– Koks tai laiškas? Koks jo turinys ir kokia žinia Europai?

– Šis laiškas, galima sakyti, yra tipiškas viduramžių valdovų elgesio išraiškos pavyzdys. Iš tikrųjų tame laiške kreipiamasi į krikščioniškus miestus, visų pirma – Hanzos miestus. Miestiečiai kviečiami atvykti, jiems žadamos palankios sąlygos, užsimenama apie tam tikrus valdovo krikšto ketinimus.

Taip pat, galima sakyti, vykdoma kontrpropaganda tai propagandai, kuri apie Lietuvą buvo skleidžiama Vakaruose, kad Lietuvos gyventojai yra barbarai ir visa kita. Šiame laiške matyti pirmieji atsako ženklai – Gedimino laiškuose būtent ordinas apkaltinamas kaip ta institucija, kuri pati naikina bažnyčias, ta institucija, kuri prekiauja išmaldomis ir t. t.

Tai iš tikrųjų vienas iš Lietuvos bandymų atsiverti pasauliui, vienas iš bandymų spręsti tiek politinius, tiek ekonominius klausimus, kurie buvo aktualūs to meto Lietuvoje, t. y. taikos siekis su ordinais ir siekis turėti daug naujų gyventojų.

– Šis Gedimino laiškas rašytas 1323 m. sausio 25 d. Jis itin svarbus dėl to, kad tai – pirmas rašytinis šaltinis, kuriame paminėtas Vilnius? Todėl ir skaičiuojame miesto istoriją būtent nuo 1323 m.?

– Taip.

– Laiškas saugomas Rygos archyve. Galbūt jis galėtų būti saugomas čia, Lietuvoje?

– Tas laiškas buvo išsiųstas [Rygai] ir jame buvo tokia nuoroda, prašymas, kad miestiečiai pasidarytų to laiško nuorašą, kurį tiesiog skelbtų bažnyčiose, supažindintų su jo turiniu kitus miesto gyventojus. Rygos miestiečiai, tuometinė Rygos miesto taryba buvo labai uoli ir iš tikrųjų atsižvelgė į šį Gedimino prašymą – būtent pasidarė tokį jo laiško originalo nuorašą. Kaip žinome, pats laiško originalas nėra išlikęs.

Martynas Mikelionis/Realisbeautiful nuotr.

– Kaip Gediminas kūrė miestą? Kaip visa tai vyko? Pažvelkime į istorijos pradžią.

– Kai kalbame apie miesto įkūrimą, reikėtų skirti du labai aiškius dalykus – pirmą paminėjimą ir realius veiksmus, kuriant miestą. Paskutinių archeologinių tyrinėjimų metu aiškiai matyti, kad šiaip jau teoriškai ne pats Gediminas yra miesto kūrėjas. Miestas, kaip didžiojo kunigaikščio rezidencija (pabrėžiu), buvo specialiai pradėtas kurti XIII a. pabaigoje. Gediminas, kaip vaikas, galėjo šiuos dalykus atsiminti.

Kitas dalykas, labai svarbus europietiškoje ir krikščioniškoje tradicijoje, būtent tas paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose. Būtent europietiškoje krikščioniškoje tradicijoje raštas vaidina be galo svarbų vaidmenį. Vietovės, miesto užrašymas laikomas tam tikru neginčijamu įrodymu, kad tas miestas, ta vietovė tuo metu tikrai egzistavo. Taigi tas paminėjimas yra tam tikra simbolinė miesto gimimo data.

Gedimino laiškuose galime įskaityti to atviro, liberalaus, geranoriškai nusiteikusio atvykstantiems su gerais norais žmonėms miesto pradžią.

Be jokios abejonės, Gediminas pats prisidėjo prie miesto kūrimo ir, aišku, visų pirma miestas pradėjo kurtis nuo pilies, įtvirtinimų. Juo labiau kad aplink tą miestą ir kūrėsi tie patys amatininkai, pirkliai. Būtent jie kūrėsi valdovo artimoje aplinkoje, nes sulaukė iš jo tam tikros paramos.

