Šį terminą tokia reikšme pirmasis pavartojo amerikiečių mokslinės fantastikos kūrėjas Neilas R. Jonesas apsakyme „Mirties galvos meteoras“.

Sovietų Sąjunga skraidindama pirmąjį žmogų į kosmosą pasirinko jį vadinti kosmonautu – iš graikų kosmos (visata). Dabar taip vadinami Rusijos parengti skrydžių į kosmosą dalyviai.

Nuo 2003 m., kai Kinija į kosmosą pirmąkart pasiuntė savo atstovą, ėmė populiarėti ir terminas taikonautas iš kinų taikung (kosmosas).

Be šių pasaulyje paplitusių pavadinimų, yra keletas retesnių. Prancūzai savo tautybės žmones, skrendančius į kosmosą, pavadina ir spasijonautais – iš lotyniško spacium (erdvė).

Malaizija į kosmosą siunčia ankasavan – iš sanskrito akaša (erdvė). O Indija tikisi į kosmosą iškelti kelis vjomanautus – iš sanskrito vjoman (dangus).

Metų žodį ir posakį renka ne tik Lietuva

Latvija tai daro jau 15 metų. 2017 m. metų žodžiais čia paskelbti straumet / straumešana, reiškiantys interneto transliaciją, o metų posakiu išrinkta sveikatos apsaugos ministrės Andos Čakšos frazė „Geriausia gimdyti Latvijoje“.

Metų žodį kasmet skelbia ir Japonija. 2017 m. nugalėtojas – žodis sontaku, susijęs su politiniu skandalu, į kurį buvo įsipainiojęs ir šalies premjeras.

Norvegijos kalbos taryba metų žodžiu paskelbė žodžių junginį folske nyheter – netikros naujienos. Ispanijoje nugalėjo terminas aporofobija, reiškiantis vargšų nepripažinimą ir baimę.

O žymusis Oksfordo anglų kalbos žodynas metų žodžiu išrinko žodį youthquake, reiškiantį politinį jaunosios kartos politinį prabudimą, susijusį su rinkimais. Šis žodynas išrinko ir vaikų metų žodį. Tai žodis trump, vaikų įvairiomis reikšmėmis vartotas ir kaip daiktavardis a trump, ir kaip pavardė Trump, ir kaip veiksmažodis trumped, trumping.

Kokia buvo A. Šabaniausko karjeros pradžia

Lietuvos estrados pirmtako, Kauno restoranų „Metropolis“ ir „Versalis“ programų atlikėjo Antano Šabaniausko kelias į muzikos pasaulį prasidėjo Jurbarko katalikų bažnyčioje, pas vargonininką Joną Pocių.

Mažąjį Antanuką motina augino viena, todėl išleisti jį į mokslus neturėjo lėšų. Laimė, JAV gyvenusi motinos sesuo suteikė materialinę paramą. Su motinos ir tetos pagalba A. Šabaniauskas išvyko mokytis Italijon, ten sėkmingai įstojo į Saleziečių kongregacijos katalikų vienuolyną Estės mieste.

Po dvejų metų persikėlė į Veroną. Čia giedojo katedros chore, mokėsi solinio dainavimo pas garsų pedagogą D. Andželinį.

1927 m. grįžo atgal į Lietuvą. Plaukdamas laivu iš Jurbarko į Kauną, A. Šabaniauskas uždainavo „Tykiai, tykiai Nemunėlis teka“. Tame pačiame laive jį išgirdo tuometinis Kauno valstybės teatro režisierius Borisas Dauguvietis ir pakvietė dainuoti į šio teatro chorą. Tokia buvo dainininko karjeros pradžia.

Kokio romano atsiradimą netiesiogiai lėmė klimato sąlygos

„Frankenšteinas arba Šiuolaikinis Prometėjas“ yra tituluojamas vienu pirmųjų mokslinės fantastikos romanu, taip pat – vienu pirmųjų siaubo romanu. Jo autorė Mary Shelley su kompanija (kurioje buvo jos vyras, poetas Percy Bysshe Shelley, lordas George`as Byronas, jo gydytojas Johnas Polidori), 1816 m. vasarą nuobodžiavo viloje prie Ženevos ežero.

