Po pasikėsinimo kovą Solsberyje nužudyti buvusį britų šnipą Britanija paragino savo sąjungininkes nedelsiant palaikyti simbolinę, bet įtaigią koordinuotą rusų žvalgybininkų išsiuntimo iš ambasadų ir kitų diplomatinių atstovybių akciją. Jų reakcija pamalonino.

Tačiau dabar Britanijos valdžiai teks imtis gerokai skaudesnių, nesimboliškų sprendinių, susijusių su finansinės sistemos išvalymu. Nešvarūs pinigai iš Rusijos ir kitų šalių, perėję per Londono Sitį ir prabangųjį nekilnojamojo turto rinkos segmentą, tampa padorūs.

Pasak Tarptautinės nevyriausybinės organizacijos „Transparency International“, Jungtinėje Karalystėje už nešvarius pinigus įsigyta nekilnojamojo turto už daugiau kaip 5 mlrd. JAV dolerių, o penktadalis šių pirkinių priklauso rusams. Bankininkai, teisininkai ir buhalteriai daugybę metų semiasi naudos iš šio pelningo verslo.

Problemos esmė – nustatyti ribotos atsakomybės bendrovių tikruosius savininkus. Vadinamųjų šešėlinių firmų anonimiškumas yra nuokrypis nuo pirminio akcinių bendrovių tikslo skatinti riziką ir investicijas.

Didžioji Britanija stengiasi išvalyti režimą savo pagrindinėje teritorijoje, tačiau vadinamosios britų užjūrio valdos – buvusios Britų imperijos likučiai, pavyzdžiui, Mergelių Salos – išsaugojo nepramušamą slaptumo sieną, saugančią nuo visuomenės klausimų, kam priklauso ten užregistruotos kompanijos. Orderiais apsiginklavę prokurorai galų gale sugebės gauti kažkokių atsakymų, bet iki to laiko nešvarūs pinigai jau bus spėję išnykti.

Tvarkos įvedimas Londono Sityje ir jį palaikančiame ofšoriniame tinkle turėtų būti Britanijos nacionalinio saugumo prioritetas. Nešvarūs pinigai graužia mūsų visuomeninį gyvenimą ir diskredituoja mus sąjungininkų akivaizdoje. Kaip galime sakyti Latvijai, kad ji privalo išvalyti savo bankų sistemą, priklausomą nuo užsieniečių indėlių, ar skaityti moralus apie korupciją savo drąsiesiems sąjungininkams ukrainiečiams, jei savo šalyje negalime priimti politiškai skaudžių sprendimų?

Šioje srityje pamažu judama į priekį. Vyriausybė pernelyg vėlai ėmėsi lopyti teisines spragas Škotijoje (kuri turi atskirą teisinę sistemą). Pinigus plaunantys užsieniečiai naudojasi škotų ribotos atsakomybės bendrijomis – šimtmečio senumo schema, sukurta padėti ūkininkams. Pasinaudojus viena pinigų plovimo schema, įtraukusia daugiau kaip 100 tokių bendrijų, vos per ketverius metus buvo pervesta 80 mlrd. JAV dolerių rusiškų pinigų. Ateityje norintieji pasinaudoti šiomis teisinėmis priemonėmis turės įrodyti, kad verslą vykdo Škotijoje.

Atlikus kitą žingsnį Britanijos bendrovės privalės atskleisti, kas yra jų tikrieji savininkai. Vėliau šiais metais klaidingų duomenų apie priedangos bendrovės pateikimas bus paskelbtas baudžiamuoju nusikaltimu, už kurį gali būti skiriama neriboto dydžio bauda arba iki dvejų metų laisvės atėmimo. Tai bus paveiki atgrasomoji priemonė Kremliaus „bičiulių kapitalizmo“ talkintojams prabangiais kostiumais. Vis tik mažai tikėtina, kad ši tvarka įsigalios iki 2021 metų.

Vėliau šiais metais vyriausybė taip pat žada nekilnojamojo turto savininkų viešą registrą.

