Terapinius susitikimus su nepažįstamais žmonėmis dažnai mėgstu pradėti perskaitydama Walto Whitmano eilėraštį "Šitas stalas padengtas lygiai visiems" – tai galimybė atrasti šventą bendrumo jausmą ir pripažinti, kad mums visiems jo reikia. Visiems padengtas stalas daugumai sukelia Kūčių vakaro ar Jėzaus Paskutinės vakarienės asociacijas. Šį kartą buvo kitaip: ne vienai tekstas pasirodė perdaug pozityvus, labai atitrūkęs nuo realaus gyvenimo aktualijų. Girdėjau tvirtinimus: "Aš nemėgstu eilėraščių", "Gyvenime daug žiaurumo".
Galima daug kartų klupti, daug kartų jaustis gniuždomai ir naikinamai, galima prarasti viltį, bet kviečiamai nenorėti ateiti prie stalo, padengto lygiai visiems – kažkas neįtikėtina, tai liudija pažeistą savivertę, susvetimėjimą su savastimi, aplinka.
Pirmasis mūsų žingsnis pokyčio link reikalauja atmerkti akis, apsidairyti, ar saugu, ir pasirinkti kryptį saugumo ir šviesos link. Girdėdama "Per daug pozityvumo", suprantu, kad ta frazė anaiptol nereiškia, jog žmonės nori girdėti destrukcinių jėgų triumfą ir besiliejančias neigiamas emocijas – po ta fraze slypi apmaudas, kad dažnai užklupus ne vienai, o kelioms negandoms, išgyvenant skausmą nėra tave girdinčio žmogaus, yra tik mokymas mąstyti pozityviai, tik aiškios ir nepaneigiamos tiesos be gyvo žmogaus jausmų, galinčių atsiliepti į skausmą ir praskaidrinti akimirką.
Viena iš susvetimėjimo priežasčių – užmerktos akys. Vieni, apakinti skausmo, nemato visumos, kitų žvilgsnis nukreiptas labai siauru takeliu: gink Dieve, nė truputėlio į šoną, kur kažkas negražu, skaudina ir gali išvesti iš komforto zonos. Kvietimas mąstyti pozityviai tik tada turi vertę, kai nebijome atsistoti šalia žmogaus, kuriam skauda, kai norime jį išgirsti.
Pastarąjį mūsų susitikimą viena grupės dalyvė prisipažino įsiminusi pasakojimą apie pienę, pralaužusią asfaltą. Gamtos gyvybinė galia visur: ir žolėje, ir medyje, ir paukštyje, ir mumyse. Man pienė virš asfalto – gyvybės nenugalimumo simbolis, sunkiomis valandomis ne kartą įkvėpęs nepasiduoti, tikėti savimi. Tikėjimas gyvybe, vilties nepraradimas yra pozityvaus mąstymo ženklai, pozityvi mintis daro stebuklus, bet tiktai tada, kai esame nuoširdūs ir nemeluojame patys sau. Nelengva liudyti tiesą: sunkios gyvenimo situacijos kelia skausmą, savisauga priverčia užsimerkti, skatina grimzti į iliuzijų pasaulį. Edukacinės poezijos terapijos metu mėginame atsimerkti, pamatyti išorinį pasaulį ir pasakyti: aš esu, aš tikiu, aš einu.
Poezijos terapijos metu gydančių galių ieškome savyje. Kurdami sąmoningai sutelkiame dėmesį į pojūčius: praeities graži akimirka atgyja ir vėl ją išgyvename, susitikimo kambaryje išgirstame ramybės alsavimą.
