– Kodėl savo gyvenime susidomėjote istorija? Kuo tas mokslas jus traukia? Galima sakyti, dedikavote dalį savo gyvenimo istorijai.

– Tai buvo kaip ir pirmoji mano mokslo meilė – istorija. Dar mokykloje man ji patiko. Perskaitydavau vadovėlius, kai tik juos gaudavau. Dar būdavo neprasidėję mokslai, o aš perskaitydavau vadovėlius ir, atėjęs į pamoką, jau žinodavau, kas bus kitoje ir dar kitoje pamokoje. Ta meilė buvo. Pradėjau studijuoti Vilniaus universitete istoriją, tačiau paskui mečiau ir išvažiavau į pasaulį. Tik po kažkiek laiko baigiau studijas.

– Turbūt išvykote domėtis gyvąja būtimi ir kažko atradinėti?

– Ne, tiesiog atsidarė sienos, Lietuva tapo nepriklausoma ir atsirado galimybė pabėgti iš čia, pasižiūrėti, kaip kiti žmonės gyvena už tos tvoros. Tai ir pabėgau.

– Kur važiavote ir kaip ilgai ten buvote?

– Teko pabūti Prancūzijoje, Vokietijoje bei Šveicarijoje. Ne tai, kad pakeliauti, bet pagyventi. Gal daugiausia gyvenau Prancūzijoje, po to – Šveicarijoje ir truputėlį Vokietijoje.

– Ar ten bandėte mokytis, dirbti, kažką kito veikti?

– Iš pradžių dirbome, kad turėtume, už ką pavalgyti, o po to nusprendėme studijuoti. Nusprendėme tai daryti Prancūzijoje. Keliavome dviese su kompanionu. Buvome net priimti į universitetą. Lyg atsivėrė visi keliai, tačiau Prancūzijos ambasada Vilniuje nedavė studentiškų vizų, iškėlė labai daug sąlygų. Laikai dar buvo atšiaurūs – 1993–1994 m. Negavome vizų ir dėl to neturėjome teisės studijuoti, nors bandėme ilgai, kokius trejus metus iš eilės ėjome į ambasadą, ir nieko.

Lietuva 1918 m. atkurta irgi buvo su Vyčio vėliava, su Vyčio simboliu. Trispalvės tuo metu, kai buvo pasirašomas garbingas valstybės atkūrimo aktas, nebuvo. Trispalvė truputį vėliau atsirado, ji prigijo ir užaugo kartu su mūsų modernia valstybe.

– Po tokio ilgo buvimo Vakaruose paprastai visi vis tiek užsikabina, sako – ai, nebūsiu mokslininku, bet plausiu indus ar vairuosiu automobilį, dirbsiu transporto srityje – ir lieka užsienyje. Vis dėlto likimas jus sugrąžino atgal į Lietuvą. Kodėl?

– Pirmiausia, išbandėme visus darbus: ir indus plovėme, ir prie baro stovėjome, ir griovius kasėme, ir ko tik nedarėme. Buvo tikrai nelengva, bet įdomu. Susipažinome visokiais darbais. Tačiau be Lietuvos negalėjome gyventi. Į penktų metų pabaigą nusprendėme, kad grįšime į Lietuvą, ir grįžome. Čia baigiau mokslus ir pradėjau dirbti Lietuvoje.

– Įtariu, kad tai jus skatino kažkokie patriotiniai jausmais. Kas, jūsų nuomone, labiausiai ugdo žmoguje patriotizmą ir kaip tas tikras patriotas atrodo?

– Patriotas – labai skambus žodis, bet bet kuriuo atveju Lietuva yra ta žemė, ta valstybė, tie draugai, tie žmonės, tos giminės, kurie yra savi, suprantami. Čia net kvapas kitoks, skonis kitoks, čia labai gera.

Grįždavome iš tų savo kelionių į Lietuvą ir iš tikrųjų pailsėdavome, pasikraudavome jėgų, vėl galėdavome kilti į keliones. Be Lietuvos neįsivaizduoju, kaip reikėtų gyventi. Labai baisu pagalvoti, kaip buvo sunku tiems žmonėms, kuriuos ištrėmė, kurie turėjo pabėgti iš Lietuvos ir gyveno toli 10, 20, 30 metų. Jiems tikrai turėjo būti labai sunku.

– Yra žmonių, kurie, iškeliavę iš Lietuvos nors ir trumpam laikotarpiui, grįžta kalbėdami su šiokiu tokiu kitos šalies akcentu. Kaip žiūrite į tai?

– Niekada neatsirado joks akcentas. Čia vėlgi... Jeigu nori kalbėti su akcentu, tai gali taip kalbėti, o jeigu ne, tai, ką mes išmokome, ką gavome su pirmu oro gurkšniu, tas išlieka ir nepasikeičia niekada.

– Kodėl daugelis iš mūsų teigiame, kad esame patriotai, bet masiškai emigruojame? Mes netikime valstybe? Nematome galimybių? Kokia yra didžioji priežastis?

– Nemanau, kad tai yra patriotizmo stoka. Tiesiog gal žmonės nori surasti turtingesnį gyvenimą, gal įdomesnį gyvenimą, gal nori kažko pasiekti, subręsti. Tai labai normalus, natūralus procesas. Šie procesai vyksta visada nuo neatmenamų laikų. Svarbu, kad šis procesas būtų suvaldytas taip, kad didelė dalis sugrįžtų atgal ir turėtų kur sugrįžti. Vertinu tik teigiamai.

– Tai nepritartumėte minčiai, kad Lietuva mažėja, tuštėja, kad išsibarstysime ir būsime tokia po pasaulį klajojanti tauta?

– Neišsibarstysime. Iš tikrųjų jau yra prasidėjęs grįžimo procesas. Jeigu žiūrėtume statistiškai, tai jau pradeda grįžti vis daugiau ir daugiau. Žinoma, dalis mūsų tautiečių nebegrįš, nieko nepadarysi, bet tikrai nemažai sugrįžta ir sugrįš.

Dar kas įdomu – žmonėms, kurie daug pasiekė, baigė mokslus, turi rimtus darbus, kai ateina savirealizacijos etapas, norisi kažką prasmingo nuveikti, o ne tik uždirbti pinigus. Jie nori grįžti į Lietuvą ir kažką prasmingo veikti. Tas procesas irgi jau prasidėjo. Tam, kad jis prasidėtų, turėjo praeiti laiko.

Žinoma, mums buvo neramu, kad lyg išsivaikštome. Niekur mes neišsivaikštome, grįžtame atgal. Mes irgi penkerius metus po pasaulį vaikščiojome, sukaupėme patirties ir grįžome atgal. Tikrai tokių yra nemažai ir jų bus dar daugiau.

– Jeigu esi ką nors pasiekęs Vakaruose, nori grįžti, bet matai, kad Lietuvoje tiesiog nėra tos pramonės šakos ar tos vietos, ką reikia daryti? Pačiam kurti?

– Pačiam kurti. Viskas įmanoma. Pasaulis globalus, Europa globali. Jei čia nėra tos pramonės šakos, vis tiek gali sukurti kažką tokio, ką galėtum čia veikti. Visos galimybės yra, tik noro reikia turėti.

