Dažniausiai pėstieji įpranta prie savo kasdienių maršrutų taip, kad vaikšto nebegalvodami ir taip rizikuoja savo gyvybe. Neretas skubėjimą laiko svarbesniu prioritetu ir nepaiso saugaus eismo taisyklių.

Tačiau yra inžinerinių sprendimų, kurie leistų gyvybes išsaugoti. Viena iš jų – vietose, kuriose žmonės gali kirsti traukinio bėgius, įrengti specialias tvoreles, kurios keistų pėsčiųjų įpročius ir neleistų įprasti prie vieno nekintančio maršruto.

„Tvorelės galėtų būti viena iš kompleksinių sprendimų priemonių, kuri keistų pėsčiojo aplinką. Tai reiškia, kad tvorelė galėtų keisti savo padėtį kiekvieną dieną ar bent kartą per savaitę, kad pėstysis būtų priverstas keisti savo maršrutą ir judėjimo kryptį prieš įžengiant į geležinkelio pervažą. Iš esmės, pėstysis būtų priverstas pasijusti ne komforto zonoje“, –  pasakoja saugaus eismo ekspertas, įmonės „Biseris“ tyrimų ir plėtros vadovas Boleslovas Vengrys.

Pasaulinė praktika rodo, kad geležinkelio bėgiai apribojami tvora, taip sudarant sąlygas bėgius kirsti tik tam skirtose vietose, kuriose įrengtos užsidarančios tvorelės riboja patekimą į pervažą važiuojant traukiniui. Papildomai sumontuoti šviesos žibintai tik paragina pėsčiuosius dar labiau atkreipti dėmesį į artėjantį traukinį.

Skiriama per mažai dėmesio

Kalbant apie saugumo priemones, kurios Lietuvoje taikomos šiandien, akivaizdu, kad jų yra per mažai. Pavyzdžiui, pakylančių atitvarų galėtų ir turėtų būti daugiau, ypač todėl, kad nemažą įtaką saugumui daro ne tik žmonių įpročiai, bet ir aplinkos veiksniai.

„Įsivaizduokime, kad rudenį, kai blogos oro sąlygos, žmonės vaikšto tamsiai apsirengę, dėvi gobtuvus ir kepures, jaunimas klauso muzikos ar naudojasi mobiliais telefonais, o tai riboja jų koncentraciją, todėl vien tik tvorelė ar perspėjamasis žibintas problemos iki galo neišsprendžia.

Turi būti apribotas patekimas į geležinkelio pervažą, kai važiuoja traukinys, todėl reikalingi ir žibintai, ir tvorelės, kurios užsidaro automatiškai, kai važiuoja traukinys“, – kokias inžinerines saugumo priemones būtina įrengti geležinkelių pervažose ir perėjose, komentuoja B. Vengrys.

Kiekvienas nelaimingo atsitikimo metu žuvęs žmogus yra netektis ne tik šeimai ir aplinkiniams, tačiau ir valstybei.

„Ši problema turėtų sulaukti daugiau dėmesio ir būti sprendžiama intensyviau. Yra skaičiuojama, kad vienas žuvęs žmogus ar kelyje ar geležinkelyje valstybei kainuoja apie 500 tūkst. eurų. Bet kokios inžinerinės priemonės yra pigiau nei žmogaus gyvybė“, – dar vieną argumentą, kodėl būtina rūpintis pėsčiųjų saugumu geležinkelių perėjose, įvardija B. Vengrys.

ABB Infrastruktūros ir transporto segmento vadovas Audrius Lapinskas sako, kad jų gaminamos ir įrengiamos elektromobilių įkrovimo stotelės pajėgios aptarnauti ne vieną automobilį.

„Šiandien ABB stotelės jau gali aptarnauti ne vieną, bet du elektromobilius. Netolimoje ateityje sutrumpės ir krovimo laikas, nes jau yra išplėtota technologija greitam įkrovimui, kuri leidžia pasiekti iki 350 kW galios arba 30 kilometrų per vieną įkrovos minutę“, – aiškina A. Lapinskas.

Pastebimas apskritai spartus tiek pačių elektromobilių, tiek jų įkrovimo infrastruktūros tobulėjimas. Tad galbūt po kelių metų kalbėsime apie bekontaktes technologijas, kurios leis automobilį tiesiog palikti, tarkime, degalinėje, nueiti užsisakyti užkandžių, kavos, o grįžus prie elektromobilio jo akumuliatoriai bus įkrauti tiek, kad pavyktų įveikti bent jau kelias dešimtis kilometrų?

„Manau, kad ateityje toks sprendimas nėra visiškai atmestinas, bet, mano manymu, tai prasilenkia su efektyvumo didinimo idėja, nes šiandien bekontaktė įkrovimo technologija yra labai brangi ir neefektyvi pačios energijos perdavimo atžvilgiu“, – teigia A. Lapinskas.

Atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimo perspektyvos

Kai kalbama apie elektromobilius, visada kalbama ir apie ekologiją, gamtos saugojimą bei tausojimą. Todėl natūralu, kad kyla klausimas apie atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimo elektromobiliams įkrauti galimybes. Tai būtų kur kas švariau nei energija iš elektrinės, kuri degina iškastinį kurą.

„Žinoma, galima panaudoti tiek saulės, tiek vėjo elektrinę, kad ji aptarnautų įkrovimo stotelę, tačiau nereikia pamiršti, kad šiandien mums reikia papildomo energijos kaupimo sprendimo, jei norime panaudoti minimas elektrines. Jei, pavyzdžiui, naudotume saulės energijos elektrinę, mums reikėtų didelio papildomo ploto pačiai elektrinei“, – apie galimus atsinaujinančios energijos elektrinių trūkumus pasakoja A. Lapinskas.

