Visgi žvelgiant į gausiai pasipylusias replikas bei vertinimus, susidaro įspūdis, kad tinkamą bausmę kaltininkui visuomenė buvo parinkusi ir paskyrusi dar gerokai iki teisėjui priimant minėtą apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, negana to, panašu, kad dar neįsiteisėjus nė pirmosios instancijos teismo sprendimui ta pati visuomenė itin griežtai nuteisė ne tik Vilių Šiliauską, bet jau ir tokį sprendimą priėmusį bei jos lūkesčių nepateisinusį Kauno apygardos teismo teisėją. Todėl manau, kad tai puiki proga išsamiau ir gal būt suprantamiau, atvirai plačiajai visuomenei paaiškinti tokio sprendimo motyvus ir priežastis – audiatur et altera pars – kaip skelbia senas lotyniškas frazeologizmas (tebūnie išklausyta ir antroji pusė).

Kauno apygardos teismo nuotr.

Visų pirma reikėtų apibrėžti ribą kiek plačiai teisėjas būtent šiuo metu gali aptarinėti pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuris šiai dienai yra neįsiteisėjęs ir per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo, gali būti apskųstas apeliacine tvarka, ir kiek bylos aplinkybių galima atskleisti iš esmės dar nepasibaigusiame procese. Taigi, šiuo atveju, kad ir kaip neįtikinamai tai atrodytų, labai svarbu pabrėžti, kad bent kol kas privalu laikytis ir paisyti nekaltumo prezumpcijos, kas, deja, labai glaudžiai susiję ir su pirmosios instancijos teismo V. Šiliauskui paskirtos bausmės parinkimo ir baudos dydžio nustatymo motyvais. Matyt platesnė teisinė ir visuomeninė diskusija aptariamu klausimu galėtų būti plėtojama esant jau galutiniam ir įsiteisėjusiam teismo sprendimui. Gi šiuo metu pabrėžtina, jog mano, kaip aptariamą teismo nuosprendį priėmusio teisėjo pateikiama motyvų analizė paremta tik pirmosios instancijos teismo teisėjo vidiniu įsitikinimu ir teisine sąmone, taigi, nepretenduoju į absoliučią tiesą, ir juo labiau, kaip šiuo atveju – žemesniosios grandies teismas – imperatyvios teismų praktikos formavimą, kadangi nuosprendis nėra įsiteisėjęs ir dar gali būti skundžiamas.

Taigi, savo motyvuose teismas koncentravosi į tris pagrindinius aspektus, tai yra 1. Įrodymų pakankamumą ir jų vertinimą; 2 Nusikalstamos veikos kvalifikavimą; 3. Bausmės, o taip pat baudžiamojo poveikio priemonių, parinkimą ir skyrimą.

Dėl įrodymų ir jų pakankamumo šioje baudžiamojoje byloje iš esmės ginčo nekilo, ikiteisminio tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes teisiamajame posėdyje pripažino ir pats V. Šiliauskas. Todėl turbūt neverta plačiau kalbėti apie konkrečius įrodymus, nors toliau tekste kai kurie jų bus paminėti, tik kitame – nusikalstamos veikos realaus o ne tariamo sunkumo vertinimo kontekste. Daugiausiai klausimų ir abejonių viešumoje kyla dėl veikos kvalifikacijos ir bausmės parinkimo bei jos paskyrimo, baudos dydžio.

Pradėkime nuo bausmės ir jos dydžio, nes ko gero būtent tai ir sukėlė šį didžiulį rezonansą, kuomet visuomenė dar nė nepradėjus šios bylos nagrinėti teisme garsiai šaukė, jog dėl „didžiausio Lietuvoje kyšio“ teismas nusidėjėliui privalo paskirti tik realią ir ilgalaikę terminuoto laisvės atėmimo bausmę, o ne baudą, kaip, kad atsitiko duotuoju atveju. Prokuroras šį lūkestį išgirdo ir prieš siūlydamas bausmę sumažinti vienu trečdaliu prašomą jos dydį nurodė net 9 (devynerius) metus, tai yra net didesnį, nei maksimalus BK 225 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos aštuonerių metų bausmės dydis, tiesa už vieną veiką, kai tuo tarpu V. Šiliauską buvo prašoma nuteisti už aštuonias, taip pat prokuroras prašė skirti dar ir 30 tūkst. eurų dydžio baudą – kartu. Gi teismas V. Šiliauskui ne tik, kad nepaskyrė realios terminuoto ir ilgalaikio laisvės atėmimo bausmės, netaikė išplėstinio turto konfiskavimo, bet dar ir parinko tiek diskusijų ir įvairių vertinimų susilaukusią bausmę – baudą.

