Nekilnojamojo turto portalo aruodas.lt vadovė Viktorija Steponavičiūtė teigia, kad studentams, norintiems išsinuomoti itin brangų butą, kartais tenka su jo savininkais supažindinti savo tėvus.

Kainą lemia kriterijai

Butų nuomos paklausa šiuo metu yra labai didelė, LRT radijui sako nekilnojamojo turto skelbimų portalo aruodas.lt vadovė Viktorija Steponavičiūtė. Ji teigia, kad situacija pakitusi ne tik dėl padidėjusios butų pasiūlos, bet ir kainų: „Šių metų birželį ir liepą nuomotojai tikėjosi išnuomoti butus už keliais procentais didesnę kainą nei praėjusiais metais. Norintieji išsinuomoti butą šiuo metu, už jį turės mokėti daugiau nei prieš metus ar net kelis mėnesius.“ Ji priduria, kad pastebimas maždaug 2–4 proc. kainų padidėjimas.

V. Steponavičiūtės teigimu, būsto kaina, nurodoma skelbimuose, priklauso nuo įvairių veiksnių. Svarbi buto vieta ir tai, kaip jis įrengtas, ar jame yra baldai, ar tai naujos statybos namas ir pan. „Šiuo metu Vilniuje vidutinė vieno kambario buto nuomos kaina yra 300 eurų per mėnesį, dviejų kambarių – 350–450 eurų, trijų kambarių – 500–600 eurų“, – vardija pašnekovė. Ji pabrėžia, kad tai – vidutinės būsto nuomos kainos, tačiau galima rasti ir pigesnių pasiūlymų, priklausomai nuo to, kurioje miesto dalyje yra butas.

Paklausta, kodėl skiriasi butų nuomos kainos tame pačiame mieste, V. Steponavičiūtė sako, kad vienas svarbiausių kriterijų – vieta: „Kai kurie mikrorajonai yra prestižiniai, esantys centrinėje miesto dalyje, tad kainos ten yra didesnės nei miegamuosiuose rajonuose.“ Įtakos, anot jos, turi ir tai, ar butas senos statybos – šaltuoju metų laiku gali tekti mokėti daugiau.

Pašnekovė pasakoja, kad studentams tinkamas buto nuomos variantas – didesnio buto (3–4 kambarių) pasirinkimas, kai gyvenama su keliais draugais ar buvusiais bendraklasiais. Taip išsidalijami ne tik kambariai, bet ir nuomos bei mokesčių išlaidos. Tokiu atveju, sako V. Steponavičūtė, vieno kambario kaina vidutiniškai siekia 100 eurų.

Konkurencija dėl butų – didžiulė

Nekilnojamojo turto agentūros „Citus“ direktorė Viktorija Vanagė sako, kad studentai, ieškantys būsto, pirmiausia turi išsirinkti sau tinkamą miesto rajoną. Ji pabrėžia, kad daugelis daro klaidą: „Studentai būsto ieškoti pradeda likus dviem mėnesiams prieš rudenį, bet iš tiesų, paieškas rekomenduojama pradėti iki mokslo metų likus dviem savaitėms.“ Būtent tada, anot jos, būstų pasiūla yra paaugusi, nuomotojai sąmoningai, žinodami, kad uždirbs daugiau, atlaisvina savo butus.

Neteisinga, priduria ji, buto ieškoti neatvykus į miestą, kuriame bus studijuojama: „Jei atsiranda nuomojamas butas, jį reikia apžiūrėti – iš nuotraukų to tikrai negalima nuspręsti. Pasitaiko, kad nuomos agentai išnuomoja būstą per keletą valandų. Einant buto apžiūrėti, net galima iš karto turėti užstatą.“

V. Vanagės teigimu, jei būsto nuomos kaina yra tinkama, per dieną jo apžiūrėti ateina 5–10 žmonių. Butai, kurių kaina aukštesnė, sulaukia mažiau lankytojų – 2–3 per dieną, o prabangių, senamiestyje esančių būstų savininkai linkę patys išsirinkti nuomininką, su juo pabendrauti, sužinoti daugiau informacijos.

