Pirmoji atradimų kelionės stotelė – Mykolo Žilinsko dailės galerija, besipuikuojanti visiems kauniečiams pažįstama nuogo vyro skulptūra (Petras Mazūras, "Žmogus" (1986 m.). Joje esu lankiusis dar pradinėje mokykloje – atmintyje išlikę gan smagūs prisiminimai, tačiau vyresnių klasių moksleiviai su mokytojais čia dažniausiai neužsuka, o ir smalsumo vedamas retai kada užklysi. Būtent todėl kelionės pradžiai ir pasirinkau ją – stovinčią pačioje miesto širdyje, tačiau beveik nepažįstamą. Nusprendžiau eiti nepasiruošusi: neieškojau informacijos internete, nepasinaudojau ir audiogido galimybe – norėjosi eksponatus apžiūrėti ir įvertinti, kiek galima sužinoti apsilankius savarankiškai.
Įžengus į galeriją žvilgsnis iš karto krypsta į erdvę – šviesią, tylią ir atvirą. Pirmiausia traukiu į taikomojo meno salę, kur eksponuojami indai, baldai, aksesuarai iš skirtingų šalių bei laikotarpių. Įdomu pamatyti, kaip keičiantis laikams keitėsi ir gyvenamoji aplinka, tam tikri žmonių įpročiai, tačiau pasigedau informacijos, kuo ypatingi eksponuojami daiktai. Galbūt šią problemą išsprendžia audio ar tikrasis gidas?
Vis dėlto šalia esančios Azijos meno bei senovės Egipto salės sudomino labiau. Žvelgiant į eksponatus, traukiančius savo kitoniškumu, galima trumpam įžengti į kitą kultūrą ir ją geriau pažinti. Ypač akį patraukė necukės – smulkios skulptūrėlės, kabinamos ant tradicinių japoniškų apdarų diržų, kad prilaikytų prie juosmens prisegtus daiktus, maišelius. Įdomus eksponatas, apie kurį niekur kitur nesužinosi. O kur dar muziejaus pasididžiavimas – tikra egiptietiška mumija!
Kiek prisimenu iš vaikystės, muziejus rengia ne vieną ekskursiją, kurios leidžia artimiau prisiliesti prie ankstyvųjų žmonijos laikotarpių. Besilankydama galerijoje sutikau ir vienoje iš tokių ekskursijų dalyvaujančią vaikų grupelę. Prisigretinus prie jos pavyko nugirsti keletą įdomių faktų apie eksponuojamus sarkofagus.
Išvaikščioti visą muziejų vienu kartu kiek sunkoka. Patarčiau prieš apsilankant galerijoje nuspręsti, ką labiausiai norite pamatyti, kokie eksponatai įdomiausi.
Didžiausia muziejaus dalis skirta paveikslų ekspozicijai. Einant iš salės į salę jautiesi lyg keliaudamas laiku – Renesanso kūrinius pamažu keičia modernūs. Šiose salėse vėl man pristigo informacijos: daugiau žinių apie kūrinių laikotarpį, meno stilių, kaip tai atsispindi kabančiuose darbuose ir kodėl jie verti čia būti eksponuojami.
Manau, kad darbais, jų gausa ir išdėstymu galerija tikrai nenusileidžia užsienio muziejams – iš svetur atvykusį draugą tikrai galima nusivesti į M.Žilinsko dailės galeriją ir nustebinti. Ar ekspozicijos sužavėtų menu bei daile nelabai besidomintį lankytoją, ypač jaunesnio amžiaus? Hmm... Galerija labiau pasitarnauja menu besidomintiems žmonėms, tačiau esantiems toliau nuo kultūros lauko, manau, stigtų reklamos ir komunikacijos.
Verta paminėti, kad išvaikščioti visą muziejų vienu kartu kiek sunkoka. Patarčiau prieš apsilankant galerijoje nuspręsti, ką labiausiai norite pamatyti, kokie eksponatai įdomiausi. Visą muziejų apėjau per maždaug pusantros valandos, įskaitant ir laikinųjų ekspozicijų erdves.
Apsilankymo metu buvo eksponuojamos dvi parodos – šiuolaikinį keramikos meną atskleidžianti "Porceliano tapatybė" ir Baltijos valstybių 100-mečiui skirta Latvijos ir Estijos dailės paroda. Abi pasirodė įdomios ir vertos atidaus žvilgsnio. Rodos, apie savo kaimynes žinome nemažai, tačiau eksponuojami kūriniai sukėlė nuostabą – štai kokia gali būti Estijos bei Latvijos dailė.
Skersai išilgai išvaikščiojus muziejų lieka jį įvertinti.
Įvertinimas
Ar ekspozicija patraukli moksleiviams?
Galbūt tai nėra kiekvieną moksleivį traukianti vieta, tačiau galima surasti bent kelias kiekvienam įdomias ekspozicijas.
Ar pritaikyta norintiems savarankiškai apsilankyti?
Man stigo informacijos apie eksponatus, ekspozicijos pradžioje kabanti informacija neatsako į visus kylančius klausimus. Matyt, šią problemą išsprendžia siūlomas audiogidas.
Ar grįžčiau edukacinės programos?
Tikrai įdomu, ką naujo galima sužinoti galerijos siūlomose programose.