Čia aiškiai girdima keletas argumentų ir prielaidų, neva teismas itin sureikšmino nuteistojo V. Šiliausko asmenybę ir nepriekaištingą reputaciją, nors tai, anot paties prokuroro, turėtų būti tarsi savaime suprantama, o kaipgi kitaip, ir visiškai ignoravo veikos pavojingumą dėl ko neparinko vienintelės baudžiamojo įstatymo sankcijoje nurodytos bausmės rūšies – terminuoto laisvės atėmimo, o pritaikė, kaip įvardijama, įstatymo išimtį, parinko bene švelniausią ir negana to – nepakankamo dydžio baudą.

Pradžioje apie patį bausmės skyrimo procesą. Reaguodamas į tarsi teismui jau po nuosprendžio paskelbimo išsakytą priekaištą – tai kada gi už tokio pobūdžio nusikaltimus asmeniui galėtų būti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė aš, deja, atsakyti negalėsiu, tai teismų praktikos klausimas, kiekvienos bylos aplinkybės yra labai individualios ir kiekvienu atveju teismas jas įpareigotas itin kruopščiai tirti ir vertinti.

Apskritai įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę, kuri būtų realiai įvykdoma ir turėtų auklėjamąjį, o ne gniuždomąjį poveikį, kas gali asmenį ne pataisyti, o pastūmėti tik dar kartą nusikalsti. Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos.

Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Įstatymų leidėjas, formuluodamas nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Labai norėčiau pažymėti, kad tam tikromis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, nors formaliai atitinkantis rūšinius įstatyme numatytos kategorijos nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tipinio tos rūšies nusikaltimo pavojingumo.

Nusikaltimus, tarp jų ir sunkius kaip kad šiuo atveju, daro labai skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Tai labai svarbu suprasti ir įsisąmoninti būtent šios bylos kontekste.

Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, tampriai susijęs su bausmės paskirtimi. Baudžiamojo įstatymo straipsnio, kurio nuostatos ir buvo pritaikytos konkrečiu atveju, tai yra BK 54 straipsnio 1 dalis, nustato, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Tačiau tam, kad būtų išvengta neteisingumo, kad paskirta bausmė būtų teisinga, įstatymų leidėjas numatė išimtis iš bendrų bausmės skyrimo taisyklių, t. y. galimybę atskirais atvejais paskirti bausmę, nenumatytą baudžiamojo įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje.

Tai numatyta ir BK 54 straipsnio 3 dalyje, kuri šiuo atveju ir buvo pritaikyta. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad  tokia galimybė gali būti taikoma tik viena kryptimi – bausmės švelninimo linkme. Dėl to BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.

Teismų praktika tokio pobūdžio bylose yra plėtojama ta kryptimi, kad teismas pirmą kartą teisiamam asmeniui paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Ir nežinau nė vieno atvejo, kuomet už konkretų korupcinį nusikaltimą valstybės tarnautojui būtų paskirta reali terminuoto laisvės atėmimo bausmė, kai tuo tarpu Audrius Butkevičius, kuriam tokios rūšies bausmė skirta, buvo kaltinamas dėl pasikėsinimo sukčiauti, o ne dėl kyšininkavimo ir tos bylos aplinkybės, jau nekalbant apie įvykio senumą, taigi ir tuo metu galiojusį kitos redakcijos baudžiamąjį įstatymą, yra gerokai skirtingos.

