– Apima dvejopi jausmai. Viena vertus, liūdna dėl grupės „Linkin Park“ lyderio savižudybės, bet reikia ir suprasti faktą, kad grupė paliko daug muzikos, kuri mus paliečia.

P. Ambrazevičius: Man regis, komikas Chrisas Rockas yra pasakęs, kad žmogui artimiausia ta muzika, kurios jis klausėsi, kai pirmą kartą pasimylėjo. „Linkin Park“ asocijuojasi su laikotarpiu, kai man buvo kokie 15–19 metų. Tuo metu ji man reiškė daug, tačiau blogai, kad šią muziką dabar reikia prisiminti tokioje situacijoje.

– Tikriausiai kitu atveju apie nu-metalo muziką vargiai kalbėtume. Šis žanras jau atrodė nurašytas.

J. Braškys: Kalbant apie nu-metalą ir jo atgimimą, ta ironija man ir suprantama, ir nesuprantama. Nes tai, kas įkvepia nu-metalą, dabar vadinama geriausiomis roko grupėmis – „Faith No More“, „Pantera“ ir kt.

Žinoma, apie nu-metalą priminė ir Chesterio Benningtono savižudybė. Tai, apie ką dainavo Ch. Benningtonas, nebuvo gražūs dalykai. Ir kiek prisimenu save, „Linkin Park“ muzikos klausydavausi ne pačiais linksmiausiais periodais.

P. Ambrazevičius: „Linkin Park“ augant nebuvo galima išvengti, jei tik kiek krypai į alternatyvios muzikos pusę. Ieškodamas ko nors įdomaus, vis atsimušdavai į tuos pačius „Linkin Park“, taip pat „Limp Bizkit“, „Korn“, „Deftones“. Tuo metu tai buvo pagrindinė alternatyvi muzika, kurią galėjai rasti

– Galima įžvelgti liūdną paralelę su grunge muzika, nes pagrindinė šios muzikos asmenybė Kurtas Cobainas taip pat pats pasitraukė iš gyvenimo.

J. Braškys: Liūdna tai, kad būtent Ch. Benningtonas buvo žmogus, nebijojęs šnekėti. Grunge muzikoje dar buvo interpretacijų, užslėptumo, o nu-metalas niekad nieko neužslėpdavo. Ch. Benningtonas visad rėkdavo, kad jam blogai. Kai kas net sakydavo, kad tai verkiančių vyrų muzika. Tačiau tai, kad žmogus apie tai atvirai šnekėdavo ir atsitiko taip, optimistiškai nenuteikia.

– Galbūt atrodė, kad jis tik taip dainuoja, bet negalvoja? Juk kažkas kuria smagią muziką, kažkas turi kurti depresyvią. Rinkai to reikia. Man vis atrodė, kad tas sunkumas, apie kurį dainuojama, yra poza. Tačiau dabar taip nemanau.

P. Ambrazevičius: Buvau labai nutolęs nuo „Linkin Park“. Tik po to, kai Ch. Benningtonas nutraukė sau gyvybę, sužinojau, kad jis sirgo depresija, turėjo bėdų dėl narkotikų ir alkoholio. Man ši grupė – tų laikų, kai buvau keliolikos metų. Tuo metu internetas nebuvo toks populiarus, todėl mažai žinojau apie grupę ir jos asmenybes.

Manau, kad tai tarsi stigma, klaidingas įsitikinimas, kad depresija negali būti žmonių, kuriems sekasi, liga.

Šiame šių metų įraše, kuriame kalba Ch. Benningtonas, girdime, kaip laidos vedėjas juokiasi muzikantui pasakius, kad jam kažkas negerai. Man atrodo, tai susisieja su klausimu, kodėl jis nusižudė? Juk turtingas, sėkmingas, žinomas. Manau, kad tai tarsi stigma, klaidingas įsitikinimas, kad depresija negali būti žmonių, kuriems sekasi, liga. Nors tikriausiai statistiškai nėra skirtumo.

