Grįžkime prie "know-how". Anglų kalboje žinios ir supratimo apie supantį pasaulį pobūdis yra skirstomas į dvi dideles grupes. Pirma, tai yra aiškios žinios (angl. explicit knowledge). Ši žinių kategorija yra apibrėžiama kaip lengvai perduodama: tai kalba, techninis kokio nors veiksmo atlikimas, amatas ir pan. Kita didelė žinių grupė yra, kaip aš vadinu, tyliosios arba numanomos žinios (angl. implicit knowledge arba tacit knowledge). Tai žinios, kurių negalima perduoti jokia kodifikuota ženklų sistema, – žmogus žmogui gali parodyti, kaip atlikti vieną ar kitą amatą ar veiksmą, bet tam veiksmui ištobulinti ir galutinai įvaldyti reikalingos tokios neaiškios ir miglotos kategorijos kaip pasitikėjimas, santykis. Miglotos, nes negalime pamatuoti pasitikėjimo kokiu nors vienetu; neaiškios, nes nėra jokio apibrėžto laiko per kurį atsirastų tas socialinis kapitalas.

Kita vertus, tiek socialinio kapitalo, tiek empatijos reitingai yra pamatuojami. Williamo Chopico vadovaujama Mičigano universiteto mokslininkų komanda tyrė 63 šalis, kad nustatytų jose empatijos indeksą. Deja, tarp šių šalių Lietuva užėmė paskutinę vietą. Vadinasi, mes esame vieni kitiems nepakantūs, vieni kitais nepasitikintys, su pernelyg rezervuotu tiek savęs kaip valstybės, tiek kaip individų vertinimu. Man kartais ir be jokių tyrimų atrodo, kad mums trūksta vizijos, didesnių ambicijų ir drąsesnių veiksmų, skirtų kurti ateitį. Pagaliau ir mūsų medijose kultūra, ypač aukštoji, – vienas kertinių polių, laikančių Vakarų demokratiją, atsiranda veik tik tuomet, kai reikia nuimti kokią nors lentelę, pervardyti gatvę ar nukelti skulptūrą.

Taigi, "know-how" ir kultūrinis veiksmas. Į kultūrą galima žvelgti dvejopai. Pirmiausia – kaip į gyvensenos modelio visumą, kurio esminiai bruožai tam tikroje visuomenėje išlieka nekintantys kintant epochoms ir diskursams. Ir kultūra – galime suvokti, kaip siauresnę, specifinę veiklą, kuri būna skirtinga skirtingose epochose. Labai svarbu yra tai, kad abi kultūros yra sujungtos priežastiniu ryšiu, pažvelgia į valstybes ar regionus, kuriuose kultūra kaip nišinė veikla (meninė kūryba) yra prioritetas ir pasižymi aukštu koncepciniu ir atlikimo lygmenimis – tos šalys pasižymi ir gera socialine ekonomine padėtimi. Ir nors erdvėlaikio kontinuume visos šalys ir regionai turi pakilimų ir nuopuolių, būtent kultūrinis palikimas kaip materialus konkrečios tautos ar valstybės bendrųjų gebėjimų įrodymas lemia ilgos tradicijos susiformavimą. Tradicijos, dėl kurios istorija yra daugiau ar mažiau gera. Ir ten, kur meninės kūrybos, kultūros lygmuo būna žemesnis atlikimo technikos ir koncepcijos gylio aspektais – ten mes turime trūkinėjančią bendrąją tradiciją, silpnesnę valstybės ir tautos socialinę-ekonominę sandarą, taigi ir žemesnę bendrąją kultūrą.

Būtų teigiančių, kad kultūrai prielaidos atsiranda ten, kur jau yra ekonominė galia, kitaip sakant, kad kultūra jokiu būdu nėra priežastis, o vien efektyviai valdomo ūkio pasekmė. Galima ginčytis, kad naujieji laikai Europoje aukštą kultūros lygį išlaikė dėl inercijos. Tačiau nėra abejonių, kad mūsų civilizacijos genotipas visų pirma susijęs su abstraktaus mąstymo erdve, kuri yra aukščiausia kultūrinio veiksmo forma. Senovės Graikijos mokslas ir juo grįsta politika, viduramžių monastiniai centrai ir pirmieji gotikiniai miestai – tai betarpiškos kultūros integracijos į ūkinę veiklą pavyzdžiai. Tai Europos etinė prasmė. Monastiniuose centruose visų pirma tobulinta scholastika, o ekonominė veikla buvo skirta tik kūniškam poreikiui patenkinti.

Senovės Kinijos galybė buvo remiama filosofijos ir religijos kaip imperatyvo politikai dominavimu prieš ūkinę veiklą. Taigi, efektyvaus ūkio pradžia visuomet yra abstraktaus mąstymo geba, kitaip sakant, tvari ekonomika yra tarsi šalutinė kolektyvinio mąstymo abstrakcijomis pasekmė. Ir nors joks šiuolaikinis amatininkas nepripažins, kad jo ekonominė sėkmė XXI a. yra nulemta Viduramžių mistikų, ar Renesanso dailininkų-mokslininkų, bet iš esmės yra būtent taip.

Tad civilizacinio tapsmo kontinuume kultūra kaip menas ir / ar aukštesnė veikla iš tiesų yra pirminis "know how" perdavimo elementas, skirtas kurti ilgalaikius tvarius santykius tarp skirtingų laikotarpių, tarp Renesanso pirklių ir šių dienų fintech startuolių. Kultūra, nors ir lemia ūkio efektyvumą, bet pastarasis ne mažiau svarbus, nes būtent jis jau palaiko galimybę kultūrai nuolat atsirasti kitu istoriniu laikotarpiu.

Baltijos kelias, Sausio 13-osios įvykiai – tai kultūriniai politiniai įvykiai, turintys daug meniniam postmoderniam kūriniui būdingų elementų. Net JAV susikūrusių avangardistų, tokių kaip "Living Theatre", veiklos esmė buvo perduoti politinę žinutę. Baltijos šalių įvykiai čia tampa romantiška postmodernizmo akcija, nelabai turinčia analogų pasaulyje, panašiai kaip ir Kryžių kalnas. Iš tikrųjų tai Baltijos kelias galėtų būti įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip neįtikėtinas, bent jau dalinį retrokauzalumą (galimybę iš dabarties taško keisti praeities įvykius ar bent jau jų esmę) įrodantis reiškinys. Bent jau Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje laiko tėkmė suponuoja būtent Baltijos kelio akcijos paminėjimą, o ne gedulą dėl grobikiško Molotovo–Ribentropo pakto. Kas kadais padalyta, tapo vėl sujungta.

Vis dėlto pademonstravę neįtikėtiną vizionieriškumą Sąjūdžio metais, mes kaip valstybė šių vertybių iki galo neperkėlėme į kasdienį gyvenimą. Aristotelio raštai, be abejonės, vertingi savaime kaip genialaus proto kūrinys, tačiau jų vertė išauga suvokiant, kad būtent ant šių raštų guli didelė dalis visos Vakarų Europos etinio turinio; Kairo senamiestis ne tik nuostabus ir turtingas savo istorija, bet ir puikiai išsaugotas. Ir vis dėlto jo vertė menksta, nes ta kultūra, kuri sukūrė anuos rūmus, nebuvo pratęsta į dabarties laikotarpį ir miestas, esantis už senamiesčio primena ir kartais yra tuo, kas vadinama trečiuoju pasauliu. Mes turime džiaugtis, kad nė iš tolo neprimename trečiojo pasaulio, tačiau nepademonstruojame ilgalaikės kasdienybės, vertos Baltijos kelio momento.

Kokia mūsų ambicija? Valdo Adamkaus kadencijos metu būta ambicingų planų tapti Centrinės ir Rytų Europos regiono lyderiais, tačiau šių siekių atsisakyta. 2012 m.vyko referendumas dėl naujos atominės elektrinės statybos Lietuvos teritorijoje ir jame mes, aišku, nepritarėme statybai. 2019 m. Europos Komisijos ataskaita Lietuvai spaudoje buvo eskaluojama dėl nelygybės problemų, tačiau visai nutylėta, kad investicijos į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą nuo bendrojo vidaus produkto sudarė mažiau nei pusę ES vidurkio (kuris net nėra aukštas, palyginti su technologijų šalimis flagmanais kaip antai Izraelis, Japonija ar Pietų Korėja). Pridedant rūpestį mūsų šalies švietimo sistema ir jos rezultatais, galime abejoti, ar ateitis bus geresnė nei šiandiena.

Sakome, kad trūksta kvalifikuotos darbo jėgos, anot Romualdo Lazutkos, neretai darbdaviams reikia tokios "aukštos" kvalifikacijos, kurią galima įgyti vos per kelis mėnesius. Tad ar neištiks mūsų Argentinos likimas: šalis, kuri prieš 100 metų buvo viena stipriausių pasaulyje, buvo net Europos migrantų traukos taškas, dėl žemos pridėtinės vertės darbų skatinimo, greitos finansinės grąžos siekio, korupcijos, menkinančios socialinį kapitalą ir empatiją bei didinančios atskirtį, tapo vargstančia valstybe. Ar tikrai neiname tuo keliu?

Ir vis tiek. Galingi šviesos blyksniai, tokie kaip Baltijos kelias, yra nuoroda į galimybę. Tai yra etinis imperatyvas, savotiškas tikslas, kokia turi būti kasdienybė: ūkis, politika, socialinė ir švietimo plėtra. Galiausiai menas, paveldas yra vertingas savaime, bet ypatingą reikšmę įgyja tik būdamas tuo "know-how" mediatoriumi, kaip sukurti ateitį, vertą geriausio praeities įvykio.