Galime sulaukti tolesnių pokyčių vėliau šią savaitę, kai parlamentas svarstys įstatymą dėl sankcijų ir pinigų plovimo. Maištingieji konservatoriai ir opozicijos partijos palaiko pataisą, turinčią įpareigoti Britanijos užjūrio teritorijas galiausiai sukurti viešus nuosavybės registrus.

Visos šios reformos – sveikintinos, nors ir skandalingai vėluojančios. Ir jos geriausiai veiktų, jeigu kitos šalys pasektų šiuo pavyzdžiu. Kai kurios Amerikos valstijos, pavyzdžiui, Vajomingas, tebėra juodosios skylės, kur bendrovės gali būti įregistruotos per kelias minutes už simbolinį mokestį, pateikus nedaug dokumentų, kurie nėra kruopščiai tikrinami.

Jeigu iš tikrųjų norime, kad Rusija ir kitos priešininkės mus vertintų rimtai, pirmiausiai turime parodyti, kad patys esame nusiteikę rimtai veikti. Vakarai negali būti drąsūs ir godūs tuo pačiu metu.

Pateikdamas tokių įrodymų atitinkamiems JAV Kongreso ir Jungtinės Karalystės parlamento komitetams atgaunu pasitikėjimą demokratija. Jų nariai užduoda gerus klausimus, neprasiskverbia jų partinė priklausomybė, o komitetuose paprastai tvyro itin rimta nuotaika.

Šį mėnesį šiek tiek sugadinau tą nuotaiką.

Didžiosios Britanijos Bendruomenių Rūmų skaitmeninių technologijų, kultūros, žiniasklaidos ir sporto komitetas, kuriam pirmininkauja Damianas Collinsas, tiria melagingas naujienas. Taigi, pradėjau rinkti įrodymus, demonstruodamas, kaip lengva internete apsimesti kitais žmonėmis ir organizacijomis. Keliomis dienomis anksčiau sukūriau „Gmail“ elektroninio pašto paskyrą damian.collins.mp.office@gmail.com. Tada, pasinaudojęs šiuo adresu, sukūriau jo vardu paskyras socialiniuose tinkluose „Facebook“ ir „Twitter“. Be to, pradėjau kurti tinklalapius jo (damian-collins-mp.org.uk) ir komiteto vardu. Visa tai užtruko apie 10 minučių.

Per valandą nesunkiai būčiau padaręs daugiau; galėjau įkelti nuotraukų ir kitos medžiagos, kad tas tinklalapis atrodytų įtikinamesnis. Galėjau ten įdėti tikrų dokumentų (ir pridėti keletą netikrų). Turint galvoje, kad nieko iš to neuždirbau, tokia veikla nelaikoma neteisėta. Tačiau bet kam, palaikančiam ryšį su mano sukurtomis paskyromis, būtų pakankamai sunku suvokti, kad jie paklydo kibernetinėse džiunglėse.

Užuot taip pasielgęs, padariau savo eibių ekrano nuotraukas ir ištryniau visa tai iš interneto. Ponas Collinsas gali nusiraminti. Tačiau mes – negalime. Mūsų internetinį gyvenimą užplūdusios apgavystės kyla iš anonimiškumo. Sunku įrodyti, kas esame; sunku sužinoti, su kuo turime reikalų; sunku sužinoti, ar naršome būtent tuos tinklalapius, kuriuos norime pasiekti. Anonimiškumas leidžia kurti netikras svetaines ir elektroninio pašto paskyras, itin pravarčias kibernetiniams nusikaltėliams (pavyzdžiui, jie gali lengvai siuntinėti netikras sąskaitas iš, atrodytų, teisingų adresų). Anonimiškumu naudojasi ir dezinformacijos bei apgavysčių skleidėjai. Beveik viską, ką matome savo ekranuose, laikome tikru dalyku, nė nesuvokdami, kad keistuoliai, sukčiai ar skrupulų neturintys politiniai veikėjai, tokie kaip „Cambridge Analytica“, gali nukreipti į mus apgavystes.