Kaip mokėmės atsimerkti? Rašėme apie vietą, kurioje mums gera: ką ten matome, girdime, uodžiame. Užduotis nereikalavo eiliuoti, tiktai prašyta kreipti dėmesį į paprasčiausius pojūčius. Kai skaitėme, ką parašėme, išgirdau nemažai eiliuotų tekstų, netgi žodžių naujadarų, beveik visų pasakojimuose apie vietą, kurioje gera, pasigedau aplinkos detalių. Pagalvojau, kad moterų jausmus tebekausto sunki pastarojo laiko patirtis. Dėmesio kreipimas į pojūčius mažina emocinę įtampą, bet vidinis skausmas lyg koks demonas blokuoja laisvumą, žaismingumą, stebėjimo ir stebėjimosi gebėjimus. Po kelių susitikimų viena moteris pasakė, kad namuose mėginusi kreipti dėmesį į tai, ką mato, kuo kvepia kambarys. Buvo sunku. "Kodėl sunkūs tokie paprasti dalykai?" – ji klausė. Sunku todėl, kad vienas darbas veja kitą, kad atliekame daugybę automatiškų veiksmų ir mūsų mintys dažnai automatinės. Šiuolaikinių technologijų kūrėjai emociškai įsitempusiam žmogui siūlo pabūti multisensoriniuose kambariuose, kuriuose labai sustiprinami pojūčiai – tai atpalaiduoja, padeda nusiraminti, leidžia pasimėgauti vizualiai turtinga, pasitikėjimą keliančia aplinka. Poezijos terapijos metu gydančių galių ieškome savyje. Kurdami sąmoningai sutelkiame dėmesį į pojūčius: praeities graži akimirka atgyja ir vėl ją išgyvename, susitikimo kambaryje išgirstame ramybės alsavimą.
Kuo esame laisvesni, tuo paprasčiau bendraujame, tuo dinamiškiau vyksta susitikimas. Šįkart nebuvo lengva: vienos norėjo daug kalbėti, ne tik savo išgyvenimus paliudyti, bet ir pasakyti joms reikšmingą skaitytą ar kažkieno pasakytą mintį, kitos buvo linkusios tylėti. Iššūkis: vienas slopinti taip, kad jos nepasijaustų slopinimos, kitas skatinti kalbėti, leisti joms išgyventi, kad girdžiu, ką jos sako be žodžių, suprantu tylos pauzes. Eilėraščiai yra tai, kas pasakoma žodžiais ir be žodžių, eilės suteikia naujų įspūdžių ir leidžia nesusmulkėti: įsiklausėme į Henriką Nagį, Vincą Mykolaitį-Putiną, Vytautą Mačernį.
Gyvenimas – kelionė. Keliaujant galima susitaikyti, kad proto paklydimai ir skausmo valandos yra neišvengiami dalykai ir galima, ištikus nesėkmei, susigūžti, įsikniaubti į save ir gyvenimui reikalingą energiją uždaryti į nevilties indus. Turime pasirinkimo laisvę. Ir jeigu šiandien jaučiamės stovintys pačioje žemiausioje vietoje, tai reikia eiti į priekį ir nesmerkti savęs, kad kažkuo nepagrįstai patikėjome, neįžvelgėme pavojaus. Smerkdami vakarykštes džiaugsmo valandas, mes užsirišame tamsų šalį ant akių, todėl sunkiau įžvelgiame dabarties spalvas ir atspalvius. Praeityje buvo visko: ir sunkių, ir šviesių dalykų, o gyvenimas – tai priežasčių ir pasėkmių grandinė, kurią galime vis labiau pažinti. Praeities nebėra, bet yra jos suteiktas gyvenimo pažinimas, patvirtinimas, kad daug ką galime išgyventi. "Neleisk man nieko pamiršti", – rašė H.Nagys.
Jei vėstantį rudenio vakarą nepamatome ant asfalto nukritusio geltono lapo, mūsų siela neatranda rudens, jei žiemą nepamatome apsnigtų pušų, blanksta vidinis gyvenimas. Jei veikloje nematome prasmės ir jos neieškome, apvagiame save. Nesvarbu, kad dar trukdo sunkūs praeities išgyvenimai, nesvarbu, kad nusivylimas savimi tebėra sukaustęs, nesvarbu, kad trūksta fizinių galių, ši akimirka – mūsų, gyvenimą turime dabar. Kai nustojame graužtis ir leidžiame sau gyventi, padaugėja energijos, galime būti žaismingi ir kartu su Donaldo Kajoko eilėraščių lyriniu subjektu gerti arbatą traškančių erškėčių. Laisvintis gera kartu. Laisvėjame dalydamiesi skaitymo pažadintu prisiminimu, ką tik parašyta miniatiūra, pajausdami, kad yra žmonės, kad mums bus padėta išreikšti tai, kas dar yra tyloje. Laisvėjimas, augimas iš traumos neatsiejamas nuo didėjančio gebėjimo pažinti ir suprasti save patį, o gyvenimo kelias visada yra toks, koks yra: gali būti duobėtas, akmenuotas, slidus. Laisvas žmogus nesijaučia auka, jis veikia.
