Visiems jis mielas, be ceremonijų kalbinamas“, – taip literatūros kritikas Valentinas Sventickas apibūdino poetą, vertėją, Nacionalinės (1996), „Poezijos pavasario“ (1991), Jotvingių (2001) ir daugelio kitų premijų laureatą Joną Strielkūną.

Beveik įprasta, kad žmonės, turintys meno polinkių, gyvena kitokį gyvenimą: ryškesnį, spalvingesnį, emocingesnį. Tačiau J. Strielkūno biografija stebėtinai paprasta.

Pirmieji kūrybos žingsniai

Gimęs Putauskų kaime, jis baigė Vabalninko vidurinę mokyklą. Po mokyklos buvo įstojęs mokytis pedagogikos, tačiau mokslų nebaigė ir grįžo dirbti į Vabalninką – į laikraščio redakciją. Iš jos po trejų metų buvo pašalintas už apolitiškumą, kai pats dalyvavo ir aprašė Žolinės šventę.

Po šio nutikimo perėjo dirbti į „Panevėžio tiesą“ – tai galima vadinti vaikiškos Jono svajonės išsipildymu. Juk kažkada Panevėžys atrodė didžiausias miestas, o ir pastatą, kur pasirodydavo laikraščiai, iš kurių žmonės viską sužino, būsimas poetas gerai atsiminė.

Apie Vilnių ar Kauną vaikystėje net nemąstė, šie miestai atrodė tolimi, nepasiekiami, o Panevėžys – tikras miestas, iš kurio tėvai kartais parveždavo kiškio pyrago. Galiausiai J. Strielkūnas vis dėlto atkeliavo į Vilnių, čia jis praleido nemažą dalį savo gyvenimo ir 30 metų su pertraukomis dirbo leidinio „Literatūra ir menas“ redakcijoje. Sutapimas, kad tuo metu ten darbavosi nemažai iš Biržų krašto kilusių rašytojų.

Atsikraustęs į Vilnių, J. Strielkūnas neturėjo, kur apsistoti, tad laikinai gyventi jį buvo priėmęs poetas Paulius Širvys. Kaip tik čia, bendroje virtuvėje, jis susipažino su būsima žmona Janina, tuo metu studijavusia mediciną. Pora susituokė ir kiek vėliau persikėlė į Rašytojų sąjungos skirtą butą, kuriame pragyveno apie tris dešimtmečius ir užaugino porą vaikų.

Drauge: poetas su žmona Janina. Vilnius, 2004 m. / Z. Baltrušio nuotr.

Vertimai ir redagavimas

Nuo 1958 m. rajono laikraštyje pradėję rodytis eilėraščiai buvo pirmas žingsnis į penkiolika poezijos rinkinių. „Pradėjau rašyti apie tėviškės, namų ilgesį (lankydamas mokyklą jis gyveno Vabalninke, maždaug 15 km nuo namų, – aut. past.), pirmąją meilę ir buvau suniekintas, nusiųstas į komunizmo statybas, Volgos–Dono, Karakumų kanalus ir pan.“, – vėliau savo kūrybos pradžią atsiminė poetas.

Iš nevilties, kad jo poezija kitiems atrodo netinkama, bandė rašyti jaunatviškus romanus. Vėliau, jau sulaukęs brandaus amžiaus, prisipažino, kad proza – ne jam, sunku grįžti prie nebaigto teksto kitą dieną – jis atrodo esąs svetimas.

Prie redaktoriaus stalo prisėdo dar jaunystėje, paskatintas Vlado Šimkaus. Kiek vėliau prisiminė: „Ir nuvedė pas Reimerį (poetas Vacys Reimeris, leidinio „Literatūra ir menas“ vyr. redaktorius 1949–1969 m., – red. past.), kai atvažiavau į Vilnių. Reimeris – ai, sako, poetas, išsiblaškęs, dar ir nebaigęs aukštojo, korektūros nepaskaitys, na gal mėnesį bandomajam laikotarpiui... O kai pradėjau skaityti, skaičiau kažkiek metų.“ J. Strielkūnas buvo atidus kalbos redaktorius – klaidų ieškotojas, visada pastebintis netaisyklingai parašytą žodį, nors buityje buvo gana netvarkingas; vis dėlto savame chaose visada rasdavo kur ką padėjęs.

