„Tai kažkas tarp dviračio ir riedlentės, bet juo važiuojant visai kitoks pojūtis. Visiškai nauja patirtis“, – sako naują transporto priemonę išbandžiusi „Euromaxx“ reporterė Meikė Kriuger. Susipažinti su šio dviračio išradėjais ji nuvyko į Bulgarijos sostinę Sofiją. Kol kas pusdvračiai gaminami tik ten esančiose dirbtuvėse ir išsiuntinėjami po visą pasaulį, daugiausia – į Jungtines Valstijas.

Pusdviratis kainuoja 500 eurų. Jis lengvai susilanksto, o tai itin patogu didelių miestų gyventojams.

Norėjau sukurti kažką panašaus į vienratį, bet kad juo galėtų važiuoti bet kas.

„Man patinka supaprastinti dalykus iki minimumo. Pradėjau nuo dviračio ir galvojau, kaip būtų galima jį minimalizuoti, padaryti kompaktiškesnį ir lengvesnį. Taip mums kilo mintis sukurti stovimą dviratį. Norėjau sukurti kažką panašaus į vienratį, bet kad juo galėtų važiuoti bet kas“, – sako M. Angelovas.

Pirmasis prototipas buvo pagamintas iš didelio priekinio ir vieno mažo užpakalinio ratuko. Vėliau buvo keletas bandymų pridėti du užpakalinius ratukus, tačiau vis trūko stabilumo. Persilaužimas įvyko tada, kai jie prijungė du riedlentės ratukus ir specialią konstrukciją, pagamintą iš aliuminio ir medžio. Užpakaliniai ratai padidėjo ir šiek tiek pastorėjo.

2014-ais metais dizaineriai pasitelkė minios finansavimo modelį ir pirmajam šimtui vienaračių pagaminti surinko per 70  tūkstančių eurų. Kitais metais jie pakartojo sutelktinio finansavimo akciją ir surinko jau 900 tūkstančių eurų 2000 vienaračių. Nuo tada gamyba nebesustoja.

Tik per 40 metrų nuo Luaros upės įsikūrusi Šomono pilis – ideali vieta garsiausiam Prancūzijos sodui. Čia nuo 1992-ųjų rengiamas tarptautinis sodų festivalis: teisėjų komisija iš šimtų paraiškų išrenka trisdešimt geriausių sodų projektų.

„Turime naujų augalų ir sodo dizaino pavyzdžių. Čia dirba ne tik landšafto architektai, bet ir dailininkai, dizaineriai, architektai, scenos dizaineriai: visi labai kūrybingi“, – atskleidžia festivalį kuruojanti parko direktorė Chantal Colleu-Dumond.

Vienas įdomiausių šiųmetinės ekspozicijos objektų – „Feniksas“ – sodas su išdegusio medžio sluoksniais. Jo autoriai norėjo pademonstruoti, kaip gėlės išgyvena gamtos nelaimes.

„Tyrinėjome, kaip gamta atsigauna po tokių stichinių nelaimių kaip gaisras, kaip pernai nutiko Marselyje. Tokios nelaimės nuolat kartojasi. Mūsų dizainas rėmėsi mintimi, kad per gaisrą žemėje išlikusi gėlės sėkla išdygsta ir kitą pavasarį vėl pražysta“, – tikina landšafto architektas Pierre`as Boisseninis.

„Kniterate“ – pirmoji pasaulyje visiškai automatizuota profesionalios kokybės mezgimo mašina, telpanti ant įprasto stalo. Ją sukūręs ispanas tikisi, kad jo išradimas sukels tikrą žemės drebėjimą mados industrijoje.

„Mes norime demokratizuoti drabužių gamybą, pasitelkdami mašiną, kuria galėtų naudotis bet kuris žmogus. Iki šiol drabužių gamyba buvo tik kelių žmonių rankose: profesionalių siuvėjų ir pramoninkų. Dabar mes siūlome prietaisą, su kuriuo kiekvienas gali susikurti savo drabužį“, – pažymi išradėjas.

„Kniterate“ programinė įranga leidžia jokios patirties neturintiems vartotojams pamėginti susikurti savo drabužį. Žmogus pats gali laisvai nuspręsti, koks bus modelis ir kokios spalvos.

„Norėjau sukurti visiems prieinamą prietaisą, kuriuo būtų galima namie lengvai pasigaminti norimą drabužį, tokį, kuris būtų pritaikytas individualiems poreikiams ir pagamintas ten, kur žmogus ketina jį apsivilkti“, – apie savo idėją pasakoja G. Rubio.

Anot jo, mezgimo procesas atrodo taip: mezginio schema pervedama į „Kniterate“ atminties kortelę. Karietėlė traukia siūlą per kabliukus, o šie išmezga akis. „Kniterate“ numegztų daiktų kokybė ir sudėtingumas prilygsta pramoninėmis mašinomis pagamintiems drabužiams, o ir mezgimo greitis panašus.

„Mes dėvime drabužius, pagamintus kitame pasaulio krašte ir net neaišku, kokiomis sąlygomis. Be to, vilkime standartizuotus masinės produkcijos gaminius, bet esame visi skirtingi. Mūsų tikslas buvo sukurti žmonėms įrankį, kad jie būtų nepriklausomi, kūrybingesni ir skirtingesni“, – sako išradėjas.

„Namie visada turėjau vabzdžių. Pasigaudavau lauke ir augindavau. Man jie labai svarbūs“, – sako kolekcininkas.

