Gamtos darželio, kuris gyvuoja jau 5 metus, "Po smilgom" kūrėja Milda Jankauskienė teigia, kad ne tik galima, bet ir privaloma užtikrinti saugumą gamtoje.

– Gamtos darželis veikia jau 5 metus. Kokie jo išskirtiniai ugdymo bruožai?

– Mums svarbu sudaryti sąlygas vaikų visapusiškam ugdymui(si). Metodai, padedantys puoselėti jų vidinę motyvaciją, natūralų žingeidumą suteikiant laisvę, kaip ir saugiai prieraišus ir empatiškas ryšys tarp vaikų ir auklėtojų – mūsų filosofijos esmė. Mums svarbu, kad visa tai telpa dviejuose žodžiuose – vaikas gamtoje. Tačiau kokybiškas vaiko ugdymas gamtoje mums yra ne tik tikslas, bet ir vertybė.

Tikime, kad svarbiausias vaiko kompetencijas galime ugdyti stebint metų laikus ir žaidžiant miške, lakstant ir šokant pievoje, einant į žygius, patiems pasigaminant žaislus ir diskutuojant apie atsakingą vartojimą, eksperimentuojant, skaitant ir skaičiuojant, muzikuojant ir vaidinant, puoselėjant darželio bendruomenę, sveikos gyvensenos įgūdžius, šventėse ieškant prasmės ir autentiškumo, vertinant natūralumą, emocijų tikrumą. Auklėtojos vaikams suteikia ypatingą galimybę augti sveikesniems, fiziškai stipresniems, kūrybiškiems, gerbiantiems gamtą ir šalia esančius žmones, vertinantiems bendrystę. Mums svarbus ir kiekvieno suaugusio, esančio šalia vaikų asmeninis augimas ir tobulėjimas, bei siekis sukurti erdvę gerą ne tik augti, bet ir dirbti. Gamtos darželyje puoselėjame pusiausvyrą tarp aktyvių ir ramių veiklų, įkvepiančios gamtos ir jaukių namų, kur šaltu metų laiku galima užsiimti ugdomąja veikla.

– Paskutiniu metu plačiai žiniasklaidoje nuskambėję įvykiai, kai iš darželio dėl priežiūros stokos išėjo mažamečiai ir atsidūrė labai pavojingose vietose. Kaip gamtos darželis užtikrina vaikų saugumą?

– Saugumo klausimui teikiame didelį dėmesį: nuolat peržiūrime ir reikalui esant atnaujiname rizikos vertinimo, prevencijos ir valdymo susitarimus komandoje. Vadovaudamiesi jais darbuotojai gali lengviau ir greičiau priimti sprendimus, susijusius su vaikų ir darbuotojų saugumu. Tai gal ir skamba grėsmingai, tačiau manome, kad visada geriau būti pasiruošusiems nei atsiradus situacijai pulti į paniką, o paskui gailėtis, kad nepadarei visko, ką galėjai padaryti, kad būtų išvengta nelaimės.

– Teigiate, kad darželis yra kaip bendruomeninė – jungianti tėvus, auklėtojus ir administraciją. Kokius klausimus sprendžiate kartu?

– Nuo pat įsikūrimo pradžios siekiame būti stipria bendruomene. Klausiame tėvų nuomonės, kaip jie vertina mūsų darbo kokybę, girdime jų lūkesčius, norus susirinkimų metu, vertiname iniciatyvas kartu gražinti aplinką, mėgaujamės būdami kartu bendrose stovyklose, susipažįstame geriau keliaudami tėvų, vaikų ir auklėtojų žygiuose, tiesiog šiltai kalbamės susibūrimuose artėjant Kūčioms.

– Kokiais kriterijais vadovaudamiesi atsirenkate komandą?

– Ir sau atskirai, ir visai komandai keliame aukštus kokybės standartus. Mums svarbu, kad auklėtojas būtų pavyzdys, įkvėpėjas, įdomi asmenybė. Vertiname darbuotojus, kurie patys siekia augti kaip asmenybės ir savo srities profesionalai, kurie stebi ir jaučia, ko reikia kiekvienam vaikui, pritaria prieraišumo teorijos principams, moka kūrybiškai vaikus sudominti būti gamtoje bet kokiu oru ir mėgautis tuo.

