-
B. Tilmantaitė: mūsų žmonės iššvaisto per daug energijos verkšlendami 2
Pašnekovės pastebėjimu, tai lietuviams nebūdinga – jie daug laiko iššvaisto verkšlendami ir skųsdamiesi.
– Ar jau esi visus žemynus apkeliavusi?
– Apkeliavau Šiaurės, Pietų Ameriką, Afriką, Europą, Aziją. Nebuvau dar tolimesniuose kraštuose – Antarktidoje, Australijoje. Zelandija, visa Polinezija yra mano numeris vienas norų sąraše.
– Kokie buvo esminiai pasaulio dydžio suvokimo pokyčiai jūsų gyvenime? Įsivaizduoju, kai gyvenote Šilalėje, kai buvote moksleivė, pasaulis atrodė daug didesnis.
– Tas suvokimas ištinka nuolat. Kai gyvenau Šilalėje ir mes su drauge tranzuodavome į Vilnių, tai jau atrodydavo kaip didžiulis žygis ir nuotykis.
Gyvenant Azijoje, Kinijoje, susiformavo suvokimas, kad viskas paprasta – jei kažko negali pakeisti, turi su tuo susitaikyti, o jeigu gali pakeisti – pakeisk.
Išvykusi gyventi į Daniją, suvokiau (man tai labai svarbu), kad gyventi gali bet kur, kad nėra kažkokios ribos, už kurios tu negali išeiti, išvažiuoti, išskristi. Tu gali būti bet kur, gali bet kur susikurti savo aplinką, turiu omenyje tiek aplinkinius žmones, tiek darbus, tiek apskritai gyvenimą. Neturi būti prisirišęs prie kažkurios vietos, žmonių ir darbų. Tu esi labai mažutis elementas ir gali judėti iš vienos vietos į kitą.
Tai toks labai svarbus suvokimas. Grįžus į Lietuvą, buvo labai sunku išsėdėti vienoje vietoje, nes norėjosi patirti, pamatyti vis daugiau. Kiekvienas tas iškeliavimas labai daug duoda pačiam – augi, dedi į kuprinę, susigrūdi į kišenę visus tuos potyrius, pasaulio dydžio suvokimą. Tai tave formuoja.
Tarkime, gyvenant Azijoje, Kinijoje, susiformavo suvokimas, kad viskas paprasta – jei kažko negali pakeisti, turi su tuo susitaikyti, o jeigu gali pakeisti – pakeisk. [...] Viskas paprasta, turi tiesiog priimti, kad ir kas tai būtų. Labai sunku įsprausti į žodžius. Nežinau, ar aiškiai skamba.
– Ar galima sakyti, kad tai kažkoks tarsi nesipriešinimas ir toks esamos, duotos situacijos pratęsimas?
– Tai nėra pratęsimas. Pas mus daug žmonių iššvaisto energiją skųsdamiesi, verkšlendami, dejuodami, bet nieko nedarydami dėl tam tikros situacijos ar kažkokio įvykio. Jeigu gali padaryti, imk ir padaryk. Tai, kad tu blogai jautiesi, nieko nepakeis. Jeigu negali padaryti, turi tai priimti – įvyko tai, nutiko tas. Turi gyventi toliau. Tai energijos neeikvojimas ir nesidraskymas ten, kur to nereikia.
– Tai gyvenimas šiek tiek labiau mylint ir taupant savo laiką?
– Taip, tiek savo, tiek kitų laiką ir apskritai jėgas, kurias gali nukreipti į kūrimą, veiklą, judesį.
– Kaip atsidūrei tokiame kelyje, kuriame esi? Vis tiek turėjo būti kažkokie dalykai: perskaitytos knygos, pokalbiai Šilalėje, galbūt koks nors į rankas patekęs „National Geographic“ žurnalas?
– Tai labai keista. Mano veiksmai labiau jutiminiai. Tik vėliau suvokiu, kad esu kažkokiame taške, kuriame man gerai. Tai nebuvo išankstinis sprendimas, kad noriu būti tame taške. Tai ieškojimas.
Dažnai žmonės sako – svajoju padaryti tą ar aną. Aš nesvajoju. Aš klausiu savęs, ką noriu padaryti arba kaip noriu padaryti artimoje ateityje. Iš trumpų žingsnių susidėlioja ilgos distancijos. Atrandi save ten, kur jautiesi labai gerai.
Vienas aiškesnių sprendimų buvo, kad nenoriu likti Šilalėje, noriu išvažiuoti mokytis į Vilnių. Bet po to viskas vyko tarsi jutimiškai, tarsi net nežinant aiškaus tikslo, neturint tikslaus sprendimo, lyg iš pasąmonės, be jokio svajojimo ir tikslų sudarymo.
Dažnai žmonės sako – svajoju padaryti tą ar aną. Aš nesvajoju. Aš klausiu savęs, ką noriu padaryti arba kaip noriu padaryti artimoje ateityje. Iš trumpų žingsnių susidėlioja ilgos distancijos. Atrandi save ten, kur jautiesi labai gerai.
Pavyzdžiui, po trečio kurso turėjau išvažiuoti į JAV su programa „Work and Travel“, bet staiga man pasirodė, kad nenoriu ten važiuoti, kad geriau tą laiką išnaudosiu mainų programai, kurios iki tol bijojau, nenorėjau išvažiuoti į užsienį. Tada suradau, kad viename Danijos universitete dėstoma fotožurnalistika. Tarsi žinojau, kad man to reikia. Ten įstojau, išvykau.
