-
Išskirtinis interviu su R. Meilutyte: paleidau plaukimą su pagarba ir meile 13
Susitikusi su Nanook komandos žurnalistais Artūru Morozovu ir Berta Tilmantaite savo vaikystės namuose Kaune, R. Meilutytė davė pirmąjį ir vienintelį interviu po šio sprendimo. Visą pokalbį galite išgirsti „Nyla“ tinklalaidėje: https://nanook.lt/podcast/bijojau-gyvenimo-kuris-nera-plaukimas-ruta-meilutyte/
„Paleidau plaukimą su pagarba ir meile. Nejaučiu skaudulio. Esu dėkinga tai patirčiai. Tai buvo svarbiausias sprendimas mano gyvenime. Paleisti didžiulę dalį savęs ir nebijoti pradėti iš naujo“, – interviu mintimis dalinasi Rūta.
Būdama vos 15-os, Rūta laimėjo aukso medalį Londono Olimpinėse žaidynėse ir tapo jauniausia 100 m plaukimo krūtine čempione olimpinių žaidynių istorijoje. Iš viso per savo karjerą tarptautinėse žaidynėse ji laimėjo 20 aukso ir 10 sidabro medalių.
„15-os metų aš tikrai nežinojau, kas esu. Tiesiog buvau mergina iš Šilainių, svajotojas vaikas. Ir staiga tapau „Ta Rūta“. O kas yra už to, aš pati nesupratau“, – kalbėjo R. Meilutytė. Dabar ji tikisi ramiai pagyventi be režimo ir treniruočių, svarsto grįžti prie mokslų ir nori daugiau fotografuoti.
R. Meilutytės teigimu, šiam sprendimui ji brendo ilgą laiką, o jis pats – vienas sudėtingiausių jos gyvenime.
„Plaukimo dėka patyriau gyvenimą, apie kokį kadaise nebūčiau nė pagalvojusi. Turėjau galimybę pamatyti didelę dalį pasaulio, susipažinti ir dirbti su nuostabiais žmonėmis. Tai ypatinga patirtis ir dabar noriu tą patirtį, įgytus įgūdžius panaudoti naujoje distancijoje, šį kartą – už baseino ribų. Esu pasiruošusi pradėti naują gyvenimo etapą. Ačiū visiems mane šiame kelyje palaikiusiems ir ne tik“, – dėkojo sportininkė.
-
Kas tas „podkastas“?
Podkastai, arba interneto kartos radijas, gali atrodyti kaip naujovė. Bet išties jie pradėti kurti dar tada, kai pasaulis naudojo „iPod“ – „Apple“ muzikos grotuvus, šiemet pašalintus iš prekybos. Iš čia ir pavadinimas. Lietuviškai juos siūloma vadinti „tinklalaidėmis“, tačiau įvedus šį žodį į „Google“, pirmieji rezultatai veda į VLKK puslapį. Panašu, kad tinklalaidės laukia žiniatinklio ir saityno likimas. Dabar sakome „internetas“ ir nesukame galvos: lietuvių kalba prisitaikė, nes nėra tokia silpna, kad ją reikėtų saugoti.
Turbūt jau matėte naująjį „Blade Runner“. Su draugais galite susėsti prie mikrofonų aptarti filmo ateities pasaulio grožį, muziką ir Goslingo raumenis, o įrašą paskelbti „SoundCloud“. Kitą savaitę nueikite į naująjį „Pjūklą“ ir aptarkite jį. Techniškai, tai jau bus podkastas. Šis terminas apima bet kokį kalbantį garso įrašą, kuriam transliuoti nereikia radijo bangų ir kurio autoriai garso įrašus kuria reguliariai. Tai it radijo laida, pabėgusi iš radijo eterio, nes ten nenorėjo būti arba ten jos niekas neįleido. It tavo asmeninis garso tinklaraštis. Audioblogas.
Šis terminas apima bet kokį kalbantį garso įrašą, kuriam transliuoti nereikia radijo bangų ir kurio autoriai garso įrašus kuria reguliariai.
Iš pradžių, maždaug 2004-aisiais, atėjus antrosios kartos internetui („Facebook“, „YouTube“, tinklaraščiams) podkastai dažnai tokie ir buvo: gykiški pašnekesiai apie kompiuterinius žaidimus ar naują „MacBook“, kuriuos mažai kas klausė. Bet šiuo metu podkastai ne tik tapo lygūs su tradiciniu radiju – savo kūrybiškumu ir asmeniniu vedėjų bei klausytojų santykiu radiją dažnai lenkia. Klausytojai podkastus prisijaukino. 15 proc. amerikiečių klausosi podkastų bent kartą per savaitę – palyginti, į kiną kartą per savaitę nueina 3 proc.