Gediminas, kviesdamas atvykti pirklius, amatininkus ir kitų profesijų žmones, kaip tik ir galvojo apie tą tuo metu jauną Vilniaus miestą, kuriame dar, galima spėti, nebuvo tiek daug gyventojų. Būtent kviesdamas atvykėlius jis tikėjosi padidinti savo pavaldinių ir Vilniaus miestiečių skaičių.

– Miesto gimtadienio proga vyko diskusija „Ką mums kalba karalius Gediminas“. Kokia jūsų pagrindinė mintis šioje diskusijoje?

– Tiesiog gana šmaikščiai kalbėjome ir apie tokius dalykus, kaip galima kai kuriuos Gedimino žodžius interpretuoti šių dienų kontekste.

Žinote, pas mus susiklosčiusi tokia negera tradicija – jeigu yra koks nors jubiliejus, šventė, žmonės kalba labai rūsčiais veidais. Vakar tiesiog pabandėme keisti ir formuoti naują tradiciją, kad per šventes, jubiliejus galima kalbėti ir linksmai.

– Vilnius – daugiakultūris miestas. Kaip jis keitėsi per septynis šimtmečius? Turbūt neįmanoma visko susakyti, bet kokie žmonės, įvykiai, jūsų manymu, buvo esminiai svertai, formavę Vilnių ir jį užauginę tokį, koks yra šiandien?

– Jeigu žiūrėsime į daugiakultūrio Vilniaus pradžią, kažkuria prasme galima sakyti, kad būtent su šitais didžiojo kunigaikščio Gedimino kvietimais ir buvo tam daugiakultūriui Vilniui padėta pradžia. Šiaip, žinoma, religinės tolerancijos terminas daug labiau komplikuotas, bet supaprastindami galime sakyti, kad jau Gedimino kituose laiškuose (kur jis kalba apie tai, kad leidžia stačiatikiams tikėti savo tikėjimą, katalikams – atlikti savo tikėjimo praktikas) yra netgi padėtas religinio tolerantiškumo pagrindas, nors viskas šiek tiek sudėtingiau.

Valdovui visų pirma ne tiek rūpėjo pavaldinių religija, kiek tiesiog jų gerai mokami, iš jų surenkami mokesčiai. Šiaip jau matome, kad ta tolerantiškumo tradicija išsilaikė per visą Abiejų Tautų Respublikos laikotarpį Lenkijos karalystėje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Pavyzdžiui, dėl tų pačių žydų. Jie galėjo tapti pilnateisiais LDK piliečiais ir netgi bajorais, jeigu jie tiesiog priimdavo krikščionybę.

Visi šitie dalykai iš tikrųjų buvo pradžia. Gedimino laiškuose galime įskaityti to atviro, liberalaus, geranoriškai nusiteikusio atvykstantiems su gerais norais žmonėms miesto pradžią.

Mantas Sinkevičius/Realisbeautiful nuotr.

– Ir anksčiau, ir dabar turistai žavisi Vilniumi, jį supančia žaluma, architektūra, ypač – senamiesčiu. Jums asmeniškai kas labiausiai patinka Vilniuje? Galbūt kažkas nepatinka?

– Aš asmeniškai esu senamiesčių fanatikas. Jeigu mieste nėra senamiesčio, man atrodo, kad kažkas nevisai normalu. Žinot, iš tikrųjų Vilnius parodo tą mūsų kultūrų įvairovę, kuri čia maišėsi, kuri čia persipynė. Dabar atėjo tokia mada, kai ta kultūrų įvairovė visus žmones, taip pat ir mane, žavi.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje, po to, kai Lietuvą užėmė vokiečiai, buvo atvykęs vienas iš vokiečių ideologų, rodos, Himleris. Jį tiesiog piktino bažnyčių, cerkvių ir žydiškų šventovių stovėjimas vienų šalia kitų. Jis sakė, kad tai yra pats bjauriausias miestas. Tai skonio reikalas. Bet kuriuo atveju šiuo metu Vilnius dėl savo kultūrinės įvairovės, kuri matoma ir nesunkiai įskaitoma architektūroje, iš tikrųjų yra europinių miestų perlas.

– Ketvirtadienį – Vilniaus gimtadienis. Ko jūs palinkėtumėte miestui ta proga?

