Kaip teigia jis, literatūra turi leisti žmogui asocijuotis su veikėjais, o jei kūriniuose vaizduojami herojai, tai tampa labai sunku: „Herojizuojančios literatūros net nevadinu literatūra. Tai kažkokie propagandiniai žaisliukai.“

– Jūsų romanas „Žali“ pasirodė prieš 15 metų, dabar jis leidžiamas antrą kartą. Po knygos pasirodymo buvo kalbų, kad tai romanas, šmeižiantis partizanų atminimą ir pan. Kaip prisimenate tą laiką ir ar manote, kad visuomenė pasikeitė?

– Manau, kad pasikeitė. Tie 15 m. buvo visuomenės, tautos modernėjimo tarpsnis. Tačiau Rusijos agresija ir ta grėsmė vis grąžina į gynybinę poziciją, kuri ir gimdo tokį naivų patriotizmą. Man daug kas primena tarpukario laiką, apie kurį aš, rašydamas „Madagaskarą“, leidau sau ironizuoti. Ypač apie to meto galvojimą, kaip užauginti lietuvį, visokias instrukcijas.

Dabar viskas tapo realybe. Mokyklose man sako, kad vis sukamos galvos, kaip išauginti lietuvį. Ką padarysi, matyt, mes ne kartą būsime tokioje fazėje, kol turėsime nestabilią geopolitinę situaciją. Viliuosi, kad tai neilgam, nes tokia būsena niekur neveda. Aišku, vyresnė karta tai gerokai labiau stumia į viešąjį gyvenimą, jaunimas tai suvokia kiek kitaip.

Tokių asmenų matome Rusijoje. Pavyzdžiui, rašytojas Eduardas Limonovas ar režisierius Nikita Michalkovas ilgainiui tapo patriotais, nacionalistais ir imperialistais, todėl galima sakyti, kad menininkas ten jau mirė.

– Galima pastebėti paralelę tarp jūsų romano „Žali“ ir Balio Sruogos „Dievų miško“. B. Sruoga savo personažą vaizduoja iš buitinės, kasdienės perspektyvos, o ne herojinės. Tai sovietų cenzorius labiausiai ir baugino – pasak jų, žmogus negali būti buitiškas ir privalo kovoti už komunizmo idėją.

– Mes nubraukiame tas anksčiau buvusias pseudovertybes, tačiau savo vertybėms taikome tuos pačius principus. Taip, kai kurie už legendinių asmenybių nori matyti ne žmones, o paminklus. Dalį skaitytojų erzina, kai herojai nuimami nuo postamento ir padaromi žmonėmis.

Tačiau literatūros tikslas yra leisti skaitytojui pastatyti save į herojaus vietą. Jei kuriamas didvyris, asociacijos nebus. Niekaip neįsivaizduosi savęs, dešimt metų gyvenančio bunkeryje siaubingomis sąlygomis, patiriant nuolatinę baimę ir stresą. Herojizuojančios literatūros net nevadinu literatūra. Tai kažkokie propagandiniai žaisliukai.

– Galbūt tvirčiau ir saugiau jaučiamės, kai konstruojame naratyvą su pasaulį padedančiais sutvarkyti herojais. Tuomet reakcijos į neherojinį pasakojimą tikrai būna keistos. Kad ir reakcija į Viktorijos Daujotytės monografiją apie Sigitą Gedą, kurioje rašytojas buvo pavaizduotas iš buitinės pusės, parodant kai kurias silpnybes.

– Man regis, gana įprastas dalykas čia yra diletantų kišimasis ne į savo dalykus. Tai tas pats, jei aš kiščiausi į politiką ir sakyčiau, kad ji kitokia, nei vykdoma, ir pan. Tai nebrandumo požymis. Jei žmogus nėra kompetentingas, kad įvertintų literatūros kūrinį, kontekstą, suvoktų, kas yra literatūra šiandien, o kas prieš 100 metų, jam reikėtų pasilaikyti savo trigrašį.