Tai, kad podkastų, priešingai nei tiesioginių radijo laidų, gali klausytis kada tik patogu, yra pliusas. Bet juk ir LRT radijas ar „Žinių radijas“ kelia laidų įrašus į internetą. LRT laidas gali rasti tose pačiose podkastų platformose kaip ir neradijinius podkastus. Tad koks skirtumas?
Skirtumas tas, kad kurdamas podkastą esi visiškai laisvas. Temos, kalbėjimo maniera, muzika (žinoma, legali), pašnekovai – kaip sumanysi, taip ir bus. Dėl to įdomiausi dabartiniai podkastai yra tokie, kuriuos sunkiai įsivaizduotum radijuje. Pavyzdžiui „S-Town“, septynių valandų dokumentika apie nesuprastą genijų iš mažo miestelio Amerikoje, kuris parašė žurnalistams, kad atvyktų ištirti kaimynystėje įvykusios žmogžudystės, bet galiausiai podkasto autorius suprato, kad tikroji istorija yra pats parašiusysis. Per pirmąją savaitę „S-Town“ epizodai buvo parsisiųsti 16 mln. kartų.
„S-Town“ ir prieš tai tų pačių kūrėjų išleistas, irgi žmogžudystę nagrinėjantis podkastas „Serial“ arba savaitiniai „This American Life“ podkasto epizodai yra garsinės dokumentikos šedevrai. Kūriniai, prie kurių dirba dviženklės žurnalistų komandos. Tačiau viskas gali būti daug paprasčiau. Daugelio podkastų turinys techniškai pats paprasčiausias – tiesiog žmonės yra susėdę prie mikrofonų. Bet tai, ką jie kalba, yra aukso vertės.
Pavyzdžiui, „Stuff You Should Know“ – kassavaitiniai dviejų draugų pašnekesiai jiems ir mums įdomiais klausimais. Jiedu gali valandą kalbėti, kaip į mūsų virtuves atkeliavo kečupas, iš kur kyla niežulys ar kaip suprasti satanizmą. Ar jie ekspertai? Prieš sėsdami prie mikrofonų pasidomi tiek, kad tokie tampa. Arba komiko Marco Marono vedamas interviu žanro podkastas „WTF with Marc Maron“ – į jo studiją garaže Kalifornijoje yra atėjęs ir pats Barackas Obama. Kai šiemet mirė „Soundgarden“ vokalistas Chrissas Cornellas, ėjau į WTF archyvą rasti interviu su Chrisu. Nes žinojau, kad niekas kitaip nebus jo prakalbinęs taip atvirai, lygiavertiškai, draugiškai, juokingai, protingai. Prieš pokalbį Maronas gali sau leisti 10 minučių dėkoti rėmėjams ir pasakyti, kad išsiskyrė su ilgamete mylimąja. Tradiciniame radijuje visa tai būtų iškirpta. Bet tai yra podkastas. Ir dėl to pats jo autorius sprendžia, ką kirpti, o ko ne. Kol klausytojams pakeliui – tol pirmyn.
Podkastai yra priežastis, kodėl mano ausinėse vis mažiau muzikos. Kodėl nuo šio mėnesio neberašau „37O“ muzikos albumų apžvalgų – perdaviau jas Jonui iš „Gintarinių akinių“. Pats koncentruojuosi į NYLA. Taip vadinasi mūsų su „Nanook“ kuriamas podkastas. Atidavėme pagarbą mus įkvėpusiam pirmajam dokumentiniam filmui „Nanook of the North“ – „Nanukui iš Šiaurės“. Nyla („Naila“) buvo Nanuko žmona.