Viliojančiai lengva pareikalauti uždrausti piktavališką medžiagą. Tačiau turinio kontrolė yra keblus dalykas. Skoniai skiriasi. Kas vienam žmogui atrodo kaip žiauri apgaulė, kitam gali pasirodyti kandi satyra. Riba tarp tiesos ir melo dažnai yra gerokai neaiškesnė nei manome. Neatsakingas prasimanymas ar aktyvus klaidinimas? Nepateisinamai tendencinga ar įtaigiai suformuluota? Vienpusiška žurnalistika ar tiesiog pramanyta, nors ir įtaigiai papasakota istorija? Kuo mažiau tokių klausimų laisvoje visuomenėje pasiekia teismus, o juolab politikus, tuo geriau.

Vis dėlto tam komitetui pasakiau, kad mums reikia nustumti beveidžius informacijos šaltinius į nuošalį. Anonimiškumas irgi turi savo vietą (pavyzdžiui, slaptame žmogaus teisių organizacijų darbe). Tačiau tai neturėtų būti šiuolaikinės civilizacijos centrine nervų sistema tapusio reiškinio automatinė nuostata.

Jau egzistuoja keli tinkamo tapatybės patvirtinimo internete elementai. „Twitter“ suteikia mėlyną varnelę paskyroms, kurių tapatybė yra patvirtinta. Mano sukurta netikra tviterio paskyra pono Collinso vardu šios varnelės neturėtų, todėl būtų nesunku suprasti, kad ji yra parodija arba netikra. Tačiau toks tapatybės patvirtinimas turėtų būti ne privilegija, o teisė; jis turėtų būti užtikrintas ne vien tviteriu besinaudojantiems naujienų rijikams, bet ir pagrindiniam interneto srautui, „Facebook“, „Google“ ir kitoms komunikacijų paslaugų milžinėms.

Patvirtinti tapatybės tikrumą turėtų būti lengva. Vienas iš vartotojo tikrumo rodiklių atidarant elektroninio pašto ar socialinio tinklo paskyrą būtų pervesti centą per internetinį banką. Kitas – paskambinti iš tikro telefono. Kiti tikrumo rodikliai galėtų būti įrodymai, kad mokate mokesčius, balsuojate, turite kredito reitingą ar pasą. Idealiu atveju technologijų milžinėms nebūtų perduodami jokie asmeniniai duomenys; svarbiausia būtų tiesiog parodyti, kad juos turite. Rezultatas būtų ne vien visiškas saugumas; to pakaktų atgrasyti beveik visus galimus apsimetėlius.

Panašios sistemos reikia ir interneto svetainėms. Visi, kas įregistruoja internetinį adresą ir įsigyja vietos jį patalpinti serveryje, turėtų sulaukti kelių klausimų apie savo tikrumą. Adresas, telefono numeris? Kas atsakingas? Kaip sumokėjo? Sąmoningai anonimiškas svetainės administratorius turi teisę nepateikti tokios informacijos, tačiau jo tinklalapis tada turėtų būti atitinkamai pažymėtas. Komitetui parodžiau raudonus ekranus, perspėjančius nesilankyti kokiame nors tinklalapyje, jei tai kelia grėsmę užkrėsti kompiuterį kenksminga programa. Turėtume gauti panašių perspėjimų paspaudę ant puslapio, sąmoningai slepiančio savo kilmę.

Tai iškart apsunkintų manipuliatorių gyvenimą. Savo elektroninio pašto dėžutėse ir feisbuko puslapiuose pamatytume, ar žmonės, su kuriais bendraujame, yra tikri. Daug geriau suprastume nuorodas, ant kurių paspaudžiame. Karštas pikantiškas skandalas vilioja daug mažiau, kai žinome, kad jį paskelbė tariamas „naujienų portalas“, neturintis nei redaktoriaus, nei adreso, arba „draugas“, negalįs patvirtinti savo egzistavimo.

Tokią pat sistemą turėtume taikyti ir reklamoms. Mums reikia žinoti, kas ir kodėl bando mus pasiekti. Tam reikėtų vieno didelio poslinkio: turime sutikti, kad bet kuris reklamos skelbėjas iš esmės praranda savo teisę į privatumą. Paspaudę ant reklamos turėtume galėti pamatyti, kas už ją sumokėjo ir į ką ji nutaikyta. Reklamos erdve prekiaujančios kompanijos turėtų laikyti šiuos duomenis centralizuotoje ir viešai prieinamoje bazėje.