Po to tarsi kitas klausimas buvo – kas toliau. Norėjau su tuo sieti magistro studijas. Tai buvo kaip pokalbis su savimi, ko tikrai nori, ko nori labiau, kas yra svarbu ir ką daryti toliau. Tai veda be išankstinio didžiulio plano.
– Jus pristatant tikrai galima sakyti „multimedijų žurnalistė“. Kuo žavus šis žanras? Ar būtent tuo, kad viskas, ką sugalvoji, į tai ir sutelpa?
– Man nuo vaikystės atrodė labai neteisinga, kad turi apsispręsti, kuo būsi. Gydytoju? Jeigu gydytoju, kurios srities? Mokytoju? Jeigu mokytoju, kurios srities? Jeigu šoksi, tai kokio stiliaus šokius? Jeigu kursi muziką, kokio stiliaus? Tarsi būtini apibrėžimai, kurie man atrodė visiškai neteisingi. Galbūt noriu dieną dirbti žurnaliste, vakare – šokti, o savaitgalį dar kažką daryti?
Man atrodo, ir ieškojau tų veiklų, kurios manęs neįspraustų į tokį mažutį rėmą, norėjau turėti didesnį rėmą. Tame didesniame rėme daugiau laisvės. Apibrėžimas „multimedijų žurnalistė“ reiškia, kad galiu fotografuoti, rašyti, filmuoti, kurti kartu su kitais žmonėmis, įtraukti iliustracijas, vizualizacijas, ką tik nori. Nėra ribos. Tas žanras žurnalistikoje labai jaunas, nuolat besiformuojantis, tarsi turintis tam tikras jau šiek tiek apibrėžtas tradicijas, bet jos nuolat kinta.
Tai įdomu, nes tai toks procesas, kurio metu visi mokosi, visi ieško, visi vieni kitus nustebina, atranda. Tai labai įdomu. Taip pat galiu būti pakviesta daryti parodą, [...] galiu dėstyti universitete ir dalintis savo patirtimi, vesti kažkokius mokymus apie kažkurią sritį. Tai labai platus laukas. Man būtent dėl to, kad jis yra platus, yra labai gera.
– Nors esate jauna, dar daug dalykų nuveiksite, bet jūsų biografijoje išsiskiria ryškūs vardai, kur buvo publikuoti jūsų darbai. Tai „National Geographic“, „Al Jazeera“, „GEO“, „Deutsche Welle“, „China Daily“ ir t. t. Kaip jūsų darbai atsidūrė, pavyzdžiui, „China Daily“?
– Tai įvyko mokantis Kinijoje. Mokiausi Jungtinės Karalystės ir Kinijos universitetų bendroje programoje. Tai buvo pirmi multimedijų žurnalistikos programos metai. Kas buvo labai svarbu ir gera, kad mus skatino ieškoti ryšių, kaip galėtume savo darbus publikuoti. Net keli darbai, kurie buvo daryti besimokant, atliekant užduotį, vėliau buvo publikuoti, pavyzdžiui, „China Daily“.
Kuriant magistro darbą, buvo privaloma susirasti partnerį, nevyriausybinę organizaciją, arba vietą, kurioje publikuosi savo darbus. Tai buvo didžiulis pliusas, nes greičiausiai kitaip nebūčiau išdrįsusi to padaryti. Kai universitetas skatina ir liepia, sėkmingai savo darbus parduodi net ne vienam leidiniui, o keliems.
Tai suteikia pasitikėjimo savimi ir suvokimo, kad tai įmanoma, kad nebūtina įsidarbinti vienoje redakcijoje ir joje dirbti, atlikti tau duotas užduotis. Gali laisvai kurti, pats ieškoti temų, formos, kuria pasakoji. Tai vėliau įmanoma parduoti ir publikuoti.
– Kaip skiriasi gyvybės vertingumas keliaujant iš šalies į šalį, iš kontinento į kontinentą?
– Labai skiriasi. Kinijoje tai ypač jaučiasi, kai įvyksta, pavyzdžiui katastrofa. Buvo labai garsus atvejis – traukinio katastrofa. Kinijos valdžia nenorėdama, kad būtų išsiaiškinta, jog tai galėjo būti jų klaida (neteisingai pastatyti bėgiai ar netinkamas reguliavimas) pradėjo tiesiog kasti didžiulį griovį, kad traukinį palaidotų su žmonėmis – lyg nieko nebuvo. Žuvo šimtai žmonių, bet net nesiaiškinant priežasčių buvo bandoma viską pakasti, palaidoti, paslėpti, lyg nieko neįvyko.
Pas mus įvyksta viena avarija, žūsta vienas ar du žmonės, ir tai jau yra įvykis. Ten šimtų žmonių žūtį norėta nuslėpti, paneigti. Tai šokiravo ne tik mus, stebinčius iš šalies, bet ir pačius kinus. Jie labai sukilo. Kilo demonstracijos, protestai. Galiausiai tos duobės liko iki galo neiškastos, traukinys nebuvo palaidotas, buvo aiškinamasi, kokios buvo nelaimės priežastys.
Visas pokalbis su B. Tilmantaite – įraše.