– Laikai pasikeitė, dabar visi socialiniuose tinkluose reiškia savo nuomonę. Tikri literatūros kritikai – niekam neįdomūs. Svarbiausia, ką pasakys kokia nors televizijos žvaigždė.

– Tai problema. Kritikai ne tik neįdomūs. Sakyčiau, jie patys kiek pasyvūs. Tikrai būna momentų, kai galima tarti žodį. Lygiai tas pats galioja istorikams. Kalbama, kad jie neįdomūs, jų raštai kažkur dūla, tačiau kai rudenį nutiko įvykis su Rūta Vanagaite, visi sakė – tegul tai įvertina istorikai. Tačiau drąsaus įvertinimo taip ir nebuvo, tik palemenimai. Manau, kad mums trūksta drąsos išnaudoti situacijas visuomenėje, kurios leidžia išsakyti paprastai negirdimą balsą.

– Kaip suprantate patriotiškumą literatūroje ir visame mene?

– Manau, kad tikras menininkas ir patriotizmas – dalykai, kurie neturi susidurti. Taip pat tikras menininkas ir gilus religingumas. Kaip žmogui, menininkui šie dalykai gali būti svarbūs, tačiau nereikia to stipriai akcentuoti mene.

Menininkas turi kurti estetinius ir etinius dalykus. Jei etika sutampa su patriotizmu, puiku. Tačiau galvoju, ar naujojoje pasaulio istorijoje yra menininkų patriotų. Vargu. Dažniausiai tai žmonės, kurie vėliau į tai nuslysta. Tokių asmenų matome Rusijoje. Pavyzdžiui, rašytojas Eduardas Limonovas ar režisierius Nikita Michalkovas ilgainiui tapo patriotais, nacionalistais ir imperialistais, todėl galima sakyti, kad menininkas ten jau mirė.

– Bet gali būti menininko veiklos forma, daugiau ar mažiau suvokiama kaip patriotiška. Šį klausimą labai kėlė ir lietuviai išeiviai, įsikūrę JAV. Alfonsas Nyka-Niliūnas kaip patriotus apibrėžė rašytojus, kuriančius lietuvių kalba, dirbančius, kad lietuvių kultūra išliktų.

– Galiu pasakyti, kokią tendenciją pastebiu. Kažkada mačiau, kad LRT net buvo laida, kur dalyviai plaukė baidarėmis Vilnele už Lietuvą. Tačiau galima pasakyti bet ką – einu, valgysiu už Lietuvą, išgersiu už Lietuvą. Žinoma, rašydamas lietuvių kalba, darai tai, kas aktualu šaliai, tačiau nereikia sureikšminti savęs. Tai naiviojo patriotizmo apraiška.

– Dažnai painiojama ir manoma, kad Frankenšteinas yra to paties pavadinimo romane vaizduojama pabaisa. Tačiau rašytoja Mary Shelley Frankenšteino vardu pavadino herojų daktarą Viktorą, o jo sukurtoji būtybė yra bevardis demonas. Kaip atsirado painiava tarp šių dviejų personažų?

– Manau, kad painiava tarp šių dviejų figūrų atsirado dėl paprastų priežasčių. Žmonės galvoja, kad viską žino apie Frankenšteiną, viską apie jį girdėjo. Tačiau nelabai daug žmonių iš tiesų skaitė šį rašytojos M. Shelley romaną, ne tik vaikams adaptuotą versiją.

Romane „Frankenšteinas“ atsiranda kūrėjo ir jo tvarinio samplaika. Tai gimsta iš abipusės įtakos, ryšių, priklausomybės ir poreikio. Vienam žūtbūt reikalingas kitas. Viktorui Frankenšteinui reikalinga būtybė, kurią jis nori sukurti. Tačiau, ją sukūręs, personažas išsigąsta. Sukurtai būtybei, tam demonui, reikalingas daktaras.

