lietuviams svarbu žinoti ateities karjeros galimybes“, – tikina KTU Karjeros ugdymo skyriaus vadovė.

„Z kartą reikia labai aiškiai motyvuoti, iš anksto aptariant jų karjeros perspektyvas. Pavyzdžiui, reiktų išskirti kriterijus, pagal kuriuos po pusės metų darbo jie bus vertinami. Jei kriterijai bus įgyvendinti – suteikiamas tam tikras atlygis: pakeliamas darbo užmokestis, paaukštinama pareigose ir pan.“, – sako KTU SHMMF profesorė R. Lekavičienė.

Be to, jaunieji darbuotojai kaip privalumą išskiria ir darbą tarptautinėje organizacijoje: remiantis „Deloitte“ ataskaita, 46 proc. respondentų norėtų dirbti tarptautinėje organizacijoje, o 26 proc. darbe motyvuoja būtent galimybė dirbti tarptautinėje erdvėje.

Karjeros pradžia – nuo vadovaujančių pozicijų?

„Džiugu, kad jaunuoliai apie savo karjerą pradeda galvoti pakankamai anksti, pvz., antrakursiai jau ieškosi praktikos, stažuočių galimybių, projektų, kuriuose galėtų pasitelkti savo žinias ir įgyti naujų“, – sako J. Stanaitytė.

Nors darbo rinkoje dabar yra pakankamai didelė darbuotojų paklausa, ji tikina, kad jaunimas supranta, jog be įvairių patirčių, gerą poziciją norimoje įmonėje gauti pakankamai sunku.

„Tačiau jaunoji karta yra labai drąsi, todėl dažnai nebijo aplikuoti į aukštesnes pozicijas, reikalauti didesnių atlyginimų. Tokia elgsena ne visada yra pagrįsta jų turima patirtimi, bet negalima paneigti to, kad šiuolaikiniai jaunuoliai tikrai ryžtingi ir jei žmogus be visa ko yra ir motyvuotas, ir norintis mokytis, gali bandyti įsidarbinti aukštose pozicijose“, – pasakoja KTU Karjeros ugdymo skyriaus vadovė.

Pasak R. Lekavičienės, Z karta mėgsta greitą rezultatą ir žvelgia į artimiausius karjeros horizontus. „Jiems patinka matyti aiškius padarinius čia ir dabar, o ne susiplanuoti kažką ir laukti 30 metų“, – sako ji.

„Vis tik įdomūs „Deloitte“ tyrimo rezultatai: 47 proc. jaunimo savo karjerą sieja su buvimu savo srities ekspertu, nebūtinai vadovo pozicijose, o tik 23 proc. norėtų užimti vadovaujančias pareigas. Tai rodo, kad galbūt ši karta nebėra taip susikoncentravusi į vadovo poziciją, o veikiau į savirealizaciją ir atliktų darbų rezultatų įvertinimą“, – teigia J. Stanaitytė.

Darbo užmokesčio lūkesčiai itin dideli

Z kartos atstovai ne tik nori sėkmingos karjeros, bet ir atitinkamo darbo užmokesčio: Lietuvos respondentai tikisi, kad pradinis darbo užmokestis sieks net 951–1150 eurų, rašoma „Deloitte“ ataskaitoje. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje šiuo metu vidutinis atlyginimas atskaičius mokesčius siekia tik 700 eurų.

Tačiau vienas iš keturių apklaustųjų taip pat tikisi, kad darbo užmokestis bus ne mažesnis nei 750 eurų, kai tuo tarpu 8 proc. respondentų norėtų uždirbti 1500 eurų ir daugiau.

„Atlyginimų poreikį ateinantiems į rinką darbuotojams formuoja ir jaunimo turimos patirtys, kurių naujoji karta turi pakankamai nemažai. Jie turi daug galimybių įsitraukti, tobulėti, išvykti į užsienio šalis, o tai skatina jų tobulėjimą ir tarpusavio konkurencingumą“, – sako J. Stanaitytė.

Jos teigimu, darbo lūkesčiai rinkoje labai priklauso ir nuo srities bei veiklos sektoriaus, kadangi rinkoje yra pakankamai dideli skirtumai tarp įmonių ir viešojo sektoriaus mokamo atlygio. Be to, vis dar egzistuoja skirtumai tarp skirtingų lyčių darbo užmokesčio.

Vis tik „Deloitte“ tyrimo rezultatai rodo, kad lietuvių darbo užmokesčio lūkesčiai mažesni nei kitų Baltijos šalių jaunų darbuotojų: Estijoje vidutiniškai tikimasi uždirbti 1399 eurus, o Latvijoje – net 1591 eurą.

Tokios „kūrybos“ procese kai kas gali išsikreipti, tikina Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (KTU SHMMF) profesorius Rytis Ambrazevičius. „Mes gyvename dvylikos vienodų pustonių oktavos aplinkoje ir esame šio garsų derinio pripompuoti nuo vaikystės. Todėl mūsų klausa stengiasi visą girdimą muzikinę medžiagą įsprausti į šią dvylikos garsų sistemą“, – sako R. Ambrazevičius.