-
V. Garastas apie J. Valančiūną: reikia įdėti daug darbo 3
Anot jo, būtent universalumo ir trūksta Jonui Valančiūnui: „Dabar jis deda iš viršaus, bet, palaukite, kitas žaidėjas tau neleis to padaryti, atitvers tave. Visa tai reikalinga, kad jo žaidimas būtų kuo įvairesnis, kad jis labiau matytų aikštę. Žinoma, jis jaunystėje negavo kažkokių pagrindų. Manau, kad dar jaunas vyras. Jeigu neatsitiks bėdų, jam dar žaisti bent 10 metų.“
Treneris pastebi, kad šių dienų krepšinis, lyginant su tais laikais, kai aikštėje buvo Arvydas Sabonis, pasikeitė ir dėl naudojamų taktikų. Kaip teigia V. Garastas, seniau žaidimas buvo įvairesnis, buvo stengiamasi nustebinti varžovą, o paskutinių varžybų sekundžių taktikos būdavo itin kruopščiai suplanuotos: „Dar ko pasigendu – liko nedaug laiko, kažkiek sekundžių, o nėra atidirbta taktika. Mes ties tuo labai daug dirbdavome, nes visos rungtynės išlošiamos ir pralošiamos per paskutines sekundes. Tu turi žinoti, kur yra kamuolys, kad galėtum greitai veikti.“
– Neseniai buvo paskutinės J. Valančiūno komandos Toronto „Raptorts“ varžybos. Kokia jūsų nuomonė apie šį krepšininką?
– Tai yra apdovanotas vaikinas. Nesinori kažkokios kritikos sakyti. Reikia džiaugtis, kad pas mus yra toks krepšininkas, lietuvis, kuris žaidžia NBA.
Savo laiko buvo A. Sabonis. Žinau, kuo jis pasižymėjo ir ko reikėtų J. Valančiūnui. Pirmiausia, pas A. Sabonį buvo geras tolimas metimas, užtikrinti vadinamieji „kabliai“ – metimai per galvą, apgaulingi judesiai, jis labai gerai perduodavo kamuolį partneriams.
A. Sabonis tiesiog laikėsi nuomonės, kad jis geriau atliks puikų perdavimą, nei mes pats. Be to, jis organizuodavo visą gynybą. A. Sabonis buvo 60 proc. komandos. Tokias savybes norėčiau pamatyti ir pas J. Valančiūną. Tai gali išugdyti tik jo individualus darbas. J. Valančiūnas būtinai turi to siekti.
J. Valančiūno ūgis – 210–212 cm. Kas čia per ūgis? Vidurio puolėjas. Sabonis buvo 220 cm. Kai tenka žaisti prieš galingus žaidėjus, būtina sąlyga – mokėti mesti į krepšį abiem rankomis. Reikia didinti arsenalą – gebėti mesti ir su kaire ranka, ir su dešine.
Dabar nesvarbu, ar žaidėjas aukštas, ar žemas – jis turi būti universalus, sugebėti žaisti bet kuriame aikštės taške.
Pastebėjau, kad iš toliau lyg ir įmeta geriau. Turi būti atliekami metimai iš toli. Dabar nesvarbu, ar žaidėjas aukštas, ar žemas – jis turi būti universalus, sugebėti žaisti bet kuriame aikštės taške. Pasibaigė tie laikai, kai buvo galima sakyti „aš – kraštas, todėl galiu žaisti tik čia“.
Tu turi sugebėti žaisti visur. Tai ypač svarbu vidurio puolėjui. Norint tokiu tapti, reikia įdėti daug darbo. Gal per treniruotes tam nėra sąlygų? Aš nežinau. [...] Palinkėčiau J. Valančiūnui, kad jis taptų universalesniu.
Dabar jis deda iš viršaus, bet, palaukite, kitas žaidėjas tau neleis to padaryti, atitvers tave. Visa tai reikalinga, kad jo žaidimas būtų kuo įvairesnis, kad jis labiau matytų aikštę. Žinoma, jis jaunystėje negavo kažkokių pagrindų. Manau, kad dar jaunas vyras. Jeigu neatsitiks bėdų, jam dar žaisti bent 10 metų.
– Ar labai smarkiai skiriasi A. Sabonio laikų krepšinis ir dabartinis krepšinis? NBA galima prisižiūrėti įspūdingų perdavimų, bet europietiškame krepšinyje kartais, atrodo, trūksta tokio smagumo. Gal tais laikais buvo daugiau noro pabandyti atlikti, pavyzdžiui, kuo įdomesnį perdavimą?
– Gal buvo daugiau įvairumo taktikoje. Buvo daugiau įvairių sprendimų tiek gynyboje, tiek puolime. Įvairumas buvo. Dabar, kai pasižiūri, visi labai vienodai žaidžia, neieško to įvairumo. Norint laimėti, varžovui reikia pateikti siurprizą, kurio jis iš tavęs nelaukia, nes kitaip visi yra to paties pajėgumo.
Kuo skiriasi tas krepšinis nuo šių laikų? Pirmiausia, išaugo jėga, išaugo ūgis. Beveik visi deda iš viršaus. Anksčiau turbūt tik pusė komandos galėdavo tai padaryti. Vadinasi, yra ir jėga, ir šuolis.
Labai svarbu greitas puolimas, kai tu nusiimi kamuolį ir gali „patraukti“ į priekį, o priekyje nieko nėra. Gali pasiekti kiekybinę persvarą – tavo komandos žaidėjų trys, o jų – du. Net ir trims prieš tris žaisti jau lengviau.
Jei manęs paklaustų, kas yra krepšinio progresas, tai pasakyčiau – galėjimas žaisti greičiau ir greičiau. Greitis – lemiamas veiksnys. To kartais pasigendu. Vis tiek sunkiausia pulti penkiems prieš penkis.