– Galvojant, kas yra tas sukurtas demonas, vienas iš variantų gali būti, kad tai žmogaus antrininkas, tamsioji jo pusė. Antrininko figūra romantikų literatūroje labai mėgta ir dažnai naudota.

– Taip, bet šiame romane matomas paradoksas. Frankenšteino tvarinys tampa šviesiąja puse, o daktaras – priešingai. Skaitę romaną tikrai galėjo pamatyti, kad bent pradžioje žmogiškumu, meile ir atsidavimu labiau pasižymi neįprasta būtybė. Demonas šių savybių turi daugiau nei daktaras Frankenšteinas.

– Koks buvo M. Shelley gyvenimas?

– M. Shelley buvo britų intelektualų ir garsių rašytojų Mary Wollstonecraft ir Williamo Godwino dukra. Jos motina buvo feministė, arši moterų teisių gynėja. Ji mirė nuo sepsio, praėjus kelioms dienoms po gimdymo. Motinos ilgesys M. Shelley atveju reiškėsi motinos figūros ir jos kapavietės garbinimu.

Įdomu tai, kad pirmieji M. Shelley ir jos vyro Percy Bysshe Shelley pasimatymai vyko būtent motinos kapavietėje, Londono senosios Šv. Pankracijaus bažnyčios kapinėse.

Įdomu tai, kad pirmieji M. Shelley ir jos vyro Percy Bysshe Shelley pasimatymai vyko būtent motinos kapavietėje, Londono senosios Šv. Pankracijaus bažnyčios kapinėse. Motinos ilgesys transformuotu pavidalu reiškėsi ir knygoje – Frankenšteino pastangose suteikti gyvybę negyvam kūnui. Žinoma, to ilgesio apraiškas galima matyti ir kitais pavidalais.

M. Shelley tėvas taip pat buvo ypatingas žmogus, anarchistinės pakraipos filosofas. Iš pradžių buvęs tikintis, vėliau tapo ateistu. Jis tikėjo, kad žmogus yra protinga būtybė, tad kėlė klausimą, kam reikalingos institucijos, valdžia ar įstatymai. Kadangi M. Shelley motina mirė anksti, tėvas rūpinosi dukters išsilavinimu, skatino ją skaityti. Tai matome ir romane „Frankenšteinas“, kuriame minima daug skirtingų kultūrinių vardų. Skaito ir daktaras Frankenšteinas, ir jo sukurtas demonas.

– Įdomu, kad M. Shelley parašė „Frankenšteiną“ būdama vos 19 metų. 1816 m. vasarą rašytoja leido viloje prie Ženevos ežero, kartu su vyru, taip pat lordu Byronu ir kompanija. Kadangi vasara buvo šalta ir lietinga, kompanija skaitė siaubo istorijas ir nusprendė surengti varžytuves – kiekvienas turėjo parašyti savo istoriją. Taip ir atsirado „Frankenšteinas“.

– Kelias iki „Frankenšteino“ nebuvo lengvas. M. Shelley nusprendė rungtyniauti su žinomais romantikais, kurių tekstai buvo skaitomi. Nors jai iš pradžių nesisekė, M. Shelley staiga išgirdo lordo Byrono ir savo vyro pokalbį apie gyvybės užgimimą. Jiedu svarstė, kaip atsiranda gyvybė, taip pat apie eksperimentus su elektros srove. Buvo žinoma, kad elektros srovė veikia negyvus raumenis.

Birželio 16 d. M. Shelley susapnavo košmarą, kuris ir realizuotas šiame tekste. Įdomu ir tai, kad ji planavo parašyti nedidelės apimties tekstą, bet vyras įkalbėjo ją išplėsti pasakojimą. Taigi rašytojos romanas įkūnytas kūrinyje „Frankenšteinas arba Šiuolaikinis Prometėjas“.

