Jurgita Kviliūnaitė | Diena.lt

T. Sinickis: buvo minčių eiti į politiką, laimė, užteko proto to nedaryti 2

T. Sinickis: buvo minčių eiti į politiką, laimė, užteko proto to nedaryti 2
– Pirmiausia noriu paklausti apie tai, kas tau pačiam dabar aktualu, t. y. kuo gyveni šiandien. Spėju, kad tai ne „Eurovizija“, kurios nacionalinėje atrankoje šiemet nusprendei dalyvauti, nors taip galėjo pasirodyti seniai apie tave girdėjusiai visuomenės daliai?

– Dabar man gan sudėtingas laikotarpis, nes turiu nuspręsti, ką daryti toliau – grįžti į verslą ar vis dėlto sutelkti dėmesį į kūrybą. Prieš metus viską mečiau ir pastaruosius dvylika mėnesių praleidau iš esmės nieko naudingo neveikdamas. Buvo minčių eiti į politiką. Laimė, užteko proto arba pritrūko ryžto – dar nežinau. Dabar įrašinėju albumą, kuris turėtų pasirodyti vasarį arba kovą.

– O, tai labai geros žinios tavo gerbėjams! Beje, kad jau apie tai prakalbome... Man atrodo, gana unikalu yra tai, kad į tavo koncertus renkasi dažniausiai ta pati publika. Kitaip tariant, susidaro įspūdis, kad tu turi savo tikslinę auditoriją ir į ją orientuojiesi rengdamas koncertus.

– Taip, publika gana lojali. Bet norėčiau pažymėti, kad aš labai atsakingai rengiuosi kiekvienam koncertui. Todėl spėčiau, kad nuo 2015-ųjų mažai ką nuvyliau. Natūralu, kad atsakingas pasiruošimas veda prie gero rezultato, o geras rezultatas automatiškai reiškia, kad klausytojas mielai sugrįš. Terminas tikslinė auditorija gal kiek netinkamas. Jis apibrėžia vartotojų segmentą, kurį pasirenki sąmoningai ir jiems kuri rinkodaros strategiją. Aš jokios strategijos neturiu ir marketinginių žinučių neruošiu. Auditorija pati susiformuoja pagal tai, ką girdi. Mano muzikos visiškai neklauso paaugliai. Užtat jau turiu klausytojų, kuriems nuo 6-erių iki 10 metų. Tai suprantama, nes jų tėvai klauso mano muzikos. Bendrai tai reiškia, kad po 20 metų, kai jie visi užaugs, galėsiu pakeisti Gytį Paškevičių. Būsiu neįdomus, koverius brazdinantis žilabarzdis senis, su penkiomis sodybomis ir sveikatos problemomis.

Dabar man gan sudėtingas laikotarpis, nes turiu nuspręsti, ką daryti toliau – grįžti į verslą ar vis dėlto sutelkti dėmesį į kūrybą.

– Ar tiesa, kad savo koncertus ir kitą muzikinę veiklą nuo A iki Z organizuoji pats? Kodėl? Nepasitiki muzikos vadybos agentūromis?

– Mielai dirbsiu su kuo nors, kas ateis ir pasakys: „Tomai, prie tavo auditorijos mes pridėsime nulį. Veiksmai bus tokie ir tokie.“ Tokių pokalbių buvo ne vienas. Bet dažniausiai po tokių susitikimų net padoraus excelio niekas negali atsiųsti. Kita vertus, tuos veiksmus aš ir pats jums galiu pasakyti. Pirma – patek į savaitgalinį televizijos šou, geriausia muzikinį, kuriame vertinsi jaunimą kaip senais laikais. Antra – būk paprastesnis, nereikia tos lyrinės ekvilibristikos ir bandymų kažką kažkam pasakyti. Trečia – daugiau nuotraukyčių iš Balio, vaikų gimtadienių ir dovanėlių antrai pusei; sukurkime tobulo gyvenimo įvaizdį, kad kiltų tautiečių pavydas. Toliau galima dar labiau viską sutirštinti. Trumpai tariant, reikia daryti taip, kad tave galėtų vartoti 98 proc. Lietuvos gyventojų, ne 2 proc. Jokių nežinomų receptų nėra.

– Kas tie žmonės, kurie pastaruoju metu groja su tavim koncertuose?

– Mano pagrindinėje grupėje groja Germanas Skoris, Mikas Dulevičius ir Henrikas Piktuižis. Kartais prisijungia styginių kvartetas „Archi Quartett“, muzikantai Robertas Semeniukas ir Tomas Simanavičius. Viskas priklauso nuo to, kokią programą grojame. Su Germanu dirbu nuo 2015 m. Jis yra mano įrašų prodiuseris, pagrindinis bendradarbis studijoje ir iš esmės vienintelis patariamasis balsas. Mikas grojo grupėje „Flamingo“, pažįstu jį daugiau kaip dešimt metų ir jis mano patikimiausias būgnininkas. Henrikas dalyvavo „Mylimo vyro ir sūnaus“ įrašuose ir taip susiklostė, kad liko iki dabar. Šitie trys manęs neužp..., nenuvilia, yra adekvatūs ir linksmi, todėl ir groja kartu.

– Iš tavo įrašų feisbuke galima suprasti, kad gali atsikurti ir „Gravel“. Jūs gi nesusipykę su Miroslavu (Tomo brolis, grojęs „Gravel“) kaip broliai Gallagheriai iš „Oasis“?

– „Gravel“ vieną dieną sugros. Gal ta diena bus šiais metais. Bus matyti. Mano santykiai su broliu yra kaip niekad geri.

– Bet grįžkime prie „Eurovizijos“ – kodėl ir vėl dalyvauji šiame konkurse? Ar tai tik noras priminti apie save platesniam žiūrovų būriui, ar vis dėlto tiki, kad trečias kartas nemeluos?

– Neplanavau dalyvauti. Tačiau sukūriau dainą, kuri netinka Sinickiui, bet tinka „Eurovizijai“. Bandžiau surasti kitą atlikėją, bet pabudau likus savaitei iki paraiškos pateikimo termino, tad teko pačiam ją pateikti. Mums su Henriku tai bus įdomus nuotykis. Žinoma, šiek tiek eterio neturėtų pakenkti. „Eurovizija“ yra neprognozuojamas dalykas. Dažniausiai laimi š... Bet kartais reikia tiesiog geros dainos.

– Ar kada nors esi pamąstęs apie tarptautinę karjerą? Ir ar tai įmanoma, objektyviai įvertinus savo galimybes? Gal gali įvardyti Lietuvos atlikėją, grupę, kurie turi tokio potencialo?

– Mano tarptautinė karjera gali prasidėti ir baigtis Lenkijoje. Kitoms teritorijoms aš jau per senas. Visa tai reikėjo daryti prieš dešimt metų, ne dabar. Dabar yra daugiau šansų susilaukti populiarumo parašius knygą. Dėl kitų – nežinau. Mažai ką klausau. Iš to, ką pasakoja kolegos muzikantai, Lietuva yra elektronikos genijų kalvė. Tad spėčiau, kad toje srityje tikriausiai yra talentų.

– Ko gero, ne visi žino, kuo tu gyvenime užsiimi, – turiu omenyje tavo profesinę veiklą, o ne hobį, – t. y. muzikos kūrimą ir koncertus.

– Mano visas profesinis gyvenimas yra susijęs su draudimu, perdraudimu ir informacinėmis technologijomis. 2006 m. mane paskyrė nedidelės IT bendrovės Lietuvos filialo vadovu. 2012 m. įmonę įsigijau iš tuomečių savininkų. Tuo pat metu kartu su partneriais Latvijoje įkūrėme bendrą IT paslaugų įmonę, kuri kūrė programinę įrangą išskirtinai draudimo bendrovėms. Mano resursai buvo prijungti. Įmonė sparčiai augo, buvo pripažinta geriausia Latvijos eksportuotoja tarp savo segmento įmonių. Vėliau ją įsigijo investuotojai iš Izraelio. Pasakoti galima labai daug. Bet aš niekada nesistengiau afišuoti savo profesinio gyvenimo dėl to, kad tai absoliučiai neturėjo jokios rinkodarinės prasmės, nes visi mano klientai buvo užsienio įmonės. Be to, girtis pinigais ir pseudopasiekimais, kaip dabar labai madinga, yra nesąmonė. Pinigai – menkas žmogaus palikimas.

– Pastebėjau, kad gana dažnai pabrėži savo lenkišką tautybę. Nori pasakyti, kad sunku būti tautine mažuma Lietuvoje? Gal esi sulaukęs kažkokių įžeidimų iš lietuvių pusės?

– Dažniausiai pabrėžiu, kad esu lenkas, kai yra situacijos, kurios – bent jau man – komiškos. Pavyzdžiui, jeigu kokio nors politiko pavardę galima sulenkinti, tai, žinoma, pasakysiu, kad jis yra durnas, nes lenkas. Kai man nesiseka, irgi mėgstu pasakyti, kad čia lenko karma ar panašiai. Priekaištų ar įžeidimų nesu sulaukęs. Vilniaus miesto centriniuose baruose nuo rugsėjo pradžios iki maždaug spalio pabaigos galima kažką išgirsti apie lietuvių viršenybę prieš tautines mažumas. Tuomet supranti, kad mokslo metai prasidėjo, padavė naujokų, istorijos gigantų. Bet apskritai atmosfera Vilniuje yra draugiška ir jokios atskirties nėra. Kuo mes daugiau juokausime apie savo keistenybes, tuo lengviau gyventi.

Man iki Rimvydo Valatkos arba Indrės Makaraitytės – kaip pėsčiomis iki Everesto.

– Neseniai nustebau išgirdusi, kaip tave pristatė visuomenės kritiku. Ar iš tiesų toks pats jautiesi? Ir kodėl tai darai – ar tau tiesiog rūpi, kas darosi Lietuvoje, ir tiki, kad kritikuodamas gali kažką pakeisti?

– Nesu visuomenės kritikas. Visuomenės kritikai turi savo platformas ir iš jų skelia pamokslus. Man iki Rimvydo Valatkos arba Indrės Makaraitytės – kaip pėsčiomis iki Everesto. Jei ir ką nors parašau, tai čia labiau skirta mano draugams, kurie galbūt praleido arba nepamatė kokios nors nesąmonės. Gydyti Lietuvą – ne mano užduotis. Be to, tai beprasmiška.

– Kad jau prakalbome apie ydas... Kas tau labiausiai nepatinka Lietuvoje, kalbant apie politiką, socialinius dalykus?

– Visuomet sakiau, kad švietimas yra didžiulis galvos skausmas. Jau man grįžus į Lietuvą 2006-aisiais buvo matyti, kad kažkas yra negerai. Buvo labai sunku pasamdyti normalų, atsakingą žmogų. Atskirtis tarp to, prie ko buvau pripratęs mokydamasis Stokholmo aukštojoje ekonomikos mokykloje Rygoje ir to, ką gaudavome iš, tarkim, VU, buvo nenusakoma. Kaip suprantu, šiuo metu viskas tik blogėja. Švietimas yra svarbiausia sritis. Ten viskas prasideda ir baigiasi. Geras švietimas reiškia šalį, pilną adekvačių, išsilavinusių, perspektyvą turinčių žmonių. Blogas švietimas reiškia šalį, pilną debilų. Blogiausia, kad šie procesai yra labai ilgi. Rezultatų nepamatysi po metų. Reikia dešimtmečių, kad kažkas keistųsi – į gerą pusę arba blogą, – ir todėl labai lengva nepastebėti blogybių atitinkamu laiku ir reaguoti. Manau, tai jau vyksta labai seniai. Viskas byra. Bet pastebėti pradedame dabar, kai mokytojai pagaliau išėjo į gatves ir pradėjo okupuoti valstybės įstaigas.

– Girdėjau, kad dar tave labai užknisa Vilniaus oro uostas?

– Taip. Tai yra kažkas baisaus. Man nesvarbu, kiek kas pinigų pavogs, bet prašau, kas nors, perstatykite jį ir įveskite ten nors kažkiek logikos!

– O kas nepatinka kalbant apie pramogų verslą?

– Nežinau. Aš verdu savo sultyse. Per daug niekuo nesidomiu. Man nepatinka, kad nėra salės, kuri talpintų, pavyzdžiui, 1 000 žiūrovų ir joje aš galėčiau groti.

– Beje, dar pastebėjau, kad dažnai tavo kritikos strėlės skrenda Andriaus Mamontovo link. Kodėl tu jo taip nemėgsti?

– Jau labai seniai apie jį negalvoju. Negaliu sakyti, kad nemėgstu. Yra daug didesnio š... negu Mamontovas.

– O ko tu mėgsti klausytis? Painfluencink mūsų skaitytojus.

– Mano mėgstamiausia grupė yra „Sunflower Bean“.

– Kad jau prakalbome apie laisvalaikį... Girdėjau legendas apie tavo vyno ir šampano rūsius.

– Sergu podagra. Todėl vynas negalės džiaugtis mano dėmesiu. Pastaruoju metu pradėjau skaityti. Taip pat atrodo, kad bandysiu rašyti.

– Interviu pradžioje minėjai,kad gali nutikti taip, jog visiškai pasinersi į kūrybą, ji nebus tik hobis. Daugeliui žmonių Lietuvoje vis dar atrodo, kad kūryba nėra darbas. Kad pirmiausia reikia turėti rimtą profesiją, o kurti galima ir laisvalaikiu...

– Kai galvoju apie muziką, negalvoju, kad tai yra laisvalaikis. Į kūrybinius procesus žiūriu labai atsakingai. Jei būtų kitaip, būtų kažkas panašaus į žvejybą. Ji niekam netrukdo, nieko nenuvilia ir nedaro įtakos kito nuotaikai ar jausmams. Dėl muzikos vis dėlto yra kitaip. Todėl tai nėra laisvalaikis. Tai labiau panašu į antrą darbą, kurį darai, kai nori jį daryti.

– Dar girdėjau gandus, kad turi planų su šeima išsikraustyti į Anykščius. Kiek juose tiesos?

– Mes labai rimtai svarstome galimybę persikelti. Mūsų šeima ten turi gana nemažą namą. Miestelis yra nedidelis, bet jame yra viskas, ko reikia, kad vaikai gautų kuo daugiau naudos. Vilniaus geografija, deja, yra tokia, kad jie gali tik mokytis ir galbūt – jei pasiseka – lankyti vieną būrelį. Vienas iš tėvų turi įsidarbinti vairuotoju arba vairuotoją reikia samdyti. Žodžiu, šeimai su trimis vaikais Vilniaus senamiestyje nėra vietos. Todėl galimybė išsikraustyti į Aukštaitijos perlą yra svarstoma labai rimtai.

– Ir dar girdėjau, kad tave kankina nemiga. Gal jau radai būdą, kaip su ja kovoti?

– Dar kankina. Bandau sportuoti, labiau pavargti fiziškai. Susitvarkysiu.

P.S. Kol rengėme interviu, bilietų į artimiausią Tomo Sinickio koncertą, vyksiantį sausio pabaigoje Vilniuje, atrodo, ir neliko. Ką gi, lieka stebėti „Eurovizijos“ atrankas ir laukti kito šio sunkiai prognozuojamo ir šou verslo taisykles dažnai laužančio roko atlikėjo koncerto.
K. Sarnickas-Kastetas: rašymas padėjo susidoroti su nerimu 2

K. Sarnickas-Kastetas: rašymas padėjo susidoroti su nerimu 2
Medų knygoje atstoja gera humoro doze pagardinti muzikantų nuotykiai dešimties dienų turo po lietuvių emigrantų pamėgtus miestus Airijoje ir Jungtinėje Karalystėje metu. Na, o aštrių prieskonių, be kurių meduoliai tebūtų neišraiškingi saldėsiai, skonį pajus tie, kurie moka skaityti tarp eilučių. Apie išgalvotus ir tikrus knygos herojus, simbolius ir rokenroliško gyvenimo kainą kalbame su „Turnė“ autoriumi K.Sarnicku-Kastetu.

– Kaip gimė mintis rašyti knygą? Ar lengva buvo savyje numarinti tą vidinį kritiką, kuris dažnai pristabdo mus imtis dar neišbandytų veiklų?

– Labai sunku atsukti laiką atgal ir prisiminti būseną, kai prisėdau prie kompiuterio ir parašiau pirmuosius sakinius. Viskas vyko spontaniškai ir netikėtai sau pačiam lengvai. Svarbiausia buvo įtikinti save, kad neužsiimu niekais, ir visko nemesti. Su „Sindikatu“ mes kaip tik tuomet ruošėmės savo koncertams arenose, galvoje tvyrojo šiokia tokia įtampa, stresas, tai aš rašymą pasitelkiau kaip priemonę susidoroti su tuo nerimu. Prisėsdavau prie kompiuterio, pradėdavau kurti ir taip atsipalaiduodavau. Neturėjau pirminio tikslo žūtbūt parašyti ir išleisti knygą, tiesiog dariau tuo metu tai, kas man pačiam buvo malonu ir įdomu.

– Prisipažinai, kad „Turnė“ labai greit parašei. Kaip pavyko taip suimti save į rankas – juolab kad ką tik buvai išėjęs iš darbo ir, užuot rašęs, galėjai tiesiog dinderį mušti. Pagavo įkvėpimas?

– Didžioji dalis „Turnė“ parašyta dar tuo metu, kai dirbau. Galvojau, kai išeisiu iš darbo, užsiimsiu knygos leidybos ir platinimo darbais, tad veiklos bus per akis. Netikėtai susiklostė taip, kad sudominau leidėjus, jie padarė visą darbą už mane, tad dinderį mušti laiko tikrai užteko. Ir kelionei su žmona į Pietų Ameriką, ir pasivažinėjimui po Vilnių dviračiais su sūnumi per jo vasaros atostogas. Net buvau supykęs ant savęs: galvodavau, va, išėjau iš darbo, kad kalnus nuversčiau, o nieko nedarau.

– Ko gero, būtų kvaila klausti, kodėl tavo knygoje veikia muzikantai. Ką jau ką, o šitą pasaulį tu gerai pažįsti, nes muzikuoji daugiau nei 20 metų. Tačiau tikrai ne visi mūsų skaitytojai ir „G&G Sindikato“ gerbėjai žino apie tavo muzikinės karjeros pradžią, kuri buvo toli nuo hiphopo. Papasakok, nuo ko viskas prasidėjo.