– Taip, nes „Linkin Park“ šiuo metu turėjo kone viską – grojo didžiausiose scenose, jų naujausias albumas pakilo į pirmąją vietą JAV, tačiau laimės tai neatnešė. Tai kelia klausimą, kur yra ta muzikantų laimė?

J. Braškys: Galima įsivaizduoti, kokią jis patyrė kaltę, kad viską turi, kad jo šeimyninis gyvenimas taip pat pasisekęs, nes jis puikiai bendrauja su buvusiomis draugėmis, turi šešis vaikus – atrodo, kad turi viską, bet jį kakina baisi liga. Tai papildoma kaltė.

– Su paskutiniuoju „Linkin Park“ albumu užmegzti ryšį sunku, nes jis visiškai kitoks. Tarsi pereita į klišinę radijo muziką. Visi kritikai albumą išdėjo į šuns dienas. Ką jūs apie tai manote?

J. Braškys: Muzikaliai man jis nepatiko. Kaip ir visas pasaulis, po Ch. Benningtono savižudybės atkreipiau dėmesį į albumo dainų žodžius. Jie – ne ką lengvesni, nei tekstai iš albumų „Meteora“, „Hybrid Theory“ ir pan. Tai sunkūs tekstai.

P. Ambrazevičius: Kai prieš kelis mėnesius pasirodė albumas, pagalvojau, kad dėl įdomumo reikia jį perklausyti. Tai padariau kartą. Jei tas dainas grotų, pavyzdžiui, grupė „Coldplay“, būtų tas pats. Nematau jokio esminio skirtumo nuo per radiją grojamos muzikos.

J. Braškys: Daina „Heavy“ pasižymi teksto ir muzikos disonansu. Atrodo, kad žmogus išrėkia savo skausmą, tačiau pati muzika yra tokia keista, lyg iš „Tomorrowland“ festivalio.

– „Linkin Park“ tarsi buvo kelyje be teisingo ėjimo. Jei būtų groję kaip anksčiau, visi sakytų, kad bando kurti paauglių muziką. Dabar, kai pradėjo kurti modernesnę muziką, sakome, kad tai visiška nesąmonė.

P. Ambrazevičius: Bet kuris menininkas visada turi teisę eiti ten, kur nori. Ir, šiuo atveju, kurti tokią muziką, kokios nori. Kaip klausytojas, aš galiu tokios muzikos neklausyti. Man rodos, kad tai buvo jų pasirinktas kelias, o baigėsi jis taip, kaip baigėsi.

Nemanau, kad „Linkin Park“ išliks kaip grupė, tai nelabai įmanoma. Nemanau, kad jie darys „Queen“ lygio parodijas. Ch. Benningtonas buvo itin integrali grupės dalis.

– Esate baigusi muzikos studijas, kuriate muziką, grojate keliose grupėse. Kodėl panorote kalbėti apie kalbos ir muzikos santykį?

– Galiu sakyti, kad man ši tema – aktualija. Tam tikru gyvenimo metu pribręstama kažkokiai minčiai. Aplink tave ima suktis įvairūs dalykai ir matai, kad jie susiję. Šiuo metu tokie dalykai man susiję su kalba.

Skaičiau knygas ir kalboje atradau labai daug elementų, susijusių su muzika. Atradau, kad kalba yra tiesiog ritminė ir garsinė struktūra. Kiekvienas žodis erdvėje turi savo sklidimo laiką, ritminę formulę, pulsaciją. Be šių savybių, žodis yra bene vienintelė minčių ir jausmų išraiškos priemonė. Kai žodžiai ima pintis ir jungtis į spalvingus junginius, atsiranda toks meno kūrinys, kaip kalba. Iš visų meno rūšių, kalba yra artimiausia muzikai.

Kaip muzikoje galima girdėti žodžius, taip kalboje galima girdėti muziką. Juk kalba turi tokius pat elementus, kaip muzika, – dinamiką, aukštį, ritmą, melodiją, struktūrą. Bet kokia frazę galima padainuoti.