– Dvigubas pavadinimas intriguoja, nes Prometėjas ir Frankenšteinas atrodo kaip dvi priešingos figūros. Prometėjas, pavogęs iš dievų ugnį, atnešė ją žmonėms. Frankenšteinas žudo žmones ir yra nelaimingas.

– M. Shelley romano atveju galima matyti gilesnę mito įtaką ir tai, kaip jo romanas iškelia tris mito motyvus, susijusius su Prometėjo vaizdiniu. M. Shelley romano pavadinimas verčia prisiminti, kad Prometėjas visų pirma siejamas su žmogaus kūrimu. Kaip žinome iš daugybės tekstų (tai ir Ovidijaus „Metamorfozės“, ir Hesiodo kūriniai), Prometėjas užėmė vieną svarbiausių vaidmenų žmonijos kūrime.

Pasak Hesiodo, Prometėjas sukūrė žmogų, o Atėnė suteikė tam žmogui kvėpavimą. Tokius siužetus galima pamatyti ir Vakarų tapyboje, pavyzdžiui, Christiano Griepenkerlio paveiksle. Jis sukurtas XIX a. pabaigoje, vaizduojamas Prometėjas, žiūrintis į savo sukurtą žmogų, kuriam Atėnė bando suteikti kvėpavimą.

M. Shelley romane aktyvuojami ir kiti Prometėjo motyvai, tai ugnies suteikimas žmogui ir bausmė už poelgį. Kaip žinia, Prometėjas buvo pririštas prie olos grandinėmis ir milžiniškas erelis kasdien kapojo ir draskė Prometėjo kepenis. Per naktį kepenys atsistatydavo tam, kad kitą dieną istorija pasikartotų iš naujo.

– M. Shelley romanas tituluojamas vienu pirmųjų siaubo romanų. Sakote, kad pats romanas yra frankenšteiniškas – nevienalytis, keistas. Papasakokite apie žanrą.

– Kūrinys įdomus ir žanro, ir istorijos, ir idėjų šaltinio prasme. Žanras susijęs su motyvais, kylančiais iš literatūros, kuri dalinai cituojama pačiame „Frankenšteine“. Pagrindinė istorijos linija primena Johno Miltono „Prarastąjį rojų“. J. Miltono citata tampa ir „Frankenšteino“ epigrafu, be to, demonas romane kone tiesiogiai cituoja J. Miltono žodžius. Istorijos linija taip pat nurodo ir į Johanno Wolfgango von Goethe „Faustą“.

– Kokios romano idėjos padaro jį pasaulinės literatūros šedevru ir garantuoja ilgą gyvenimą?

– Manau, kad daugybė idėjų. Tiek įskaitomų šiame romane, tiek tų, kurios aktualios visais laikais. Pirmiausia tai mintis apie tai, kad kiekvienas padaras jaučia kito poreikį. Romane demonas skaito ypatingus tekstus ir pats aiškina, ką jis gavo iš tų tekstų. Komentuojama, kaip jis pradėjo bendrauti su žmonėmis, kad bendravo atvira širdimi. Sukurta būtybė laukė galbūt ne meilės, bet bent žvilgsnio, kad nebūtų atstumtas.

M. Shelley rašo, kad norėta sukurti gražią būtybę, bet rezultatas privertė išsigąsti ir pasitraukti. Demonas nenorėjo būti atstumtas, bet daktaras nuo jo nusisuko. Taip būtybė pradėjo keršyti ir žudyti.

Romanas „Frankenšteinas“ sukelia minčių apie mokslinių eksperimentų pavojus. Nesvarbu, kokie tai eksperimentai, mes niekada nežinome, kaip tai baigsis. Kyla minčių apie žmogaus ir jo aistrų pavojingumą. Taigi visi klausimai, kylantys skaitant „Frankenšteiną“, aktualūs ir svarstytini.