– Aš stebiu savo sūnų ir matydamas, kaip jis dabar su savo aštuonmečiais draugais kuria įsivaizduojamas grupes, prisimenu save. Tikriausiai būnant tokio paties amžiaus atsirado pirmosios iliuzijos, kaip kada nors stovėsiu scenoje su gitara. Ir jos neapleidžia iki šios dienos. Gal nuskambės juokingai, bet vis dar tikiuosi, kad vieną dieną užlipsiu ir pavarysiu kažką, laikydamas rankose gitarą. Buvo neseniai keli tokie atvejai, kur man draugai suteikė galimybę pusę dainos pagroti. Buvau laimingas. Mes su Donciavu esame iš vieno kiemo ir, jei gerai pamenu, nuo kokių keturiolikos metų kartu grojame tai vienoje, tai kitoje grupėje. Turėjome savo įrašų studiją – praėjusio amžiaus pabaigoje (kaip juokingai skamba) joje įsirašinėjo visos pagrindinės Vilniaus pogrindžio grupės – „Verslo Rizikos Rezervas“, „Tai Ką?“, „Lipnūs Macharadžos Pirštai“, „Dr. Green“, „Sportas“. Didžiausia mūsų su Donciavu bėda buvo, kad mes galėjome groti bet kokiu instrumentu, bet nė vienas nemokėjome dainuoti. Aš apskritai neturiu klausos. Bet kažką kurti norėjome, taip netikėtai po bandymų pankroko, alternatyviojo roko ir metalo žanruose atradome repą. Kūrėme kažkokias neaiškias repo ir pankroko samplaikos kompozicijas. Turbūt tik vieną kartą pasirodžiau gyvai su tomis dainomis – konkurse „Mama, aš dainuosiu“, kuris vyko tuomet labai populiariame Vilniaus klube „Muzikinis angaras“. Kiek pamenu, netgi įveikėme atranką, patekome tarp laureatų. Bet vėliau kažkaip subyrėjome. Tuo metu kaip tik studijoje pradėjo lankytis Svaras, mes padėjome jam kurti pirmąjį „G&G“ albumą. Gerdavome daug kavos degalinėse, diskutuodami apie repą. Kažkaip diskutuodami supratome, kad turime bandyti dirbti išvien, pakvietėme prisijungti Mamanią. Taip per paskutines praėjusio tūkstantmečio dienas susibėgome jau į „G&G Sindikatą“ ir, padedami „GURU records“, išleidome pirmąjį albumą.

– Grupės, kuriose grojai pačioje muzikinės karjeros pradžioje, tikrai negalėjo pasigirti tokiu populiarumu kaip tavo išgalvotas „Alkūninis Velenas“, bet gal būtent anų laikų patirtis aprašei knygoje? Juolab kad „G&G Sindikatas“ niekada labai ir nepasižymėjo kažkokiomis skandalingomis istorijomis – nepamenu, kad būtumėte scenoje pasirodę girti. Be to, bent man visada atrodė, kad roko muzikantų ir hiphopo atlikėjų gyvenimo būdas radikaliai skiriasi. Bet gal aš klystu?

– Manęs dabar nuolat klausinėja, kiek knygoje yra „G&G Sindikato“. Yra žmonių, kurie įsivaizduoja, kad tai knyga apie mus, tik su pakeistais vardais. Ne, taip nėra. Žinoma, tam tikri įvykiai, kurie aprašyti knygoje, yra mums nutikę, – pavyzdžiui, mes tikrai keliavome į panašų turą, tikrai nakvojome panašiuose viešbučiuose ir grojome tose koncertinėse salėse, kurias aš aprašau. Bet tai tiek. „Alkūninis Velenas“ yra mano fantazijos vaisius iš paralelinio pasaulio: kas būtų nutikę, jei mes niekada nebūtume susitikę, jei kažkada man Verbaitis nebūtų davęs kasetės su „Beastie Boys“ įrašais ar Svaras nebūtų manęs užkalbinęs įrašų parduotuvėje. Galbūt dabar aš gročiau grupėje „Alkūninis Velenas“ bosu, kurtume smagias dainas ir gal kartkartėmis išgertume kokio viskio. Manau, kad ilgainiui visų gyvenimo būdas pasidaro vienodas – ir roko muzikantų, ir hiphoperių – namie prie televizoriaus, su šeima ir panašiai (šypsosi). Bet aš tikiu, kad dar yra tokių pašėlusių vyrukų, kurie bastosi po pasaulį, šokinėja nuo scenos, laužo būgnus ir jaučiasi laimingi. Kai kada gulėdamas ant sofos ir žiūrėdamas televizorių aš su nostalgija apie tai pagalvoju. Iš čia gal ir tokia knyga.

– Knygos anotacijoje tavo bičiulis Svaras sako, kad visi veikėjai yra tikri, visi įvykiai realūs. Taigi skaitydama ėmiau galvoti: kiek joje tiesos, kiek tavo fantazijos? Gal tik artimiausi draugai gali atpažinti, kas tikra, o kas išgalvota?

– Artimiausi gal ir gali. Nors šiaip, mes kai kada pasiginčijam dėl tam tikrų knygos epizodų. Dvidešimt metų – ilgas laikotarpis, vienokių ar kitokių istorijų yra nutikę. Būna, man jie sako: „O, žiūrėk, mes jau buvom pamiršę, kad taip buvo.“ Sakau: ne taip nebuvo, čia aš sugalvojau. Juokiasi ir kartoja, kad ne, ne, buvo tikrai, bet kada, kur ir su kuo, nebelabai gali prisiminti. Nežinau, ką Svaras turėjo omenyje, kad veikėjai tikri ir įvykiai realūs. Galbūt jis turėjo omenyje, kad viskas atrodo kaip realybė ir skaitydamas tiki, kad kartu su grupe keliauji ir lipi su jais į sceną.

Būna, man jie sako: „O, žiūrėk, mes jau buvom pamiršę, kad taip buvo.“ Sakau: ne taip nebuvo, čia aš sugalvojau. Juokiasi ir kartoja, kad ne, ne, buvo tikrai.

– O kiek Guolyje – lyriniame herojuje, kuris pasakoja apie „Alkūninio Veleno“ turnė, yra tavęs paties?

– Kažkuri dalis manęs tikrai yra. Aš gana uždaras, vengiantis bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. Kai kuriais atvejais laikau save pedantu, nors iš tikrųjų į viską žiūriu atsainiai. Tačiau tiek „Alkūninis Velenas“, tiek Guolis veikia erdvėje ir patenka į situacijas, kurios man yra iš dalies svetimos. Tai yra grožinės literatūros kūrinys – kad jį sukurčiau, man reikėjo sukurti tokius personažus, kokių reikia knygai. Charakteriai turi būti išgryninti, reikia konflikto, todėl jokiu būdu negalima manyti, kad skaitote apie žmones, kurie realybėje turi konkrečius prototipus. Galbūt tam tikruose epizoduose tam tikros charakterio savybės gali kažką atspindėti. Bet bandyti galvoti, kad aš čia šneku apie kažką konkrečiai, nes parašau, kad „Vėdaras visada sėdi telefone“, neverta. Na, surask tu man žmogų, kuris šiais laikais nesėdi telefone? Aš lygiai taip pat sėkmingai galėjau parašyti knygą apie kokį nors baidarių žygį. Galbūt tuomet žmonės kitaip reaguotų, nesistengtų ieškoti sąsajų (šypsosi).

– Gal aš klystu, bet man atrodo, kad dabar tiesiog tvarkingai dirbate savo darbą ir uždirbate pinigus, tad jūsų gyvenimo būdas nėra toks rokenroliškas kaip „Alkūninio Veleno“ (mergos, alkoholis ir t.t.)?

– Čia provokacinis klausimas? Tikriausiai norėtum, kad aš sakyčiau „ne, ne, mes rokenrolo žmonės“. Bet iš tiesų gal tu ir teisi. Stengiamės, kiek įmanoma, į viską žiūrėti profesionaliau. Svarbiausia – nenuvilti savo draugų, žmonių, kurie atėjo mūsų paklausyti, žmonių, kurie kartu lipa ant scenos, kurie dirba šalia jos. Nulipę nuo scenos galime sau leisti atsipalaiduoti. Tik tuomet jau gal ir noro nebebūna, norisi ramybės ir poilsio. Aišku, nesinori atrodyti davatka – turime dar parako ir jei driokstelime, tai po to tarp rokenrolistų iš lūpų į lūpas legendos sklinda (šypsosi).

– „Alkūninis Velenas“ – labai jau juokingas grupės pavadinimas. Gal tave inspiravo kokia nors reali grupė, kurios pavadinimas tau visąlaik buvo labai juokingas?

– Aš to niekada niekam nesakau. Laukiu, gal žmonės patys atras. Knygoje yra daugiau tam tikrų užkoduotų simbolių, kuriuos kiekvienas gali interpretuoti savaip, kurie gali būti svarbūs mūsų, dabartinių keturiasdešimtmečių, kartai. Knygą galima skaityti paviršutiniškai kaip juokingą istoriją, bet galima pasikapstyti ir giliau. Aš suprantu, niekam gal tai neįdomu, žmonės stengiasi suskaičiuoti, kiek kas butelių išgėrė, niekas nesigilina, o gal net nėra girdėjęs, apie ką ir kodėl dainuoja Neilas Youngas, kurio daina sukasi Guolio ausinėse. Ir kodėl man tai buvo svarbu. Aš džiaugiuosi, kad knyga išėjo gana vizuali, norėjau, kad žmonės skaitydami ne tik užuostų, bet ir matytų, taip ir įsivaizduotų Pigį, lyg nespalvotame Jimo Jarmuscho filme soluojantį gitara.

– Kitaip tariant, norėjai knygoje atskleisti ne tik lietuviškos scenos užkulisius, kuriuose, deja, neapsieinama be alkoholio (kartais ir narkotikų), bet ir kartu papasakoti, kaip užaugo mūsų, vadinamoji X, karta, – ko klausėsi, kokius filmus žiūrėjo ir t.t. Kitaip tariant, nori kalbėti ir apie tai, kas formavo mūsų vertybes, kur mes ieškojome (o gal dar ir ieškome) gyvenimo prasmės.

– Pradžioje tiesiog norėjau parašyti linksmą knygą, savotišką anekdotų rinkinį apie muzikantus, kurie išvažiuoja į koncertinį turą. Vėliau rašydamas supratau, kad taip neišeis, kad ne viskas taip paprasta. Kad šalia kiekvienos linksmos istorijos yra kažkas daugiau. Mes užaugome kalbėdami apie Kurtą Cobainą, Janis Joplin, vėliau – Amy Winehause ir apie tą vaikinuką iš „Linkin Park“ (red. past. – vokalistą Chesterį Benningtoną). Mes su juo netgi gimėme tais pačiais metais, man regis. Visi jie pasitraukė iš gyvenimo pasiekę šlovės zenitą, kai atrodė, kad pasiekė savo gyvenimo viršūnę – mūsų, kažkada pradėjusių groti garažuose gitaromis, svajonę. Aš pats savyje bandžiau pasikapstyti, kodėl taip yra. Kodėl žmonės susinaikina. Žinoma, galbūt knygoje apie tai rašau nedaug, bet tam tikros nuotaikos ir užuominų yra.

– Kodėl knygoje mini ir realias grupes, jeigu išgalvoji – tai kodėl ne viską? Arba galėjai bent jau paslėpti realius atlikėjus ir grupes po kitais pavadinimais, kad būtų paslaptingiau, kaip tai savo knygoje darė Nėrius Pečiūra?

– Nežinau, niekada apie tai negalvojau. Esminis dalykas – aš nesiekiau šia knyga iš kažko konkrečiai šaipytis. Tikiuosi, tai matyti tiek iš mano asmeninės, tiek iš leidyklos komunikacijos. Mes nebandome reklamuoti tai kaip kažkokios skandalingas knygos, kurioje šaipomasi iš kažko. Žinoma, žiniasklaidai svarbu generuoti skambias antraštes, bet su manimi tai neturi nieko bendro, manau, ir su knyga. Kiek pamenu, gana atsakingai rinkausi tas vietas, galbūt pašiepdamas vieną ar kitą kolegą, bet daugiau – dėl jų veiklos, kuri neturėtų būti kažkoks tabu. Aš norėjau sukurti tokią knygą, kurią skaitydami žmonės patikėtų. Todėl visus herojus perkėliau į kitą šalį, kur jie galėtų keliauti, koncertuoti ir blevyzgoti apie kolegas be jokio realaus kontakto su jais. Aišku, kai kada pats gana skausmingai sureaguoju į kažkokias pašaipas. Bet kuo toliau, tuo lengviau man jas priimti. Juk ilgainiui suvoki, kad dažnai gauni tai, ko nusipelnei. Žinoma, nešneku apie dar vieną paralelinį pasaulį, kuriuo nelabai domiuosi, t.y. komentarus po straipsniais internete ir pan.

– Na, esu tos pačios keturiasdešimtmečių kartos, esu pati grojusi grupėje, tad puikiai prisimenu tavo knygoje minimus alternatyviosios scenos atlikėjus, repeticijas šaltuose garažuose ar rūsiuose ir t.t. Ir tai mane ir kitus mano kartos žmones, pažįstančius lietuviškos muzikos scenos (tiek popmuzikos, tiek alternatyviosios) nefasadinę pusę, tavo knygoje, ko gero, labiausiai ir užkabina. Bet, ko gero, ne į šią auditoriją orientavaisi rašydamas knygą? Kaip manai, ar ji yra suprantama Y ar Z kartoms?

– Aš nekūriau knygos specialiai kažkam. Aš rašiau apie tai, kas man įdomu. Jaučiu didelę nostalgiją visam tam paskutiniam praėjusio amžiaus dešimtmečiui, pankroko fanzinams, koncertams pustuštėse salėse. Nežinau, kiek tai yra nostalgija jaunystei, kiek muzikai ir tam kultūriniam judėjimui. Vėliau mes su leidėja svarstėme, į ką ši knyga orientuota. Aš iškart sakiau, kad tai nėra knyga šiuolaikiniams hipsteriams, nors tikiu, kad ir jiems turėtų patikti. Aš rašiau ją tokiems patiems kaip aš – pirmųjų nepriklausomybės dienų maištininkams, kurie nesuvokė, prieš ką maištauti ir dėl ko. Mes tikėjome, kad jei labai norėsime, galėsime pakeisti pasaulį. O galų gale likome visi tos pačios sistemos sraigteliais.

– Girdėjau, kad pirmasis kritikas buvo tavo žmona Jurgita. Ką ji pasakė perskaičiusi?

– Situacija buvo tokia: kai prasitariau, kad planuoju parašyti knygą, ji sakė: imk, varyk. Kai pradėjau rašyti, vis norėjosi su kažkuo pasidalyti, kad paskaitytų, pasakytų nuomonę, ar verta toliau tęsti. Vis bandydavau kažkaip pakišti, kad paskaitytų. Bet žmona sakė, kad paskaitys, kai baigsiu. Taip ir kenčiau vienumoje kokius tris mėnesius, kol jau turėjau pagrindinius knygos griaučius. Įrašiau į elektroninę knygą ir padėjau, kad paskaitytų. Šiek tiek buvo pikta, kai mačiau, kad dienos eina, o pirmojo skaitytojo rankos neprieina iki knygos. Bet vieną vakarą išgirdau, kaip kažkas kitame kambaryje kikena. Supratau, kad viskas bus gerai. Žmona perskaičius pasakė konkrečiai: „Ne Umberto Eco, bet knyga bus.“ Man to užteko.

– Iš bičiulių sulaukei pagyrų ir padrąsinimų rašyti toliau. O kažkokios konstruktyvios kritikos teko girdėti apie knygą ne iš žmonos, iš kažkur kitur?

– Žinoma. Dar neišleidus knygos, buvo bandomieji skaitymai ir panašiai. Man tik džiugu, kad leidyklos neišgąsdino, „ar čia be gėrimo dar kas nors bus“, ir panašūs komentarai bei kritika. Bet į visa tai reaguoju labai sveikai. Aš labai puikiai suvokiu, ką parašiau. Manęs tikrai nežeidžia ir neužgauna. Čia panašiai kaip kalbant apie muziką. Aš lygiai taip pat tam tikrus muzikos kūrinius perjungiu išklausęs 15 sek., ir niekada nebegrįžtu atgal. Bet suvokiu, kad jų autorius turi teisę tokią muziką kurti, o jo klausytojai – tokios muzikos klausyti. Kad ir ką sakytų kritikai, širdyje aš žinau, kad parašiau žiauriai gerą knygą (šypsosi).
„Devilstone“: muzikinė velniava, kurios neįveikė net egzorcistai 1

„Devilstone“: muzikinė velniava, kurios neįveikė net egzorcistai 1
Bažnyčios taikiklyje

Pirmojo, 2009 m. festivalio reklaminė kampanija buvo palyginti kukli (na, aš asmeniškai pamenu tik plakatus Vilniuje, kuriame didelėmis raidėmis buvo parašyta „Sepultura“). Tačiau, nepaisant to, Anykščius sukaustė baimė – ėmė sklandyti gandai, kad miestą per renginį užplūs tūkstančiai metalistų. „Iš pradžių buvo kalbama apie 10 tūkst., vėliau šis skaičius išaugo iki 50 tūkst. Žinoma, mūsų pačių lūkesčiai buvo kuklesni, todėl panašūs gandai tik linksmino“, – su šypsena prisimena vienas festivalio įkūrėjų Vaidas Voronavičius, su bendraminčiais Akvile Andriuškaite, Giedriumi Gudaičiu ir Tadu Kazlausku dar 2007 m. pradėjęs gvildenti mintį surengti metalo muzikos open air‘ą.

Tačiau gandai buvo tik smulkmena, palyginti su bažnyčios reakcija. Pirmiausia Panevėžio vyskupas parašė elektroninį laišką Anykščių klebonui, kuriame skatino uždrausti festivalį arba bent jau priversti organizatorius atšaukti „satanistinės“ grupės „Sepultura“ pasirodymą.