V. Steponavičiūtė sako, kad naujos statybos butai yra maždaug 50 proc. brangesni nei senos, tad tokį būstą gali išsinuomoti didesnes pajamas turintys studentai, tie, kurių tėvai yra turtingesni. „Tokiu atveju mes netgi supažindiname turto savininką su studento tėvais, jie pabendrauja ir taip savininkai mato, kas mokės už nuomą“, – pasakoja pašnekovė. Tačiau, anot jos, tarp studentų populiariausi 3–4 kambarių butai, kuriuose kiekvienas turi po atskirą kambarį, o kaina gali būti mažesnė net už bendrabučio.

Bendrabučiuose – ir pliusai, ir minusai

Lietuvos studentų sąjungos prezidentas Paulius Baltokas, kalbėdamas apie studentų bendrabučius, sako, kad vidutiniškai patenkinama 70–80 proc. dėl šio būsto besikreipiančiųjų prašymų. Jis priduria, kad aukštosios mokyklos yra skirtingos ir kai kurios turi 500 bendrabučio vietų, kitos – daugiau nei 2000. Pats didžiausias bendrabučių užpildymas, anot jo, vyksta rugsėjo mėnesį: „Judėjimas matomas nuo rugsėjo iki spalio, o kartais vyksta kaita. Tie, kurie gavo bendrabučius, nori keltis į butą, o besinuomojantys butus ima kraustytis į bendrabučius.“

Paklaustas, ar pasirinkimą gyventi bendrabutyje lemia finansinė padėtis, P. Baltokas teigia, kad tai išties yra viena pagrindinių priežasčių. Tačiau, priduria jis, dabartinė bendrabučio kambario kaina, jame gyvenant 2–3 žmonėms, svyruoja nuo 70 iki 100 eurų asmeniui. Todėl, pašnekovo nuomone, nuomojantis, pavyzdžiui, keturių kambarių butą kartu su kitais žmonėmis, galima mokėti panašią sumą ir būti savo kambario šeimininku.

„Tačiau svarbu tai, kad bendrabučiai gali būti labai geroje vietoje – miesto centre arba labai arti universiteto. Be to, studentas visada yra netoli skaityklos, būryje draugų ir bendraminčių“, – sako P. Baltokas. Jis apgailestauja, kad Lietuvos studentų bendrabučiai gerokai atsilieka net nuo mūsų kaimynų ­– Latvijos ar Estijos, bet priduria, kad jau atsiranda tokių bendrabučių, kuriuose sanitarinis mazgas būtų skirtas dviem kambariams, o ne visam aukštui.

Kalbėdamas apie kainas, P. Baltokas sako, kad gyvenantys bendrabučiuose gali susidurti su trimis mokėjimo būdais. Dažniausiai, 90 proc. atvejų taikomas fiksuotas mokestis, kai ta pati suma mokama visus metus. Kitas variantas – kai vasarą mokama mažiau, o žiemą – šiek tiek daugiau. Trečiasis mokėjimo būdas – pagal skaitiklių duomenis, tačiau pašnekovas sako, kad tai dažnai tampa aukštosios mokyklos nuostoliu: „Jei dušai ir virtuvė yra bendri, paskaičiuoti, kiek ko sunaudoja asmuo, yra neįmanoma, o dalinti iš kambarių skaičiaus taip pat neteisinga.“

P. Baltokas sako, kad gyvenimas bendrabutyje priklauso nuo pačių studentų. Jis priduria, kad per pastaruosius metus pakankamai pagerėjo bendrabučių energetinė būklė – skundų, kad šaltuoju metų laiku ten neįmanoma gyventi, nebesulaukiama. Iš tiesų, viskas priklauso nuo aukštosios mokyklos ir jos vadovybės požiūrio, pastebi studentų atstovas.

Nepagrįsta tarpininkų baimė

V. Vanagė pasakoja apie rinkoje susiformavusią nuomonę, kad būsto nuomos tarpininkai yra kažkas baisaus – mat jiems reikia mokėti agentūros mokestį. Tačiau, sako ji, didžiosios agentūros turi nemažai butų, kuriems netaikomas joks agentūros mokestis. Dažnai į tarpininkus kreipiasi patys nekilnojamojo turto savininkai, norintys rasti gerą ir patikimą nuomininką. Už šias paieškas tarpininkui moka pats būsto savininkas.