Viskas susideda iš trijų fazių. Kai treniravomės olimpiadai, pirmiausia treniravomės tam, kad vyktų greitas puolimas. Žinojome, kur žaidėjas turi bėgti, kur turi keliauti kamuolys, kur atliekamas pirmas pasas, o kur – antras, kaip žaidėjai išsidėsto. Tai taip pat yra taktika.
Kitas svarbus dalykas – perėjimas. Jeigu kažkas nepavyko, nesustojame, toliau judame. Jeigu ir tai nepavyko, pereiname prie pozicinio žaidimo. Viskas vyksta judesyje nuo a iki z. Dabar dažnai matome – žaidėjas gavo kamuolį ir jį varo iki vidurio linijos. Galvoju, kada jis jį atvarys ir kada pasieks tą vidurio liniją? Nuobodu, sutinkate? Kodėl dar vienas žaidėjas neišeina, kodėl jam paso neatiduoti?
Visada reikalaudavome, kad kamuolys už vidurio linijos turi atsirasti po dviejų pasų. Antrasis jau turi būti ten. Reikia kaip galima dažniau užtikti varžovą nepasiruošusį, o dabar žaidėjai įsiręžia ir laukia, kada kas ateis. Žinoma, kad sunku. Tik tiek galiu pasakyti.
Kažkaip norėtųsi, kad greičiau žaistų, kad būtų įvairovės. Nebėra žaidėjų išsidėstymo. Negali būti vieno recepto visoms ligoms. Kiekvienai ligai yra vaistas. Užtat komanda privalo būti paruošta, privalo turėti didelį arsenalą.
Dar ko pasigendu – liko nedaug laiko, kažkiek sekundžių, o nėra atidirbta taktika. Mes ties tuo labai daug dirbdavome, nes visos rungtynės išlošiamos ir pralošiamos per paskutines sekundes. Tu turi žinoti, kur yra kamuolys, kad galėtum greitai veikti.
Norint laimėti, varžovui reikia pateikti siurprizą, kurio jis iš tavęs nelaukia, nes kitaip visi yra to paties pajėgumo.
Žinoma, man dėstyti labai lengva. Žinote, apie krepšinį galime kalbėti dieną ir naktį.
– Jums 85 metai. Jūs vis dar plaukiojate baseine?
– Taip, aš plaukioju baseine. Esu užaugęs vandenyje, nes ežeras buvo šalia. Kiekvieną dieną eidavome, nesvarbu, koks oras buvo. Nuo pat vaikystės buvome trys draugai. Galėjo lietus lyti, vėjas pūsti, bet turėjome būtinai eiti prie ežero ir paplaukioti. Tai, žinoma, grūdina.
Kažkaip vanduo mane labai veikia. Žiūriu į vandenį – atsigaunu.
– Po studijų Biržuose turėjote dirbti plaukimo instruktoriumi. Bet vaikai plaukiojo ne uždarame baseine, o ežere. Papasakokite apie tai.
– 1940 m. ežere buvo įrengiamas 50 m ilgio ir 30 m pločio baseinas. Paskui užėjo karas, todėl taip ir liko. Baseinas buvo ežere, nuo kranto – apie 50 m. Vėliau padarė lieptą, ištempė takus. Kai atvažiavau į Biržus, tapau plaukimo treneriu, man buvo duota 10 ar 12 vaikų. Kaip sakau, mano nuopelnas toks, kad niekas neprigėrė.
Įsivaizduojate, kaip galima žmogų stumti į tokią bėdą? Vaikai apmokomi varlinukuose, kur stovint vanduo iki krūtinės, o ne ten, kur gylys 2 metrai. Aš tik gulėdavau ir vaikus skaičiuodavau. Esu šokęs į vandenį, nėręs ir ieškojęs. Baisūs dalykai, baisūs prisiminimai, negalima šitaip elgtis. Jei būtų kas prigėręs, manęs būtų laukęs kalėjimas. Man irgi tuo laiku truputį trūko proto.
– Vėliau Biržuose tapote krepšinio treneriu. Biržų krepšinio komandai pavykdavo įveikti Kauno ir Vilniaus krepšininkus?
– Biržuose buvo tik dvi vidurinės mokyklos. Jau prieš man išvažiuojant į Kauną, 1977 m., Biržų jaunių komanda tapo Lietuvos jaunių čempionais. Aplenkėme visus. Galite pagalvoti – kažkoks kaimas tampa Lietuvos čempionais! Kur Vilnius? Kur Kaunas? Kur kiti?
– 1979 m. tapote Kauno „Žalgirio“ treneriu. Dabar žinome „Žalgirį“ kaip legendinę komandą, kuri tris kartus nugalėjo CSKA, tapo Sovietų Sąjungos čempionais, Williamo Joneso taurės laimėtojais. Bet ar tiesa, kad tais 1979 m. nelabai kas ir norėjo būti „Žalgirio“ treneriais?
– Niekas nenorėjo būti. Kas norės, kai „Žalgiris“ tarp 12 komandų buvo 11-as? Man treniruoti „Žalgirį“ jau kokiam šeštam pasiūlė. Mano draugą, šviesaus atminimo Raimundą Sargūną, irgi kvietė, bet jis atsakė, kad jam patinka Panevėžyje, ir pasiūlė man. Dabar, pavyzdžiui, yra fizinio rengimo treneriai, o tada aš pats vedžiau fizinio pasiruošimo treniruotes, nes žinojau, kam ko reikia. Kol buvau jaunas, buvau lengvaatletis, bėgiojau vidutinius nuotolius, 800 m, 1,5 km, buvau ir čempionas. Taigi buvau pasiruošęs.
