Pastebėsiu, mano manymu, dar vieną svarbų šiemetinio "Kino pavasario" pasikeitimą (nors šio pokyčio tikrai nepajautė sostinės gyventojai). Dalies labai lauktų "Kino pavasario" filmų kitų miestų repertuaruose tiesiog nebuvo. Pvz., Kaune "Kino pavasaris" nerodė tokių režisierių, kaip Abbas Kiarostami, Claire Denis, Paolo Taviani, Lavo Diazo, Bruno Dumont'o, Denis Côté, Claude'o Lanzmanno, Abdellatifo Kechiche filmų (tik sostine apsiribojo ir Jeano Vigo retrospektyva). Leisiu sau pasakyti, kad būtent šių režisierių darbai sudaro ne vieno sinefilo filmų kanoną. Deja, pasak festivalio atstovų, išvardytų režisierių filmų buvo gauta ne tiek daug, kad juos parodytų ir kitų miestų žiūrovams (tad apsiribota Vilniumi, kur auditorija didžiausia).

Kino festivalių lankytojai vienodai aktyviai renkasi tiek pripažintų meistrų filmus, tiek ieško naujų pavardžių, įdomių debiutų, netikėtų atradimų. Prisipažinsiu, iš pradžių buvo keista matyti "Meistrų" programoje vienintelį filmą tesukūrusį Kanų kino festivalio vadovo Thierry Frémaux pavardę. Tačiau būtent jo filmas "Lumiere!" buvo vienas netikėčiausių atradimų šiemet "Kino pavasaryje".

Visi žino, kad sinematografo išradėjai broliai Lumiere'ai 1895 m. surengė pirmąjį mokamą kino seansą Paryžiuje ir šis įvykis tradiciškai laikomas kino pradžia. T.Frémaux filmas "Lumiere!" – tai kino esė, sudaryta iš 108 retai šiais laikais rodomų brolių Lumiere'ų juostų, trumpų, 50 sekundžių darbų, sukurtų 1895–1905 m. (iš viso tais metais jie sukūrė 1 422 filmus). (Kadangi dėl šių filmų amžiaus jie yra tapę viešąja nuosavybe, tai ir "Lumiere!" peržiūra, tik be komentaro, yra prieinama viešai elektroninėje bibliotekoje https://archive.org/details/Lumiere18951905).

Kino žinovo T.Frémaux brolių Lumiere'ų darbų komentarai atskleidžia, kad šie filmai yra toli gražu ne dokumentika, kaip įprasta manyti. Matome, kad kinas jau nuo pirmųjų kadrų buvo režisuojamas. Pvz., kalvių darbo scena, dešinėje dirbantis kalvis – pasipuošęs šventiniais drabužiais, apsirengęs visa, ką turi geriausio ir balčiausio dirba savo juodą darbą, viduryje scenos padavėjas jam iškilmingai atneša taurę vyno. Kitas pavyzdys – pirmasis kino istorijoje "gag'as", dar laikomas pirmuoju filmu su siužetu "Aplaistytas laistytojas", aptaškytas sodininkas nusiveja išdykusį berniuką ir nepavargsta jo atitempti iki centrinio kameros pirmo plano, tada bausdamas judrų vaiką, stengiasi neišeiti iš kadro, sprunkantis vaikas dar spėja atsigręžti į kamerą tarsi atsisveikindamas ir t.t. Šie T.Frémaux komentarai atveria akis, kad pirmieji žingsniai kine buvo kaip niekad apgalvoti ir visai ne spontaniški ir, kad Lumiere'ai buvo "paskutiniai iš kino išradėjų, bet pirmieji iš kino režisierių".

Yra žinoma, kad dar prieš Lumiere'us buvo sukurtas ne vienas filmas, tačiau tradicija susiklostė būtent jų filmą "Darbininkai, išeinantys iš Lumiere'ų fabriko" laikyti pirmuoju kino istorijoje. T.Frémaux klausdamas, kas pirmasis buvo kine, koks yra pirmasis filmas, netikėtai lyg fokusininkas iš rankovės ištraukia ir parodo bent tris skirtingas minėto filmo versijas. Kuris jų buvo pirmasis? Itin tinkama šioje vietoje kino režisieriaus Johno Fordo citata: "Spaudiname legendas, o ne faktus."

Galiausiai filmas "Lumiere!" netiesiogiai kelia klausimą – o kas yra kinas, kas jį daro tuo, kuo jis yra, kokia yra jo esminė esencija? T.Frémaux komentarai parodo, kad kinas prasideda nuo interpretacijos, nuo pastangų suprasti judančius vaizdus, kuriuos matai priešais save.

Kodėl T.Frémaux filmas buvo priskirtas meistrų programos dalyje? Galbūt Lumiere'ai – ne tik kino pradininkai, bet ir pirmieji kino meistrai, mokėję atrasti idealią vietą pastatyti savo kamerai? Kad ir kaip būtų, šis filmas sukelia gražias asociacijas: dokumentines scenas apimantis "Lumiere!" filmas, pasirodo, didžia dalimi yra vaidybinis kūrinys. Kaip ir gerai kino festivalio programai sudaryti reikia tam tikros režisūrinės kūrybos.

Dar viena detalė, Lumiere'ų filmuose dažnai atsiranda šalutinių veikėjų, stebėtojų, žiūrovų, turinčių pagyvinti statišką vaizdą, suteikti kadrui natūralumo, tačiau kartais išeina atvirkščiai. Pasak, T.Frémaux, šie veikėjai perspaudžia, t.y. perdėtai džiūgauja, vaidina savo reakciją, todėl išduoda visą režisūrinį sumanymą, pristato filmą ne kaip informacinį reportažą, o kaip žavingą sustatytą mizansceną. Tokio perspaudimo pasitaiko ir kino festivalių programose, kurios išduoda kitus dalykus, nei norėtų jų sudarytojai.