Tokie pokyčiai interneto milžinams reikštų nepatogius, brangius ir gėdingus sukrėtimus. Tačiau įvertinus, kokią sumaištį dabartinė šių kompanijų tvarka kelia mūsų gyvenimuose, mes ir mūsų politikai tokių pokyčių turėtume reikalauti.

----------

E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.

1) „Grėsmė yra karinė“. Taip, vyksta karas Ukrainoje – ir taip, mūsų pajėgas Baltijos šalyse reikia dar labiau sustiprinti. Taip, Rusijos šiuolaikinė ginkluotė kai kada būna įspūdinga (bent jau jos prototipai). Vis dėlto Rusija nėra į Sovietų Sąjungą panaši karinė supergalybė, o rimtas karas su Vakarais jai būtų nepakeliamas. Karinis blefas ir bauginimai – svarbūs, bet jie tėra dalis daug didesnio hibridinio karo priemonių rinkinio.

2) „Tai nauja problema“. Ji nauja tik tiems, kas anksčiau nekreipė dėmesio. Sovietų Sąjunga pirmoji pradėjo politinio karo priemones. Rusijos neokolonialistinis kabinėjimasis prie kaimynių atsirado anksčiau negu Vladimiras Putinas. Paklauskit Baltijos šalių, Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos žmonių. Jie ir kiti perspėjo Vakarus dar 10-ame dešimtmetyje – bet mes nesiklausėm.

3) „Visko esmė – „melagingos naujienos“. Šis itin nevykęs terminas dabar tereiškia viena: „man nepatinkantis žiniasklaidos turinys“. Be to, informacinės operacijos tėra viena, gana gerai matoma Kremliaus arsenalo dalis. Mums nematomos priemonės kelia daug daugiau rūpesčių.

4) „Kalti mes patys“. Moralinis lygiavertiškumas tebėra vakarietiškos mąstysenos rykštė. Esą Rusijos taktika niekuo ne blogesnė negu tai, ką Vakarų šalys yra dariusios praeityje. Dar vienas argumentas – kad provokavome Kremlių plėsdami NATO ir ES. Abu šie teiginiai – klaidingi. Mes giname taisyklėmis grįstą po 1991 metų nusistovėjusią tvarką, suteikiančią bent šiokių tokių garantijų, kad stiprieji silpnųjų atžvilgiu elgsis teisingai. Rusija tai nori pakeisti sistema „kas stiprus, to ir tiesa“. Ir NATO, ir ES naujų narių priėmė ne vykdydamos kažkokį pusiau imperinį projektą, o todėl, kad tos buvusios pavergtosios šalys beldėsi į duris, prašydamos jas įleisti. Ne menkiausia tokio elgesio priežastis – kad jos numatė, kurlink žengia Rusija.

5) „Viskas dėl JAV“. Solipsizmas stulbinamai įsigalėjęs amerikiečių diskusijose apie Rusiją – tiek tarp perdedančių dėl Rusijos vaidmens, tiek vertinančių atsainiai. Rusija savo taktiką naudoja dešimtyse kitų šalių. Amerikiečiams galėtų būti naudinga pasimokyti iš jų patirties.

Rusijos lyderis yra mūsų patiriamų problemų dėl Rusijos simptomas, o ne priežastis.

6) „Kaltas Putinas “. Rusijos lyderis yra mūsų patiriamų problemų dėl Rusijos simptomas, o ne priežastis. Ksenofobiškos kleptokratijos, kaip ir imperialistinio mąstymo, šaknys yra gilios. Jos išsiraizgė anksčiau negu atėjo jis ir jį pergyvens.

7) „Tai nesustabdoma“. Demonizuoti Putiną – klaida, tačiau taip pat klystame perdėdami jo įtaką. Iš esmė Rusija yra silpna ir atsilikusi valstybė, negalinti varžytis su Vakarais. Mūsų problema – ne priemonių stygius, o nesugebėjimas koordinuoti ir menka valia. Visa tai visiškai pataisoma, jeigu tik panorėtume.