Žvelgiant į ateitį, kai elektromobilių bus gerokai daugiau nei dabar, dažnai iškeliamas klausimas, ar pagaminamos elektros energijos užteks tiek jiems, tiek buitiniams naudotojams ir pramonei. A. Lapinskas ramina, kad įrenginėti atskiros infrastruktūros, kuri užtikrintų elektromobiliams reikalingos energijos gamybą, nereikės.

„Manau, kad pačios elektros energijos resursų tikrai užteks reikiamam elektromobilių įkrovimo stotelių skaičiui. Svarbu tinkamai valdyti elektros apkrovimo tinklą ir dabar tai prižiūri Lietuvos elektros skirstymo operatoriai – ESO ir „Lietuvos energija“. Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad sparčiai plečiasi atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimo galimybės, o tai leis energijos pagaminti dar šiek tiek daugiau“, – konstatuoja A. Lapinskas.

Vasarą bus pristatyta aplikacija, skirta elektromobilių vairuotojams

Elektromobilių vairuotojams labai svarbu žinoti, ar jų pasirinkta stotelė šiuo metu nėra užimta, kad nereikėtų ilgai laukti ir kelionė per daug neprailgtų. Ar yra sprendimas, kuris padėtų elektromobilio vairuotojui nepakliūti į tokią situaciją?

ESCO komercijos vadovas Marius Kairys sako, kad elektromobilių vairuotojams tai yra didelis iššūkis – neaišku, ar atvykę krauti automobilio su visiškai tuščiu akumuliatoriumi jie nepaklius į situaciją, kad reikės laukti ar įkrovimo stotelė apskritai neveiks.

„Tuomet jis tiesiog negalėtų pasikrauti automobilio. Šiuo metu „Energijos sprendimų centras“ vysto mobilią aplikaciją, kurioje bus galima matyti, ar stotelė veikia, ar ne, ar ji užimta, ar laisva, taip pat turės galimybę rezervuoti laiką, kada nori pasikrauti savo elektromobilio akumuliatorius“, – naujovę pristatė M. Kairys.

Ar šiuo patogumu galės pasinaudoti elektromobilių lenktynių dalyviai, pirmąjį gegužės penktadienį važiuojantys iš Vilniaus į Palangą?

„Visos stotelės turi komunikavimo prietaisus ir mūsų tikslas su savo aplikacija sujungti visas įkrovimo stoteles – tiek tas, kurias vystome patys, tiek ir trečiųjų pusių stoteles. Lenktynių metu, deja, ši aplikacija dar neveiks, nes turime didelių iššūkių dėl Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo ir tenka perkurti aplikaciją. Bet tikimės, kad birželio viduryje ar pabaigoje jau turėsime visiškai funkcionuojančią aplikaciją“, – apie netolimos ateities planus pasakoja M. Kairys.

Prasidėjus padangų keitimo sezonui transporto priemonių vairuotojai žiemines padangas keičia į vasarines. Kur dėti netinkamas naudojamas padangas ir kas su jomis nutinka vėliau? Kaip teigė V. Žygienė, dauguma panaudotų padangų iš Lietuvos išvežama į kitas šalis, tačiau dalis jų perdirbamos ar deginamos.

LRT.lt primena, kad vairuotojai nuo balandžio 10-osios nebegali važinėti su dygliuotomis žieminėmis padangomis (transporto priemonė bus laikoma techniškai netvarkinga ir tokiai transporto priemonei policininkai turi teisę panaikinti techninės apžiūros galiojimą). Draudikai primena, kad jų nepasikeitus negalios draudimas. Nors draudimo kompanija atlygins nuostolius nukentėjusiajam, vėliau šią sumą išsireikalaus iš kaltininko, važiavusio netinkamomis padangomis. Tuo metu servisai, keičiantys padangas, sako, kad padangų keitimo gali tekti laukti savaitę ir ilgiau.

V. Žygienė apgailestauja, kad vis dar galime pamatyti ir pakelėse bei pamiškėse besimėtančių padangų.

– Ką reikia žinoti vairuotojams: kaip paprasčiausiai ir lengviausiai atiduoti senas padangas, kad jos būtų tinkamai perdirbtos?

– Iš tiesų, padangų keitimo sezonas iš žieminių į vasarines prasideda nuo balandžio 1-osios. Vis dėlto, kadangi reikalavimai vasarinėms padangoms nėra tokie griežti kaip žieminėms, kiekvienas vairuotojas turėtų atsižvelgti į oro sąlygas.

Jei mes keičiame padangas autoservisuose, mes jas nemokamai ten galime ir palikti. Autoservisams draudžiama dėvėtas padangas atiduoti transporto priemonės savininkui. Kitas būdas – dėvėtas padangas atiduoti prekybininkams, jei pas juos perkame to paties tipo transporto priemonei tinkamas padangas. Prekybininkai taip pat privalo iš kliento nemokamai priimti nenaudojamas padangas, jei jos skirtos to paties tipo transporto priemonei ir jų atiduodama tiek, kiek perkama.

– O jei namuose yra likę anksčiau pirktų padangų likučių? Kaip galima kitu būdu atiduoti perdirbti?

– Iš gyventojų nemokamai padangas priima savivaldybėse esančios didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelės. Jos gali priimti iki 4 ar 5 padangų. Jei gyventojui kyla klausimų, kuri aikštelė gali priimti padangas arčiausiai, jis gali pasitikslinti tam skirtoje svetainėje atliekos.lt. Ten galima rasti, ir kur išsidėsčiusios savivaldybių aikštelės. Mūsų šalyje jų yra apie 100, taigi problemų, kur priduoti senas padangas, gyventojui neturėtų kilti.