V. Šiliausko asmenybė iki šiol turbūt jau taip pat visuomenės  buvo įvertinta dar gerokai iki teismo sprendimo priėmimo ir tikriausiai nepridėsiu nieko naujo, išskyrus tai, kad šis kriterijus yra vertinamojo pobūdžio ir šiuo konkrečiu atveju buvo toli gražu ne lemiamas – V. Šiliauskas charakterizuojamas išimtinai teigiamai – neteistas ir anksčiau nebuvo trauktas baudžiamojon atsakomybėn ar atleistas nuo jos. Byloje pateikti dokumentai, susiję su V. Šiliausko veikla Kauno miesto savivaldybėje – padėkos raštai, pažymėjimai, kurie liudija pastarojo aktyvią veiklą, nuopelnus  bendruomenei, miestui ir valstybei, jo apdovanojimai ir gautos padėkos, V. Šiliauskas dirba ir darbdavio apibūdinamas itin teigiamai, be to, byloje yra dokumentai patvirtinantys, kad kaltinamasis yra įregistravęs ūkininko ūkį, valdo bityną. Be to, kad kaip minėjau, tai palikta teismo vertinimui, tačiau bent iš dalies atsakant į girdėtus argumentus norėčiau pabrėžti, kad toli gražu ne kiekvienas valstybės tarnautojas, o ypatingai tie, kurie vienu ar kitu būdu tampa teisiamaisiais, toli gražu, ir tikrai ne kaip taisyklė, turi nepriekaištingą reputaciją, dažnai lydimi tarnybinių nuobaudų, kartais turi įvairių priklausomybių, psichologinių problemų, apie kurias dėl didžiulio darbo krūvio nutyli ir pan. Byloje  taip pat pateikti dokumentai dėl kaltinamojo ir jo šeimos įsipareigojimų, gaunamų pajamų, bet apie tai taip pat vėliau, V. Šiliauskas vedęs, kartu su žmona augina du mažamečius vaikus, tiek jis, tiek ir jo šeimos nariai turi sveikatos problemų. Čia labai svarbu pažymėti ir tai, kad savo kaltę jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme visiškai pripažino, o byla buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka.

Labai norėčiau atkreipti dėmesį ir į tai, kad ši, nors milžiniško visuomenės rezonanso susilaukusi byla, tačiau buvo išnagrinėta iš esmės per vieną teisiamąjį posėdį, kuomet V. Šiliauskas pilnai pripažino savo kaltę ir jam davus išsamius ir bylos aplinkybes atitinkančius parodymus, visi proceso dalyviai, įskaitant valstybės kaltintoją, sutiko ją baigti sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka. Esu įsitikinęs, kad šiuo atveju, o tai iš dalies turėjo reikšmės ir bausmės parinkimo bei jos skyrimo kriterijams, tokios situacijos mes niekaip ir jokiu būdu negalime lyginti su baudžiamosiomis bylomis, kurios dėl iš esmės analogiško pobūdžio nusikaltimų būtent dėl kaltinamųjų pasirinktos gynybinės pozicijos įvairių instancijų teismuose nagrinėjamos metų metus. Turime tokių kurie, deja, tapatinami ir minimi ir šios bylos kontekste, kur procesai iki šiol nepasibaigę. Gi V. Šiliauskas savanoriškai padengė dalį konfiskuotino kyšio vertę atitinkančios pinigų sumos, o kita kyšio dalis buvo surasta ir paimta kratos metu ir nėra duomenų apie jokias kitas jo galimas nusikalstamas veikas. Visi šie argumentai, nors kaip minėjau yra vertinamojo pobūdžio, taigi, kiekvienas iš mūsų laisvas juos vertinti savaip, tačiau teisėjui leido vertinti kaltinamojo asmenybę būtent tokiais kriterijais, kurie atitinka iš esmės baudžiamajame įstatyme konkrečiai neįvardintas, taigi, išimtinai vertinamojo pobūdžio sąlygas, kurios teismo vidiniu įsitikinimu atitiko švelnesnio įstatymo taikymo sąlygas.

Dabar apie veikos pavojingumą, apie ką labai garsiai kalbama motyvuojant jog teismas to visiškai neįvertino. Nors būtent šią aplinkybę įvardinčiau kaip svarbiausią sprendimui.