Pasak jo, mūsų suvokimas iškreipia garsų sistemas ir jas perkonstruoja pagal mums įprastą sistemą. „Tokių klausos iliuzijų rezultatas – teorinės koncepcijos, kurios iš tikrųjų atspindi mūsų suvokimą, o ne kitokios kultūros dėsnius“, – teigia profesorius.

R. Ambrazevičius tikina, kad akustiniai metodai (tikslūs garsų aukščio matavimai) padeda atskleisti tokias teorijų klaidas. Savo darbų cikle „Akustikos metodų plėtra muzikos ir kalbos tyrimuose“ R. Ambrazevičius nagrinėjo lietuvių tradicinės muzikos akustinės savybes, dainų atlikimo ypatumus, vokalo stilistiką, iš kalbotyros pusės – lietuvių kalbos priebalsius, kurie iki šiol Lietuvoje mažai ištyrinėti.

Mes gyvename dvylikos vienodų pustonių oktavos aplinkoje ir esame šio garsų derinio pripompuoti nuo vaikystės. Todėl mūsų klausa stengiasi visą girdimą muzikinę medžiagą įsprausti į šią dvylikos garsų sistemą.

Darbų ciklas, už kurį profesorius gavo Lietuvos mokslų akademijos įsteigtą 2017 m. mokslo premiją humanitarinių ir socialinių mokslų srityse, pasižymi novatoriškumu ir tarpdalykiškumu – apima fizikos, muzikos, kalbotyros ir net muzikos psichologijos mokslus.

„Tai tiesiog akustikos metodų įvedimas į muzikos ir iš dalies kalbos tyrimus. Muzikinę ir kalbinę ciklo dalis jungia dainavimo akustikos tyrimai“, – teigia R. Ambrazevičius.

Susiejo muziką ir fiziką

Atlikti tokius tyrimus, profesoriaus teigimu, buvo ne vienkartinė mintis, o ilgalaikis procesas, rašoma pranešime spaudai. „Kadangi esu ir diplomuotas fizikas, ir muzikantas, kada nors šios sritys turėjo susieiti“, – džiaugiasi R. Ambrazevičius, ėmęsis tyrinėti Lietuvoje dar mažai ištirtas muzikos ir kalbos akustikos, muzikos psichologijos sritis.

„Ėmiau aiškintis, kaip veikia balsas, kokie jo akustiniai parametrai. Dainuojančio ir kalbančio balso pagrindai tie patys – iš čia ir susidomėjimas kalbos akustika. Kita vertus, tarp balso ir jo išraiškos natomis yra nemažas plyšys, kurį užpildo suvokimo reiškiniai. Iš čia susidomėjimas muzikos psichologija. Taip tarpdalykinėse sankirtose gimė įvairių tyrimų ciklas, universitetiniai kursai“, – atskleidžia R. Ambrazevičius.

Rytis Ambrazevičius/ Asmeninio arch. nuotr.

Jis teigia, kad KTU jau nuo seno žinomas savo ultragarso akustikos mokykla, o štai lietuviškų muzikos akustikos tyrimų ir jų rezultatų sklaidos pasaulyje nebuvo visai. „Tai pradėta nuo nulio“, – tikina profesorius.

R. Ambrazevičius pamini, kad balsių akustiką lietuvių kalbininkai jau nemažai tyrinėjo, tuo tarpu gerokai sudėtingesnė priebalsių akustika liko nuošalyje. Būtent pirmieji akustiniai lietuviškų priebalsių tyrimai ir sudaro „Akustikos metodų plėtra muzikos ir kalbos tyrimuose“ ciklo dalį.

Tyrinėtų reiškinių – gausybė

Profesorius darbų ciklu mėgino atsakyti į klausimus, kas muzikoje yra universalu, kas lokalu, kurie lietuvių tradicinės muzikos bruožai atspindi universalius muzikos suvokimo dėsnius, o kurie yra saviti.

Taikydamas akustinius metodus R. Ambrazevičius atskleidė, kaip atsiranda garso iliuzijos, dėl kurių neteisingai suvokiame muziką, kuriame klaidingas teorijas. „Įsivaizduokime, kad savo rašmenimis bandome užrašyti kalbą, kurios nesuprantame. Aišku, pridarysime klaidų. Tas pat vyksta ir su muzika: kai girdime svetimą muzikinę kalbą, mūsų klausa ją įspraudžia į mums žinomą garsų gamą“, – tikina profesorius.

„Tyrinėta, kurios muzikos universalijos yra vis dėlto tik menamos, labiau būdingos tik dabartinei mainstream‘o (liet. vyraujančiai) kultūrai, o kurios, tikriausiai, tikros. Įdomiausia, kaip tos universalijos įgyja lokalias išraiškas“, – sako jis.

R. Ambrazevičius pasakoja, kad lietuvių tradicinėje muzikoje dažni visai kitokie nei vakarietiškoje muzikoje, t. y., netemperuoti, intervalai. „Tačiau tų intervalų modifikavimo, pvz., siaurinimo ar platinimo, tendencijos atliekant muziką, yra tokios pačios, universalios“, – tikina profesorius.

Nors lietuvių sutartinėms būdingi tam tikri keisti netemperuoti intervalai, sugretinus tų intervalų akustinių matavimų rezultatus su užsienio psichoakustikų įverčiais pasirodo, kad mūsų keistieji sutartinių intervalai skamba šiurkščiausiai. Pasak profesoriaus, analizuojant sutartines aiškėja, kad dainininkės stengiasi išgauti kuo šiurkštesnius sąskambius.