– Anksčiau panaudotos padangos būdavo laikomos atvirose aikštelėse, turėjome ir didžiulių gaisrų. Ar perdirbti skirtos padangos yra išgabenamos?

– Taip, kol kas iš Lietuvos dauguma padangų išvežamos į kitas šalis, deginamos, tačiau Lietuvoje yra ir perdirbėjų, kurie perdirba padangas. Viena tokių – pernai veiklą pradėjusi „Ekologistika“. Šiemet ji planuoja perdirbti keletą tūkstančių tonų senų padangų.

– Visada bandoma suskaičiuoti, kiek į Lietuvą padangų įvežama, kiek vėliau surenkama. Ar didelis skirtumas? Koks nenaudojamų padangų likimas – jos yra netinkamai laikomos, iškeliauja į gamtą?

– Senų padangų, besimėtančių pakelėse, pamiškėse tikrai dar galime pamatyti. Surasti besimėtantį seną šaldytuvą būtų kur kas sunkiau. Padangų kiekis, atkeliaujantis į Lietuvą, iš tiesų yra labai didelis. Aplinkos apsaugos agentūra skaičiuoja, kad 2016 m. į vidaus rinką importuota per 25 tūkst. tonų padangų. Specialistų skaičiavimu, dar maždaug 10 tūkst. tonų padangų kasmet į Lietuvą atkeliauja su transporto priemonėmis.

Reikėtų nepamiršti, kad apie 5 tūkst. tonų padangų parduodama nelegaliai. Taigi kasmet importuojama apie 40 tūkst. tonų padangų.

– Kiek iš jų galėtų būti nesurinkta, tinkamai neperdirbta?

– Jei per metus surenkama daugiau kaip 20 tūkst. tonų padangų atliekų, galime skaičiuoti, kad dar maždaug 15 tūkst. tonų padangų likimas yra neaiškus – jos gali būti deginamos, sandėliuojamos netinkamose vietose ar pan.

„Mes esame suinteresuoti, kad žmonės žinotų, kur yra sektoriniai greičio matuokliai, ir kad tuose kelio ruožuose važiuotų saugiai, nes jie yra iš tiesų pavojingi“, – LRT RADIJO laidoje „112“ sakė Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) Intelektinių transporto sistemų skyriaus vedėjas Laurynas Ivinskis.

– Jau kelerius metus kalbama apie tai, kad keliuose veiks sektoriniai greičio matavimo prietaisai. Vieniems tai labai suprantama įranga, kitiems – gana sudėtinga ir dar nematyta, negirdėta šalies keliuose. Kas yra sektoriniai greičio matavimo prietaisai ir kuo jie skiriasi nuo tų stacionarių greičio matuoklių, kurie keliuose sumontuoti jau kelis dešimtmečius?

– Stacionarūs radarai yra skirti kontroliuoti greitį tam tikrame taške. Statistika rodo, kad jie veikia ruože iki kelių šimtų metrų, o sektoriniai greičio matuokliai skirti eismo arba greičio kontrolei ilgesniame kelio ruože. Jo pradžioje ir pabaigoje įrengtos kameros, kurios užfiksuoja transporto priemonės registracijos numerį bei greitį. Žinomas atstumas tarp kamerų, paskaičiuojamas greitis, tada pagal įveiktą transporto priemonių greitį įvertinama, ar yra pažeidimas, ar ne. Įranga veikia automatiškai, duomenys teikiami į sistemą.

– Vairuotojai išmokę gudrauti: sumažina greitį ten, kur įrengti stacionarūs greičio matuokliai, tas vietas visi puikiai žino savo įprastuose maršrutuose, o jei važiuoja toliau, gali susirasti informacijos. Su sektoriniais greičio matuokliais taip gudrauti nepavyks?

– Mūsų tikslas nėra apsisaugoti nuo gudraujančių. Norime, kad žmonės būtų sąmoningi. Yra pavojingi kelių ruožai, kuriuose reikia laikytis saugaus eismo. Tos vietos parinktos neatsitiktinai – ten, kur dėl viršyto greičio yra eismo įvykių, reikia įrengti sektorinius greičio matuoklius. Mes esame suinteresuoti, kad žmonės žinotų, kur jie yra, naudotųsi programėlėmis, pavyzdžiui, „Waze“, kurios įspėja apie greičio kontrolę ir kad tame kelio ruože važiuotų saugiai, nes jis yra iš tiesų pavojingas.

Tos vietos parinktos neatsitiktinai – ten, kur dėl viršyto greičio yra eismo įvykių, reikia įrengti sektorinius greičio matuoklius.

– Tikslas nėra surinkti kiek įmanoma daugiau baudų, nubausti vos ne kas trečią vairuotoją, bandantį viršyti leistiną greitį?

– Taip, tikslas – užtikrinti eismo saugumą ir kad visi važiuotų maksimaliu leistinu greičiu.

– Tačiau buvo tokių svarstymų, kad reikėtų neskelbti vietų, kur sumontuota tokia įranga?

– Tą atsitiktinę kontrolę vis dar vykdo Kelių policija, o tas vietas, kur įrengta stacionari įranga, galima rasti ir internete – net ir LAKD yra padariusi žemėlapius, juos pateikusi žiniasklaidai ir paviešinusi savo svetainėje. Šiuo metu ta informacija yra vieša ir prieinama.