– Lietuvoje veikia gamtos, miško, lauko darželiai. Jie skirtingi. Kuo išskirtinis gamtos darželis?

– Išskirtinumą galima apibūdinti tiksliai žinant, kokiomis vertybėmis bei filosofija vadovaujasi kitos ugdymo įstaigos. Kitu atveju mes galime pasidalinti, kokiomis vertybėmis vadovaujamės mes ir kokia filosofija vienija žmones, dirbančius mūsų darželyje.

Skelbiamos savivaldybės, paskelbusios gripo epidemijas. Visiškai negauname informacijos apie situaciją ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Mokyklose skelbiami karantinai, o kokia situacija darželiuose? Juose karantinai neskelbiami, tiesiog didžioji vaikų dalis nevedami į darželį ir tiek. Tenka iš ne vienų tėvų išgirsti, kad kai kuriuose darželiuose grupėje šiuo laiku tik keli vaikai, nes didžioji dalis serga.

Kai kurie gydytojai viešojoje erdvėje teigia, kad vaikams pusę darželio lankymo laiko prasirgti yra visai normalu. Taip neva formuojasi imunitetas. Pasaulio sveikatos organizacija teigia, kad normalu yra ikimokykliniams vaikams sirgti 11-12 kartų per metus. Tačiau ar tikrai taip? Ar galima sirgimų skaičius sumažinti, o laiką sutrumpinti? Ar normalus toks didelis sergamumas? Ar tai tik imuniteto formavimasis? Ką galima padaryti, kad vaikai sirgtų mažiau? Natūralu, kad vaikai suserga, tai imuniteto formavimosi proceso dalis, tačiau tikrai kelia abejonių tos "normalios proporcijos".

Matydamas aktualią sergamumo problemą, Vilniuje įsikūręs Tėvystės centro gamtos darželis "Po smilgom" ėmėsi analizuoti savo darželio situaciją. Nuo šių metų pradžios pradėjo atidžiai fiksuoti, kiek vaikų darželio nelanko dėl ligos.

Norisi džiūgauti ir net stebėtis, nes darželyje, kuriame yra 20 vaikų, per sausio mėnesį ( 22 darbo dienas) darželio dėl ligos nelankė tik 5 proc. vaikų. Sausio mėn. lankomumo lape pažymėti tik 22 kartai, kai vaikai į darželį neatvyko, nes pasijuto prastai. Tai akivaizdus "nukrypimas nuo normos".

Sausio mėnuo buvo gana problematiškas su savo permainingais orais: kelios dienos, kai paspaudė šaltukas, savaitėmis vyravo drėgnas oras, vėjas, tirpstantis sniegas ir pan.

Gamtos darželio "Po smilgom" kūrėjai nuo metų pradžios ėmėsi aiškiau įvardinti, kodėl vaikai neserga: tai aplinka, grynas oras, fizinis aktyvumas, emocijos ir maistas.

Nuo pat darželio įsikūrimo pradžios vaikai vedami į lauką - bet kokiu oru. Kai kas pasakytų, kad per tokią darganą nereikia eiti į lauką, kad būtent vaikai nesušaltų ir nesusirgtų. Patirtis rodo ką kitą: grynas oras, žaidimai ir mokymasis lauke stiprina imunitetą, mažina ligų galimybes.

Niekam nekyla klausimas, kad vaikų sveikatai labai svarbu mityba. Darželio kūrėja Milda Jankauskienė be gryno oro, buvimo lauke atkreipia dėmesį ir į mitybą: "Darželyje ieškoma pačių įvairiausių maitinimo variantų, kurie priimtini tėvams, neužsifiksuojama nei ties vienu. Dalį maisto ruošiamės patys, didelį dėmesį kreipiame į ekologiškumą ir vadovaujamės kitomis naujausiomis sveikatingumo, sveikos mitybos rekomendacijomis. Pati darželio bendruomenė šiomis temomis diskutuoja, siūlo naujų idėjų."