Ši vasara buvo šalta, lietinga bei audringa ir istorijoje pelnė „metų be vasaros“ vardą.  Pagrindine tokių orų priežastimi šiandien laikomas 1815 m. balandį mėnesį Ramiojo vandenyno saloje Sumbava išsiveržęs Tamboros ugnikalnis.

Taigi kompanija skaitė siaubo istorijas ir tada nusprendė surengti varžybas. Kiekvienas turėjo parašyti savo siaubo istoriją. Taip M. Shelley, kuriai tuo metu buvo 19 metų, parašė „Frankenšteiną“, o J. Polidori parašė ir vėliau išleido romaną „Vampyras“, kuris laikomas pirmuoju literatūriniu pasakojimu apie vampyrus. G. Byrono ir P. B. Shelley tekstai liko fragmentai.

1818 m. „Frankenšteinas arba Šiuolaikinis Prometėjas“ buvo publikuotas anonimiškai, nors autorės tapatybė niekam nebuvo paslaptis. 1823 šis romanas paskelbtas jau pasirašytas M. Shelley vardu. Per 200 metų šis romanas sulaukė daugybės interpretacijų, pastatymų scenoje ir ekranizacijų. Romano keliamos žmogaus proto, mokslininkų atsakomybės problemos aktualios iki šiol, jis skaitomas psichoanalitiniais, feministiniais ir kitais aspektais.

1880 m. žurnale „Nature“ H. Fauldas išspausdino publikaciją, kurioje dalijosi įžvalgomis, kaip pirštų antspaudai galėtų padėti gaudant nusikaltėlius ir kaip jų pirštų antspaudus būtų galima atpažinti panaudojus rašalą.

Grįžęs į Europą, H. Fauldas ne vienus metus bandė įtikinti policijos pareigūnus pasitelkti pirštų antspaudų atpažinimo metodą kriminalistikoje, bet visi mėginimai buvo nesėkmingi – niekas šio pasiūlymo nevertino rimtai. H. Fauldas mirė taip ir nesulaukęs pripažinimo.

Tačiau jo bičiulis, žymusis gamtininkas Charlesas Darwinas paskatino savo pusbrolį Francisą Galtoną ir toliau tyrinėti šią temą. Kur kas nuoseklesnė ir svariais įrodymais paremta F. Galtono studija galų gale įtikino kriminalistus, kad pirštų antspaudai gali praversti ieškant įstatymo pažeidėjų.

Seniausia rasta tatuiruotė puikavosi ant lede sušalusio žmogaus kūno, rasto pietų Europoje. Tatuiruotos dėmelės ant jo nugaros ir kelio sąnarių žymėjo kaip tik tas vietas, kurios labiausiai nukenčia nuo fizinės įtampos. Dėl to manoma, kad tatuiruotės darytos siekiant sumažinti sąnarių skausmą.

O senovės Egipte tikėta, kad tatuiruotės yra vaisingumo simbolis bei sėkmingo nėštumo garantas – moterys taškiniais piešiniais margino viršutinę liemens dalį, pilvą ir šlaunis.

Dar prieš Kolumbui pasiekiant Ameriką, čia gyvenantys vyrai bei moterys susikurdavo stilizuotus priešinius ant liemens, galūnių ir veido kaip aukštos visuomeninės padėties ženklus.

Tatuiruotės įgavo neigiamą atspalvį plintant krikščionybei. Manyta, kad tokie ilgalaikiai piešiniai ant kūno sudarko tobulą Dievo atvaizdą, tad Romos imperatorius Konstantinas jas uždraudė. Galbūt dėl šios priežasties ir dėl to, kad Chinų dinastijos laikais Kinijoje buvo tatuiruojami tik kaliniai, tatuiruotė ir šiandien yra ne visada teigiamai vertinamas kūno puošybos elementas.