– Tiesiog išlaikyti tą pačią tradiciją, kartais tiesiog iš senesnių laikų pasimokyti tam tikrų sprendimų, kurie padeda miestui augti, plėstis, keistis, bet kartu išlikti tokiam pačiam atviram iššūkiams, juos priimti ir juos pritaikyti vietos poreikiams.

– Jūs kaip tik atostogaujate Juodkrantėje. Ar esate atsipalaidavęs?

– Taip, esu atsipalaidavęs, jaučiuosi puikiai, orai pagerėjo, viskas labai gerai.

– Jeigu būtų blogi orai, ar būtų tam tikros įtampos?

– Man ir mano šeimai tikrai nebūtų, nes mes mokame atsipalaiduoti. Ką reiškia atsipalaiduoti? Tai reiškia mėgautis akimirka čia ir dabar. Tiesiog mėgautis. Atostogos, o tuo labiau išvyka prie jūros, yra labai palankus metas leisti sau mėgautis ir pajausti savotišką laisvę.

– Ar pavyksta pamiršti darbus per atostogas? Juk neišvengiamai tai kas paskambina, tai ką prisimeni iš nepadarytų darbų. Pradedi apie tai galvoti.

– Taip, man labai puikiai tai sekasi. Nesu iš tų žmonių, iš tų psichologų, kurie sako, jog reikia išjungti visus mobiliuosius telefonus, vengti interneto, vengti naršyti ir pan. Viskas gerai, tai galima puikiai derinti. Pavyzdžiui, kai žmonės nori užsirašyti konsultacijoms, tikrai keliu ragelį, tariuosi, bet tai nereiškia, kad stringu atgal į darbus. Kad nesijaudinčiau, telefonas visada yra šalia manęs. Nebijau jo keltis, nieko baisaus dėl to neatsitiks.

Manau, kad praktika atsijungti nuo viso pasaulio, vengti telefonų skambučių ir elektroninių laiškų, yra pasenusi. Tada žmogui papildomą stresą kelia nežinomybė, kas vyksta. Tada jis jaučiasi nekontroliuojantis situacijos ir dėlto po truputį vėl pradeda jausti įtampą. Manyčiau, kad būtų logiška ir teisinga nevengti šalia turėti telefoną ar prieigą prie interneto bent vieną kartą per dieną. Žinoma, tai neturėtų būti prioritetu. Visų pirma reikia mėgautis savo šeima, bendravimu, geru maistu ir apskritai laisve.

Žinoma, pavyzdžiui, pajūryje, Juodkrantėje, Palangoje, Nidoje, kainos yra nedraugiškos, negali jomis mėgautis, bet dėl to irgi neverta nusiminti. Iš tiesų būdami kurortuose norime sau labai daug leisti, galbūt netgi kažką daugiau – papildomą ledų porciją ar pan. Manau, be sąžinės graužaties reikia atsisakyti dalykų, kurių nereikia.

Labai daug perkame, leidžiame pinigų visokiems niekams. Paskui galvojame – kur tie pinigai išeina. Kadangi poilsio ir kurorto industrija taip suraityta, kad išleistume pinigus visokioms nesąmonėms, tiesiog reikia pagalvoti prieš kažką perkant. Tada biudžetas tikrai neatrodys toks tragiškas.

– Kaip reikia tinkamai pasiruošti atostogoms? Ar būtina konkrečiai žinoti, ką veiksi per atostogas? Kai kurie tik tada ir pasiima atostogas, kai jau yra konkrečiai suplanavę tam tikrą kelionę.

– Jeigu planuojame atostogas Lietuvoje, niekada negalime būti garantuoti dėl oro. Todėl planuojant jau reikia nuspręsti, ką darysime, jei bus prastas oras, kad po to neliūdėtume, neverktume. Tai reiškia, kad reikia pasiplanuoti pasimankštinti, paskaityti knygą, parašyti knygą ar dar kažkokią veiklą. Reikia iš karto numatyti, kad oras gali būti prastas. Aš, pavyzdžiui, aktyviai medituoju. Man nėra skirtumo, koks oras.

Aš, pavyzdžiui, aktyviai medituoju. Man nėra skirtumo, koks oras.

Žinoma, taip pat labai svarbu numatyti biudžetą planuojant atostogas – kiek pinigų galime, norime išleisti. Būtina stengtis to biudžeto laikytis. Tai ypač svarbu.