Tai nėra vienintelė šio komplekso įdomybė. Minimas pastatas stovi faktiškai kitoje gatvės pusėje, nei yra švenčiausia visų pasaulio musulmonų vieta – Kaabos akmuo ir mečetė; jis čia atsirado nugriovus istorinį gynybinį XVIII a. pastatą, kurio paskirtis buvo saugoti Kaabos akmenį nuo įvairiausių vandalų puldinėjimų.

Taigi Saudo Arabijos šeichai (tiesą sakant, niekada nesigilinau, ar sprendimas dėl projekto buvo kolektyvinis, ar vienašališkas) pasielgė taip, tarsi laisvai interpretuotų miesto percepcijos genijaus Christopherio Alexanderio supratimą apie šventąsias vietas mieste: kiekviename mieste esanti šventa vieta turi būti apsupta tam tikrų struktūrų, kurios pabrėžtų centro šventumą ir būtų tarsi įžanga jo pajautai. Šeichai taip ir padarė – sukūrė viešbučių ir visokių pramogų bei paslaugų kompleksą, kuris turėtų palengvinti chadžo procesą kiekvienam pasaulio musulmonui jį palengvinant ir dar labiau komercializuoti. Įdomu tai, kad dangoraižių kompleksas oficialiai priklauso vyriausybei.

Prieš smerkdami visko pertekusius žmones, kurie priima sprendimus Saudo Arabijoje, nuo kurių norų ir įgeidžių neretai priklauso ir dažno lietuvio ar Lietuvos verslininko gyvenimas planuojant išlaidas degalams, prisiminkime ir Europos, kurioje susiformavo paveldosauga, praeitį bei genezę. Juk čia nuolat atsirasdavo epochos, kurias dabar mes suvokiame kaip istoriją, kai žmonija savo egzistenciją tiesiog įprasmindavo per aukštingumo siekį.

Viduramžiais atsiradusios didžiulės ir šviesios katedros – ne vien inžinerinių sprendimų tobulėjimo padarinys. Ne! Inžineriniai sprendiniai atsirado iš vyravusio šūkio: kuo daugiau šviesos – tuo arčiau Dievo. Mat pagrindinis bažnyčios siekis buvo statyti pastatą, kurio interjerą puoštų pro plačius langus įeinanti šviesa. Na, ir galiausiai ši mitologija itin aiškiai atsikartoja jau XX a. pradžioje, kai JAV dangoraižiai tampa finansinio kapitalizmo šventvietėmis, suformuojančiomis ne tik amerikietiškąją "downtown" tipo miesto morfologiją, bet ir kuriančią kasdienius bei nekasdienius ritualus.

Kaune aukštybiniai pastatai neauga. Neauga ir paveldui šiuo aspektu negrasina. Bėda ta, kad Kaune dominuoja nekokybiškos, turinio neturinčios horizontalės.

Pažvelkime ir į Kauną. Čia galima prisiminti ir bene legendines vadinamąsias urbanistines aukštingumo lenktynes tarp Kauno rotušės ir Jėzuitų bažnyčios XVI a., kai instucijos savotiškai kovojo dėl simbolinio valdžios įprasmino mieste būtent per vertikalųjį aspektą miestovaizdyje. Galų gale Kristaus Prisikėlimo bažnyčia kaip atgimusios valstybės simbolis irgi įprasminta vertikalioje architektūrinėje konfigūracijoje.

Tad vertikalės sąvoka miestovaizdyje yra natūralios antropogeninės prigimties ir pati savaime yra aukščiau kultūros paveldo objekto. Juk ji – viena iš tų nematerialiųjų savybių, kuriančių materialius kultūros paveldo objektus: bažnyčias aukštais bokštais, piramides karaliams-dievams laidoti, mečetes su raketas primenančiais minaretais, verslo koorporacijų bokštus, pranokstančius visas ligišiolines aukštutines struktūras mieste.

Būna ir atvirkščiai. Neretai dominuoja ir horizontali kofigūracija – senovės Graikijos šventyklos, renesansiniai palaco ar šiuolaikiniai muziejai, mokslo ir technologijų centrai, bibliotekos orientuotos į horizontalią dimensiją. Horizontalūs centrai mieste paprastai turi labiau išreikštą turinį, būtent turinys jiems įkvepia formą, o ne atvirkščiai, kaip yra vertikalioje dimensijoje, kai gotikos kultūriniam periodui reikėjo, kad sklindanti į interjerą šviesa įkvėptų Dievo supratimą visuomenėje.

Kad ir kaip būtų, mes kalbame apie tai, kas galima ar kas negalima kultūros paveldo objekte ar prie jo. Saudo Arabijos vadovybė sukūrė stiprų postmodernistinį projektą, kurio forma neturi nieko bendro su vietinėmis ar bet kokiomis kitomis islamo tradicijomis. Vakarietiško kičo produktas yra aukštai iškilęs virš švenčiausios musulmonų vietos ir, daugelio manymu, tai yra negerai.

Manau, kad negerai visų pirma yra tai, kad valstybė kelių ar vieno asmens vardu gali nuspręsti tokius dalykus. Lygiai kaip aš nepritariu, kad Kauno savivaldybė, matyt, pirks maistą vaikams darželiuose iš kokio stambaus tiekėjo neva geresne kaina. Juk tai irgi ne kas kita kaip kelių asmenų priimtas sprendimas ir savotiška vertikalė, tik ne architektūrinė, bet sprendimo priėmimo.

Tačiau Kaune aukštybiniai pastatai neauga. Neauga ir paveldui šiuo aspektu negrasina. Nors galbūt prieš kadencijos pabaigą ir bus pranešta apie vieno iš grandiozinių planų įgyvendinimo pradžią 2022 m. O gal ir nebus.

Bėda ta, kad Kaune dominuoja nekokybiškos, turinio neturinčios horizontalės. Buvau šokiruotas pamatęs vaizdą socialiniame tinkle, kai vienas labai svarbus Kauno kultūros paveldui žmogus dalijasi nuotraukomis iš greitojo maisto restorano Karaliaus Mindaugo prospekte, kitaip sakant, ir taip jau sudarkytoje Senamiesčio dalyje. Nustebino ne nuotraukų turinys, bet tai, kad nesuprantama, jog tai yra blogai: ir architektūriškai, ir socialiai, ir sveikatos požiūriu. Todėl mes kol kas, negalėdami statyti urbanistinės vertikalės, statome kvailumo Babelį, kurio likimas bus toks kaip ir mesopotamiškojo originalo.

Saudo Arabijos gyventojai parinko švenčiausiai savo vietai kičinės kultūros atspindį – pseudoneogotikinės stilistikos dangoraižį, kuris nepadarytų gėdos ir Kijevo šiuolaikinei architektūrai. Dangoraižis centralizuos musulmonų chadžą – anksčiau smulkesnėse užeigose ir apgyvendinimo namuose gyvenę musulmonai iš viso pasaulio galės leisti laiką po vienu stogu ir apsivalę per Alachą dar užeiti į kazino, esantį keliais aukštais žemiau nei jų kambarys. Bet tai yra tikra, taip buvo ir bus, tai autentiška, nes nepridengta po paveldosaugos skraiste. O mes turėsime Kauno senamiestyje įsikūrusią greitojo maisto užeigėlę, bet jos juodo pastato atsiradimas dar ir ciniškai įteisintas paveldosauginės minties standartais.

Neabejoju, kad Saudo Arabijos gyventojai čia nuo mūsų atsilieka. Kaunietiškas chadžas kur kas aiškesnis ir netgi visiškai eliminuoja bet kokį šventumą, na, ar kultūrinį sluoksnį. Mekoje tūlas musulmonas juk vis tiek nueina prie Kaabos ir ten atlieka savo ritualus. O Kaune užteks pavažiuoti Karaliaus Mindaugo prospektu, sustoti užkandinėje, pasiimti iš centralizuoto tiekėjo gaunamą šlamštą, įmesti jį į skrandį – ir chadžas baigtas.

Galų gale tokio komplekso kaip "Abraj Al Bait" atsiradimas motyvuojamas ir tuo, kad į Meką atvyksta vis daugiau turistų, t.y. ne musulmonų, o šiaip žmonių – tiesiog pasižiūrėti. Tam reikalinga infrastruktūra. Aš irgi norėčiau ten nuvykti, man Kaabos akmuo atrodo toks magiškai šventas, nors ir nesu musulmonas. O Kaune turistui bus palengvintas gyvenimas ir Kauno senamiesčio potencialaus savitumo pamatyti neteks, dėl to ir galvos nereikės sukti. Juk kas suks galvą dėl daugybės  vadinamojo skandinaviškojo stiliaus naujos architektūros namų (kurie, tiesą sakant, neturi nieko bendro su Skandinavija) ar kažkokios užeigos, kurią galima rasti bet kur kitur pasaulyje.

Tad kaunietiškas chadžas yra paprastas, lengvas ir ganėtinai bukas. O kam dabar patinka sudėtingi dalykai? Laukiu nesulaukiu, kada pastatysime daugiabutį kur nors tarp Šv.Jurgio bažnyčios ir Kauno pilies. O gal geriau – šiukšlių deginimo katilinę.

Beje, dėl KPD vertingųjų savybių akte nurodyto lygumo (nors ne visai aišku, ką čia turime galvoje) – reta aikštė, kuri formavosi iki pat XX a., turėjo kažkokį kitokį nei lygų paviršių. Tai tas pats kaip automobilio vertingąja savybe įvardyti ratus.

