Darbo kodekso pakeitimas, planuojamas priimti Seimo rudens sesijos metu, uždraus visoms mažmeninės prekybos įmonėms dirbti paskutinį mėnesio sekmadienį ir švenčių dienomis. Draudimo autoriai neatskleidžia, kodėl pasirinktas būtent paskutinis sekmadienis. Greičiausiai tai – tik planas po kurio laiko draudimus plėsti į kitus sekmadienius.

Oficialiai pristatomas šio draudimo tikslas – siekis parduotuvių darbuotojams užtikrinti teisę į poilsį švenčių dienomis, na ir tą vieną mėnesio sekmadienį. Tikslas – gražus. Su tuo niekas nedrįs ginčytis.

Iš tiesų, viskas nėra taip paprasta, kaip atrodo. Juk sprendimas paliestų ne tik dirbančiuosius ar vartotojus, prekybininkus, kitas verslo įmones. Ar pagalvota, kokią tai darys įtaką valstybės finansams ir konkurencijai? Visa tai įvertinti būtina.

Siūlymas taip, kaip jis suformuluotas Darbo kodekso pakeitimo projekte, reikštų, kad įvairios parduotuvės, pavyzdžiui, maisto, drabužių, avalynės, buities prekių (t. y. visos mažmeninės prekybos įmonės) negalėtų dirbti beveik 1 mėnesį per metus. Kadangi pinigai ant medžių neauga, o dienų metuose nedaugėja, matuokite kaip norite, bet prekybos įmonėse dirbantys žmonės, įsigaliojus tokiam draudimui, dirbs mažiau. Įvertinus tai, kad už darbą šventinėmis dienomis, pardavėjams buvo mokamas dvigubas atlyginimas, per metus į orą išgaruos statistinio darbuotojo, dirbančio 40 valandų per savaitę, kone 1,5 mėnesinio darbo užmokesčio. Jei pardavėjams dirbti ir užsidirbti norėsis bent tiek pat, parduotuvėms dalį jų teks atleisti.

Ar džiaugsis pardavėjai tokiu valdžios „rūpesčiu“? Aš jau nekalbu apie studentus, kurių beveik pusė darbą derina su studijomis. Ir ne visi dirba kontorose nuo pirmadienio iki penktadienio, nemažai studentų prisiduria uždarbiaudami būtent mažmeninėje prekyboje. O tai reiškia, kad jie ieško galimybės dirbti būtent savaitgaliais ar šventinėmis dienomis. Dėl numatomų pataisų, studentams bus sudėtingiau derinti darbą ir studijas. Dėl to prastės jų finansinė padėtis. 

Garantuoju, kad yra dalis darbuotojų, kurie džiaugiasi slenkančiu darbo grafiku, pavyzdžiui, 4 dienas dirbdami, 4 – ilsėdamiesi. Darbas tokiu grafiku leidžia lengviau laviruoti tarp darbo ir šeimos interesų. Patogu turėti galimybę nuvežti vaiką į būrelį, nuvykti pas gydytoją ar banką, nestovint kamščiuose ir taip taupant laiką.

Taigi, sprendimas darbuotojų gerovės vardan yra abejotinas. Tačiau darbdaviai taip pat neturėtų dėl ko džiūgauti, nes šis draudimas mažins parduotuvių finansinius rezultatus. Šiais visuotinio interneto laikais naivu tikėtis, kad vartotojas sekmadienį paklibinęs uždarytos parduotuvės rankeną, pirmadienį iš ryto mindžikuos tos pačios parduotuvės slenkstį, nekantraudamas apsipirkti. Šiandien vartotojas nelaukia, gyvenimo tempas didelis, žmonės planuoja savo laiką. Lietuvoje beveik 90 proc. dirbančiųjų dirba visą darbo dieną. Grūstis eilėse po darbo neatrodo patrauklu, natūralu – patogiausia apsipirkti ne darbo dienomis.

Gyventojų apklausos atskleidžia, kad sekmadieniais apsiperka apie 75 procentai vartotojų. Šie žmonės bus priversti keisti savo įpročius. Labai tikėtina, kad žmonės dažniau naudosis elektroninės prekybos galimybėmis. Tačiau reikia turėti omenyje, kad perkant internetu išleisti Lietuvos žmonių pinigėliai liks nebūtinai Lietuvoje, juk elektroninė parduotuvė gali būti registruota Vokietijoje, Kinijoje ar Amerikoje. Interneto taip lengvai neuždrausi ir nepareguliuosi.