Darželio auklėtoja Loreta Raškevičiūtė akcentuoja ir vaikų jausmų reikšmę: "Svarbu atkreipti dėmesį, kad sergama dažniau tada, kai neleidžiame vaikui tam tikrų jausmų sau jausti, tai yra, jam nemalonių jausmų. Neskirstant juos į gerus ir blogus, juk jausmų yra be galo daug. Tiesiog kai kurie yra nemalonūs. Aš galiu rinktis ką jausti. Aš pats kuriu jausmus. Mokausi juos valdyti. Mokomės jausti visus jausmus - tiek malonius, tiek nemalonius. Aš ar kitas gali jaustis kitaip toje pačioje situacijoje. Mokomės atpažinti savo ir kitų jausmus. Leidžiame sau ir kitam juos jausti ir nukreipti teigiama darnos linkme. Tam pasitarnauja mokymosi, ugdymo būdai: spektakliukai, knygų skaitymas, stebėjimai, pokalbiai, emocinio intelekto testai".

Turint šią konkrečią darželio patirtį, tiek visi tėvai, tiek darželiai ir mokyklos gali atkreipti dėmesį, kad ligos tikrai nėra vien "užklumpančios", vien užkratų nevaldomas dalykas. Labai daug priklauso ir nuo mūsų pačių, kiek mes stipriname savo ir bendruomenės atsparumą ligoms labai paprastomis priemonėmis. Juk vaikų ligos tėvams kainuoja labai daug pirmiausia emocijų, įtampų laiko ir galiausiai pinigų.

O gamtos darželis ,,Po smilgom“ tęsia ir vasario mėn. vaikų stebėjimą, fiksuoja sergamumo duomenis. Ir suprantama, mėgaujasi žiemos malonumais gryname ore, kurie ir padeda išvengti ligų. O čia praktiniai patarimai, kaip rengti vaikus einant į lauką

Festivalis pritraukė per 60 tūkst. dalyvių. D. Montvydas taip pat yra ir iniciatyvinės grupės „Už blaivią“ narys. Jos parengtas įstatymo projektas, paremtas per 60 tūkst. piliečių parašais, dabar svarstomas Seime.

– Koks buvo pirmasis Jūsų „susitikimas“ su muzika? Kaip pasirinkote šį kelią?

– Pirmiausia, matyt, mane žavėjo muzika, skambanti namuose. „Mano tėtis – buvusios roko grupės „Plackartas“ būgnininkas. Tėvai, ypač tėtis, nuolat domėjosi muzika ir jos klausė. Namuose dažnai skambėdavo Michaelo Jacksono, Freddie Mercury ir kitų to meto ryškiausių atlikėjų kuriama muzika. Matyt, svarbiausias ir pirmasis mano, kaip atlikėjo, pasirodymas buvo konkurse „Dainų dainelė“, kuriam mane paruošė darželio auklėtojos, joms už tai esu labai dėkingas. Antrasis svarbus etapas mano gyvenime – muzikos mokykla, kurioje praleidau aštuonerius metus, tačiau viešiausias mano pasirodymas įvyko 2008 metais, dalyvaujant televizijos projekte „Lietuvos dainų dešimtukas“ (kartu su Aiste Petkevičiūte), ir užimta 1-oji vieta.

– Kokius jausmus kelia prisiminimai atstovaujant Lietuvai bene svarbiausiame pasaulyje dainų konkurse „Eurovizija“?

– Sunkus darbas – tai mano kasdienybė, ir ji man labai patinka. Labiausiai mane vargina stresas, kurį patiriu dėl nežinomybės. Galiu palyginti 2012-ųjų ir šių metų dalyvavimą „Eurovizijos“ konkurse. Pirmaisiais metais mane lydėjo nuovargis dėl streso. Visai mūsų komandai daug kas buvo nežinoma, kilo įvairių klausimų. Nežinojau, ko tikėtis, ir tuo metu koncertavimo patirtis didžiosiose arenų scenose nebuvo tokia didelė. Šiais metais aš mėgavausi dalyvavimu „Eurovizijoje“, bendraudamas su publika, žiniasklaidos atstovais. Nejaučiau baimės scenoje, atlikdamas dainą nesijaudinau dėl techninių dalykų. Šie metai buvo ypatingi, jaučiau milžinišką lietuvių palaikymą, tai mane labai džiugino, labai tai vertinu ir esu dėkingas už tai.

– Daugelis žmonių jus vertina ne tik kaip puikų autorių, atlikėją, tačiau žavisi ir Jūsų asmenybe. Kokiomis svarbiausiomis vertybėmis vadovaujatės savo gyvenime?