Tęsiant konkretumo ir tikslumo poreikį, išryškėja paradoksas: miesto politikai, valdininkai noriai pozavo ir kėlė į socialinius tinklus nuotraukas, padarytas Juozo Zikaro Laisvės statulą įkonceptinusioje būdelėje. Atrodo, betarpiškai šie žmonės suvokia, kas yra ir su kuo valgomas šiuolaikinis menas, pabrėžia praplėstos prasmės aspektą. Tačiau kai prabilta, kad Vilniaus taip ir neaplankęs Vytis galbūt atidurs Kaune, tapo akivaizdu: iš tiesų stinga kultūrinės ideologijos (gal, tiksliau, žinių apie kultūrą). Tiesa, šiam trūkumui pašalinti turime visus ketverius metus su trupučiu.

Kita vertus, visą mūsų nepriklausomybės laikotarpį viešose erdvėse atsirandanti lietuviška oficialioji ir reprezentacinė skulptūra yra itin skurdi. Gerokai "išgėręs" Gediminas prie Arkikatedros Vilniuje primena ne didelės išminties diplomatą, bet tautą pragėrusį neaiškų tipą su šaltu ginklu rankoje. Paradoksalu, bet skulptūra atspindi lietuviškas realijas. Sunku įsivaizduoti, kad Lietuvos popmuzikos žvalgždės rengtų koncertą medikams, prašantiems didesnių atlyginimų, paremti. Jie neparems nei mokytojų, nei ugniagesių, nei policijos pareigūnų, o štai alkoholio ribojimas – puiki proga protestui.

Mindaugas Vilniuje, galų gale šv.Jonas Paulius II ir daugelis kitų pavyzdžių suponuoja skulptūros viešoje erdvėje ir asmenybių ar reiškinių įpaminklinimo ribotumą, ar veikiau visišką negebėjimą. Galiausiai juk ir ta abstrakti skulptūra (pvz., Lietuvos krepšiniui ar Baltijos keliui atminti) nėra aukštos kokybinės vertės, todėl abstrakcijos idėją visuomenė vis labiau linkusi atmesti – klasikinė skulptūra bent jau aiški.

Tačiau skulptūra, paminklo tipas, stilius ar konkretus vizualinis sprendinys šiuo mūsų šalies gyvavimo metu nėra svarbiausia. Visada bus kritikų ir tų, kurie išmano geriau, – tokia žmogaus prigimtis, o dabartinė komunikacijos paradigma tik skatina ekspertinės nuomonės paplitimą visais įmanomais medijų kanalais.

Lietuvai reikia Vyčio, ne akmeninio, metalinio ar atspausdinto 3D spausdintuvu. Reikia kažkokio realaus Vyčio, kuriuo galėtų būti bet koks teigiamas impulsas, reiškinys ar situacija. Juk dėl to mes rinkimuose taip dažnai pasitikime naujaisiais "gelbėtojais" ir esame linkę į stiprų asmenybės kultą, nors mūsų demokratinė struktūra lyg ir bando tai visokiais būdais maskuoti.

Štai dėl to Lietuvai reikia ne tik Vyčio, bet ir rūpintojėlio. Gintaras Beresnevičius simbolikos kupiname veikale "Imperijos darymas", kalbėdamas apie Lietuvių tautos raidos perspektyvas ES, atskleidė ir apibrėžė lietuviškosios savasties esmę: Lietuva – tai savitai sulietos Vyčio ir rūpintojėlio savybės. Pastarąjį autorius traktuoja įvairiai – nuo kontempliatyvaus filosofo iki depresijos apimto žmogaus, save graužiančio dėl to, kad šią akimirką nepasireiškia Vyčio savybės.

Vis dėlto rūpintojėlis – nebūtinai silpnas, bejėgis ir depresijos apimtas, kažkada savo žirgą praradęs individas. Rūpintojėlis – gilesnės prasmės paieškų ir jos suradimo arba kaip tik – praradimo, kaip pasakytų Vydūnas, sustingusi dvasia materialiame kūne. O Vytis veikia instinktyviai, su didele energija, koncentruojasi į aiškų tikslą, yra pasiryžęs viskam.

G.Beresnevičius mato šių būsenų piešpriešą, bet savotiškos dialektinės būklės, o šiandienei Lietuvai vis dėlto vertingas bandymas meditatyvų, melancholišką ir abstracijomis mąstantį rūpintojėlį bei cholerišką, aišku požiūrį į aplinką turintį, tačiau nenuspėjamą Vytį pagaliau sujungti vienoje laiko ir erdvės dimensijoje.

Galbūt tokia ar panaši siekiamybė, kuri neabejotinai yra rūpintojėlio prigimties, galėtų būti eskaluojama kaip pamatinis mūsų šalies strateginis tikslas ar kokia nors pagrindinė gairė. O tik tada – jau visos technologinės pažangos, inovacijų ir BVP auginimų siekiai, kurie savo esme tėra priemonės tam, ką mes vadintume ne tiesiog geru gyvenimu, bet darnia būtimi.

Taigi galbūt ir panašios konkurso sąlygos Lukiškių aikštės monumentui ar Kaunui, taip besistengiančiam būti kultūringu miestu (beatodairiška ir dažnai to strateginio tikslo neturinti pastanga geriausiai atspindi kompleksus dėl to nelemto trūkumo) galėjo būti įdomus ir itin konceptualus eksperimentas. Juk ir universalus simbolis – toks kaip Vytis ar rūpintojėlis – yra suprantamas ne tik vertinant plačiosios visuomenės pasirinkimą, bet atsižvelgiant ir į daugelio intelektualų nuomonę.

Vis dėlto net ir norint konkretumo, kurį, rodos, ir giluminiuose lietuviško pamato kertelėse simbolizuoja Vyčio įvaizdis, nesinorėtų tiesmuko sprendinio – ar kalbėtume apie Lukiškes Vilniuje, ar apie bet kokią kitą vietą Lietuvoje. Neretai paminklas, statomas kokiai nors oficialiai progai paminėti, asmenybei pagerbti iš tiesų visuomenei ima reikšti visiškai kitką, įgyja pravardes ir visai kitas konotacijas. Ir tai galioja ne tik gerokai išgėrusiam Gediminui, bet ir abstrakčiam itin "moderniam" paminklui Rokiškyje, skirtam 500 metų jubiliejui (pastatytam dar 1999 m.). Niekas iš vietos gyventojų jo nevadina oficialiu pavadinimu "Arka" (pats 20 metų pragyvenau Rokiškyje, bet paminklo oficialų pavadinimų teko išsigūglinti), jį  vadina tiesiog kartuvėmis, tad ir 500 metų įamžinimo įprasminimas iš esmės pakinta.

Ne itin vykęs Vytis greitai gali tapti arkliu, kumele, kuinu, o raitelis... Tenka eilinį kartą konstatuoti, kad nei atrinktas variantas – kalvelė, nei Vytis toks, koks buvo pateiktas visuomenei, nei kiti dalyvavę projektai nebuvo vykę. Kita vertus, gal čia per daug rūpintojėliškos prigimties – juk ieškojimai, kas turi atsirasti Lukiškių aikštėje, vyksta nuo neatmenamų laikų. Gal priimant sprendimus reikėtų mažiau svarstymų ir komisijų, bet daugiau Vyčio savybių. Tik ar yra pas mus prielaidų pasikliauti vien veržlumo instinktu? Gali būti, kad apklausą dėl Lukiškių aikštės ateities laimėjęs bunkeris neblogai atspindi ir mūsų visuomenės būklę.

Čia nukrypsiu kiek nuo temos, nes bus kuris nors šaukiąs iš minios:

– Bet juk šuniukus ir kačiukus tai mes mylime!

– Nė velnio jūs nemylite, nei kačiukų, nei šuniukų, – atsakyčiau aš. – Jūs per daug mylite save, kad įsigyjate šunį ar katę tam, kad patenkintumėte savo egoistinį norą kažkuo rūpintis, būti tuo vienu ir svarbiausiu, kartu neįdėdami pastangų.

Bet čia mes ne apie tai. Čia mes apie ekologinės strategijos Kaune neturėjimą. Mes, čia apie tai, kad deklaruotume, jog Kaunas tvarkosi. Kerta medį, tiesia asfaltą. Ne vienas interneto naudotojas jau lygino dabartinio tvarkymosi ir sovietinės urbanistikos panašumus. Lietuvoje tai įprasta. Dar carinės Rusijos laikais, statant generalgubernatūros rūmus (dabartinę prezidentūrą) teko nugriauti Vilniaus universiteto korpusą, nes naujasis pastatas tiesiog neišsiteko, na, o ir architektas nė karto prieš tai nebuvo lankęsis Vilniuje. Matyt, mums įprasta nematyti bendro vaizdo istoriškai. Gerai, kai tau tai primeta svetimas. O kur dėti akis, kai vietovę niokoja savas?

Miesto žemdirbystė veikia ne tik kaip paveldo reiškinys, bet tuo pat metu būdama istorijos kartote sugeba veikti kaip socialinė inovacija.

Taigi, atrodytų, kad Kauno vizija aiški: turėti puristinį miestą, visiškai antropogenizuotą, na, tokį darbinį, kuris orientuotas į ūkinės veiklos poreikių tenkinimą, formalų žmonių saugumą, formalią rekreaciją (nors kam tie parkai, juk yra tiek prekybos centrų), formalų tvarkymąsi problemą sprendžiant lengviausiu keliu. Tačiau tokiuose kontekstuose, kuriuose rodytųsi, niekas stebinti nebeturėtų, mes turime visokias laik baik akcijas ir žalių dažų naikinimo hepeningus miesto centrinėje dalyje. Turime padvigubintą dviračių juostą Laisvės alėjoje, o po savo mylimą Ąžuolyną, jo pagrindiniais takais savo vaiko negaliu vežioti, nes ten lekia dviračiai 50 km/val. greičiu.