Projekte nenumatyta jokių išimčių. Tai reiškia, kad atsikelsite to nelemto paskutinio sekmadienio rytą ir pusryčiams nebegalėsite nusipirkti šviežių bandelių kepyklėlėje šalia namų. Lapkričio 1-ąją išsiruošėte aplankyti giminaičių ir aplankyti artimųjų kapus, bet pamiršote užsipilti degalų – planai žlugs. Sekmadienio rytą sukarščiavo vaikas – vaistinės atsidarys tik rytoj. Sukitės, tėveliai, kaip išmanote. Ko gero, teks prisipirkti vaistų iš anksto.

Lietuva neabejotinai praras patrauklumą ir kaip komercinio turizmo šalis. Vilniaus prekybos centruose veikiančios parduotuvės savaitgaliais sulaukia išties didelių komercinių turistų srautų, jų apsipirkimai sudaro reikšmingą dalį parduotuvių apyvartos.

Šie turistai ir jų išleidžiami pinigai neabejotinai laukiami ne tik prekybos įmonėse. Jų laukia ir Lietuvos viešbučiai, maitinimo įstaigos ir kitos paslaugų įmonės. Valdžia taip pat neturėtų numoti į šiuos pirkėjus ranka. Suskaičiuota, kad kiekvienas negautas euras PVM pavidalu sugrįžta 1,3 euro į biudžetą iš kitų komercinių turistų išlaidų. Nesunku suprasti, kad apribojus parduotuvių darbo laiką, šie turistai Lietuvą apsipirkimui rinksis vis rečiau.

Draudimas dirbti sekmadieniais netaikomas 16-oje, o švenčių dienomis – 14-oje iš 30 Europos šalių: Latvijoje, Estijoje, Bulgarijoje, Čekijos Respublikoje, Slovėnijoje, Slovakijoje, Kroatijoje, Rumunijoje, Suomijoje, Švedijoje, Airijoje, Italijoje ir kitose. Taigi, Lietuvai apribojus prekybos laiką, komerciniai turistai turės kuo pakeisti Lietuvą.

Sunku patikėti, kad viskas bus būtent taip? Įsitikinkite pažvelgę į kitų Europos šalių praktiką. Parduotuvių darbo laiką sekmadieniais ir (arba) švenčių dienomis riboja apie pusė iš 30 Europos šalių ir su ilgais sąrašais išimčių. Tačiau neapsigaukite, čia svarbu atkreipti dėmesį į kelis dalykus.

Pirma, šalys, kuriose taikomi prekybos laiko ribojimai, yra turtingesnės (pagal BVP/1 gyventojui), jose gyvenantys žmonės uždirba daugiau (pagal vidutinį darbo užmokestį), palyginus su tomis šalimis, kuriose ribojimai netaikomi. Tai reiškia, kad dėl prekybos laiko ribojimų  sumažėjusios darbuotojų pajamos nėra tokios reikšmingos turtingesnėse šalyse prekyboje dirbantiems žmonėms. Šios šalys tiesiog gali tai sau leisti. Lietuvoje mokamas vidutinis darbo užmokestis yra vienas mažiausių Europoje. Ar tikrai manome, kad mūsų pardavėjai tokie turtingi, kad norėtų atsisakyti dalies savo atlyginimo mainais į garantuotą poilsį?

Antra, pastaraisiais metais Europoje stebima laiko ribojimų atsisakymo tendencija. Šiuo keliu pasuko Vengrija, Suomija, Švedija, Malta. Europos Komisija taip pat jau skambina pavojaus varpais, kol elektroninė prekyba nesužlugdė stacionarių parduotuvių ir į gatves neišėjo minia pardavėjų, tarp svarbiausių rekomendacijų įrašydama raginimą atsisakyti prekybos laiko ribojimų. Komisija perspėja, kad vis stiprėjanti elektroninių ir stacionarių parduotuvių konkurencija lemia iššūkius ir darbo rinkai, kuriai sunku prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančių sąlygų mažmeninės prekybos rinkoje.