– 2004 m. įteisinta mūsų istorinė Vyčio vėliava. Ją šiandien galime pamatyti vis dažniau ir dažniau, bet kodėl gi šiandien vis dar, atrodo, mūsų tos lygiavertės vėliavos kartais vertinamos ne visai lygiaverčiai? Juk, atrodo, galėtų viena šalia kitos plevėsuoti.

– Jos tikrai lygiagrečios savo prasme, atsiradimu, tačiau, vertinant statusą (jau šnekant teisine kalba), trispalvė yra įteisinta Konstitucijoje, tai yra valstybinė vėliava. Valstybės istorinė, herbinė vėliava įteisinta Valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatyme. Ji naudojama, bet valstybinė yra trispalvė.

Abi vėliavos negali būti naudojamos vienodai, bet Seimas sausio 13 d. išvakarėse išplėtė šį įstatymą, todėl istorinė vėliava labai daug kur naudojama su trispalve, lygiaverčiai, lygiagrečiai. Ji netgi plevėsuoja prie valstybės pagrindinių institucijų: Seimo, vyriausybės, teismų, prokuratūros ir t. t.

Per valstybės šventes, t. y. Liepos 6 d., Vasario 16 d., Kovo 11 d. istorinė vėliava labai daug kur bus keliama kartu su trispalve. Toks mažas niuansėlis, bet iš tikrųjų tai tarsi viena ranka – negalime pasakyti, kuris pirštas svarbesnis, visi jie labai svarbūs.

– Ar pats visada keliate abi vėliavas, ar kažkurią vieną?

– Keliu ir abi, ir vieną, bet vis tiek nenoriu išskirti. Jos abi yra viena vėliava. Yra vienas mūsų šalies, tautos kamienas. Negalima jo skaldyti į kelis. Yra vienas nuo seniausių laikų iki šių.

Vyčio simbolis iki tiek gilus ir archajiškas... Archeologai yra radę Didvyčių kapinyne (dar ir pavadinimas toks simboliškas) XII a. skulptūrėlę, kuri ypač panaši į mūsų Vytį su raiteliu. Primityvi, bet labai panaši. Ta Vyčio idėja eina nuo seniausių laikų iki dabar.

Lietuva 1918 m. atkurta irgi buvo su Vyčio vėliava, su Vyčio simboliu. Trispalvės tuo metu, kai buvo pasirašomas garbingas valstybės atkūrimo aktas, nebuvo. Trispalvė truputį vėliau atsirado, ji prigijo ir užaugo kartu su mūsų modernia valstybe. Tai yra labai svarbi mūsų modernios valstybės dalis. Ji auga toliau su mumis kartu.

Anot jo, istorijos negalima interpretuoti visiškai laisvai: „Pavyzdžiui, jei viena šalis užpuola kitą, akivaizdu, kas yra agresorius, o kas auka. Nors kartais viską norima apversti aukštyn kojomis, ką žinome iš Sovietų sąjungos pavyzdžio.“

– Kodėl pasukote į žurnalistiką?

– Maždaug 2000 metais mąsčiau apie akademinę karjerą, tačiau anuomet, kaip ir dabar, jauni mokslininkai uždirbdavo nedaug. Neturėjau paramos iš šalies, o reikėjo pragyventi. Todėl ir pradėjau rašyti, bendradarbiauti su spauda.  Pradėjau dirbti interneto portaluose, vėliau – LRT.

– Dirbate ir su vaizdo, ir garso, ir rašto raiškomis. Kuri raiška jums artimiausia?

– Taip, kadangi dirbu ir radijuje, ir televizijoje, ir rašau, nesunku pamatyti, kaip veikia skirtingi kanalai, kokią logiką ir niuansus jie turi. Tai man įdomu. Suprantu, kad kuri nors laida gali būti įdomi radijuje, bet ji visiškai netiks televizijai, ir atvirkščiai. Tarp medijų yra daug skirtumų ir, siekiant vienokių ar kitokių tikslų, galima pasirinkti reikiamą.

– Kurioje srityje jaučiatės tvirčiausiai? Rašote labai plačiai – ir apie politiką, ir istoriją, ir šiaip pamąstymus apie gyvenimą.

– Tai nėra taip platu. Viską galima apibendrinti, kad tai – pamąstymai apie gyvenimą. Ir politika, ir kultūrologija yra mūsų dabartinis gyvenimas. Baigiau istorijos fakultetą, todėl kuriu laidą „Istorijos detektyvai“. Manau, kad yra istorijos poreikis ir reikia į tai gilintis.

– Taigi pagal išsilavinimą jūs – istorikas?

– Istorijos fakultete baigiau kultūros antropologiją. Taip pat teko „paragauti“, kas yra sociologija, mokiausia ir semiotikos.

– Kaip susidomėjote politika?

– Manau, kad žmogui, kuris mąsto, neįmanoma išvengti politikos temos. Vis vien turi šiek tiek domėtis, kas ir kodėl vyksta. Jau akademinėje srityje daug skaičiau apie politinius procesus, analizavau. Rimčiau su politika susidūriau dirbdamas Omni laike. Mano pareiga buvo rašyti apie politiką.

Dauguma mokyklas baigusių mokinių, jei specialiai nesidomi istorija, ją greitai ir pamiršta. Taip neturėtų būti. Dabar nueita į testus, faktus...

– Kokią Lietuvos istorijos mįslę labiausiai norėtumėte išnarplioti?

– Norėčiau surasti Napoleonas lobį. Viena vasarą ieškojau, bet neradau. Negaliu išduoti visų paslapčių, bet tame lobyje – brangenybės. Tai prancūzų armijos iždo pinigai. Daug brangenybių prancūzai prisigrobė Rusijoje, bandė jas vežtis. Tikėtina, kad tai buvo užkasta Lietuvoje. Manoma, kad viena iš vietų, kur gali būti lobis, yra netoli Tilžės, prie Nemuno. Tarpukario ten kasinėta, net sovietai buvo tuo patikėję ir perkasė visas kapinaites. Šis mitas labai visus masina, mane taip pat.

– Jei žmogus randa lobį, kiek jam tenka?

– Jei lobis randamas netikėtai, radėjui tenka 25 proc. Netikėtas radimas – kai eini eini, paspiri koją grumstą, o ten – lobis. Jei lobio ieškoma, vadinasi, žinoma, kur jis gali būti. Ieškoti lobio be žemės savininko sutikimo negalima. Iš principo, lobiai visada priklauso žemės savininkui. Jei žemė, kur lobio ieškoma, priklauso valstybei, tai reikia tartis su valstybe.

– O jei žmogus kasa sode bulves ir randa lobį?

– Tuomet jam lobis ir priklauso. Tačiau jei randamas Napoleono lobis arba Vasario 16-osios originalus aktas, o tai svarbu valstybei, tai gali būti paimta iš radėjo jam teisingai atlyginant.

– Ar sutinkate, kad istorija – smagus žaidimas? Yra faktai, bet į juos galima žiūrėti iš viršaus, apačios, kairės ar dešinės...