Man keista, bet kaip aukštas pareigas užimantys žmonės nesuvokia elementarių dalykų, kuriuos dažnai suvokia ir intuityviai žino visokie vadinamieji kaimiečiai bei kelias klases baigę senoliai? Koks yra esminis važiavimo dviračiu tikslas? Aš sakyčiau, kad esminis tikslas yra sveikata. Pirmiausia, mindamas dviratį tu naudoji tik savo energiją, todėl neišmeti teršalų į atmosferą; antra – judėdamas pagreitini medžiagų apykaitą, širdies veiklą ir pan. Deja, žalios juostos šio galutinio tikslo pasiekti nepadės, kadangi net ir važiuodamas dviračiu ir neišmesdamas jokių taršių elementų, kaunietis yra priverstas kvėpuoti nesudegusiu degalų mišiniu, kurį pila ant sveikuolių dviratininkų ne tik individualios dyzelinės jėgainės, bet ir miesto autobusai. Man nieko nėra baisiau, nei matyti savimi patenkintą hipsterį, išdidžiai laviruojantį prie šviesoforo sustojusiame automobilių sraute. Juk kai srautas pradeda judėti ir laik baik kultūros atstovas yra lenkiamas kelių šimtų pilkų dyzelinių ir tvarkingų miesto autobusų "VanHool", tai, pasakykite man medikai, koks poveikis daromas dviratininko organizmui: širdžiai, plaučiams, kraujagyslių sistemai? Spėju – nekoks, nes jei kokiu ekstra atveju tenka atsidaryti automobilio langą vietose, kur eismas vos intensyvesnis, tai oras tiesiog užima kvapą.

Nors, aišku, prie visko priprantama. Ko nepadarysi, kad būtum madingas. Kokia svajonė per piką užkilti Parodos gatvės kalnu į kičinį Ąžuolyną.

Taigi, aš pasižadu įsigyti dviratį tada, kai dviračių eismo strategijos planavimą atskirsime nuo asmeninių Kauno politikų įnorių, kai į žalią transportą žiūrėsime ne kaip į madą, bet laikysime jį integralia urbanistikos, miesto planavimo sistemos dalimi, nes dabar nupieštos dvi linijos al la dviračių takas, net jei jos nudažytos žaliai, neturi jokios prasmės. Nebent vaikomasi mados, tada prasmė – visuotinė.

Bet iš tiesų šio straipsnio tikslas ir objektas yra ne toks.

Atsimenu, bene dar 2012-aisiais manęs paprašė paskaityti paskaitą apie išmanų / sumanų miestą. Kas tai yra, kokios to perspektyvos, ar taikytina Lietuvai, jos regionams. Šiaip jau išmanaus miesto koncepcija remiasi tuo, kad panacėja yra laikomas nesvarbių, nekūrybiškų, trafaretinių darbų perdavimas technologijoms ir išlaidų taupymas tokiu būdu. Pavyzdžiui, į eismo intensyvumą realiu laiku reaguojantys šviesoforai, išmani apšvietimo sistema, nesant eismo pritemdanti šviestuvus, kad būtų mažiau sunaudojama energijos. Žodžiu, viskas, kas palengvina gyvenimą ir padeda kaupti vadinamuosius didžiuosius duomenis, o jų nauda taip pat yra milžiniška planuojant urbanistinius procesus.

Viena įdomesnių išmanaus miesto tendencijų ir jau tada egzistavusių praktikų yra miesto žemdirbystė, literatūroje apibūdinama "urban farming" terminu. Tiesa, 2012 m. dominavo aukštosiomis technologijomis grindžiamas urban farmingas, kai daržovės ar vaisiai būdavo auginami specialiuose pastatuose, be dirvožemio, specialiame mineraliniame skystyje. Vėliau itin išpopuliarėjo tradicinė daržininkystė tiesiog miestų centrinėse dalyse ar jų dalių susibūrimo vietose. Daržus imta veisti tokiuose pažangiuose miestuose kaip Melburnas, Berlynas ar Sietlas, taip pat ir vietovėse, kurios išgyvena sunkius laikus – pvz., Detroite.

Įdomu tai, kad miesto žemdirbystė veikia ne tik kaip paveldo reiškinys, bet tuo pat metu būdama istorijos kartote, ji sugeba veikti kaip socialinė inovacija, burianti bendruomenes, prisidedanti prie ekologiško gyvenimo būdo propagavimo, aktyvios sveikatos kategorijų mieste gerinimo.

Taigi, kolegos, rodos, ir vėl vėluojame. Kai pažangiausios vietos, į kurias mes nuolat lygiuojamės, aktyviai sprendžia miesto bei kaimo takoskyros ir masinės urbanizacijos problemas, mes pjauname medžius, sukičiname parkus ir didžiuojamės asfalto kultūra. O viskas, ką reikėjo daryti, – išlaikyti ir skatinti ekosistemų įvairovę mieste.

Neseniai vaikščiojau po Prienus. Mačiau visai šalia miesto centrinės aikštės žmogaus įveistą daržą (spėju, ten tas daržas – dar nuo tarpukario ar senesnių laikų). Rokiškio centrinėje gatvėje visi nuosavų namų gyventojai turi daržus. Ir vištyčių, ir gaidžiuką laiko. Tai nėra pažangu. Tam, kad būtų pažangu, reikia įveikti pažinimo ratą. Juk Adomui ir Ievai pernelyg buvo nuobodu rojuje, o dabar žmonija pašėlusiame žinių bei informacijos pertekliaus amžiuje tetrokšta ramybės.

Pabaigoje – pokalbis lietuvių mokykloje:

– Pone Finkelšteinai, jūsų berniukui sunkiau sekasi istorija, reikėtų samdyti korepetitorių, – sako mokytojas žydų berniuko tėvui.

– O kas, mokytojau, mano berniukui sekasi gerai?

– Na, jam gerai sekasi matematika ir chemija!

– Tai tuomet samdysime matematikos ir chemijos korepetitorius.

Čia galima prisiminti ir šokančią indų dievybę Šivą. Taigi, pati mitologija patvirtina, kad kūrimas ir griovimas yra vientisas veiksmas, būdingas visai žmonijai, neišskiriant jos kultūrinių skirtumų.

Mitas kaip struktūra yra pastovi, nekintanti, uždara. Jos pagrindinis bruožas – amžinybės imperatyvas, tai reiškia, kad ji egzistuoja metafiziniu lygmeniu, nepriklausomai nuo mūsų realaus, objektyvaus ir fiziniais pojūčiais suvokiamo pasaulio. Tačiau mito ir fizinės realybės santykis, nors ir niekada nėra tiesioginis, išmatuojamas, aiškiai matomas, vis dėlto yra juntamas. Indų mokslininkas C.R.A.Rao, kalbėdamas apie mito ir realybės struktūrų panašumus, išskiria marginalijos aspekto svarbą. Anot autoriaus, marginalija kaip savybė garantuoja mito amžinumą ir pastovumą ir lygiai taip pat ji daugiausia prisideda prie fizinio – objektyvaus pasaulio nuolatinės kaitos.

Taigi, nors mitas amžinas ir nekintantis, o mūsų pasaulis yra dinamiškas, šių dviejų visiškai priešingų struktūrų egzistavimą užtikrina vienas ir tas pats aspektas. Nenuostabu, kadangi didžiausi pasaulio protai nuo Platono, Spinozos, Immanuelio Kanto iki Martino Buberio ar Ernesto J.Weinribo bandė suvokti mito ir tikrovės santykį.

Mano supratimu, mitas kaip toks iki galo negali būti pažintas. Veikiau, suvokiami tik tam tikri apibendrinti jo bruožai, jų pasireiškimas realybėje. Sakyčiau, kad mitas atsiranda (nes juk jis amžinas, tad ir jo atsiradimo, kaip ir pabaigos, momentas nuolat vyksta) individo ir visuomenės prieštaroje, t.y. kardinaliai priešingų substancijų pasmerktų (o gal palaimintų?) nuolatiniam būviui kartu. Todėl neretai susiduriame su, atrodytų, tiesiog absurdiškomis situacijomis, kai individai, turintys tą pačią nuomonę kokiu nors klausimu, tapę visuomene tuo pačiu klausimu, niekaip negali sutarti. Tiesą sakant, kuo labiau traukiasi mūsų pasaulis, kuo daugiau informacijos apie aplinką turime, tuo, švelniai tariant, bukesnis yra supratimas apie tuos įvykius. Taigi, žinojimas ne tik nenulemia supratimo, bet, paradoksas, XXI a. žinios yra priešinga kokybė supratimui.

Kiek atsiplėšus nuo mito, noriu atkreipti dėmesį į tam tikras nelinijinio vystymosi apraiškas civilizacijų istorijoje, kurios buvo marginalios savo esme. Archeologams ir antropologams seniai žinoma, kad kai kurios gentinės bendruomenės Šiaurės Amerikoje "evoliucionavusios" nuo rankiojimo ir medžioklės į sėslią žemdirbystę gyvenimui reguliuoti sukurdavo sudėtingas socialines struktūras. Tačiau tos bendruomenės, kurios turėjo artimą santykį su mitu ir jį nuolatos aktualizuodavo ritualo forma, neretai pasirinkdavo grįžti į klajoklišką gyvenimo būdą.