– Atrodo, nuo rugsėjo mėnesio sektoriniai greičio matuokliai veikia bandomuoju režimu, tam tikrus duomenis gaunate. Vertinant gruodžio mėnesio duomenis, ten, kur greitis ribojamas iki 90 km/val., buvo fiksuoti maždaug 3 tūkst. automobilių, kurie važiavo greičiau nei 130 km/val. kelyje tarp Marijampolės ir Kybartų, taip pat – tarp Panevėžio ir Šiaulių. Ką tai sako? Turbūt pradėjus fiksuoti pažeidėjus ir išrašant baudas už KET pažeidimus bus didžiulis efektas?

– Vien [informacijos] viešinimas žiniasklaidoje duoda rezultatų. Iš bendradarbiavimo su policija patirties žinome, kad, pavyzdžiui, kelyje „Via Baltica“, kur policija įrengė pirmąjį sektorinį greičio ruožą ir apie tai paskelbė žiniasklaidoje, greičio pažeidimų skaičius gerokai sumažėjo. Kai pažeidėjai gaus pirmąsias baudas, efektas bus dar didesnis.

– Ko dabar trūksta, kad sektoriniai greičio matuokliai pradėtų veikti taip, kaip numatyta?

– Paskutinis žingsnis, kurį šiuo metu vykdome, yra metrologinio įteisinimo darbai, planuojama, kad iki birželio mėnesio jie turėtų būti baigti, sistema visiškai veiks ir galėsime bausti.

Pati sistema sukurta praėjusių metų pabaigoje, šiuo metu vykdomi testavimai, sistemos konfigūravimas. Aišku, visi norėjome, kad darbai būtų atlikti anksčiau, bet reali situacija tokia, kokia yra. Planuojama, kad daugiau sutrikimų nebus ir birželį sistema jau veiks.

– Ar dažnai žmonės skęsta tiek mūsų šalyje, tiek pasaulyje?

– Tai labai didelė problema visame pasaulyje. 1–19 metų vaikų nuskęsta labai daug, tai trečia vaikų mirtingumo pasaulyje priežastis. Kasmet pasaulyje nuskęsta apie 372 tūkst. žmonių. Lietuvoje pernai nuskendo 146 žmonės: 109 vyrai, 9 vaikai (iš jų 8 berniukai). Nors šis skaičius per pastarąjį dešimtmetį stipriai sumažėjo, bet džiaugtis negalime, nes kiekviena mirtis yra didelė tragedija tiek šeimai, tiek visai šaliai. Statistikos pagerėjimas nereiškia, kad viskas padaryta, – prevencija, tokia pati ar geresnė, turi būti nuolatinė.

Dažniausiai skęstama natūraliuose vandens telkiniuose, taip pat – įkritus į vandens telkinius: neaptvertus baseinus, šulinius (juose labai dažnai paskęsta mažamečiai). Nors pasaulyje didžiausią skendimų rizikos grupę sudaro vaikai, Lietuvoje dažniausiai skęsta jauni darbingi vyrai (kasmet – 3–5 kartus daugiau nei moterų). Vaikų grupėje taip pat dažnai skęsta berniukai.

Vienas svarbiausių skendimo rizikos veiksnių mūsų šalyje yra alkoholio vartojimas prie vandens telkinių. Dėl karščio alkoholio poveikis sustiprėja, todėl apsvaigę asmenys linkę elgtis rizikingai, tampa mažiau dėmesingi prižiūrėdami vaikus. Pagrindinės vaikų skendimo priežastys – nemokėjimas plaukti, lengvas priėjimas prie vandens ir priežiūros trūkumas, todėl tėvai neturėtų nuleisti akių nuo vaikų nė minutei, sudaryti saugią aplinką ir mokyti plaukti.

– Apklausos rodo, kad vos penktadalis žmonių moka plaukti – sugeba nuplaukti 400 metrų ar išbūti vandens paviršiuje apie pusvalandį.

– Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2008 m. priėmė nutarimą dėl Vaikų mokymo plaukti bendrojo lavinimo mokyklose programos. Jos tikslas – kuo daugiau šalies mokinių išmokyti plaukti ir saugiau elgtis vandenyje ir prie vandens. Programa buvo vykdoma 2008–2015 m. ir toliau pratęsta. Tačiau susiduriama su daugybe problemų: šalyje tik 33 baseinai, problema į juos nuvežti vaikus, vežant į baseiną, prarandama dalis pamokų. Vaikus mokyti plaukti gali ir patys tėvai tiek atvirame vandens telkinyje, tiek baseine.

– Kas dar šiek tiek sumažintų žūčių skaičių?

– Yra daug prevencijos priemonių, kurios sumažintų žūčių skaičių. Visų pirma, izoliavimas nuo pavojaus šaltinio (aptverti namų teritorijoje esančius baseinus, tvenkinius, griovius). Taip pat – nuolatinė vaikų priežiūra, mokymas plaukti ar bent jau išsilaikyti vandens paviršiuje. Trečia – saugios ir gelbėtojų prižiūrimos maudymosi vietos.

Labai svarbu visuomenę mokyti teikti pirmąją pagalbą, nes pirmos kelios minutės, ištraukus žmogų iš vandens, labai svarbios, kol atvyksta medikai. Be jokios abejonės, svarbi ir operatyvi gelbėjimo paslaugas teikiančių institucijų (priešgaisrinės apsaugos gelbėtojų, medikų) veikla.

– Maudytis ten, kur dirba gelbėtojai arba bent jau yra daugiau žmonių, visada bus saugiau nei nuošaliame vandens telkinyje?

– Žinoma. Nepatartina maudytis nežinomose nuošaliose vietose, kur nežinoma, koks yra dugnas. Ypač pavojinga šokinėti į vandenį nežinomoje vietoje, nes, net išlikus gyvam, galima patirti traumą ir likti neįgaliam visą gyvenimą. Pavojinga maudytis perkaitus saulėje ir apsvaigus nuo alkoholio.