Taigi, uždarytos parduotuvės neatneša tos naudos, kurios tikėtasi, nei darbuotojams, nei vartotojams, nei parduotuvėms, nei valstybėms. Panašu, kad Lietuva bando spėti į traukinį, iš kurio Europa skuba išlipti.

 Strategijoje bei jos įgyvendinimo veiksmų plane numatė valstybės poreikius atitinkantį emigracijos ir imigracijos srautų valdymą. 

Tik bėda, kad demografinės prognozės neįkvepia vizionieriškoms diskusijoms. Prieš porą mėnesių paskelbtoje „Nacionalinėje žmogiškųjų išteklių būklės ataskaitoje” konstatuojama, kad iš Lietuvos kasmet emigruoja tiek gyventojų, kiek jų turi vidutinio dydžio Lietuvos miestas, tarkime, Jonava ar Utena. Daugiau kaip pusė emigruojančių – ekonomiškai produktyviausi asmenys – jaunimas iki 29 metų. 

Dažniau išvyksta žemesnės kvalifikacijos darbuotojai (paslaugų sektoriaus darbuotojai, pardavėjai, amatininkai ir kt.) – 52 proc., ar nekvalifikuoti darbininkai – 12 proc. Paprastai tariant, iš Lietuvos „nuteka” normaliam kasdieniam ekonominiam funkcionavimui reikalingi darbuotojai. 

Darbo rinkos tyrimų institutas prognozuoja, kad po kokių aštuonerių metų problemos taps dar opesnėmis, kuomet į pensiją išeis apie 210 tūkst. gyventojų, o į darbo rinką naujai įsilies tik apie 100 tūkst. jaunų darbuotojų. Sumažės mokesčių mokėtojų skaičius, o gaunančių pensiją asmenų skaičius stipriai išaugs. Jei tokia situacija tęsis ir toliau, galiausiai tai taps sunkiai pakeliamu iššūkiu. 

Lietuvoje yra per mažai išnaudojamas ekonominis migracijos potencialas. Būtent imigracija atlieka svarbų vaidmenį sprendžiant šalies demografines problemas, daro didžiulę įtaką tiek darbo rinkai, tiek ir šalies ekonominei plėtrai. Nežinia kodėl, bet Strategijoje vengiama priemonių konkurencingesnėms ir lankstesnėms imigracijos procedūroms ar užsieniečių, atvykstančių darbo tikslais, priėmimo procedūrų tobulinimui. Juk dėl darbuotojų iš kitų šalių konkuruojame su kokiomis 5-6 šalimis. Natūralu, kad užsieniečiai rinksis tą šalį, kurioje gyventi ir dirbti jiems geriau.

Žiūrint į jau dabar egzistuojančias trečiųjų šalių piliečių, kaip potencialios darbo jėgos, įsileidimo sąlygas, panašu, kad Lietuvoje jie nėra itin laukiami. Šios sąlygos mūsų šalies migracijos politikoje remiasi įvairiausių „lengvinančių” sąrašų, skirtų spartesniam pavienių užsieniečių grupių įdarbinimui, sudarymu. Tačiau tai turi ir priešingą, ribojantį, poveikį –  segmentuoja darbo rinką, pirmenybę suteikiant tam tikroms pramonės šakoms ar įmonėms, kitas paliekant be darbo jėgos.

Kasmet Lietuva netenka apie 40 tūkst. darbingo amžiaus gyventojų, panašu, valdžia ne itin ir stengiasi šį praradimą kompensuoti. Jei kitose Europos šalyse darbuotojais iš trečiųjų šalių vidutiniškai pakeičiama apie 10 proc. emigravusių darbuotojų, Lietuvoje – tik apie 6 proc. Kitaip sakant, ekonominis darbuotojų iš kitų šalių potencialas Lietuvoje nėra pakankamai išnaudojamas šalies ūkio plėtrai.