Pasirinkimas būdavo sąmoningas, nenulemtas išorinių jėgų. Nekeista, kad tai pasirinkusios bendruomenės prarasdavo įtaką tarp kitų, šiuo atveju sėsliai gyvenančių konkurentų, ir todėl ilgainiui išnykdavo. Mokslininkai sutaria, kad atsakymas slypi tradicijoje, ritualiame prade – taigi mite. Šiuo atveju mitas yra ir tikslas, ir siekiamybė, ir esmė. Socialinės struktūros sudėtingumas, kaip žmogaus išradimas, tolina tiek individą, tiek bendruomenę nuo esmės, nes gėrį pakeičia susitarimas dėl to, kas gera, gi dievus pakeičia religijos apraiškos.

Nėra abejonės, kad XXI a. itin sudėtingas dėl savo socialinės struktūros. Paradoksas tas, kad postmodernistai taip siekė viską dekonstruoti, jog prieš tai vyravęs struktūrinis funkcionalizmas (kuriame bent jau viskas buvo aiškiai sudėliota į stalčiukus), lyg ir turėjo nunykti bei sukurti integralų pasaulį. Na, tokį pasaulį mes ir turime, kai kažkoks nesusipratimas pasaulio vertybinių popierių biržose atsiliepia ekonomikos krize Lietuvoje ar kokioje nors Afrikos valstybėje. Jei pažiūrėsime plačiau, žmonija dabar yra sukūrusi tokią gausybę tapatybės nišų, kad kone kiekvienas pasaulio žmogus nori būti kitoks, išskirtinis ir vienintelis. Tas dažniausiai niekuomet racionalių priežasčių nemotyvuotas noras sukuria absurdišką situaciją, kai žmogui savo siauros tapatybės reprezentacija (na, pavyzdžiui, veganizmo ar kokio nors judėjimo prieš vakciną) tampa svarbiau nei bendražmogiškų vertybių laikymasis ir jų įtvirtinimo visame kame siekis.

Vienoje iš "Išėjimo knygos" ekranizacijų tauta paklausė Mozės: "Iš kur mes žinome, kad šie 10 įsakymų tikrai yra iš Dievo, kad tai ne tavo paties sukurta?". Mozė atsakė, kad jei tai ir nebūtų iš Dievo, kodėl mes neturėtume šių įstatymų laikytis.

Grįžtant prie epigrafe išdėstytos pozicijos, galime pasakyti, kad visa, ką galbūt įvardijame kaip didelę neigiamybę, vis dėlto atsirado jau tada, kai velnias tampė dievą už kojų, todėl tai yra reikalinga. Reikalingas individualizmas ir identitetų multiplikavimas, nes tai bet kokiu atveju stumia pasaulį į priekį (įsivaizduokime, kiek BVP sukuria prekyba veganiškais produktais, o dar jų tiekimas, gamyba ir visa grandinė!); nes pasaulis bent jau kol kas negali išnykti kaip mums anonimine liksianti Šiaurės Amerikos indėnų gentis.

Tiesa, dabar suvokiamos laisvės pasirinkti maistą ar net lytį kažkada buvo marginalios ir iš tiesų stūmė pasaulį į priekį. Juk gerai, kad gimęs darbininkų šeimoje turiu galimybę tapti gydytoju ar teisininku. Tačiau realybės pasaulis nuo mitinio skiriasi tuo, kad marginalija nėra pamirštama, kad tik ji viską nulemia. Realybėje marginalieji dalykai ilgainiui tampa dominuojančiais ir nebeaišku, iš kur ir kaip jie atsirado.

13 Paleisdamas vergą laisvą, neišsiųsk jo tuščiomis rankomis. 14 Aprūpink jį dosniai iš savo avių kaimenės, iš kluono, iš vynuogių spaudyklos, duodamas jam iš dosnumo, kuriuo VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tave palaiminęs. 15 Atsimink, kad tu buvai vergas Egipto žemėje ir VIEŠPATS, tavo Dievas, tave atpirko. Užtat aš ir duodu tau šiandien šį įsakymą.

Įst 15:13-15

Gal ir keista, bet šios mintys kyla paskaičius mintis, užrašytas prieštaringai (o gal tik man taip atrodo?) vertinamoje Stambulo konvencijoje. Nerimą kelia ne tai, kad pats tekstas yra savotiškų klišių rinkinys, bet veikiau tai, kad smurtui prieš moteris pasmerkti yra reikalinga konvencija. Na, aš ir be konvencijos jį smerkiu, kaip, manau, ir 99 proc. žmonių, tačiau jei tas 1 proc., kuris dėl sunkiai suvokiamų priežasčių tą smurtą teisina, nemanau, kad jo širdį konvencija pasieks labiau, nei kad pasiekia bendras įstatymas. Galų gale juk yra moralinė norma nenuskriausti jokio žmogaus, vyro, moters ar vaiko. Šalia daugelio prieštaringų teiginių (pvz., man labai neaišku, kas yra stereotipiškai suvokiama moteris ar stereotipiškai suvokiamas vyras) akį patraukia 38-asis konvencijos straipsnis – "moterų lyties organų žalojimas". Įdomu, kam skirtas šis turinys?

Jei norima patenkinti visuomenę institucializuoto gėrio burtais, tam kad būtų žengiamas dar vienas žingsnis socialinės lyties įteisinimo link, galbūt ir reikėtų pradėti nuo antrojo dalyko. Velnias tampė dievą už kojų ir taip radosi žemė bei visa kas ant, po ir virš jos. Žmogus gi tarp anų jėgų visada turėjo mažai pasirinkimo valios – tarkim, XVIII a. baudžiauninkui tapti dvariškiu lyg ir neįmanoma. Japonija savo Shinto išsaugojo, bet taip pasirinko ne tik patys japonai bet ir dievo–velnio dialektika, nes Japonija tapo sala, o štai Lietuva senojo tikėjimo išlaikyti negalėjo dėl geografinės padėties. XX a. žmogus, nepaisant visokių kataklizmų, galėjo rinktis daugiau. XXI a. žmogus turi nepalyginamai daugiau sprendimo galios, užtai jis pasirinko pasirinkti lytį.

Nebuvo nieko, tik vanduo. Tais vandenimis yrėsi mažas laivelis, kuriame sėdėjo dievas, o velnias yrė. Pagaliau juodu nutarė pasilsėti, tiktai nėra kur. Tada ir sako dievas velniui: "Nerkis į dugną ir iškelk iš ten saują žemių." Velnias murkt į gelmę. Po valandos iškilo, atgniaužė kumštį, o ten nieko – vanduo viską buvo išplovęs iš delno. Murktelėjo kitą kartą – vėl nieko. Murktelėjo trečią kartą. Šį kartą dievas apžiūrėjo velnio plaštaką, pirštus. Tik po nagais buvo neišplauta truputėlis dumblo. Dievas iškrapštė velnio panages, sulipdė iš tų trupinėlių grumstelį ir, padaręs mažą salelytę, padėjo ją ant vandens. Prie jos prisiyrė su laiveliu. Dievas išlipo ant salelės, atsigulė ir užmigo. O velnias miegoti negali. Kaip čia nusikračius tuo dievu, vis galvojo jisai. Tada jau vienas liktų viešpačiu pasaulyje. Ir nutarė dievą prigirdyti. Nutvėręs jį miegantį, ėmė tempti prie kranto už kojų. Bet krantas vis tolyn ir tolyn slenka. Tada velnias ėmė tempti priešingon pusėn į kitą krantą. Bet ir tasai tolo ir plėtėsi. Taip velnias tąsė miegantį dievą už kojų po salą ir pagaliau pastebėjo, kad sala jau nebe sala, o be galo be krašto didelis žemės plotas. Pagaliau nubudo dievas ir, pamatęs velnio piktus kėslus, nugramzdino jį pragaran, o žemėn praleido gyventi žmogų."

Lietuviški padavimai. "Kaip atsirado žemė"

Kadangi viskas, kas vyksta gamtoje, turi priežastį ir pasekmę bei tikslą, nūdienos Lietuvoje vykstantys procesai yra nutolę nuo logikos. Kaip galima paaiškinti Žaliųjų partijos, gavusios didelį rinkėjų pasitikėjimą, visai nežalius sprendimus, kurių čia neminėsime. Ir kultūros ministrės nuo pradžių tarsi puse lūpų išreiškiamą palankumą vadinamajai projektinei, užsidirbančiai kultūrai. Nenoriu abejoti ministrės kompetencija, bet panašaus pobūdžio kultūros, kaip rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios struktūros, būtinumą mes kontempliavome trečiame bakalauro studijų kurse (nes tokie pavyzdžiai yra JAV – oho, JAV! Šalyje, kur egzistuoja aktyvi meno rinka). Na, ir dabar, matyt, turime vieną pavyzdį, kur kultūra keletą metų "sėkmingai" užsidirbo ir be šitos vyriausybės įsikišimo. Tad bėda – ne vyriausybė ar konkretus ministras, bet mūsų kultūros supratimo nykimas paliekant vien tik negyvus paminklus kaip stabus.

Ką reprezentuoja Lietuvos liaudies buities muziejus Rumšiškėse? Daugeliui tai yra tarsi parodymas, kaip atrodė pastatai skirtinguose Lietuvos regionuose. Taip, tiesa, bet tai – tik paviršinis sluoksnis, kurį pastebėti lengviausia. Na, bet mes įpratę viską gauti lengvai, tad juo ir tepasitenkiname. Man visų pirma atrodo, kad Rumšiškių muziejus puikiai iliustruoja tai, ko mes siekiame – t.y. tą mistinę mantrą – darnios raidos kategoriją. Kai matai tuos pakrypusius nameliukus apsamanojusiais stogais, matai, kaip jie tarsi ištirpsta gamtos aplinkoje, į ją integruojasi, ją papildo. Čia, kad ir kaip keista, nėra nieko nereikalinga: nieko netrūksta ir nieko nėra per daug. Visas tas, rodytųsi, mėgėjiškas dekoras, reprezentuoja šiuolaikinę kultūros edukaciją, t.y. kultūros, kaip tokios, buvimą per dalyvavimą. Neseniai mano kolegė rašė apie "Mozaikos tiltų" kultūros animacijos projektą, kurio įgyvendinimas man atrodo šimtą kartų svarbesnis dalykas nei pastatyti kažkokį stabą Lukiškių aikštėje.