Be to, lietuvių kalboje kai kurių žodžių prasmę keičia kirtis. Kaip ir muzikoje. Jei akcentuoji vieną vietą, skamba vienokia ritminė figūra, jei kitą vietą – kitokia.

– Kuo ypatingas olandų poeto ir menininko Jaapo Blonko pasirodymas?

– Jame skamba žymi XX a. poema „Ursonate“. Poema parašyta olandų poeto Kurto Schwitterso. Menininkas J. Blonkas šį kūrinį supaprastino, redukavo iki minimalios išraiškos. Taip atsiskleidžia poemos abstraktumas ir muzikalumas.

Kūrinys „Ursonate“ prasideda žodžiais, vėliau lieka skiemenys, o dar vėliau – raidės. Taip stiprėja ir intensyvumas.

– Ar kalbos ir muzikos santykis vakarų šalyse kitoks nei rytų?

– Kalbant apie rytų šalis, daugelyje jų riba tarp kalbos ir muzikos yra labai slidi. Pavyzdžiui, kinų kalboje labai svarbus garso aukštis. Mums, vakariečiams, dažnai atrodo juokingos kinų melodijos, nes jos šuoliuoja aukštyn žemyn. Kyla klausimų apie tai, koks turi būti kompozitorius, sugalvodamas tokią melodiją.

– Kaip manote, kodėl dauguma Lietuvos atlikėjų dainas kuria angliškai, o ne lietuviškai?

– Viena svarbesnių priežasčių, mano manymu, yra tai, kad anglų kalba patogi muzikai. Ji neturi uždarų ir duslių priebalsių. Lietuvių kalba be galo graži, joje užkoduoti mūsų pasąmonės dalykai. Kalba labai gražiai atsiskleidžia poezijoje ir, pavyzdžiui, repo muzikoje.

Tačiau muzikos stiliuose, kuriuose reikalingas platus vokalo panaudojimas, tam tikra technika, ilgos natos, lietuvių kalba gali būti gana komplikuota. Todėl nesmerkiu žmonių, muzikai besirenkančių anglų kalbą, nes ji paslankesnė.

– Be to, nors dainas turėtų būti lengviau rašyti gimtąja kalba, galbūt kai kuriems tai lengviau daryti angliškai? Net ir klišės neskamba taip banaliai.

– Manau, kad būtent taip ir yra. Aš pati kuriu beveik tik angliškai, nebent tai poezijos forma ar kažkoks repo kūrinys. Tačiau į tekstus žiūrint rimtai, anglų kalba rašyti sudėtingiau, nes tai ne tavo kalba, reikia labiau gilintis. Dėl teksto prasmės – kiekvienas pats žino, kiek prasmės įdeda.

Anot jo, pasiekti mases lengviausia per popmuziką, tai nėra blogai: „Manau, jei žmogus labiau domėsis tam tikros muzikos kultūra, tegul jis į ją ateina kad ir per pop stiliaus renginį“.

– Kaip apibūdintumėte, kas yra regio muzika?

– Regio muzika gali būti įvairi – taikos ir meilės muzika, protesto muzika, gal ir gyvenimo muzika. Regis išsiskiria ritmu, bosu, būgnų sekcija, efektais.

– Kuo ypatingas Laurelio Aitkeno kūrinys „Mas Charlie“?

– Tai tarsi šaknys, iš kurių viskas išsivysto. Šis kūrinys yra mento stilistikos, kuri prasidėjo iš ritmenbliuzo. Didelė įtaką Karibams turėjo Naujasis Orleanas. Galima sakyti, visas judėjimas ir Jamaikos muzika gimė iš Amerikos ritmenbliuzo. Norint pažinti regį, reikia išgirsti mento.

– Kaip manai, kodėl regio muzika atsirado būtent Jamaikoje?

– Manau, kad tam įtakos turėjo ir Jamaikos nepriklausomybės atgavimas. Teko skaityti, kad žmonės buvo itin pozityvūs, laimingi dėl nepriklausomybės ir laisvės. Todėl ir pradėjo kurti tokią muziką, tai vienas pozityviausių muzikos stilių.

