Visuomenėje gana ryškiai yra nušviestas muziejaus kūrimosi laikotarpis ir pirmieji jo dešimtmečiai (1921–1940), kartu liudijantys ir Kauno kaip laikinosios sostinės klestėjimo metą. Aprašytos Pauliaus Galaunės (1890–1988) iniciatyvos ir direktoriavimas (1936–1949), jo surinktos Kauno meno mokyklos, arsininkų, liaudies meno kolekcijos.

Vis dėlto jo sukauptų nepriklausomos Lietuvos ženklus liudijančių rinkinių galėjo ir neišlikti, jei pokario, sovietinės santvarkos metais prie muziejaus vairo būtų stojęs lojalus režimui direktorius. Priklausomybės laikotarpiu muziejus, kaip ir kitos kultūrinės įstaigos, buvo ideologijos skleidimo vieta, turėjusi šlovinti socializmą ir slopinti tautinę bei religinę žmonių sąmonę. Ne viena įstaiga pasekė socializmo statymo keliu ir naikino tautinės tapatybės ženklus. M.K.Čiurlionio dailės muziejaus sėkmingą išlikimą lėmė sumanus ir patriotiškas vadovas.

Petras Stauskas (1919–2003) buvo direktorius, kuris išsaugojo ir papildė muziejaus kolekcijas vertingu Lietuvos dailės istorijos palikimu, praplėtė muziejų ir subūrė itin draugišką patriotiškai nusiteikusių inteligentų kolektyvą. Muziejui jis vadovavo 1951–1988 m. – per visą sovietinio režimo epochą. Šiemet minint 100-ąsias P.Stausko gimimo metines, verta prisiminti (o gal ir sužinoti) šio Lietuvos kultūros istorijai ypatingo žmogaus gyvenimo, darbo ir kūrybos akcentus.

Biografija – ir Lietuvos istorija

P.Stauskas muziejui vadovauti atėjo būdamas dailininkas. 1950 m. baigęs studijas Valstybiniame Vilniaus dailės institute, trumpai padirbęs Kauno srities Meno skyriaus viršininku, 1951 m. paskirtas Kauno valstybinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktoriumi. Tuo metu buvo akcentuojami jo kaip karo veterano nuopelnai: P.Stauskas 1944–1946 m. tarnavo 16-ojoje lietuviškojoje divizijoje. Kariavo fronte prie Šiaulių, vėliau prie Tilžės. Buvo kontūzytas ir su karo ligoninės sąstatu nuvežtas Mandžiūrijon kariauti su japonais. 1946 m. kaip antrojo kurso studentas demobilizuotas.

Pokariu nebuvo kalbama apie patirtą lietuvių tautos genocidą. O juk P.Stauskas į kariuomenę pateko, kai 1943 m. jį paleido iš lagerio. 1941 m. birželio 14 d., prasidėjus pirmiesiems tremtinių vežimams, Petras, supainiotas su kitu Stausku (Povilu Petru), iš Vilniaus dailės akademijos (nuo 1944 m. pavadintos Vilniaus valstybiniu dailės institutu) buvo išvežtas iš pradžių į Starobilską, o karui prasidėjus – už Uralo, į Gari rajono lagerius. Ta klaida buvo pastebėta po dvejų metų. Tačiau vietoj kelionės namo, jis Balachnoje buvo įtrauktas į 16-ąją lietuviškąją diviziją. Taip P.Stauskas dar kartą buvo pasiųstas į mirtį.

Bet Sibiras P.Stauskui nebuvo naujiena. Jis gimė ten – Tolovkos kaime, Samaros gubernijoje. Jo proseneliai, padėję 1863 m. sukilimo dalyviams, buvo ištremti į Rusijos gilumą. Ten atsidūrė daug lietuvių. Ir Petro tėvai ten susitiko. 1922 m., kai jam buvo jau treji, Stauskų šeima grįžo į Lietuvą, į tėvų žemę Jaskoniškėse, už Dusetų.

Tokia P.Stausko biografija nežadėjo laimingos ateities sovietinės santvarkos laikais. Stodamas į Lietuvos komunistų partiją P.Stauskas užsitikrino nors dalinę apsaugą dirbant kultūrinį darbą. Jis, turintis tremtinio geną, partinį bilietą panaudojo Lietuvos kultūrai išsaugoti.

Subūrė patriotų kolektyvą

Vienas ryškiausių P.Stausko vadovavimo ypatumų – bendraminčių intelektualių patriotų kolektyvo subūrimas. Didelę to kolektyvo dalį sudarė buvę tremtiniai, negalėję gauti darbo mokslinėse įstaigose.

Muziejuje dirbo meno istorikė, muziejininkė Kazimiera Galaunienė, pedagogas, numizmatas, bibliofilas Povilas Karazija, skulptorius Bronius Petrauskas, menotyrininkas, dailininkas, pedagogas Adelbertas Nedzelskis, istorikė, pedagogė Ieva Aleksienė, dailininkas Pranas Porutis, profesorius Tadas Petkevičius.

P.Stausko muziejuje saugiai jautėsi ir kitų specialybių žmonės: Kazimieras Dausa, Jadvyga Naikauskaitė, Liuda Velaniškienė, Birutė Valiušytė, Julija Radzevičiūtė. Tai tik dalis tų, kurie saugumui buvo labai nepageidautini. Dažnai jie buvo priimami kaip pagalbiniai darbuotojai, bet iš tikrųjų dirbdavo muziejinį, mokslinį darbą. Iškilus grėsmei juos atleisdavo, paskui vėl priimdavo.