– Ir taip, ir ne. Tai diskusijos reikalas. Daug žmonių apie tai galvoja, yra parašę įvairių teorinių darbų. Apskritai, nėra tokio reliatyvizmo, kad galima būtų istoriją interpretuoti taip, kaip nori. Pavyzdžiui, jei viena šalis užpuola kitą, akivaizdu, kas yra agresorius, o kas auka.

Nors kartais viską norima apversti aukštyn kojomis, tai žinome iš Sovietų sąjungos pavyzdžio. Žinoma melą, kad neva Lietuva pati prie jos prisijungė. Jei žmogus turi aiškius moralinius kriterijus, jis mato, kas yra auka, kas budelis. Svarbiausia to nepamiršti.

– Kalbant apie švietimo sistemą, daug diskutuojama apie istorijos mokymą. Kaip manote, koks jis turėtų būti?

– Manau, kad taip, kaip dabar mokoma Lietuvos istorija, geriau visai nebūtų mokoma. Rezultatas baisus. Dauguma mokyklas baigusių mokinių, jei specialiai nesidomi istorija, ją greitai ir pamiršta. Taip neturėtų būti. Dabar nueita į testus, faktus...

Nusipirkau istorijos vadovėlį 7 ar 8 klasei, nes norėjau pažiūrėti, ko yra mokoma. Ir pasibaisėjau. Kadangi studijavau istoriją, skaičiau daug knygų, suprantu, kas ten parašyta. Bet jei būčiau septintoje klasėje, man būtų labai sunku suvokti, kas sakoma, kokie faktai svarbūs, o kurie ne. Ačiū Dievui, kad aš jau baigęs mokyklą.

– Reikia labai daug ką sausai kalti. Kaip tai galima keisti?

– Taip, o kam tas kalimas reikalingas? Reikia ne begalybės faktų, o mokėti suprasti ir paaiškinti esmines datas. Vienas bičiulis pasakojo, kaip jo dukra mokėsi istorijos Didžiojoje Britanijoje. Pavyzdžiui, Vokietijos suvienijimo temai Lietuvoje skiriama viena pamoka, o Didžiojoje Britanijoje – dvi savaitės. Ten vaikai neapkraunami galybe kitų faktų, o analizuoja, kodėl Vokietija buvo suvienyta, kokios to priežastys ir pan.

Tuomet vaikai geriau supranta, kas yra istorijos vyksmas, kaip funkcionuoja visuomenė. Tokios žinios naudingos, padeda suvokti ir tai, kas vyksta dabar. Juk kam reikalinga istorija? Ne tam, kad žinotum šimtą faktų apie tai, kas vyko praeityje, bet tam, kad turėtum suvokimą, kaip vyksta istoriniai procesai. To turi išmokyti mokyklos. O kam reikalingos datos, kam reikia jas kalti? Juk viską galima greitai susirasti „Google“.

– Kodėl ruošdamiesi į renginį turime paisyti aprangos kodo?

– Aprangos kodo paisymas yra pagarbos ženklas organizatoriams, renginio vietai ir statusui, kitiems svečiams ir galų gale pačiam sau. Laikytis nurodyto aprangos kodo reikėtų stengtis. Žinoma, jeigu jis nustatytas logiškai, atitinka vietą. Manau, kad Lietuvoje dažnai persistengiama – nurodomas labai šventinis „black tie“, kai pati vieta jo neatitinka. Bet šventinis aprangos kodas nurodo, kad reikia puoštis.

– Vienas griežčiausių kodų yra „white tie“. Kiek ten galima įvesti variacijų? Ar tai griežtas kodas ir negali būti jokių nukrypimų?

– Kadangi tai aukščiausio formalumo laipsnio aprangos kodas, jis automatiškai apriboja fantaziją iki minimumo. Viskas pagrįsta taisyklėmis ir reikia jų laikytis. Lietuvoje, manau, tai pabrėžtinai retas arba iš viso niekada nematytas atvejis, nes ir paties renginio koncepcija, ir vieta, ir programa, ir apipavidalinimas turi atitikti tokius pat aukštus reikalavimus, kas organizatoriams labai sudėtinga.

– Bet paprastai pramogų pasaulio žvaigždės laužo tuos kodus ir niekas jų nesmerkia.

– Mados pasaulio žmonės taip pat laužo kodus, nes meno pasaulio žmonėms taisyklės truputį lankstesnės, kaip ir kasdienybėje, taip ir ant podiumo eksperimentams vietos daugiau. Laisvai sielai – laisvos taisyklės.

– Kas diktuoja madą?

– Yra labai glaudi sąsaja tarp idėjos kūrėjo (dizainerio) ir vartotojo. Kiekvienas pirkėjas yra mados interpretuotojas – mes nesirengiame nuo galvos iki kojų vieno dizainerio darbais, todėl automatiškai keičiame madą, parodome ją kitaip.

Labai tikiu gatvės stiliaus mada ir gatvės madą vadinu naujuoju gatvės mados teatro fenomenu. Manau, kad šiais laikais tikrosios mados tendencijos gimsta gatvėje. Dizaineriai netgi įkvėpimo semiasi iš gatvės stilingųjų – tų, kurie drąsiausi, labiausiai mėgsta eksperimentuoti.

– Džinsai kada nors išeis iš mados?

– Ne, džinsai turbūt niekada neišeis iš mados.

– Ar galima džinsą pavadinti universaliausia medžiaga, sukurta per pastaruosius 200 metų?

– Taip, bet tai labai susiję ir su patogumu. Nors džinsai visada madingi, keičiasi jų mados, atspalviai. Tarkim, visada buvo taisyklė, kad džinso negalima derinti su džinsu. Bet ji galiojo tik iki šių metų – šiemet tendencijos kaip tik sako, kad vėl madinga derinti džinsą su džinsu. Kitaip tariant – džinsinės kelnės ir džinsinis švarkas.

– Kartais prabangių parduotuvių vitrinose matai džinsų, šlykščiai garintų dėmėmis. Užsienio žurnaluose tokių nėra. Tie šlykščiai mėlynai baltai garinti džinsai madingi ar čia mūsų išradimas?

Mados tikslas – kad žmonės jautriai priimtų naujas tendencijas, kad jos sukeltų daug ir prieštaringų emocijų.

– Tas šlykštumas individualu. Kai kam plėšyti džinsai – nesuprantamas dalykas, kai kam – dėmėti. Kažkada buvo madingos netgi plėšytos pėdkelnės. Garinti džinsai – tendencijų reikalas, ateina ir išeina. Mada mėgsta eksperimentuoti, provokuoti. Mados tikslas – kad žmonės jautriai priimtų naujas tendencijas, kad jos sukeltų daug ir prieštaringų emocijų.

– Kokios vyrų mados tendencijos šį pavasarį?

– Labai džiaugiuosi, kad vyrų mada išgyvena renesansą. Ji tikrai daug laisvesnė, nebėra nevyriškų spalvų. Nors apskritai nėra nevyriškų spalvų – pasitaiko nevyriškų vyrų. Kalbant apie metus, turbūt svarbiausia paminėti spalvas. Lietuvoje vyrai labai mėgsta užburtą trikampį – juoda, tamsiai pilka ir tamsiai mėlyna. O aš labai kviečiu Lietuvos vyrus pažinti ir kitus pilkos atspalvius, nes įvairūs pilkos spalvos tonai ypač madingi šiais metais.