– Manau, didžiausios gyvenimo vertybės ateina iš vaikystės, iš tėvų, senelių rodomo pavyzdžio. Ir sulauki, kai tas vertybes tenka pačiam patikrinti. Visuomet sakiau, kad mes, žmonės, dažnai apsigauname pasitikėdami akimis, „formomis“, kurias matome, galvodami apie materialius dalykus. Mes negalime pamiršti tikrųjų, pamatinių vertybių. Nepaisant to, kad aš didžiąją laiko dalį praleidžiu kartu su muzika, savo studijoje, koncertuose, bet visada svarbiausia man yra šeima, mano dukrytė, žmona. Šie man brangūs žmonės visada šalia, nesvarbu, kas nutiktų, jie supranta, išklauso. Kaip atlikėjui, man labai svarbu, kokį indėlį klausytojams palieku savo muzika, ką ir kaip kalbu. Vertybės, sumuojant šiuos svarbiausius dalykus, būtų atsakomybė, būtina žinoti, kad esame ne vieni šiame pasaulyje ir turime būti atsakingi už savo elgesį. Dažniau turėtume pagalvoti apie kitus, tai suteikia daug laimės. Tuo vadovaujuosi kūryboje ir asmeniniame gyvenime.

– Esate vienas iš iniciatyvos grupės „Už blaivią“ narys, kuri inicijavo parašų rinkimą, kad būtų griežtinamas alkoholio prieinamumas ir uždrausta jo reklama. Buvo surinkta per 60 tūkst. piliečių parašų. Kodėl prisijungėte prie šios iniciatyvos?

– Prisiminus vaikystę, šeimoje, kurioje aš augau, patyriau pavyzdingą auklėjimą, tačiau aplinka, kuri mane supo – kiemas, bendraamžiai, rajonas, kuriame gyvenau, – mane supažindino su kitokio gyvenimo realybe. Teko matyti daug geriančių žmonių, aplink besimėtančių švirkštų. Visada mačiau, kokią žalą, ypač jauniems žmonėms, jų šeimoms daro šie reiškiniai. Blogiausia, kad žmonės nevaldo savęs, gali pakelti ranką, baisiausia – ir prieš mano vaiką. Tarp tokių žmonių buvau ir aš.

Turėdami tokios patirties iš aplinkos, žmonės turi dvi galimybes gyvenime: padaryti išvadas ir rinktis teisingą gyvenimo kelią, taip auklėjant ir savo vaikus, arba nesugebėti tam atsispirti ir tapti vienu iš jų. Visi šie procesai, vykstantys aplinkui mus, turi būti kontroliuojami.

– Kaip jaučiasi atlikėjas, dovanodamas savo energiją, muziką neblaiviai publikai ir kaip – blaiviai?

– Viskas turi turėti ribas, privalome išlaikyti etiką. Pavartoję alkoholio žmonės tampa labai drąsūs, džiaugiuosi, kad neteko to patirti, tačiau iš kolegų patirčių būta visko: ir necenzūrinių skanduočių, įvairių gestų, kurių tikrai neleistų sau blaivus žmogus. Aš dainuodamas galvoju, kad visi noriai manęs klauso, jaučiu, kaip meilė ir geros emocijos tvyro aplinkoje. Taip stengiuosi sukurti pozityvią energiją. Aš, kaip atlikėjas, įvairiose situacijose galiu būti aktorius, vedėjas ir atlikėjas, bet esu tikras, kad klausytojams tai pat nėra malonu būti šalia neblaivių asmenų, jaustis nesaugiai.

Džiaugiuosi galėdamas dovanoti savo atliekamą muziką išskirtinio, didžiausio blaivaus festivalio šeimoms „Naisių vasara“ klausytojams. Matau, kad blaivūs renginiai vis labiau plinta, juose šeimos su vaikais gali dalyvauti be jokios baimės, kad jų vaikams nutiks kažkas negero. Atžalos mato gražius pavyzdžius, teigiamą, linksmą, laimingą laiko leidimą be alkoholio, kad tai yra įmanoma. Tuo labai džiaugiuosi.

Dažnai lankausi mokyklose su priklausomybių prevencijos ir sveiko, laisvo, sėkmingo bei laimingo gyvenimo vizijos formavimo programa, per savaitę susidaro kelių tūkstančių vyresnių klasių moksleivių auditorija. Tačiau išsakyti mintis apie mokyklų, mokytojų, mokinių situaciją pirmiausia įpareigoja KTU ilgamečio direktoriaus Bronislovo Burgio istorija.