8) „Viskas baigėsi“. Taip, Vakarai pradeda nubusti. Taip, Rusija patiria finansinių ir kitokių suvaržymų. Taip, režimas susiduria su vidine nesantaika ir sunkimais. Tačiau jau dabar skelbti mūsų pergalę reikštų itin neapdairiai užmigti ant laurų.

9) „Tai antraeilis dalykas“. Taip, ilguoju laikotarpiu Kinija bus daug didesnė ir labiau neraminanti priešininkė. Vis dėlto mūsų visuomenės silpnosios vietos, kurias Rusija išnaudoja mūsų dienomis, gali būti pažeidžiamos ir komunistinei saviškių vadovybei Pekine. Jeigu gilias šaknis turintis mūsų aljansas neatlaikys išbandymo Europoje, kokia tikimybė išsaugos Vakarų vienybę Rytų Azijos atžvilgiu?

10) „Pakanka pasirūpinti atgrasymu“. Gali kilti pagunda sutelkti visas pastangas į sankcijas ir kitas stabdymo priemones. Tačiau mūsų visuomenės pažeidžiamumas – dėl purvinų pinigų, gangsterizmo, informacinių atakų, principo „skaldyk ir valdyk“, ardomosios veiklos ir panašių dalykų – išliks. Stiprinti mūsų atgrasomąsias priemones – būtina išlikimo sąlyga, bet vien šito nepakanka. Daug geriau būtų pašalinti mūsų pačių pažeidžiamas vietas.

Netiksliai pavadintas „karas su teroru“, kurio nebuvo įmanoma laimėti, jau nugrimzdo į istoriją, kur prisidės prie ne mažiau klaidingai vertintų karų su narkotikais ir skurdu. Terorizmas nesunaikins mums pažįstamo Vakarų pasaulio. Tai gali padaryti tik dvi šalys. Abi jos yra nacionalinės valstybės: Rusija ir Kinija. JAV galynėsis su jomis ir kitomis priešininkėmis bei varžovėmis, išnaudodama savo pačios jėgą, stiprinamą kariuomenės modernizacijos ir aljansų.

Šis aiškumas – sveikintinas. Nebeliko po 1991-ųjų įsikaltos kvailos idėjos, kad priešpriešos pagrindas tėra nesusipratimai, kuriuos galima išspręsti derybomis ir kompromisais. Nacionaliniai interesai – svarbūs. Kai kada jie susikerta. Kažkas turi laimėti, ir paprastai pergalę lemia didesnė galia: iš pradžių naudojantis ekonomika ir politika, o jeigu tai nepasiteisina – karine jėga.

Valstybės valdymo menas priklauso nuo gebėjimo įžvelgti problemas, kurti strategijas joms spręsti ir galiausiai – sėkmingai įgyvendinti priimtus sprendimus.

Kelias į Briuselį yra duobėtas ir gaubiamas rūko. Tikėkimės, kad kelionės tikslą mums pavyks pasiekti saugiai.

Dabar mums reikėtų į tai susitelkti. Strategija apibrėžia tris pagrindinius regionus: Indijos ir Ramiojo vandenynų, Vidurio Rytų ir Europos. Pastarasis laikomas keliančiu mažiausiai rūpesčių. Čionykštė priešininkė – Rusija – yra silpna. Sąjungininkai – NATO – yra stiprūs. Taip pat turime mūšių užgrūdintus ukrainiečius, trokštančius ateiti į pagalbą.

Be abejo, Europos saugumo padėtis dabar daug geresnė negu buvo daug metų. NATO gaivina savo teritorinės gynybos įgūdžius. Beveik dvi dešimtys šalių yra pasiuntusios savo karių į pažeidžiamas „priešakinės linijos valstybes“ – Estiją, Latviją, Lietuvą ir Lenkiją. Niekas Kremliuje dabar negali kliautis mintimi, kad netikėtas puolimas prieš buvusias kolonijas atneš greitą ir neginčijamą pergalę. Ukraina pagaliau gauna vienokių ar kitokių ginklų.