Pradėjome kurti podkastą lietuviškai, nes lig šiol šio formato Lietuvoje beveik nebuvo. „Podkastas.lt“ pavadinimas egzistuoja, bet paskutinis jo autorių įrašas – apie atsisveikinimą. Beveik visi lietuviški podkastai, net ir auksinės trijulės – Andriaus Tapino, Pauliaus Ambrazevičiaus, Aido Puklevičiaus – kurti „Auksiniai berniukai“ nuėjo į archyvą. Galbūt klausytojų Lietuvoje nėra tiek daug. Galbūt kuriantieji supranta, kad reguliariai rengti stiprų podkastą nėra tiesiog smagus pašnekėjimas į mikrofoną – tai darbas pradedant temos sugalvojimu, baigiant montavimu ir dalijimusi. Galbūt palūšime ir mes. Bet kol kas turime epizodų planą ir kitų metų pradžiai bei pirmuosius rėmėjus „Patreon“ platformoje.
Pradėjome nuo interviu. Pirmieji epizodų pašnekovai buvo Vilniuje užaugęs, bet Malaizijoje išgarsėjęs, dabar – vienas geriausių pasaulio gatvės menininkų Ernestas Zacharevičius ir Jordanijoje su pabėgėlių edukacija dirbanti sirė-lietuvė Christina Kaghadou. Žengėme žingsnį link „This Lithuanian Life“, sukūrę garso pasakojimą apie tai, ką reiškia būti emigrante. Galiausiai paleidome pirmąjį tarptautinį epizodą anglų kalba, interviu su „National Geographic“, „New Yorker“ ir kitiems leidiniams fotografavusiu fotožurnalistu Tomasu van Houtryve. NYLA.lt sudėti visi įrašai, kartu su užkulisių fotogalerijomis.
Ar negalėtume viso to daryti radijuje? Galėtume. Nereikia šių formatų priešinti. Podkastus geriau suvokti ne kaip radijo pakaitalą, o kaip papildymą. Kaip naują galimybę džiaugtis mums į ausį protingus dalykus kalbančiais žmonėmis. Podkastų žavesį dažnai bandau paaiškinti pragmatiškai. Nuobodu plauti indus? Užsidėk ausines, įsidėk telefoną į kišenę, įsijunk podkastą ir tos 20 minučių prie kriauklės įgis prasmę. Tai visiška tiesa. Bet podkastų žavesį ne visada verta aiškinti logiškai. Geriau tiesiog įtikinti pabandyti.
Pradėjus kurti NYLA ir užhaipinus visus šūkčiojimais „podkastai, podkastai!“ sutikau draugą, visą laimingą. „Perklausiau „S-Town“, – pasakė. – Visą. – Dabar supranti“, – atsakiau. – Jo… Turi pajausti.“ Išties turi. Pabandykit
Kaip klausytis podkastų
Paimk telefoną, įsidėk ausines
Jei naudoji „iPhone“, atsidaryk „Podcasts“ programėlę (ji jau yra įdiegta), jei „Android“ – parsisiųsk „Stitcher“.
Suvesk norimo podkasto pavadinimą, užsiprenumeruok epizodus, klausyk.
Patarimas: kai esi Wi-Fi zonoje, parsisiųsk epizodus į telefoną, kad nereikėtų mokėti už 4G gigabaitus stryminant.
Dar šiek tiek Karolio podkastų rekomendacijų:
Muzika: New York Times Popcast – geriausio Amerikos laikraščio muzikos kritikai kas savaitę susėda aptarti esminę muzikos temą. Pavyzdžiui, surengia 40 minučių naujo „Arcade Fire“ albumo aptarimą, kurio klausytis įdomiau nei paties albumo.
Psichologija: The Hilarious World of Depression – komikas susitinka su kitais komikais pasikalbėti, kaip išgyveno depresiją.
Kultūra: NPR Pop Culture Happy Hour – naujausių popkultūros kūrinių analizė. Čia aptarti „Game of Thrones“, „Twin Peaks“ ir netgi „Visatos sergėtojai 2“. Niekur kitur neradau tokios gilios, bet kartu smagios apskritojo stalo diskusijos apie dalykus, kuriuos dažnai nurašome kaip popsą.
Politika: BBC HARDtalk – trumpi interviu su esminiais pasaulio visuomenės veikėjais, užduodant jiems labiausiai konfrontuojančius klausimus. Kaip Edmundo Jakilaičio „Dėmesio centre“, tik tarptautiniu mastu ir su dar mažiau gailesčio.
Naujo žurnalo „370“ numerio jau kitą savaitę ieškokite kavinėse, baruose, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse. Visos platinimo vietos čia.