Nuo 1978 m. daugiausia užsiėmė vertimais: iš rusų, anglų, latvių, rumunų ir kt. kalbų. Vertė tokius rašytojus kaip Borisas Pasternakas, Janis Rainis, Fiodoras Tiutčevas, Ana Achmatova. Kai ką versdavo pats sau – dėl smagumo, be jokio užsakymo. Redakcijoje, atsilaisvinus vietai, perėjo į Eugenijaus Matuzevičiaus vadovaujamą grožinės literatūros skyrių, kur susipažino su vertėjo darbu: „Reikėjo versti tadžikų ar kitų „broliškų“ respublikų poetų eiles, kartais visišką šlamštą. Kai taip pasakydavau Eugenijui, jis nusijuokdavo: „O tu versk ir pagerink.“ Taip ir dariau, kad nors kiek žmoniškiau atrodytų.“

Vėliau, E. Matuzevičiui išėjus į pensiją, skyriaus vadovo pareigas perėmė J. Strielkūnas. Tai buvo aukščiausias jam, ne partijos nariui, įmanomas postas. Tačiau neapsikentęs nuolatinių raginimų stoti į partiją, J. Strielkūnas iš redakcijos kuriam laikui išėjo. Jį gelbėjo ir pragyventi padėjo tai, kad jau tada buvo atkreipęs į save leidyklos dėmesį kaip puikus vertėjas.

Kalbomis poetas susidomėjo anksti – kai tėvai nupirko vadovėlį, dar prieš prasidedant mokslams išmoko visus angliškus žodžius, tik, kaip pats vėliau juokėsi, nepamąstė apie transkripciją – žodžius tarė taip, kaip jie parašyti. Nustebo išgirdęs, kad stalas angliškai – tai visai ne table, o teibl.

R. Rakausko, A. Baryso nuotr.

Neviešoji gyvenimo pusė

Apie asmeninį gyvenimą J. Strielkūnas kalbėti nemėgo, daugiau yra pasakojęs tik apie vaikystę, jaunystės dienas. Apie giliau nei išorinis apvalkalas esantį pasaulį daugiausia galime suprasti iš eilėraščių. Interviu ar pasisakymų spaudoje negausu, nors apie jį ir jo kūrybą išleista net keletas knygų. Ko ilgėjosi, kuo žavėjosi ir kuo alsuodavo, dažnai galima išskaityti poeto ketureiliuose – būtent tokią eiliavimo formą jis labiausiai mėgo.

Reimeris – ai, sako, poetas, išsiblaškęs, dar ir nebaigęs aukštojo, korektūros nepaskaitys, na gal mėnesį bandomajam laikotarpiui...

Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugoma gausybė J. Strielkūno rankraščių, daugumą vyro archyvo muziejui perdavė žmona Janina, – nuo pirmųjų paauglystės metais primargintų plonų sąsiuvinių iki jau sulaukus brandaus amžiaus sunkiai įskaitomu raštu prirašytų.

„Savo eilėraščius rašau ant paprastų lapų, kai naftos bazėje dirbau (kurį laiką J. Strielkūnas darbavosi Panevėžio naftos bazės buhalterijoje, nes buvo baigęs buhalterio kursus, – aut. past.), rašiau ant benzino kvitų, arba į sąsiuvinį rašau, ten juodraščiai, pribraukyta, pats neperskaitau kartais, o paskui perrašau į knygutę, kad nepamesčiau“, – yra pasakojęs J. Strielkūnas.

Keletą tokių visur kišenėje nešiojamų knygučių yra pametęs – tie eilėraščiai, deja, liks nežinomi. Eilės atsirasdavo tarsi iš nieko: yra sakęs, kad rašyti užsinori kaip valgyti, tuomet sėda ir greitai kažką parašo. J. Strielkūnas atsakingai žiūrėjo ne tik į korektoriaus, vertėjo, bet ir į poeto darbą, nepamiršdavo žodžio kirtį pasitikslinti žodyne, nes pats sakė, kad aukštaičių, iš kur pats buvo kilęs, kirčiavimas prastas.