– Ką reikėtų daryti pamačius skęstantį žmogų?

– Pirmiausia norėčiau priminti, kaip pastebėti skęstantį žmogų, nes, vos pradėjus skęsti, mažas vandens kiekis, patekęs į kvėpavimo takus, sukelia jų spazmą. Tada žmogus negali nei įkvėpti, nei šauktis pagalbos, todėl skęsta tyliai. Nuo kranto pastebėjus žmogų, kuris įtartinai šokinėja vandens paviršiuje bandydamas įkvėpti, dažnai jam būna ant akių užkritę plaukai, jis springsta, reikia skubiai bandyti gelbėti.

Net jei žmogus pats nemoka plaukti, pagalbą galima suteikti nuo kranto – netgi nerekomenduojama lipti į vandenį, jei nesi pasiruošęs plaukti iki skęstančiojo. Nuo kranto pagalbą galima suteikti įvairiais būdais: mesti virvę su plūduru, ištiesti šaką. Taip pat – priplaukti valtimi prie skęstančiojo ir paduoti ranką. Be abejo, reikia nepamiršti kuo greičiau paskambinti ir iškviesti profesionalius gelbėtojus.

Pernai dėl netvarkingų dokumentų keliones pasienyje teko atidėti 58 nepilnamečiams, net 55 iš jų į užsienį vyko lėktuvų reisais.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos Prevencijos skyriaus vyriausiasis specialistas Rokas Pukinskas pabrėžia, kad nepilnamečių tėvai, kurie planuoja keliones į užsienį, pirmiausia turėtų atkreipti dėmesį, į kokią valstybę vykstama, t. y. ar ji priklauso Šengeno erdvei, ar ne.

„Jei nepilnametis vienas vyksta į šalį, kuri nepriklauso Šengeno erdvei, reikia pasirūpinti vieno iš tėvų sutikimu. Anksčiau tvarka buvo griežtesnė – reikėjo abiejų tėvų sutikimo. Be to, jei nepilnametis vyksta su asmeniu, kuris nėra teisėtas jo globėjas, taip pat reikia bent vieno iš tėvų sutikimo laikinai išvykti į užsienį“, – primena R. Pukinskas.

Taip pat, priduria jis, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad yra valstybių, kurios priklauso Europos Sąjungai, bet nesivadovauja Šengeno teisynu ir kontrolė ten vykdoma visiškai kitaip.

„Tarp tokių valstybių yra ir Jungtinė Karalystė bei Airija, kurios netaiko Šengeno teisyno nuostatų pasienio kontrolei, – sako R. Pukinskas. – Jei nepilnametis į šias šalis tiesioginiu reisu vyksta vienas,  jis pasieniečiams privalo pateikti bent vieno iš tėvų sutikimą – tik tada jis bus išleistas į užsienį.“

Valstybės sienos apsaugos tarnybos atstovo teigimu, šiemet tokių atvejų, kai nepilnamečių kelionės pasienyje nutrūkdavo, jau buvo 11. „Mūsų tarnyba stengiasi apie tai informuoti, teikiamos konsultacijos telefonu. Pastebime, kad tokių atvejų mažėja, nes pamename laikus, kai į užsienį nepilnamečiai nebuvo išleidžiami šimtais“, – kalba R. Pukinskas.

Anot jos, Lietuvoje valstybinės institucijos kol kas nedaug dėmesio skiria vaikų dingimo problemai. Tačiau Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vedėjas Ramūnas Matonis nesutinka su tokiu požiūriu ir teigia, kad policijai pavyksta surasti per 90 proc. dingusių vaikų.

Skiriama per mažai dėmesio

Gegužės 25-ąją minima Tarptautinė dingusių vaikų diena. Jos tikslas – ne tik užjausti tuos, kurių vaikai dingo be žinios, bet ir skatinti ieškoti būdų, kaip užkirsti kelią šioms nelaimėms. „Gelbėkit vaikus“ vadovė R. Dičpetrienė tikina pasigendanti informacijos apie priemones, kurių imamasi ieškant be žinios dingusių vaikų, ir mano, kad šiai problemai Lietuvoje kol kas skiriama per mažai dėmesio.

„Paplitusi nuomonė, kad tai liečia tik tam tikrus vaikus, bet ne mūsų vaikus. Mano supratimu, per mažai kalbama ir visuomenė per mažai informuojama apie tai, kaip ir kodėl dingsta vaikai bei į kokias pinkles jie gali pakliūti“, – teigia organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovė.

Pasak jos, Europos sąjungoje (ES) kasmet dingsta maždaug 250 tūkst. vaikų, o Lietuvos statistika nėra tiksli, tačiau skaičiuojama, kad per metus šalyje dingsta daugiau nei tūkstantis žmonių. Maždaug pusė jų – nepilnamečiai. Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovė teigia, kad kitose ES šalyse visuomenė geriau informuojama apie vaikų dingimo atvejus.

„Pavyzdžiui, jei Briuselyje dingsta vaikas, netgi taksistai gauna pranešimą, kad dingo toks ir toks, taip ir taip apsirengęs vaikas. Iškart įtraukiama daug organizacijų – nuo taksi iki policijos bei socialinių darbuotojų – kad būtų dedamos visos pastangos kuo greičiau išgelbėti vaiką, – sako R. Dičpetrienė. – Tai reagavimas čia ir dabar, vadinamosios karštos minutės, kai dar galima išgelbėti vaiką, kad jis tiesiog  nepradingtų.“

Pasak R. Dičpetrienės, su vaikų dingimo problema Lietuvoje kovoja nevyriausybinės organizacijos. Pavyzdžiui, pagalbą dingusių vaikų šeimoms teikia Lietuvos „Caritas“, Dingusių žmonių šeimų paramos centras, o jos vadovaujama organizacija „Gelbėkit vaikus“ vykdo prekybos žmonėmis prevenciją. Vis dėlto, mano ji, Lietuvoje trūksta šioje srityje dirbančių nevyriausybinių organizacijų.