Platinami ne kaip knygos

Niekur kitur, išskyrus Rusiją, žurnalai neturėjo tokios visuotinės reikšmės ir įtakos, palyginti su knygomis ir laikraščiais. Būtent žurnaluose rašytojai skelbdavo savo kūrinius, šitaip palaipsniui garsindami savo vardą ir užsidirbdami: honorarai už publikacijas žurnale buvo kone dešimt kartų didesni negu gaunami už knygas.

Jei kūrinys būdavo iš karto išleidžiamas kaip knyga, tai greičiausiai reiškė, kad jis nevertas dėmesio arba, kaip autoritetingai tuo laiku teigta, buvo „išbrokuotas visų periodinių leidinių“. Leidybos reikalus gerai išmanęs poetas, kritikas, redaktorius Piotras Pletniovas 1846 m. rašė: „Mūsų epochos publika skaito išskirtinai tik žurnalus“, ir ši tendencija ilgainiui tik stiprėjo.

Žurnalai ėmė viršų prieš knygas ir dėl geografinės priežasties: dauguma skaitytojų buvo susitelkę neaprėpiamos šalies gubernijose ir apskrityse, o sistemingo knygų prekybos ir bibliotekų tinklo tuo metu nebūta. Bet paštas periodinių leidinių pristatymą vykdė puikiai.

Be to, knygos buvo brangokos ir negarantavo kokybiško turinio. Medžiagą žurnalams atrinkdavo, tikrindavo ir aprobuodavo išsilavinę redaktoriai, kuriuos skaitytojai žinojo ir gerbė.

Svarbiausias uždavinys

Po to, kai sudarė keletą žemėlapių, flamandų matematikas Mercatoras 1564 m. buvo paskirtas vyriausiuoju Jungtinės Julicho-Klevso-Bergo kunigaikštystės kosmografu.

Tuo metu jūrininkai, išvykę į ilgas ir varginančias keliones, dar neturėjo patikimos navigacinės sistemos ir patikimų kompasų. Norėdami susiorientuoti, jie privalėdavo išlipti į krantą. 1569 m. Mercatoras rado išeitį – jis suprojektavo apvalios žemės brėžinį ant cilindro formos ritinio, jame sužymėjęs statmenai susikertančias geografinės platumos ir ilgumos linijas.

Pristatęs tokį cilindrinį žemėlapį, Mercatoras išsprendė vieną didžiausių to meto navigacinių problemų ir laivininkystė bei prekyba jūrų keliais gerokai suaktyvėjo.

Negana to, kad pirmasis tiksliai pavaizdavo apvalų žemės rutulį plokštumoje, Mercatoras taip pat sugalvojo Šiaurės ir Pietų Amerikos pavadinimus ir pirmasis pavartojo atlaso sąvoką.

I. Simonaitytė čia nusileido, bet nenusileido, kai L. Gira ėmėsi lietuvinti visą romano tekstą: braukė iš teksto germanizmus, šalino dviskaitos formas, negirdėtas Klaipėdos krašto tarmybes. I. Simonaitytė, neapsikentusi tokio redagavimo, perdavė darbą Antanui Venclovai, kuris daug autentiškų dalykų sugrąžino.

Kai tapo Ieva, mažlietuviai iš jos netgi šaipėsi, vadino išdavike. Tačiau I. Simonaitytė stengėsi išlaikyti savo tapatybę, suprasti ir Didžiosios Lietuvos gyventojus. Specialiai mažlietuviams, jos pageidavimu, buvo atspausdintas „Aukštujų Šimonių likimo“ tiražas gotišku šriftu, kad jiems ta knyga atrodytų nesvetima. Svarbu ir tai, kad I. Simonaitytės parašas visada prasidėdavo E raide, o ne I. Taip rašytoja atidavė pagarbą savo tikrajam vardui.