Labai daug žinių apie krepšinį įgavau mokydamasis Kūno kultūros institute, nes treniravausi pas visus asus, užsirašydavau kiekvieną jų sakinį. Prisimenu savo trenerį Sabulį. Jo sūnus – aktorius Remigijus Sabulis, vaidinęs Darių, kuris per Atlantą skrido. Sabulis buvo aukšto lygio technikas, kamuolį stebuklingai valdė. Be to, labai gudrus – jis išmokė mane, kaip taktiką pasirinkti. Didelę mokyklą išėjau. Ir pats žaidžiau krepšinį kartu su visais. 1956 m. taip pat žaidžiau „Žalgiryje“ pusę metų. Buvau pasiruošęs trenerio darbui.
– Jūsų klausantis atrodo, kad Kūno kultūros institute jūs buvote beprotiškai atsidavęs studijoms, mokslams. Atrodo, kad kone visos sporto šakos buvo įdomios
– Kad buvau visapusiškas, tai, kaip sakant, nesinori labai puikuotis. Kadangi daug čiuožiau, esu dalyvavęs Lietuvos čiuožimo pirmenybėse su paprastomis pačiūžomis. Esu tapęs čempionu. Institute fechtavausi. Buvau finale su špaga.
Mane kvietė fechtavimas, plaukimas, lengvoji atletika. Pasirinkimas vyko taip savotiškai. Padariau tris lapelius. Užrašiau „plaukimas“, „lengvoji atletika“ ir „krepšinis“. Padėjau ant stalo ir pasakiau – traukite, kokį ištrauksite, ten ir eisiu.
– Kas traukė?
– Traukė toks Andrijauskas iš Telšių. Nežinau, ar jis dar gyvas. Jis ištraukė krepšinį. Viskas. Tada pirmas ir antras kursas buvo toks bendrinis, jame apmokoma apie visas sporto šakas, o trečiame kurse jau turėjai pasirinkti specializaciją – ant ko toliau statysi savo gyvenimą.
– Norite pasakyti, kad, jeigu ne ponas Andrijauskas, tai tokių pergalių nebūtume turėję?
– Įdomus dalykas įvyko – pastačiau visko ant kortos. Burtai tokie vyko.
Viso pokalbio su treneriu V. Garastu klausykitės įraše.
-
K. Bradūno dukra: gyvenimas Havajuose yra tremtis rojuje 4
– Nuo 1985 m. gyvenate Havajuose, o dabar esate Lietuvoje. Žinau, kad į Lietuvą grįžtate dažnai, bet jūs suprantate, kad tarp klausytojų yra turbūt 90 proc., kurie mielai susikeistų su jumis vietomis ir dabar būtų ne Lietuvoje, o Havajuose.
– Havajuose žiemą tikrai maloniau, nes oro sąlygos ten šiek tiek kitokios, saulutė šviečia, visada vėjelis pučia, karštį nuvaro. Ne taip, kaip Floridoje, kur labai drėgna, karšta. Kadangi Havajus iš visų pusių supa vandenynai, tai vėjas, pučiantis iš vienos ar iš kitos pusės, labai smagiai vis atvėsina. Dienos metu – būna 27, vakare – 22 laipsniai. Nereikia jokių megztukų.
– Taip yra žiemą?
– Visą laiką tas pats. Reikėtų palinkėti ten visiems atostogauti bent tris savaites, nes ten tikrai įdomu, o gyventi net savo aršiausiam priešui gal nelinkėčiau. Trumpai drūtai pasakius – tai tremtis rojuje (jeigu gali įsivaizduoti, kad gali būti tremtiniu rojuje).
Oro sąlygos Havajuose tokios, kad geresnių turbūt niekur nerasi. Gamtos įvairovė ir grožis – išskirtinis, bet, kai visą laiką tas pats ir tas pats, pradeda darytis nuobodu. Dienos šviesos visą laiką lygiai tiek pat – 6–6.30 val. saulė teka, o 18.30 val. jau tamsu.
Havajuose nesikeičia temperatūra, šviesos kiekis. Tada pradedi pamesti laiko nuovoką. Taip, lyg būtum užburtas ar užkerėtas kokioje nors pasakoje.
Tamsu pasidaro labai greitai – cakt, ir nusileidžia saulė. Nėra nei žaros, nei to ilgo gražaus saulėlydžio, dėl kurio Palangoje gali stovėti kažin kiek ir laukti, kol saulutė nusileis. Ten – cakt ir nusileidžia.
Havajuose nesikeičia temperatūra, šviesos kiekis. Tada pradedi pamesti laiko nuovoką. Taip, lyg būtum užburtas ar užkerėtas kokioje nors pasakoje. Nebeatsimeni, ar praėjo septynios dienos, ar septynios savaitės, ar septyni mėnesiai, nes tavo rūbai nesikeičia.
Mes čia, Lietuvoje, atsimename – kai buvau su paltu ir su „botikais“, įvyko tas. Keičiasi tavo apranga, aplinka, o ten niekas nesikeičia. Amžinai viskas žalia – vienas medelis tuo pačiu metu gali mesti lapus, krauti žiedą ir turėti vaisių. Galima sakyti, kad tai biologiškai beveik neįmanoma, bet taip būna. Sunku net nustatyti, kokiu metų laiku gyveni. Jie tiesiog dingsta. Tai toks užkerėjimas.