Tai tam tikro vertybinio kelio krizės istorija. Krizė reiškia ir galimybę, apsisprendimą. Kokiu keliu mes pasuksime, eisime? Ar bendrai prisiimtų taisyklių laužimo, dar didesnio chaoso, psichinės nesveikatos, patyčių mokyklose ar darnos, stiprių vertybių link?

Neseniai rodyta LRT laida „Specialus tyrimas“ taip pat analizavo šią problemą, kad mokytojai neretai mokinių yra tiesiog terorizuojami iš jų tyčiojamasi. Klientas visada teisus. Tačiau norėtųsi atkreipti ir į to „teisumo“ pirmines priežastis, kurios puoselėja šią iškreiptą situaciją. Tam labai pasitarnavo liberalių politikų įvesta krepšelių sistema. Kaip jau minėjau, aplankau daugybę labai įvairių mokyklų – tiek miestų, tiek kaimų. Tai su bendru vaizdu gana artimai susipažinau. Beje, mokyklos labai skiriasi savo tvarka, atmosfera, mokinių santykiais.

Įvedus krepšelių sistemą prasidėjo įnirtinga kova dėl klientų – mokinių. Pirmiausia labai nukentėjo kaimų mokyklos. Miestuose taip pat vyksta nesveika konkurencija tarp ugdymo įstaigų. O kas čia blogai? Juk konkurencija skatina pasitempti, gerina kokybę. Nieko panašaus. Neretai mokyklose kiekvienas mokinys yra aukso vertės, nuo jo priklauso, ar mokykla bus uždaryta, mokytojai jau visam likusiam gyvenimui rizikuoja likti be darbo. O jei mokykloje gana nemažas mokinių skaičius, tai kiekvienas mokinys atneša tam tikrą pinigų dalį. Tai tinkamiausia terpė mokiniams nesiskaityti su mokytojais, mokyklos vadovams glaistyti įtampas, nesveikus santykius, nes jei ne, visi nukentės.

Tokia padėtis yra įkaitų situacija. Ir tokios įstaigos nebeatlieka pagrindinio uždavinio – vertybinio ugdymo. Žinių rezultatai tai pat labai prastėja, nebent specialiai pakelia pažymius tam, kad iškreiptai palaikytų mokyklos rezultatų dar pakenčiamą lygį.

Vienoje Panevėžio mokykloje mokyklos direktorius norėjo įrengti ugdymo įstaigoje rūkomuosius, kad mokiniams nereikėtų vargti ir bėginėti už mokyklos teritorijos parūkyti. Logiška, juk klientams reikia sudaryti pačias palankiausias sąlygas. Beje, mokyklos direktorius B. Burgis turėjo kitokią viziją ir bendrai mokyklos, mokinių ir tėvų laisvai prisiimtas taisykles, kurios tarnavo visų naudai. Tai rodo mokytojų, tėvų ir moksleivių atsiliepimai.

Tačiau situacija kiek kitokia. Švietimo biurokratai siuntinėjo komisijas į šią švietimo įstaigą, vyksta ikiteisminis tyrimas. Išdrįsk pasakyti mokiniui: „Jei nesilaikai bendrai prisiimtų taisyklių, teks palikti mokyklą“ – tai jau bus psichologinis smurtas, šantažas. Už tai gresia griežta atsakomybė. O dar jei tėveliai įtakingi ar dirba teisėsaugos srityje (taip teigiama apie padavusius į teismą B. Burgį), tai jau jų vaikeliai (klientai) tampa visai nepajudinami. Bet kokią kalėjimo sistemą tokie tėveliai gali sukurti, kai nesilaikoma visų prisiimtų taisyklių, o sugalvojamos savo. Kur nuves mokyklą, visuomenę tokios – kalėjimo “vierchų“ – taisyklės?

Tokie tėvai, kurie nori kolonijos taisykles pritaikyti ir savo vaikams, mokykloms, patys užsitraukia gėda visam gyvenimui ir sugadino ateitį į pasaulį išleidžiamam vaikui –duoda iškreiptą gyvenimo ir teisingumo viziją. Tačiau tai yra klausimas ir visos švietimo sistemos. Koks jos tikslas? Svarbiausia prieš egzaminus prikišti žinių ar ugdyti laisvą, sąmoningą ir atsakingą žmogų gyvenimui? Šiandien akivaizdu, kad einama būtent žinių prigrūdimo keliu , o ne ugdymo.