Negana to, atvirą laišką žiniasklaidos priemonėms išplatino Lietuvos egzorcistų asociacija – organizatoriai stebėjosi pirmąkart apie tokią tik ir išgirdę. „Patys „Sepultura“ nariai save apibūdina kaip mirties grupę. Ar mums reikia mirties propagandos? Ar mes puoselėjame žmogiškąjį asmenį ugdantį dvasinį klimatą ar destruktyvią depresijos kultūrą?“ – buvo rašoma laiške. Negana to, egzorcistai ragino susitelkti tikinčiuosius bendrai rožinio maldai, kad „Švč. Mergelė Marija apsaugotų Lietuvos jaunimą nuo destrukcijos bei kreiptų į Viešpatį Jėzų Kristų“.

Nepaisant tokio spaudimo, miesto valdžia leido rengti „Devilstone“. Tačiau valdininkų, gyventojų, bažnyčios ir kitų institucijų požiūris į festivalį gerokai pasunkino ir taip nelengvą organizacijos naštą. „Visi labai mūsų bijojo, nenorėjo, kad darytume renginį čia, kėlė daug sąlygų, buvo labai atsargūs. Gyventojai vieni kitus gąsdino, ragino neiti į miestą festivalio dienomis arba iš viso iš jo išvažiuoti, kad negirdėtų triukšmo. Policija buvo labai atsargi, nepatikli ir kruopšti. Jos buvo labai daug – suvažiavo turbūt visos Utenos apskrities angelai sargai, o Anykščių kapinės buvo saugomos nuo pat festivalio pradžios iki pabaigos (nuo festivalio iki kapinių nedidelis atstumas)“, – pasakoja V.Voronavičius.

Jis neslepia, kad renginys buvo nuostolingas, jame apsilankė vos 1,5 tūkst. metalo gerbėjų. Nepaisant to, pirmasis „Velnio akmuo“ praėjo be jokių incidentų – organizatoriams priekaištų neturėjo nei miesto valdžia, nei klebonas. Su nostalgija jis prisimena pirmojo renginio pabaigą, kai sekmadienio paryčiais įspūdžiais dalijosi su festivalio komanda bei afterparty su „Sepultura“ nariais viename Anykščių bare. „Juokingiausia buvo pati pabaiga – kai muzikantai ruošdamiesi išvykti iš slėnio paprašė veno (mikroautobuso) ir kažkas ne taip supratęs jiems atnešė feną (plaukų džiovintuvą). Šiaip „Sepultura“ Anykščiuose laiką leido gerai – ne sėdėjo viešbutyje, o lankė vietos barus, netgi prie Puntuko buvo nuvažiavę“, – atskleidžia „Devilstone“ organizatorius.

Kiaulės galvos, kryžiai ir maudynės kraujyje

2010-aisiais vykęs antrasis „Devilstone“ buvo karštas visomis prasmėmis. Vaidas juokauja, kad geriausia grupė tais metais buvo Šventosios upė, kurioje plieskiant 33 laipsnių karščiui gaivinosi tiek žiūrovai, tiek organizatoriai.

Karščiausio pasirodymo titulas tais metais be konkurencijos atiteko norvegų grupės „Mayhem“ numeriui: muzikantai išėjo į sceną pasipuošę liturginiais drabužiais, be to, į sceną atsinešė kiaulių galvų, kurias mėtė į publiką. „Pamėginkite įsivaizduoti: „Mayhem“ frontmenas pasirodymo metu sviedžia kiaulės galvą į publiką. Ta galva pataiko latviui į galvą. Mūsų medikai taiso latvio galvą. Mes vėliau juokaudami sakėme, kad festivalio rekvizitas netyčia atsitrenkė į latvio galvą. Beje, iš kur mayhemai tas kiaulės galvas gavo – neįsivaizduoju“, – juokiasi V.Voronavičius.

Norvegų pasirodymas supykdė tą patį Anykščių Šv.apaštalo evangelisto Mato bažnyčios (ji puikuojasi mūsų viršelyje) kleboną, kuris buvo įsitikinęs, kad norvegų išėjimas į sceną apsirengus liturginiais drabužiais ir dar su kryžiumi rankose įžeidė tikinčiųjų jausmus, todėl dėl šio įvykio kreipėsi į Teisingumo ministeriją. Į įvykių sūkurį įsitraukė net Norvegijos ambasada, kuri kaip festivalio partnerė finansavo šios black metal grupės pasirodymą festivalyje. Viskas baigėsi laimingai (beje, tik 2012 m. teismas nusprendė, kad tikinčiųjų jausmai įžeisti nebuvo – aut. past.), išskyrus tai, kad antrasis festivalis taip pat buvo nuostolingas.

2011-ųjų „Velnio akmens“ skandalistų laurai priklauso švedų grupei „Ondskapt“. Šis metalo kolektyvas kartu atsivežė kitos grupės „Lifelover“ vokalistą Kimą ir dar prieš atvykdamas užsiprašė daug kraujo. Tikro kraujo. „Kažkas iš mūsų komandos suorganizavo to kraujo iš vietos skerdyklos. Kraujas kibirais atkeliavo į festivalį. Kimas jame išsimaudė, užlipo ant scenos nuogas, dvokiantis ir kruvinas. Surengęs performansą dar ilgai blaškėsi užkulisiuose. Net kitų grupių muzikantai buvo dėl to . Pasiimi vietos laikraštį, o ten pirmame puslapyje kruvinas nuogas vokalistas, kažkokiais skarmalais apsirengę muzikantai ir parašas: „Velnio Akmuo, antroji diena, Anykščiai.“ Anykščių žmonės to nebuvo matę. Čia tau ne SEL su robotu. Čia black metal, tikras kraujas, dvokas, nuogybės, jokios cenzūros ir pikta pikta muzika. Ne apie meilę“, – šypteli V.Voronavičius, prisiminęs bene patį skandalingiausią „Devilstone“ epizodą, kuris sulaukė nemažo dėmesio tiek vietos, tiek respublikinėse žiniasklaidos priemonėse.

Žinoma, tuo pasirodymu nesidžiaugė ir miesto valdžia bei bažnyčios atstovai. „Mes niekada nenorėjome nieko erzinti – nei bažnyčios, nei miestiečių. Tiesiog per pirmuosius trejus metus pasitaikė tokių radikalių grupių, kurios prisicirkino. Užtat po 2011 m. festivalio miesto valdžiai pažadėjome, kad visus radikalius performansus ateityje susiderinsime su miestu ir informuosime iš anksto. Pažadėjome, kad darysime viską, jog neįžeistume tikinčiųjų jausmų. Natūraliai susiklostė, kad tokių radikalių grupių lyg ir nebeturėjome“, – kalba V.Voronavičius.

Ne tik metalas

O štai nuo 2012 m. iki dabar „Devilstone“ organizatoriai savotiškai erzina ne kunigus, o savo ištikimiausius gerbėjus metalistus, kasmet įrengdami Rytų sceną, kurioje skamba „lengvesnė“ muzika – įvairių stilių rokas. „Norėjome plėstis, o su viena scena to nepadarysi. Tad natūraliai atsirado Rytų scena, kuri užpildo tam tikrą nišą. Tokios muzikos grupių joks kitas festivalis į Lietuvą neveža. Mūsų lojali publika, žinoma, supyko, buvo pasirodymų Rytų scenoje, kurių klausėsi ir vienas žmogus. Plakė klavišais internetuose, vadino mus „Roko Naktys II“. Net kelis metus tas „Roko Naktys II“ buvo gyvas folkloras festivalyje“, – prisimena Vaidas.

Pasak jo, be šios scenos „Devilstone“ dabar neįsivaizduojamas: „Festivalį atranda roko muzikos gerbėjai, kuriems metalas yra galbūt per sunki muzika. Atmosfera gerėja, daugėja veiklų, margėja publika, visi laimingi. Bet kokiu atveju, į mūsų festivalį renkasi žmonės, kurie klausosi gitaros muzikos. Vieni mėgsta vien roko muziką, kiti – vien metalą, dar kiti – ir roką, ir metalą. Šie abu žanrai visada buvo šalia ir tai yra ta pati gitaros muzika. Tik viena lengvesnė, kita sunkesnė.“

Paklausti, kokia yra festivalio vizija ir kaip įsivaizduoja „Devilstone“ ateitį, organizatoriai pirmiausia pamini festivalio šūkiu tapusią frazę: „Ekstremalus rokenrolas.“ „Ekstremalus rokenrolas – tai ne žinomų hitų rinktinė. Muzika evoliucionuoja, alternatyvos veidas keičiasi, progresuoja ir „Devilstone“. Alternatyva yra tai, kas laužo dabarties status quo. 9-ajame dešimtmetyje atsakas į bitlus ir disco buvo hardcore. Dabarties atsakas į lengvai nuspėjamas pavargusias dainas su priedainiais yra instrumentinis avangardas ir stilių salotos, taip pat – intelektuali elektroninė muzika. Dėl šios priežasties gimė ir „Barbablu“ bei klubo „Kablys“ scenos“, – į pokalbį įsijungia už festivalio komunikaciją atsakinga Giedrė Matulaitytė.

V.Voronavičiaus teigimu, „Devilstone“ nebe pirmus metus bando ieškoti ir ateities talentų – grupių, kurios turi potencialo ateityje tapti žvaigždėmis, bet dar yra įperkamos. „Mes norime šiame regione (maždaug 1 000 km spinduliu nuo Anykščių) kurti svarbiausią, reikšmingiausią ir aktualiausią alternatyviosios muzikos festivalį, su daug meno, unikaliomis pramogomis, puikiu maisto asortimentu, sklandžiai organizuotą ir su labai gera publika. Norime Lietuvoje išvystyti didelį ir kokybišką alternatyvos festivalį, kuriame yra velnioniškai daug geros muzikos ir originalaus meno. Tikro meno, o ne menkaverčių pramogų“, – festivalio viziją piešia organizatorius.

DIDŽIAUSIOS DEVILSTONE 2018 ŽVAIGŽDĖS:

„PREOCCUPATIONS“ (Kanada) Indie / Psychedelic / Post-punk

Svajingi, bet kieti, hipnotizuojantys, bet intensyvūs. Tai kanadiečių ketvertas, laužantis sintezatoriais papildyto post-punk standartą su eksperimentine taktika, sodriu atmosferiškumu bei mįslingu disonansu.

MARDUK (Švedija) Black metal klasika

Agresyvus, triukšmingas, šiurkštus, šaltas, švininis, kruvinas ir epiškas black metal. Naujo švedų albumo „Viktoria“ išleidimo data – birželis, tad „Devilstone“ festivalyje bus ir istorinių, ir visai šviežių black metal kompozicijų.

ICEAGE (Danija) Purvinas poetiškas rock

Paslaptingi, paniurę, tačiau ekspresyvūs danai ICEAGE kuria dramatišką tamsios masės prisodrintą rokenrolą. Išlipę iš sausakimšų pogrindžio rūsių, šiandien ICEAGE užkariauja didžiausius festivalius ir į Rytų sceną atvyksta su šiemet išleisto albumo „Beyondless“ premjera.

BRUTUS (Belgija) Punk-core / Post-agressive

Jų muzika stebina savo emocionalumu, hardcore agresyvumu, postrokinėmis gitarų partijomis. Esminė figūra čia – dainuojanti būgnininkė Stefanie, galinti prikaustyti dėmesį net jei vyktų žemės drebėjimas.

BOY HARSHER (JAV) Darkwave / EBM / Minimal synth

Tamsi elektronika. Gotiškas techno, kai kurių įvardijamas kaip darkwave. Paprasta, bet efektyvi formulė, kuria vadovaudamasis duetas iš JAV per ketverius metus spėjo užkariauti tamsias šokių aikšteles ir dar tamsesnes širdis visame pasaulyje.

MASINĖ HIPNOZĖ

Didelis dėmesys dešimtajame „Devilstone“ skiriamas ir menų programai. Į šią spalvingą festivalio zoną kviečiami įsitraukti visi, kurie nesibaido spalvų, ieško erdvės saviraiškai, kuriuos festivalio metu pagauna įkvėpimas. Čia galima pasipuošti corpsepaint‘u ar kūno piešiniais belaukiant mėgstamos grupės, nusipiešti savo palapinės vėliavą, pasižvalgyti po meno paraštes ir menininkų fantazijų pasaulį, gal net paklausyti ar perskaityti savo kūrybos fragmentą improvizuotame naktiniame slemerių susibūrime. Šių metų „Masinės hipnozės“ tema – „Uždrausta“.

JOANO CORNELLÀ PARODA

Joanas Cornellà yra iliustratorius ir komiksų meistras, kurio kūryboje dominuoja siurrealus juodasis humoras. Kanibalizmo, smurto, infanticido, savižudybės, amputacijos bei kitas specifiškas temas Cornellà paišo akį rėžiančiomis bei saldžiai pastelinėmis spalvomis. Lengvai atpažįstami jo personažai plačiai, bet tuščiai šypsosi net ir esant žiauriausiai situacijai, o toks sarkazmas norom nenorom priverčia šypsotis ir žiūrovą.

„Devilstone“ ir J.Cornellà – svajonių duetas, kurį suporuoti organizatoriai stengėsi ne vienus metus. Pagaliau pavyko – pasižiūrėti ir įsigyti milijoninės auditorijos garbinamo ispanų menininko darbų bei atributikos bus galima nuo liepos 13 d. 15 val. Nemokama paroda Anykščių viešojoje bibliotekoje veiks iki rugpjūčio 13 d.

Šiemet „Devilstone“ bus galima pamatyti daugiau nei 50 madingo roko, ekstremalaus metalo ir originalaus skambesio elektronikos pasirodymų iš įvairių pasaulio taškų. Keturias dienas penkiose scenose skambės ir tai, kas šiuo metu aktualiausia Lietuvos alternatyviojoje scenoje. Festivalis tradiciškai pateiks ir vizualaus turinio: parodos, performansai, kino seansai ir kitos veiklos – neatsiejama „Devilstone“ dalis.
Kodėl ir šį kartą netapome čempionais? 2

Kodėl ir šį kartą netapome čempionais? 2
Ne tokiems atspariems popmuzikos pasaulio blizgesiui žurnalo skaitytojams iš karto prisipažįstu: nemoku burti nei iš delno, nei iš kavos tirščių, nei Taro kortomis. Net horoskopų neskaitau. Dėl šios priežasties prie savo pavardės pridėjau datą, kad būtų aišku, kad redakcinę rašiau likus parai iki pusfinalio, kuriame dainuoja Lietuvos atstovė Ieva Zasimauskaitė, todėl tikrai nežinojau, ar ji pateks į finalą. Neskaičiau ir jokių liūdnų prognozių iš „Eurovizijos“ gerbėjų svetainių (nepamenu, kad jos kada nors būtų mums palankios). Bet taip, tą vakarą buvau visiškai įsitikinusi, kad mūsų šaliai ir VĖL nepasiseks laimėti šio populiaraus dainų konkurso.

Kodėl drįsau taip liūdnai prognozuoti? Jokiu būdu ne todėl, kad man asmeniškai nepatiktų pati daina ar jos atlikimas. Vytauto Bikaus sukurta baladė „When We’re Old“ puiki, atlikėja ją atlieka nepriekaištingai. Čia aš norėčiau dėti tašką ir nebesvarstyti apie tai, kas būtų, jeigu būtų, – išrinkome Ievą, ji ir išvažiavo. Tik išlydėta ji ne kaip tautos numylėtinė, o veikiau kaip ta našlaitėlė iš pasakos, kuriai pamotė liepė žiemą žibučių pririnkti.

Girdėjau, kažkokie jauni dizaineriai Ievai koncertinę suknelę pasiuvo. Kažkas paskolino kitą suknelę iškilmingam atidarymui. Ir tai, regis, viskas – nebent kažką praleidau arba apie kitokią pagalbą Ieva viešai ir nekalbėjo. Na, galima aišku, pasidžiaugti, kad atlikėjai ir jos komandai nereikia patiems už viešbučius susimokėti – kiek atsimenu, pragyvenimo išlaidas visada padengia konkursą transliuojantis nacionalinis kanalas, kuris, kaip žinome, turi labai ribotą biudžetą.

Tiesą sakant, parašyti komentarą „Eurovizijos“ tema įkvėpė ne tik tai, kad teko rengti reportažus iš įvairiuose Europos miestuose vykusių pusfinalių ir finalų, todėlšį „žvėrį“ pažįstu šiek tiek geriau nei daugelis lietuvių. Mane išprovokavo vieno žinomo televizijos prodiuserio pasisakymas feisbuke, kuriame jis tyčiojosi iš mūsų atstovės pasirodymo kūrėjų minimalistinių sumanymų. Noriu atvirai jo paklausti: o ką tu padarei, kad išsiskirtume kitų šalių kontekste? Ką mes visi padarėme? Ogi nieko. Ir kvailiui aišku, kad, norint gerai pasirodyti šiame konkurse, sėkmės, talento bei moralinio palaikymo neužtenka, reikia ir pinigų. Pirmiausia – kokybiškiems įrašams, kostiumams, choreografams, režisieriams, technologiniams šou elementams, ir, žinoma, dainos reklamai užsienyje.

Girdėjau iš gana patikimų šaltinių, kad kai kurie netolimo užsienio atlikėjai, siekdami pergalės šiame konkurse, ir milijoną eurų yra išleidę. Bet laimėjo. Ir užtikrintai. Pernai labai sirgau už „Fusedmarc“. Nepasisekė jiems, net į finalą nepateko. Kažkas dėl to kaltino atlikėjų nemokėjimą bendrauti, kažkas – įvaizdį, kažkas – pačią dainą. O aš esu įsitikinusi, kad iš alternatyviosios scenos į populiariąją teleportuoti muzikantai paprasčiausiai neturėjo finansinių galimybių pasiruošti konkursui – ko gero, juos menkai gelbėjo ir kaip dainos nugalėtojos autoriams mano darbovietės – asociacijos LAT GA – įsteigta premija, siekusi kelis tūkstančius. Mes kažkodėl savo atlikėjus į „Euroviziją“ jau daugelį metų taip išlydime – be apčiuopiamos finansinės pagalbos iš verslo, iš valdžios, net ir morališkai palaikome toli gražu ne visi. O paskui visi žiūrime per televiziją į juos kaip į kačiukus baloje: išplauks ar paskęs.