R. Rakausko, A. Baryso nuotr.

Mažiau žinoma rašytojo pusė – humoro jausmas, kuris kartais išsiliedavo humoristinėmis eilėmis. Tiesa, šis jo bruožas liko mažai atskleistas, nes poetas tokių eilėraščių knygon nesudėjo.

Dėl draugiško, paslaugaus būdo jis buvo mėgstamas kitų rašytojų. Artimai bendravo su One Baliukone, Marcelijumi Martinaičiu, Romualdu Granausku. Kai kuriems iš savo bičiulių rašytojų yra parašęs eilių. Pavyzdžiui, P. Širviui yra paskyręs net keletą eilėraščių, vieną – sužinojęs apie jo mirtį.

Post scriptum

Iš vasaros rožių, iš rudenio purvo,

Iš pirmojo žiedo skaisčiausios šalies,

Iš speigo, kuris kaip degtinė nupurto,

Iš džiaugsmo beribio, kančios didelės,

Iš kūdikio juoko, iš kosulio sauso,

Iš mirkstančio javo, iš miestų grūsties

Aš kūriau eiles ir nė sykio neklausiau

Nei savo, nei jų būsimosios lemties.

Jonas Strielkūnas

S. Anglickio namuose

Pirmasis, pro kurio langus dirstelsime į vaišių stalą, – poetas, pedagogas, Žemaičių rašytojų sąjungos organizatorius Stasys Anglickis (1905–1999). Nors tuo metu religinės šventės turėjo būti pasitinkamos beveik slapta, Anglickiai minėdavo ir šv. Kalėdas, ir šv. Velykas, laikėsi visų lietuviškų tradicijų. Šeima kepdavo namuose kūčiukus, kurių reikšmę anūkei Linai senelis Stasys yra aiškinęs taip: kūčiukas – tai Saulė, o jame esantis aguonos grūdas – tai mūsų Žemė. Iš miško parnešdavo eglutę, ją puošdavo valgomais žaisliukais. Vaikams smagu būdavo tuos žaisliukus vis po truputį mažinti.

Svarbiausia asmenine švente Stasys, kurio visas vardas buvo Stanislovas, laikė savo vardines, minimas gegužės 8-ąją. Iš dukters Jolantos Anglickaitės-Šleževičienės atsiminimų aiškėja, kad, nors šeimoje per Jonines buvo minimas ir mamos Janinos vardadienis, būtent Stanislovinės, kurios sutapdavo su atšilusiais orais, tapdavo tuo traukos į Šiaulių rajone esančią Olesinės sodybą centru.

Rašytojas Stasys Anglickis. 1927 m/ Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr. 

Aplankydavo mokytoją ir poetą S. Anglickį kolegos ir giminės. Mama jau žinodavo apie užgriūsiančius svečius, tad iš anksto tam ruošdavosi, apgalvodavo vaišių stalą. Iki pat 1960-ųjų sodyboje nebuvo elektros, neturėjo Anglickiai ir šaldytuvo, todėl maistą ruošdavo tą pačią dieną. Prieš tai dar tekdavo susipirkti produktus, o tai irgi nebuvo taip paprasta, kaip šiomis dienomis.

„Baltus, aukštos kokybės miltus dažniausiai pirkdavome iš spekuliantų, kurie didelius kiekius prekių gabendavo iš Rygos. Daug ką pirkdavome Kuršėnų turguje, jei ko negaudavome – Šiauliuose /.../. Kulinarijos gaminių parduotuvėse nebuvo. Kiekviena šeima pagal savo sugebėjimus pasiruošdavo šventėms vaišes“, – užrašyti dukters Jolantos atsiminimai.

Anūkei Linai senelis Stasys yra aiškinęs taip: kūčiukas – tai Saulė, o jame esantis aguonos grūdas – tai mūsų Žemė.

Stasinėms mama iškepdavo ne vieną, o 3 ar 4 tortus, naudodamasi dar iš savo mamos paveldėta receptų knygele. Stalas buvo puošiamas gėlėmis, jomis slapčia išpuošiama ir varduvininko kėdė. Kolegos, mokyklai įsigijus sunkvežimį, atvykdavo tiesiog kėbule. Prieš sėsdami prie stalo apeidavo gražiausias sodybos vieteles, kvailiodavo, ir smagu vaikams būdavo pamatyti mokytojus visiškai kitokiu amplua. Susėdę ne tik vaišindavosi, bet ir dainuodavo, rengdavo dainų konkursus, o vėliau kildavo pašokti.

