Sustabdė trauma
Išanalizavęs daugybę mokslinių studijų ir pats savo kailiu išbandęs įvairias dietas, jaunas vyras noriai dalijasi mintimis apie sportą, sveikatą ir maistą.
– Šiemet "Gintarinė jūrmylė" surengta jau 18-ąjį kartą. Kokia šių sporto varžybų atsiradimo istorija?
– Dar 2001 m., Smiltynėje pradėjus rengti "Gintarinę jūrmylę", norėjosi, kad nuo kitų bėgimo profesionalams ir entuziastams skirtų varžybų išsiskirtų savo jūrine tematika.
Distancijos čia matuojamos jūrinėmis myliomis, nugalėtojų vardai iškalami ant iš marių dugno iškelto akmens, renginį kasmet atidaro karinių jūrų pajėgų orkestras, varžybas remia uosto įmonės.
Šių varžybų organizavimą 2012 m. perėmiau iš jų sumanytojo, savo buvusio trenerio M.Tumėno. 2006 m. "Gintarinė jūrmylė" buvo įtraukta į Europos lengvosios atletikos kalendorių, dabar į varžybas gausiai atvyksta kaimyninių šalių komandos iš Latvijos, Lenkijos, daug pajėgių bėgikų iš Baltarusijos.
– Kodėl dar būdamas vaiku pats pasirinkote lengvąją atletiką? Kaip klostėsi jūsų sportinė karjera?
– Veikiausiai penktoje klasėje per kūno kultūros pamoką vyko vieno kilometro bėgimo atsiskaitymas. Pasak kūno kultūros mokytojo, prabėgau visai neprastai. Jis ir patarė man pradėti lankyti lengvosios atletikos užsiėmimus.
Negalėčiau sakyti, kad būtent bėgimas man buvo kažkuo išskirtinis, paprasčiausiai tam nereikėjo jokio papildomo inventoriaus, jeigu reikia, eini į mišką ir bėgi.
Aktyviai sportavau iki 31-erių, tačiau pasitempiau kirkšnį, nebegalėjau tinkamai pasiruošti varžyboms, tad nusprendžiau, kad rungtyniauti užteks.
Kita vertus, nebuvau apdovanotas ypatingu talentu ir savo maksimalų rezultatą, manau, jau buvau pasiekęs – Lietuvos čempionatuose dažniausiai atitekdavo prizinės vietos.
– Pats savo kailiu patyrėte ir neigiamą profesionalaus sporto pusę – teko operuoti kelį. Ar tai dažna lengvaatlečių trauma?
– Problema užklupo kaip tik tuomet, kai jau buvau pabaigęs intensyvaus sportavimo, dalyvavimo varžybose etapą, galvojau, pajudėsiu, kaip sakoma, dėl savęs.
Kremzlės pažeidimai, kurie mane kamavo, nėra dažnas atvejis šiame sporte. Visgi tenka pripažinti, jog nemažai lengvaatlečių, tarp jų ir bėgikų, patiria įvairių traumų: nuo trumpalaikių iki lėtinių uždegimų, tiek kelio srityje, tiek ir Achilo sausgyslių ar tiesiog pėdos pažeidimų, kadangi apkrovos kojoms išties didelės.
Kai prasidėjo mano sveikatos problemos, norėjosi tik vieno: nejausti skausmo bent jau vaikščiojant. Apie bėgiojimą nebuvo nė kalbos... Džiaugiuosi, kad po operacijos nebejaučiu tokio diskomforto, koks buvo iki tol.
Nereikia įmantrių dietų
– Sportas ar sveika mityba – kuris jūsų manymu yra svarbesnis, lemiamas veiksnys gerai savijautai?
– Vienareikšmiškai – mityba. Kaip sakoma, kad automobilis gerai riedėtų, reikia gero kuro, panašiai ir čia. Po to visa kita: žmogų supanti aplinka, geri santykiai su artimais žmonėmis, fizinis aktyvumas ir kt.
– Mitybos požiūriu esate daug ką išbandęs. Jūsų manymu, kaip turėtume maitintis, kad būtume sveiki ir energingi?
Man užteko šešių savaičių, kad su žaliavalgyste baigčiau visiems laikams.