V. Steponavičiūtė pritaria nuomonei, kad rasti būstą be tarpininko – įmanoma: „Šiuo metu apie 30 proc. skelbimų, esančių portale aruodas.lt, siūlo išsinuomoti būstą iš paties savininko. Portale galima pasirinkti, kokio būsto nuomos varianto ieškoma – tik iš tarpininko, tik iš savininko ar iš abiejų.“

Tarpininko paslaugos, sako V. Vanagė, Vilniuje kainuoja maždaug 160 eurų. Tai vadinamasis agentūros mokestis, kuris į Lietuvą atėjo prieš ketverius metus iš Londono praktikos. Pašnekovė priduria, kad toks mokestis taikomas ne visur: „Pavyzdžiui, Kaune agentūros mokesčio nėra. Už 90 proc. ten esančių butų nuomos paslaugas atsiskaito pats turto savininkas.“ Agentūros mokestis priklauso ir nuo turto vertės – kuo brangesnė nuomos kaina, tuo dažniau nuomos mokestis nuomininkams netaikomas. Šiuo atveju, pasakoja V. Vanagė, pačiam turto savininkui labai svarbu, kas gyvens bute ir tai, kad tarpininkas suteiktų jam gerą paslaugą.

V. Vanagė pasakoja apie būsto nuomos procesą ir sako, kad tarpininkas, sulaukęs skambučio, būsimam nuomininkui užduoda kelis klausimus – pasiteirauja, ar asmuo dirba, ar turi gyvūną, kuriam laikui ketina nuomotis butą. Tuomet, jei yra keli susidomėję žmonės, suorganizuojama grupinė buto apžiūra. Sudaroma tam tikra konkurencija, be to, taip taupomas tiek turto savininko, tiek tarpininko laikas. Dažniausiai, sako pašnekovė, vienas iš susidomėjusiųjų nusprendžia butą nuomotis – iš karto užpildoma sutartis, sumokamas užstatas ir nuomininkui atiduodami raktai.

Nekilnojamojo turto agentūros direktorė sako, kad sumokėjęs agentūros mokestį, nuomininkas gali reikalauti atitinkamų paslaugų: „Tarpininkas turi atstovauti nuomininko interesus, parengti tinkamą nuomos sutartį ir, jei to prašoma, suteikti sąskaitos faktūrą už paslaugas.“ Ji priduria, kad tarpininkų yra įvairiausių, tačiau daugelis darbą atlieka gerai, nes jiems svarbu gauti gerų rekomendacijų. 

Prieš duodant kišenpinigių, reikia atlikti paruošiamuosius darbus ir vaikus supažindinti su pinigais. Taip teigia konsultacijų įmonės „M Capital“ bendraturtė, asmeninių finansų valdymo konsultantė Milana Jonikienė. Jos teigimu, tuomet reikia sudaryti galimų pirkinių sąrašą ir, davus pinigų, leisti vaikams savo biudžetą valdyti patiems.

„Ar vaikams tai patinka? Ne. Vaikams patinka tiksliai žinoti [...], kaip tuos pinigus išleisti. Duodi penkis eurus ir pasakai, kad jie skirti valgyklai. [...] Jiems patiktų pinigų gauti kiekvieną dieną. Tai rodo atsakomybės trūkumą. Iš tikrųjų yra sudėtingiau. Jei pinigų duodu kartą per mėnesį ir vaikas sugeba per vieną dieną juos išleisti, jis turi labai gerai žinoti, kad savo žodžio nepakeisiu ir kitą dieną pinigų nebus“, – LRT RADIJO laidoje „Centas eurą augina“ pabrėžia M. Jonikienė.

DNB banko vyriausioji ekonomistė Baltijos šalims Ekonominių tyrimų departamento vadovė Jekaterina Rojaka pataria su vaikais kalbėtis apie pinigus nuo pat mažens, nes banko atliktas tyrimas atskleidė, kad daugelis vaikų ne iki galo suvokia, kas yra pinigai, kaip jie gaunami ar kas yra bankai.

Tyrimas: vaikai geriau suvokia pinigus, jei girdi apie juos kalbant

Anot J. Rojakos, šiemet DNB banko atliktas tyrimas, kaip vaikai suvokia finansus, parodė, jog jie tai daro taip pat, kaip suaugusieji. Ekonomistės teigimu, vaikai šioje srityje orientuojasi gana neblogai – supranta, kad pinigai ant medžių neauga, tačiau kai kurie mano, kad jų galima tiesiog pasiimti iš bankomato.