O jei norite pagyvinti įvaizdį ir mėgstate mėlyną, rinkitės ryškesnę mėlyną, nevenkite sodresnių spalvų. Šiais metais ypač aktualios oranžinės arba netgi visiškai baltos. Mada leidžia daugiau aksesuarų. Tarkim, šalikai, kaklaskarės, švarko kišenėlę puošianti fantazija, gal netgi galvos apdangalai, skrybėlė...

– Kokios dažniausios vyrų klaidos rengiantis? Kaip toks derinys – sandalai, kojinės ir šortai? Galima ar ne?

– Turbūt kojinės yra viena pagrindinių klaidų. Ir klystama ne tik tada, kai dėvimas atviras apavas ar šortai, bet netgi vilkint kostiumą. Vyrams reikia žinoti, kad blauzda turi niekada nepasimatyti. Po kelnėmis kojinės turi būti ilgos, prie šortų – trumpos.

– O kai atviri sandalai?

– Kojinių tikrai nereikia. Be to, atvira avalynė įpareigoja pasirūpinti ir pėdų grožiu. Tad, jeigu jau norite atviro apavo, reikia būti basa koja. Jei norite slėptis, rinkitės uždarą avalynę.

– Kada tinka basa koja?

– Tik laisvalaikiu ir vasarą. Nei į priėmimą, nei į darbą. Lygiai taip pat moterys biure visada turi būti su pėdkelnėmis, nepriklausomai nuo oro temperatūros.

– Sakoma, kad ant žmogaus turėtų būti ne daugiau kaip trys spalvos.

– Ši taisyklė padeda sumažinti klaidos riziką. Kitaip tariant, trys spalvos yra saugiausias pasirinkimas.

– Kojinės yra bato ar kostiumo tęsinys? Prie ko derinti kojines?

– Kojines reikia derinti ir prie avalynės, ir prie kelnių. Bet jos turėtų būtų tamsesnės negu kelnės. Kojinės – smulki detalė, bet gali sugadinti net geriausią įvaizdį.

– Svarbiau būti stilingam ar madingam?

– Be abejo, stilingam. Būti madingam labai paprasta, nes pasiūla begalinė, informacijos be galo daug. Tik tai reikalauja didesnių finansinių galimybių, nes reikia nuolatos atsinaujinti. O būti stilingam yra pagrindinė siekiamybė, t. y. gebėti turimus drabužius pritaikyti vis naujai ir atrodyti vis šviežiai.

– Kodėl pasirinkote kino režisieriaus ir scenaristo kelią?

– Man patinka sukurti ir papasakoti istoriją savaip, padaryti, kad ir žiūrovas ja patikėtų. Į kiną įeina daug skirtingų meno ir medijų formų. Filmas prasideda nuo scenarijaus, kurį reikia parašyti. Vėliau reikia parinkti aktorius, kurie tiktų personažams, į tai įeina ir psichologija. Tuomet filmuojama, montuojama, parenkama muzika. Yra daugybė aspektų, jie visi mane džiugina.

– Esate prisilietęs ir prie kūrybos. Ar grojote su grupe?

– Kūriau muziką apie dešimt metų, pradėjau būdamas 14. Vėliau lioviausi, nes panirau į kiną. Buvau vadinamasis bedroom producer, kuris sėdi miegamajame prie kompiuterio. Iki šiol neišmanau natų, bet visada žinodavau, kas gerai skamba.

– Vienoje savo laidoje Rytis Zemkauskas kalbėjosi su Emiliu Vėlyviu. Jie aiškinosi, kas yra geras režisierius. Abu sutiko, kad geras režisierius yra tas, kuris įdomiai papasakoja istoriją. Ar sutiktumėte?

– Taip, visiškai su tuo sutinku. Kai kurie sako, kad geras režisierius tas, kuris parenka tinkamus aktorius. Kiti teigia, kad tas, kuris pritaiko gerą muziką. Tačiau svarbiausias dalykas yra istorija. Pridėčiau, kad geras režisierius yra tas, kuris savo filmu žiūrovui dovanoja plačiausią spektrą emocijų. Tai reiškia, kad žiūrovas per pusantros valandos patiria daug ir įvairių jausmų.

– Kai kurie sako, kad Lietuvoje nėra kokybiško kino, nes čia trūksta gerų režisierių. Ką manote?

– Sutikčiau su tuo. Aš pats scenarijus pradėjau rašyti būdamas 16 metų. Dalyvaudavau pjesių konkursuose, vis pavykdavo ką nors laimėti. Rašydavau visiškas absurdo pjeses, buvau atradęs Daniilą Charmsą ir Juozą Erlicką.

D. Charmsas buvo mano etalonas, jo kūryba atvėrė akis ir parodė, kad galima taip kurti. Mokykloje mokėmės pagal programinę literatūrą ir tai nebuvo labai įdomu. Taigi pradėjau rašyti, man sekėsi kurti tikroviškus, natūralius dialogus. Istorija svarbu, bet visa ko pradžia – dialogas. Kartais, jei personažas įtikinamai kalba, galima atleisti ir istorijos nebuvimą.

Manau, kad kinas taps dar laisvesnis ir atspindės lygiai taip pat laisvėjantį gyvenimą.

– Dabar kine labai daug keiksmažodžių. Ar išties reikia į kiną kišti tokią gatvės kalbą?

– To galima ir išvengti, bet kartais, rašant scenarijų, „atsiduri“ tokioje situacijoje, kurioje joks gyvas žmogus nepatylės nenusikeikęs. Kartais keiksmažodžių būna per daug, bet jų reikia. Negalima to išmesti, nes ir keiksmažodžiai yra mūsų kalbos dalis. Manau, kad kinas taps dar laisvesnis ir atspindės lygiai taip pat laisvėjantį gyvenimą.

– Kokiais kriterijais vadovaujatės rinkdamasis muziką savo filmams?

– Pirmiausia, muzika neturi trukdyti tam, kas vyksta ekrane. Tai minimalus reikalavimas. Apskritai, muzika turi sustiprinti emocijas, parodyti žiūrovui, kuriuo keliu einama. Tačiau aš kartais mėgstu žaisti ir parinkti vaizdui tarsi nederančią muziką.

Muzikos parinkimas dažniausiai yra paskutinis etapas, kai filmas jau sumontuotas. Tiesiog žiūriu filmą ir galvoju, kur ir kokios reikia muzikos. Deja, dar neturiu kompozitoriaus, kuriančio muziką mano filmams, todėl ją perku.

– 7–8 dešimtmečio filmuose 90 proc. muzikos sukurta kompozitorių. Šiuolaikiniuose filmuose naudojamos kompiliacijos iš įvairių kūrinių. Kodėl viskas taip pasikeitė?

– Jau sukurtos muzikos naudojimas, mano manymu, yra pigesnis ir greitesnis būdas. Kai filmą stato Christopheris Nolanas ir muziką jam kuria Hansas Zimmeris, ten vyrauja visiškai kitokie mastai ir biudžetas. Lietuvoje kitaip, be to, kuriant komercinį kiną skiriamas tam tikras laikas. Jei imsi gaišti ilgiau, kyla grėsmė, kad filmas neatsipirks.