-
Depresija – politikos ir ekonomikos padarinys? 1
Lana Del Rey hitu „Summertime Sadness“ („Vasaros liūdesys“) it skalpeliu įpjovė į daugelio vasarą liūdinčiųjų širdis. Kai FB ir IG nori matyti mus mylinčius gyvenimą, vis daugiau žmonių Vakarų pasaulyje patiria depresiją. Lietuvoje – vienas iš 262-ejų, dvigubai daugiau nei prieš porą dešimtmečių.
Maya, pati išgyvenusi depresiją ir įkvėpta „Depression Quest“ žaidimo kūrėjos Zoe Quinn, sudarė knygą „A Solid Injury to The Knees“. Joje kuratorė surinko specialiai šiai knygai parašytus menininkų, kuratorių, teoretikų tekstus, tyrinėjančius depresiją mene ir kūryboje. Knyga yra nemokamai patalpinta „Rupert“ tinklalapyje ir dalijama šio meno centro renginiuose.
Su Atėnuose užaugusia, meno istorijos ir filosofijos studijas baigusia kuratore kalbėjausi prieš jai baigiant karjeros epizodą „Rupert“ centre. Maya garantavo, kad į augančią Lietuvos meno sceną ji sugrįš.
– Kodėl nusprendei išleisti knygą, analizuojančią depresiją?
– Idėja atėjo iš kitos knygos: „Depression: A Public Feeling“ („Depresija: vieša būsena“), kurią parašė amerikiečių lingvistė Ann Cvetkovich. Joje perskaičiau mintį, kad depresija yra viešas, o ne privatus fenomenas. Tradiciškai mes galvojame, kad pats žmogus sau depresiją ir susikuria. Cvetkovich teigia, kad depresija daugeliu atvejų yra sistemiška. Kad žmogų į šią būseną panardina šiandienės ekonomikos ir politikos taisyklės. Pritariu tam. Jeigu depresiją jaučia vis daugiau žmonių visame pasaulyje, vadinasi, kažkas iš esmės yra negerai. Turime žiūrėti į bendras problemas, kurios šią ligą sukelia.
Mano esminė mintis tokia: depresija turėtų būti matoma ne kaip asmeninė nesėkmė. Tau neturėtų būti gėda, jeigu ją patiri. Depresiją, kaip ir bet kokią kitą bendražmogišką problemą, reikėtų analizuoti sistemiškai, klausti, kodėl visuomenėje ji egzistuoja. Ir imtis veiksmų tam spręsti.
Žvelgiant į depresiją iš esmės tai yra liga, atakuojanti žmogaus produktyvumą ir kūrybiškumą. Sergantis depresija žmogus tiesiog negali būti produktyvus. O būti produktyviam iš jo reikalauja ekonominė sistema, darbas. Depresija yra kaip protestas prieš visa tai. Juk sirgdamas tu negali ne tik kurti – vos gali atsikelti iš lovos ir išeiti apsipirkti.
Rašant knygą veikė ir mano asmeninė patirtis. Pati sirgau depresija ir kalbėjau su žmonėmis, kurie sirgo. Bet mane nuliūdino informacija, kurią rasdavau internete ar formalios psichologijos knygose. Cvetkovich knyga parodė alternatyvą. Ji žiūrėjo į depresijos istoriją tiek mediciniškai, tiek sociologiškai. Ji dekonstravo „depresijos“ terminą ir paaiškino jį šiandienio pasaulio kontekste.
Aš irgi siekiau šviežio požiūrio į šią būseną. Norėjau iš naujo permąstyti, kas yra depresija ir kokia jos funkcija šiandieniame pasaulyje.
Dirbant „McDonalds“, tau moka ne tik už tiesioginį darbą – moka ir už tai, kad šypsotumeisi. Turi parduoti ne tik produktą, bet ir savo laimės įspūdį.
– Knygos pavadinimą pasiskolinai iš Zoe Quinn, kompiuterinių žaidimų kūrėjos, siaubingos patirties. Ji, pati anksčiau sirgusi depresija, sukūrė žaidimą „Depression Quest“, kurio tikslas – padėti žaidėjams geriau suprasti depresiją patiriantį žmogų. Tačiau Quinn buvo melagingai apkaltinta, jog miega su žaidimų industrijos žurnalistais, kad sulauktų pozityvių jos žaidimų recenzijų. Neapykanta jai tarp žaidimų industrijos trolių pasiekė tokį lygį, kad Quinn turėjo išsikraustyti iš namų. Vienas iš grasinimų, kurių ji sulaukė, skambėjo taip: „Kitą kartą, kai ateis į žaidimų konferenciją, sužeiskite ją taip, kad niekada nepagytų. Duokit gerą kietą smūgį į kelius. Sakyčiau, tiktų ir smegenų sukrėtimas, bet mes nenorime, kad ji taptų retarde, kuri mūsų nebebijo.“ Kaip tave paveikė Quinn istorija?