„Didžioji dalis vaikų puikiai supranta, kad tam tikra dalis pinigų išleidžiama būtiniems dalykams: maistui, namams. Žinoma, vaikų finansų suvokimas ateina su amžiumi. Mažesni vaikai, pavyzdžiui, penkiamečiai, išsiskiria tuo, kad mano, jog pinigus išduoda bankomatai“, – sako J. Rojaka.

Jos pastebėjimu, geriau pinigus suvokia tie vaikai, kurių šeimose kalbamasi apie finansinę padėtį. Ekonomistės tvirtinimu, tuomet vaikai geriau supranta, kas vyksta šeimoje, ir su savo gaunamais kišenpinigiais stengiasi elgtis taip pat, kaip su pinigais elgiasi tėvai. Problema iškyla kitoje srityje – vaikai neteisingai suvokia taupymą.

„Daugeliui vaikų taupymas yra momentinis elgesys – taupyti reiškia nepirkti: jei šiandien neperkame šokoladuko, vadinasi, sutaupome. Bet tai nėra procesas. Turbūt šiame tyrime tai ir yra liūdniausia, nes panašu, kad ir dalis suaugusiųjų taupymą supranta šiek tiek kitaip, nei tai daro konsultantai, bankai ar daugelis finansų specialistų“, – pabrėžia J. Rojaka.

Efektyviausias būdas mokytis – daryti klaidų

Siekiant, kad vaikas geriau suvoktų, kaip tvarkomi šeimos finansai, J. Rojaka pataria nuo mažens vaiką vestis į parduotuves, bankus ar kitas įstaigas. Tos pačios pozicijos laikosi ir konsultacijų įmonės „M Capital“ bendraturtė, asmeninių finansų valdymo konsultantė M. Jonikienė. Jos teigimu, patirtis yra vienas iš būdų mokyti vaikus.

„Pagal efektyvumą nuo efektyviausio iki mažiausiai efektyvaus skiriami šie mokymosi būdai: mokymasis iš to, ką tėvai leidžia patirti, kiek laisvės ir kiek kontrolės suteikiama, duodant pinigus, antras būdas – tai, kaip tėvai elgiasi su pinigais, ir, deja, bet tik trečias būdas – pokalbis“, – nurodo M. Jonikienė.

Kada vaikui jau reikėtų pradėti aiškinti apie pinigus, o vėliau – jų duoti, priklauso nuo vaiko gebėjimų. Pirmas ženklas, kad reikia pradėti sąmoningai su vaiku kalbėtis apie finansus, anot M. Jonikienės, yra vaiko užduodami klausimai: kiek kainuoja, kodėl tiek, kodėl perkamas vienas daiktas, o ne kitas.

„Kai vaikas smalsiai pradeda klausinėti apie kainas, tai rodo, kad vaikas yra pasirengęs pirmiems pasiruošiamiesiems darbams prieš duodant pinigų. Kodėl sakau pasiruošiamiesiems? Nes mums yra įprasta, kad šešiametis ar septynmetis vaikas, prieš eidamas į mokyklą, gauna kišenpinigių. Atėjo Rugsėjo pirmoji ir tėveliai duoda kažkiek eurų, nors vaikas dar nelabai žino, kokia pinigų vertė“, – tvirtina M. Jonikienė.

Ekspertė: tėvai patys nežino, kodėl vaikams duoda pinigų

Ar vaikui duoti pinigų, vos pradėjus eiti į mokyklą, priklauso nuo to, kaip vaikas tuos pinigus suvokia, teigia M. Jonikienė. Jos aiškinimu, dar iki mokyklos reikėtų pasirūpinti, kad vaikas pradėtų mokytis apie pinigus, jų vertę. Paprasčiausiais būdas tai padaryti, anot finansų konsultantės, – vestis vaiką į parduotuvę.

„Dažnai suaugusiesiems užduodu klausimą: ar, prieš eidami į parduotuvę, susidarote pirkinių sąrašą. Tai – labai paprastas įrankis. Į tai galima įtraukti mažamečius vaikus. Reikia sudaryti pirkinių sąrašą ir paskui pagal tą sąrašą rinkti pirkinių krepšelį aiškinant, kodėl perkame vieną ar kitą pieną, duoną, sūrelį, kiek tai kainuoja, kiek galima įsigyti tokių daiktų už tam tikrą pinigų sumą“, – pataria M. Jonikienė.