– Kiek esate lankstus ir priimate kitų idėjas?

– Visada priimu kitų idėjas, kurios gali pagerinti galutinį produktą. Tačiau ne visos idėjos jį gerina. Būna ir prastų idėjų, kurias žmonės labai bando įsiūlyti. Tuomet tenka atlaikyti ir pasakyti ne. Žmonės įsižeidžia, bet mano darbas – sukurti tokį filmą, kuriuo pats džiaugčiausi ir didžiuočiausi. Jei kažkurį komandos narį filmas liūdina ar nuvilia, galiu su tuo gyventi. Bet jei man pačiam nepatiks mano filmas, bus labai blogai. Tačiau į kūrimo procesą žvelgiu lanksčiai, idėjos laukiamos, savo juodraščius rodau ir siunčiu visiems.

– Ar norint būti režisieriumi Lietuvoje, reikia turėti ir režisieriaus diplomą?

– Ne, nes tai nėra medicina, kur nežinojimas kelia pavojų gyvybei. Mano nežinojimas gali kainuoti nebent nusivylimą ir kelis eurus už filmą. Aš pats ilgai atidėliojau ilgametražių filmų kūrimą, nes nesijaučiau pasiruošęs. Net „Gautas iškvietimas“ nėra pirmas tikras mano filmas. „Trys milijonai eurų“ yra toks filmas, kokio norėjau. Taigi diplomas nėra būtinas. Jei žmogus pakankamai motyvuotas, jis gali mokytis iš knygų, „Youtube“, iš kitų specialistų. Ir tikrai išmoks tai, ko jam reikia.

– Šiais laikais fotografuoja visi, kas netingi, – telefonais, „muilinėmis“, rimtais fotoaparatais. Ar bet kas gali save vadinti fotografu, ar vieni yra profesionalai, o kiti – tik vaizdų fiksuotojai?

– Fotografuoti gali bet kas. [...] Dabar nebereikia mokytis, nes taip sparčiai ateina naujovės, kad nespėsi išmokti. Kita vertus, yra iš prigimties talentingų fotografų.

– O jūs studijavote fotografiją?

– Ne.

– Bet yra tokia profesija ir mokyklų, kur galima išmokti šio amato?

– Yra. Mokoma ir aukštesniosiose mokyklose, ir netgi Dailės akademijoje.

– Kaip fotografija atsirado jūsų gyvenime?

– Atsitiktinai. Vaikystėje, būdamas 8 metų, patarnaudavau bažnyčioje ir vasarą uždirbdavau pinigų. Užsidirbęs galvojau, ką pirkti – ar spiningą, ar fotoaparatą. Nusprendžiau, kad fotoaparatą. Ir pradėjau.

– Žiūrint į eilinių žmonių nuotraukas, matyti, kad vienas fotografuodamas „nupjauna“ kojas, kitas – galvą... Taigi vieni turi akį, kiti – ne. Ko gero, ne visi gali būti fotografais?

– Na, ne, ne visi. Žinoma, kad dauguma akies neturi ir nesupranta. Ne visi, bet daug kas samdo fotografus, mes neblogai uždirbame. Tai patvirtina, kad ne visi gali fotografuoti, nes, jei galėtų visi, mes neuždirbtume.

– Gal ne visi gali būti fotografais ir dėl to, kad ne visi gali su žmogumi bendrauti taip, kad jis atsipalaiduotų. Kaip padėti žmogui prieš fotoobjektyvą parodyti tikrąjį save?

– Pokalbiais. Aš galiu kalbėtis su bet kuo ir bet kuria tema – liežuvis gerai prisiūtas. Jei žmogus susikaustęs, kalbini, bandai juokauti – yra tokių juokų, kurie visada suveikia, nors gal ne visi jie gražūs. O kai vaikams kažkas labai juokinga, jie net atvira burna juokiasi.

– Turbūt kiekvienas fotografas turi savų žaidimų?

– Taip, turi savų, bet ne visiems žmonėms gali tą patį taikyti. Moterims – vieni juokeliai, vyrams – kiti.

Yra du mitai. Vienas, kad žmonės moka pinigus, kad juos fotografuotų, ir kitas, kad redakcijos moka žmonėms, kad jie sutiktų fotografuotis.

– Ar yra tekę susidurti su užsakovais, kurie, pamatę galutinį rezultatą, pasakė – ne, niekas netinka? Ką tada daryti fotografui, kuris sudėjo visą širdį ir pastangas?

– Būna, anksčiau reaguodavau skaudžiai, o dabar... Juk visų skirtingas skonis. Būna, kad užsako fotosesiją prodiuseris ar prodiuserė savo atlikėjams, padarai, bet išgirsti, kad blogai, čia nieko nėra. O po mėnesio vėl užsako fotosesiją kitam atlikėjui. Tai gal toks žmogaus būdas.

– Ar pačiam dar teko ryškinti, bandyti senuosius fotografavimo būdus?

– Taip, ir labai daug. Daug fotografavau juostelėmis, septynerius metus dirbau fotolaboratorijoje, kur ryškindavau žmonių atneštas juosteles. Bet to nepasiilgstu, nes nelabai man patiko.

– Dabar vėl madingas vinilas – visi jo pasiilgo. O juostelė fotoaparate – kaip vinilas muzikoje...

– Pasiilgstu, bet nepasiilgstu darbo su chemija.

– Bet ar su skaitmenos atsiradimu nesubanalėjo viskas? Esi nebe burtininkas, o paprastas žmogelis, kuris pasižiūrėjo, nepatiko, ištrynė... O tada nežinodavai, kaip bus, laukdavai ryškindamas...

– Nesutikčiau, kad nėra stebuklo. Jis yra. Ir dabar galima koncentruotis tiesiogiai į fotografiją, į to kadro paiešką. Nereikia gilintis į chemiją, į procesus, nereikia būti chemiku – gali būti menininku, gali reportažą daryti ir gilintis tik į fotografiją.

– Ko išmokstate fotografuodamas įžymybes renginiuose?

– Ten kiekvienas nusilipdęs sau emociją, kuria labai sunku paveikti. Kiekvienas pozuoja savaip. Pramogų pasaulio atstovai labai mėgsta pozuoti, nori to. Jei kurį nors praleidi, jis pasikviečia tave, paprašo vis tiek nufotografuoti. Tačiau būna atvejų, kai per premjeras filmo aktoriai bando pro fotografus praeiti nugara, kad tik nereikėtų įsiamžinti. Taigi žmonių yra skirtingų.

– Sklando gandai, kad yra žmonių, net sumokančių, kad juos fotografuotų. Ar tai tiesa?

– Tai mitas. Yra du mitai. Vienas, kad žmonės moka pinigus, kad juos fotografuotų, ir kitas, kad redakcijos moka žmonėms, kad jie sutiktų fotografuotis. Šie abu mitai netikri.

Kalbėdamas apie humorą jis teigia, kad ši savybė vystosi kovojant su didžiule neteisybe – nors Lietuvos istorijoje to yra buvę, galimybių išlavinti humorą nepasitaikė.