„Žinoma, dar trūksta ir valstybinių institucijų, ministerijų indėlio sprendžiant šią skaudžią problemą. Vaikų ieško policija, dar – vaiko teisių specialistai, socialiniai darbuotojai. O daugiau mes galime atsiremti tik į atskirus žmones ir jų geranoriškumą“, – teigia organizacijos „Gelbėkit vaikus“ direktorė.

Dauguma dingusių vaikų atsiranda

Pasak Policijos departamento atstovo R. Matonio, policija aktyviai ir sėkmingai dirba ieškodama dingusių vaikų. Policijos atstovas tikina apie vaikų dingimo statistiką sprendžiantis iš pradėtų bylų skaičiaus: „Apie dingusių vaikų skaičių galiu spręsti iš to, kiek pradėta ikiteisminių tyrimų dėl dingusių žmonių. Pernai ieškota daugiau nei 3,5 tūkst. žmonių, iš jų – 2 113 vaikų. Per 90 proc. jų buvo surasta [...], – sako R. Matonis. – Atkreipčiau dėmesį, kad vaikų, kurie ieškomi ilgiau nei dvejus metus, šiuo metu yra devyni. Kiti ieškomi vaikai, maždaug 95 proc., surandami per pirmąsias dienas.“

Anot departamento atstovo, dingusių vaikų skaičius atrodo toks labai didelis, nes kai kurie vaikai dingsta kelis ar net keliolika kartų per metus – pavyzdžiui, iš vaikų namų pabėgę auklėtiniai po kelių dienų surandami arba patys sugrįžta.

Beje, priduria R. Matonis, duomenys apie dingusius žmones pateikiami Informatikos ir ryšių departamento interneto svetainėje, tad juos kiekvienas norintis nesunkiai gali rasti. Taip pat, jo teigimu, policija skiria pakankamai dėmesio prekybos žmonėmis problemai.

„Pernai buvo 27 registruoti ikiteisminiai tyrimai dėl prekybos žmonėmis, kuriose nukentėjusiais pripažinta 17 vaikų. Vyksta tyrimai. Kalbėti apie tūkstančius ar šimtus tokių atvejų nesąžininga, – teigia R. Matonis. – Girdėjau atvejį, kai mokykloje po nepilnametės vilnietės dingimo mokytojai gąsdino vaikus, kad Vilniuje siaučia maniakas, kuris grobia vaikus ir veža juos į užsienį. Taip daryti negalima, nes vaikai labai jautriai reaguoja, išsigąsta. Galiu drąsiai pasakyti, kad tokių dalykų nėra, ir policija pakankamai dėmesio skiria šiai problemai.“

Pasak R. Matonio, šiuo metu vyksta tyrimas dėl prieš dvi savaites dingusios šešiolikmetės moksleivės Ugnės Rukuižaitės. Policijos atstovas teigia, kad kol kas nėra duomenų apie merginos buvimo vietą, o pagrindinė tyrimo versija – kad mergina išėjo iš namų susipykusi su artimaisiais.

R. Matonis laikosi nevienareikšmiško požiūrio apie kai kuriose ES šalyse įdiegtą visuomenės informavimo sistemą „Alert“. Pasak jo, šiuo metu Lietuvoje veikia gana efektyvi informavimo apie dingusius žmones sistema, ir tyrėjai, matydami poreikį apie tokius atvejus informuoti visuomenę, gali tai padaryti labai greitai.

„Būnakelis atvejai per dieną, kai dingsta žmonės. Jei informacijos srautai bus labai dideli ir kasdien bus pranešama apie žmonių dingimo atvejus,  tie pranešimai dings informacijos sraute, o žmonės nebesusigaudys, kurio asmens ieškoma. [...] Čia iš esmės yra valstybės apsisprendimo reikalas, – teigia R. Matonis. – Jei valstybės nuspręs, policija jungsis prie tos sistemos. Jei sprendimas bus kitoks, darysime viską taip, kaip darome dabar. Jei yra poreikis, visuomenę visada informuojame ir sulaukiame pagalbos.“

LRT RADIJAS primena, kad Lietuvoje jau daugiau nei dvejus metus veikia tarptautinė karštoji pagalbos linija. Paskambinusiems nemokamu numeriu 116 000 suteikiama psichologinė, emocinė ir kitokia pagalba. Pranešimai apie dingusius vaikus visa parą priimami tiek karštąja linija, tiek bendruoju pagalbos telefonu.

Migrantai turi žinoti, kad nelegalūs būdai patekti į Europos Sąjungą nebus toleruojami, tad ekonominiai migrantai bus grąžinami į Turkiją, o už tai tiek pat tikrųjų pabėgėlių priims ES, LRT RADIJUI sako Vidaus reikalų ministro patarėjas Arnoldas Pikžirnis. „Daugiausia mūsų pareigūnai" vykdys konvojavimo funkciją, kuriai reikia itin daug resursų. Iš esmės jie vykdys nelegalių asmenų grąžinimo į Turkiją procedūrą saugiu būdu – sausumos keliais“, – kalba VRM atstovas.