Vis dėlto dar reikia nuveikti daug daugiau.

Prieš ateinančią vasarą Briuselyje vyksianti Aljanso viršūnių susitikimą iškyla trys praktiniai klausimai. Pirmasis – ar JAV galėtų arba turėtų dislokuoti karių Baltijos šalyse. Tai pagrindinis prašymas, keliamas Estijos, Latvijos ir Lietuvos lyderių. Tačiau šis klausimas keblus.

Ką amerikiečiai veiktų atvykę? Lenkijoje apstu vietos rengti pratybas, o Baltijos šalyse ji ribota. Ar šios pajėgos gali būti dislokuojamos nuolat? Ar jos turėtų būti rotuojamos? Kaip būtų užtikrinama jų priešlėktuvinė ir priešraketinė gynyba?

Šiuo metu Baltijos šalyse jau laikomi NATO kariai faktiškai yra įkaitų padėtyje. Šis metodas, užtikrinantis didelio masto atsaką agresijos atveju, neturėtų būti vertinamas atsainiai – per Šaltąjį karą jis puikiai pasiteisino Vakarų Berlyne. Kita vertus, jeigu tikrasis tikslas yra reali Baltijos šalių gynyba, tuomet karių skaičius nėra vienintelė problema. Kas nutiktų, jei atsako mechanizmas būtų sužadintas?

Dėl to kyla antras klausimas – kaip užtikrinti pastiprinimą. Krizės atveju tankų divizijos – pajėgų, reikalingų realiam antžeminiam karui su Rusija – nebūtų įmanoma stebuklingai išburti iš oro. Atsiųsti ją iš Jungtinių Valstijų užtruktų mėnesius. Netgi atgabenti šaudmenų ir kitokios įrangos per Europą užtruktų savaites.

Rusija tai žino, tad iškyla trečias klausimas – dėl atgrasymo. NATO mechanizmas sprendimams priimti ir atsakui į ginkluotą puolimą reikalingiems ištekliams sutelkti vis dar nėra visiškai patikimas.

Naujoji JAV strategija gali pasiūlyti vienašališkų atsakymų į šiuos klausimus. Tačiau jiems įgyvendinti vis tiek reikėtų sąjungininkų pagalbos, o transatlantiniai ryšiai šiuo metu yra neraminančiai pašliję.

Prezidentas Donaldas Trumpas peikia Europą kaip varžovę, o jos šalis laiko veltėdėmis gynybos srityje. Europos politikai savo ruožtu stengiasi įtikti viešajai nuomonei neapdairiu antiamerikietiškumu ir veliasi į nesutarimus, kalbėdami apie Europos gynybos kooperaciją (kuri, net jeigu ir veiktų, būtų brangi ir negreit įgyvendinama). Papildomos sumaišties įneša „Brexit“.

Taigi, kelias į Briuselį yra duobėtas ir gaubiamas rūko. Tikėkimės, kad kelionės tikslą mums pavyks pasiekti saugiai.

Daugybė nuteistųjų yra įkalinti dėl „nepolitinių“ nusikaltimų. Skirtingais duomenimis, tokių žmonių gali būti nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų.

Tačiau mums žinomi atvejai yra gana bjaurūs. Pavyzdžiui, istorikas Jurijus Dmitrijevas, tyrinėjęs Stalino Didžiojo teroro aukų masines kapavietes, buvo areštuotas daugiau kaip prieš metus dėl kaltinimų pornografijos gamyba. Grupė nepriklausomų teisininkų praėjusį mėnesį padarė išvadą, kad tos nuotraukos nebuvo pornografinės; istorikas tiesiog užfiksavo savo įvaikintos mergaitės, kuri vaikų namuose buvo labai prastai maitinama, sveikatos būklę.