Turintiems patyrusių prodiuserių užnugarį atlikėjams ši rizika per kažkurį laiką ir į pliusą išeina, o štai kai kuriems, ko gero, tenka po konkurso dar ilgai skolas atidavinėti ir keiksnoti tą dieną, kai sugalvojo dalyvauti konkurse – štai tiek iš tos laimės ir iš tos garbės.

Įsivaizduokite, jeigu taip nacionalinės vyrų rinktinės krepšininkams reikėtų patiems susimokėti, pavyzdžiui, už salių nuomą, treniruotes, keliones į draugiškus turnyrus.

Ar daug norinčiųjų liktų joje žaisti? Na, gal patys turtingiausieji, iš krepšinio milijonus susikrovę. O juk tomis pačiomis vėliavomis ir ten, ir ten mojuojame, tas pats visiems mums brangus žodis „Lithuania“ ekrane puikuojasi. Kuris nors krepšininkas į šį mano palyginimą turėtų atsakyti – pirma tegul jie tiek muzikos srityje padaro, kiek mes krepšinyje pasiekėme, tada kalbėkime. Na, čia iš tos serijos kaip Andrius Kubilius kažkada skėlė – kai į mūsų šalį atvyks Madrido „Real“ ar Londono „Chelsea“, tada ir futbolo stadioną pastatysime.

Apie valdžios požiūrį į popkultūrą jau net neverta aušinti burnos – Kultūros ministerija su ja visada elgiasi kaip su podukra, kuriai išlaikyti pinigų skirti nereikia (kai ateis laikas, gal pati princą kaip nors susiras). Pramogų verslo atstovai jau daug metų ragina valdžiažmogius žiūrėti į popmuziką kaip į ūkio šaką, kurią reikia auginti, kaip pavyzdį pateikdami Švediją, kuriai, kaip žinome, puikiai sekasi ir „Eurovizijoje“ – ją švedai laimėjo jau šešis kartus, jeigu teisingai suskaičiavo mūsų autorė Toma, pamėginusi pasiaiškinti, kaip šiai gana nedidelei šaliai pavyko tapti trečia pasaulyje pagal muzikos importą po JAV ir Jungtinės Karalystės.

Kai šis numeris pasklis po miestus, ko gero, eurovizinės aistros jau bus nurimusios. Bet lauks kitas nervų karas – „Eurolygos“ finalo ketverto kovos. Ir krepšinis, ir „Eurovizija“ – pramogos. Bet dabar juk pats metas pramogauti – rimtosios kultūros sezonas beveik baigėsi.

Šiame žurnalo numeryje kviečiame susipažinti su mugės „ArtVilnius“ ir alternatyviosios muzikos festivalio „Tilto namai“ programomis, kitą mėnesį pristatysime svarbesnius vasaros festivalius, o kol kas siūlome pasimėgauti žurnalo bendraautorių parengtomis temomis.

Niekur neskubant ir niekam neįsipareigojant. Iki susitikimo vasarą!

Naujausias žurnalo "370' numeris jau mieste – ieškokite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Utenoje, Tauragėje, Druskininkuose ir Marijampolėje – baruose, kavinėse, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse.
Tarp miesto ir kaimo, tarp tiesos ir melo 2

Tarp miesto ir kaimo, tarp tiesos ir melo 2
Iš pradžių pamėginau vietoje nenustygstantį Artūrą pagauti jo gimtajame Kaune (jis yra ir vienas iš „Kaunas 2022“ ambasadorių), galiausiai susibėgome puodelio kavos sostinėje, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kur jis ieškojo medžiagos vienam iš projektų. Kad Vilnius – tik trumpa stotelė jo kelionių atlase, išdavė už stalą aukštesnė kelioninė kuprinė. Paaiškėjo, kad pašnekovas po kelių dienų turi skristi į Los Andželą, kur įgyvendina vieną iš daugybės savo socialinės fotografijos projektų. Apie jį nė nesumojau paklausti, tačiau netrukus iš Artūro feisbuko įrašų tapo aišku, kad amerikietiškame projekte jis ketina nuotraukomis pasakoti apie Vakarų pakrantėje įsikūrusių lietuvių, lenkų ir rusų bendruomenių gyvenimą.

Pastarieji keleri metai jam buvo turtingi ryškių patirčių – karas Ukrainoje, migracijos banga iš Sirijos ir kitų arabų šalių, žurnalistinės kelionės po Rusiją, Gruziją, Moldovą, Palestiną, aneksuotą Krymą ir t.t., siekiant kadruose ir tekstuose užfiksuoti jokiais išankstiniais mitais neapipintą ir nė į vieną ar į kitą pusę neiškraipytą realybę.

Įsijausti į istorijas

Ką daryti, jeigu toji tiesmuka realybė ima ir apsuka išankstines nuostatas, įsitikinimus, stereotipus visais 180 laipsnių? Ar šiame žanre apskritai galima tokių turėti?

„Žurnalistui reikia nuolat abejoti viskuo, neužsidaryti tarp savo įsitikinimų, būti nepaprastai atviram. Viena yra skaityti, domėtis ir turėti nuomonę, kita – pamatyti viską savo akimis. Dėl to socialinė fotožurnalistika yra viena iš prestižinių profesijų – nesugalvoju jokios kitos, kuri leistų atsidurti vietose, į kurias nukreipti viso pasaulio žvilgsniai, įsijausti į istorijas, užuosti kvapus, matyti naujienų įvykio smulkiausias sudedamąsias dalis – žmonių išgyvenimus. Taip pat ypatingai svarbu yra darbo etika ir objektyvumas“, – sako A.Morozovas.

Pasak jo, ši profesija išskirtinė ir tuo, kad leidžia per santykinai trumpą laiką patirti visą puokštę emocijų – nuo neapykantos iki atjautos, gailesčio. Taip Artūrui nutiko fotografuojant vadinamąją pabėgėlių krizę: „Prieš išvykdamas nušviesti įvykių, susijusių su suaktyvėjusia imigrantų banga į Pietų Europą, vertinau pabėgėlius kaip vientisą masę, kurią sudaro tūkstančiai valčių, kilometrinės žmonių vilkstinės, nesustabdomos jokių valstybių sienų. Tačiau fotografuodamas turi unikalią galimybę išskaidyti šią milijoninę žmonių masę iki smulkiausio krislo – vieno žmogaus likimo. Tai padeda atsikratyti stereotipų. Nušviečiant tokias istorijas labai svarbu kalbėti apie viską ne apibendrintai, o detaliai. Pavyzdžiui, minėtos krizės atveju buvo labai svarbu kalbėti ne tik apie nuo karo bėgančių žmonių problemas, bet ir apie tuos, kurie pelnosi iš šios migracijos, ar tuos, kurie naudojasi proga patekti į Europą vedami piktų kėslų.“

„Kodėl nefotografuoji ir neviešini Lietuvos aktualijų – negi mes tokie neįdomūs pasauliui?“ – klausiu fotografo, kai pagaliau susėdame su puodeliais kavos rankose.

„Geras klausimas. Pritariu, kad kokybiškų pasakojimų pasauliui iš Lietuvos tikrai trūksta. Mūsų šalies vardas vis dažniau girdimas tarptautiniame kontekste, tačiau keliaudamas jaučiu, kad Lietuva pasauliui yra mažai pažįstama kultūriniu, socialiniu aspektu. Pats tik dabar pradedu pažinti Lietuvą, esančią už mano socialinio burbulo ribų. Norą tai daryti pajaučiau prieš prezidento rinkimus bendraudamas su amerikiečiais, gyvenančiais toliau nuo didžiųjų megapolių, klausydamas jų istorijų ir patirčių, politinių lūkesčių ir vilčių dėl Donaldo Trumpo, kuris europietiškoje erdvėje ir JAV didmiesčių kultūroje buvo ir yra vertinamas kritiškai. Supratau, kaip susikurta aplinka mus atskiria nuo bendro konteksto. Tada ir kilo mintis imtis socialinės atskirties temos“, – dėsto pašnekovas.

Nori griauti stereotipus

Šio eksperimentinio socialinio projekto rezultatus pamatysime jau šių metų pabaigoje, kai šis jo vizualus pasakojimas pasirodys knygos pavidalu. „Prie šio projekto dirbu vos du mėnesius, tačiau galiu drąsiai sakyti, kad tai yra pati įdomiausia tema, kurią kada tik nagrinėjau“, – užtikrina jis.

Artūras skuba griauti miestietiškoje visuomenės dalyje įsigalėjusių stereotipų apie prasigėrusį ir ištuštėjusį kaimą. „Labai kviesčiau pavažinėti po Lietuvos kaimus ir pakalbėti su ten gyvenančiais žmonėmis. Tikrai nėra taip, kad visi prasigėrę, nieko nedirba. Taip, yra rajonų, kur žemė nederlinga ar pramonė po sovietmečio žlugo. Bet ir iš tokių jokiu būdu ne visi išvažiavo ar prasigėrė, kaip įprasta manyti. Žmonės, net neturėdami darbo ar ūkių, sugeba išgyventi iš pensijų ar pašalpų ir dar mieste gyvenantiems giminaičiams padėti, nes patys užsiaugina daržovių ir gyvulių. O kaip tie kaimo žmonės jautriai žiūri į lietuvybę, papročius, tradicijas, kokį ypatingą ryšį išsaugojo su protėviais! Ypač mane žavi Dzūkija, kur daugelis gyventojų kalba tarmiškai ir iki šiol gyvena iš to, ką randa miške. Taip pat vadinamųjų tuteišų kraštas – jūs neįsivaizduojate, kokių ten įdomių dalykų galima išgirsti ir pamatyti, kalbant apie papročius ir tradicijas“, – sako Artūras.

Už socialinės atskirties linijos esantys žmonės tragiškai stokoja vilties. Taip, kaip modernūs didmiesčių gyventojai stokoja empatijos.

Jis pasidžiaugia nauja tendencija, kad į provinciją persikelia vis daugiau jaunų žmonių – vieni atvažiuoja iš miestų ieškoti pigesnio būsto ir ramybės, kiti grįžta iš užsienio, visokių įdomių verslų įkuria. Beje, Artūras ir pats jau dvejus metus su savo širdies drauge, taip pat gerai žinoma fotografe Neringa Rekašiūte (malonus sutapimas – ją kaip tik kalbinome sausio numeryje) gyvena Dievo užmirštame Lietuvos užkampyje – Visagine. „Tokių, į kaimą grįžusiųjų, daug vien tik tarp mūsų su Neringa pažįstamų: kas į Švenčionėlius, kas į Širvintas, kas Anykščius, kas į Nidą, kas į tą patį Visaginą išvažiavo gyventi. O ir važinėdamas fotografuoti susitikau nemažai jaunų, išsilavinusių žmonių, kurie nepabūgę stereotipų išsikraustė į mažesnius miestus ir kaimus. Jie puikiai sutaria su vietiniais, jaunimui organizuoja filmų peržiūras, įdomias diskusijas. O kad tokių drąsuolių daugiau atsirastų – tada nebereikėtų kalbėti apie atskirtį, gyvenimas provincijoje nesiskirtų nuo gyvenimo didmiestyje“, – kalba Artūras.

A.Morozovas akcentuoja, kad jam nerimą kelia ne ekonominė ar geografinė, o pirmiausia mentalinė atskirtis, kai socialiniuose tinkluose ar net žiniasklaidoje žmonės yra surūšiuojami, jiems klijuojami žeidžiantys epitetai. „Už socialinės atskirties linijos esantys žmonės tragiškai stokoja vilties. Taip, kaip modernūs didmiesčių gyventojai stokoja empatijos. Įgyvendindamas šį projektą supratau, kiek išties mažai žinome apie save ir kaip visi tarpusavyje esame susiję“, – teigia jis.

Prisideda prie šalies pokyčių

Socialinės temos gvildenamos ir šiuolaikinių medijų platformoje „Nanook“, kurią Artūras įkūrė su bičiule Berta Tilmantaite. A.Morozovo teigimu, kai kurios „Nanook“ iškeltos problemos netgi privertė politikus pakoreguoti įstatymus. Pasak fotožurnalisto, būtent tai, kad ir pats gali prisidėti prie pokyčių, jį sulaiko nuo minčių apie išvykimą iš Lietuvos, pelningesnį darbą.

„Man pasisekė, kad tik pradėjus dirbti fotožurnalistu, dėka savo kolegos Liutauro Strimaičio, turėjau galimybę susipažinti su geriausiomis tarptautinės žurnalistikos tradicijomis, bendradarbiauti su žymiausias leidiniais. Tuomet regėjau didžiulį skirtumą tarp besiformuojančios Lietuvos žiniasklaidos ir to, kaip dirbama užsienyje. Panašiai jautėsi ir Berta, kuri buvo baigusi studijas geriausiose vaizdo žurnalistikos mokyklose. Kartą susitikome Vilniuje, vienoje žurnalistų kompanijoje. Ten užsimezgė pažintis ir nusprendėme kartu ką nors nuveikti. Pirminis tikslas buvo gana savanaudiškas – sukurti bendruomenę žurnalistų, su kuriais galima būtų bendrauti, diskutuoti ir dirbti kartu. Taip atsirado „Nanook“ ir edukacijos programa, kuri šiandien vienija apie 20 jaunų profesionalų“, – kalba A.Morozovas.

Naujausias „Nanook“ projektas vadinasi „Kol dega raudona“, jame atskleidžiamos Lietuvoje politinio prieglobsčio pasiprašiusių Rusijos piliečių, vienaip ar kitaip neįtikusių Kremliui, istorijos. „Atvykęs į Lietuvą pirmiausiai pastebėjau, kad lietuviai laukia, kol dega raudona, o rusai eina“, – tokiu pastebėjimu pasidalijo vienas iš projekto pašnekovų.

„Šis dokumentinis projektas man nepaprastai įdomus. Jis supažindina mus su Rusija per jos gyventojų pasakojimus. Kaip paprastas rusas iš eilinio miesto, dirbantis paprastą darbą, gali tapti režimo auka. Tai labai daug išduoda apie Putino Rusiją. Tai labai daug pasako ir apie mus. Šalį, kurioje egzistuoja valia padėti žmonėms, nepaisant to, kad jie yra iš priešiškos šalies. Tai įrodo, kad tapome Europos valstybe“, – sako jis.

Apginti nuo Rusijos

Kuo panašios ir kuo skiriasi papasakotos istorijos? Pasak pašnekovo, tarp projekto dalyvių yra ir žmogaus teisių aktyvistų, ir LGBT bendruomenės narių, ir politinių opozicionierių, ir žurnalistų, ir tokių, kurie tiesiog atsisakė veikti pagal Kremliaus diegiamą ideologiją.

Nedrįstu spėlioti, kas bus po dar 100 metų, bet esu įsitikinęs, kad Lietuva yra tiesiog pasmerkta sėkmei, nes tas progresas, kurį padarėme per beveik tris laisvės dešimtmečius, yra labai didelis.

„Projekto pradžioje nerimavau, kad šie vienuolika pasakojimų bus labai panašūs. Tačiau nustebau, koks įvairus likimų spektras yra šioje bendruomenėje. Klausydamas istorijų mąsčiau, kodėl Kremlius taip stengiasi juos diskredituoti. Tam manau yra dvi pagrindinės priežastys. Pirma, šie savo šalį mylintys rusai atskleidžia mums Putino Rusijos kontrolės įrankius – persekiojimą, bauginimą, šantažą – tai, deja, nepakito nuo KGB laikų. Antra, ši politinių pabėgėlių bendruomenė Lietuvoje demontuoja pagrindinį Kremliaus propagandos prieš Baltijos šalis naratyvą – čia neva egzistuojančią rusofobiją“, – aiškina A.Morozovas.

Pasak jo, Lietuva turi kelis šimtmečius siekiančias tradicijas suteikti saugų prieglobstį disidentams būtent iš Rusijos. Pirmieji buvo sentikių bendruomenės nariai, kurių pėdsakų galima lengvai rasti palei geležinkelio bėgius Vilnius–Turmantas. Nedaug kam Lietuvoje žinoma ir mūsų poeto, diplomato Jurgio Baltrušaičio veikla. Po Spalio revoliucijos jo dėka iš Rusijos į Vakarų Europą galėjo išvykti Rusijos inteligentijos atstovai, menininkai. Vienas jų – žymus tapytojas Marcas Chagalas.

Sovietmečiu egzistavo glaudūs ryšiai tarp Lietuvos ir Rusijos disidentų. Jie smarkiai prisidėjo ir prie mūsų nepriklausomybes atkūrimo bei Sovietų Sąjungos griūties.

Kalbant apie šiandienę politinių pabėgėlių bendruomenę, jų pasirinkimą atvykti pas mus, Artūro manymu, lėmė kelios priežastys. Pirmiausia – mūsų diplomatų politinė valia, Rusijos represijų išmanymas. Taip pat – geografinė padėtis, ekonominė situacija, patogi kalbinė terpė ir tai, kad čia jau yra rusų bendruomenė.

Pasak fotožurnalisto, kalbinti rusai Lietuvoje jaučiasi gerai. „Juos stebina puiki ekologinė situacija, ypač patogus, ramus ir kokybiškas gyvenimas sostinėje. Jie giria netgi tokias institucijas kaip VMI ir „Sodra“, kurios daugumai lietuvių kelia baimę“, – šypteli pašnekovas.

Pasak jo, mes esame linkę save lyginti su populiariausiomis emigracijos kryptimis – šalimis, kurios yra kultūros ir ekonomikos lopšiai, nepatyrę kelių dešimtmečių okupacijos. „Dažnai pamirštame, iš kokio konteksto mes keliaujame link ateities. „Kol dega raudona“ tai puikiai primena. Klausydamas šių žmonių pasakojimų, netikiu, kad tai yra XXI a. Europa. Nedrįstu spėlioti, kas bus po dar 100 metų, bet esu įsitikinęs, kad Lietuva yra tiesiog pasmerkta sėkmei, nes tas progresas, kurį padarėme per beveik tris laisvės dešimtmečius, yra labai didelis“, – sako žinomas fotožurnalistas A.Morozovas.
E. Jennings: likti Lietuvoje buvo geriausias mano sprendimas 5

E. Jennings: likti Lietuvoje buvo geriausias mano sprendimas 5
– Pirmiausia turbūt papasakok apie būsimą koncertą „Istorijos iš Niujorko“. Kodėl imtasi tokios koncepcijos – ar manai, kad paprasto pasirodymo mūsų išlepintai publikai nebeužtenka?