Muziejuje buvo išsiugdyta sistema, kaip saugotis nuo į įstaigą atėjusių tikrinti KGB agentų. Pasirodžius saugumiečiams, P.Stauskas, eidamas link tualeto, duodavo ženklą slėptis sovietiniam režimui netinkamą biografiją turintiems asmenims. Pats bendraudamas su saugumo agentais sugebėdavo nukreipti kalbą kita linkme ir informacijos nepateikdavo. Įsijausdavo į savo kaip dailininko vaidmenį ir imdavo pasakoti apie pro langą matomą nuostabų peizažą.

Didžiausias Petro nuopelnas yra tai, kad šitas šaunus žmogus sugebėjo muziejuje sukurti nepaprastai gražų mikroklimatą.

Mokėjimas laviruoti sudėtingoje politinėje sistemoje buvo labai svarbi P.Stausko kaip direktoriaus savybė. Jis pasinaudodavo savo kaip karo didvyrio nuopelnais ir biografijoje atsiradusia pačių saugumiečių padaryta klaida. Gelbėjo jį ir humoro jausmas. Į daugelį situacijų P.Stauskas reaguodavo nutylėjimu, keista veido išraiška ar aukštaitiška tarme išsakomu juoku. Darbuotojams suteikdavo pravardes, po kuriomis slypėdavo jo požiūris ir santykis į žmogų. Fifomis vadino nenuoširdžius, apsimetinėti linkusius žmones, o karvė, turinti dideles gražias akis reiškė palankų darbuotojo vertinimą.

P.Stausko suburtas, pasak K.Galaunienės "nesavanaudžių patriotų kolektyvas" buvo ir jo paties ramstis. Turbūt nedaug kas galėtų pasigirti tokiu kolektyvo lojalumu, kokį turėjo šis direktorius. Muziejuje, kuriame atlyginimai buvo itin maži, darbuotojai dirbo iš idėjos. Sakydavo: "Mes čia dirbame tik dėl Stausko. Atleis Stauską, išeisime ir mes." Net už muziejaus sienų buvo jaučiama pozityvi muziejaus atmosfera. Lietuvos dailės muziejaus direktorius yra pasakęs: "Didžiausias Petro nuopelnas yra tai, kad šitas šaunus žmogus sugebėjo muziejuje sukurti nepaprastai gražų mikroklimatą" (Vytautas Jakelaitis, "Apgaulinga muziejų tyla", p. 83.)

P.Stauskas savo darbuotojus gerbė ir mylėjo. Niekada jiems neįsakinėjo, nereikalaudavo, o tik prašydavo. Pats patyręs brutalumą, sugebėjo išsaugoti žmogiškumą, liko nesulaužytos dvasios. Todėl muziejuje dirbti buvo gera, darbuotojai buvo linkę augti ir tobulėti. Jie rinkosi šią įstaigą, nes joje "galiojo aukštas moralės kodeksas. Muziejuje buvo ne tarybų sąjunga" (iš buvusių darbuotojų prisiminimų).

Dailininko nuojauta

Visai kitokios nuotaikos vyravo muziejaus kaimynystėje. Vladimiro Dubeneckio suprojektuotame Vytautui Didžiajam dedikuotame pastate, su dviem savarankiškais fasadais, glaudėsi skirtingi muziejai – Karo ir Kultūros (pastarasis 1944 m. pavadintas Kauno valstybiniu M.K.Čiurlionio dailės muziejumi).

Po vienu stogu šeimininkavo priešingas stovyklas užėmę direktoriai. Karo muziejaus direktorius Jonas Apuokas-Maksimavičius, lojalus sovietų valdžiai idėjinis komunistas, įsakė tautinėmis vėliavomis plauti grindis. O P.Stausko vadovaujamame muziejuje nepriklausomos Lietuvos vėliavos buvo saugomos stalčiuose su dvigubais dugnais. Kartu buvo slepiamos ir inventorinės knygos. P.Stauskas jas laikė kaip nepriklausomybės ženklą, sakydamas "o gal dar prireiks".

Išsaugojo M.K.Čiurlionio dailės muziejus ir Karo muziejaus kiemelyje nupjautus medinius kryžius. Juos muziejaus kaimynas ketino panaudoti malkoms. Nepriklausomybės laikų M.K.Čiurlionio dailės muziejuje sulaukė ir prezidentiniai apdovanojimai, ordinai, medaliai.

Saugodamas dar nuo P.Galaunės vadovavimo laikų surinktą Lietuvos kultūros palikimą, P.Stauskas muziejaus rinkinį papildė naujomis kolekcijomis. Be abejo, turėjo muziejus įsigyti ir privalomų, sovietinę santvarką šlovinančių darbų. Tačiau tuo pat metu į muziejaus saugyklas pateko daug modernios, tuometinės oficialiosios dailės kritikos vadinamos formaliosios, idėjinių reikalavimų neatitinkančios vaizduojamosios dailės kūrinių. Ypač jis vertino jaunuosius tapytojus – Antaną Martinaitį, Ričardą Vaitiekūną, palaikė Kauno dailininkus.