Visų pirma pabrėžtina, kad nors kaltinime V. Šiliauskui buvo nurodyta, jog jis savo veiksmais padarė iš viso aštuonias atskiras nusikalstamas veikas, tačiau baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu teismas nustatė, jog Viliaus Šiliausko tyčia visais kaltinime aprašytais atvejais buvo bendra, kyšį jis dalimis priėmė iš to paties asmens ir iš esmės analogiškomis aplinkybėmis dėl būsimo palankumo ateityje, todėl tai buvo pagrindas jo veiksmus perkvalifikuoti kaip vieną tęstinio pobūdžio nusikaltimą, kurio sunkumą apsprendžia realiai atsiradusios pasekmės, tai yra realiai priimto kyšio dydis. Itin didelės kritikos dėl veikos perkvalifikavimo negirdžiu, todėl plačiau neaptarinėsiu, to motyvai buvo išsamiai  pagarsinti teismo nuosprendžio paskelbimo tiesioginės transliacijos metu.

V. Šiliausko atžvilgiu ilgą laiką buvo atliekami sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmai, kurių metu užfiksuoti net penki atvejai dar nuo 2021 m. birželio 22 d., kuomet J. Kriaučiūnas atvežė kyšio pinigus paketėliuose V. Šiliauskui į namus ir juos paliko.

Pereisiu prie mano galva įdomesnių dalykų. Jau minėta, kad tam tikromis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius įstatyme numatytos kategorijos nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tipinio tos rūšies nusikaltimo pavojingumo ir čia aš norėčiau ypatingai akcentuoti vieną tarsi nuošalyje likusią aplinkybę, kuri turėjo reikšmės veikos vertinimui jos pavojingumo prasme, o būtent, tai, kad ikiteisminio tyrimo metu Juozas Kriaučiūnas apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už papirkimą dėl aštuonių atskirų nusikalstamų veikų, tačiau tai nėra joks precedentas baudžiamąją bylą iš esmės, o ne atskiroje jos dalyje išnagrinėjusiam aukštesniosios instancijos apygardos teismui analogiškai kvalifikuoti ir kaltinamojo V. Šiliausko veiksmus, kadangi tam nėra realaus pagrindo ir teismas vadovavosi tiesioginio baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu nustatytomis aplinkybėmis bei išvadomis apie V. Šiliausko kaltę ir jo veiksmų vertinimą.

Ir štai dėl ko, labai svarbu pažymėti, kad dar gerokai iki šio ikiteisminio tyrimo pradėjimo V. Šiliausko atžvilgiu ilgą laiką buvo atliekami sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmai, kurių metu užfiksuoti net penki atvejai dar nuo 2021 m. birželio 22 d., kuomet J. Kriaučiūnas atvežė kyšio pinigus paketėliuose V. Šiliauskui į namus ir juos paliko. Tai yra penki atvejai, vien nuo 2021 m. birželio 22 d., kol galiausiai praėjus beveik metams laiko užfiksuotas paskutinysis pinigų perdavimas 2022 m. kovo 7 d. ir tik 2023 m. kovo 9 d., tai yra praėjus dar dviem dienoms, nutarta, kad gal jau gana stebėti ir pakanka duomenų konstatuoti nusikaltimo padarymo faktą. Jau nekalbant apie tai, kad per visą tą laiką kriminalinės žvalgybos priemonių pagalba stebėta ir atitinkamos Kauno miesto savivaldybės patalpos, sprendimų priėmimas ir bylos duomenys patvirtina, kad tuo laikotarpiu sudaryta eilė sutarčių ir papildomų susitarimų, taip pat ir su ta pačia UAB „Autokausta“. Kriminalinės žvalgybos priemonės taikytos ir pačiam J. Kriaučiūnui, šiam beje nežinant, bet matyt pareigūnams jau nutuokiant, kad šis jiems apie savo tamsius darbus vėliau pats praneš.

Teismų praktika šiuo klausimu gana plati ir vienareikšmiška, ir vienoje iš savo nutarčių Lietuvos Aukščiausiasis teismas tokią pasyvią stebėjimo situaciją, kuomet patogiai įsitaisius tarsi kino filmas stebimas galimų nusikalstamų veikų darymas analogiškomis aplinkybėmis yra pavadinęs nusikalstamų veikų tiražavimu. Kodėl gi pirmosios instancijos teismas turėtų manyti kitaip.