– Priežasčių sukurti „Istorijos iš Niujorko“ konceptą buvo keletas. Pirmiausia aš pati dievinu miuziklus ir esu baigusi muzikinio teatro specialybę Vilniaus kolegijoje. Mintis mano kūrybą ir šiemet įrašytą džiazo albumą paversti miuziklu man atrodo yra puikus būdas į vieną vietą sujungti kelias mano aistras: muziką, teatrą, vaidybą ir šokį. Antra, nesikuklinsiu – man patinka kurti naujas madas, kurias paskui matau įgyvendintas kitų. Jau turiu ne vieną pavyzdį: kopijavo mano aprangos stilių dainuojant su orkestru, mano retro įvaizdį, o kur visa galybė live filmukų, kuriuos darėme su Jurgiu (atlikėju J.Didžiuliu – red. past.), mano albumas apie netobulumą ar net toks elementarus dalykas kaip vieši pasisakymai apie LGBT+ ar feminizmą dar PRIEŠ TAI, kai tai tampa saugia ir netgi madinga pokalbio tema. Priimu tai kaip komplimentą, įvertinimą, kad darau teisingus sprendimus. Tokioje mažytėje rinkoje visi skolinasi vieni kitų idėjas – manau, kad tai visiškai normalu. Visiškai neabejoju, kad teatralizuoti koncertai taip pat taps tendencija ir išpopuliarės Lietuvoje.

– Koncerto, kurį režisuoja Dalia Ibelhauptaitė, metu bus pasakojama istorija apie airę, prohibicijos laikais atvykusią į Niujorką siekti džiazo dainininkės karjeros. Kiek ši istorija panaši į tavo?

– Tai istorija apie imigraciją, bet ne tik: kalbame apie meilę, praradimus, aistrą, svajonių siekimą, atkaklumą, tapatybę, nusikaltimus ir tragedijas.

Kiek save prisimenu, aš nuo pat mažumės žinojau, kad norėsiu būti dainininke arba aktore. Muziką pradėjau įrašinėti būdama trylikos, kai mūsų šeima iš Airijos persikraustė į Tanzaniją. Kai atvykau į Lietuvą, čia nepažinojau nieko. Visas mano dėmesys buvo nukreiptas į mokslus, kol viename koncerte nesusipažinau su Viktoru ir Viliumi – tuomet jiems kaip tik buvo mokyklos atostogos. Viktoras ir aš netrukus pradėjome kartu kurti muziką. Dar labiau viskas pajudėjo, kai vaikinai baigė mokyklas ir persikraustė gyventi į Vilnių. O aš tuomet turėjau pasirinkti – stoti į universitetą Dubline ar bandyti laimę čia. Kadangi mokyklą baigiau jauna (man buvo tik septyniolika), išgirdau patarimą universitetą atidėti vieniems metams. Taip prisijungiau prie SKAMP. Visai netikėtai tais pirmaisiais metais „Summertime“ tapo mūsų pirmuoju hitu, tad leidausi į šį nuotykį ir nusprendžiau, kad univeristetas gali palaukti. Tai tikrai buvo geriausias mano sprendimas.

– Kiek teko girdėti, tavo šeimą irgi galima vadinti ekonominiais emigrantais. Papasakok apie tai plačiau.

– Taip, mano tėtis išties buvo persisotinęs tuo metu Airijoje vyravusios situacijos. Sesuo baigė universitetą ir negalėjo rasti darbo – ji prisijungė prie kartos, kuri buvo labai išsilavinusi, tačiau negalėjo rasti darbo. Iki įvykstant Keltų tigro fenomenui, Airija buvo neturtinga ir vargstanti valstybė. Mano tėvas tuomet nusprendė įkurti savo verslo konsultacijų kompaniją, ieškodamas geresnių galimybių užsidirbti ir išlaikyti visą šeimą. Jis surizikavo. O jau po metų mes gyvenome Tanzanijoje ir mūsų šeimos gyvenimas iškart tapo kur kas geresnis, finansiškai – taip pat. Abu mano tėvai kilę iš kaimo, abu atvyko į Dubliną būdami septyniolikos, pradėjo dirbti ir sutiko vienas kitą.

– Emigracija yra didelė mūsų šalies problema, kaip tu siūlytum ją spręsti?

– Jeigu savo idėjas dėl emigracijos sustabdymo galėčiau apibūdinti vienu žodžiu, tai būtų inkliuzija. Kai praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje daugybė žmonių emigravo, airiams prireikė maždaug 20 metų juos susigrąžinti. Airių yra daugybė kartų, gyvuojančių šimtus metų. Toks išsibarstymas po pasaulį sukūrė didžiulę tarptautinę airių diasporą, kurios mums pavydi daugelis šalių. Dėl tos priežasties labai palaikau savo vyro projektą „ToBeLT“, kuris visas paremtas inkliuzija ir po visą pasaulį išsibarsčiusių lietuvių bendruomenių saitų su Lietuva stiprinimu. Tačiau šie žmonės nesijaus artimi su Lietuva vien dėl to, kad juos paraginsime: „Sugrįžkite, juk būti su savais kur kas fainiau!“ Tai skamba naiviai ir provincialiai. Visi skirtingi. Žmonės susižavi skirtingų tautybių atstovais, tad jeigu lietuviai nori čia sugrįžti su savo antrosiomis pusėmis, jiems turi būti sukurtos tinkamos sąlygos klestėti, save realizuoti, auginti šeimas šiuolaikiškoje ir saugioje aplinkoje, kurioje kiekvienas yra laukiamas, nepaisant jo odos ar plaukų spalvos, religijos ar kitų dalykų.

– O ką manai apie savo bičiulio Juozo Statkevičiaus pasisakymus Rusijos žiniasklaidai apie tą pačią emigraciją? Lietuva susiskirstė į dvi stovyklas – vieni jį pateisina, kiti smerkia. Prie kurių priskirtumei save?

– Manau, kad žmonės dabar labai nerimauja bei baiminasi Rusijos ir jos neaiškių ketinimų. O kai žmonės išsigandę, lengva įgyvendinti principą „skaldyk ir valdyk“. Todėl aš labai nenoriu matyti Lietuvos susiskaldžiusios. Žinoma, kad duoti interviu propagandiniam rusų leidiniui buvo blogas sprendimas. Tai tas pats, kas duoti kažkam lazdą, kad tave po to su ja primuštų. Bet Juozas Lietuvos madą padarė matomą visame pasaulyje. Jis nutiesė kelią tiems, kurie eis po jo. Kiek prisimenu, Juozas visuomet mylėjo šią šalį. Manau, kad žmonės pyksta ne tiek dėl to, ką jis pasakė, kiek dėl to KAM visa tai pasakė. Ir net neabejoju, kad tas leidinys jo žodžius atspindėjo netiksliai.

– Kokia tau pasirodė mūsų šalis ir žmonės, kai tik atvykai? Ir ar mes per tą laiką pasikeitėme?

Žmonės jau nebegalvoja, kad tu kvaištelėjęs, jeigu be priežasties nusišypsai praeiviui. Jie netgi nusišypso atgal.

– Į Lietuvą atvykau būdama penkiolikos, tamsią ir šaltą lapkričio dieną. Tiesą sakant, tada galvojau, kad visi čia atrodo apgailėtinai – žmonės gatvėmis vaikščiojo tokie surūgę ir nelaimingi, angliškai mažai kas kalbėjo. Man buvo sudėtinga viskas, net surasti artimiausią paštą. O aš buvau airė paauglė, ieškanti draugų ir norinti prisijaukinti naują šalį, bet lietuviai tuomet su manimi nenorėjo net susipažinti, o tuo labiau leistis į pokalbius. Pirmuosius mėnesius praleidau sėdėdama viešbučio kambaryje ir žiūrėdama MTV – tas kanalas buvo mano ryšys su išoriniu pasauliu. Paskui tėvai mane nuvedė į Salomėjos Neries gimnaziją, kur mokiausi anglų kalbos, literatūros ir Lietuvos istorijos. Gyvenimas pagerėjo, kai susiradau pirmuosius draugus.

O dabar? Viskas visiškai kitaip. Žmonės Vilniuje draugiški, mielai bendrauja su turistais, užsieniečių ir keliautojų čia daugybė. Žmonės jau nebegalvoja, kad tu kvaištelėjęs, jeigu be priežasties nusišypsai praeiviui. Jie netgi nusišypso atgal. Labai džiaugiuosi, kad man teko būti visų šių pasikeitimų liudininke.

– Kaip manai, kaip tavo karjera būtų susiklosčiusi, jei nebūtum atvažiavusi į Lietuvą, o likusi Airijoje?

– Net neįsivaizduoju. Prieš išvykdama iš Airijos mokiausi baleto ir modernaus šokio, lankiau privačias vokalo pamokas ir dainavau chore. Galbūt būčiau studijavusi šokį, muziką ar dramą? Beje, būdama dešimties dalyvavau atrankoje į Kijevo baleto trupę, buvau priimta, tačiau buvau per jauna – visi šokėjai toje mokykloje buvo 14–15 metų. Šokti pradėjau būdama trejų. Net neįsivaizduoju, ką kito galėjau veikti, bet neabejoju, kad tai vis tiek būtų susiję su menais.

– Grįžtame į tavo karjeros pradžią – SKAMP. Kaip manai, ar ši grupė viską padarė, ką galėjo? Ir ar buvo pakankamai įvertinta, įskaitant ir tryliktą vietą „Eurovizijoje“?

– SKAMP buvo labai ryški grupė 1998–2008 m. Kartelę užkėlėme labai aukštai, buvome kitokie ir viską, kas buvo mūsų kelyje, vertėme aukštyn kojomis. To niekas nepaneigs ir tai buvo priežastis, dėl kurios mes kasmet laimėdavome apdovanojimų. Ar padarėme viską, ką galėjome? Manau, kad padarėme labai daug, visada buvome žingsniu priekyje. Atgręžus laiką atgal, pridėjus šiuolaikinių technologijų atvertas galimybes, nė neabejoju, kad mes būtume galėję sulaukti tarptautinės sėkmės. Labai smagu matyti, kad su mumis užaugo visa karta ir dabar į mūsų koncertus jie jau atsiveda savo vaikus.

– Ar galima sakyti, kad ši grupė dar egzistuoja?

– Taip, SKAMP tikrai egzistuoja – mes niekada nebuvome išsiskyrę. Visi esame labai artimi, kaip ir tada, kai tik pradėjome bendrą veiklą. Tačiau buvo reikalinga pertrauka, nes paprasčiausiai perdegėme. Nuo 18 iki 28 metų koncertavome nuolat. Be to, 28-erių jau esi visai kitas žmogus, negu buvai prieš dešimt metų – nekalbu apie mūsų asmeninius santykius, bet apie tai, kad visi norėjome išbandyti kitas veiklas. Be to, sukūrėme šeimas, susilaukėme vaikų. Pirmoji mūsų karjeros pauzė prasidėjo, kai gimė Pranas (Ericos pirmagimis – red. past). Paskui Vee (Viktoras Diawara – red. past.) su Živile įkūrė „Loftą“ (manau, kad tai, ką jie daro Lietuvoje, yra be galo reikalinga). Vilius pradėjo dirbti su „Kabliu“, kūrė savo muziką. Aš įkūriau duetą su savo vyru. Manau, kad skirti laiko ir naujiems dalykams kiekvienam yra labai naudinga – taip papildome save naujomis patirtimis. 2014 m. pristatėme „Good Girl Gone Bad“ ir „This Generation“, abi šios dainos iškart tapo radijo hitais. Įdomiausia tai, kad mes visuomet buvome paklausūs, nuolat sulaukiame kvietimų pasirodyti koncertuose ir festivaliuose. Manau, kad jau visus įtikinome, jog mūsų gyvi pasirodymai – labai smagūs ir energingi.

Dabar yra laikas, kai mums reikia išsiaiškinti, kokie mes esame atskirai, kartu ir ką savo kūryba norime pasakyti.

Priėmėme sprendimą šiais metais nekoncertuoti, nes kitąmet švęsime 20-ąjį gimtadienį ir norime surengti didelį šventinį koncertą. Manau, kad mūsų gerbėjai tikrai supranta, kad mums reikėjo atsikvėpti, suprasti, kokia mūsų, jau suaugusių, kryptis. Mes visi trys kartu užaugome, mes vienas kitam – kaip šeima. Dabar yra laikas, kai mums reikia išsiaiškinti, kokie mes esame atskirai, kartu ir ką savo kūryba norime pasakyti. Manau, kad kol mėgaujamės darbu kartu, grupė egzistuos.

– O kodėl nebeliko jūsų šeiminio dueto „The Ball and Chain“?

– Kuo populiaresni darėmės, tuo daugiau streso tai įnešė į mūsų santuoką. Galima sakyti, kad rinkomės – duetas šeimoje ar scenoje. Šeima svarbiau (šypsosi).

– O tavo solinė karjera – ar esi patenkinta, kaip ji klostosi?

– Aš ne tik labai patenkinta, bet ir dėkinga likimui, kad viskas klostosi taip gerai. Juk negali skųstis, kai gali daryti tai, ką dievini, visą suaugusio žmogaus gyvenimą? Ne visiems taip pasiseka, tad manęs besiskundžiančios neišvysite. Pastarieji metai buvo neįtikėtini. Sausį laimėjau geriausios metų atlikėjos titulą. Neseniai pristatyta naujausia daina „The Truth“ – labai galinga baladė, kuri jau grojama ne tik Lietuvoje, bet ir už Atlanto. Pagimdžiau nuostabią dukrelę, ji mane labai įkvepia ir kaip žmogų, ir kaip muzikos kūrėją. Sulaukiau pasiūlymo įrašyti džiazo albumą su puikiausiais džiazo muzikantais iš Niujorko. Visai neseniai jį baigėme įrašinėti, tos dainos didžiausiame mano solinės karjeros koncerte „Istorijos iš Niujorko“ lapkričio pabaigoje.

– Apie tarptautinę karjerą svajoji ne tu viena. Kaip manai, ko trūksta Lietuvos muzikos scenai, kad ji būtų įvertinta už šalies ribų. Profesionalumo, gerų tarptautinių ryšių, pažinčių?

– Profesionalumo tikrai netrūksta. Lietuvoje turime ne vieną puikią grupę ar kūrėją, kurie verti tarptautinio dėmesio. Manau, kad ko trūksta – tai pasaulio susidomėjimo mūsų regiono kūryba. Žinote, buvo laikas, kai bet kas, kas skandinaviška buvo populiaru. Kiek anksčiau, Bjork dėka, buvo garbinami Islandijos muzikantai. Visad atsiranda vienas, kuris pralaužia ledus kitiems. Mes visad to tikėjomės iš „Brainstorm“, tačiau jiems niekaip nepavyko, nepaisant to, kad jie užsienyje koncertuoja nemažai. Reikia tikėtis, kad ateis diena, kai pasaulis išgyvens baltiškąjį arba lietuviškąjį fenomeną ir visi norės klausytis mūsų muzikos!

– Kurie lietuvių atlikėjai, tavo nuomone, turi realių šansų patekti į pasaulinę muzikos rinką?

– Tokių tikrai daug! Donatas Montvydas bando prasimušti Švedijoje ir manau, kad jis tikrai turi šansų. Tai nesusiję vien su talentu, bet ir su sėkme, tinkamu momentu, pinigais – daugybe aplinkybių. Bet yra ir daugiau muzikantų, kuriems reikia sėkmės ir gerų angliškų dainų. Pavyzdžiui, „ba.“ – aš jau esu pažadėjusi Benui (grupės lyderiui B.Aleksandravičiui) padėti su angliškais tekstais, jei tik reikės, – jau seniai žaviuosi šia grupe. Taip pat patinka „Freaks on Floor“, „Beissoul & Einius“, „Garbanotas Bosistas“, „Ministry of Ecology“… Visos šios grupės rengia puikius pasirodymus, yra charizmatiškos. Man taip pat labai patinka Monika Pundziūtė-Monique ir Migloko – jos abi turi puikius balsus ir visa kita, ko reikia scenai. Labai norėčiau joms sukurti dainų – tai vienas iš mano naujų atradimų. Per motinystės atostogas sukūriau daug naujų dainų ir supratau, kad muziką kurti man įdomu ne tik sau, bet ir kitiems.

– Kaip tau sekasi kurti dainas – ar procesas labai sudėtingas?

– Pastebėjau, kad geriausios dainos – tos, kurios ateina pačios, tarsi išnyra iš pasąmonės. Taip nutiko su „Leading me home“ ir „The Perfect Time“, taip pat – su mano naujausiomis dainomis „The Truth“ ir „Nemiegančios naktys“ (pastarąją dar tik pristatysiu). Procesas prasideda nuo to, kad man į galvą ateina melodija, kurį laiką ją niūniuoju, tada po truputį galvon pradeda ateiti ir dainos žodžiai... Kurį laiką ją dainuoju tik sau. Jei po dviejų savaičių ji vis dar skamba mano galvoje, tuomet viską užsirašau ir užbaigiu. Taigi procesas pakankamai paprastas, nes natūralus ir nuoširdus. Nelabai tikiu, kad galima „išspausti“ gerą dainą.

– Kuo apskritai mėgsti užsiimti laisvalaikiu, jeigu tokio turi – juk turi didelę šeimą, kuriai reikia daug dėmesio.

– Man patinka paprasti malonumai – ilgos vonios procedūros, gera knyga, vakarienė su draugais, pasilepinimas masažu. Visad pasistengiu skirti šiek tiek laiko ir sau, kad paskui galėčiau visą savo širdį skirti artimiesiems, draugams, muzikai ir visų svarbiausia – savo mažylei, kuriai dabar esu labai reikalinga.