Pažinti tuometinį Lietuvos dailės pasaulį P.Stauskui padėjo ir vienu metu jo užimtos pareigos Lietuvos dailininkų sąjungoje. 1963–1977 m. P.Stauskas buvo sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas. Jo dėka amžininkų kūryba tapo dažniau eksponuojama muziejaus erdvėje. O ir pats jis buvo aktyvus parodų dalyvis, surengė ir individualių parodų.

P.Stauskas, kaip dailininkas ir kaip nepriklausomos Lietuvos patriotas, rinkdamas muziejaus kolekciją žvelgė toliau, nei reikalavo tuometinis politinis režimas. Valdžios primestą bažnyčių naikinimo planą panaudojo kultūros vertybėms išsaugoti. 1967 m. muziejui buvo priskirtas Pažaislio vienuolyno ansamblis. Prieš tai, 1950–1964 m., jame veikė Respublikinė psichoneurologijos ligoninė. O paskui – Turizmo biuras. Ansamblį perdavus muziejui, šis buvo išsaugotas nuo tolesnio suniokojimo. 1962 m. uždaryta ir nusiaubta Įgulos bažnyčia taip pat perduota muziejui. 1965 m. joje įkurta vitražo ir skulptūrų galerija. Įrengiant meno ekspozicijas, pasistengta nesugadinti buvusių maldos namų interjero.

P.Stausko direktoriavimo metu buvo atidarytas memorialinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus Druskininkuose (1963 m.), Vinco Grybo muziejus Jurbarke (1960 m.). Kaune atidaryti padaliniai: A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus (1966 m.), Keramikos muziejus (1978 m.), Kauno paveikslų galerija (1978 m.). Sovietmečiu į Kauną plūdo turistai iš visos Sovietų Sąjungos, o Kaunas buvo vadinamas muziejų miestu.

Vis dėlto tokia muziejaus plėtra ir naujų kolekcijų priėmimas tapo P.Stausko eros pabaiga. Neapsaugojo jo nei karo didvyrio, nei partiniai ordinai. Mykolui Žilinskui nusprendus savo daugiau kaip 1 500 kūrinių kolekciją padovanoti gimtajam miestui Kaunui, P.Stauskas nuo jos perdavimo buvo nušalintas. Kolekcijai atvežti vadovavo Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, o P.Stausku valdžia nepasitikėjo. Jam buvo palikta rūpintis galerijos kolekcijai statymu. Pirmoji – Kauno paveikslų galerija K.Donelaičio gatvėje buvo atidaryta 1978 m., tačiau pamačius, kad visa M. Žilinsko kolekcija joje netilps, buvo nuspręsta statyti kitą Nepriklausomybės aikštėje. Tame, kad statoma ši galerija, Karo muziejus įžvelgė galimybę iškelti M.K.Čiurlionio kūrybą iš istorinio pastato į naująjį ir užimti M.K.Čiurlionio muziejaus patalpas.

Iškilus grėsmei prarasti pastatą, dailininkė, muziejininkė, M.K.Čiurlionio skyriaus vadovė M.Kulikauskienė su bendramintėmis įkūrė M.K.Čiurlionio draugiją. O ši pasirūpino, kad muziejus gautų istorinio ir architektūrinio paveldo statusą. Taip buvo išsaugota V.Dubeneckio suprojektuoto pastato su du atskirus paradinius fasadus turinčiais muziejais paskirtis. Tik P.Stausko kaip muziejaus direktoriaus tai neišgelbėjo. Jis, 1988 m. kovo 15 d. tuometinio kultūros ministro Jono Bielinio buvo atleistas. Be didelių ditirambų apie nuveiktus darbus, tačiau padovanojus didelę vazą.

Kiek ironiška ir netikėta situacija. Kaip ir paties P.Stausko gyvenimas. Direktoriumi jis būti neplanavo, tačiau juo tapęs padarė daugiau, nei buvo įmanoma. O iš tiesų širdyje jis visada liko dailininkas. Deja, dėl užimamų pareigų – labiau sekmadieninis.

Atgaivai – dailė

Kūryboje labiausiai P.Stauskas vertinamas kaip portretų ir akvarelės meistras. Beveik visi darbuotojai, šeimos nariai, draugai turėjo savo portretus. Juose P.Stauskas fiksuodavo emociją ir bendrą charakterį. Pagaudavo jį spalvinis akcentas. Liejo daug peizažų. Juos sukurdavo greitai, impulsyviai. Liejamos ant šlapio popieriaus akvarelės ir dabar atrodo kaip ką tik sukurtos. P.Stauskas naudojo apibendrinimus, o tai tuo metu buvo laikoma naujove. Nukrypimas nuo realistinio link abstrahuoto vaizdo tapo P.Stausko kūrybos išskirtinumo ženklu. Tapybos kūriniuose tokia apibendrinta stilistika įspūdžio nedarė.

Labai daug akvarelių P.Stauskas nuliejo atostogų metu savo tėviškėje, Jaskoniškėse. Ten buvo jo atgaiva po sunkių administracinių darbų, ten jis jautė sąlytį su gamta. P.Stauskas buvo gamtos dainius, o glaudus ryšys su tėvų žeme, tradicija padėjo jam ne tik kaip dailininkui, bet ir kaip žmogui.