– Nepykite, vis tiek skamba labai viliojančiai. Susikeisti vietomis kuriam laikui, manau, tikrai būtų įdomu. Tačiau, taip, savotiška privilegija yra ir tai, kad Lietuvoje turime keturis metų laikus. Tas pokytis tarsi įgalina žmogų būti aktyvesniu. Ar nemanote?
– Tikrai, įkrauna akumuliatorių kitaip. Aš vis sakau – reikia pasižiūrėti, kur kultūra darė didesnę pažangą [...] – įvairovė kūrėsi ten, kur sąlygos kitokios, kur susiduriama su iššūkiais.
Duosiu gerą pavyzdį. Mes su Audriumi, mano vyru, norime pakeisti stogą (jis jau prakiuręs, vis dėlto namui 40 metų). Kviečiame [meistrus], atvažiuoja, apžiūri ir sako – gerai, gal rytoj. Rytoj lyja. Paskambina, kad atvykti negali. Poryt jau šviečia saulė, vėl laukiame, vėl skambina – mes neatvyksime, nes šiandien labai gerai kimba žuvys. Dar ir kitą dieną tos žuvys kimba. Sako – ko jūs čia nervinatės, tą stogą vis tiek pataisysime, ar šiandien, ar rytoj, ar už mėnesio.
Tai tokia atsipalaidavimo kultūra. Pas juos net toks rankų ženklas yra – ištiesi mažiuką pirštuką ir nykštį, o kitus sulenki. Tada neva hamaką galėtum tarp tų pirštų pakabinti. Jie sako – hang loose – atsipalaiduok, laisvai kabok. Jie taip sveikinasi, to linki – atsipalaidavęs kabok.
Pirmoje vietoje tikrai ne stogo taisymas. Prioritetai pas juos kitokie. Tai būtent kultūros pasauliniu mastu įvairovė. Įdomu, kad žmonės susiformuoja kitokias vertybes. Nereikia smerkti, girti ar lyginti, kad vienur geriau, o kitur prasčiau, bet ta įvairovė egzistuoja. Jos, ko gero, pasaulyje ir reikia.
Pasižiūrėkite, mūsų „sviete“ kokiu tempu ir kaip gyvename. Turbūt kad net užsikrečia ta atsipalaidavimo, kaip aš sakau, liga ar pasaulėjauta. Pagal statistiką, iš visų 50 JAV valstijų ilgiausiai žmonės gyvena Havajuose. Statistika rodo, kad beveik visi sulaukia 90 metų. Tai labai daug.
Iš dalies taip yra dėl to, kad Havajuose gyvena daug japonų, kinų, kurie labai sveikai valgo. Mūsų, baltųjų, mažuma tose salose, bet vis tiek daug pensininkų ten keliasi, nes galvoja – va, ilgiau pagyvensiu. Ten mažiau įtampos, kūnui nereikia patirti sezonų kaitos. Dėdė, senelio brolis, pas mane 12 metų gražiai gyveno. Jis sakydavo – nereikės nė numirti, nes aš jau dabar rojuje. Seniems žmonėms ir mažiems vaikams tikrai labai gerai.
– Ar pasakytumėte, kad Havajai yra Amerika?
– Yra, bet labai daug kas skiriasi. Kai dirbau Vašingtone, kai jau susituokėme su Audriumi, pasakiau, kad keliausiu į Havajus. Visi sakė – tai tu visai į svetimą pasaulį važiuoji. Žmonės iš Vašingtono buvo siunčiami tiesti kelių į Havajus. Visi grįžę prašė – tik nesiųskite mūsų ten, nes ten visai kitokia santvarka, ten veikia „uošvių sistema“, žmonės susitaria, kas kam kaip. Visi vieni kitus pažįsta, svetimiems sunku prasilaužti. Ten įstatai, nuostatai visai kitokie, nei surašyta ant popierių.
– 1948 m. gimėte Vokietijoje, Miunchene, Bavarijoje...
– Taip. Tėveliai bėgo nuo Antrojo pasaulinio karo. Pirmiausia užėjo bolševikmetis (ši istorija jau labai sena jauniems žmonėms, bet ją svarbu suprasti) 1940 m., tada užėjo keleriems metams vokiečiai. Tėveliai tada studijavo Vilniuje, vienas su kitu susimirksėjo. Jie susituokė Vilkaviškyje. Manė, kad ten lauks, kol frontas praeis, nes vokiečiai jau buvo pradėję trauktis. Sovietai užėjo antrą kartą.
Tėveliai žinojo, kad buvo pirmuose sąrašuose įrašyti kaip stambesni ūkininkai Suvalkijoje. Kai staiga per Vilkaviškį ėjo frontas, jie per pusdienį viską susimetė ant vežimų, tempiamų arkliukų, paprastų artojėlių. Su tais vežimais jie patraukė į Vakarus, Vokietiją. [...]
Prūsijoje vokiečiai traukėsi, tad, galima sakyti, tėveliai tarp tų frontų keliavo, kai vieni bėgo, o kiti puolė. Keliavo į Vakarus nežinodami, kas jų laukia, ar galės vėl grįžti į Lietuvą. Tikėjosi, kad galės, nes Pirmame pasauliniame kare daug kas buvo pavaryti į Rusiją ir, kai atsirado nepriklausoma Lietuva, visi grįžo. Tėveliai manė, kad čia irgi taip bus.