„Didžiausias efektas pasiekiamas tuomet, kai balsai skiriasi dviem pustoniais ar šiek tiek mažiau. Tokiu atveju muzikinių kategorijų – intervalų, dermių – prigimtis visai ne muzikinė, o universali psichoakustinė“, – teigia R. Ambrazevičius.

Pritaikomumas itin platus

Nors tyrimai, pasak profesoriaus, iš pirmo žvilgsnio vyko labai paprastai – analizuojant daug garso įrašų su akustinės analizės programomis, svarbiausia buvo suprasti, ką esmingo tuose akustiniuose grafikuose galima įžvelgti.

„Čia prasideda tai, kas yra jau visai nepaprasta. Tai, beje, yra kliūtis daugeliui tyrėjų. Šiais laikais kompiuterinės programos lengvai prieinamos, tačiau egzistuoja know how [praktinės patirties] problema –: reikia mokėti interpretuoti grafiką, suprasti, koks tai garsas ir kokią informaciją iš jo galima gauti“.

Gauti tyrimų rezultatai, pasak R. Ambrazevičiaus, aktualiausi dviem požiūriais – tai bendrosios mokslo žinios ir kartu akustikos metodų galimybių, tiriant muziką ir kalbą, demonstravimas: „Atrasti nauji reiškiniai, dėsningumai, sukurti nauji tyrimo metodai, kurie pritaikomi tolimesniuose tyrimuose“.

„Aš pats gautas žinias pritaikau paskaitose apie akustinių metodų panaudojimą, folkloro studijose, įvairiose tarptautinėse dainavimo stovyklose, vesdamas kursus ir seminarus. Tačiau apskritai šio mokslo pritaikymo galimybės labai didelės“, – teigia profesorius.

R. Ambrazevičius pažymi, kad tyrimų rezultatus galima panaudoti kuriant muzikos ir kalbos atpažinimo algoritmus, atitinkamą programinę įrangą. Be to, toks mokslas svarbus atliekant muzikos instrumentų ir keitiklių akustikos tyrimus, teikiant rekomendacijas muzikos instrumentų, mikrofonų, garsiakalbių ir kitų įrenginių gamintojams. Taip pat kuriant programas, imituojančias gyvą atlikimą, įvairias mobiliesiems telefonams skirtas programėles, kalbos atpažinimo programas ir pan.

Vis dėlto Lietuvoje vis dar giliai įsišaknijęs įsitikinimas, kad mokosi ir studijuoja tik jaunuoliai, nors aukštosiose mokyklose stebimas vyresnio amžiaus studentų skaičiaus augimas, rašoma pranešime spaudai. 

„Pastaruosius metus vyresnių studentų skaičius Kauno technologijos universiteto (KTU) bakalauro studijose išlieka panašus, o magistrantūros studijose priimtųjų, vyresnių nei 30-ies metų, procentinė dalis tarp visų įstojusių didėja: 2013 m. tokie studentai sudarė 12,3 proc., o 2017 m. – jau 17,3 proc.“, ­– teigia KTU studijų prorektorės pareigas laikinai einanti Kristina Ukvalbergienė.

Žinios ir įgūdžiai > diplomas

Įsivaizdavimas, kad universitetas skirtas tik jauniems žmonėms, vis dar gajus visuomenėje, tačiau vyresnieji studentai mano, kad požiūris pamažu keičiasi.

„Pastebiu tendencijas, kad ir vyresni žmonės, ne tik jaunimas, noriai domisi galimybėmis, kurias siūlo Lietuvos universitetai. Manau, kad čia yra didelis indėlis ir pačių aukštųjų mokyklų, kurios sukuria tą patrauklumą įvairaus amžiaus žmonėms“, – sako Ingrida Visockienė, į universitetą grįžusi po 15-os metų.

Vienus paskatina asmeninis noras praplėsti savo turimas žinias ir išlikti konkurencingais darbo rinkoje, kitus – darbo specifika, trečius – noras keisti darbo pobūdį.

KTU Ekonomikos ir verslo fakultete Tarptautinį verslą studijuojantis Giedrius Kurlavičius teigia, kad tokį stereotipą suformavo mąstymas, jog mokomasi tik dėl diplomo, o ne siekiant įgyti praktiškai pritaikomų žinių. Jei gavai diplomą, ko dar grįžti į universitetą?

Pasak jo, Lietuvoje dar nėra suprantama „mokymosi visą gyvenimą“ sąvoka. „Žmonės nesupranta studijų tikslo vyresniame amžiuje, todėl mano, kad studijuoti gali tik jaunimas“, – tvirtina G. Kurlavičius, į universitetą grįžęs po daugiau nei 10 metų.

Siekia stiprinti ir kompetencijas, ir savivertę

Vyresnieji studentai tvirtina, kad poreikis mokytis šiais laikais atsiranda net ir turint daugybę metų realios darbo patirties ar vystant savo verslą. Vienus paskatina asmeninis noras praplėsti savo turimas žinias ir išlikti konkurencingais darbo rinkoje, kitus – darbo specifika, trečius – noras keisti darbo pobūdį.