1991 m. muziejui švenčiant 70-metį, P.Stauskas, jau nebebūdamas direktoriumi, sakė: "Šiandien, kai vyksta vertybių perkainojimas, iš tikrųjų reikia dirbti taip, kad mūsų Lietuvėlės menas ir kultūra būtų parodytas." Šie žodžiai aktualūs ir šiandien. Kaip ir daug kitų dalykų, kurie netilpo šiame straipsnyje.

P.Stausko šimtmečio proga atidaroma jo kūrybos paroda ir pristatomas filmas. Pakalbinti jo kolegos, draugai, artimieji. Ne visi panoro savo įspūdžius pasakoti į kamerą. Ne visi, kurie būtų galėję ką nors papasakoti, buvo pakalbinti. Tačiau visi vieningai liudijo nepaprastą P.Stausko gerumą ir įžvalgumą. Liudininkų pasakojimai sukūrė P.Stausko paveikslą, koks jis buvo direktorius, dailininkas, žmogus.

Atminimo ženklai

Filmą apie Petrą Stauską sukūrė M.K.Čiurlionio dailės muziejaus kūrybinė grupė: Linas Citvaras, Genovaitė Vertelkaitė-Bartulienė, Kristina Civinskienė.

Filmo pristatymas – M.K.Čiurlionio dailės galerijoje rugsėjo 12 d. 16 val.

Parodos "Tarp tapybos ir tarnybos. Parodos, skirtos Petro Stausko (1919– 2003) 100-mečiui" atidarymas A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje rugsėjo 12 d. 18 val.

Kas? Parodos „Tarp tapybos ir tarnybos. Paroda skirta Petro Stausko (1919– 2003) 100-čiui“ atidarymas, filmo pristatymas.

Kur? A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje.

Kada? Rugsėjo 13 d. 16 val.

Kita vertus, jis turėjo nemažai pažįstamų ir draugų, kurie išsaugojo savus prisiminimus, požiūrį ir emocinį santykį su tapytoju. Kiekvienas jų galėtų sukurti vis kitokį dailininko gyvenimo ir kūrybos paveikslą. Šįkart prisiminimais apie tapytoją dalijasi V.Eigirdo sūnus Gaustas (g. 1979) – architektas, nuo mažens stebėjęs tėvo kūrybą ir iki paskutinių dienų išlaikęs artimą sūnaus ir tėvo bei kartu kolegišką santykį.

Vilniaus dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija – red. past.) trečio kurso tapybos studentas V.Eigirdas ir ketvirtakursė grafikė Aistė Ramūnaitė susituokė 1979-aisiais. Tais pačiais metais jiems gimė sūnus Gaustas. Deja, po kelerių metų dailininkų santuoka iširo, tačiau sūnui tėvas visam laikui liko svarbiausiu ir įtakingiausiu asmeniu. Tėvui sukūrus kitą šeimą Gaustas ne tik padėjo statyti studiją, bet ir joje buvo dažnas svečias. Taigi iš arti matė V.Eigirdo tapymo procesą, buvo įdėmus klausytojas, pašnekovas ir kartais patarėjas.

Formos ir turinio idealizmas

V.Eigirdas tarp kitų kolegų išsiskyrė itin atsakingu požiūriu į tapybos darbo sukūrimą. Jis siekė darbo turinio ir formos ilgaamžiškumo. Kurdamas naudojo tik kokybiškus "Rembrandt" dažus ir teptukus, pats gruntavo drobę. Tapytojo naudojamos darbo sukūrimo medžiagos ir priemonės buvo brangios ir jau vien tai kėlė paveikslo kainą. V.Eigirdo mokytojais buvo dailininkai Algirdas Lukštas, Adolis Krištopaitis, Vytautas Mackevičius. Vis dėlto didžiausiais autoritetais tapytojas vadino Renesanso meistrus.

Dailininko paveikslų turinys bylojo apie jo domėjimąsi istorija, religija, mitologija. Be to, V.Eigirdas – figūrinių paveikslų dailininkas. Pabrėžtas, juoda linija įrėmintas piešinys bei vaizduojami siužetai priminė Vakarų Europos siurrealistinės dailės tradiciją, Salvadoro Dali, Hieronymus Boscho kūrinius.

"Tėvą domino gilios temos. Jis skųsdavosi, kad kiti dailininkai paviršutiniškai žiūri į meną kurdami tapybos darbus lengva ranka. Tai ypač tapo akivaizdu Lietuvai atgavus nepriklausomybę", – prisimena Gaustas.

Sūnus su tėvu daug diskutuodavo apie komercinį meną ir iš to uždirbamus pinigus. Gaustą toks tėvo atsidavimas menui žavėjo, tačiau tuo pat metu ir glumino. Sūnus bandė akcentuoti komercinio ir profesionalaus meno skirtumus, kuriems didelę įtaką turi valstybės kultūros politika, istorinis kontekstas. Stebėdamas kūrinių tapymo procesą jis matė, kaip ilgai tėvui užtrunka nutapyti vieno paveikslo daugiafigūres kompozicijas ir kiek daug emocijų bei energijos toks kūrinys pareikalauja iš dailininko.