– Esate rašto žmogus. Kas jus labiau įkvepia – garsas ar tyla?

– Taip, esu rašto žmogus. Pagal holivudinę klasifikaciją, visus žmones galima suskirstyti į tris pogrupius. Vieni yra vaizdo žmonės – gerai atrodantys scenoje ar ekrane. Kiti – garso žmonės, turintys gerą balsą. Dar kiti – rašto, kurie gal neatrodo taip gerai, jų dikcija nėra ideali, bet jie gerai valdo žodį.

Aš – viena retų idealių kombinacijų, į kurią telpa visi pogrupiai. Tačiau labiausiai esu rašto žmogus. Atsakant į klausimą – taip, kartais įkvepia muzika, kartais tik tyla. Tačiau kuriant tyloje, dažnai atsiranda dėmesį blaškančių dirgiklių. Juk tyla niekada nebūna ideali, joje visuomet atsiranda triukšmo. Taigi kam atsiduoti ir būti valdomam nekontroliuojamos garsų kakofonijos, jei galima pačiam susikurti foną.

Kažkada muzika man buvo tarsi kultas, stengiausi joje įžvelgti kažkokias prasmes. Dabar muzika tik fonas. Manau, kad tai brandaus žmogaus nuomonė, kai imama į muziką žiūrėti kaip į foną, o ne gyvenime prasmės paieškos mechanizmą.

– Patarkite tiems, kurie nori rašyti. Pavyzdžiui, kai kurie sako, kad reikia rašyti viską, kas šauna į galvą, pakoreguoti ir bus tekstas.

– Taip, kai kurie naudoja šį metodą. Bet aš nepatariu to daryti. Visi klasikiniai kūriniai parašyti kruopščiu darbu. Pavyzdžiui, mano mėgstamas rašytojas Aleksandras Solženicynas prie vieno sakinio dirbdavo visą dieną.

Todėl mano patarimas yra rašyti kuo kruopščiau. Tą patį sakinį reikia skaityti įvairiomis aplinkybėmis, nes ryte jis atrodys vienaip, vakare kitaip. Vienaip jis atrodys sėdint šalia mylimos merginos, gerame ore, esant sočiam. Jei visomis aplinkybėmis sakinys atrodys gerai, galima sakyti, kad tikslas pasiektas.

Kai manęs klausia, kokią knygą reikia perskaityti, sakau, kad verčiau ieškoti protingesnių už save žmonių. Per gyvenimą jų galima sutikti vos 2–3.

Jei žmogus neturi kažkam potraukio, aistros ir talento, nereikia to daryti. Kažkada bandžiau kurti muziką, bet supratau, kad ne tai yra mano talentas, to atsisakiau. Galima turėti ambicijų, bet kartais pats gyvenimas padiktuoja, kad tai – ne tavo sritis.

– Taigi griebėtės plunksnos. Ar yra tekę skaityti savo kūrinį ir galvoti – kaip aš tai parašiau?

– Esu skaitęs ir galvojęs – labai gerai parašyta, bet kažkur matyta. Tuomet pamatai, kad tai tavo kūrinys, parašytas prieš kokius 25 metus, gal perfrazuotas ir pan. Kartais pamatau kur nors savo tekstus ir galvoju, kad tai išties parašyta iš širdies, tarsi pats Dievas būtų vedžiojęs ranką popieriuje.

– Kodėl ir kada pradėjote rašyti?

– Tai buvo gūdūs okupacijos metai. Mano pirmas kūrinys išspausdintas 1984 m. žurnale „Moksleivis“, tuo metu man buvo 14 metų. Kažkada suvokiau vieną dalyką – žmonėms patinka klausyti mano istorijų, net tada, kai jos – absoliutus pramanas.

Visas Holivudas paremtas žmogiškuoju noru gauti emocijų, įspūdžių, išgyvenimų ir pan. nepriklausomai nuo to, kur esi fiziškai – ar tame pačiame Holivude, ar okupuotoje Lietuvoje. Taigi pradėjau tenkinti šį amžiną žmonių potraukį, geismą gauti kažkokių istorijų.

– Ar rašyti jus paskatino lietuvių kalbos mokytoja?

– Ne, tiesiog okupacijos laikais mes neturėjome daug pramogų. To meto televizija, radijas buvo labai nykūs, vakarietiška muzika – sunkiai prieinama, o vietinė muzika – perdėm ideologizuota ir nugludinta. Kartais pats turėdavai prasimanyti pramogų. Taip viskas ir prasidėjo.

– Jūsų publikacijose neretas svečias yra humoras. Visgi yra žmonių, jo nesuprantančių ar negebančių įvaldyti. Kaip manote, ar tai išlavinama?

– Klasikinis atsakymas yra paaiškinimas, kodėl žydai turi labai išlavintą humoro jausmą. Daugeliu atvejų jų tautos istorija tragiška. Humoras buvo bene vienintelis būdas kovoti su aplinkui vyraujančia neteisybe ir kitais dalykais. Mūsų tautos istorija taip pat kartais būdavo tragiška, bet turbūt ne tiek, todėl neturėjome galimybių išlavinti humoro.

Kalbant bendriau, kaip rašytojui, humoras ir tragedija yra sunkiausi žanrai. Kuriant humorą dažniausiai atsiranda tragedija, o kuriant tragediją – humoras. Tai pikta gyvenimiška taisyklė ir tenka su tuo tvarkytis.

– Kiek reikia perskaityti knygų, kad būtume dvasiškai sveiki?

– Mano patarimas jauniems žmonėms toks – atsakymai nebūtinai yra knygose, dainose ar balete. Atsakymai visada yra protingesniuose žmonėse, kuriuos ne dažnai pavyksta sutikti ir identifikuoti. Taigi kai manęs klausia, kokią knygą reikia perskaityti, sakau, kad verčiau ieškoti protingesnių už save žmonių. Per gyvenimą jų galima sutikti vos 2–3.

– Jūs asocijuojatės su etiketu, prisegamomis vyriškomis kojinėmis ir pan. Ar taip tik linksminatės, ar tai rūpi iš tiesų?

– Rūpi. Sakau tokią tiesą – lagaminas su raudonu mygtuku, finansai, visi Holivudo ar Brodvėjaus svertais ir pan. priklauso tiems, kurie ryši kaklaraiščius, segi kojines, vilki jiems pasiūtus kostiumus, gražiai kalba. Dabar jaunimas seka tokiais žmonėmis kaip Markas Zuckerbergas ar Billas Gates`as, kurie mūvi džinsus, avi sportinius batelius ir pan.

Tačiau kai jų verslas išeina už garažo ar rūsio ribų, jie kreipiasi į tuos žmones su kaklaraiščiais ir kostiumais. Visi šie aprangos atributai pasauliui siunčia žinią – tai padorus žmogus, kuriuo galima pasitikėti. 50–60 metų žmogus, demonstruojantis dredus ar tatuiruotes visada atrodys keistai. Taip, jis gali atrodyti kūrybiškai, bet niekada neatrodys patikimai. O patikimumas šiame gyvenime – bene pati didžiausia vertybė

– O kaip tokie žmonės kaip, pavyzdžiui, grupės „Aerosmith“ lyderis Stevenas Tyleris, nešiojantis keistus drabužius, besilakuojantis nagus?