Poezijos terapijos tikslas – atrasti egzistencijos išmintį konkrečioje vietoje, konkrečiu laiku. Viena moteris teigė, kad atėjusi į susitikimus ji atsipalaiduoja, pasitikrina save, kita mergina sakė, kad išėjus iš susitikimų jai labai sunku. "Būdama su jumis, aš vėl pradedu tikėti gyvenimu, eilėraščiai labai giliai mane paveikia, bet išeinu... ir vėl viskas tas pats", – kalbėjo ji skaudžiai. Poezijos terapijos valanda nėra burtininko lazdelės mostelėjimas, pakeičiantis gyvenimą, galbūt tai vienas iš kelrodžių. Kuo daugiau nuoširdžių žmonių, kreipiančių savo gyvenimą aukščiausių dvasinių vertybių link, esame sutikę, tuo mums lengviau. Kartais ateiname iš dvasinės tuštumos. Kad ir iš ateitume, galime augti. Kiekvienas atradimas susitikimo metu mane jaudina. Mergina, kuri kažkurį kartą nustebo, kad eilėraščiuose išgirdo pozityvių, viltį skatinančių minčių, prisipažino: "Viskas man neįprasta. Gyvenime taip nebūna. Jau anąkart tai sakiau. Ir dabar jaučiuosi taip, lyg žiūrėčiau į žvaigždę, nusileidusią iš paties dangaus. Taip gyvenime nebūna. Bent mano gyvenime nieko panašaus nebuvo."
Kai atsimerkiame ir atrandame mus supančią aplinką, kai pajuntame, kad esame, galime paanalizuoti savo galią gyventi ir ją išreikšti metafora: mūsų gyvybė veržiasi kaip upokšnis, čiurlena kaip šaltinis, supa dangų kaip tyvuliuojantis ežeras. Šiek tiek sustiprėję mes galime eiti į neleidžiančią nusiraminti praeities skausmo valandą lyg į seną nuotrauką: matyti nufotografuotą kenčiančią save, prieiti prie vargšės savęs ir ją sustiprinti išminties turinčio žmogaus (tokios esame praėjus laikui) kvėpavimu, žodžiais, lytėjimu. Ši kūrybiško rašymo užduotis vienai iš mūsų leido atrasti naują požiūrį į gyvenimą, kitoms – susitaikyti su savuoju gyvenimu ir pajausti, kad augame.
Dabar žmonėms siūloma daug įvairių terapijų. Mėgstu poezijos terapiją, nes čia nėra kliento ir paslaugos teikėjo, čia yra kūrybinė bendrystė, lygiava, procesas, kuriame visiems veriasi naujas horizontas. Sudėjau mūsų susitikimuose skaitytus poetų eilėraščius ir grupėje mūsų pačių rašytus tekstus į vieną aplanką. Pamačiau: jie šliejasi vienas prie kito, atverdami naujas prasmes, beliko visa tai užrašyti kaip sceninę kompoziciją ir ją kolektyviai perskaityti paskutinio susitikimo metu. Skaitymas jaudino.
Dauguma moterų prisipažino, kad po mūsų susitikimų jos atrado poezijos poreikį: eilėraščiai padeda gyventi. Ne viena nustebo, kad tas pats eilėraštis, perskaitytas antrą ar trečią kartą, veikia kitaip, kitas mintis žadina, gebėjimą įžvelgti naujas prasmes moterys susiejo su savo pačių dvasiniu paaugimu. "Mums reikia ne taisyklių, kaip gyventi, mums reikia girdėti sunkumus išgyvenusių žmonių liudijimus, kaip jie išliko", – sakė viena. Kita teigė, kad projekto naudą ji sieja su padidėjusiu gebėjimu matyti grožį. "Jaučiu, kad veriasi kažkas naujo, bet tam dar neturiu žodžių", – kitos grupės dalyvės pastebėjimas.
Biblio/poezijos terapija gali būti viena iš gydymo proceso dalių, ir gali būti dvasinio vystymosi, mokymosi gyventi ir būti metodas. Krizė, dalyvavimas edukacinėje poezijos terapijos grupėje gali būti paskata burtis į kūrybiškos saviraiškos ir bendrystės klubą.