B. Burgio grėsminga istorija – tai ne tik vieno žmogaus istorija, tai net ne švietimo sistemos problemų istorija, tai visos visuomenės krypties klausimas. Kiek kiekvienas iš mūsų prisidėsime, kad jis būtų išspręstas visos visuomenės naudos, klestėjimo, o ne kolonijų „vierchų“ naudai? Taikliai dr. Aurelijus Veryga šią situaciją apibūdino: „Kai neliks burgių, liks tik smurgiai“. Net baisiau, liks tik „zekai“. Mus tai tenkina?

Vienas žymiausių Lietuvos bardų, kompozitorius Andrius Kulikauskas – nuolatinis festivalio visai šeimai „Naisių vasara“ dalyvis. Kasmet blaivaus festivalio žmonėms savo dainas dovanojantis atlikėjas džiaugiasi plintančiomis blaivybės nauja mada, stipria banga bei idėjomis ir kviečia daugiau dėmesio skirti kultūrai.

– „Naisių vasaroje“  dalyvausite jau ne pirmus metus. Kuo jums ypatingas šis festivalis?

– Kiekvieną kartą atvykęs į festivalį stebiuosi vis gražėjančia aplinka ir bendruomenės pozityvumu. Čia smagu koncertuoti ir dėl to, jog šalia nesišlaisto „ereliai“ su  plastmasiniais „bambaliais“. Tai traukia vėl ir vėl grįžti į Naisius.  
Kuomet daugumoje renginių vyrauja alkoholio propaganda ir vartojimas, „Naisių vasara“ visiškai jo atsisakė ir kasmet sulaukia vis daugiau lankytojų. Jau ir kitos savivaldybės ima pavyzdį ir rengia šventes be alkoholio. Ką tai sako apie mūsų visuomenę?

Prieš keletą metų įvykęs pirmasis „Naisių vasaros“ festivalis įrodė, kad Lietuvoje galime ir mokame švęsti be alkoholio. Tai renginys, kur šeimoms nereikia su baime akyse ganyti savo atžalų, ir į kurį turėtų lygiuotis visi Lietuvos miestai. Mūsų šalis jau seniai subrendo blaivybei – tereikia sistemingai tęsti M. Valančiaus pradėtą sąjūdį. Alkoholizmas – rimta problema, kuri turėtų būti sprendžiama vyriausybiniu lygiu. Juk pagal alkoholio suvartojimą vienam gyventojui pasaulyje esame treti! Tad čia turėtų stipriai pasistengti jaunąją kartą auklėjanti švietimo sistema.

– Festivalis kviečia sugrįžti į kaimą. Ką kaimas reiškia jums?

– Kaimas man yra tikroji Lietuva. Pamenu, dar gyvenant Plungėje teko piemenauti – kol kiemo draugai vaikydavo kamuolį, aš žygiuodavau paskui karvę. Tuo metu tai buvo kančia, tačiau dabar suvokiu, kiek daug turėjau vaikystėje. Nuo 19 metų beveik visas vasaras praleidau Plateliuose, ten atostogaudavo ir mano vaikai.

Koncertuojant provincijose graudu matyti emigracijos pasekmes – užkaltas langines, apleistas sodybas. Ir nors kaimas keičiasi ne į gerąją pusę, yra vietovių, kurias aplankius net žadą užtraukia – visur švaru, išpuoselėta, žydi gėlynai. Viskas priklauso nuo vietinių bendruomenių – jei žmogus turės darbą ir galės išlaikyti šeimą, jis tikrai neemigruos. Juk šeima – tarsi mikrovalstybė. Tik reikia, kad valdžia padėtų jai tapti pilnaverte.

– Lietuvoje kultūrai trūksta finansinės paramos. Kas, jūsų nuomone, turėtų imtis iniciatyvos keičiant situaciją?