„Pradėjus aktyviai dalyvauti visuomeninėje veikloje, atsirado poreikis didinti savo kompetencijų portfelį. Esu žingeidus žmogus, todėl stengiuosi nuolatos tobulėti ir nenustoti mokytis“, – teigia Kauno mero visuomenine patarėja socialiniais, bendruomenių ir sporto klausimais dirbanti bei Viešąją politiką KTU studijuojanti I. Visockienė.

UAB „Empirija“ pardavimų skyriaus vadovas G. Kurlavičius sako, kad studijuoti jį paskatino darbo pobūdis.

„Jis visiškai neatitiko prieš tai baigtų studijų. Pamažu įgijau reikiamų žinių dirbdamas ir besimokydamas savarankiškai, tačiau man labai trūko sistemiškumo ir žinių apibendrinimo, todėl nusprendžiau vėl stoti į universitetą ir įgyti kitos pakraipos specializaciją“, – pasakoja jis.

Tačiau vėl kibti į mokslus skatina ne vien tik žinių stygius. Savo verslą turintis KTU studentas Jurgis Vašeikis tikina, kad tikisi didesnio universitete įgytų žinių praktinio pritaikymo savo darbe, bet tuo pačiu prisipažįsta, kad pats diplomas jam irgi svarbus.

„Aš tikrai jaučiu diplomo trūkumą ir man pačiam gėda prieš save. Nesinori išsilavinimu ir nuo žmonos atsilikti“, – teigia verslą ir antreprenerystę studijuojantis J .Vašeikis.

Mokytis niekada nevėlu

„Universitetas – tikrai ne vien jauniems, ką tik mokyklas baigusiems žmonėms. Tai yra galimybė atnaujinti žinias, persikvalifikuoti. Šiais laikais tempas yra toks didelis, kad keisti savo darbo pobūdį yra įprasta, todėl neretai to prireikia ir vyresniame amžiuje. Vyresnieji grįžta į universitetą, nes jų netenkina turimas išsilavinimas, siekdami didesnių pajamų ar savirealizacijos,“, – teigia K. Ukvalbergienė.

Nors „mokymosi visą gyvenimą“ (MVG) sąvoka ir įgyvendinimas populiarėja, pagal paskutinius duomenis, Lietuva atsilieka nuo kitų Europos Sąjungos (ES) šalių. ES dažniausiai naudojamas „Eurostat“ MVG rodiklis apskaičiuojamas pagal 25-64 metų asmenų atsakymus apie jų mokymąsi paskutinių 4 savaičių laikotarpyje. 2013 m. ES vidutinis MVG rodiklis buvo 10,5 proc., o Lietuvoje jis tesiekė 5,7 proc.

Tačiau augantis vyresnių studentų skaičius aukštosiose mokyklose rodo, kad vyresnio amžiaus žmonės pradeda suprasti mokymosi visą gyvenimą svarbą. Pateikiant KTU pavyzdį magistrantūros studijose, net 33 proc. Panevėžio technologijų ir verslo fakulteto studentų yra vyresni nei 30 metų, Ekonomikos ir verslo fakultete tokių studentų yra 31 proc., o Socialinių, humanitarinių ir menų fakultete – 27 proc.

Už geriausią metų mokslinį straipsnį buvo apdovanotas vienas jo autorių Kauno technologijos universiteto (KTU) Sveikatos telematikos mokslo instituto vadovas ir mokslininkas profesorius Arminas Ragauskas.

JAV Neurochirurgų kongreso apdovanojimai teikiami kiekvienais metais 4-5 žmonėms pagal skirtingas specialybes. Lietuvių mokslininkų komandos veikla buvo įvertinta neurotraumos ir intensyviosios terapijos srityje.

JAV publikuotame straipsnyje apie atliktą klinikinę studiją kartu su kolegomis profesorius A. Ragauskas pademonstravo, kaip kominių pacientų su sunkiais smegenų sužeidimais vienas ilgiausias smegenų kraujotakos autoreguliacijos sutrikdymas žaloja smegenis ir lemia pacientų mirtis. Šie klinikiniai moksliniai rezultatai keičia esamą paradigmą - suvokimo lygį apie pažeistų smegenų veiklą.

„Atlikdami tyrimus pastebėjome, kad galima valdyti smegenų autoreguliacijos sutrikdymus, juos reikia kiek įmanoma sutrumpinti“, – pastebi KTU profesorius.

Mūsų atlikti tyrimai parodė, kad, gydant pacientą ir siekiant išvengti mirties, svarbu identifikuoti vienintelį ilgai trunkantį smegenų kraujotakos autoreguliacijos sutrikdymą.

Nauja paradigma medicinoje

Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje atlikdami klinikinę studiją su trauminiais pacientais, prof. A. Ragauskas su kolegomis išsiaiškino, kaip galima valdyti smegenų kraujotakos autoreguliacijos sutrikdymus siekiant ne tik sumažinti pacientų su sunkiais smegenų sužeidimais mirštamumą, bet ir siekiant kuo efektyvesnės intensyviosios terapijos.

KTU mokslininkas pasakoja, kad remiantis visuotinai pripažintu suvokimu, būtina reaguoti tiek į trumpesnius, tiek į ilgesnius smegenų sutrikimus ir, į visus juos atsižvelgiant, daryti integruotus diagnostinius ir prognostinius sprendimus.