Amerika tuomet su Stalinu draugavo. Tada atsirado baisios sutartys, Jaltos sutartis, pagal kurią Pabaltijys atiduotas Sovietų Sąjungai. Nukrito geležinė uždanga. Tačiau Amerikoje niekada nepripažino, kad Lietuva buvo paimta legaliai. Vis sakė, kad buvo okupuota. Tada tie pokario metais Europoje atsiradę pabėgėliai gyveno Vokietijoje įsteigtose pabėgėlių stovyklose.
Šie žmonės buvo vadinami dipukais dėl termino „displaced person“ [perkeltieji asmenys]. Tai reiškia „išvietintas žmogus“. Tas žmogus pats gal ir nebūtų kažkur kėlęsis, bet pasaulyje buvo tokios sąlygos, kad jis atsidūrė ne savo vietoje. Tada tuose barakuose ketverius ar penkerius metus gyveno latviai, estai, lietuviai, nežinodami, ar juos grąžins.
Buvo baisu. Mama pasakojo, jog tose stovyklose amerikiečius įtikino, kad ukrainiečiai priklauso Sovietų Sąjungai, todėl juos grąžinti reikia. Kai kurie tose stovyklose žudėsi.
– Reikėtų paminėti, kad ir ta pati Vokietija buvo padalinta į zonas: prancūzų, anglų ir amerikiečių.
– Taip, Bavarija priklausė amerikiečiams. Ten ukrainiečius atiduodavo bolševikams, atvažiavusiems su sunkvežimiais. Juos nuveždavo nuošaliau ir sušaudydavo. Lietuviai buvo išsigandę, kad ir mus taip gali grąžinti broliui Juozukui Stalinui. Tuomet mūsų likimas būtų buvęs aiškus, bet Amerika suprato.
Labai daug padėjo Amerikoje gyvenantys pirmos bangos emigrantai, kurie ten važiavo prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Jie dirbo kasyklose, skerdyklose, kūrė lietuviškas parapijas, mokyklas ir labai vieningai suvokę tapatybę padėjo Lietuvos nepriklausomybei. Jie net savo aukso žiedus aukojo, kad Lietuvos iždas būtų padengtas auksu. Jie buvo tie, kurie Amerikoje veikė Kongresą, Senatą – nepripažinkime, kad Lietuva neokupuota, nepripažinkime, kad Lietuva savanoriškai įstojo į Sovietų Sąjungą, kad tie pabėgėliai galėtų į Ameriką važiuoti.
Tada daug jų pasirašė priėmimo popierėlius, afidevitus, kad galėtų iš tų „displaced persons camps“ [perkeltų asmenų stovyklų] lietuviai važiuoti į Ameriką pas kitus lietuvius, pas pirmos bangos emigrantus lietuvius. Ten rado mokyklas, bažnyčias, sales. Su mano tėvelių banga gana greitai Amerikoje kolonijos įsikūrė ir Čikagoje, ir Vašingtone, ir Baltimorėje. Mes gyvenome Baltimorėje.
– Tai jūs nieko iš Vokietijos neatsimenate?
– Nieko neatsimenu. Atsimenu, kad devynių mėnesių mane perplukdė laivu. Sako, vos galo negavau, jau buvau pamėlynavusi, gal jau reikėjo mesti per bortą, bet atlaikiau (juokiasi). Nelengva ta kelionė. Tais laikais ji truko porą savaičių. [...]
Augau Baltimorėje, kolonijoje. Ten man gimė metais jaunesnis broliukas. Lankiau Amerikos mokyklas. Ėjau į parapijines, prie lietuvių parapijų įsteigtas vienuolių mokyklas. Tos vienuolės buvo pirmos kartos lietuvaitės, labai gerai mokėjo angliškai. Mokykloje kalbėdavome tik angliškai, bet, jeigu pasimesdavome, jos galėjo mums ir lietuviškai kai ką paaiškinti.
– Esate pasakojusi istoriją, kaip tėvelis jus su broliu išgirdo kalbant nelietuviškai.
– Taip, su broliuku buvome ką tik parėję iš mokyklos. Jurgis man angliškai kažką kalbėjo, tėtė tuoj pasigriebęs sakė – palaukite, vaikeliai, jūs mokykloje kalbėkite angliškai, gatvėje, krautuvėse, kur reikia, bet namuose – lietuviškai. Klausėme – kodėl, tėte, jau mes Amerikoje.
Jis pripaišė mums žmogiukų, kurie neva visi angliškai kalbantys. Kitoje eilėje nupiešė truputį mažiau žmonių, kurie neva vokiškai kalba. Dar kitose eilėse – prancūzai, italai, ispanai. Visai gale tos lentos nupiešė keturis mažus mūsų šeimos narius. Tėtė sakė – dabar nutrinsiu du angliškai kalbančius, bet jų vis tiek daug lieka. Visų nutrynus dar daug likdavo. Sakė – dabar tave ir Jurgį nutrinsiu, lieka tik tėtė ir mama.
Mums septynerių aštuonerių metų amžiaus vaikams staiga toptelėjo – globalizuotame, dideliame pasaulyje esame maži, mūsų nedaug. Jeigu mes nekalbėsime, kas už mus kalbės?
Mums septynerių aštuonerių metų amžiaus vaikams staiga toptelėjo – globalizuotame, dideliame pasaulyje esame maži, mūsų nedaug. Jeigu mes nekalbėsime, kas už mus kalbės? Vokiečiai, prancūzai ar kiti nesimokys mūsų kalbos. Tada supratome, kokia brangi mūsų ta kalba. Nuo tos dienos su broliu namie jau tik lietuviškai kalbėjome.