Dvidešimtmetis jaunuolis vien „Facebooke“ turi per pusę milijono draugų. Nemažai jo nufilmuotų vaizdo įrašų paplito it virusas, o dabar jie jam neša pinigus: už vieno filmuko teises kolekcininkas gauna nuo 200 iki 400 eurų. Kuo šiurpesnis turinys, tuo didesnė tikimybė, kad juo susidomės agentūros. Patys populiariausi filmukai tie, kuriuose nusifilmavęs jis pats.

„Paprastai nebūna labai baisu. Gal išskyrus lapapilvius, nes jie turi žnyples ir vis lenda prie akių. Nemalonu. Dar nemalonu buvo filmuotis su didžiausia pasaulyje sraige. Užsidėjau ant veido, o ji buvo labai gleivėta“, – pasakoja A. Kozakevičius.

Žmonės vabzdžius per daug personifikuoja. Vabzdžiai nėra sąmoningi. Viskas, ką jie jaučia, tai temperatūra, drėgmė ir ėdamo dalyko maistingosios medžiagos.

Daugumą savo filmukų dvidešimtmetis filmuoja savo tėvų namuose. Rūsyje nuolat palaikoma 24 laipsnių temperatūra, nes tokia labiausiai tinka vabzdžiams.

Tris keturis kartus per metus Adrianas keliauja  į Pietryčių Aziją parsivežti naujų eksponatų. Beje, tarp jų niekada nebūna nykstančių rūšių. Nepaisant to, gyvūnų teisių gynėjai vis tiek sako, kad jis išnaudoja vabzdžius kaip prekes ar naminius gyvūnėlius.

„Žmonės vabzdžius per daug personifikuoja. Vabzdžiai nėra sąmoningi. Viskas, ką jie jaučia, tai temperatūra, drėgmė ir ėdamo dalyko maistingosios medžiagos. Jeigu suteiksi jiems tokias sąlygas, viskas bus gerai“, – tikina kolekcininkas.

„Dock Inn“ – pirmasis Vokietijoje iš konteinerių suręstas ekonominės klasės viešbutis. Jis pastatytas Rostoko Varnemundės buvusio pramoninio uosto teritorijoje.

86 nebenaudojami jūriniai konteineriai buvo perdirbti ir paversti viešbučio kambariais. Viešbučio direktorius Ch. Krause, kuriam ir kilo mintis pastatyti viešbutį iš jūrinių konteinerių, pasakoja, kad daugelis detalių buvo pagamintos specialiai, o statybos truko septynerius metus.

„Čia stovėjo Varnemundės laivų statyklos sandėlis. Laivų statykla turėjo senas tradicijas ir buvo svarbus Rostoko, vieno iš Hansos miestų, darbdavys. Norėjome kaip nors atspindėti šią tradiciją“, – sako Ch. Krause ir pažymi, kad projektuotojai norėjo išsaugoti grubų pramoninių pastatų žavesį.

Jūriniai konteineriai yra maždaug dviejų metrų pločio ir dvylikos metrų ilgio, todėl tokio viešbučio kambariai kiek neįprastai „ištempti“. Tačiau vietos čia užtenka ir nedideliam vonios kambariui su dušo kabina.

Viešbutyje „Dock Inn“ yra 188 lovos, naktis bendrame kambaryje kainuoja nuo 19 eurų. Yra ir liukso kambarių, kurie padaryti suvirinus du konteinerius. Iš visų kambarių atsiveria vaizdas į pramoninį Varnemiundės uostą.

„Mūsų tikslas buvo patenkinti aktyvų poilsį mėgstančių žmonių poreikius. Pastebėjome, kad dabar žmonės nori visai kitokių pramogų nei prieš kelerius metus“, – tikina viešbučio direktorius, pasirūpinęs, kad laisvalaikiu jo svečiams nepritrūktų užsiėmimų.

Čia galima rasti laipiojimo sieną, ant viešbučio stogo įrengta sauna, yra net viešbučio kino teatras – daugybė galimybių tiek jaunoms porelėms, tiek šeimoms su vaikais ar jaunimo grupėms.

„Žinoma, smagu judėti lėtai. Tai elegantiška. Man tai kur kas elegantiškiau, nei nuolat labai greitai lėkti. Visi visada nori būti greiti, bet būti lėtam – štai kur tikroji prabanga“, – įsitikinęs menininkas.

H. Langederis šią judančią skulptūrą sukūrė iš plastikinių vamzdelių ir lipnios juostos. Šiuo meno kūriniu skulptorius demonstruoja savo socialinį ir ekologinį sąmoningumą – kaip atsvarą visuotiniam automobilių kultui. Jo konstruotų automobilių jau yra įsigiję Europos muziejai.

„Jaučiuosi kur kas geriau, nei tikrame „Porsche“, nes neišleidžiu didžiulio kiekio kenksmingų dujų. Niekada nesigilinau, kiek anglies dvideginio išskiria žmogaus kūnas, bet tikrai mažiau, nei vidaus degimo variklis. Žmogus taip pat yra variklis, turintis garantiją visam gyvenimui“, – svarsto menininkas.

Raumenų jėga varomas „Ferdinandas“ netrukdomas gali įvažiuoti į Austrijos miestų centrą. Ir žmonės neprieštarauja – kitaip, nei vairuojant įprastą automobilį. Šis mobilus meno kūrinys gali užsukti net į pėsčiųjų zoną.