O L. Gira, kuris įtikino ją pasivadinti Ieva, iš pradžių net nepatikėjo, kad romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ parašė I. Simonaitytė. Perskaitęs rankraštį, jis ilgai vertė prisipažinti autorę, kieno knygą ji išvertė. I. Simonaitytei tai buvo sukrėtimas. Tiesa, L. Gira buvo ne vienintelis, kuris sunkiai galėjo patikėti, kad net pradinės mokyklos nelankiusi Vanagų kaimo siuvėja galėjo sukurti tokį kūrinį.

Tačiau arbatos gamintojai tokiu pakeliu nebuvo patenkinti. Tuo metu arbata nebuvo itin populiarus gėrimas, siejamas tik su vyresnio amžiaus vartotojais, todėl verslininkai atkakliai siekė arbata sudominti ir jaunesnę auditoriją. Sunku patikėti, tačiau tą jiems pavyko padaryti po ketverių metų sukūrus piramidės formos arbatos maišelį.

Visų pirma, naujasis pakelis sumažino gamybos išlaidas ir mažesnė arbatos kaina tapo paskata dažniau mėgautis šiuo gėrimu.

Tačiau dar vienas svarbus dalykas buvo gerokai stipresnis ir išraiškingesnis arbatos skonis. Piramidės formos maišelyje arbatžolės turi du kartus daugiau erdvės laisvai judėti ir taip suteikia arbatai gerokai ryškesnį skonį, tarsi ji būtų užplikyta arbatinuke. Galimybė pajusti tikrąjį arbatos skonį sužavėjo pirkėjus ir pavertė šį gėrimą kasdienos ritualu.

1508 m. totorių kilmės Lietuvos kunigaikštis Mykolas Glinskis prieš Lenkijos ir Lietuvos valdovą Žygimantą Jogailaitį surengė maištą, kuriam nepavykus turėjo bėgti į Maskvą. Su juo kartu pasitraukė ir artimi giminaičiai, tarp jų – brolis Vasilijus. 1526 m. jo grožiu garsėjusią dukterį Eleną vedė tuometinis Maskvos valdovas Vasilijus III.

Norint pabrėžti aukštą jaunosios kilmę, buvo sukurta genealoginė legenda apie Lietuvos totorių Glinskių kilmę iš Čingischano giminės. Po kelerių metų Vasilijui III mirus, Elena tapo dviejų mažamečių sūnų globėja. Ši išsilavinusi ir ambicijų nestokojusi moteris pasižymėjo aktyvia veikla ir nepaisė neigiamo Rusijos visuomenės požiūrio į „moterį soste“.

O vienas iš tų jos sūnų buvo vėliau liūdnai pagarsėjęs Ivanas IV Žiaurusis. Beje, dėl savo giminiškų ryšių su Lietuvos valdovais jis netgi pretendavo į išmirusių Jogailaičių paliktą sostą, tiesa, nesėkmingai.

Tačiau tam neužteko patirties, trūko įkvėpimo ir technikos, prisipažino viename pokalbyje Lotynų Amerikos literatūros klasikas. Jam norėjosi sukurti poetinį liudijimą apie savo vaikystės pasaulį, apie liūdnus namus, kuriuose gyveno daugybė giminaičių vienodais vardais.

Tačiau pats sumanymas nedavė ramybės ištisus 15 metų. G. G. Marquezas vis nerado įtikinamos tonacijos. Ir sykį, važiuodamas su žmona Mercedes ir vaikais į Akapulką, jis staiga suprato, kad viską reikia pasakoti taip, kaip kalbėjo jo močiutė pasakodama įvairias istorijas, o pradėti reikia nuo tos dienos, kai senelis jį nusivedė pažiūrėti ledo.

Rašytojas, tai suvokęs vienu akimirksniu, apsukęs automobilį atgal namo ir iškart sėdo prie rašomojo stalo rašyti.

Tačiau 1948 m., sukūrus pirmąjį ypač tikslų atominį laikrodį, paaiškėjo, kad Žemės sukimasis yra ne tik nereguliarus, bet dar ir lėtėja. Taigi Žemės planeta tapo netiksliu laikrodžiu.