– Tai ir yra įdomu, kad, gimusi Vokietijoje, daug metų gyvenusi JAV, jūs visiškai nepamiršote lietuvių kalbos.
– Dar ir suvalkietiškai truputį nušneku (juokiasi). Tėtis su mamyte, dar seneliai (juos irgi išvežė) – suvalkiečiai. Jie daug visokių pasakų, legendų pripasakojo, dainų, giesmių mokino. Turinio atžvilgiu iš tėvų ir senelių tikrai gerą paveldą gavau. Televizijos tyčia tėveliai nepirko Amerikoje, kad mes vakarais kuo daugiau kalbėtume.
– Kaip dėliojosi jūsų tėvelio gyvenimas? Mes privalome priminti, kad jūsų tėvelis – gerai žinomas poetas Kazys Bradūnas. Žinoma, išvykus iš Vokietijos, sunkiai atvykus į JAV, tai jis, aš įsivaizduoju, negalėjo išmaitinti šeimos rašydamas poeziją?
– Tikrai ne (juokiasi). Aiškiai pasijuto, kas buvo tiksliųjų mokslų žmonės – daktarai, inžinieriai, chemikai. Jiems Amerikoje buvo lengviau rasti darbą savo srityje. Literatai, istorikai, net ir advokatai, baigę advokatūrą Lietuvoje, negalėjo savo įgūdžių taip lengvai pritaikyti.
Daug žmonių iš mano tėvelių kartos, nors išsilavinę, magistrai, doktorantai, Amerikoje turėjo dirbti juodus darbus. Pirmus 10–12 metų tikrai dirbome tokius darbus. Tėvelis pirmiausia duobes kasė kapinėse, žemuoges rankiojo, paskui, atsimenu, dar kelis tokius darbelius turėjo.
Ilgiausiai jis dirbo fabrike, kur šlifavo didelius akmens luitus statyboms. Jis ten zujo su tokiais guminiais batais, pusiau vandenyje, nes ten vis vandenį reikėjo leisti. Ten 12 metų tėtė išdirbo.
– Kaip galvojate, ar poezijai tai turėjo įtakos?
– Iš tiesų jis Amerikoje parašė turbūt pačias geriausias savo knygas: „Sidabrinės kamanos“, „Devynios baladės“ ir „Morenų ugnys“. Tose knygose jis palietė labai daug Lietuvos priešistorės: ateina ledynai, mes tokie primityvūs pagonys, gyvenantys su žalčiais, laidojame artimuosius su įkapėmis. „Sidabrinės kamanos“ – apie žirgus, kuriuos laidojame su sidabrinėmis įkapėmis.
Susipinančią istoriją jis poetiškai interpretuoja, ją priartina prie mūsų laikų ir, kaip poetas, burtininkas perduoda, perleidžia ateinančioms kartoms – mes ateiname iš gilios senovės, kažką iš to paveldime ir perduodame kitoms kartoms. Tos trys knygos buvo parašytos zulinant tuos akmenis.
Tėvelis sakydavo – ten nereikia nieko daugiau galvoti, viskas ūžia, o galvoje žodžiai žaidžia. Tokiu būdu tie eilėraščiai ir gimdavo. [...] Kai dirbi juodus darbus, tai tau laisvalaikis ir lieka laisvas. Daugelis šeštadieninių lietuvių mokyklų mokytojų paprastai dirbdavo juodus darbus, pavyzdžiui, viešbučiuose valydavo tualetus, o šeštadienį su kostiumu, kaklaraiščiu į mokyklą ateidavo perduoti to, ko jie Lietuvoje būtų mokę savo vaikus.
– Ar prisimenate tuos šeštadieninius susitikimus? Tuo metu turėjote būti vaikas. Ar tie susitikimai tęsėsi ir vėliau?
– Kai buvome vaikai, ėjome. Tikrai buvo labai įdomu. Baltimorėje mes ir piliakalnius iš molio darėme. Mokytoja atnešdavo maketus sodybų, kad žinotume, kas yra svirnas, o kas – klėtis. Mums viską rodydavo vaizdžiai, padarę modeliukus, kad mes suprastume, kas toje Lietuvoje palikta. Vaikams tai buvo labai įdomu.
Paauglystėje Čikagoje jau lankiau gimnaziją. Tada tos šeštadieninės mokyklos tapo privalomos. Nelabai gal būtume ėję, bet, kadangi lankiau mergaičių gimnaziją, o šeštadieniais tose mokyklose buvo ir berniukų, tai irgi buvo įdomu. Turėdavome progą pasibendrauti, pasimirksėti, kartais ir iš pamokos vienos kitos išbėgdavome. Visko buvo, bet ta mokykla tada buvo patraukli, nes buvo galima susibendrauti su kitais.
– Kaip galvojate, ar tai būdinga visoms tautoms? Ar buvo kažkoks vidinis užtaisas, kuris vedė į priekį? Poreikio lyg ir nebuvo – galėjai nieko nedaryti ir nieko nebūtų atsitikę.
– Buvo užtaisas. Žinoma, galėjai puikiausiai gyventi ir be to. Amerikiečiai į mus dar keisčiau pasižiūrėdavo dėl to, kad mes tą kitą [lietuvių] kalbą mokame. Jiems atrodė, kad to nereikia.
Viso pokalbio klausykitės įraše.