Iš tėvo pasisakymų sūnus pajautė, kad V.Eigirdui sunku buvo atskirti tikrą meną nuo komercinio. Tapytojas buvo idealistas. Ir jo idealizmas, sūnaus manymu, ne visada atitiko tikrovę. Gali būti, kad kol Gaustas 2001–2008 m. mokėsi ir apsigynė architektūros bakalaurą JAV, tėvui pritrūko pokalbių ir kolegiškų diskusijų apie profesionalaus meno paskirtį ir jo vartojimą. Po aštuonerių Amerikoje praleistų metų, 2009-aisiais grįžęs į Lietuvą Gaustas sutiko tėvą nerimaujantį dėl tų pačių meno paviršutiniškumo ir komercializacijos problemų. V.Eigirdas išgyveno, kad jo gvildenamos temos neatsiperka finansiškai, o susitaikyti su komerciškai patraukliu interjerinių paveikslų tapymu jam buvo sunku.

Užbūrė ribinės situacijos

Vienas pagrindinių V.Eigirdo kūrybos bruožų – žmonijos egzistencijos analizavimas per religinius ir mitologinius siužetus. Įprastai Lietuvos dailininkai mieliau tapė Lietuvos istorijos ar peizažo vaizdus. Tai ypač tapo aktualu XX a. 9 dešimtmečio antroje pusėje. Tuometė jaunoji dailininkų karta (kuriai priklausė ir V.Eigirdas) keliavo po Lietuvą kartu su disidentu, Dailės institute pozuotoju dirbusiu Justinu Mikučiu. Ne vienas jų apsistojo kaimuose ir tapydami gamtos peizažus ieškojo Lietuvos istorijos, liaudiškų ženklų.

V.Eigirdo nedomino lietuviškumo ženklai ir lietuvių liaudies kultūra. Jį traukė Vakarų civilizacijos tradicijos. Jose jis ieškojo atsakymų į žmonijos malonumų, nuodėmės ir atgailos ištakas. Labiausiai jis domėjosi Senojo testamento pranašystėmis, tradicinėje lietuvių katalikų bažnyčioje vengiamais cituoti pranašo Ezekielio raštais.

Tapytojas rinkosi Sodomos nuopuolio scenas, Apokalipsės siužetus. Jį traukė ribinės situacijos. Vis dėlto Senojo testamento pranašystes jis ne citavo, o interpretavo. Todėl jo paveikslų temos ir išraiška – atviros erotiškos ir brutalios scenos – neretai stebindavo ar net šokiruodavo.

Užfiksavau jo pasakymą – aš kaifuoju. Jam patiko istorija, praeitis, mirties ir gyvybės niuansai. Patiko kapsytis po tamsius koridorius.

Betarpiškai stebėjęs tapytojo darbą, Gaustas padeda atsakyti į V.Eigirdo kūrybos temų pasirinkimo klausimą. "Pamenu, – pasakoja Gaustas, – studijoje visą laiką buvo padėta Biblija, kava ir cigaretės. Jį visada traukė religinės ir mitologinės temos. Senelis buvo labai religingas ir galbūt tėvas tuo tarsi rėmėsi." Įdomu tik tai, kad tapytojas pasirinko ne sudvasintos Kristaus kančios, tikėjimo sakralumo vaizdavimą, o nuodėmės išraišką. Ne šventieji, o nusidėjėliai buvo tapytojo kūrybos pagrindas.

V.Eigirdą dominusias apokaliptines temas Gaustas susiejo su tapytojo pasaulėžiūra, charakteriu ir polinkiu: "Jam tai patiko. Užfiksavau jo pasakymą – aš kaifuoju. Jam patiko istorija, praeitis, mirties ir gyvybės niuansai. Patiko kapsytis po tamsius koridorius." Pasak Gausto, V.Eigirdas viską darė, kas jam patiko. Ir korida – žiūrovų akyse vykstanti mirties ir gyvybės dvikova – jį patraukė neatsitiktinai. "Kai aš pats buvau Madride, man net minties nebuvo nueiti į koridą. Stebėti mirtį ar net pačiam rizikuoti savo gyvybe. O jam natūraliai žvilgsnis krypo į gyvybės ir mirties momentus", – pasakojo dailininko sūnus.

Tėvo polinkį į ribines situacijas jis vertino kaip dailininko savitumą. Tai turbūt būtų galima išskirti kaip itin svarbų artimų žmonių bendravimo momentą – priimti žmogų tokį, koks jis yra.

V.Eigirdo kolegos yra pasakoję apie nepalaužiamą tapytojo tikėjimą savo kūrybos tiesa ir dėl to kylančius sudėtingus ar net neįmanomus ginčus. Gaustui tėvo pasaulėžiūra klausimų nekėlė. Jis kaip sūnus į tėvą žvelgė su pagarba ir susidomėjimu.

Mokėjo dovanoti

Turbūt nestebina, kad dailininkų sūnus taip pat pasirinko menams artimą profesiją. Tačiau ją renkantis tėvo nuomonė buvo labai svarbi. Gaustas prisiminė, kaip kartą jam gimtadienio proga padovanojo savo kūrybos paveikslą. Tėvo reakcija į piešinį leido suprasti, kad vaizduojamoji dailė nėra stiprioji sūnaus pusė ir kad jam vertėtų pasirinkti kitą specialybę.