Pirmasis mechaninis laikrodis sukonstruotas Kinijoje XI a., jis turėjo vandens jėga sukamą ratą ir tik vieną, valandinę, rodyklę. Reikėjo daugiau nei 500 metų, kol laikrodžio sandarą papildė ir minutes skaičiuojanti rodyklė.

Tikrai tikslūs laikrodžiai pradėti gaminti XVII a., kai Christianas Huygensas sukūrė pirmąjį nusisekusį laikrodį su švytuokle.

Haroldo Lyonso 1948 m. sukurtas pirmasis atominis laikrodis buvo toks tikslus, kad jo netikslumą reikėjo sukurti dirbtinai. Pirmoji pridėtinė sekundė buvo įvesta 1972 m., kai pasaulio laikrodžiai buvo suderinti, kad eitų drauge nepastoviu astronominiu laiku.

Po karo išplitus plastmasės gamybai, O. K. Christiansenas buvo priverstas medį keisti šia nauja ir daugelyje sričių pritaikoma medžiaga. 1949 m. vykusioje žaislų mugėje stalius pristatė savo naują žaislų liniją – spalvotas plastmasines plyteles. Tokiu žaislu netrukus pasipiktino vienas pirkėjas – esą žaislas neturi prasmės, jei plytelių negalima sujungti vienos su kita.

Ir iš tiesų – pirmųjų „Lego“ kaladėlių apatinė dalis buvo plokščia, taigi sujungti jų nebuvo įmanoma. Išradėjas netrukus žaislą patobulino ir pristatė pirkėjams tokias „Lego“ kaladėles, kokias žinome šiandien.

Vėliau kompanija pristatė ir dvigubai ilgesnes bei plonesnes kaladėles, skirtingus aksesuarus ar ištisas žaislų linijas piratų, policijos ar kosmoso tema. Skaičiuojama, kad yra daugiau nei 2 tūkst. skirtingų „Lego“ detalių. Beje, pavadinimas „Lego“ yra kilęs iš daniškų žodžių „Leg godt“, reiškiančių „gražų žaidimą“.

Žemaičių vyskupą gydė Prancūzijos karalius

1515 m. liepos mėnesį per studijų kelionę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos sūnus, taip pat Mikalojus Radvila, Romoje popiežiaus Leono X buvo paskirtas Žemaitijos vyskupu. Tiesa, dėl vyskupo tarnybai nustatyto amžiaus cenzo įšventintas jis buvo gerokai vėliau.

Tačiau tąkart Mikalojaus Radvilos kelionė pakrypo kita linkme. Gruodžio mėnesį jis iškeliavo į Boloniją, kur norėjo išgydyti odos ligą. Tuo gydytoju turėjo būti Prancūzijos karalius Pranciškus I, kuris karinio žygio į Italiją metu viduramžišku papročiu surengė masinį gydymo savo karališku prisilietimu seansą.

Šis gydymas buvo sena Anglijos ir Prancūzijos karalių tradicija. Ji kilo iš tikėjimo, kad per karūnavimo ceremoniją monarchai įgauna ypatingas galias. Vienas svarbiausių šių „karalių stebukladarių“ šventumo įrodymų kaip tik ir buvo kaklo odos ligos skrofuliozės gydymas rankos prilietimu.

Tiesa, tąkart šios pagalbos Žemaitijos vyskupui nepakako. Išlikęs po poros metų rašytas Lenkijos ir Lietuvos valdovo Žygimanto Jogailaičio laiškas Prancūzijos karaliui, kuriame prašoma pakartotinai priimti Mikalojų Radvilą. Ligai atsinaujinus, vyskupas vėl išsiruošė pas karalių, tvirtai tikėdamas gydomąja prisilietimo galia.