„Mūsų atlikti tyrimai parodė, kad, gydant pacientą ir siekiant išvengti mirties, svarbu identifikuoti vienintelį ilgai trunkantį smegenų kraujotakos autoreguliacijos sutrikdymą bei kuo greičiau atstatyti individualiam pacientui optimalią smegenų kraujotaką“, – teigia A. Ragauskas.

Pasak profesoriaus, supratus, kad vyksta toks sutrikdymas, reikia kuo skubiau (per porą minučių) imtis gydymo priemonių ir padaryti šį patologinį procesą (antrinį smegenų sužeidimą) kuo trumpesnį.

„Reikia realiame laike stebėti smegenų kraujotaką ir jose vykstančius pakitimus. Mūsų sukurtos technologijos leidžia matyti, kas vyksta pažeistose smegenyse intensyvios terapijos metu ir išvengti per ilgų ir mirtinai pavojingų kraujotakos sutrikimų“, – pažymi A. Ragauskas.

Apdovanojimas – už ilgametį darbą

Prestižinis JAV Neurochirurgų kongreso apdovanojimas KTU profesoriui buvo netikėtumas. Nors darbai buvo atlikti ir straipsnis buvo rašomas kartu su kolegomis, A. Ragauskas, pagal JAV tradiciją, vienintelis apdovanotas už unikalią darbo patirtį sveikatos mokslų srityje.

Prie klinikinės studijos prisidėjo visa mokslininkų ir tyrėjų komanda: Vilniaus universiteto profesorius Saulius Ročka, Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės neurochirurgas Aidanas Preikšaitis, KTU mokslų daktarai Vytautas Petkus, Solventa Krakauskaitė ir Romanas Chomskis. Taip pat svariai prisidėjo Harvardo ir Belfasto universitetų profesorius, KTU garbės daktaras Teodoro Forcht Dagi.

Mokslininkas A. Ragauskas prisimena, kad idėja atlikti tokius tyrimus kolegoms dr. V. Petkui ir neurochirurgui A. Preikšaičiui kilo Singapūre vieno pasaulinio kongreso metu. Tačiau prireikė kelių metų laiko, kol kartu su bendraminčiais buvo suorganizuota klinikinė studija, gautas finansavimas, surinktas reikiamas kiekis pacientų duomenų ir atlikta analizė, patvirtinanti iškeltas mokslines hipotezes.

„Tai yra puikus pavyzdys, kaip Lietuvoje galima generuoti pasaulinės klasės mokslą, dirbant kartu technologams ir medikams“, – sako prof. A. Ragauskas

Su naujausiais mokslo metais KTU teatro studiją „44“ pasiekė pokyčiai – nuo šiol jai vadovaus jaunas, ambicingas ir talentingas aktorius bei režisierius A. Špilevojus, galintis pasigirti ne tik savo meniniais sugebėjimais, bet ir vykdoma edukacine teatro veikla. A. Špilevojus vadovo pareigas perėmė iš buvusios teatro studijos vadovės Loretos Vaskovos.

Naujasis vadovas kelerius metus yra dirbęs Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje, savanoriavo vesdamas teatro užsiėmimus vaikų socializacijos centre, o šiuo metu ne tik užsiima režisūra ir aktoryste, bet ir dirba savo teatro studijoje „Meno alchemija“. Pasak A. Špilevojaus, edukacinė veikla jam – neatskiriama nuo kūrybos.

„Iki darbo Universitete teko nemažai dirbti su mokiniais, taip pat vedžiau kelis seminarus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojantiems aktoriams, tad atėjimas į KTU buvo gana natūralus“, – teigia A. Špilevojus.

Naujasis vadovas kviečia į festivalį „Re: Vizija“

Neseniai teatro vadovo pareigas užėmęs A. Špilevojus nesnaudžia ir imasi įgyvendinti idėjas – jis pristato KTU teatro studijos organizuojamą dramaturgijos skaitymų festivalį „Re: Vizija“. Festivalio idėja kilo iš XX a. pradžioje Kauno mieste rengtų literatūrinių salonų. „Re: Vizija“ vyks spalio ir lapkričio mėnesiais, per kuriuos bus surengti keturi literatūriniai vakarai.

„Tai ne šiaip dramaturgijos, bet būtent šiuolaikinės dramaturgijos festivalis, kuriame skambės visame pasaulyje pripažintų dramaturgų pjesės, su kuriomis Lietuvoje susipažinti iki šiol praktiškai buvo neįmanoma“, – teigė A. Špilevojus.

Festivalio tikslas – atgaivinti tradiciją skaityti asmeninę ir literatų kūrybą bei skatinti miesto bendruomenę domėtis dramaturgine literatūra, kalbos menu, plečiant kultūrinį akiratį.

Skaitymų metu bus pristatyti Rusijos, Airijos ir Vokietijos dramaturgai. Po jų vyks diskusijos ir aptarimai, kuriuose dalyvauti galės visi Kauno miesto gyventojai. Tokiu būdu jaukioje literatūrinio salono aplinkoje bus siekiama užmegzti betarpišką bendravimą su bendruomene, kartu suteikiant žinių apie dramaturgiją ir aptariant pjesių socialines temas.