Dabar pareigūnai siunčia poną Dmitrijevą į žymiąją Serbskio psichiatrijos kliniką Maskvoje. Sovietiniais laikais ta vieta liūdnai pagarsėjo kaip neoficialus kalėjimas, į kurį priverstiniam psichiatriniam gydymui būdavo siunčiami politiniai disidentai. Tie drąsūs ir puikūs žmonės nebuvo bepročiai, tačiau Serbskio institute prišerti stiprių vaistų nuo išgalvotų ligų, tokių kaip „vangios eigos šizofrenija“, jie iš tiesų susirgdavo; kartais jiems būdavo padaroma rimta psichologinė žala.

Baudžiamoji psichiatrija įkūnija Brežnevo laikų persekiojimą, lygiai kaip Gulago sistema patvirtino Stalino terorą. Jos panaikinimas buvo vienas iš pirmųjų ženklų, kad Michailo Gorbačiovo Kremlius rimtai vertino žmogaus teises. Tačiau jos sugrįžimas dabar yra vienas grėsmingiausių Rusijos krypties rodiklių.

Tai neturėtų būti netikėta. Rusų pareigūnai nuolat naudojasi teisiniais įrankiais, kad susidorotų su pasipriešinimu – tiek pas save, tiek užsienyje. Mažiausiai 60 ukrainiečių yra kalinami dėl fiktyvių kaltinimų; jie yra Rusijos karo prieš didžiausią savo kaimynę Europoje – ir didžiausią potencialią draugę – tolesnės aukos.

Ilgiausiai kalinamas Rusijos politinis kalinys yra Aleksejus Pičiuginas, buvusios naftos imperijos „Jukos“ vidurinės grandies pareigūnas. Šis vyras 2003 metais suimtas ir įkalintas dėl kelių nužudymų, remiantis menkai pagrįstais įrodymais. Tikrasis jo nusikaltimas – kad jis ryžtingai atsisakė melagingai liudyti prieš savo viršininką, buvusį oligarchą Michailą Chodorkovskį.

Rusų pareigūnai taip pat siekė, kad Sergejus Magnitskis, vienos Maskvos teisinės firmos auditorius, liudytų prieš savo bosą Billą Browderį, Londone gyvenantį finansininką. S. Magnitskis atsisakė tai padaryti ir kalėjime buvo mirtinai sumuštas. Ryžtingai nusiteikę pareigūnai šį žmogų nuteisė jam jau mirus, o ponui Browderiui išdavė arešto orderį; Vladimiras Putinas, be kita ko, neseniai jį pavadino „žudiku maniaku“. Tikrasis pono Browderio nusikaltimas buvo neįtikėtinai sėkminga kampanija, kad prieš Rusiją valdančius ir kraują liejančius sukčius būtų imtasi sankcijų.

Klausimas pareigūnams: ar tai veikia? Persekiojimai kuria kankinius. Dešimtmetis už grotų ponui Chodorkovskiui padėjo paslėpti savo abejotiną 10-o dešimtmečio verslininko karjerą. Jei paprasčiausiai būtų buvęs deportuotas, jis jau seniai būtų užmirštas. Pono Browderio reinkarnacija į žmogaus teisių gynėją nusvėrė jo ankstesnę paramą V. Putino režimui. Pono Dmitrijevo likimas dėl priverstinio gydymo sulaukė tarptautinio susirūpinimo. „Pussy Riot“ tebebūtų kultūros paraštėse, jei režimas su merginų pankroko grupės narėmis nebūtų itin griežtai pasielgęs. Dabar jos yra pasaulinės garsenybės.

Pernai ponas Putinas atidengė paminklą „valstybės represijų aukoms“. Tačiau tiesa ta, kad jis verčiau laikytųsi atokiau nuo praeities. Rusijos valstybės istoriografija yra skausmingai abstraktus dalykas. Aukos ir kaltininkai yra beveidžiai. Nėra, ką kaltinti. Niekas nenusipelno kompensacijos.

Vis dėlto kai kurie rusai pritaria idėjai, kad pareigūnai tvirta ranka laikytų valdžią, o šiuolaikinės represijos irgi pabrėžia Putino ir sovietinio režimo panašumus.

Apmiręs ir brutalus sovietinis režimas žlugo. Tegu taip nutinka ir jo įpėdiniui.