Negana to, kaip ir minėta, pats J. Kriaučiūnas ikiteisminio tyrimo metu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ne bet kokiu, o tokiu įstatymo pagrindu, kuris nurodo – cituoju – „per įmanomai trumpiausią laiką, bet ne vėliau negu iki jo pripažinimo įtariamuoju, savanoriškai apie tai pranešė teisėsaugos institucijai, taip pat jeigu kyšį jis pažadėjo duoti ar davė su teisėsaugos institucijos žinia“. Byloje J. Kriaučiūnas buvo laikinai sulaikytas, taigi buvo ir įtariamuoju, tačiau nepaisant to, jog dar iki jo sulaikymo teisėsaugos institucijai jau buvo žinoma tokia informacija apie galimai vykdytą nusikaltimą, ar atskirus nusikaltimus, kaip jie įvardinti kaltinamajame akte, ir iš esmės jokių naujų aplinkybių jis savarankiškai nenurodė, o pareiškimą dėl kurio vėliau atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, surašė jau būdamas laikinai sulaikytas, o ir vėliau jį papildė ir tik po to – paleistas iš laikino sulaikymo. Gi įstatymo norma jį atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės buvo pritaikyta taip ir nepasisakant apie aplinkybę, ar jis kyšį davė su teisėsaugos institucijos žinia, kas yra viena iš tokio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės būtinųjų sąlygų. Tai tikrai nereiškia, kad ir teismas, būtent taip – savaip turėtų interpretuoti baudžiamąjį įstatymą ir jį pritaikyti byloje kaltinamo asmens atžvilgiu, kaip tai padaryta su šiuo, pavadinkim liudytoju, ikiteisminio tyrimo metu.

Ir čia aš vis dar apie tikrą, o ne tariamą veikos pavojingumą. Tiesiog pabandykime atgaminti buvusią situaciją ir sąžiningai bei objektyviai įvertinkime ją tikro, o ne tariamo veikos pavojingumo aspektu, kuomet per beveik metus pareigūnų užfiksuojami net penki pinigų perdavimo atvejai, ir į tai gerai, kad dar reaguojama, tačiau teismo nuomone, gerokai pavėluotai. Tai ar tikai tokį nusikaltimą teismas turėjo pagrindo laikyti tipinio pavojingumo veika...

Nuosprendžiu nėra pagrindo ginčyti, jog pagal faktinę kvalifikaciją įvertinus bendrai, kaip jau dabar turbūt tapo aišku, dar ir kažkam nuolatos stebint, V. Šiliausko priimto kyšio atvejus, tai kvalifikuojama kaip sunkus nusikaltimas, tačiau šiomis aplinkybėmis tokios veikos realus pavojingumas, taip, kaip tą tipiškai baudžiamajame įstatyme apibrėžia įstatymų leidėjas teismui sukėlė rimtų abejonių, taigi tokios veikos teismas ir neturėjo pagrindo vertinti kaip realiai, o ne tariamai atitinkančios jos formalų tipinį aprašymą ir įstatymų leidėjo mintį dėl jos realaus, o ne tariamo pavojingumo kaip, kad buvo šiuo atveju. Čia tikrai neginčiju paties nusikaltimo kaip tokio sunkumo, tik dar kartą pabrėžiu kaip svarbu kiekvienu atveju žvelgti plačiau ir įvertinti individualias aplinkybes. Juk daug kas abejoja, kad gal čia buvo dar kažkas, tai štai Jums ir atsakymas.

Kita vertus, atsiribojant nuo teismo subjektyvaus vertinimo, platesnei analizei siūlyčiau pažvelgti į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu pateiktus Seimui svarstyti baudžiamojo kodekso atitinkamų straipsnių pakeitimo bei kodekso papildymo projektus daugumos kurių esmė tiesiogiai praplėsti teismams įstatyminę galimybę sistemiškai taikyti baudžiamojo kodekso pakeitimus, kurie numato ženkliai lengvesnes nuostatas tokias veikas padariusiems asmenims, suteikiant pirmenybę kitos bausmės, o ne laisvės atėmimo, taikymui. Čia plačiau jų neanalizuosiu, nes tiesioginės teisinės reikšmės tai negali turėti, tačiau šias aplinkybes savo vidiniam įsitikinimui pagrįst tai pat teismas įvertino, bet tai jau galėtų būti atskira tema apie kurią būtinai reikėtų kalbėti.