– Taip, viskas gerai, bet kas tvarko jo finansus? Tikrai ne žmonės lakuotais nagais ar išsitatuiravę ant kaktos kažkokį užrašą. Pinigus tvarko kažkas iš kitos industrijos pusės, mums tai nematoma. Tai padorūs žmonės, sėdintys dangoraižiuose.

Reikia pasirinkti, su kuo jūs – ar tais, kurių pusėje padorumas, finansai ir galybė, ar tais, kurie maištauja, yra nepatenkinti gyvenimu, bando kovoti dėl savo vietos pasaulyje. Mūsų pusėje, kur laikomasi etiketo ir padorumo normų, yra šilta ir saugu, čia skaniai kvepia, čia daromos karjeros, žmogus gali tapti tokiu, kokį jį sukūrė Dievas – padoriu, patikimu, sąžiningu, mylinčiu ir mylimu, nuoširdžiu.

– Koks jūsų ryšys su muzika?

– Muzika man visada buvo įdomi. Kai mokiausi akademijoje, nebuvau muzikantas, bet artimai draugavau su kolegomis muzikantais – Šarūnu Naku, Romu Gražiniu ir kitais, kurie dabar žinomi chorvedžiai. Studijuodami muzikos ir teatro akademijoje, tuometinėje konservatorijoje, su Š. Naku įkūrėme Naujosios muzikos ansamblį, atlikdavome Broniaus Kutavičiaus muziką.

Mano funkcija ansamblyje buvo artisto. B. Kutavičiaus oratorijose dažnai reikėdavo aktoriaus, skaitovo. Aš ir būdavau tas skaitovas, nes mano balsas įdomus, žemas. Taigi tuo ir užsiimdavome. Ne visi į mus palankiai žiūrėjo, bet, kaip bebūtų keista, mus labai palaikė maestro Landsbergis. Tai žmogus, suteikęs mums galimybę koncertuoti.

– Kokie veiksniai lemia, kad publika patikės aktoriaus sakomu žodžiu?

– Tikrai nėra vieno recepto. Mistika ir yra tai, kad aktorius turi žinoti, ką daro ir ką kalba. Personažas, tekstas, tonacijos ir visa kita – tik pasekmė. Visada reikia pradėti nuo to, ką aš noriu pasakyti, to, kas mano galvoje, kas man įdomu. Tik tai supratus galima persikūnyti į kažką kitą.

– Kiek aktoriui svarbus kontekstas ir tai, ką norėjo pasakyti kūrinio autorius?

– Tai klausimas, kurį iki šiol bandau išspręsti. Muzikantai interpretuoti kūrinį gali ribotai, nes yra partitūra ir panašūs dalykai. Aktoriams yra šiek tiek kitaip. Žinoma, dramaturgijoje svarbu suprasti, ką nori pasakyti autorius, bet jei bus daroma būtent taip, kaip parašyta, medžiaga aktorių suvalgys.

Reikia perskaityti Williamą Shakespeare`ą, Antoną Čechovą ir sakyti – ačiū, labai patiko, tai puiki medžiaga. Ir tada daryti savo versiją.

Man visuomet įdomūs šiek tiek nučiuožę personažai. Nenorėčiau vaidinti herojaus, nes man jis bukas ir nuobodus. Man įdomiau prietrankos.

– Ar jums patinka W. Shakespeare`as, perkeltas į mūsų dienas?

– Žiūriu į tai skeptiškai. Kaip atkurti W. Shakespeare`ą tokį, koks jis buvo savo laikais? Niekas to nežino, nes nėra likusių istorinių dokumentų. Taigi į šiuolaikinį interpretavimą kartais žvelgiu skeptiškai. Bet apskritai nesu prieš šiuolaikišką interpretavimą.

– Kaip vertinate Lietuvos teatro situaciją? Ar tobulėjama?

– Lietuvos teatro situacija gana keista. Manau, kad tai tam tikra prasme monstras, savo konstrukciją išlaikęs nuo sovietinių laikų. Turiu omenyje visus etatus teatre ir pan. Tačiau puikiai suprantu kolegas, kuriems neramu dirbti valstybiniame teatre. Valstybėje neturime tam tikros infrastruktūros, kuri padėtų meno žmonėms.

Neturime net veiklios profsąjungos, kuri kažką užtikrintų menininkui, kurį laiką neturinčiam darbo. Juk nereiškia, kad tuo metu menininkas nedirba – gal jis intensyviai ruošiasi vaidmenims ar projektams, galvoja apie autorinį darbą.

Nėra tokios struktūros, kuri egzistuoja kitose šalyse. Bet nesakau, kad kažkieno kito receptai idealūs. Iki šiol nemačiau idealaus teatro ir jo konstrukcijos modelio. Atsakyti keliais sakiniais sunku. Apskritai, mūsų teatrai yra puikūs, stiprūs ir aš tuo labai džiaugiuosi.

– Jūsų gyvenime pinasi teatras ir kinas. Kas artimiau?

– Be abejonės, teatras. Tačiau viskas priklauso nuo personažo. Man visuomet įdomūs šiek tiek nučiuožę personažai. Nenorėčiau vaidinti herojaus, nes man jis bukas ir nuobodus. Man įdomiau prietrankos.

– Žmonės dažnai jus mato kaipo komedijinį aktorių. Ar sutinkate su tokia etikete?

– Kodėl gi ne, tai didžiulė garbė. Būti komedijiniu aktoriumi nėra lengva. Tai sudėtingas žanras, reikia turėti daug drąsos. Reikia mokėti juoktis iš savęs, nes jei pradėsi juoktis iš kitų, geruoju nesibaigs.

Turiu tokį priežodį – nėra nieko baisiau nei idiotas, vaidinantis idiotą. Čia daug tiesos. Tam, kad humoras būtų juokingas, jis turi būti protingas. Tam tikra prasme net iškentėtas. Humoras tau turi būti skaudus, kad galėtum pats iš to juoktis. Bet koks dalykas, intelektualiai išanalizuotas, pasidaro ironiškas ir juokingas.

– Ar manote, kad lietuviai turi humoro jausmą? Ką galvojate apie humoro laidas?

– Nevadinčiau to humoro laidomis. Tai labiau juokinimo laidos. Man ir pačiam tenka jose dalyvauti. O ką daryti? Ne kiekvienas esame šventas. Klasikinės muzikos atlikėjams taip pat tenka groti vestuvėse ar restoranuose. Humoras humorui nelygu. Žinoma, yra prastesnio ir pigesnio humoro poreikis, kaip ir pigesnės prekės parduotuvėje.

Anot jo, kai vyravo paminklų statymo laikas XIX a., Lietuva neturėjo sąlygų kurti, bet nereikia bijoti, kad tai nebešiuolaikiška: „Neatstumiu Vyčio paminklo idėjos Lukiškių aikštėje. Na ir kas, kad pavėlavome? Pasistatykime normalų žirgą, jei tik sugebėsime tai padaryti.“

– Pradėkime nuo grupės „Pink Floyd“. Ką ji jums reiškia?