Šiuo metu Lietuvos kultūra – pamotės vietoje. Skirstant valstybės lėšas daugiau reiktų duoti regionams – jie vietoje geriau žino, ką ir kur užlopyti. Ypač sunki menininkų padėtis. Juk liūdna, kai rašytojas kelis metus rašo romaną ir turi nuolat galvoti, kaip išgyventi iš pensijos. Lietuvoje profsąjungos tebėra gemalo stadijoje ir imituoja demokratines valstybes. Kuomet jos bus tvirtos ir vieningos, gyvenimas palengvės ne tik menininkams.

– Savo muzika džiuginate jau ne vieną dešimtį metų. Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas?

– Kiekvienas meno žmogus turi individualų priėjimą prie proceso. Manyje tai vyksta spontaniškai, ir tikiu, jog kažkas viską diktuoja iš viršaus.

Šiandien, be alkoholio ir tabako į baisiai ardančių žmonių sveikatą, Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, kaip pagrindinės žmonijos žudikės stoja nesveika mityba ir fizinio aktyvumo trūkumas. Tad šįkart apie vieną iš jų - sveiką maitinimąsi.

Pirmiausia su humoru pradėsiu, kad vienas leidinys apie mane, gaila, parašė netiesą, kad aš visada gyvenu sveikai. Tikrai ne visada, o to ir nereikia. Svarbiausia, kad didžiąją gyvenimo dalį gyventume sveikai. To pakaktų, kad visuomenėje prasidėtų akivaizdūs statistiniai pokyčiai, sveikatos banga. Tai tinka ir siauresne prasme - kalbant apie mitybą. Nereikia skrupulingai drebėti, kad tik nesuvalgius nei truputėlio nelabai sveiko maisto. Tokius net sveikos mitybos propaguotojas daktaras Herbertas Šeltonas yra pavadinęs „skrandžio vabalais", kurie net pavalgę vis galvoja, kad gal čia kažką netinkamo suvalgiau.

Neseniai teko bendrauti su viena dietologe, kurios pažiūros tikrai dar gana pasenusios ir neatitinkančios šiandieninių realijų. Pažiūrėjus į jos išvaizdą, tai nelabai norisi tokia dietologe sekti. Tačiau tokios ekspertės nuomonė apie save - išskirtinė ir vis pabrėžianti, kad tai mokslu pagrįstos žinios: „Mano akademinė valanda kainuoja 400 Lt, pagal mano kategoriją". Tikrai sunkioji kategorija, bet kokia įtaka tokių sunkiasvorių dietologų realiam žmonių maitinimuisi? Tokie dažniausiai gali pasakyti (už 400 lt), kad mityba bloga, bet įkvėpti žmogų pasikeisti, sveikai maitintis - sunkiai tesiseka.

Paskutiniais metais akivaizdus vis didėjantis susidomėjimas sveika mityba. Viena žmonių dalis visiškai nekreipia dėmesio ką valgo, tačiau formuojasi ir ta kritinė masė, kuri atsakingai ieško informacijos ir keičia savo mitybos įpročius.

Šiandien akcentuojama ne tik sveika mityba, bet sveikas maitinimasis kaip visuma. Ne tik ką dedame į burną, bet ir kaip, su kuo, kur auginta, kaip gaminta, kiek apdorota ir t.t. Per paskutinį amžių maisto produktų apdorojimas įgavo tokį pagreitį ir apdoroto maisto suvartojama tiek daug, kad tai pasauliniu mastu sukelia lėtinių ligų pandemiją. Sparčiai didėjantis nutukimas besivystančiose šalyse ateityje turės dramatiškų pasekmių.

Ne tik ekspertai, bet praktikai

Nesu nei vegetaras, nei abstinentas, nei žaliavalgis griežtąja prasme, bet taip pat nesu ir mėsos bei alkoholio (kultūringas) vartotojas. Mėsos, vištienos, kiaušinių, žuvies mano racione vos keli procentai (daugiausia iš jų - žuvis, kiaušiniai). Gryno alkoholio kiekis per metus - itin mažas. Beje, esu kraujo donoras, davęs daugiau nei 25 kartus. Objektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad duodant kraujo, vienu metu hemoglobinas buvo nukritęs iki mažesnės ribos nei būtina ir negalėjau duoti kraujo (donorui turi būti kiek aukštesnė hemoglobino koncentracija: moterų - 125 g/l, vyrų - 135 g/l).