Garsiai girdimi ir teisės kritikų samprotavimai dėl to, kad esą bausmė V. Šiliauskui nepagrįstai sušvelninta du kartus, tai yra pirmą kartą jam parenkant ir skiriant švelnesnės nei numatyta įstatymo bausmės rūšį ir nustatant jos dydį, o antrąjį kartą bausmę mažinant vienu trečdaliu. Čia neturiu daugiau ką pakomentuoti, tik galiu pasidalinti aktualia teismų praktika kuomet vienoje iš savo nutarčių dar 2016 metais Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad taikant tiek BK 54 straipsnio 3 dalies, tiek ir BK 641 straipsnio nuostatas, nėra pažeidžiami nei proporcingumo, nei teisingo nubaudimo principai, tuo teismas ir vadovavosi. Nebent galiu nurodyti šios nutarties numerį kuris yra  Nr. 2K-449-942/2016. Pirmosios instancijos teismas šios praktikos laikėsi ir nuo jos nenukrypo, o ar galima buvo padaryti kitaip?

Dar viena visuomenėje ryškiai akcentuojama aplinkybė yra tai, kad paskirta mažesnė nei paties kyšio dydis bauda. Čia vėlgi vertinamojo pobūdžio klausimas ir būtent čia aš sugrįšiu prie mano jau anksčiau užkabintų nuteistojo V. Šiliausko ir jo šeimos pajamų ir valdomo turto.

Visų pirma dėl įstatyminių pagrindų tam, vėl pacituosiu nuosprendį, kad baudžiamasis įstatymas yra vientisas teisės aktas, todėl daugelis jo nuostatų, esančių skirtinguose skyriuose ar skirsniuose, neretai taikomos sistemiškai ir vienu metu. BK esančios visos teisės normos tarpusavyje susietos ir sudaro visumą – bendrą sistemą. Tai reiškia, kad visos jo dalys, skyriai ir straipsniai turi sudaryti nuoseklią sistemą ir tarpusavyje derėti. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį paprastai reikia žinoti kokie yra švelnesnių bausmių dydžiai, tačiau net ir šioje straipsnio dalyje yra tiesioginė nuoroda į bausmės paskirtį, todėl teismas sprendė, jog BK 54 straipsnio 3 dalyje suformuluotas įstatymo leidėjo teiginys „paskirti švelnesnę bausmę“ nedraudžia nustatyti ir mažesnio nei vienoje iš įstatymo normų nurodyto, tačiau pilnai atitinkančio bendruosius BK 47 straipsnio kriterijus, jos dydžio, juo labiau, kad šiuo atveju kartu su bausme paskirtos net kelios itin griežtos baudžiamojo poveikio priemonės apimančios ne tik turto tai yra paties 260 tūkst. eurų dydžio kyšio konfiskavimą, tačiau ir konfiskuotino turto dalį atitinkančios pinigų sumos išieškojimą, bei uždraudimą dirbti valstybės tarnyboje maksimaliam įstatymo nurodytam 7 (septynerių) metų terminui.