Jos rekomendacija, – jei apie pusę metų vaikas gavo pinigų ir sugebėjo su jais susitvarkyti, tuomet pinigų galima duoti toliau ir jam pradėjus eiti į pirmą klasę. Tačiau ji atkreipia dėmesį, kad dažnai ir patys tėvai nežino, kokiu tikslu tų pinigų duoda.

„Vaikai taip pat nežino, kam tie pinigai. [...] Šeima turėtų nuspręsti, koks jų biudžetas, kiek dienpinigių jie skiria vaikams ir kokiu tikslu vaikai galėtų tuos dienpinigius išleisti. T. y. reikia nustatyti tam tikras ribas. Žinoma, apie tai reikia kalbėti su vaikais: ne iš pradžių duoti pinigų, o paskui galvoti „išleido negerai“, bet reikia iš karto nuspręsti, kam tie pinigai išleidžiami, ir tik tada nustatyti sumą“, – sako M. Jonikienė.

Pataria neduoti pinigų, kol vaikai nemoka skaičiuoti

Pasak J. Rojakos, dažnai pagrindines finansines sąvokas painioja net ir aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės, todėl vėliau jas painioja ir vaikai. Jos teigimu, tyrimas atskleidė, kad dauguma vaikų banką suvokia kaip vietą, kuri išduoda pinigus, arba tą, į kurią galima atnešti pinigus ir juos saugiai laikyti.

„Vaikai mano, kad bankas leidžia taupyti, bet taupymą jie supranta kaip saugų pinigų padėjimą: padedame į banką ir pinigai nepradingsta nei iš šeimos, nei iš sąskaitų. Labai nedaug vaikų banką supranta kaip tam tikrą konsultantą. Sakyčiau, kad tai yra bankų spraga. Reikia lopyti šias skyles labiau konsultuojant visuomenę ir vaikučius“, – sako J. Rojaka.

M. Jonikienė įsitikinusi, kad vaikams iki penkerių metų arba tol, kol jie nemoka skaičiuoti, apskritai nereikėtų turėti pinigų, nes jie negeba suvokti jų vertės. Jos teigimu, geriausiai vaikai gali suvokti daikto vertę lygindami kainas, tačiau to taip pat negali padaryti adekvačiai.

„Kartais tėveliams namų darbams duodi užduotį – paklausti keturmečio ar penkiamečio vaiko, kiek kainuoja namas. Jie man parašo atsakymą. Vaikas sako, kad namas kainuoja „šimtą milijonų tūkstančių“, o automobilis – „du šimtus milijonų tūkstančių“. Ką tai parodo? Vaikas supranta pinigus tik lygindamas juos su daiktais, į kuriuos iškeitė tuos pinigus“, – aiškina M. Jonikienė.

Vaikams 1,99 euro tėra euras

M. Jonikienė aiškinimą vaikams apie pinigus siūlo skirstyti į kelis etapus. Anot jos, 4–6 metų vaiką, dar nelankantį pradinės mokyklos, reikia supažindinti su pinigų reikšme: eiti kartu į parduotuvę, kartu sudarinėti pirkinių sąrašą, leisti savarankiškai surinkti pirkinių krepšelį.

„Tai – labai paprastas įrankis. Esu pastebėjusi, kaip vaikai elgiasi apvalindami kainas. Suaugusieji dažnai neatkreipia į tai dėmesio. Jei mes parduotuvėje matome, kad kaina – 1,99 euro, tai apvaliname – 2 eurai. Jei paklaustume vaikų, kiek yra 1,99, jie sakytų, kad tai tėra vienas euras. Iš to taip pat galima daug ko išmokti“, – mano M. Jonikienė.

Ji priduria, kad taip pat leisti rinktis reikėtų ir nuėjus su vaiku į kavinę. Vyresniam, skaičiuoti mokančiam vaikui galima pasakyti, kiek pinigų jam duodama, ir leisti už tuos pinigus užsisakyti tai, ko jis nori. Jei patiekalus užsako tėvai, vaikas nesuvokia, kiek tai kainuoja arba kad tai iš viso kainuoja, teigia M. Jonikienė.