Ir tai visai nereiškia, kad etninė Lietuvos kultūra bei architektūra savaime buvo tobula. Nesakau, kad žmonės turi atsisakyti elektros, mažinti vartojimą ar pradėti visų namų stogus dengti šiaudais. Ne, tai – nesąmonė. Bet mes galime pabandyti pamąstyti, kas yra nei per daug, nei per mažai – tik tiek, kiek reikia turint ir internetą, ir elektrą. O būtent suvokimo, kaip gyventi darnoje, mes ir stokojame.

Skelbta, kad į kultūros paveldo objektus Lietuvoje, prioritetizuojant regionus, bus investuota įspūdinga suma – apie 199 000 000 eurų. Manyčiau, kad investicijoms reikalinga kur kas didesnė suma, tik investicijos turi būti į suvokimą. Juk jeigu mes turime žaliąją kultūros ministrę, atsakingą instituciją, kuri išdavė leidimą tam festivaliui, galų gale muziejaus direktorę, muziejaus personalą, besigilinantį į tą puikų Lietuvos paveldą, ir nė vienas: nei institucijos vardu, nei asmeniškai nesupranta, kas yra paveldas, – restauruotas paminklas to suvokimo nepapildys.

Galiausiai mes turime visuomenę, kuri nesigilindama į vietovės specifiką, jos kultūrines prasmes, sutinka mokėti pinigus už festivalį, vykstantį tam netinkamoje aplinkoje.

Galiausiai mes turime visuomenę, kuri nesigilindama į vietovės specifiką, jos kultūrines prasmes, sutinka mokėti pinigus už festivalį, vykstantį tam netinkamoje aplinkoje. Bet ar galime juos kaltinti? Tiesą sakant, jei pats nebūčiau baigęs kultūros studijų, tai man būtų nusišvilpt ant to muziejaus ir tų kelių namų, net piktinčiausi, kad patrumpino mano suplanuotą tūsą. Juk nei manęs, nei visuomenės nemoko apie mūsų praeities reikšmę, niekas nesako, kodėl tai svarbu ir ką tai reiškia.

Mes restauruojame sinagogas, bet ar bent paviršiškai žinome, kuo ypatingos yra žydų Toros studijos, jose slypinti išmintis? Mes investuojame beveik milijardą buvusių litų į objektus, apie kuriuos nieko nežinome ir nuo jų esame nutolę šviesmečiais. Ir mes vis dar bandome save patenkinti visokiomis istorijomis apie objektus, nes tos istorijos patrauklios ir pradeda pritraukti turistus; mes bandome save patenkinti, kad žinome paminklų sukūrimo datas. Mes elgiamės tarsi okupantai svetimoje žemėje, kuri turi turtingą kultūrinį sluoksnį. Matome, kad tas sluoksnis yra geras, bet jis ne mūsų, todėl nežinome, kaip elgtis, nesuprantame jo. Keista, bet tai skamba lyg būtų tiesa.

Apskritai mes neturime Lietuvoje jokio paveldo. Mes turime tik gausybę paminklų tam, kas mirę ir biurokratinę sistemą, kuri juos administruoja.

O ir kur aš pats buvau prieš gaisrą?..

Apskritai kultūra grįsta miesto komunikacija – tai dabar labai populiaru, yra brandingas ir turism-meikingas – dvelkia savotiška 1990–2010 m. Vakaruose vykusių procesų nostalgija. Ir vėl mes atsiliekame geru dešimtmečiu. Bėda tik ta, kad dabar dešimtmetis reiškia, matyt, daugiau, nei viduramžiais reiškė kokie du amžiai.

Pernelyg nesigilinant į tai, kad skulptūros tikrai nėra ryškiausi šiuolaikinio meno kūriniai, ką ir pastebėjo menotyrininkė Linara Dovydaitytė, reikia kalbėti apie kitą fenomeną – būtinybę ką nors įpaminklinti, įprasminti asmenybę, įvykį ar reiškinį ne tiesiog suvokiant jo prasmę, bet prasmei suteikiant materialią formą.

Tokius reiškinius vadinu paprasčiausiu nevisavertiškumo kompleksu, kuris būdingas tiek individams, tiek bendruomenėms, tiek visuomenėms. Prisiminkime tokius architektams neblogai žinomus projektus kaip "Skopjė 2014", kurio tikslas – netikrų, muliažinių klasikinių "al la antikinių" architektūrinių ansamblių ir skulptūrinių grupių statyba, norint pabrėžti tai, ko šiuolaikinė Makedonijos Respublika neturėjo – Aleksandro Didžiojo ir jo palikimo.

Panašiai daroma ir Kaune: nemaža dalis pastarųjų metų įsivaizduojamojo kultūrinio renesanso – grandiozinėmis, smulkesnėmis ir visai mažomis (kaip šie akcentai) užmačiomis tiesiog desperatiškai bandoma pridengti tai, kad kultūra mieste nėra integrali visuomenės gyvenimo dalis. Ji egzistuoja sau, atskirai nuo visuomenės, integralumu pabrėžtinai nelaikant to, kad visuomenėje yra tam tikra bendruomenė linkusi tuos kultūros produktus vartoti.

Paminklo kaip materijos problematika apskritai būdinga visam mūsų šalies nepriklausomybės laikotarpiui. Visa – nuo Valdovų rūmų iki "Kauno akcentų", Žaliojo tilto skulptūrų iki Lukiškių aikštės desperacijos – kalba apie tai, kad kultūros, kaip vieno pagrindinių tapatumo šaltinių, įtaiga visuomenei yra sumenkusi, o galbūt ir visai išnykusi. Pas mus dominuoja utilitarus pradas, laisvos rinkos dėsniai, kuriems aukštoji kultūra turi paklusti, jei, žinoma, nori išlikti.

Visa, kas yra kokybiška, suniveliuojama iki parodinio, paviršinio, bet visiems lengvai suvokiamo lygio. Tuomet kiekvienas gali tapti meno žinovu, išsilavinusiu verslininku ar politiku. Bėda tik ta, kad jei pasaulio vystymosi tempai pagreitėjo 20-ąjį kartą, tikrai įgyti ir įsisavinti tikras žinias užtrunka ilgiau, nei trunka statistinio žmogaus gyvenimo periodas. Taip yra, net jei mes apsimetame (o gal tik save guodžiame), kad yra kitaip.

Galime pastatyti 100, 120 skulptūrų, bet jei neatsižvelgiama nei į srities profesionalų pasiūlymus, nei į elementarią meninio lauko logiką, kalbos apie kultūrą tampa beprasmės.

Galime pastatyti 100, 120 skulptūrų, bet jei neatsižvelgiama nei į srities profesionalų pasiūlymus, nei į elementarią meninio lauko logiką, kalbos apie kultūrą tampa beprasmės. Visavertėje visuomenėje kultūros matas visada yra dialektinis. Viena vertus, egzistuoja aukštoji kultūra (tarkim, meno, mokslo pavidalu) ir bendroji visuomenės kultūra. Šie du poliai vienas kitą veikia, gali net prieštarauti vienas kitam, tačiau jų sinergija pasireiškia ateityje.

Dėl sinergijos tiek aukštoji, tiek ir bendroji kultūra perkuriamos taip, kad pačios išlieka – kinta tik egzistavimo forma, pavidalai. Tokiu būdu miestas, tauta, civilizacija prisitaiko prie kintančių gyvenimo sąlygų gana lengvai, be esminių sukrėtimų, nes būtent ši sinergija ir kuria kaitą.

Ir atvirkščiai – miestai, šalys, civilizacijos, kurios šiuos dalykus atsieja, palieka juos be priežastinio ryšio, priverstos taikytis, sekti iš paskos tiems, kurie palaiko aukštosios ir bendrosios kultūrų ryšį.

Paradoksalu, bet pastarasis ryšys atsiranda tik tuomet, kai aukštosios ir bendrosios kultūrų nesistengiama priversti maišytis dirbtinai, nes perdėtas procesų katalizavimas yra bene populiariausia šiuolaikinio pasaulio melo forma, o iš melo nieko nėra gero atsiradę. "Kodėl mes statome paminklą valstybingumui, užuot statę pačią valstybę", – labai prasmingai apie Valdovų rūmus yra pasakiusi filosofė Audronė Žukauskaitė.

Tad visas šis XXI a. paminklocentrizmas primena Senajame Testamente aprašytą stabo pagarbinimo istoriją: tauta, aiškiai matydama savo Viešpaties stebuklus, sukrovė savo auksą į veršį ir garbino jį vietoj Viešpaties. Taip ir mes, teoriškai žinodami, kad kultūra, menas su savo unikalia prigimtimi, kai vienu potėpiu, eilėraščiu, tikslingai padėta figūra gali priartėti prie prasmių prasmės, vis tiek investuojame ne į jį, bet į kokį nors konkursą – jo rezultatai esą pagyvins miestą, kurio paties gyventi nereikia.

Taip skirtinguose miestuose bandoma gyventi pagal vieną šabloną, užuot leidus reiškiniams atsirasti savaime, ne dėl kokių nors suorganizuotų konkursų, o dėl to, kad tai tiesiog negali neatsirasti. Juk šiame informacijos, meno, "talentų" pertekliaus pasaulyje nėra nieko geriau už tuščią erdvę (ypač jei ji – mieste), kuri pati sau yra konceptualus meno kūrinys.