Nori atskleisti teatro savitumą

Naujasis vadovas sieks, kad KTU teatro studija „44“ būtų unikali ir drąsiai naudotųsi savo stipriosiomis pusėmis, kuriant naujų spektaklių premjeras.

„Norėčiau, kad mes visi drauge plėstume savo pasaulio pažinimą, domėtumėmės dalykais, kurie mus supa, stebėtume ir tyrinėtume pačius save, lavintume savo aktorinę techniką ir įgūdžius, kurie mums bus reikalingi“, – teigė A. Špilevojus.

A. Špilevojus, susipažinęs su teatru ir jo nariais, tikina pamatęs degančias kuriančių žmonių akis ir dideles galimybes įgyvendinti įdomius ir gražius projektus bei vis kylančias idėjas.

„Universitete suteiktos galimybės repetuoti aukščiausiomis sąlygomis, leidžiančios kurti spektaklius, kviestis papildomus mokytojus, spektaklių bendraautorius – viską, apie ką tik svajoja besikuriantys profesionalūs jaunų aktorių kolektyvai. Turime viską, kad galėtume augti“, – sako teatro vadovas.

Dar vienas vadovo tikslas – naujos trupės, turinčios savo aiškų veidą, suformavimas, kuri su dideliu užsidegimu kurtų drąsius ir netikėtus spektaklius.

Meilė teatrui atsirado nuo ankstyvos vaikystės

A. Špilevojus susidomėjo teatru dar vaikystėje, kai jį, vos kelerių metų berniuką, nusivedė į vaikišką spektaklį Panevėžio teatre „Menas“. Teatru Aleksandras iškart susižavėjo, ir jau netrukus pats pradėjo lankyti teatro būrelį. Paauglystėje nuo vaidybos A. Špilevojus atsitraukė ir pasinėrė į muziką – grojo gitara savo grupėje, lankė privačias mušamųjų pamokas bei kūrė dainas.

„Baigdamas mokyklą turėjau rimtą dilemą – teatras ar muzika? Įkalbinėjamas artimųjų, bijojusių visuomenėje paplitusių mitų apie teatro baubus –nežabojamą alkoholizmą, palaidą ir skurdų gyvenimą, po mokyklos žengiau į muzikos pasaulį – įstojau į Muzikos technologijų specialybę. Tačiau labai greitai supratau, kad vis dėlto mano vieta yra teatre“, – prisiminimais dalijosi teatro vadovas.

Iš pradžių, studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, A. Špilevojus užsiiminėjo vien tik vaidyba, tačiau pamažu pradėjo ir režisuoti bei rašyti pjeses.

„Tai smarkiai praplėtė mano akiratį ir kūrybą bei paskatino ieškoti naujų teatro formų, be to, leido man galutinai įsitikinti, kad esu tikrai savo kelyje, kuriame galiu realizuoti ir įprasminti savo buvimą“, – atviravo A. Špilevojus.

Teatras – daugiau nei pramoga žiūrovams

A. Špilevojus tikina, kad tiek aktorystė, tiek režisūra jam patinka vienodai, tačiau svarbiausia – teatras.

„Labai svarbus yra žinojimas, ką ir kodėl tu nori pasakyti, išsakyti, išrėkti žiūrovui, žinojimas, su kokiu žiūrovu tu turėsi reikalų ir suvokimas, kokiomis priemonėmis galima prakalbinti ir paveikti pasirinktą žiūrovą. O toliau jau viskas priklauso nuo išsikeltų tikslų“, – sako A. Špilevojus.

Naujasis KTU teatro studijos „44“ vadovas teatrą laiko forumu, susitikimo ir dialogo vieta, bet ir susitikimų, ir dialogo vieta tarp aktorių ir žiūrovų, žiūrovų ir kitų žiūrovų, menininkų ir visuomenės veikėjų, politikų, viduriniosios klasės žmonių ir panašiai. Jo manymu, tokioje erdvėje galima lengviau bendrauti apie tai, apie ką žmonės nedažnai išdrįsta šnekėti atvirai.

„Čia šitokiems pokalbiams viskas labai gerai paruošta – ir aktoriui gal kiek paprasčiau, nes jis yra apsaugotas, išsakydamas dažniausiai ne savo mintis, o dramaturgo parašytą tekstą, ir žiūrovui saugiau – nes jis sėdi tamsioje salėje, kur gali likti nematomas ir drąsiai verkti, juoktis, raudonuoti iš gėdos ir įniršio“, – pasakoja A. Špilevojus.

Svarbu atsižvelgti į kintantį jaunimo požiūrį

Kalbėdamas apie šiuolaikinio jaunimo susidomėjimą teatru A. Špilevojus pripažįsta, kad šiandien jaunas žmogus turi didelį pasirinkimą, kur galėtų nukreipti savo dėmesį, o internetas ir technologijos atveria milžiniškas galimybes. Natūralu, kad teatras nėra pagrindinis laiko praleidimo būdas.

„Esu tikras, kad negalima kaltinti teatrą retai lankančio jaunimo, bet reikia dėti visas pastangas, kad teatras būtų toks gyvas, jog jauni žmonės patys stotų į eiles, kad patektų į jį“, – sako menininkas.