„Įvedus vaikus į šį procesą, jiems galima leisti daryti veiksmus savarankiškai, duodant biudžetą, nusprendžiant, kam jie gali leisti pinigus. Reikia, kad jie savarankiškai priimtų sprendimus ir darytų savo klaidas“, – tikina M. Jonikienė.

Vaikas gali prisidėti mokėdamas už komunalines paslaugas

M. Jonikienė siūlo vaikams iš pradžių duoti smulkių pinigų ir sudaryti sąrašą, kam tie pinigai gali būti išleisti. Vėliau pinigų sumas galima didinti ir sąrašą plėsti, pinigus duoti ne kartą per dieną ar savaitę, o vis rečiau, pavyzdžiui, didesnę pinigų sumą duoti kartą per mėnesį.

„Reikia padaryti sąrašą, ką vaikas gali nupirkti už tuos pinigus. Mūsų sąrašas su mažesniuoju sūnumi prasidėjo nuo keturių pagrindinių dalykų: pramogos, draugų gimtadieniai, dovanos draugų gimtadieniams ir „skanuliai“ – tai, ko tėvai nenori pirkti, bet vaikai vis tiek perka. Sąrašas buvo labai trumpas. Vaikas galėjo savarankiškai nuspręsti, kam jis nori išleisti pinigus. Įdomu pastebėti, kad iš 20 draugų, kurių gimtadienius vaikas iki tol švęsdavo už mūsų pinigus, liko du draugai, kuriems dovanas, jo nuomone, verta pirkti iš savo pinigų“, – pasakoja M. Jonikienė.

Ji priduria, kad vėliau į galimų pirkinių sąrašą galima įtraukti ir tokius dalykus, kaip drabužiai, dalis komunalinių paslaugų, ir padidinti vaikui skiriamą biudžeto dalį. Tuomet vaikas pats mokosi, kaip paskirstyti savo išlaidas, kaip jas panaudoti.

„Ar vaikams tai patinka? Ne. Vaikams patinka tiksliai žinoti [...], kaip tuos pinigus išleisti. Duodi penkis eurus ir pasakai, kad jie skirti valgyklai. [...] Jiems patiktų pinigų gauti kiekvieną dieną. Tai rodo atsakomybės trūkumą. Iš tikrųjų yra sudėtingiau. Jei pinigų duodu kartą per mėnesį ir vaikas sugeba per vieną dieną juos išleisti, jis turi labai gerai žinoti, kad savo žodžio nepakeisiu ir kitą dieną pinigų nebus“, – pabrėžia M. Jonikienė.

Siūlo nemokėti už atliktas pareigas

Abi pašnekovės įsitikinusios, kad nereikėtų drausti vaikams dovanoti pinigų, pavyzdžiui, kaip tai daryti dažnai linkę seneliai. „Manau, kad lepinti seneliai privalo [...], bet jie lygiai taip pat turi dalyvauti vaikų auklėjime, ir finansiniame. Seneliai atlieka daug finansinių operacijų, pavyzdžiui, eina į parduotuvę. Vaikams eiti su jas kartais yra daug smagiau“, – sako J. Rojaka.

M. Jonikienė priduria, kad pinigų davimas gali tapti finansine paskata, pavyzdžiui, jei vaikas taupo norimam daiktui, bet pabrėžia, kad tai turėtų būti daroma atsakingai: vaikas neturėtų gauti pinigų už tai, kad atlieka savo pareigas šeimoje ar mokykloje.

„Reikia užduoti sau klausimą – ar mums kas nors duoda pinigų, kai mes pasiklojame lovą? Jei aš išsiplaunu lėkštę, ar gaunu pinigų? Ko gero – ne. Tai yra pareigos. Jei tos pareigos šeimoje aptartos, manau, kad už jų atlikimą tikrai nereikėtų skatinti vaiko pinigais. Tai priklauso nuo konkrečios šeimos taisyklių. Jeigu jie nuspręs, kad už tam tikrus darbus vaikui galima sumokėti, reikia įvertinti, už kokius darbus ir kiek pinigų“, – teigia M. Jonikienė.

Pašnekovės pataria, su vaikais kalbėtis apie pinigus, neslėpti, jei šeima susidūrė su finansiniais nesklandumais. Taip pat – įtraukti vaikus į kasdienes finansines operacijas, pavyzdžiui, apsipirkimą, o vėliau – leisti patiems tvarkyti gaunamus kišenpinigius.