Taip pat, jei kas planuoja keliones į tolimesnius kraštus, visada sakau – atkreipkite dėmesį ne į kainas ir net ne į komfortą, o į mitybos ypatumus. Kitaip žmonės pirmas tris dienas gydo virškinimo sutrikimus ir dėl to patiria strsą. Tai būna baisu.

– Dažnai žmonės išvažiuoja atostogauti su didesniais ar mažesniais vaikai arba draugų kompanijomis. Nors žmonės vieni kitiems mieli, jų pomėgiai dažnai būna labai skirtingi. Kaip suderinti tokius dalykus? Juk dažnai kyla konfliktai, kai vienas nori daryti vieną, kitas – kitą, o trečias norėtų dar kažkur važiuoti.

– Nereikia čia nieko derinti. Pirma, jei išvykote atostogauti su mažais vaikais, tai sunku pavadinti poilsiu ir atostogomis. Tai normalus paprastas darbas. Vaikai reikalauja ypatingos papildomos priežiūros prie jūros ar miškuose. To tiesiog nereikia vadinti atostogomis, nes vaikai reikalauja priežiūros.

Jeigu suaugę žmonės turi skirtingus pomėgius, tai leiskite vienas kitam atsipalaiduoti, netraukite į savo pomėgius kito. Jeigu norite rytais bėgioti, imkite ir bėgiokite, nekelkite žmonos iš lovos, tegu ji pamiega.

– O jeigu į atostogas vežiesi paauglius, kurie zirzia ir nenori ten būti? Jiems atrodo nuobodu būti prie jūros, kai tiek visokių įvykių liko mieste.

– Paauglystė turi dvi tokias žinias: tai yra baisu, tragiška suaugusiems ir tai praeina. Tėvams nereikia tikėtis, kad per atostogas, per tas dvi ar tris savaites paauglys staiga taps auksiniu, šilkiniu, klausys tėvų, neprotestuos ir džiaugsis gyvenimu. Tos dvi savaitės nieko nekeičia – kaip išvažiuos, būdamas paaugliu, taip ir grįš būdamas paaugliu.

Tiesiog reikia pabandyti su juo pasišnekėti, kad atostogos yra puikus metas aktyvumui. Pavyzdžiui, čia, Juodkrantėje labai daug paauglių. Jų matau ir Nidoje, ir Palangoje. Labai daug paauglių su dviračiais, riedučiais, važinėja, bėgioja, vyksta kažkokios mankštos, šokiai. Tai tiesiog papildoma galimybė aktyviam poilsiui.

Jei paauglys įnikęs į telefoną, tikrai nereikia tikėtis, kad per atostogas to nedarys. Todėl nereikia ant jo nei rėkti, nei kažkaip bartis. Paauglys yra paauglys. Jam visai kitaip viskas veikia. Jeigu jis įnikęs į telefoną, tai jūs jo „nepagydysite“ per dvi savaites.

– Dažnai bent jau man tenka girdėti, kad žmonės daug metų atostogauti važiuoją ten pat. Jūs, ko gero, dažnai važiuojate į Juodkrantę. Ar nebūna taip, kad viskas atrodo jau matyta, vieta – nuobodi?

– Supratau jūsų klausimą. Yra skirtingų nuomonių. Teko matyti psichologinių tyrimų, bendrauti su kolegomis. Vieni mano, kad atostogos turi būti tarsi įvairesnės, kad būtent įvairovė leidžia labiau atsipalaiduoti, pažinti naujus dalykus.

Kiti psichologai ( ar šiaip žmonės) mano, kad atostogos turi būti ramios, be streso, be kažkokių ypatingų iššūkių, kad situacija turi būti žinoma. Aš atstovauju antrų žmonių pusę. Man turi būti viskas aišku, paprasta ir nekelti papildomo streso. Taip yra būtent su vasaros atostogomis.