Tas įvykis – pastato K.Donelaičio g. 19 fasado atidengimas. Taip jau susiklostė, kad pastarasis objektas yra vienas tų gyvenamosios architektūros flagmanų Kaune ir visoje Lietuvoje. O jei žvelgsime į tarptautines tarpukario architektūros tendencijas, aname kontekste šio pastato vertingumas, matyt, bus kur kas didesnis nei tokių pastatų kaip Karo muziejus, Prisikėlimo bažnyčia ar Tyrimų laboratorija (Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorija – red. past.), nepaisant to, kad objektas yra smulkaus mastelio, neatliekantis reprezentacinės ar kitos viešosios funkcijos.

Kita vertus, XX a. ketvirtąjį dešimtmetį kaunietiškas modernizmas, nors ir atsisakęs grynai klasikinių formų, vis linko į dekoratyvumą ir tradicijos tęstinumą. Neretai net ir ne tokie plokščiafasadiniai namukai Naujamiestyje kėlė vietos specialistų ir gyventojų pasipiktinimą, esą toks modernizmas yra beveidis ir nekuria geros bendros atmosferos mieste. Taigi, manykime, kad kažkada buvęs beveidis, jis tapo kone geriausiai vertinamas ir pripažįstamas. Panašiai kaip ir Kauno sporto halė, vadinta bjauria ir šlykščia, dabar galėtų būti (jei kas nors atkreiptų dėmesį) dar vienu unikaliu modernizmo architektūros flagmanu mieste.

Bet šįkart kalbame ne apie tarpukarį ir ne apie modernizmą – apie esminę problemą, kuri gali būti apibrėžiama per tą nepailstamą, labai varginantį ir niekaip nepasiekiamą tobulybės vaikymąsi. Taip jau yra, kad žmonės siekia tobulumo – tai būdinga visiems laikams ir visoms kultūroms. Ir jo nepasiekia (aišku, būna išimčių), nes tobulumas yra suvokiamas objektyviojoje dabartyje, todėl tie, kurie vaikosi jo, pasmerkti nesėkmei – juk tobulumas įmanomas tik peržengus dabarties ribas. Panašiai atsitiko ir Kauno modernizmui.

Aš, kaip paveldo tyrėjas, sau vis dėlto keliu didesnį uždavinį nei vien tik įvardyti, kuris objektas yra vertingas, mažiau vertingas, o gal visai nevertingas. Sakyčiau, kad ir pats paveldo laukas, nors ir deklaruoja integralų pobūdį į bendruosius procesus, vis tiek yra labai apribotas to konkretaus paveldo objekto, kuris veikia tarsi savotiškas panoptikonas.

Sakyčiau, pagrindinis paveldo tyrėjo uždavinys – suprasti, kaip paveldas kinta ir kokie lemiantys faktoriai veikia kaitos procesus. Bet, visų pirma, norint tai pasiekti, reikia išsivaduoti nuo paveldo objekto formos kaip dominuojančio imperatyvaus reiškinio.

Menkai tikiu autentiškumo kaip tokio apibrėžimo vienam ir konkrečiam objektui, jo fizinei substancijai – medžiagai. Dar Martinas Heiddegeris mąstė, kada daiktas yra istoriškas ne tada, kai jis yra senas, bet tada, kai jo laikas yra praėjęs. Taigi, autentiškos medžiagos atsisakymas yra privalomas mąstant apie kiekvieną kultūros paveldo objektą, nes medžiaga itin greitai gali tapti neaktuali, tačiau reiškinys, valdantis medžiagos pasikeitimus ir yra tai, kas apibrėžia paveldo esmę. Tarkim, mano senelių namuose iki šiol yra toks medinis lyginti skirtas artefaktas, susidedantis iš kočėlo ir dantytos, pailgos lentos su rankena. Jis yra autentiškas savo medžiaga, tačiau jo laikas praėjęs, nes jis nėra aktualus. Iš esmės juk būtų keista šį artefaktą naudoti pagal pirminę paskirtį, tai kodėl tada mes kitaip turime elgtis su senais pastatais?

Čia vis dėlto reikia pabrėžti, kad aš, it koks Le Corbusier, nesiūlau nugriauti Kauno senamiesčio ir jame pastatyti tai, ko dabar reikėtų labiau. Tiesiog siūlau suvokti, kad materialaus artefakto autentiškumas yra besiplečiantis reiškinys. Bet kokia nauja struktūra, atsiradusi šalia senos, mažina jos autentiškumą, atima dalį pirmapradžio vaizdinio. Taip atsitiko ir su Kauno senamiesčiu, kai buvo suprojektuotas ir užstatytas Naujamiestis, atsirado pramonės rajonai Šančiuose ir Viliampolėje. Šis reiškinys atima autentiškumą iš pirminio objekto Senamiesčio, tačiau tuo pat metu mes aptinkame ir grįžtamąjį ryšį. Vieną kartą atėmus pirmapradį vaizdinį iš Senamiesčio (tas procesas kartodavosi nuolat ir tos teritorijos viduje, kai tik būdavo projektuojamas bet koks naujas pastatas), tas pats vaizdinys nuolatos pasipildydavo nauju turiniu, taip sukuriant naują unikalų vaizdinį.

Bet kokia nauja struktūra, atsiradusi šalia senos, mažina jos autentiškumą, atima dalį pirmapradžio vaizdinio. Taip atsitiko ir su Kauno senamiesčiu, kai buvo suprojektuotas ir užstatytas Naujamiestis, atsirado pramonės rajonai Šančiuose ir Viliampolėje.

Kitaip sakant, pirminis autentiškumas pasitraukdavo nuo pirminio objekto ir jo dalis įsiliedavo į naujos objektus: pastatus, gatves, kvartalus, rajonus. Todėl autentiškumas yra plintančios prigimties reiškinys ir jo išsaugojimas yra susijęs ne su kuo kitu, o tik su siekiu pratęsti tam tikrų procesų lemiančiuosius faktorius, nes tik tokiu atveju senųjų struktūrų neištiks keisto medinio lyginimo artefakto likimas.

Neseniai visuomenėje, tarp politikų, miesto kultūros veikėjų ir kitų suinteresuotų asmenų bei grupių kilo tam tikras judėjimas dėl Steigiamojo Seimo aikštės ateities Kauno senamiestyje sutvarkymo galimybės. Ko aš labiausiai bijau ir kas, mano giliu įsitikinimu, būtų itin žalinga tikrajam autentiškumui, – tai koks nors tipinis ir indiferentiškas perimetro atkūrimas, priverstinis žemaaukštės užstatymo linijos išlaikymas su šlaitiniais stogais – visa tai, ką aprobuoja tradicinis XIX a. mąstymo kanonais suformuotas paveldosaugos suvokimas. (Tiesa, reikia pabrėžti, kad iš esmės visa šiuolaikinė paveldosauga teoriniu, o ypač praktiniu lygiu dar operuoja XIX a. supratimu, kuris natūraliai egzistavusį paveldo fenomeną pavertė institucija ir taip atėmė iš fenomeno prerogatyvą prisidėti prie bendrojo planavimo procesų.) Tekste paminėjus tam tikrą autentiškumo difuzinę plėtrą, kuri, be jokios abejonės, yra organiškos prigimties, reikia pasakyti, kad Vakarų civilizacijai būdingas tobulumo siekis, lygiai taip pat, kaip ir archajiškas paveldosaugos suvokimas koreliuoja su tobulumo siekiu.

Žymus ekonomistas, Nobelio premijos laureatas Danielis Kahnemanas įvardijo žmogui būdingą nuostolio baimę, kitaip sakant, lemiantį bruožą, kuris apibrėžia pasitenkinimą tuo, kas turima, užuot tai iškeitus į galimybę turėti kažką, kas neapibrėžta, ką būtų galima gauti ateityje. Taigi, esamos paveldėtos formos "tobulumas" neretai tampa klaidingu raktu siekiant rytojaus formos ir turinio tobulumo. Ar, susiaurinant Birštono gatvę, pratęsiant aikštės perimetrą pagal duotus kanonus, mes galime kalbėti jei ne apie tobulumą, o bent jau apie pagerinimą? Nemanau.

Čia nereikėtų vengti klaidos ir netobulumo faktoriaus. Bet koks geras miestas visada bus apibrėžiamas tik per unikalius trūkumus, o ne per trafaretinius pranašumus. 2006 m. Mančesteryje, daugeliu atvejų identiteto paieškų klystkeliuose panašiu į Kauną mieste, žemaaukštėje istorinėje aplinkoje buvo pastatytas "Beetham" bokštas, daugelio kritikų peiktas dėl prastokos architektūros. Tačiau ar krikščioniškoji Europos kultūra nuo seno nepasižymėjo vertikalių žemaaukščiame kontekste statyba? Ar tas pertekliaus ir galios konceptas nėra prigimtinis lemiantis faktorius, nors jis ir neteisingas bei nepriimtinas žvelgiant giliai iš moralinių pozicijų?

Pastaruoju metu Kaune administracinių pastatų projektavimo kontekste juntamas tikras pagyvėjimas. Griaunamas "Respublikos" viešbutis sukelia tiek daug džiaugsmo kauniečiams, kad nelabai kam ir rūpi, kaip atrodys naujasis modernus kompleksas – svarbu, kad vaiduoklio neliktų. Miesto veidas keičiasi arba keisis artimiausiu metu, ir tai yra teigiamas bruožas.