Visiškai nepateisinamas vegetarų (dėl religijos), kai kurių gydytojų vien gąsdinimai, kad būtina valgyti mėsą (ypač vaikams) vietoj to, kad pamokius pritaikyti maitinimąsi tokį, kuris būtų pilnavertis ir patenkintų būtinus sveikos mitybos poreikius. Suprantama, kad vegetarinis maitinimasis dar nebūtinai reiškia sveikas. Labai skiriasi vegetarizmas kaip sveikatingumo forma ir vegetarizmas dėl religinių pažiūrų.

Dogmatizmas blogai - tiek tų „ekspertų" diletantų, kurie skalambija, kad vegetarams būtinai kažkokių medžiagų pritrūks, tiek naujų teorijų apie maisto derinimą, kai kurių grūdinių kultūrų nevartojimą, nes ten daug gliuteno ir pan. Reikalinga visuminio požiūrio ir individualaus pritaikymo kombinacija. Vieniems tinka viena, kitiems - kita. Negalima suabsoliutinti jokių tyrimų, tame tarpe ir pagrįstų mokslininko prof. Colin Campbell.

Neabejotina, kad šiandieninis žmogus gyvulinių baltymų (mėsos, paukštienos, kiaušinių) suvartoja per daug, pienas neretai yra bevertis ar net žalingas (galvijų auginimo sąlygos, pašarai, antibiotikai, virinant žūna ne tik užkratai, bet ir maistinė vertė). O ta maisto dalis, kuri žmonių vartojama kaip augalinė ir dar per daug, taip apdorojama, kad neretai pasidaro kaip ir visiškai bevertė šiukšlė.

Sveika, skanu, pigu

Manau, kiekviena maitinimosi sistema turi tą sveikumo grūdą: pavyzdžiui, „lėto maisto", kad maistą valgyti vietinį, puoselėti senąją, sveikąją vietos kulinariją ir pan. (prie to daug prisideda Žolinčių akademija). Verta dėmesio ir „intuityvaus valgymo" sistema, kad reikia prieš valgant nurimti ir įsiklausyti, ko dabar aš tikrai noriu. Valgyti daugiau pagal sezoną - tai pigiau ir sveikiau. Iš žaliavalgių taip pat galima daug ko pasimokyti (receptas pabaigoje).

Produktų derinimo, nemaišymo teorija - taip pat neverta suabsoliutinti. Ne vienas esame pajutę, kaip jaučiamės primaišę labai daug produktų ir, svarbiausia, jų padauginę. Kai ko tikrai neverta maišyti. Kita vertus, jei skrandis neprikišamas per daug ir sunkaus maisto, beje, jis sugeba atsirinkti kas ten sumaišyta ir maistą virškinti.

Tačiau pagrindinė problema yra perteklinis maitinimasis, nutukimas. Buvau nustebęs, kai apsilankęs kitame prekybos centre, nei dažniausiai perku, neradau tos duonos, kurią pastoviai perku (ją renkuosi, nes sudėtyje nėra cukraus), ieškojau pirkti kitos rūšies. Pasirodo, visos kitos pridėtos cukraus. Beje, dabar cukrus ne tik arbatoje, bet ir žuvyje, ir kur tik benori...

Ir baigiant belieka paneigti tuos teiginius, kurie sako, kad seniau daug valgydavo ir sveiki buvo. Valgydavo tikrai žymiai mažiau bendroje sumoje turintį kalorijų maistą ir dar žymiai daugiau fiziškai dirbdavo. O dar turėkime mintyje advento ir gavėnios griežtus pasninkus (ne tik be mėsos, bet ir be pieno produktų). Baltų miltų pyragas (ne tortas) būdavo šventėms, šiandien saldūs ir riebūs pyragėliai kelis kartus per dieną. Taigi iš tradicijos perimkime tai, kas gera ir išmeskime tai, kas taisytina.

Žalias Juozo kokteilis: į trintuvą (blenderį) 3 bananai (arba mirkytos datulės, razinos); sauja spanguolių (arba šaltalankių, puse citrinos ir pan.); sauja krapų, petražolių, saliero stiebų, saulėgrąžų arba kviečių daigų, špinatų, kiaulpienių ir pan. - pasirinktinai pagal sezoną; truputis imbiero; stiklinė vandens. Esmė - suderinti žalėsių, saldėsių ir rūgštumo santykį. Mėgaukimės į sveikatą.