Aš atostogauju keturis kartus per metus maždaug po savaitę arba dvi. Tradiciškai kelionių atostogos būna pavasarį. Tada renkuosi kažkur keliauti. Tai pažintinės atostogos. Vasarą 10 dienų arba dvi savaites jau daug metų atostogauju Juodkrantėje. Man viskas aišku, aš ramiai poilsiauju, niekas nekelia streso. Rudenį – vėl pažintinė kelionė. Antra per metus. Ji gali trukti savaitę. Dažniausiai tai būna trumpos kelionės, kai pasisemi naujų įspūdžių. Žiemą savaitė skirta sveikatinimosi atostogoms, dažniausiai Druskininkuose.

– LRT RADIJO klausytojas domisi, ar galima pailsėti vos per valandėlę?

– Žinoma, kiekvienas randa savo valandėlę. Čia gerbiamas klausytojas netgi labai teisus. Jeigu randame valandėlę pailsėti (kalbu apie aktyvų dienos laiką), tai, žinoma, mes mažiau jaudinamės. Daugelis žmonių (aš taip pat) tuo metu medituoja. Kažkam ta valandėlė gali būti skirta puodeliui kavos, knygos skaitymui, bendravimui, atsipalaidavimui. Jei žmogus gali rasti tokią atsipalaidavimo valandėlę, tai nuostabu. Ji kiekvienam yra sava.

– Kitas klausytoja tvirtina vengiantis atostogų, nes po jų ir prieš jas reikia dirbti trigubai. Anot jo, geriau turėti kelis ilgesnius savaitgalius. Iš tiesų yra ir tokių, kurie niekaip negali palikti savo darbų, jaučiasi nepakeičiami ir net per atostogas bėga į darbą.

– Taip, deja, tokių žmonių daug. Kartais tos priežastys būna objektyvios – žmonės iš tiesų negali palikti darbų. Bet kartais priežastys subjektyvios – žmogui atrodo, kad pasaulis sugrius, jei jis išvažiuos atostogauti. Pradėkime nuo to, kad reikia sau iškelti du klausimus – ar tai objektyvu, ar tik atrodo, kad aš negaliu palikti.

Jeigu tai iš tikrųjų objektyvu, toks darbo pobūdis, tai vieną receptą pateikė pats klausytojas – pasimėgauti ilgesniais savaitgaliais. Pasakyčiau dar daugiau – jei negalite vykti atostogų, reikia grįžti prie ankstesnio klausytojo klausimo ir mano atsakymo – dienos metu reikia rasti kažkiek laiko (idealu – kas valandą bent po 10 minučių) atsipalaiduoti, galbūt išjungti internetą, telefoną, galbūt atsigerti vandens, pamedituoti, išeiti pakvėpuoti grynu oru, dienos metu rasti tokias poilsio pauzes. Tada galėsite ilgiau išsaugoti savo sveikatą, psichiką, darbo našumą. [...]

Kai žmogus grįžta iš atostogų, žinoma, jis patiria stresą, nes jį užgriūva papildomi darbai. Čia nieko nepadarysi. Todėl pasakysiu taip – jei darbo pobūdis toks, koks yra, ir nėra galimybių kažkam kitam deleguoti įsipareigojimų, važiuokite, atostogaukite ir tiesiog susitaikykite su tuo – kaip bus, taip bus. Jūsų lauks daug darbų, numokite ranka ir pagalvokite – tegu būna. Vis tiek tai neišvengiama, vis tiek kažkaip bus.

Norėčiau pagirti, jei žmogus vis tiek atostogauja. Atostogauti reikia. Gyvename ne Niujorke, ne Amerikoje. JAV psichologai rekomenduoja atostogauti dažnai, bet po vieną savaitę. Kodėl? Todėl, kad būtent ten yra toks gyvenimo ritmas, kad negali palikti darbų ilgiau nei savaitei. Tada viskas užgriūva.

Bet Europos, konkrečiai, Vokietijos ir Danijos, psichologai, skirtingai nuo JAV specialistų, sako, kad reikia ilsėtis per metus bent dvi, o dar geriau – tris savaites. 21 diena gali mums užtikrinti poilsį. Europietiškas požiūris – darbai gali ir sugriūti, bet žmogus turi rūpintis savimi labiau nei darbais. Jeigu jūsų darbo stalas bus užkrautas po atostogų, tiesiog būkite išmintingas, nuspėkite šią situaciją, numokite ranka, susitaikykite ir bent jau per atostogas dėl to nesukite sau galvos. Tai padės atsipalaiduoti ir nejausti streso.