– Neseniai sukėlei audrą feisbuke, pareiškusi, kad vaikai neturėtų būti kliūtis karjerai. Turbūt nesuklysiu pasakydama, kad tau artimos feminizmo idėjos, o ir turbūt lygindama Lietuvą (kad ir su gimtąja Airija) turbūt pastebi, kad mes dar tikrai turime ką veikti lygių teisių srityje...

– Moterų teisės yra žmonių teisės. Taškas. Paprasčiau nebūna. Nereikia būti feministe, kad nuėjus į Jay Z ir Beyonce koncertą suprastum, jog Beyonce neturėtų gauti 23 proc. mažesnio honoraro už savo vyrą vien dėl to, kad ji yra moteris. FAKTAS, kad moterys yra galingos ir pagerina VISŲ jas supančių gyvenimus. Tai privalu gerai funkcionuojančiai visuomenei. Ir aš negaliu patikėti, kad mes vis dar apie tai kalbame. Dabar, 2017-aisiais.

Jubiliejinis 60-asis žurnalo "370" numeris jau mieste! Ieškokite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Utenoje, Tauragėje, Druskininkuose ir Marijampolėje - baruose, kavinėse, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse.
A. Bumblauskas siūlo pastatyti paminklą... sviestui 7

A. Bumblauskas siūlo pastatyti paminklą... sviestui 7
– Ar jūs iki nepriklausomybės paskelbimo 1990-aisiais kaip nors minėdavote Vasario 16-ąją?

– Nebuvau disidentas, bet, žinoma, žinojau, kad tokia data yra. Suprantate, mes, istorikai, sovietmečiu buvome po didinamuoju stiklu. Tad savo studentams daugiausia liepdavau gilintis į baudžiavos laikus... Beje, kaip tik neseniai suformavau tokį paskaitų ciklą, kurį skaičiau Kanados lietuvių bendruomenėms. Jis vadinasi „Trys Lietuvos istorijos viršukalnės“. Be abejonės, Vasario 16-oji yra viena iš tų viršukalnių.

– Ar galėjo nutikti taip, kad šiandien negalėtumėte minėti šios datos? Ta prasme, ar žvelgiant iš istorinės perspektyvos jums dabar tai atrodo visiškai įmanoma?

– Klausimas: „Kas būtų, jeigu būtų“ yra vienas sunkiausių. Šį klausimą istoriografijoje visai neseniai reabilitavo toks vokiečių istorijos grandas Aleksandras Demandtas. Jis kalbėjo, kad alternatyvinis mąstymas, galimybės ir tikimybės kategorijos yra istoriko darbo pamatas. Ir iš tiesų aktas galėjo būti kitoks, jei nebūtų įvykęs tas keturių signatarų maištas (Steponas Kairys, Stanislovas Narutavičius, Mykolas Biržiška ir Petras Klimas reikalavo išbraukti iš šio svarbaus dokumento bet kokias užuominas apie sąjungą su Vokietija – red. past.). Šis maištas rodo, kad debatai buvo labai stiprūs, todėl viskas buvo labai trapu. Matome, kad ta istorijos kūryba vyko intensyviai. Bet, laimė, viskas įvyko, ir mes turime tą Antrąją Lietuvą, kurios pasiekimų dar nesame gerai suvokę. Mano galva, tai yra aktualiausias darbas, kurį reikėtų atlikti.

– Kuri iš jūsų minėtų trijų Lietuvos istorijos viršukalnių – Liepos 6-oji, Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji – jums yra svarbiausia?

– Mėgstu provokuoti klausytojus užduodamas šį klausimą. Paprastai atsakau, kad jos visos svarbios, nes visos jos ištaisė kažkokias nelemtis, tragedijas, gėdingas datas. Yra ne tik istorijos viršukalnės, bet ir gėdingos duobės. Viena jų – 1940 m. birželio 15-oji, kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Užbaigti Lietuvos valstybės egzistenciją net neprotestavus, manau, yra gėdinga. Vadinasi, Antanas Smetona neatliko savo pareigos kaip prezidentas. Kita gėdinga istorinė data – 1792 m. liepos 23-ioji. Jos beveik niekas nežino, tik tyrinėtojai. Tą dieną Lietuvos ir Lenkijos valstybės sostinėje Varšuvoje, apsuptoje Rusijos kariuomenės, tuomečiam šalies vadovui Stanislavui Augustui Poniatovskiui buvo pateikta Jekaterinos II nota. Valstybės taryba (ją sudarė 6 lietuviai ir tiek pat lenkų) svarstė, ką daryti. 7 balsai prieš 5 nulėmė, kad buvo nutarta nebesipriešinti Rusijos armijai. Ši situacija taip tragiškai panaši į 1940-uosius. Štai ką reiškia istorijos nežinojimas... Taigi nėra vieno atspirties taško. Normalus istorikas turi pretenduoti į sintezę, matyti visumą. Jeigu ne visos istorijos, tai bent kažkokios epochos. Matyti ją kontekste su kitomis epochomis. Mano nuomone, tos visos trys valstybingumo viršukalnės Lietuvai yra svarbios ir čia pinigų taupyti nereikia, visas jas reikia švęsti.

– Kad jau prakalbome apie šventes...Jau kurį laiką kalbama, kad esame netinkamai pasiruošę švęsti Valstybės atkūrimo 100-metį. Kaltės niekas neprisiima. Jeigu šį darbą patikėtų jums, kaip jūs būtumėte organizavęs šį svarbų jubiliejų?

Mano nuomone, tos visos trys valstybingumo viršukalnės Lietuvai yra svarbios ir čia pinigų taupyti nereikia, visas jas reikia švęsti.

– Tam, kad kažką būtų galima padaryti, reikėtų turėti atsargai bent penkerius metus. Dar 2011 m. buvo konstatuota, kad prastai ruošiamės, praėjo šešeri metai ir niekas nepasistūmėjo. Aš asmeniškai pritariu Vyčio Lukiškių aikštėje idėjai, bet ir ten su tokiais prieštaravimais susiduriama. Atrodo, kad ne valstybė šitą reikalą valdo, o savivaldybė ir privačios iniciatyvos. Valstybė garą kitur, matyt, išleidžia. Gal Kildišienės reikalams spręsti…

– Na, dar siūlo pasiūti tautinius kostiumus vaikams…

– Aš tada kelčiau klausimą: o kokios tautos kostiumus? Ar galėtų į jį man atsakyti tie, kurie šią idėją siūlo, nes Lietuvoje yra ne viena tauta? Kai J. Basanavičius pasiūlė įsteigti Vilniuje Tautos namus, tai viskas buvo aišku: tų lietuvių čia tada buvo mažuma. Bet dabar… Kai kalbamės su kuo nors kostiumų tema, aš pasiūlau siūti pilietinį kostiumą, atsižvelgiant į kokio inteligento (pavyzdžiui, mokytojo) įvaizdį – trumpos, patįsusios kelnės, švarkas su lopais ant alkūnių kaip pas buhalterius… Šaipausi, nes sprendimas siūti tautinius kostiumus septynmečiams, kuriuos jie tuoj išaugs, yra nelogiškas. Paprasčiausiai pinigų barstymas. Traukinys nejuda, o švilpukas pučia. O jeigu rimtai šnekant, mums reikia kažkokiu būdu įamžinti pačią Vasario 16-osios Lietuvą – jai reikia paminklo, o ne konkretiems žmonėms – J.Basanavičiui ar A.Smetonai. Kai kilo ginčai, kur statyti paminklą J.Basanavičiui, aš pasiūliau idėją pritaisyti prie paminklo ratukus, kad būtų galima pastumdyti, esant reikalui, iš vienos aikštės į kitą. (Juokiasi.) Bet turbūt tokio Valstybės atkūrimo 100-mečiui skirto monumento jau neturėsime, niekas nebesuspės sukurti. Su Vyčiu Lukiškių aikštėje gal dar suspėsime: mačiau visai neblogų variantų. Tik bėda ta, kad lietuviai nemoka sukurti arklio! Tas Katedros aikštėje stovintis Gedimino arklys dar visai neblogas. O štai tie, kurie siūlomi šalia Vyčio, atrodo liūdnai. Yra skulptorių, kurie galbūt galėtų ir tą arklį sukurti, bet reikia įdėti daug pastangų, kad jie dalyvautų tokiuose konkursuose.

– Grįžkime prie paminklo smetoninei, Vasario 16-osios laikų, Lietuvai. Ką jis turėtų atspindėti?

– Manau, kad mes tiesiog galėtume kažkaip įamžinti anų laikų pasiekimus. O tai yra sviestas, ANBO (lėktuvai), krepšinis ir Kaunas. Su ANBO, krepšiniu ir Kaunu viskas turbūt aišku, o sakydamas „sviestas“ omenyje turiu garsiąsias pienines, kurios baigia sugriūti. Gal bent vieną jų galime restauruoti ta proga?

– O jeigu kalbėtume apie pačią šventinę programą? Ką pasiūlytumėte?

– Pašokti ir padainuoti mes mokame, tai ir ta proga tikrai kažkas tokio bus. Tik tai neturi išliekamosios vertės.

– Neseniai skaitydamas pranešimą lietuvišką identitetą apibūdinote keturiomis „ž“. Paaiškinkite, ką norėjote tomis keturiomis vienodomis raidėmis užkoduoti.

– Juozas Erlickas mane supranta, kiti – nelabai. (Juokiasi.) Kas tos keturios „ž“? Tai pirmiausia „žodis“ – nuo Jono Jablonskio laikų mes kalbame zanavykų kalba, nes būtent ji tapo bendrinės kalbos pagrindu. Tai gal ir nebūtų blogai. Bet, kiek žinau, tokių diktatūrinių kalbos komisijų, kokia yra pas mus, nėra niekur pasaulyje. Negana to, mūsų kalbos komisija kišasi į kirčiavimą, o juk jis ir yra visų tarmių skirtumų pagrindas. Kodėl neužtektų tik to, kad nedarytume didžiųjų kalbos klaidų, kurias aš iliustruoju tokiu sakiniu: „Aš skaitau, kad mes matomai pagrinde ant to ir ėjome“. Antra „ž“ reiškia „žemę“. Ne veltui turime tą posakį: pastatyk namą, pasodink medį ir t. t. Šiuo atveju „žemė“ yra miesto antinomija, nes Lietuvai miestas yra svetimas, nors be jo nėra modernizacijos, inovacijų ir šiuolaikinės civilizacijos. Kitaip tariant, vis dar esame kaimiečiai. Trečia „ž“ – „Žalgiris“, kuris mums asocijuojasi su krepšinio ir futbolo komandomis. Stalinas šį pavadinimą leido naudoti, nes jis jam asocijavosi su kova prieš Vakarus, popiežių. Tai, žinoma, yra visiška nesąmonė. Kita vertus, „Žalgiris“, o ypač krepšinio komanda, perlipo Stalino nubraižytas ribas ir tapo Trečiosios Lietuvos (nuo Kovo 11-osios) dvasinėmis ištakomis. Tos kovos su CSKA 1986–1987 m. yra vieni gražiausių istorijos puslapių. Laikas ir ketvirtajai „ž“ – žydams. Sutiksite, kad per juos mes matome save ir kitus. Tad galime daryti išvadą, kad iki šiol esame etniniai, o ne pilietiniai nacionalistai – tai sufleruoja ir tautinių kostiumų vaikams idėja. Mums reikėtų galvoti ne apie tai, kas šaudė žydus. Svarbu tai, kad šaudė mūsiškius, t. y. mūsų šalies piliečius. Iki šiol tai neakcentuojama, ir taip išeina, kad nacių okupacija mažumėlę buvo geresnė už „sovietų“, todėl tiems nacių kolaborantams tarsi beveik atleidžiama.

O štai ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje mes tikrai buvome peržengę tą keturių „ž“ koncepciją: ir modernioji Kauno architektūra, ir dailė, ir literatūra. Tas prabangus dešimtmetis sutampa su A.Smetonos diktatūra, bet ne jis vienas dėl to kaltas. Visa Lietuva darė didelę pažangą.

Istorikui geriau neprisirišti prie konkrečios politinės jėgos, turėti savo vertinimus.

A.Smetonos laikais prie tų keturių „ž“ dar būtų galima pridėti Vytautą su legenda nuo jūros iki jūros. O sovietmečiu istorija buvo nususinta iki tų keturių „ž“. Ir nors jau daugiau nei dešimt metų esame Europos Sąjungoje, deja, vis dar daugelis gyvena remdamiesi ta keturių „ž“ koncepcija.

– Visa Lietuva su didžiuliu malonumu žiūrėjo tikrai unikalių laidų „Būtovės slėpiniai“ ciklą, rodytą net vienuolika metų. Jo metu kartu su kolega prof. Edvardu Gudavičiumi aptarėte, ko gero, visus svarbiausius Lietuvos istorijos vingius. Pernai rudenį pasirodė jau antroji knyga „Būtovės slėpiniai. Užmirštoji Lietuva“, kurią sudarė buvęs jūsų studentas doc. Aurimas Švedas. Drįsčiau spėti, kad leistis į šią avantiūrą jus įkalbėjo leidėjai – „Alma Littera“.

– Taip, jūs teisi, įkalbėjo leidėjai. Pirmiausia jiems pavyko iš televizijos į knygą perkelti „Pasivaikščiojimus“ su Ryčiu Zemkausku. Ir tai davė impulsą pamėginti tą patį padaryti su kitomis laidomis. Tiesą sakant, aš labai ilgai abejojau, ar pavyks tą mūsų dialogą perkelti į knygos puslapius: juk televizijoje dar daug ką žiūrovui pasako mūsų veido mimikos, pauzės ir visokie nutylėjimai. Režisierius Vytautas Žalakevičius, dar 1995 m. mūsų laidas pavadino ping pongu. Buvo įdomu, ar skaitytojai pajus tą ping pongą. Ir, atrodo, kad perkelti pavyko – girdėjau pasakymų, kad knyga patiko dar labiau nei laidos. Doc. dr. A.Švedo ir doc. dr. Eugenijaus Saviščevo dėka knygos tapo istoriografinės, kurias, skirtingai nei laidas, galima ir cituoti.

– Dėl televizijos jūs tapote vienu populiariausių Lietuvos mokslininkų, todėl neabejoju, kad ne kartą esate gavęs pasiūlymų eiti į politiką.

– Siūlė, aišku. Istorikui geriau neprisirišti prie konkrečios politinės jėgos, turėti savo vertinimus. Svarbiau bendrasis valstybės gėris. O jo nesukursi su viena partija, reikia bent dviejų – kairiosios ir dešiniosios. Pasigendu partijose to proveržio į ateitį, todėl ir nesistengiu kuriai nors priklausyti.
I. Kofas: dabar mano gyvenime daugiau šviesių spalvų

I. Kofas: dabar mano gyvenime daugiau šviesių spalvų
Tačiau skaitytojams, tikiuosi, tai veikiau pranašumas nei trūkumas: neabejoju, kad skaitydami šį interviu jie sužinos šį bei tą naujo apie vieną paslaptingiausių Lietuvos muzikos pasaulio asmenybių.

– Kai susipažinome gūdžiais 1995 m., tu buvai labiau dailininkas nei muzikantas. „Labiau“ tai ta prasme, kad tai buvo tavo nuolatinis darbas. Ir dar todėl, kad esi baigęs dailės mokyklą, o muzikos niekada nesimokei.

– Jeigu kalbėsime apie dailės mokyklą, tai nejaučiu jai jokių sentimentų – ten mane tik įstatė į rėmus. Matyt, taip būtų nutikę ir su muzika, jeigu būčiau pradėjęs lankyti muzikos mokyklą. Dailės mokyklą baigiau tik todėl, kad mama įkalbėjo. Nuo to laiko ir nebepiešiu. Na, nebent, kai kalbu telefonu apipiešiu kokį žurnalą – kam nors šukuoseną pakeičiu, ūsus pripiešiu ar Boy George (ryškų moterišką makiažą mėgstantis dainininkas, neslepiantis savo homoseksualumo) paverčiu. (Juokiasi.)

O tas darbas animacijos studijoje, kurį tu prisimeni, buvo labai linksmas, bet labai nekūrybiškas. Turėjau daryti tik tai, ką man sako, o ir dirbti reikėjo su jau kažkieno nupieštais vaizdais. Bet užtat susipažinau su Sauliumi Drunga (Kanų apdovanojimą už „Anarchija Žirmūnuose“ scenarijų pelnęs režisierius, buvęs įvairių indie scenos grupių muzikantas – aut. past. ), su kuriuo dirbdami klausydavomės daug muzikos. O svarbiausia, kad jis mane supažindino su „The Smiths“ kūryba, kuri man padarė didelę įtaką.

– Įtaka buvo tokia didelė, kad išgirdusi per radiją „The Smiths“ (tuomet aš pati buvau menkai susipažinusi su šios grupės muzika) dainą pagalvojau, kad su „Lemon‘s Joy“ (čia ne klaida, iš pradžių grupė taip vadinosi – aut. past.) įrašėte naują dainą, tik man apie tai nepranešėte. Bet grįžkime prie „etatinių“ darbų. Esi pasakojęs, kad dirbai Rusų dramos teatre...

– Rusų dramos teatre dirbau dailininko padėjėju. Tuomet man buvo 15 ar 16 metų. Kiek padirbęs tame pačiame teatre perėjau prie man mielesnio užsiėmimo – tapau garso operatoriumi. Šis darbas irgi nebuvo labai kūrybiškas – tereikėjo sekti aktorių dialogus ir kartkartėmis paleisti muzikos įrašus. Neretai nieko nesakęs režisieriui paleisdavau ir savo sukurtos muzikos. Kartais dėl jos pagirdavo, kartais velnių gaudavau.

Pasirodo, įmanoma gyventi be tų rožinių akinių, kai į gyvenimą žiūri pro vyno ar kito alkoholinio gėrimo butelio stiklą.

– Tuo metu jau muzikavai su pirma savo grupe „Etaž 3“ (liet. „Aukštas 3“), kuri grojo rusiško roko įkvėptą muziką.

– Taip, su ja ir repetuodavome tame pačiame teatre, kur dirbau, – turėjau tokį operatoriaus kambarėlį. Maždaug tuo pat metu, beje, susipažinau su biplanais (grupės „Biplan“ nariais – aut. past.), kurie dar ir nebuvo biplanai. Bet jau muzikavo, ir mes su jais labai smagiai laiką leisdavome kartu. Kaip tada susidraugavome, taip iki šiol draugaujame.