1999 m. Gaustas įstojo į Vilniaus dailės akademiją mokytis skulptūros meno. Vis dėlto greitai suprato, kad šis pasirinkimas jo nedžiugina. Po metų, metęs studijas Vilniuje, Gaustas išvyko į JAV studijuoti architektūrą. Tokiu sūnaus pasirinkimu tėvas buvo labai patenkintas. Juo labiau kad ir Gausto senelis buvo architektas. Taip tėvas ir sūnus kiekvienas savo srityje galėjo siekti aukščiausių rezultatų.

Baigęs mokslus Gaustas nenorėjo pasilikti projektuoti Amerikai, todėl panaudoti savo profesijos žinių grįžo į Lietuvą. V.Eigirdas mielai padėjo sūnui Lietuvoje susirasti architekto darbą. Tėvo dėka Gaustas architektūrinį išsilavinimą realizavo nuo aukščiausios kartelės – buvo Eugenijaus Miliūno studijos komandos dalimi projektuojant "Žalgirio" areną. Tai Gaustas vertina kaip didžiulę tėvo dovaną.

Jis buvo mano tėvas ir kaip tėvas bandė atskleisti geriausias mano savybes – nukreipti ta linkme, kur aš esu stipriausias.

"Tėvas mokėjo dovanoti, – sako Gaustas. – Tiek vaikystėje gautos vaikiškos dovanos, tiek vėliau gauti patarimai ir pasiūlymai buvo labai įsimintini ir apgalvoti."

Paveikslų galerijoje veikianti V.Eigirdo tapybos paroda sužadino prisiminimus, ilgesį ir padėką. "Jis buvo mano tėvas ir kaip tėvas bandė atskleisti geriausias mano savybes – nukreipti ta linkme, kur aš esu stipriausias. Į tai žiūriu kaip į eilinę tėvo dovaną, nes tik jo draugo architekto Eugenijaus Simo Miliūno dėka turėjau šansą pradėti dirbti nuo aukščiausio architektūros projektavimo lygio", – sako Gaustas.

Turi tik du tėvo kūrinius

Tėvo tapybos darbų paroda – vieta, kur ne tik daile besidominti visuomenė, bet ir pats sūnus Gaustas gali pamatyti V.Eigirdo tapybą. Dar būdamas paaugliu jis kartu su tėvu kalbėdavosi apie kuriamus darbus. V.Eigirdui buvo įdomi sūnaus nuomonė, o sūnui – tėvo dėmesys ir kartu kolegiškas bendravimas. Tačiau tėvas sūnui yra padovanojęs tik du darbus – peizažą, vaizduojantį kopas ir jūrą, bei koridos eskizą. Galbūt būtų ir daugiau darbų padovanojęs, nes tėvas matė sūnaus domėjimąsi jo kūryba. Deja, po ribines situacijas vaikščiojantį V.Eigirdą mirtis ištiko netikėtai, nespėjus tėvui padaryti dar vienos dovanos sūnui. Dabar didžiąją V.Eigirdo kūrybos dalį saugo jo sesuo Loreta Eigirdaitė.

Kas?  Paroda „Vytautas Eigirdas (1957–2012). Tapyba“.

Kada? Veikia iki spalio 15 d.

Kur? Paveikslų galerijoje, K. Donelaičio g. 16, Kaune.

Dauguma dailininkų, kartu su juo studijavusių dailę sovietmečiu ir prasidėjus nepriklausomybei turėjusių taikytis prie pasikeitusių kūrybos sąlygų, pradeda švęsti 60-mečio jubiliejus. Tie dailininkai priskirti Lūžio kartai, jų darbų ekspoziciją Paveikslų galerijoje Eglė Komkaitė-Baltušnikienė surengė 2000-aisiais.  V.Eigirdo kūrinių joje nebuvo, nes tapytojas niekur kartu su kitais bendraamžiais dailės gyvenime nedalyvaudavo. Jis veikė atskirai.

Mokytojai ir autoritetai

V.Eigirdas buvo dailininkas individualistas. Save pirmiausia laikė tapytoju, nors vienodai gerai piešė, liejo akvareles.

Knygoje "Kauno dailė: realijos en Face", 2011 m., dailininkas rašė: "Svarbiausia dailės sritis man yra tapyba. Visada link to ėjau, apie tai, rodos, mąsčiau dar negimęs." Šioje vaizduojamosios dailės šakoje jis buvo vienišas, išsiskyręs tiek kūrybos temomis, tiek požiūriu į tapybą. Ekspresyvi, emocinga mintis į paveikslą suguldavo per mėnesius.

V.Eigirdo mokytojas Juozo Naujalio dailės gimnazijoje buvo Algirdas Lukštas. Ruošiantis stotį į tuometį Vilniaus dailės institutą būsimasis dailininkas mokėsi privačiai pas tapytoją Adolį Krištopaitį. Viename interviu 1995 m. tapytojas pasakojo, kad institute jo autoritetu buvo Vytautas Mackevičius. Vis dėlto didžiausiais tapybos mokytojais V.Eigirdas vadino Renesanso dailininkus. Studijavo senų meistrų paveikslus, jų gruntų sudėtį. Ir pats dailininkas, siekdamas tapybos kokybės, tapė sluoksniais, naudojo tik "Rembrandt" dažus ir teptukus. Tokį tapymo pasirinkimą dar labiau sustiprino 2003 m. V.Eigirdo kelionė į Florenciją, kai savo akimis pamatė senųjų italų meistrų darbus.