Galbūt tam trukdo ir visuomenėje įsikeroję įsitikinimai, kuriais manipuliuoti labai mėgsta kai kurie politikai. Neretai manoma, kad atleidus vadžias, užsieniečių, norinčių dirbti Lietuvoje, gali atvykti labai daug, nors faktiškai jų gali būti per mažai išvykusiųjų kompensavimui. Naujausiais „Eurobarometro” duomenimis, europiečiai linkę pervertinti savo šalyje esančių imigrantų skaičių. Net 19-os Europos Sąjungos šalių gyventojai mano imigrantų jų šalyje esant bent dvigubai daugiau, nei iš tiesų esama. Nieko nuostabaus, kad imigracija susilaukia neproporcingai didelės neigiamos reakcijos, nepaisant teigiamo jos poveikio šalies ekonomikai.

Be to, galvojama, kad darbo jėgos imigracija, t. y. atvykėliai, sukelia nedarbą. Jei remsimės „Eurostato” duomenimis, nėra ryšio tarp nedarbo lygio ir įdarbinamų trečiųjų šalių piliečių skaičiaus. Europos šalyse, kuriose dirba daugiau imigrantų, nedarbo lygis nėra didesnis. Tad baimė, jog specialistai iš užsienio „atims mūsų darbo vietas“, daugeliu atvejų yra perdėta ir nepagrįsta.

Atvykstantys dirbti užsieniečiai savo įgūdžiais papildo trūkstamas žemos ir aukštos kvalifikacijos darbuotojų spragas, padeda išspręsti disbalanso darbo rinkoje problemą, prisideda prie darbo rinkos efektyvumo, o ilgainiui ir – ekonomikos augimo. Jei šalyje staiga atsirastų daug norinčios ir galinčios dirbti darbo jėgos, teigiamą poveikį pajustume visi, išaugtų vidaus rinka. Taigi, daugiau dirbančiųjų tik skatintų ekonomikos augimą.

Konkurencija dėl darbuotojų nuolat vyksta tiek regioniniu, tiek ir pasauliniu lygiu. Vakarų šalys geba pritraukti gabiausius ar rinkai reikalingiausius protus. O kaip tokiomis nuožmios konkurencijos sąlygomis elgiasi Lietuvos valdžia? Planuoja įvesti kvotas trūkstamų profesijų darbuotojams iš trečiųjų šalių? Juk tai tik dar labiau sugriežtins užsieniečių įdarbinimo reguliavimą. Panašu, mūsų valdžiai tai, kas naudinga – ne itin reikalinga.

Kitas pasiūlymas – nuleisti nekilnojamojo turto mokesčiu apmokestinamo turto vertės kartelę dar žemiau – iki 150 tūkst. eurų. Akivaizdu, kad šie siūlymai – ne pabaiga, o tik stotelė link visuotinio nekilnojamo turto mokesčio, kai mokės visi, nepriklausomai nuo to, ar turi kuklų būstą, ar prabangų namą prestižiniame rajone.

Tai patvirtina ir Seimo biudžeto ir finansų komitete vykstančios diskusijos. Seimo nariai, deja, svarsto ne kaip mažinti turto mokesčių naštą gyventojams, bet atvirkščiai – kaip apmokestinti ir dar mažesnės vertės nekilnojamąjį turtą. Pavyzdžiui, ar nereiktų kartelės leisti dar žemiau, iki 130 tūkst. eurų.

Prisimenant, kad įvedus nekilnojamojo turto mokestį gyventojams, jis buvo pavadintas „prabangaus nekilnojamojo turto mokesčiu“, galima pajuokauti, jog netrukus visi šalies gyventojai gali tapti „prabangaus“ turto savininkais. Juk vertinamas ne tik būstas, bet visas gyventojo turimas turtas – gyvenamosios, sodų, garažų, fermų, šiltnamių, ūkio, mokslo, religinės, poilsio paskirties statiniai ir t. t. Pasiėmėte paskolą ir nusipirkote kotedžą 20 km. už Vilniaus ir prieš keletą metų paveldėjote sodą kur nors provincijoje? Sveikinu, Jūs jau prabangaus nekilnojamojo turto savininkas. Valdžia visus išdūrė – mokestį įvedė teigdama, kad apmokestins tik prabangius namus, o iš tikro apmokestina visą jūsų turimą nekilnojamąjį turtą.