– Rusiškas rokas, britiškas rokas, o paskui elektroninė popmuzika. Kažkada netgi labai pykau, kad taip kardinaliai pasikeitė „Lemon Joy“ stilius, nes man labiau patinka gitaros muzika, bet niekada nedrįsau paklausti, kodėl taip nutiko?

– Stilius pasikeitė, kai mes išmokome groti klavišiniais, studijoje atsirado pirmasis kompiuteris, o vėliau ir „groove box“. Mes pradėjome kurti elektroninę popmuziką, kuri man labiausiai patinka nuo pat vaikystės – mėgau ir mėgstu „Depeche Mode“, „Pet Shop Boys“, „Erasure“ ir kt. Deja, ilgą laiką to negalėjome daryti, nes temokėjome brazdinti gitaromis. (Šypsosi.) Reikia pripažinti, kad įtakos apsisprendimui toliau groti būtent tokį stilių turėjo ir buvęs „Foje“ narys Arnoldas Lukošius, kuris mums padėjo įrašyti dainą „Balta meilė“, pridėdamas elegantiškų sintezatoriaus garsų. Be to, man atrodo, kad dainuojant elektroninės popmuzikos dainas mano balsas skamba geriausiai. Aišku, kai kurių stilių net ir nesu bandęs – pavyzdžiui, bliuzroko ar sunkiojo metalo. (Juokiasi.)

– Kada supratai, kad muzikoje nori ir gali nuveikti daugiau nei groti rūsyje rusišką roką?

– Ko gero, tai buvo mano pirmas matytas „Foje“ koncertas sporto rūmuose. Tada mes dar nebuvome pažįstami su Andriumi Mamontovu. Išsikėliau tikslą su juo susipažinti ir daug ko iš jo išmokti.

– Turbūt laikas grįžti į dabartį – juk yra apie ką kalbėti, nes ką tik išleidote „Willkommen“. Tiesą sakant, net man, senai bičiulei, žinia apie naują albumą buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus – maniau, kad prireiks dar bent dvejų metų, kol tu jį sukrapštysi. Nepaisant to, kad jau praėjo pusšeštų metų nuo paskutiniojo albumo „Stebuklas“ išleidimo...

– Tikrai dar turbūt dvejus metus būčiau krapštęsis, jei ne Vaidas Stackevičius iš „M.P.3“, kuris ėmė klausinėti, ar neturiu naujų dainų. Vieną dieną aš ryžausi parodyti jam tas dainas ir išgirdau: „Taigi jau yra albumas.“

– Albumas vadinasi kaip ir viena iš jo dainų – „Willkommen“. Jau ir ano albumo single „Kažkada“ skambėjo vokiečių kalba. Iš kur ta meilė jai, jeigu net vokiškai nemoki?

– Jaučiu didelius sentimentus vokiečių elektroninei muzikai – pradedant nuo visiems gerai žinomos grupės „Kraftwerk“.

– Skirtingai nei „Stebuklas“, šis albumas yra gana vientisas, čia nėra tokių išsiskiriančių dainų kaip „Kažkada“, kuri tapo bene didžiausiu jūsų pastarojo meto hitu.

– Iš tiesų šis albumas labai vientisas. O daugiau neturiu ko pridurti: kaip ir visuomet – daug šaltos elektronikos ir mano išgyvenimų. Kalbant apie „Kažkada“... Tai daina, kuri patinka net ir vaikams. Bet tokių dainų naujame albume nėra. Na, aš nesu iš tų, kurie pasiima gitarą į rankas su mintimi „va, dabar hitą sukursiu“. Kaip jau išeina, taip.

– Esi prisipažinęs, kad „Kažkada“ norėjai atiduoti dainuoti kitiems...

– Man atrodė, kad „Kažkada“ man visai netinka, juolab kad ir tekstas iš pradžių buvo šiek tiek kitoks. Kadangi neatsirado norinčiųjų priedainį dainuoti falcetu, teko tai daryti pačiam. (Šypsosi.)

– Žinau, kad tavo stalčiuje paprastai guli ne viena daina. Kiek dabar jų esi prikaupęs?

– Mažiausiai dar vienam albumui. (Šypsosi.)

– Tu niekada neleidai savo albumų prodiusuoti kitiems, nors tavo mėgstama „Depeche Mode“ prodiuserius keičia kaip kojines, kone prieš kiekvieną albumą. Ar įmanoma bent įsivaizduoti, kad tu leisi kam nors prikišti nagus prie savo kūrybos?

– Įmanoma. Leisčiau savo albumą prodiusuoti žmogui, kurio kūryba man asmeniškai labai imponuoja ir kuris tikrai gerai nusimano šioje srityje. Pavyzdžiui, Leonui Somovui.

– Kai gerai pagalvoji, kam tuos albumus iš viso leisti – juk koncertuose vis tiek geriausiai priima senus gerus kūrinius.

– Yra tokių, kurie ir tegroja senus hitus, pavyzdžiui, „Nazareth“. Iš tiesų dauguma naujų dainų koncertuose skamba tik todėl, kad mes to norime. O senas grojame žmonėms, tikrai ne sau. (Šypsosi.)

– Ar būsiu teisi teigdama, kad naujasis albumas neatspindi dabartinio tavo gyvenimo, kuriame kur kas daugiau šviesių spalvų nei anksčiau?

– Iš dalies, taip. Juk jos atspindi pastarųjų penkerių metų nuotaikas. Iš tiesų per juos buvo visko – ir visiškos nevilties, ir džiaugsmo. Visa tai ir užfiksuota „Willkommen“.

– Kad jau prakalbome apie nuotaikas... Lygiai prieš metus Lietuvą apskriejo žinia, kad atsidūrei ligoninėje: tuo pat metu ilgai slėpta, tačiau, mums, tavo draugams, gerai žinoma problema išlindo į viešumą. Neklausiu, kaip tu jauteisi tuomet – pati mačiau, o kitiems to žinoti nebūtina. Bet juk neneigsi, kad visa tai išėjo į naudą, nes netrukus po to visiškai atsisakei alkoholio.

– Sakydamas, kad aš galiu bet kada sustoti, save apgaudinėjau pastaruosius keletą metų. Bet po tų įvykių pribrendau sau pripažinti, kad vis dėlto negaliu, todėl užtenka meluoti sau, ir reikia tiesiog pabaigti draugystę su alkoholiu.

– Kas pasikeitė atsisakius alkoholio?

– Pasakysiu banaliai, kaip sako visi: kai negalvoji apie tai, kaip apsisvaiginti, atsiranda gerokai daugiau laiko darbui, sportui, kitiems maloniems dalykams. O jeigu rimčiau... Tiesiog atsirado noras gyventi, neliko juodų minčių. Man patinka lankytis koncertuose, spektakliuose, parodose, kino teatruose – dabar viskas labai įdomu. Pasirodo, įmanoma gyventi be tų rožinių akinių, kai į gyvenimą žiūri pro vyno ar kito alkoholinio gėrimo butelio stiklą. Iš pradžių tikrai nebuvo lengva – vis aplankydavo mintys nueiti ir nusipirkti alkoholio – gal tuomet ir mūza kokia aplankys. Bet nepalūžau ir tuo labai džiaugiuosi.

– Mūsų bendras bičiulis A. Mamontovas yra sakęs, kad nėra parašęs nė vienos dainos būdamas apsvaigęs. O tu?

– Aš irgi nerašiau dainų būdamas apsvaigęs. Tačiau į sceną lipau daug kartų būdamas neblaivus. Visų žmonių, kuriuos kažkada įžeidžiau ar pavedžiau, po tų įvykių aš asmeniškai (ir labai nuoširdžiai) atsiprašiau. Labai viliuosi, kad tie dalykai daugiau niekada nebepasikartos.

– Ko gero, ir draugų ratas pasikeitė – jame neliko tų, kurie mėgdavo su tavimi kartu taureles kilnoti.

– Matyt, jie ir nebuvo mano draugai, tik sugėrovai. Tikri draugai liko ir liks visada šalia, kad ir kas su tavimi nutiktų.

– Skirtingai nei kitos pramogų verslo garsenybės, kurios po TŲ įvykių ir tavo problemą viešai aptarė, tu pats bent jau socialiniuose tinkluose neatrodai labai pilietiškas – nieko neauklėji, nesigiri savo gerais darbais. Kaip tu pats supranti pilietiškumą ir patriotiškumą? Ar bent rinkimuose balsavai?

– Taip, balsavau, nes tai man svarbu. O patriotiškumą ir pilietiškumą visi ir suvokiame, ir parodome skirtingai. Labai patiko kažkieno pasakyta mintis, kad į šiukšliadėžę įmesta svetima nuorūka yra didesnė patriotizmo apraiška nei ant automobilio veidrodėlio prikabinta trispalvė.

Be to, aš nuo paauglystės esu didelis Lietuvos patriotas, kad kaip tai keistai skambėtų. Dar besimokydamas mokykloje visus sąsiuvinius buvau apipiešęs trispalvėmis – ir ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos bei Estijos. Mokykla, kurioje mokiausi, tais laikais buvo tokia tarybinė! Tai buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl jos nebaigiau ir nuėjau mokytis į vakarinę. Žinoma, anuomet turbūt prie tų jausmų dar prisidėjo ir paaugliškas maištas – norėjosi eiti ne pasroviui, o prieš srovę. Ir šviesaus atminimo Viktoras Cojus su savo tekstais nemažą įtaką padarė.

Na ir kas, kad esu rusų kilmės, bet gimiau Lietuvoje ir ją labai myliu. Nacionalizmo apraiškų iš lietuvių pusės esu sulaukęs tik paauglystėje, bet dėl to iš dalies ir pats kaltas buvau, labai prastai kalbėjau lietuviškai. O dabar tarp mano draugų netgi daugiau lietuvių nei rusų. Iš tiesų tautybė nėra svarbi, kur kas svarbiau yra aplinka, kurioje užaugi, ir kokiomis vertybėmis vadovaujiesi.

Po interviu Igoris sidabriniu žymikliu skuba raityti dedikaciją ant salotinio „Lemon Joy“ kompaktinės plokštelės „Willkommen“ knygelės lapo. „Pačiai mylimiausiai ir artimiausiai žurnalistei“, – perskaitau ir jau beveik pasipiktinu. „Pridėjau žodį „žurnalistė“ tik tam, kad neskambėtų taip intymiai. Juk tu puikiai žinai, kas mes esame vienas kitam“, – šypsosi jis.
Diva Jazzu ir visi jos sielos demonai 5

Diva Jazzu ir visi jos sielos demonai 5
Vieni ją beprotiškai myli, kiti, priešingai, – nemėgsta. O dėl visko kalti jos demonai, kurių nebijo paleisti į laisvę skirtingai nei daugelis mūsų scenos žvaigždžių.

– Nauji metai prasidėjo, tad negaliu nepaklausti gal kiek ir banaloko, tačiau, sutik, savalaikio klausimo – kokie tau buvo 2016-ieji?

– Praėję metai iš dalies buvo labai sunkūs. Daug žmonių bandė mane apgauti, apvogti, pažeminti, užlipti ant galvos. Atrodo jau tiek išmokau, jau tokia stipri... Ir, pasirodo, vistiek per daug pasitikiu žmonėmis. Tačiau tie žmonės, kurie mėgino man pakenkti, neabejoju, atsiims – apie tikėjimą Dievu ar karma aš nesiplėsiu, tačiau galiu pasakyti, kad tikrai tikiu grįžtamąja energija – blogiems žmonėms viskas pareina atgal bumerangu...

Tačiau tuo pačiu šie metai buvo ir patys geriausi – pagaliau išsiskyriau, ką reikėjo padaryti seniai, netikėtai sutikau SAVO žmogų, o tai – didžiausia dovana ir laimė. Taip pat sukūriau daug naujų dainų, su Leonu įrašėme albumą, padarėme gražiausius mūsų koncertus (bent jau kol kas), daug keliavau koncertuoti su grupe „Koo“ (anksčiau vadinosi „Koop“ – red. past.), atradau mėgstamas sporto šakas, išsipildė svajonė koncertuoti su orkestru. Taigi metai tikrai turiningi, ypač – emociškai...

– Pabaiga irgi įspūdinga – tikrai ne dažnas šalies atlikėjas gali pasigirti per savaitę pasirodęs 30 tūkst. žmonių. Maža to, po ką tik surengto turo „Winter is coming“ paskelbta apie dar vieną didelį koncertą. Ko gero, koncertą buvote numatę anksčiau, nes kitu atveju nebūtumėte gavę „Siemens“ arenos vasario 14-ąją?

– Taip, koncertas planuotas seniai, bet tai nereiškia, kad iš paskutiniųjų stengiamės išnaudoti savo populiarumą. Juk į kiekvieną koncertą investuojame tiek daug darbo ir jausmų! O kiek girdėjome visokiausių apkalbų!!! Ypač iš kolegų, atrodo, kad pavydas juos suvalgys. (Šypsosi.) Keistas mąstymas – jei jau groji arenoj, tai čia jau dekados įvykis, pamanykit! Tik užsienio žvaigždės taip gali! Na, kodėl mūsų toks provincialus požiūris į pačius save? Taikykimės į pasaulinius standartus, Lietuva nėra kažkoks užkampis, mes esame pasaulio dalis!

Bet juk ne iš karto aš ar Marijonas pradėjome nuo tų arenų... Man arena – tai dar viena, tik labai didelė koncertų salė. Vis dėlto nesuprantu, kodėl tokiam žingsniui ryžtasi tie kolegos, kurie net ne „areninę“ muziką groja ir nėra pasiekę tam tikro populiarumo laiptelio (o gal tiesiog netiki tuo, ką daro, ir todėl yra nelabai įdomūs klausytojui)? Na, ko jie veržiasi į tas arenas, jūs man paaiškinkite? Žiūrovų meilę reikia užsitarnauti. Vienos formulės, kuri tai padėtų įgyvendinti, nėra, bet tikrai žinau, kad tam reikia visiško atsidavimo, laiko ir, žinoma, tam tikrų duotybių...

Neįsivaizduoji, kokia savikritiška esu – kasdien užduodu sau klausimus, kaltinu dėl to, ko nepadariau ar ką galėjau padaryt geriau.

– Kaip pati manai, kodėl tiek daug žmonių pamėgo tavo ir Leono kuriamą muziką? Gal jau dabar gali išvardinti jūsų dueto sėkmės recepto dedamąsias?

– Nėra jokio sėkmės recepto! Kai mes pradėjome muzikinę karjerą, gyvenome Londone, kūrėme visiškai eksperimentinę muziką, apie mus kažkodėl pradėjo sklisti gandai ir kurtis legendos. Buvome tokie du mistiniai veikėjai iš Londono – Leonas Somovas ir Jazzu. (Šypsosi.) Taip jau sutapo, kad po 10 metų visiško štilio lietuviškoje scenoje, žmonės pradėjo domėtis būtent tokia muzika!

Bėgant metams keitėmės, bet tai normalu – kiekvienas augame, progresuojame, išmokstame kažko naujo. Niekada nekūriau nieko, kad kažkam įtikti. Nuo IDM (Intelligent Dance Music) iki popmuzikos dainų – visi kūriniai yra išgyventi. Ten labai daug manęs – kiekviename garse, kiekviename žodyje. Esu palaiminta, kad galiu kurti. Kūryba man yra svarbiausia, jeigu kalbėsime apie mano karjerą. Bet tai tik viena mano dalis. Visada buvau drąsi ne tik muzikoje: sakau, ką galvoju, nejaučiu neapykantos ar pavydo kitiems, šneku garsiai apie tokius dalykus, kurie kai kuriuos žmones nervina arba baugina, esu iki galo atvira ir nuoširdi. Ir, žinoma, dar esu manieringa ir garsiai juokiuosi – na, nenutildys manęs niekas! Noriu būti savimi su visais privalumais ir trūkumais, noriu garsiai kvatoti ir nebijoti verkti, kai man skauda. Niekas manęs nesustabdys. O žmonių neapgausi – todėl ilgainiui jie pasirenka tai, kas tikra. Esu laiminga, kad tiek daug jų renkasi klausytis manęs.

– Tave mėgsta ne tik žmonės, bet ir kiaunės... Kaip manai, ar merginos, kurias viešai išvadinai kiaunėmis, nustojo vaikščioti į koncertus?

– Klysti, manęs kiaunės nemėgsta! (Juokiasi.) Jeigu ateini pas žmogų į koncertą pašūkauti ir prisigerti, tai kokia čia pagarba muzikai ir atlikėjui? Bet tai jau išsemta tema, dėl šio poelgio man teko „suvalgyt“ daug negatyvo. Bet aš nesigailiu, kad pasakiau, ką galvoju. Tik buvo labai gaila, kad tiek daug žmonių tai priėmė itin asmeniškai. Aš juk identifikavau tik tam tikrą žmonių grupę ir kalbėjau tik apie vieną vakarą. Net keista buvo, kodėl žmonės taip blogai apie save galvoja! Kita pusė žmonių suprato, ką norėjau pasakyti, ir pamatė kitą mano pusę – kad galiu būti kieta, nebijau riebiai pasisakyti ir nesu tik glamūrinė mergina, vylingai žvelgianti iš žurnalų viršelių. Man atrodo, aš tiesiog esu labai žmogiška – neturiu nieko bendro su pasikėlimu, kito žeminimu, esu jautri ir švelni, ginu silpnesnį... Tačiau kai kas nors sužeidžia mane ar įsibrauna į mano teritoriją – saugokitės!!! Turbūt natūralu, kad vieni mane palaiko, o kitiems mano charakteris labai nepatinka.

– Kita vertus, gal žurnalistams bei muzikos gerbėjams, o ypač tokiems, kuriuos aprašei garsiajame feisbuke įraše, reikėjo dar vieno skandalisto, nes Selui vienam tokią naštą sunku nešti, kad ir kaip stengtųsi. Negalima atmesti galimybės, kad tas skandalas prisidėjo prie tavo populiarumo...