Tapytojo reiklumas darbo kokybei buvo tapusi legenda. Kaip ir poreikis gerai atrodyti, nešioti tik kokybiškus drabužius. Iki šiol V.Eigirdo sesuo yra išsaugojusi kašmyro paltą, liudijantį dendišką brolio prigimtį. Tuo tapytojas visiškai išsiskyrė iš kitų savo vienmečių dailininkų, kurie klausėsi disidento, Dailės institute pozuotoju dirbusio Justino Mikučio mokymų apie dailės kūrinio prasmę ir jo atsiradimui būtiną kančią. Menas be kančios – neįmanomas. Toks buvo J.Mikučio mokymas. Materialūs dalykai tapdavo nereikšmingi.

V.Eigirdas nebuvo J.Mikučio sekėjas, tačiau kančios, kuri lemtų darbų atsiradimą neišvengė. Tik jo kančia buvo visiškai kitokia. Jį labiau jaudino pasaulio egzistencijos, gėrio ir blogio, materialaus ir dvasinio pagrindo kova, malonumo ir nuodėmės priešprieša. Dailininkas buvo pamėgęs mintis apie sudėtingą naujų potyrių, spalvų atsiradimo dailėje kelią. Jas išskaitė Henri Perruchot aprašytose XIX a. pabaigos dailininkų biografijose. Dėl to studijų metais savo namuose buvo net užsirašęs: "Gyvenimas – baisus dalykas".

Kančios sakralumas

Tiesa, V.Eigirdo kūrybinio kelio pradžia buvo šiek tiek panaši į bendrakursių. Baigęs studijas 1983 m., kaip ir bendraamžiai, jis tapė peizažus. Tačiau kai kiti jo kartos kauniečiai tapytojai, neturėdami mieste dirbtuvių, keliavo po Lietuvą, apsistojo kaimuose ir tapė Lietuvos gamtos peizažus, sumišusius su asmeniniais išgyvenimais, V.Eigirdas pasuko Vakarų Europos mitologijos ir religijos link. Europos susikūrimo mitai, susipynę su Senojo Testamento siužetais, tapo dailininko pasaulio egzistencijos analizės tašku.

Mitologiniuose paveiksluose išryškėjo ir V.Eigirdo tapymo stilistika – tapybą įrėminantis piešinys juoda linija. Įsitvirtino ir Lietuvos gamtovaizdžiui svetimos ryškios, kontrastingos penkios spalvos – juoda, balta, raudona, geltona ir mėlyna. V.Eigirdas atsiskleidė ir kaip figūrinių paveikslų dailininkas. Jo kūrinių pagrindą sudarė figūros, dažniausiai moterų – nuogos, brutalios, erotiškos, gašlios ir estetiškos.

Nuogą kūną V.Eigirdas tapė ir religiniuose paveiksluose. Tarp jo bendraamžių buvęs Eugenijus Varkulevičius taip pat kūrė religinius paveikslus, tačiau jis pabrėždavo sudvasintą Kristaus kančią, tikėjimo sakralumą. V.Eigirdo religiniuose paveiksluose vaizduojami ne šventieji, o nusidėjėliai. Nuodėmė, o ne nušvitimas – šio tapytojo kūrybos pagrindas. Tokios mintys tapytojui atsivėrė skaitant Šventąjį Raštą.

Biblija – knyga, kurią būtų galima pavadinti bestseleriu. Ją kasdien kas nors nuperka. Bet tai neįrodo, kad Biblija būtų labiausiai skaitoma knyga. O V.Eigirdas ją skaitė daugiau nei 20 metų. Surengęs parodą 50-mečio proga interviu "Kauno dienai" jis prisipažino: "Bibliją visai atsitiktinai pradėjau skaityti prieš penkiolika metų – nuo pabaigos. Apsireiškimo Jonui, Apokalipsės. Taip ir gimė fantazijos, kurias ilgainiui perkėliau į drobę."

Skaitydamas Senąjį Testamentą V.Eigirdas atrado krikščioniškame pasaulyje ir tradicinėje lietuvių Katalikų bažnyčioje vengiamus cituoti pranašo Ezekielio raštus. "Šiaurės Atėnuose" 2012 06 15 apie Ezekielį buvo rašyta: "Biblijoje nėra grėsmingesnės, negailestingesnės knygos už šio kunigo raštus. Ezekielis vadinamas tai vizionieriumi, tai ekscentriku, tai psichikos ligoniu ar dar blogiau. Jam pranašaujant žmonės krisdavę negyvi."

Kodėl Eigirdas pasirinko Dievo be meilės ir be švelnumo interpretavimą? Jis pats jokio paaiškinimo nepateikė, o ir jį pažinojusieji atsakyti negalėjo. Gal taip jis ieškojo savo kančios atsakymų. O gal tie atsakymai jį pasirinko.

Kurdamas religines scenas, Eigirdas jas ne citavo, bet interpretavo ar tiesiog panaudojo tam tikrus akcentus savo paties matomam pasauliui pavaizduoti. Nuodėmė, malonumas ir atgaila buvo religinių paveikslų pagrindinė tema. Tapytojas rinkosi Sodomos nuopuolio scenas, Apokalipsės siužetus. Juose brutalumas maišėsi su erotika, pamokslavimas – su estetika. Jį traukė ribinės, apokaliptinės situacijos. Apskritai V.Eigirdas yra vadinamas Apokalipsės dainiumi.