– „Depression Quest“ yra labai neįprastas kompiuterinis žaidimas. Jį net sunku tokiu pavadinti – žaidimas remiasi tekstu, žaidėjams pateikiamos istorijos, leidžiančios išgyventi depresiją virtualiai. Tai nėra maloni patirtis, bet žmogui, nepatiriančiam depresijos, jis leidžia pajusti, ką jaučia tie, kurie patiria.
Tai labai empatiškas, švelnus žaidimas. Bet jo kūrėja gaudavo anonimiškų grasinimų ją nužudyti. Buvo nueita iki to, kad Quinn reikėjo 24 valandų per parą policijos apsaugos. Tai mane šokiravo, bet ir daug ką atskleidė.
Juk daugybė kompiuterinių žaidimų yra ypač agresyvūs. Kodėl kažkas tokio švelnaus sukėlė žaidėjų bendruomenėje tiek daug agresijos? Supratau, kad čia yra kažkas daugiau nei tik mizoginija, žaidėjų vyrų pyktis, kad tokias moteris kaip Quinn lydi sėkmė vyrų kontroliuojamoje industrijoje. Buvo kažkas kito, kas varė jų neapykantos kampaniją į priekį.
Mano spėjimas toks: Quinn, sukurdama žaidimą apie depresiją, užmynė ant žaizdos žaidėjų pasąmonėje. Manau, kad daugelis ją atakavusiųjų patys buvo patyrę latentinę depresiją. Agresija, nukreipta į Quinn pusę ar žaidžiant žiaurius kompiuterinius žaidimus, buvo jų būdas savo depresiją numalšinti. Jie suprato depresiją kaip silpnybę, kaip pažeidžiamumą, todėl nedrįso apie tai kalbėtis.
Žinoma, tai gali būti netiesa. Tačiau depresija sergančiųjų skaičius auga kasmet. Kas dešimtas žmogus Amerikoje sako sergantis psichikos ligomis, ir aš manau, kad šis skaičius yra dar didesnis, nes daugelis vis dar nekalba apie tai viešai.
Šis nekalbėjimas ir Quinn žaidimas man tapo inspiracija knygai parašyti. Norėjau grasinimą jai – „A Solid Injury to the Knees“ reaproprijuoti. Įdėti į naują, įgalinantį kontekstą.
– Ką pameni iš to laiko, kai pati sirgai depresija?
– Niekada nelaikiau savęs silpnesne dėl to, kad sirgau. Mačiau tai kaip stiprybę: kad gebu realistiškai suprasti savo situaciją. Pastebiu, kad žmonės žvelgia į depresiją ar viešą kalbėjimą apie ją kaip kažką gėdingo, pažeidžiančio, netinkamo. O man atrodė, kad jeigu nagrinėju šią temą, turiu savo pavyzdžiu būti atvira. Dažnai apie depresiją kalba mokslininkai, bet jų tekstuose ji yra užkoduojama pasitelkiant mokslinę kalbą. Skaitai ir jauti, kad ši informacija ne tau. Jeigu užaugai, sakykim, Marijampolėje ir neturi draugų, kurie eitų pas psichoterapeutą, o tada pamatai mokslinį depresijos apibrėžimą – tau sunku suprasti, kad depresija gali būti ir apie tave.
Gebėjimas būti atviram sau ir publikai ypač svarbu meno pasaulyje. Pradedu matyti, kad menininkų asmenybės pristatomos labai nudailintai, koreguotai. Tai slegia pačius menininkus. Taip neturėtų būti. Menas turėtų būti vieta eksperimentuoti ir maištauti. Savo kūryboje turėtum būti įgalintas kalbėti apie psichikos problemas. Būti atviras joms.
– Lietuvoje kol kas taip nėra – kalbėjimosi apie psichikos problemas kultūros ir meno pasaulyje trūksta. Ar tiesa, kad knygos pristatymai tapo savotiškais psichoterapijos seansais, nes su atėjusiaisiais nebijojai garsiai kalbėti apie depresiją?