Grįžtant prie Steigiamojo Seimo aikštės problematikos, svarbiausiu faktoriumi lieka erdvės įprasminimas ir įveiklinimas. Pasirinkimo kelių gali būti daug, bet šiuo atveju pati vieta: transporto chaotiškas organizavimas, neapibrėžta erdvinė aikštės struktūra, architektūrinio-urbanistinio identiteto trūkumas ir kiti objektyvūs bei subjektyvūs reiškiniai kažkodėl a priori kelia mintį, kad vienintelis kelias čia yra nekonvencionalus, provokuojantis ir disonuojantis sprendinys. Galbūt Kauno "Beetham" bokštas – tik mažesniu masteliu? Kodėl gi ne, juk tai nieko neturėtų kontroversiško su tikruoju architektūros paveldo autentiškumu.

Dabar juk esama baisaus trūkumo – magistralinių miesto gatvių sankryžos Senamiestyje. Gal prie šio akis badančio trūkumo pridėjus kitą trūkumą išeis unikali erdvė, kurios pagrindine verte ateities hermeneutikai laikys drąsų ir nepagrįstą sprendimą, formos požiūriu netobulą? Galiausiai logika sako, kad du minusai, juos sudėjus, lemia pliusą – taip nutiko su Eifelio bokštu.

Priimta manyti, kad ekonominės gerovės siekis yra elementas, varąs žmoniją į priekį. Garsi amerikiečių architektūros istorikė, miesto ekonominių procesų tyrinėtoja Jane Jacobs viename savo veikalų pabrėžė, kad tik tos ankstyvosios bendruomenės, kurios gebėjo aprūpinti maistu savo žmones, vėliau išsivystė į ištisas civilizacijas ir būtent jos yra mūsų dabartinės visuomenės pagrindas. Nuo šio taško mes vis tiek privalome pabrėžti mūsų visuomenės struktūrai būdingą pertekliaus siekio fenomeną. Sakyčiau, kad ne tos bendruomenės, kurios tiesiog aprūpino savo žmones maistu, virto civilizacijomis, o tos, kuriose, susidarius tinkamoms gamtinėms, socialinėms ir visoms kitoms galimoms aplinkybėms, susidarė maisto perteklius. Taigi, pirminis išteklius lėmė antrinių paslaugų ir veiklų atsiradimą. Taip atsirado ekonominis progreso apibrėžimas.

Vis dėlto nesinorėtų pernelyg daug dėmesio skirti daiktų pertekliaus problemai. Juolab kad kai kurios ikicivilizacinės ir pažengusios sėslios žemdirbių bendruomenės savotiškai grįždavo prie rinkimo ir medžioklės, nors jų technologinė ir socialinė bazė buvo nepalyginti turtingesnė už amžininkų medžiotojų. XX a. viduryje tokie antropologiniai rezultatai galutinai inspiravo daugialinijinės evoliucijos teoriją, kurią pirmiausia paskelbė amerikiečių antropologas Julianas Stewardas. Tokio grįžimo į praeitą etapą motyvai, kad ir kaip banaliai skambėtų, yra ne ekonominiai, o kultūriniai-ritualiniai, paneigiantys ekonomikos kaip varančiojo veleno absoliutą civilizacijų istorijoje.

Pastaruoju metu vis garsiau imama kalbėti, kad Kauno tarpukario architektūrai galėtų būti suteiktas Europos paveldo ženklas (EHL), ir tai būtų tarsi pirmas žingsnis siekiant dar didesnio tarptautinės bendruomenės pripažinimo – šio architektūros periodo paskelbimo UNESCO pasaulio paveldo objektu.

Viena svarbiausių vertybių

Kauno miesto savivaldybės specialistai jau pradėjo tvarkyti dokumentus, susijusius su EHL procedūromis, tačiau tikslui pasiekti būtinas visapusiškas dėmesys šiems pastatams, pradedant fizine jų priežiūra ir baigiant įvairiomis visuomenės integravimo strategijomis, diskusijomis ir kitomis nematerialiomis veiklos formomis.

Kauno modernizmo architektūra, plačiai paplitusi Naujamiestyje ir Žaliakalnyje, yra viena svarbiausių miesto kultūrinių ir istorinių vertybių. Šie pastatai yra gyvi liudininkai, kaip provincijos miestas tapo modernia Europos sostine, kurioje buvo kuriama aukšto lygio architektūra, perėmusi tarptautinio stiliaus bruožus įgavo stiprų ir unikalų regioninį charakterį.

Atstatę pilį nieko nenustebintume

Paraleliai diskutuojama ir galbūt nepagrįstai daugiau dėmesio skiriama Kauno pilies atstatymo trečiojo etapo darbams. Pilis, be abejonės, yra miesto simbolis, tačiau reikia suvokti ir tai, kad pilies vaizdinys miestiečio galvoje yra mentalinis, daugiau asocijuojasi su pačia pilies ir vietovės idėja nei su viduramžių gynybinius įtvirtinimus eksponuojačia struktūra, kaip, pavyzdžiui, Trakų pilis. Sakyčiau, net ir atkūrę pilį mes nei per daug nustebintume, turiu galvoje tarptautinę paveldo bendruomenę, nei sudrebintume turizmo rinką.

O štai tarpukario architektūros aktyvus saugojimas tikrai gali tapti gynybiniais mūrais, saugančiais mūsų architektūros mokslo, paveldosaugos ir miesto rinkodaros mundurą. Be to, tai puiki galimybė turėti tiesiog labai gražų ir unikalų miestą Europos kontekste.

Steigia visuomeninį judėjimą

Manau, daugelis miestiečių pritaria, kad Kauno tarpukario architektūra – tikrai svarbus miesto kultūrinis sluoksnis. Nėra abejonės, kad tuo metu statyti biurai, valdžios administraciniai pastatai, bendrijų namai, universitetų rūmai, kai kurie pramonės pastatai, muziejai ir galų gale gyvenamieji namai praplėtė kokybines miesto ribas. Tiesa, dabar šie pastatai, įskaitant ir Vytauto Didžiojo karo muziejų, yra papilkėję, dažnai apsilaupę ir ne visada miestiečiui bei Kauno svečiui palieka teigiamą įspūdį.

Kita vertus, ar daugelis žino, kad dauguma šių architektūros flagmanų anksčiau buvo visai ne pilki ir slegiančiai pajuodę? Jie nebuvo ir sunkiai įvardijamos blausios spalvos. Dauguma jų buvo visiškai balti! Todėl mes, Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro darbuotojai, nusprendėme pradėti visuomeninį "Judėjimą už baltos spalvos grąžinimą Kauno modernizmo architektūrai". Judėjimas su tuo pačiu pavadinimu kol kas veikia "Facebook'o" grupėje, tačiau artimiausiu metu ketiname jį įteisinti ir juridiškai.

Suteikia solidumo ir didybės

Kalbant apie baltos spalvos reikšmę modernizmo architektūrai Kaune, galima daug pasakyti, bet čia paminėsiu tik kelis aspektus. Spalvinis sprendimas (naudojant baltą spalvą – ypač!) keičia ir bendrą pastato kompozicijos suvokimą, šią spalvą modernistai rinkosi ir tuo metu svarbiausiems kokybiniams miesto atributams – šviesai, erdvei ir higienai – pabrėžti. Galų gale modernizuoto istorizmo architektūros siekis Lietuvoje, kaip ir Italijoje, kur mokėsi vienas svarbiausių mūsų tarpukario architektų Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, buvo suteikti pastatams solidumo ir didybės, kurios dalis nubraukta pastatams palaipsniui pilkėjant.

"Pienocentras", Vytauto Didžiojo karo muziejus, Tautos namai, KTU centriniai rūmai (buv. Žemės bankas), kino teatras "Romuva", Prekybos pramonės ir amatų rūmai – tai tik dalis pastatų, kurių estetinę kompoziciją puošė modernizmui būdinga balta spalva. Pridėjus gyvenamuosius ir kitus labiau foninės architektūros objektus, tokių pastatų skaičius išaugtų iki kelių dešimčių vien Kauno centre, tačiau tam nustatyti reikia atlikti nemažai architektūros istorijos tyrimų.

Veiks Kauno labui

Bėgant laikui pastatai, veikiami taršos, oksidacijos, natūraliai papilkėjo, tapo nykesni, niūresni ir prarado didelę dalį savo architektūrinio patrauklumo. Be abejonės, natūralių miesto gyvenimo sąlygų keliamo nusidėvėjimo visiškai įveikti neįmanoma. Tačiau mūsų judėjimas ketina aktyviai dalyvauti visuomeniniame ir politiniame miesto gyvenime ir, atėjus laikui, tvarkyti čia minėtus ir neminėtus pastatus, sieksime, kad balta spalva, o kartu ir didelė dalis architektūrinės vertės grįžtų į Kauno gatves.

Judėjimas už baltos spalvos grąžinimą Kauno modernizmo architektūrai neapsiriboja siauromis paveldosaugos dogmomis ar istorinės tiesos atkūrimo idėjomis. Todėl mes esame atviri visiems Kauno ir kitų Lietuvos vietovių gyventojams: kviečiame jungtis prie grupės, o vėliau ir prie oficialų statusą turinčios visuomeninės organizacijos.

Manome, kad iniciatyvos "iš apačios" paskatins ir miesto vadovus galvoti apie bendrą ir strategiškai pagrįstą miesto kultūros politiką, jos sklaidą tarptautinėse arenose, miesto įvaizdžio problemų sprendimą. Didelė konkurencija globalioje ir regioninėje politikoje verčia susimąstyti apie disciplinų integraciją, į miesto gyvenimo procesus įtraukiant plačiąją visuomenę ir taip sukuriant darnų socialinį ir kultūrinį kapitalą.