– Europos Vadovų Tarybos posėdyje ES ir Turkija susitarė dėl nelegalios migracijos srautų valdymo priemonių: susitarta, kad naujai atvykstantys nelegalūs migrantai bus grąžinami į Turkiją, o kartu bus pradėta įgyvendinti sistema „vienas už vieną“, pagal kurią už kiekvieną iš Graikijos salų į Turkiją grąžintą nelegaliai į ES patekusį asmenį į ES bus perkeliamas siras iš Turkijos. Esą tai skatins Sirijos pabėgėlius nesirinkti nelegalių rizikingų kelių ir garantuos jų teisėtą atvykimą į ES. Lietuva, įvertinusi agentūrų kvietimus, nusprendė skirti 25 pareigūnus – po 10 Lietuvos policijos ir Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų bei 5 Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnus. Paaiškinkite plačiau, kokia yra sistema „vienas už vieną“?

– Esminis signalas, kurį turime pasiųsti migrantams, kurie įvairiausiais būdais pasiekia ES, yra tas, kad nelegalūs būdai patekti į ES nebus toleruojami, o mes siūlome kitą kelią, kuris remiasi žmoniškumo principais, – po visų patikrų iš Turkijos į ES priimsime tuos, kuriems iš tikrųjų tos pagalbos reikia, t. y. tikruosius pabėgėlius. Taigi kiekvienas migrantas, kuris nelegaliais būdais pasiekė ES teritoriją (šiuo atveju Graikiją), bus automatiškai perkeliamas į Turkiją.

Kol kas numatyta, kad tai užtruks iki dviejų savaičių. [...] Ir tada, jau vykdant perkėlimo procedūrą, iš Turkijos būtų perkeliami asmenys, kuriems reikia tarptautinės apsaugos, t. y. karo pabėgėliai iš Sirijos. Vienas esminių dalykų, kodėl ES tai buvo priimtinas principas, tas, kad mes taip išlaikome savo principus padėti tiems, kuriems reikia pagalbos, ir taip atskiriame tikruosius pabėgėlius nuo ekonominių migrantų.

– Šiai priemonei įgyvendinti prašoma 1,5 tūkst. pareigūnų, 50 grąžinimo ekspertų bei 400 prieglobsčio specialistų. Kaip prisidės Lietuva, ar turime tokių specialistų?

– Tai – mūsų policijos, Sienos apsaugos tarnybos ir Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai. Daugiausia jie vykdys konvojavimo funkciją, kuriai reikia itin daug resursų. Iš esmės jie vykdys nelegalių asmenų grąžinimo į Turkiją procedūrą saugiu būdu – sausumos keliais. [...] Manau, žiūrint į kaimynines valstybes, mes nemenkai prisidedame ir parodome solidarumą.

– Pasieniečiai jau dalyvavo panašioje misijoje. Ar jų darbas pasiteisino?

– Labai svarbu ir išlaikyti europinį solidarumą, ir pareigūnams sveika pamatyti, kokia ten situacija. Misija Slovėnijoje, kuri baigsis balandžio mėnesio pradžioje, parodė, kad tuos srautus valdant reikia visos ES valstybių pastangų. Tai labai atitinka mūsų principą, kurį mes nuolat kartojame ES, kad už valstybių ir ES išorinių sienų saugumą atsakingos ne tik tos valstybės, kurios turi išorines sienas, bet apskritai visos ES valstybės.

– Tie 25 pareigūnai jau turbūt yra parinkti? Kaip jiems bus atlyginta?

– Visų pirma finansavimas yra iš agentūros „Frontex“ lėšų. Taip pat jiems bus mokamas atlyginimas iš valstybės lėšų, kaip ir dirbant čia.

– Kada jie iškeliaus?

– Dabar mes laukiame galutinio patvirtinimo iš „Frontex“. Jie gali išvykti jau rytoj, bet reikia sulaukti detalaus „Frontex“ operacinio plano. Procesai šiek tiek užtruko, bet turėtume tai žinoti iki Velykų.

Ant ledo lipti reikėtų tik įsitikinus jo storiu, o įlūžus svarbiausia nepulti į paniką, LRT RADIJUI sako Sveikatos mokymų ir ligų prevencijos centro Neinfekcinių ligų profilaktikos skyriaus visuomenės sveikatos administratorė Evelina Voitonis. Jos teigimu, pamačius įlūžusį žmogų taip pat reikėtų išlikti ramiems ir nepulti ant ledo jo gelbėti.

– Kas dažniausiai lipa ant ledo? Dažnai kalbame, kad tai žvejai, bet turbūt ne tik žvejai nori papramogauti, pabūti gamtoje, pasivaikščioti užšalusiais vandens telkiniais.

– Be poledinės žūklės mėgėjų, ant užšalusių ežerų, upių, tvenkinių, marių lipa ir smalsuoliai, aktyvių pramogų išsiilgę vaikai ir suaugusieji, kurie su savimi tempiasi ir rogutes, pasiima pačiūžas. Reikia žinoti, kad ledas gali būti klastingas ir pavojingas, todėl lipant ant jo reikia būti ypač budriems ir atsargiems.

– Poledinės žūklės žvejai mėgėjai turi nemažą patirtį. Beveik visi įprato, kad reikia turėti gelbėjimosi priemonių, kurios privalomos, esant ant ledo. Būtina turėti du lanksčia jungtimi sujungtus smaigus, kurie padeda išsigelbėti įlūžus, tačiau žvejai turbūt pasirenka ir ankstyvą rytą, ir užsibūna, kai jau sutemsta. Kokie didžiausi pavojai slypi žvejams?