Mes tikime, kad grojame sielos muziką ir judiname ne kūną, o sielą, protą ir širdį.

– Atrodo, kad kiti negeba to daryti, iš Vakarų pasaulio ateina depresyvesnė muzika.

– Visgi gera regio muzikos scena yra Prancūzijoje, ten daug žmonių iš Afrikos. Baltaodžių ir juodaodžių muzikos mišinys sudaro hibridą ir įdomų regio stilių.

– Kaip susijusi ska ir regio muzika?

– Viskas labai istoriška. Atsirado mento, ska, vėliau vyravo džiaziniai motyvai, daugiau pučiamųjų, ritmika tapo labai greita. Jamaikoje žmonės net turėjo savo ska šokį, tam tikrus judesius. Visus subžanrus galima vadinti regio muzika. Tačiau norint pažinti muziką kuo geriau, istoriškai, reikia jais pasidomėti labiau.

– Ar tiesa, kad regio muzika turi religinį atspalvį?

– Taip, tai yra svarbu. Rastafarizmo religijos įtaka regiui buvo labai didelė, ypač 1973–1974 m. Tai ypač išpouliarėjo su B. Marley muzika. Jis vienas pirmųjų atlikėjų, kuris pradėjo koncertuoti po visą pasaulį. B. Marley propagavo rastafarizmo religiją, o jo nešama žinutė buvo už marihuanos legalizavimą.

– Kas yra rastafarizmas?

– Tai judėjimas, kilęs Etiopijoje. Viena iš rastamanų idėjų yra tai, kad Jėzus buvo juodaodis. Svarbūs asmenys rastafarizme yra tokie imperatoriai kaip Saliamonas ir Haile Selasie. Pastarąjį rastamanai ypač gerbė, jis tarsi pasiuntinys, toks, koks Jėzus yra katalikams.

– Koks jūsų požiūris į B. Marley?

– Teigiamas, nes jis padarė didelę įtaką regio muzikai ir tam, kad šis stilius pasaulyje būtų žinomas. Tačiau manau, kad dauguma žmonių žino B. Marley, bet nežino kitų regio atstovų. Apie regio muziką nekalbėtume, jei ne Chrisas Blackwellas. Jis prodiuseris, įkūręs „Island Records“ leidybinę studiją.

Ch. Blackwellas gimė ir iki dešimties metų pragyveno Jamaikoje, vėliau Anglijoje, galiausiai vėl Jamaikoje. Būtent jam galima dėkoti už tai, kad išpopuliarino regio muziką. Viena pirmųjų jo sutarčių buvo su B. Marley. Kai B. Marley jį pasirašė, regio muzika per Didžiąją Britaniją pasklido po visą pasaulį.

– Kokie žmonės Lietuvoje ateina klausytis regio?

– Kai pradėjau rengti regio muzikos vakarėlius, publika tarsi išsigrynino. Šiais laikais yra žmonių, kurie rengia rastafarinius regio vakarėlius, juose pasistato savo pagamintas kolonėles ir groja daug rastafarizmo įtakos turinčią muziką.

Mūsų judėjimas „Groove Tribe“ yra gana eklektiškas dalykas, nes grojame ne tik regį, bet ir soul, funk muziką ir pan. Mes tikime, kad grojame sielos muziką ir judiname ne kūną, o sielą, protą ir širdį. Taigi mūsų publika yra įvairi.

– Ką manote apie tai, kad regio muzika dabar išpopuliarėjo visame pasaulyje, atsirado popmuzikoje?

– Manau, kad tai gerai, nes pasiekti mases lengviausia per popmuziką ir popkultūrą. Kiekviena muzika yra muzika ir randa savo klausytoją. Manau, jei žmogus labiau domėsis tam tikros muzikos kultūra, tegul jis į ją ateina kad ir per pop stiliaus renginį.