Turto mokesčiai Lietuvoje jau ir taip nuolat didinami – 2012 m. nekilnojamojo turto mokesčiu apmokestinus gyventojams priklausantį nekilnojamąjį turtą, buvo nustatyta 1 mln. litų (~290 tūkst. eurų) neapmokestinamoji riba. 2015 m. ši riba buvo sumažinta iki 220 tūkst. eurų. Net ir nežeminant ribos, nuo kurios gyventojams atsiranda prievolė mokėti nekilnojamojo turto mokestį, vis daugiau gyventojų jį turi jį mokėti, nes turto vertė nuolat auga.

Kartu, turto savininkams Lietuvoje kasmet didėja kito nekilnojamojo turto – žemės – mokesčio našta. Šiemet bus atliekamas naujas masinis vertinimas, ir 2018 m. žemės mokestis bus apskaičiuojamas pagal nustatytas naujas (ir tikėtina – didesnes) žemės mokestines vertes. Apskaičiuojant žemės mokestį už 2017 m., jis, vėlgi, bus didesnis, nes žemės vertės mažinimo koeficientai nebebus taikomi, todėl žemės mokestis bus skaičiuojamas nuo visos sklypui nustatytos mokestinės vertės.

Valdžiai nė motais, kad ne visi gyventojai, turintys prabangiu laikomo nekilnojamojo turto, turi galimybių mokėti nekilnojamojo turto mokestį. Lietuvoje itin didelė dalis gyventojų gyvena sau priklausančiuose būstuose, o ne juos nuomoja. Nuosavame būste gyvena 90 proc. Lietuvos gyventojų, o ES ši dalis siekia 69 proc. Nustačius žemesnę nekilnojamojo turto mokesčio kartelę, mokestis kirstų šeimoms, įsigijusioms trijų kambarių butą, pavyzdžiui, Vilniaus Lazdynų, Jeruzalės ar Pašilaičių mikrorajonuose. Tokios šeimos būstą įprastai įsigyja su paskola, labai tiksliai įvertinusios šeimos pajamas ir išlaidas. Ar papildomas mokestis bus joms įkandamas?

Siūlantys nuleisti mokesčio kartelę aiškina, kad siekiama skatinti atsakingas ir tinkamai pasvertas fizinių asmenų investicijas į nekilnojamąjį turtą, įsigyjamą tikintis investicinės grąžos. Valdžios atstovai mano, kad priimdami sprendimus dėl nekilnojamojo turto pirkimo ir užsikraudami bene ,,iki gyvos galvos” besitęsiantį paskolų mokėjimą, gyventojai elgiasi lengvabūdiškai ir neatsakingai. Tad, tikimąsi, jog apkrovus papildomais mokesčiais, jie neinvestuos į būstus, kuriuos galėtų nuomoti ir taip gauti papildomų pajamų. Nors iš turto nuomos gaunamos pajamos jau ir taip yra apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu.

Parodoksalu, nes politikai nuolat pabrėžia, kad būsto prieinamumas yra didelė problema ir kuria planus, kaip palengvinti būsto įsigijimą jaunoms šeimoms, ar gyvenantiems provincijoje, taip siekiant gyventojus pasilikti Lietuvoje, užuot pasirinkus emigraciją. Tačiau tie emigrantai, kurie galbūt planuodami sugrįžti gyventi į Lietuvą čia įsigijo būstą, netrukus iš tos pačios valdžios gali sulaukti papildomos sąskaitos. Abejotina, ar tai paskatins žmones sugrįžti namo.

Nors valdžia vis tikisi, kad gyventojų mokamas nekilnojamojo turto mokestis taps svarbiu biudžeto pajamų šaltiniu, panašu, kad gyventojai šios papildomos naštos nešti jau nebepajėgia ir stengiasi kaip įmanydami jos išvengti. 2016 m. į biudžetą buvo surinkta tik 45 proc. planuotų nekilnojamojo turto mokesčio pajamų – vos daugiau nei milijonas eurų. Kyla klausimas, ar kartais ne brangiau kainuoja pats šio mokesčio administravimas?

Vidurinioji klasė, metai iš metų nesulaukianti darbo mokesčių sumažinimo, panašu, gali tapti ir siūlomų didinti turto mokesčių pagrindine auka. Mažėjant darbingo amžiaus gyventojų valdžia ieško vis naujų biudžeto pajamų šaltinių. Ar nesulauksime dienos, kaip apmokestinusi Jono butą valdžia pradės darytis Rikio būdos pusėn?