Tik hipotetiškai šioje vietoje siūlau kelti klausimą kas šia prasme valstybei geriau, ar iš esmės dėl aukščiau nurodytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nesantį tokiu pavojingu, kaip kad pavyzdžiui smurtinių nusikaltimų atvejais asmenį, dėl tipinio veikos pavojingumo aiškiai nesiekiančio nusikaltimo padarymo, nubausti realia ir ilgalaike terminuoto laisvės atėmimo bausme, kuri vargu ar pasiektų savo tikslų, o tik turėtų didesnį destrukcinį poveikį tiek jam pačiam, tiek ir jo artimai aplinkai, mažamečiams vaikams, o jo buvimą įkalinimo įstaigoje tuo tarpu kompensuoti visų mokesčių mokėtojų lėšomis, ar konfiskavus visą kyšio dalyką, kuris šioje byloje yra neabejotinai didžiulis, dar ir valstybės naudai išieškoti taip pat didelę ir, teismo nuomone, kaltininkui pakankamai atgrasančio dydžio baudą. Pabandykime tai kiekvienas sau sąžiningai atsakyti, tai kuri gi bausmė čia vis tik teisinga. Pirmosios instancijos teismas jau atsakė ir išdrįso atsakyti taip, kaip visuomenė, dar gerokai iki bylos nagrinėjimo teisme suformavusi atitinkamą lūkestį, to nesitikėjo. Bet juk toks tas teisėjo darbas ir yra – gal bus ir priešingų nuomonių, aukštesnieji teismai, jei toks procesas šioje byloje toliau bus plėtojamas, taip pat turės kalbėti teisiniais argumentais – padėjus į šalį emocijas ir išankstinius lūkesčius, patiriamą milžinišką visuomenės spaudimą, padėję į šalį kitas didelės apimties ir greičiau nagrinėtinas bylas, nešališkai – kaip mūsų šalyje ir dera. 

Paskutiniuoju akcentu tokioje gana ilgokoje mano apžvalgoje noriu įvardinti garsiai girdimą kritiką dėl išplėstinio turto konfiskavimo ir V. Šiliausko esą valdomų nekilnojamojo turto objektų, kurių tikslus skaičius viešojoje erdvėje buvo įvardytas pats įvairiausias. Baudžiamąją bylą teismas visuomet nagrinėja tik tokioje apimtyje, kokia ji perduota nagrinėti ir pagal tai, koks suformuotas kaltinimas. Neturiu nei teisės, nei kompetencijos aptarinėti kito iki šiol tebeatliekamo ikiteisminio tyrimo dėl, kaip skambiai įvardijama, galimos sisteminės korupcijos Kauno miesto savivaldybėje, jis buvo atskirtas iš šios bylos. Šioje baudžiamojoje byloje jos ikiteisminio tyrimo metu net nebuvo sprendžiamas klausimas dėl V. Šiliausko turto tyrimo, jo įvertinimo ir valdomo turto atitikimo jo teisėtai gautoms pajamoms bei turimiems įsipareigojimams, beje apie kuriuos duomenų šioje byloje buvo, ir jie tikrai nėra tokie, kad konfiskavus realiai įrodyto nusikaltimo rezultatą – 260 tūkst. eurų, pinigų nuteistajam atsirastų dar mažiausiai tiek pat, ir jokių duomenų apie dar kokius nors stiklainėliuose paslėptus pinigus, deja, bet byloje nėra, kai tuo tarpu bausmė turi būti ne tik teisinga, griežta ir atgrasanti, bet ir realiai įvykdoma. Teismas negali spėlioti ir netiesiogiai kaltinti šiuo metu jau nuteisto asmens, jog galimai neteisėtu būdu gautų pinigų kažkur stiklainėliuose dar liko, nei tokių įrodymų, nei prielaidų apie tai nepateikė ir prokuroras, o išplėstinis turto konfiskavimas, kad ir kokia gera tai bebūtų baudžiamojo poveikio priemonė, teismo gali būti taikomas tik esant konkretiems dar iki baudžiamosios bylos perdavimo nagrinėti teismui nustatytiems pagrindams, ko šioje byloje nei buvo, nei tokių prašymų teikta. Kai tuo tarpu grįšiu prie baudos dydžio, kuris visgi buvo 105 tūkst. eurų ir tik sumažintas dėl imperatyvių  įstatymo nuostatų, kurias teismas ir taikė.

Iš savo pozicijų Lietuvos Respublikos vardu priimto sprendimo negaliu vertinti kaip nors kitaip kaip teisėto ir pagrįsto, kitaip ir būti negali, teisėjas sprendimus priima vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu ir teisine sąmone.

Baigiu tuo, kuo ir pradėjau – senu lotynišku frazeologizmu – ius est ars boni et aequi (teisė yra gėrio ir teisingumo menas) –  tegul kalba teisiniai argumentai, o ne spėliojimai ir interpretacijos.