Pirmoji T. Venclovos knyga išleista nelegaliai

Pirmasis Tomo Venclovos eilėraščių rinkinys „Kalbos ženklas“ pasirodė 1972 m. Vilniuje, „Vagos“ leidykloje. Tačiau gerokai anksčiau, 1958-aisiais, pasirodė T. Venclovos eilėraščių knygelė „Pontos Axenos“, tik pasirašyta Andriaus Račkausko vardu.

Klasikinės literatūros profesorius Merkelis Račkauskas buvo T. Venclovos senelis. Spausdinimo mašinėle keturiais egzemplioriais perspaudintoje knygelėje buvo 17 eilėraščių. Knygos leidykla nurodyta – „Eglaitė“, o spaustuvė – Mikės Pūkuotuko. Mikė Pūkuotukas nurodo Aleno Alexanderio Milne`o kūrinio vertėją į lietuvių kalbą Virgilijų Čepaitį. „Eglaitės“ leidyklos idėją palaikė Pranas Morkus, Natalija Trauberg. Knygos pavadinimas „Pontos Axenos“ („Nesvetingoji jūra“) – seniausias graikiškas Juodosios jūros pavadinimas.

Kitos knygos, išleistos „Eglaitės“ leidyklos, buvo Jorge Luiso Borgeso apsakymai, Eugene`o Ionesco, Gilberto Keitho Chestertono tekstai.

Supranta tik vienas žmogus

Dauguma suomių kompozitoriaus Jeano Sibeliaus sukurtų dainų yra švediškos. Suomijos simboliu tapusio kompozitoriaus šeimoje buvo kalbėta švediškai. Nors jis lankė suomišką mokyklą, bet iki galo neperprato suomių kalbos gramatikos. Vis dėlto tai nesutrukdė jam visą gyvenimą būti savo tėvynės patriotu. Vienu populiariausių jam gyvam esant tapęs simfoninis kūrinys „Finlandia“ tapo kone suomių nacionaliniu himnu.

1935 m. „New York Times“ skaitytojai mylimiausiu kompozitoriumi išrinko suomių kompozitorių J. Sibelijų. 1939 m. Niujorko pasaulinės parodos proga J. Sibeliaus diriguoto koncerto radijo transliacija tapo oficialia jo sėkmingos karjeros pabaiga. Tai vienintelis išlikęs įrašas, kuriame pats J. Sibelius interpretuoja vieną savo kompozicijų.

Jis dažnai diriguodavo savo kūrinius, bet jų neįrašinėjo. Pasitraukęs iš viešumos, kompozitorius mėgdavo klausytis savo muzikos interpretacijų per radiją. Tačiau beveik visada likdavo nepatenkintas, esą jo muziką suprato tik vienas žmogus – austrų dirigentas Herbertas von Karajanas. Pastarasis yra palyginęs J. Sibelių su nežinia kaip ir iš kur atsiradusiu milžinišku rieduliu plyname lauke. Toks unikalus jam atrodė J. Sibelius.

Tiesa, tuo metu jis šiuos prozos kūrinius apibūdino kaip „esezus“. Nors esė žanrui priskiriamos kai kurios Juozapo Albino Herbačiausko, Jono Aisčio, Algirdo Juliaus Greimo, Tomo Venclovos knygos, tikrasis šio žanro suklestėjimas prasidėjo tik po 1990 m. Sovietmečiu literatūroje laisvo, kritiško ir gana subjektyvaus žanro galimybes ribojo  literatūrai keliami ideologiniai reikalavimai, o egzodo literatūroje dominavo publicistika, sprendžianti aktualias to meto kultūros problemas.

Vieni pirmųjų eseistine forma rašyti po 1990 m. ėmė Rolandas Rastauskas ir Vaidotas Daunys. Trumpi ir grakštūs tekstai, atspindintys kuriančios asmenybės temperamentą puikiai tiko to meto spaudai ir lietuvių rašytojai taip ėmė mėgautis šia literatūrine forma, kad ji neabejotinai dominuoja pastarųjų metų literatūroje nustelbdama romanus, noveles ir poeziją.