Anot jos, įdomiausias reiškinys lietuvių literatūroje šiuo metu – migracijos proceso apmąstymai: „Nežinau, kodėl, bet moterys apie tai rašo daugiau ir geriau, nei vyrai.“

– Kai kalbama apie vyrų ir moterų literatūrą, daugelis sako, kad toks skirstymas neturi didelės prasmės, nes yra gera ir bloga literatūra. Koks jūsų požiūris? Kas yra moterų literatūra ir kodėl ją reikia tyrinėti?

– Literatūros skirstymas į gerą ir blogą man atrodo probleminis. Manau, kad yra kur kas daugiau, nei gera ir bloga literatūra. Yra daug gerumo ir blogumo kriterijų. Stengiuosi per daug nesivelti į ginčus dėl blogumo ar gerumo ir tyrinėti tai, kas man įdomu, kas kažką pasako, atveria.

Moterų literatūra yra visa tai, ką parašė moterys. Tai literatūros supratimas, kuris remiasi nuostata, kad vyrai ir moterys visose sociokultūrinėse veiklose dalyvauja šiek tiek kitaip. Taigi ir literatūroje, meninėje kūryboje.

Iš tiesų, šis terminas sietinas su antrąja feminizmo banga, jis atsirado septintajame dešimtmetyje. Tai jau įsitvirtino Vakarų literatūros tyrinėjimuose ir yra susijęs su tuo, kad tuo metu moterys bandė išsivaduoti iš patriarchalinės visuomenės tvarkos, mėgino ją pakeisti. Moterys pradėjo kurti tokią literatūrą, kuri demaskuoja patriarchalinę visuomenės struktūrą, kritikuoja ją. Tarsi kalbama apie moterų jauseną tokioje visuomeninėje struktūroje.

– Yra ir siauresnis terminas – moteriškas rašymas, kuris nurodo ne temas ar autorystę, bet estetinius raiškos dalykus. Kas tas moteriškas rašymas?

– Tai konkreti srovė, kurią sukūrė trys prancūzų rašytojos ir filosofės – Julia Kristeva, Helene Cixous ir Luce Irigaray. Jos teoriškai pagrindė šį rašymą. Tai manymas, kad patriarchalinis pasaulio suvokimas yra įrašytas kalboje.

Todėl, norint pakeisti patriarchalinę santvarką, reikia pradėti nuo kalbos. Taip pat ir meninės, poetinės kalbos. Tai eksperimentinis rašymas, kuris nebepaiso griežtos struktūros ir remiasi psichofiziniais impulsais, ritmika.

Nebūtinai yra griežtai struktūruoti sakiniai, forma, kūrinio struktūra. Teoriškai tai grindžiama tuo, kad moterų psichofizika yra cikliška, jos arčiau vandens, o tai turėtų atsispindėti ir poetinėje kalboje.

Šiuo metu vėl girdimas feministinis ir eksperimentinis moterų balsas. Manau, kad į valdžią atėjus D. Trumpui, kylant islamizmui, žinant, kaip toje kultūroje elgiamasi su moterimis, nenuostabu, kad atsirado poreikis kalbėti apie tai, kad iškilo grėsmė moterų laisvei į savo kūną.

Kalbant apie tai, kas įdomaus vyksta rašyme, paminėsiu, kad prieš metus su kolege organizavome tarptautinę šiuolaikinės prancūzų moterų literatūros konferenciją Londone. Konstatavome, kad moterų literatūroje vis dar laužomos konvencijos ir žiūrima, kaip galima išlaisvinti žodį, ką galima sakyti, kas anksčiau buvo neleistina.

Pavyzdžiui, bet kokie kūniškumo aprašymai yra labai svarbi moterų literatūros tema. Buvo etapas, kai moterys kalbėjo apie malonų seksą, malonumą. Dabar tai tarsi vėl apsisuko ir kalbama apie smurtą, tikimasi, kad bus klausiama jų sutikimo dėl sekso ir pan.