– Prieš keletą metų buvau išbandęs net ir tokį, mano manymu, drastišką variantą kaip veganiška mityba. Man užteko šešių savaičių, kad su žaliavalgyste baigčiau visiems laikams.
Padariau esminių klaidų, tokių kaip baltymų trūkumas. Kai grįžau prie įprastos mitybos, sportinė forma nebebuvo tokia kaip įprastai, buvau palyginti toli nuo savo asmeninio rezultato 400 m bėgimo rungtyje vasaros sezono metu.
Atlikęs daug eksperimentų pats ir išanalizavęs kitų žmonių, šalių patirtį, priėjau prie išvados, jog nereikia išradinėti dviračio ir užsiimti įmantriomis, egzotinėmis dietomis.
Kad ir kaip būtų, svarbiausią vietą žmogaus racione turėtų užimti gyvulinis, mažai perdirbtas maistas. Žmonija gyvuoja jau ne vieną milijoną metų, mūsų protėviai buvo medžiotojai, tad nėra pagrindo valgyti soją vietoje mėsos.
Žinau ne vieną atvejį, kai žmonės apskritai apsieina be augalinio maisto, o didžiąją jų raciono dalį sudaro mėsa, kiaušiniai. Stebėtina, bet nusiskundimų sveikata jie neturi.
Tikrai nesiūlau maitintis būtent taip, tačiau bandau paneigti įsitikinimą, jog daugumą vitaminų ir mineralų gauname iš daržovių.
Deja, vien iš augalinio maisto žmogus negali gauti vitaminų B12, D3, K2, cinko kiekiai labai maži, gryno vitamino A praktiškai nėra, o beta karoteną organizmui tenka konvertuoti į vitaminą A ir kitiems tai sekasi sunkiai.
Geležies įsisavinimas iš gyvulinės kilmės maisto nepalyginamai geresnis. Per daug neišsiplečiant, svarbu, jog žmogaus racione būtų kuo mažiau perdirbto maisto.
Tarkim, ilgametė JAV mitybos analizė bandė atsakyti į klausimą, kas būtent lėmė ten išaugusį nutukimo procentą per pastaruosius kelis dešimtmečius. Žinome, jog smarkiai išaugo ir lėtinių ligų skaičius, o tam, drįsčiau teigti, taip pat nemažai įtakos turi mityba.
Tyrimai parodė, jog gyvulinės kilmės maisto suvartojimo kiekis beveik nepakito, daržovių vartojimas išliko panašus, tačiau išaugo augalinių aliejų ir perdirbtų grūdinių produktų suvartojimas, tad kilo ir bendras kalorijų kiekis.
– Suprantu, kad mėsa ant jūsų stalo – dažnas produktas. Kaip vertinate teiginius, jog raudona mėsa sunkiai virškinama ar net turi įtakos onkologiniams susirgimams?
– Raudona mėsa kaltinama visiškai nepagrįstai. Nėra tyrimų, įrodančių šios mėsos pavojų sveikatai ar padidėjusią riziką susirgti onkologinėmis ligomis.
Tyrimai, kurie bando surasti joje "blogį", dažniausiai yra anketinės apklausos, kuriose nėra konkretumo. Tarkime, žmogus valgo mėsą, rūko, gana dažnai vartoja alkoholį, tad anksčiau ar vėliau sulaukia tam tikrų sveikatos sutrikimų.
Kokybiška, mažai apdorota mėsa yra palyginti lengvai virškinama, žalia – dar lengviau. Tik nelabai tokios valgome, nors, pavyzdžiui, Lenkijoje vienas iš nacionalinių patiekalų yra būtent žalias faršas.
Iš esmės žmogaus organizmas gali gana gerai funkcionuoti, valgant vien mėsą. Ar žmogus galėtų ilgai misti vienos rūšies augaliniu maistu ilgą laiką ir gerai jaustis? Labai abejoju.
Daugumai bandančių maitintis vien vaisiais problemos pasireiškia pakankamai greitai.
– O kaip būdamas mokytoju, treneriu ir tėvu vertinate reformą vaikų maitinimo ugdymo įstaigose?