Naujojo KTU teatro vadovo įsitikinimu, teatro kūrėjams reikėtų labiau priartėti prie šiuolaikinio žmogaus, o ne vien tik virti savo sultyse, nesidomint tuo, kuo gyvena, dėl ko jaudinasi, apie ką galvoja juos supantys šiuolaikiniai žmonės.

Tuo tarpu, KTU teatro studijoje naujasis vadovas sieks kartu su studentais tobulinti aktorinius įgūdžius bei pasinerti į kūrybą. Pasinaudodamas universiteto teikiamomis galimybėmis, A. Špilevojus tikisi pristatyti žiūrovams kuo daugiau unikalių ir dėmesį traukiančių spektaklių.

Dramaturgijos festivalis „Re: Vizija“ vyksta spalio 5 – lapkričio 16 dienomis. Daugiau informacijos apie kiekvieną iš renginių rasite KTU teatro studijos „44“ „Facebook“ paskyroje.

Įsibėgėjus šaltajam sezonui, kiekvienas norime išlikti sveikas, todėl šiltai rengiamės, dažnai plauname rankas, geriame įvairias arbatas, net valgome česnakus, bet kartais tai nepadeda išvengti ligų. Kas iš tikrųjų gali sustiprinti mūsų imunitetą ir atsparumą ligoms? Visiems žinomas pieno, medaus ir imbiero mišinys? Ar kasdien geriami maisto papildai? Sveikos mitybos šalininkai turi kitokį pasiūlymą – tai kviečių gemalai.

Žiupsnelis kasdien

Pasak sveikos mitybos specialistų, maistiniai kviečių gemalai – tai natūralus vitaminų ir mineralų šaltinis. Ypač jie naudingi žiemos metu, kai lauke šalta, plinta įvairūs virusai, o visiems šeimos nariams ypatingai svarbu stiprinti savo imunitetą bei pasirūpinti gera savijauta.

Kviečių gemalai gaunami iš kviečio grūdo branduolio. Jame kaupiamos pačios vertingiausios medžiagos – naudingi vitaminai ir mikroelementai. Maistiniuose kviečių gemaluose yra daug A, A1, B1, B2, B6, D2, E, PP vitaminų, baltymų, angliavandenių, polinesočiųjų riebalų rūgščių. Taip pat juose gausu mineralinių medžiagų, tokių kaip kalis, kalcis, magnis, cinkas, geležis, varis, fosforas ir natris, kurios patekusios į organizmą stiprina imunitetą.

Kviečių gemaluose esantis cinkas padeda daugintis leukocitams, baltiesiems kraujo kūneliams, kurie yra pagrindinė imuninės sistemos dalis, kovojanti su infekcijomis ir ligomis. Cinkas taip pat padeda išlaikyti sveiką odą ir  nepažeistas gleivių membranas – pirmąsias kliūtis, su kuriomis susiduria į organizmą patekusios infekcijos.

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad vartojant kviečių gemalus, sustiprinamas antioksidantų aktyvumas organizme. Tuo tarpu antioksidantai, kaip žinoma, sunaikina ligas sukeliančius mikroorganizmus bei sumažina arba iš viso pašalina sunkių ligų tikimybę, taip stiprindami žmogaus imuninę sistemą.

Sudie nereikalingi kilogramai

Maistiniai kviečių gemalai taip pat gali būti puikus ir skanus dietinis produktas. Mitybos specialistai pripažįsta teigiamą grūdų ir jų gaminių poveikį žmogaus organizmui: virškinimui, kraujotakai, nervų sistemai. Be to, kviečių gemalai suteikia energijos daug protiškai dirbantiems, aktyviai sportuojantiems žmonėms, gerina smegenų veiklą, o svarbiausia – suteikia sotumo jausmą, suvalgius jų vos keletą gramų.

Dietologai vieningai teigia, jog ir mesdamas svorį žmogus neturi jausti alkio. Jei jis net ir labai norėdamas nevalgo, sutrinka svorio reguliavimo mechanizmai, lėtėja medžiagų apykaita, tai gali sukelti valgymo priepuolius. To išvengti gali padėti kviečių gemalai: juose esančios skaidulos puikiai patenkina apetitą, todėl besilaikančiam dietos nereikia nuolatos rūpintis ir galvoti apie maistą.

Kai kuriose vaistinėse ar sveiko maisto parduotuvėlėse galima rasti lieknėjimui skirtų mišinių, kurių pagrindą sudaro būtent kviečių sėlenos ir gemalai, moliūgų, saulėgrąžų ir kitokios sėklos, riešutai bei javų dribsniai. Tokiame produkte gausu riebalų, tačiau jame esantys gemalai ir sėlenos suteikia sotumo jausmą, todėl nesinori daug valgyti ir pamažu ima kristi svoris. Be to, šiame mišinyje yra daug skaidulų, todėl jis puikiai valo žarnyną.