12 valandą nakties, kaip dabar įprasta per gimtadienius, varduvininką svečiai kilnodavo ant tos išpuoštosios kėdės.

Atvykdavo ir giminių, visada apsilankydavo iš tremties grįžęs brolis Petras su šeima. Stasys pasakydavo padėkos kalbą, kartais paskaitydavo savo eilėraščių. Žmona puikiai skambino pianinu, kuris kaip tik stovėjo didžiajame kambaryje. Kartais pasirodydavo ir vietiniai muzikantai. Ilgainiui Stasinės virto šeimos švente. Net Anglickiams persikėlus gyventi į Vilnių, šeima tėvelio vardinių proga visuomet susirinkdavo, dažnai vykdavo į sodą Salininkuose.

Slaptos Kūčios pas Venclovus

Šiais laikais vis dažniau rašytojas Petras Venclovas (g. 1944 m.) šv. Kalėdas pasitinka žmonos Gražinos šeimoje. Nors romanais apie partizanus išgarsėjęs autorius nelaiko savęs labai religingu, ši šventė vaikystės namuose visuomet būdavo svarbi. Gyvenimas vienkiemyje, Biržų rajone, atokiau nuo pašalinių akių, leisdavo Venclovams susėsti prie Kūčių stalo, dėl saugumo užsitraukdavo užuolaidas – tėvas buvo išrinktas kolūkio pirmininku ir negalėjo rodyti netinkamo pavyzdžio minėdamas religines šventes.

 Portretas: rašytojas P. Venclovas, 2003 m./ Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr. 

Mama kepdavo baltą ragaišį, ruošdavo visus tradicinius patiekalus: virdavo avižinį kisielių, grybus. Silkė ant stalo būdavo tik tuomet, kai pavykdavo jos nusipirkti. Tėvas Petras ir senelis Jonas vaišindavosi naminiu, pačių darytu alumi, kartais jo paragaudavo ir moterys. Prieš sėdant prie stalo Petro tėvas paprastai iškūrendavo pirtį, tad vakare, po darbų, reikėdavo spėti ne tik stalą paruošti, bet ir švariai nusiprausti. Vakare ateidavo seneliai, atsinešdavo obuolių ir kitų lauktuvių. Vietoj eglutės puošdavo iš miško parsineštą šaką. Prie šventinių patiekalų ruošos būsimasis rašytojas neprisidėdavo, tačiau po vakarienės padėdavo ir stalą nurinkti, ir indus išplauti.

Kitą dieną vaikai išeidavo į mokyklą, nes žiemos atostogos prasidėdavo tik po Naujųjų metų: taip buvo stengiamasi sumažinti „nesusipratėlių“ skaičių. Ne tik per vakarienę tekdavo slėptis nuo pašalinių akių, bet ir visą dieną išdėlioti taip, kad visur suspėtum. Pavyzdžiui, tėvai į bažnyčią eidavo klausytis ankstyvųjų mišių, kurios buvo laikomos 6 val. ryto. Vaikų į bažnyčią nesivesdavo – jie juk turėdavo kulniuoti mokytis. Jau iš vėlesnių, savo studijų, laikų P. Venclovas prisimena, kad universitete šv. Kalėdų dienomis reikėdavo laikyti svarbias įskaitas, tad studentams tai buvo įtemptas metas, jiems tekdavo sėdėti prie užrašų ir knygų, o ne prie šventinio stalo.

Naujųjų metų namuose nebešvęsdavo. Tiesa, būtent tada prasidėdavo oficialūs šventimai, mokykloje vykdavo karnavalai, bet Venclovai Naujuosius pasitikdavo ramiai, be ypatingo entuziazmo ar džiūgavimų.