– Atsitiko kažkas, ko tikrai nesitikėjau. Pamačiau, kad kai mūsų renginių aprašymuose atsirasdavo žodis „depresija“ ar kiti panašūs raktiniai žodžiai, žmonės ateidavo. Daug, daug žmonių. Juk, dirbdami meno organizacijoje jaučiame, kiek lankytojų įprastai ateina į renginius ir kokie jie. Į šiuos renginius susirinko daug jaunų žmonių – nebūtinai iš meno pasaulio.
Tai daug ką pasakė. Kaip ir diskusijos, kildavusios po renginių. Žmonės ateidavo prie manęs ir kolegų sakydami, kad knyga padėjo jiems kalbėti apie depresiją atviriau, nes jie patys nuo jos buvo kentėję. Tokių žmonių buvo tikrai daug. Pradėjau suprasti, kad depresijos tema yra labai aktuali. Įdomu, kad dauguma atėjusiųjų iš šalies atrodė puikiai funkcionuojantys, kad jiems kūrybiškai sekasi.
Lietuvos, ir ne tik jos, menininkų bendruomenėse vis dar nemažai išankstinių nusistatymų ir baimių, kalbant apie psichikos problemas. Manau, kad būtent mene ir kultūroje svarbu pradėti šias diskusijas ir taip jas pamažu perkelti į didesnes auditorijas. Kad ir šis interviu. Jis galbūt įkvėps kažką iš ne meno srities susidomėti knyga, jos idėjomis ir stoti į akistatą patiems su savimi.
– Kodėl ir meno pasaulyje žmonės bijo kalbėti apie psichikos ligas? Juk kur, jei ne mene, gali kalbėti atvirai ir be tabu?
– Manau tai rezultatas to, kad daug sėkmės mene yra susieta su brendingu, menininku kaip prekės ženklu. Menininką turi lydėti sėkmė. Vieši išsipasakojimai apie nesėkmes, neproduktyvumą, neužtikrintumą nedera su neoliberalizmo ideologija, kurios dalimi menas tapęs. Jie matomi kaip kontrproduktyvūs kuriant sėkmingo tavo, kaip menininko, prekės ženklą.
Tad visų pirma turėtume kvestionuoti patį prekės ženklo reikalingumą. Akivaizdu, kad pasaulis išgyvena moralinę ir politinę krizę. Žmonės ieško ideologinio pasikeitimo. Galbūt prasidėjęs kalbėjimasis apie emocijas gali būti maža to dalis. Mums būtų naudinga, jeigu atvirai pradėtume kalbėti apie emocijas ir jas tyrinėtume, o ne nuo jų nusisuktume.
Kol kas mes nusisukame net ir nuo pozityvių emocijų. Knyga labiau kreipė dėmesį į neigiamas, bet reikia suprasti ir pozityvas emocijas: iš kur jos ateina ir kaip tampa preke. Pavyzdžiui, dirbant „McDonalds“, tau moka ne tik už tiesioginį darbą – moka ir už tai, kad šypsotumeisi. Turi parduoti ne tik produktą, bet ir savo laimės įspūdį.
Reikia kalbėti daugiau apie tai, kokias emocijas šiandienėje ekonomikoje mes galime išreikšti, kokios emocijos laikomos vertingomis, o kokias neva reikėtų slėpti. Mūsų patiriamos emocijos nėra mūsų asmeninis reikalas. Jos irgi yra viešoji erdvė, kartais dar viešesnė už įprastas viešąsias erdves, pavyzdžiui, mieste. Turime apie jas viešai kalbėtis – taip bus lengviau.
Depresija: faktai
Lietuvoje depresija serga vienas iš 262-ejų žmonių;
Žmonių, sergančių depresija Lietuvoje per 20 metų padidėjo beveik dvigubai;
Lyginant su 1980-aisiais, 74 proc. JAV paauglių sunkiau užmiega; JAV studentų, jaučiančių, kad negali susitvarkyti su studijų ir asmeninio gyvenimo reikalavimais, skaičius išaugo 50 proc.;
Depresija sergančių žmonių pasaulyje yra 300 milijonų. Prognozuojama, kad skaičius toliau augs ir 2020 m. depresija taps pirmaujančia liga pasaulyje, pralenkdama širdies ir kraujagyslių ligas.
Naujausio "37O" numerio ieškokite Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos kavinėse, baruose, universitetuose ir kitose viešose erdvėse. Elektroninę žurnalo versiją ir rugpjūčio numerio straipsnius rasite www.370.diena.lt.