– Aš tikrai negalvojau, kad bus TOKS skandalas. Niekada nesijaučiau tokia svarbi, kad susilaukčiau tokios reakcijos! O, kaip tuomet trynė rankytėmis visokie kenkėjai. (Šypsosi.) Aš to tikrai nedariau specialiai… Bet, sutik, visokių veikėjų reikia – ir teigiamų, ir neigiamų. Mane asmeniškai labai nervina žmonės, kurie visada šypsosi, viskuo džiaugiasi – jie tokie kaip su maišu per galvą trenkti: jokio gylio, jokių išgyvenimų, jokios istorijos! Arba tie teisuoliai, kurie visada viską žino, yra sektini pavyzdžiai, be nuodėmės, mesijai tiesiog! Čia labai tinka skambi frazė: „Tikiu ieškančiais, netikiu radusiais“. Man žmogus daug įdomesnis su savo visais sielos demonais, emociniais pratrūkimais, bandymais save realizuoti ir suprasti, ir, be abejonės, kritimais. Gal aš geriau būsiu tokia nei vaidinsiu šventąją ar labai viskuo patenkintą tik dėl to, kad taip patogiau kitiems.

Jei kreipčiau dėmesį į kiekvieną, kuris loja, į kiekvieną no name, kuris mano vardu darosi piarą, į kitus nereikšmingus dalykus, – kasdien verkčiau, sustočiau vietoj, prasigerčiau, nebenorėčiau gal ir dainuot.

– Sprendžiant iš tavo pasisakymų feisbuke, tu pati kritikos nelabai mėgsti. Žinoma, kalbu ne tik apie muzikos kritikus...

– Žinai, kritikais pas mus tapo dauguma... Sunku tikėti kuo nors, kai aplink tiek pavydo ir piktdžiugiškų šypsenų... Aš tikriausiai vienintelė taip garsiai ir nuoširdžiai džiaugiuosi, kai sekasi mano kolegoms. Nevengiu pasakyt, jei kažkas man nepatiko, bet tai darau atsargiai ir apgalvotai, stengdamasi neįžeisti kito kūrėjo. Bet aš tam turiu kompetencijos, nors kritike savęs vadinti toli gražu nedrįsčiau.

Kritikuoti neturint tam tikro išsilavinimo, žinių ir supratimo yra lengva. Kur kas sunkiau yra išmanyti, išsakyti argumentus, paskatinti.

Neįsivaizduoji, kokia savikritiška esu – kasdien užduodu sau klausimus, kaltinu dėl to, ko nepadariau ar ką galėjau padaryt geriau. Aš juk apie save žinau daugiau nei bet kuris iš jūsų apie mane žinote! Todėl visiškai nesuprantu pasakymo: nemeluok sau. Sau meluoti yra neįmanoma!

Galbūt todėl kritiką iš kitų man priimti dvigubai sunkiau. Yra labai mažai žmonių, kurių kritika man išties reikalinga ir įdomi, svarbi. Sveiką kritiką aš priimu, ir visi, kas mane kritikuoja argumentuotai, tą tikrai žino.

Bet jei kreipčiau dėmesį į kiekvieną, kuris loja, į kiekvieną no name, kuris mano vardu darosi piarą, į kitus nereikšmingus dalykus, – kasdien verkčiau, sustočiau vietoj, prasigerčiau, nebenorėčiau gal ir dainuot...

– Kaip kritikė dalyvauji „Eurovizijos“ atrankos komisijoje. Manau, kad daugelis tave norėtų matyti kitoje barikadų pusėje. Kodėl nedalyvauji šiame konkurse?

– Kažkada sakiau NIEKADA, dabar sakau „niekada nesakyk niekada“. Bet tai nereiškia, kad laukiu kažkokio tinkamo momento. Žinau, kad turiu stipresnių dainų nei tos, kurios skambėjo per visą nacionalinių atrankų istoriją, turiu savo viziją, tačiau kartais pagalvoju ir taip: o jeigu liksiu nesuprasta? Bet ne tai mane baido. Labiausiai stabdo tai, kad nenoriu atsidurti viename kontekste su žmonėmis, kurie patys nežino, ko eina į tas atrankas. Neturiu laiko staipytis ir įrodinėti, kad mano daina, mano vizija, mano pasirodymas geresni už tų, kurie vos padainuoja ar turi labiausiai nevykusią dainą pasaulyje. Dabar neturiu laiko, matau save kitur, matau kitų kelių.

– Kad jau prabilai apie kitus kelius... Kartkartėmis pasigirsta žinių apie tavo tarptautinę solinę karjerą, kurią tau padeda vystyti Švedijos prodiuseriai, bet viskas kažkaip žiauriai lėtai vyksta.

– Susipykau su tais švedais seniausiai, viskas pasisuko kita linkme. Visada čia turėjau milijonus darbų, viskas vis stojo ir stojo… Bet dabar esu kitam etape. Pažadu visiems garsiai, kad šiais metais mano solinis albumas bus baigtas! O dėl leidybinių ir kitų su tarptautine karjera susijusių reikalų garsiai kalbėti dar nenoriu, bet tai turėtų būti labai big thing. (Šypsosi.)

– Nemažai metų praleidai Londone – ar dar norėtum ten grįžti, bet jau ne kaip studentė, o popžvaigždė?

– Neseniai koncertavau Londone su švedų grupe „Koo“ legendinėje „Jazz Cafe“. Kažkada, kai buvau studentė ir taupiau pinigus, kad galėčiau ten kartkartėmis nueiti, patekusi į atlikėjo Musiq Soulchild koncertą, pažadėjau sau, kad ten pati grosiu. Esu mačiusi daug koncertų salių, bet šis koncertas buvo labai ypatingas, nes dar kartą suvokiau – svajonės pildosi.

O emigruoti nenoriu – čia mano namai, nuskrist galiu bet kur, bet kada! Kaip kadaise skraidžiau į Stokholmą, kur praleisdavau pusę laiko. Štai netrukus skrisiu į Filipinus, kur būsiu visus du mėnesius. Tai kam emigruoti, jei galima „išmigruoti“ trumpam? (Juokiasi.)

Meilė juk yra kuriantis, o ne griaunantis dalykas. Žmonės – didžiausias įkvėpimas.

– Ar viskas tau Lietuvoje patinka, jeigu kalbėtumėme apie kultūros politiką? Ką pasakytum naujajai kultūros ministrei, jeigu tave ji pakviestų panašiam pokalbiui apie muzikos industriją kaip kad buvęs ministras pasikvietė E. Dragūną?

– Tikrai turiu ką pasakyti. Visą projektą galėčiau surašyti, bet tam neužtektų viso „37O“ žurnalo!

– Neseniai dalyvavai antipiratinėje akcijoje. Ar įmanoma\reikia kovoti su piratais? Kur pati ieškai muzikos, filmų?

– Manau, kad laikas keisti požiūrį ir nustoti vogti vieniems iš kitų. Branginkime savo kūrėjus ir leiskime jiems kurti toliau. Jūs įsivaizduokite, kas būtų, jeigu aš nieko neuždirbčiau iš savo amato? Kaip manote, iš ko studijos išsilaiko, kompaktiniai diskai įrašinėjami? Tai mes, muzikantai, dar kažkaip išgyvename, nes koncertuojame. O ką daryti kino kūrėjams? Jūs įsivaizduokite, kiek žmonių dirba prie vieno filmo, o kaip jiems uždirbti, jei tiek filmų yra per dieną pavagiama. O šiais laikais tikrai negalime skųstis, kad nėra kur legaliai klausytis muzikos ar žiūrėti filmus. Platformų tikrai netrūksta: „Spotify“, „Netflix“, „iTunes“ ir daugybė kitų.

– Grįžkime prie tavo dainų. Klausantis jų gali pasirodyti, kad jausmai yra pagrindinis tavo kūrybos variklis. Kitaip tariant, jeigu nesi įsimylėjusi, tai ir dainų nerašai. Ar taip ir yra, ar tai – klaidingas įspūdis?

– Anksčiau tikrai esu sakiusi, kad lengviau sukurti dainą, kai išgyveni kažkokį stiprų jausmą. Taip, matyt, yra iki šiol. Tik dabar aš turiu didžiulį patirties bagažą, man nebereikia savęs leisti skaudint kitiems ar būti destruktyviai savęs pačios atžvilgiu, jei noriu sukurti dainą. Tam tikrą liūdesį ir melancholiją, gebėjimą persikūnyti ir įsijausti, matyt, gavau jau ateidama į šį pasaulį ir tai tikrai gelbsti kuriant. Bet pasitaiko ir etapų, kai nebenori/nebegali kurti. Per daug savęs tada negraužiu, kartais tikrai reikia atsiriboti, pailsėti, pasisemti naujų jėgų.

– Apskritai priimta manyti, kad geriausios pop dainos gimsta nelaimingai įsimylėjus...

– Dabar moku kurti ne tik sudaužyta širdimi, bet ir suklijuota. (Šypsosi.) Meilė juk yra kuriantis, o ne griaunantis dalykas. Žmonės – didžiausias įkvėpimas. Mano žmogus ne tik suteikė man sparnus, bet ir norą rašyti dainas – jis dievina mano kūrybą ir skatina mane kurti toliau. Tai yra labai svarbu. Kurti mane taip pat įkvepia kiti žmonės, santykiai su jais, kelionės, poezija, vienatvė, ilgi vakarai, lietingos dienos...

– Tave vadina diva, o tai reiškia, kad tavo įvaizdis pakankamai seksualus... Tai nėra labai įprasta mūsų scenoje, jei nekalbėsime apie tam tikromis vietomis dainuojančias atlikėjas.

– Na, tas seksualumas veikiau yra vidinė pulsacija, aš to labai nevaldau, kartais tik išorinį seksualumą pabrėžiu suknelėmis. Bet be vidinio seksualumo apie išorinį nėra net ką kalbėti... Tą divos vardą man suteikė kiti, aš tiesiog būnu savimi ir stengiuosi daryt viską, ką moku geriausiai.

– Ko palinkėtum skaitytojams 2017-aisiais?

– Nebijokite savęs ir savo svajonių!
Vogti ar nevogti – štai klausimas 1

Vogti ar nevogti – štai klausimas 1
Ne, iš manęs niekas nieko nepavogė – nerašau muzikos, nekuriu filmų. Bet aš esu ne tik žurnalo „37O“ redaktorė. Aš taip pat dirbu asociacijoje LATGA, kuri, kaip žinote, gina autorių teises ir šiuo metu kaip tik mėgina pažaboti seniausią piratinę svetainę linkomanija.net, pasitelkdama Vakaruose jau išmėgintą būdą – prieigos prie svetainės blokavimą. Žinoma, galėčiau postringauti apie piratavimo žalą ir neminėdama šio fakto, bet su žurnalo bendraautorių komanda esame sutarę nemeluoti savo skaitytojams.

Taip turėtų elgtis visa etiška žiniasklaida. Ne tik nemeluoti, bet ir visais atvejais įvardyti, kas yra kas. Galite sakyti, kad pati varau į vienus vartus. Taip, bet jūs dabar skaitote mano nuomonę, o ne informacinį straipsnį, kuriame vienareikšmiškai privaloma išklausyti abi puses.

Drįstu abejoti, ar tokiu galima vadinti straipsnį, kuris rugsėjį buvo paskelbtas viename šalies dienraščių ir kuriame nagrinėta ta pati piratavimo tema. Skirtingai nei aš, to straipsnio autorius aiškiai palaikė kitą – piratų – pusę. Vargu ar kitu atveju „Linkomanijos“ administratoriumi prisistatęs žmogus apskritai būtų davęs interviu? Tame straipsnyje nuskambėjo daug keistų frazių, bet viena pastraipa pribloškė tiek mus, autorių teisių gynėjus, tiek autorius. „Mes nuolatos bendradarbiaujame su autoriais ir gerbiame jų teises. <…> Taip pat, jeigu autoriai pastebi informaciją, kuri gali pažeisti autorių teises, visada gali kreiptis į mus ir mes, tai įvertinę, pašaliname informaciją. Turime tam nustatytas taisykles ir veiksmų seką, kuri paremta įstatymais ir teisės aktais“, – sakė „Linkomanijos“ atstovas, nenorėjęs atskleisti savo pavardės (būtų keista, jeigu būtų prisistatęs).

Pardon, bet kokie įstatymai, kokie teisės aktai leidžia vogti intelektinę nuosavybę? Tikrai ne Lietuvos. Tiesa, tiek linkomanai, tiek jų paslaugomis besinaudojantieji tai vadina ne vagyste, o dalijimusi. Bet ir dalytis svetimu turtu, kiek žinau, įstatymai neleidžia, o juk ne robinų hudų ar tadų blindų laikais gyvename. Beje, įdomu tai, kad piratai ir jų gerbėjai save tokius ir pozicionuoja: kai tik pradedama su jais kovoti vienokiais ar kitokiais būdais, šie iš karto ima šaukti apie laisvės ribojimą, antidemokratiją ir pan. Nenuostabu, kad ir interneto teikėjai it aidas atkartoja tą patį, o savo teismo dokumentuose apskritai aiškina, kad nieko bloga ta „Linkomanija“ nedaro. Aišku, jie galvoja ir apie kitą medalio pusę – niekam ne paslaptis, kam lietuviams reikalingas spartusis internetas – pirmiausia toms pačioms intelektinės produkcijos vagystėms.

Įdomu, ką piratai vadina bendradarbiavimu su autoriais? Gal susirašinėjimus, kuriuose muzikos ir kino kūrėjai reikalauja išimti jų kūrinius? Mano žiniomis, vien tik Emilio Vėlyvio filmo „Redirected“ platintojai linkomanams rašė net 40 kartų. O kas iš to? Pats režisierius prisipažįsta linkomanų prašęs nedėti filmo „Zero 2“ bent tol, kol jis bus rodomas kino teatruose. Spėkite iš trijų kartų, kuo tai baigėsi? Atspėjote – filmas „Linkomanijoje“ atsirado per patį žiūrimumo piką ir jo populiarumas kino teatruose kaipmat krito. Susirašinėjimai su linkomanais daug laiko atėmė ir iš kito žinomo režisieriaus Donato Ulvydo, kuris šį reikalą vadina kova su vėjo malūnais ir visiškai palaiko asociacijos LATGA sprendimą įteikti ieškinį interneto teikėjams, kuriame prašoma blokuoti prieigą prie „Linkomanijos“.

Dar labai įdomu, kas, anot piratų, yra informacija, kuri gali pažeisti autorių teises? Ar „Linkomanijoje“ yra kitokios, t.y. tokios, kuri nepažeidžia? Oi, pamiršau, kai kurie autoriai patys deda savo kūrinius į internetą, nes tai juk reklama. Nepykite, mieli kūrėjai, bet šiais laikais, kai pilna legalių platformų, savo kūrinius visiškai nemokamai atiduoti piratams, yra tiesiog kvailystė.

O kad jau prakalbome apie reklamą... Argi ne paradoksalu, kad toje pačioje žiniasklaidos priemonėje, kuri taip uoliai gina piratus, kiek anksčiau buvo skelbiami straipsniai apie piratavimo žalą. Tik dedami jie buvo ne iš geros valios, o dėl pinigų. Iš kur tie pinigai? Iš Kultūros ministerijos, kuri paima ketvirtadalį pinigų iš maždaug 4 mln. eurų per metus siekiančios sumos, kuri surenkama taikant vadinamąjį Tuščios laikmenos mokestį, ir išdalija įvairiems antipiratiniams ir kūrybinės veiklos projektams. Kita dalis pinigų pasiekia autorių kišenes. Dėl pinigų dalijimo modelio galima ginčytis – gal geriau būtų, jei visi pinigai atsidurtų dėl piratų veiklos žalą patiriančių autorių, o ne portalų, kurie palaiko piratus, sąskaitose. Bet dėl šio mokesčio būtinybės abejonių neturėtų kilti, kol žmonėms kyla klausimas, ar vogti, ar nevogti.

Man tokių klausimų nekyla. Nekyla tokių klausimų ir autoriams, kurių kūriniai be jų žinios (ir nemokamai) atsiranda internete. Tik ne visi drįsta pasakyti savo nuomonę, bijodami visuomenės reakcijos. Justė Arlauskaitė-Jazzu ne tokia, ji ir šiuo klausimu turi tvirtą nuomonę, kuria pasidalijo interviu „37O“. Drąsiai apie tai kalba ir mūsų keisčiausios rubrikos „Sapnavau Dali“ šio numerio svečias Vaidotas Valiukevičius iš grupės „The Roop“, kuris feisbuko diskusijoje dėl mažų atlyginimų verkšlenantiems kino ir muzikos gerbėjams pasiūlė nusipirkti bilietą į filmą ar mėgstamo atlikėjo kompaktinę plokštelę, užuot išlaidavus pasisėdėjimams mieste.

Taip, „37O“ taip pat nemokamas, bet mes bent jau galime dėti reklamą ir iš to užsidirbti. O piratų apvogti autoriai už tą mielaširdingą „dalijimąsi“ jų kūryba negauna nieko. Pasvarstykime, kas būtų, jeigu piratavimo mastai sumažėtų. Nemanau, kad daugiau uždirbdami muzikos ar kino kūrėjai pultų pirkti prabangius automobilius ar namus. Greičiausiai investuotų į savo kūrybą – muzikantai įrašytų daugiau kokybiškesnės muzikos, kino kūrėjai sukurtų daugiau įdomių filmų. Galbūt lietuviška muzika ar filmais pagaliau pavyktų sudominti ir tarptautinę auditoriją?

Bet palikime tai futurologams, kurių ateities aiškinimus kaip tik pateikiame viename šio numerio straipsnių. Skaitydami žurnalą taip pat sužinosite, ką žiemą veikia vestuvių fotografai, kas vaidenasi Lietuvos rašytojų sąjungos pastate, kokią istoriją pasakoja ekranuose pradėtas rodyti naujas lietuvių filmas „Amžinai kartu“. Taip pat tradiciškai rasite knygų, muzikos albumų, spektaklių recenzijas. Gero skaitymo ir nesušalkite!

Trečiojo „37O“ numerio ieškokite Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos kavinėse, baruose, universitetuose, turizmo centruose ir kitose platinimo vietose.

DAUGIAU