Kaip ir Anglickių šeimoje, iš vaikystės P. Venclovas turbūt ryškiausiai atsimena bendravardžio tėvo vardines. Per vardines iš kaimo visuomet ateidavo sveikintojų būrys, slapčia prie durų prikaldavo išpuoštą vainiką. Motina svečius nujausdavo, tad išėjusi vadindavo visus į vidų. Ir Petrui, ir kitiems vaikams labai patikdavo žiūrėti, kaip suaugusieji švenčia. Gal todėl nuo vaikystės išlikę, kad vardo diena yra svarbesnė šventė nei gimimo. Ir dabar gimtadienius šeimos rate mini tik kas penkmetį, jubiliejinius.

 Žygis: išvyka į gamtą. S. Anglickis – trečias iš dešinės, apie 1935 m./ Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr. 

Tiesa, nevyksta didelių švenčių ir Petrinių proga, tačiau ir neužsimiršta. Jau daugelį metų Petras su žmona Gražina vis taiko paatostogauti kaip tik birželio pabaigoje ir savo vardines sutikti vis kitoje šalyje ar naujoje vietoje ir netgi pakelti šia proga tą vieną alaus bokalą. Šiaip alkoholio nevartojantis P. Venclovas vardinių proga leidžia sau pasielgti kitaip nei įpratęs. Lietuvoje likę vaikai taip pat nepamiršta tėvo šventės, visuomet paskambina, pasveikina telefonu.

K. Navako tradicijos

Negalėdamas pakęsti prievartos, poetas, eseistas K. Navakas (1964–2020) ne itin mėgo ir didžiąsias metų šventes, nes, nepriklausomai nuo nuotaikos ar kitų dalykų, jas švęsti tarsi privaloma. O ir giminę sudarė tik močiutė, tad gal nebuvo iš šeimos atėjusių gilių papročių.

Tiesa, prisėdęs tradicinių patiekalų paragaudavo, namuose bent maža eglutė šv. Kalėdoms būdavo puošiama. Vieną iš jų po švenčių nusprendus pasodinti kieme, medelis netikėtai prigijo ir žaliuoja ten iki šios dienos. Per Naujųjų metų sutikimą sulaukdavo svečių ar pats kitus aplankydavo.

K. Navakas rinkdavosi švęsti ir tokias šventes kaip rašytojo George’o Byrono gimtadienis.

Sulaukdavo garsusis Kauno poetas svečių ir per gimtadienius, mielai juos priimdavo, nors paprastą dieną aplankytas jausdavosi mažiau įpareigotas. Būdamas originalus, K. Navakas rinkdavosi švęsti ir tokias šventes kaip rašytojo George’o Byrono (1788–1824) gimtadienis, kuris minimas sausio 22 d. K. Navakas, besižavintis šio anglų poeto kūryba, nepamiršdavo kasmet surengti pasisėdėjimo namuose ir jo paminėti. Būdamas estetas ir gurmanas, padengdavo stalą su įvairiais skanėstais, atkimšdavo geros rūšies vyno ir kartu su kitais diskutuodavo apie romantizmą ir poeziją.

 Tradicija: G. Byrono gimtadienį minintis K. Navakas, apie 2008 m. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr. 

Mėgo gerus, originalius daiktus, tad namuose turėjo antikvarinių leidinių, kur lordo poezija buvo spausdinta originalo kalba, tad G. Byronas atgydavo Žaliakalnio namelyje visa savo didybe ir reikšmingumu.

Į gyvenimo pabaigą pamėgo švęsti žydiškas šventes. Išmanė, kaip jas minėti, laikėsi visų papročių, pats gamindavo tradicinius žydiškus patiekalus ir kviesdavosi kitus jų ragauti. Šios šventės jam buvo ne mažiau svarbios už lietuviškas.

Turėdamas ne tik neeilinį talentą, bet ir didelę dozę charizmos, K. Navakas retai būdavo vienišas. Tad netekdavo jam pamiršti ir dar vienos šventės – Valentino dienos. Dovanas poetas rinko atsakingai, apgalvotai – tikrai nepuldavo į pirmą parduotuvę prie kičinių prekių lentynos. Tačiau kai galiausiai išrinktoji ir užsakytoji dovana – ar tai būtų originalus papuošalas, meno kūrinys ar kas kita – atkeliaudavo, sunku K. Navakui būdavo išlaukti tos tikrosios dienos, kada reikėtų tą dovaną įteikti, jis, įsivaizduodamas kito žmogaus džiaugsmą, tą dovaną įteikdavo anksčiau.