– Vertinu gana teigiamai. Tiesa, esama tam tikrų niuansų, nustebau, jog sviestą nuspręsta pakeisti margarinu. O šiaip įvairaus šlamšto pašalinimas iš mokyklų ir darželių meniu – sveikintinas dalykas.
Žmonės nemėgsta draudimų ar tam tikros kontrolės, bet jei kalbame apie vaikų sveikatą, tinkama mityba labai svarbu, kitaip turėsime vis daugiau vaikų, sergančių II tipo cukriniu diabetu.
Greičiausiai tėvai, kurie nusiteikę prieš šią reformą, patys mažai rūpinasi savo sveikata.
Bėgimas – vis populiaresnis
– Kiek fizinio aktyvumo reikia eiliniam žmogui, norinčiam gerai jaustis? Ką patartumėte rinktis? Kaip mankštintis ar sportuoti?
– Nustatyta, kad žmogui per savaitę užtenka apie 150 minučių nedidelio intensyvumo fizinės veiklos, jeigu kalbame apie sveikatinimąsi. Jeigu fizinis krūvis intensyvesnis, trukmė turėtų atitinkamai mažėti.
O kuo užsiimti – labai individualu. Manau, reikėtų rinktis tai, kas sukelia geras emocijas, nereikėtų nieko daryti per prievartą. Vieniems tai gali būti bėgimas, važinėjimas dviračiu, riedučiais, kitiems – tinklinis, krepšinis ar tenisas ir t. t.
Tiesa, iš fizinės veiklos norint gauti maksimalią naudą, patartina porą kartų per savaitę atlikti viso kūno jėgos pratimus. Daugelis tyrimų rodo, jog jėgos ugdymas turi daug privalumų žmogaus sveikatai, ypač vyresniame amžiuje.
– Kokie bėgimo privalumai? Kokie procesai vyksta bėgant? Kaip manote, ar esame bėgiojanti tauta?
– Didžiausias bėgimo privalumas – nereikia specialaus inventoriaus, įrangos ar patalpų. Turbūt nėra nė vieno sveiko žmogaus, kuris nebūtų vienoje ar kitoje situacijoje bėgęs: vaikai pradeda vaikščioti, vėliau ir bėgti, ypač žaisdami tam tikrus žaidimus. Vėliau vieniems bėgimas lieka hobiu, o kitiems užtenka bėgti, kad suspėtų į autobusą.
Vieniems bėgimas lieka hobiu, o kitiems užtenka bėgti, kad suspėtų į autobusą.
Džiugu, jog Lietuvoje bėgimas išpopuliarėjo tarp eilinių žmonių. Ne žiemos metu retas savaitgalis, kad kur nors Lietuvoje nevyktų bėgimo varžybos ar maratonas. Anksčiau juos buvo galima ant pirštų suskaičiuoti.
Geriausias stimulas – varžybos
– Pats treniruojate vaikus. Kaip motyvuojate jaunąją kartą, kuriai, atrodytų, nieko nėra įdomiau už išmaniąsias technologijas?
– Išties ne kiekvieną vaiką pavyksta įtikinti bėgioti po miškus įvairiu oru, bet tiems, kurie gali ir nori tai daryti, geriausias stimulas yra varžybos.
Tuomet jie turi tikslą gerinti savo rezultatą, aplenkti varžovą. Turinčius potencialo vaikus stengiamės vežti į tarptautines varžybas, tai juos dar labiau motyvuoja. Žinoma, svarbi ir pati bendravimo su vaikais forma.
– Esate dvimečio vaiko tėtis. Kaip sveikatinti, mankštinti ar grūdinti tokio amžiaus mažylius?
– Tokio amžiaus vaikams tereikia leisti aktyviai žaisti, daugiau judėti lauke, gryname ore. Jiems nereikia specialių mankštų, viskas per žaidimus, ropojimą, bėgiojimą, lipimą, daiktų kilnojimą ir pan.
Vaikai natūraliai užsiima reikiama fizine veikla, svarbiausia, suteikti jiems sąlygas ir kiek įmanoma dažniau leisti būti gamtoje.
– Kaip pats pailsite po darbų? Kaip pasisemiate įkvėpimo naujai dienai?
– Norėdamas pailsėti po darbų neretai pasivaikščioju pajūriu, mėgstu atgauti jėgas pirtyje.