Garsieji koridos motyvas

Pasaulio egzistencijos analizė ir ribinių situacijų paieškos raudonų, kraujais išsitaškiusių paveikslų siužetuose priartino tapytoją prie koridos motyvų. Vis dėlto tikroji žmonių kovos su buliumi pramoga, kaip tapybos tema, V.Eigirdo kūryboje atsirado atsitiktinai ir įsitvirtino 2002-aisiais.

Dailininkas pasakojo: "Koridoje lankiausi viešėdamas Ispanijoje. Draugė įsiūlė – sakė, kaipgi galima apsilankius Ispanijoje nepamatyti koridos. Nuėjau, o tai, ką pamačiau, paliko neišdildomus įspūdžius. Ne tiek pati kova – labai įspūdingos žiūrovų tribūnos, tos netramdomos emocijos, šėlstančios moterys. Porą metų įspūdžius brandinau, o paskui gimė darbai. Turiu ir daugiau sumanymų, tad prie koridos temos dar tikrai grįšiu" ("Paveiksle turi būti paslapties", Kauno diena, 2007 11 10, p. 80).

Iš tiesų žiūrovų reakcija tapytojui padarė didesnį įspūdį nei buliaus ir toreadoro kova. Tai daugiausia ir vaizduojama jo paveiksluose – bulius ir toreadoras apsuptas šėlstančių žiūrovų. Paveikslų galerijoje surengtoje parodoje yra pirmą kartą eksponuojamos visos trys V.Eigirdo "Koridos", sukurtos 2002 ir 2006-2007 m. Skirtingi paveikslų sukūrimo metai liudija, kad tapytojas šios temos iš tiesų neapleido. Tiesa, vienas darbas, susidedantis iš dviejų dalių, rodomas ne visas. Dalis paveikslo yra dingusi.

Kūrybos paslaptis

Ar galima V.Eigirdo tapybą vadinti pranašiška? Ar jis, kaip ir dažnai skaitytas Ezekielis, tikrai yra vizionierius, ar tik ekscentrikas? Ar tikrai draugai dailininką pažino? V.Eigirdas, pasak jo bičiulių, niekada neturėjo barzdos. Autoportretuose dailininkas save tapydavo su barzda. Tarsi būtų pažįstamas ir neatpažintas. V.Eigirdo draugė sakė, kad autoportretą jis vadino savo kauke. Taigi, vaizduodamas save, jis užkodavo savo kaip tapytojo paslaptį. Tai matyti 1987 m. tapytame autoportrete juodame fone. Barzdotą save pavaizdavo ir raudonos bei juodos spalvos figūrinių dėmių fone, tapytame 1989 m.. Šio autoportreto yra likusi tik nuotrauka. Gal atsirastų to paveikslo savininkas?

Filosofas Arthuras Schopenhaueris meną laikė išskirtiniu reiškiniu, nulemiančiu žmogaus būties prasmę. Tai yra menas reiškė aukščiausią būties įsikūnijimą. Menininką A.Schopenhaueris vadino genijumi, kuris savo kūryboje ir veikloje vadovaujasi visai kitais principais negu dauguma žmonių, gyvenančių pagal valios diktuojamus įstatymus.

1995 m. V.Eigirdas prasitarė apie didžiausią jam esamą paslaptį: "Iš kur ateina mintys, idėjos, mano paveikslų kompozicijos? Iš kur?" ("Ekscentriškasis Kauno tapytojas", Kauno diena, 1995 04 04). Filosofo A.Schopenhauerio įsitikinimu, menas gimsta iš nevaldomų žmogaus instinktų. V.Eigirdo paveikslai rodo, kad tam tikrų knygų skaitymas formavo dailininko kūrybos instinktus.

Pasirinkęs tokias netradicines temas tapytojas kolegų buvo sutiktas prieštaringai ir net priešingai. Tam, be abejo, įtakos turėjo ir sudėtingas jo charakteris. Kita vertus, pažįstamų ir draugų jis turėjo nemažai. Tarp jų buvo ir kitos srities menininkų, kolekcininkų. Kiekvienas jų išsaugojo savus prisiminimus, požiūrį ir emocinį santykį su tapytoju. Kiekvienas jų galėtų sukurti vis kitokį dailininko gyvenimo ir kūrybos paveikslą.

Vis dėlto V.Eigirdo kūriniai yra Lietuvos dailės istorijos dalis. Jo kūrinių turi įsigiję Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės ir Lietuvos dailės muziejai, Lietuvos dailininkų sąjunga. Tiesa, didžioji V.Eigirdo kūrybos dalis yra saugoma privačiuose rinkiniuose Lietuvoje ir užsienyje. Praėjus penkeriems metams po dailininko mirties, kviečiame į dailininko kūrybą pažvelgti kaip į išskirtinį reiškinį ir apmąstyti V.Eigirdo vietą ne tik Lietuvos, bet ir Europos dailės kontekste.

Kas? Paroda "Vytautas Eigirdas (1957–2012). Tapyba".

Kur? Kauno paveikslų galerijoje.

Kada? Veikia iki spalio 1 d.