Panašios mitybos principų laikosi žinoma JAV aktorė, prodiuserė ir režisierė Demi Moore. Tris vaikus pagimdžiusi ir jau į šeštą dešimtį įkopusi moteris atrodo tarsi dvidešimties. Jos teigimu, geriausias būdas apsaugoti savo organizmą nuo toksiškų medžiagų yra žalias maistas, todėl beveik 80 % jos meniu sudaro neapdoroti maisto produktai, tokie kaip avižiniai dribsniai,  įvairios salotos, daržovės ir kviečių gemalai. Tokia įžymios moters mityba leidžia jai visada išlikti lieknai. Viename interviu Demi Moore tikino, kad pasirinkdama tokius produktus niekada nepriauga svorio, kasdien jaučiasi žvali ir energinga.

Panašų mišinį galima pasigaminti ir namuose, į jį įtraukiant anksčiau minėtus produktus bei avižinius ar kukurūzų dribsnius. Tam, kad būtų matomas rezultatas, mišinį reikėtų valgyti prieš pietus ir vakarienę.

Nereikėtų pamiršti, kad kviečių gemalai yra labai maistingi, todėl per parą termiškai neapdorotų maistinių gemalų rekomenduojama suvartoti vidutiniškai 2-4 valgomuosius šaukštus. Jų vartojimą reikėtų derinti ir su kalorijomis, gaunamomis iš kitokių valgomų maisto produktų. Kitu atveju, dieta gali būti neveiksminga.

Suteikite laisvę fantazijai

Naudojant kviečių gemalus maistui ruošti, jų negalima virti, kad nežūtų biologiškai vertingos medžiagos. Sumanūs virtuvės šeimininkai sugalvoja įvairiausių ir kiekvieną kartą skirtingų būdų, kaip gemalais paskaninti gaminamus patiekalus. Jie rekomenduoja užpilti juos vaisių ar daržovių sultimis. Taip pat vartoti kaip maisto priedus pagrindiniams patiekalams pagardinti: pavyzdžiui, išsivirti savo mėgstamos košės ir pagardinti ją kviečių gemalais. Virtuvės šefai teigia, kad gemalai puikiai dera kartu su jogurtu ar pienu, tinka įberti į džemą, mišrainę ar salotas. Be to, jais galima apibarstyti sumuštinukus, omletą, žuvį ar kepsnius, įmaišyti į tešlą kepant blynus, sausainius, bandeles ar keksiukus.

Maistiniai kviečių gemalai ne tik skanūs, bet iš tiesų labai naudingi mūsų organizmui, todėl kiekvienam verta juos išbandyti. Vartodami gemalus jausitės sotūs ir laimingi, be to, sustiprinsite savo imunitetą ir atsparumą žiemos metu plintančioms ligoms.

Internete galima rasti nemažai įvairių kviečių gemalų panaudojimo būdų – nuo paprasčiausio kokteilio iki įmantrių kepinių. Jei dar niekada nebandėte kažko gaminti iš kviečių gemalų, ar jų net nesate ragavę, išbandykite keletą lengvai paruošiamų patiekalų, tinkančių ir pusryčiams, ir pietums, ir vakarienei. Paragavę suprasite – tai ne tik vertinga organizmui, bet ir skanu.

Kriaušių pyragas su kviečių gemalais ir imbieru

Ingredientai:

4 minkštos ir sultingos kriaušės;

1 šaukštas tarkuoto šviežio imbiero arba 1/2 šaukštelio malto džiovinto imbiero miltelių;

75 g sviesto;

150 g rudojo cukraus;

2 kiaušiniai;

150 ml natūralaus jogurto;

1 stiklinė kvietinių miltų;

pusė stiklinės kviečių gemalų;

didelė sauja kapotų migdolų (apie 50 g);

2 šaukšteliai kepimo miltelių;

Druska;

1 šaukštas sezamo sėklų (nebūtinai).

Gaminimas:

Orkaitę įkaitinkite iki 175 °C. Kriaušes nulupkite ir supjaustykite skiltelėmis. Jas sudėkite į dubenį ir sumaišykite su imbieru. Kambario temperatūros sviestą ištrinkite su ruduoju cukrumi, įmuškite kiaušinius ir plakite, kol masė taps balkšva. Sudėkite jogurtą ir dar kartą išplakite. Atskirame inde sumaišykite miltus, kviečių gemalus, žiupsnelį druskos ir kepimo miltelius. Miltus ir kapotus riešutus suberkite į plakinį ir dar kartą išmaišykite. Kepimo skardą ištepkite sviestu, pabarstykite sezamo sėklomis (nebūtinai). Į skardą sukrėskite pusę tešlos, sudėkite kriaušes, ant viršaus supilkite likusią tešlą ir išlyginkite paviršių. Kepkite orkaitėje maždaug 40-50 minučių. Skanaus!

Kokteilis su mėlynėmis

Ingredientai:

400 g mėlynių;

750 g kefyro;

4 šaukštų kviečių gemalų;

4 šaukštų avižinių dribsnių;

medaus pagal skonį.

Gaminimas:

Mėlynes perrinkite, nuplaukite ir supilkite į sietą, kad nuvarvėtų. Prireikus nuskainiokite likusius kotelius. Galiausiai mėlynes ir kefyrą supilkite į plaktuvą ir sutrinkite. Suberkite kviečių gemalus, avižinius dribsnius ir viską pagal skonį pasaldinkite medumi. Kokteilį supilstykite ir tuojau pat patiekite, kol dribsniai dar neišbrinkę. Skanaus!