– Žmonės neturėtų eiti ant ledo po vieną. Ypač to nerekomenduojama daryti tamsiu paros metu ir esant netvirtam ledui. Reikia žinoti, kad pavieniams žmonėms eiti ant ledo saugu tik šviesiuoju paros metu, kai ledo storis yra didesnis kaip 7 cm. Įvairioje literatūroje rašoma, kad ledas turi būti ir bent 10 cm storio. Kad jis išlaikytų didesnę grupę žmonių, ledas turi būti ne plonesnis kaip 12 cm.

Ledo storį galima išmatuoti išgręžus skylę lede žvejybiniu grąžtu arba prakirtus kirtikliu. Taip pat informaciją apie pagrindinių ežerų ledo storį galima rasti žvejams skirtuose interneto puslapiuose. Svarbu paminėti, kad ledas nėra visur vienodas – kai kuriose vietose, pavyzdžiui, ten kur įšąla medžiai, medžių šakos, krūmai, nendrės, arčiau kranto ledas būna plonesnis.

– Ką sako statistika? Ar daug žmonių vis dėlto skęsta būtent šaltuoju metų laiku?

– Pagal Higienos instituto duomenis, ne maudymosi sezono metu, t. y. nuo 2015 m. sausio iki birželio mėn., Lietuvoje nuskendo 40 žmonių. Dar 10 žmonių – spalį. Dalis jų – įlūžus ledui. Tikslių duomenų, kiek žmonių įlūžo, neturime. Reikia būti ypač budriems.

– Jeigu taip nutiko, kad įlūžome, turbūt dar yra būdų išsigelbėti? Kaip reikėtų elgtis?

– Pirmiausia reikia nepasiduoti panikai ir karštligiškai nesikabinti už ledo krašto, nes jis trapus, plonas. Taip judėdami, bandydami išsikapstyti, prarasite jėgas. Reikėtų bandyti  „užplaukti“ ant ledo, kai kūnas laikosi ant vandens paviršiaus ir artėti prie tvirtesnio ledo.

Jau pasiekus tvirtą ledą, plačiai išskėstomis rankomis ir krūtine reikėtų bandyti užsiropšti ant jo ir dėti kojas vieną po kitos. Jeigu tai padaryti trukdo sunkūs batai, galima juos nusiauti, tačiau drabužių geriausia nenusivilkti – kad ir šlapi, jie saugo nuo ledinio vandens, ledo.

Jeigu pavyko užsiropšti ant ledo, reikia kūno svorį pasiskirstyti kuo plačiau ir jokiu būdu nesistoti ant ledo, kol nepasiekėte kranto. Reikia šliaužti į krantą per tą pusę, iš kurios atėjote. Jeigu ant ledo užsiropšti nepavyksta, būtina kviesti pagalbą.

– Suteikti pagalbą taip pat reikia mokėti, kad gelbėtojas neįlūžtų ir neįvyktų dar didesnė nelaimė. Kokie svarbiausi patarimai, pastebėjus įlūžusį, skęstantį žmogų?

– Jeigu pamatote skęstantį žmogų, pirmiausia reiki įvertinti situaciją ir nebėgti stačia galva gelbėti įlūžusiojo. Toje vietoje ledas plonesnis, todėl negalima rizikuoti savo gyvybe. Pirmiausia skęstančiam žmogui reikėtų sušukti, kad jį matote ir skubate į pagalbą. Taip žmogus nusiramins.

Po to reikėtų pakviesti pagalbos. Galbūt kažkas iš šalia esančių žmonių galėtų pagelbėti. Jeigu esate vienas, pirmiausia būtina skambinti numeriu 112 ir trumpai papasakoti, kas įvyko. Negalima artintis prie žmogaus arčiau kaip 10 m atstumu, duoti skęstančiam rankos, nes savo svoriu galite įlaužti ledą.

– Kaip susirasti pagalbinių priemonių, kurios galėtų padėti?

– Tos priemonės gali būti įvairios, pavyzdžiui, su savimi turimos slidės, slidžių lazdos ar šalia gulinti šaka. Taip pat galima numesti virvę su mazgu ar tvirtai surištus šalikus, drabužius.

– Nusivilkta striukė taip pat gali atstoti virvę?

– Taip. Jeigu yra keli gelbėtojai, jie visi gali atsigulti ant ledo, tvirtai suimti vienas kitą už kojų ir sudaryti gyvą grandinę iki eketės. Tai taip pat galėtų pagelbėti.

– Laikas, kurį galima išbūti vandenyje, kol neištinka hipotermija, skaičiuojamas minutėmis. Ką reikėtų pirmiausia padaryti, ištraukus žmogų iš ledinio vandens? Kaip jį sušildyti?

– Kai žmogų jau ištraukėte į paviršių, patikrinkite kvėpavimą, pulsą. Jeigu reikia, būtina pradėti gaivinimą. Atsižvelgiant į situaciją, reikėtų kviesti greitąją pagalbą. Jeigu, pavyzdžiui, nemokate gaivinti, nežinote, kaip elgtis arba žmogus netekęs sąmonės, būtina kviesti greitąją pagalbą numeriu 112.

Jeigu yra galimybė, būtina nugabenti nukentėjusįjį į šiltą patalpą. Joje reikėtų nuimti sušlapusius drabužius ir juos pakeisti šiltais, apkloti. Jeigu žmogus sąmoningas, reikėtų duoti šiltų gėrimų, sriubos. Jokiu būdu nukentėjusiajam negalima duoti alkoholio ir trinti jo odos.

Jeigu žmogus ištiktas hipotermijos, reikėtų dėti šiltus kompresus ant nukentėjusiojo krūtinės, kaklo, galvos ir kirkšnių. Jeigu yra galimybė, žmogų reikia paguldyti į vonią, kurios temperatūra – 20 laipsnių. Po kokių 10–30 minučių temperatūrą reikėtų kelti iki 37 °C.