– 1975 m. rugsėjį atvykau į studijų antrą kursą ir mano kurso draugas Artūras Baublys pasiūlė pasiklausyti. Galvojau, kad mirsiu iš laimės, man tai atrodė kosmosas. Jau žinojau grupės albumą „The Dark Side of the Moon“, bet „Wish You Were Here“ man buvo kažkas stebuklingo. Kažkada esu sakęs, kad „Pink Floyd“ yra lietuvių tautinė muzika.

– Ar kasdienybėje muzikos klausotės specialiai, ar netyčia?

– Dažniausiai per radiją. Jis veikia mano virtuvėje, miegamajame, automobilyje. Yra kelios nuolat klausomos radijo stotys. Jei grojamas kūrinys nusibosta, perjungi kitą.

Kam reikia atsiminti kokio nors dvaro įkūrimo datą? Reikia žinoti, kas jame vyko. Esu sakęs, kad reikia mokėti keturias šventines datas ir dvi gėdos datas. To užtektų.

– Ar jūs muzikinis skonis apsiriboja roko muzika? Gal jis platesnis?

– Man kartais atrodo, kad ir klausydamas, pavyzdžiui, Franzo Schuberto girdžiu roką. Gal net į klasiką žiūriu pro roko akinius.

– Vaikai dažniausiai nemėgsta alyvuogių, bet vėliau, kai jų skonis ištobulėja, alyvuogės tampa skanios. Taip gali būti ir su muzika. Ar jums buvo taip, kad nemėgot vieno stiliaus, o vėliau pradėjote klausyti?

– Sunkus klausimas, į pirmąją dalį atsakyti lengviau. Man irgi yra taip buvę, kad kai pirmą kartą prakandau alyvuogę, pasakiau – kokia čia supuvusi slyva. Dėl muzikos nežinau. Gal kartais tam tikra prasme muzika nublanksta. Tačiau, pavyzdžiui, klasika yra tarsi begalinė jūra – joje galima tiek atrasti, tik stebėk. Kadangi dabar fone dažniausiai skamba šiuolaikinė muzika, klasikai reikia pastangų.

– Esate istorikas profesionalas. Ar domitės istorija per muziką?

– Laikau save kultūros istoriku ir bandau įrodinėti to reiškinio tapatybę, skirtybę nuo istorijos. Nes istorikams rūpi politika, o kultūros istorikams – viskas. Kalbant apie muziką ir istoriją, tarkime 1996 m. porą kartų skaičiau paskaitą „Rokas Lietuvos istorijoje“.

– Turbūt ne kartą girdėtas klausimas – kodėl pasukote į istoriją?

– Nes nežinojau, kur stoti. Galvojau, kad istoriją lengviausia mokytis, be to, labai nenorėjau į kariuomenę. Tiesa, dar norėjau stoti į aktorinį, bet ten pretendavo 12 į vieną vietą. Kai pasakiau, kad stosiu į istoriją, pyktelėjo matematikos mokytojas, nes vis dalyvaudavau olimpiadose.

– Kas per mokslas yra istorija? Yra faktai, bet į faktus galima žiūrėti iš dešinės, kairės, priekio ir nugaros.

– Toks nusakymas artimas politinei istorijai. Ji visada siekė paaiškinti pasaulį, pamatyti slapčiausius archyvus, nes ten neva mažiausiai meluojama. Tačiau kartu ten – didžiųjų ir galingųjų interesai. Politikos istorija visada yra vertybinė sistema – galia, jėga, vyriškumas. Man ji nelabai patinka ir nėra labai įdomi.

Istorija yra kitoks mokslas nei tikslieji. Istorijai reikalinga interpretacija ir vertybių sistema. Nei fizikams atomai, nei biologams molekulės nešneka. Istorikui šneka žmonės, tas šnekėjimas jau pats veikia istoriją.

– Sakoma, kad istorija kartojasi, nes nepasimokoma iš klaidų. Todėl svarbu analizuoti įvykius ir iš jų pasimokyti. Kaip manote, ar šiandien istorikų žinios pakankamai panaudojamos kuriant valstybės ateitį?

– Viliuosi. Pavyzdžiui, 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos vyriausybė istorijos atžvilgiu buvo analfabetiška. Nežinota, kad toks pats scenarijus jau vyko prieš 200 metų – 1792 m. liepos 23 d. kai balsuota, priimti Rusijos notą, ar ne.

Todėl viliuosi, kad šiandieninis Lietuvos elitas iš istorijos mokosi. Tik netikiu pasakymais, kad egzistuoja kažkokios spiralės ir pan. Yra klaidos, kurias padarė žmonės ir jas reikia analizuoti. Nereikia kurti tautinių altorių – vien garbė ir šlovė. Reikia pamatyti visą virsmą, kuris kartais – ne tik iš blogo į gerą, bet ir atvirkščiai.

– Jūs dažnai minite datas. Ar reikia mokytis tų datų, kurias liepia iškalti mokytojai? Gal svarbiau suvokti proceso eigą?

– Aš visiškai uždrausčiau datas. Šiuolaikinės mokyklos centre net bandau vystyti idėją, kad istorijos reikia mokytis be datų, o per paveldą. Kam reikia atsiminti kokio nors dvaro įkūrimo datą? Reikia žinoti, kas jame vyko. Esu sakęs, kad reikia mokėti keturias šventines datas ir dvi gėdos datas. To užtektų. Jų net nereikėtų mokytis, nes per šventines datas keliamos vėliavos.

– Kaip manote, ar svarbu istoriją išsaugoti paminkluose?

– Sunkus klausimas. Praėjo tie XIX a. didžiavyrių šlovinimo laikai, kai statyti paminklai karaliams, imperatoriams, karvedžiams ir pan. Mes pralošę tą laiką, nes neturėjome sąlygų tam sukurti. Tai sukuria prieštaringą situaciją. Bet ar mums reikia bijoti, kad tai jau nebešiuolaikiška?

Neatstumiu Vyčio paminklo idėjos Lukiškių aikštėje. Na ir kas, kad pavėlavome? Pasistatykime normalų žirgą, jei tik sugebėsime tai padaryti. Nors mano bičiulis Petras Repšys sako, kad nėra kam to padaryti. Trispalvė taip pat nėra heraldiškai teisinga vėliava, bet jos nereikia atsisakyti.

– Grįžtant prie muzikos, kas jums yra grupė „Omega“?

– Tada mums tai buvo stebuklas. Kiek žinau, „Omega“ 1972 m. buvo pakviesta į Londoną. Man tai atrodė kaip kažkas nežmoniško – iš už geležinės uždangos nuvykti į roko imperijos sostinę Londoną. Garsioji grupės daina „The Girl With The Pearl`s Hair“ įvairiai verčiama, įspūdingai perdainuota ir lietuviškai.

– O kas jums yra Vytautas Kernagis?

– Norėčiau manyti, kad bičiulis. V. Kernagis buvo idėjinis mūsų kartos lyderis. Jis tarsi visus sukabina, net savo biografija. Galėčiau pavadinti V. Kernagį mūsų nacijos konstruktoriumi. Kažkam gali pasirodyti, kad ši daina „Ištirpęs sniegas“ sentimentali, bet kai galvojau, kurių pasirinkti, norėjau rečiau skambančios.