Dabar yra daug kūrinių, kurie kartais nelengvai, netgi labai sunkiai skaitomi. Atsirado daug maišytų žanrų, daug transnacionalizmo, klajokliškos estetikos. Moterys labai mėgsta maišyti įvairius žanrus.

– Kaip šiame kontekste atrodo lietuvių autorių kūryba? Ar koreliuojame su Europos kontekstu?

– Manau, kad šiuo metu lietuvių literatūroje įdomiausias reiškinys – migracijos proceso apmąstymai. Nežinau, kodėl, bet moterys apie tai rašo daugiau ir geriau, nei vyrai. Kalbant apie koreliaciją, aš pati tyrinėju motinystės reprezentacijas literatūroje. Įdomu, kad šiuo požiūriu lietuvių literatūra visai nekoreliuoja su tarptautine.

Tarptautinėje erdvėje šiuo metu aktualiausios motinystės ambivalentiškumo artikuliacijos. Lietuvoje tai tarsi neegzistuoja. Mūsų šalyje yra kitas įdomus reiškinys, tai esencialistiškos motinystės deklaravimas.

Tai mėgavimasis motinišku kūnu ir gyvybės kūrimo galia. Apie tai rašiusi Vilija Pilipauskaitė-Butkienė, šiek tiek ir Jurga Jasponytė. Įdomu, kad turime ir pirmąjį lesbietiškos motinystės liudijimą Giedrės Kazlauskaitės poezijoje.

Motinystė lietuvių sąmonėje siejama su pozityvumu. Manau, kad tai susiję su socialinėmis, istorinėmis aplinkybėmis. Sovietiniais laikais motinystę buvo sunku išgyventi, labai anksti savo vaikus reikėjo palikti nežinia kur ir grįžti į darbą, jiems nebuvo laiko. Dabar, kai galima leisti daugiau laiko su vaikais, apie tai kalbama džiugiai.

– Kas pasikeitė, kad dingo ankstesnės menininkų susibūrimo vietos?

– Sunku apibūdinti tą skirtumą, bet žvelgiant iš mano ir mano kartos pozicijos, viskas labai pasikeitę, gyvenimas visiškai kitoks. Kitaip gyvename ir elgiamės. Seniau bendravimo vietų tikrai būta daug ir tai ne vien kavinės. Buvo bendraujama ir įstaigose, pavyzdžiui, redakcija ar leidykla – vietos, kur nuolat zuidavo žmonės.

Negaliu kalbėti apie jaunus žmones, bet visgi ir dabar yra klubų, kavinių. Tačiau mano kartos žmonės, kartais ir vyresni ar jaunesni, rečiau lanko tas kavines, mažiau to gyvo, betarpiško bendravimo. Tai dėl to, kad socialiniai tinklai smarkiai pakeitė mūsų gyvenimo būdą. Dabar kiekvienas, sėdėdamas savo kambarėlyje, bendrauja su krūva žmonių.

Be to, mažiau meno ir kūrybos žmonių vartoja alkoholį. Gyvenimas pasikeitė, jie nori kažką nuveikti, padaryti, nebegali taip atsipalaiduoti. Ta įtampa ir gyvenimo tempas visus verčia susikaupti, įsitempti. Tad socialiniai tinklai ir kapitalizmas – pagrindinės priežastys, pakeitusios bendravimą.

– Ar šiandien menininkų būtų patrauklios?

– Menininkų, rašytojų kavinės galėtų būti puikūs traukos centrai. Ir ne tik menininkams, tai pritrauktų turizmą. Reikėtų tik supratimo ir noro. Juk kai pagalvoji apie tokią įstaigą kaip buvusi „Literatų svetainė“, kurioje dabar „Kentucky Fried Chicken“ užkandinė... Tokią vietą, Katedros šventovėje, atiduoti viščiukų fabrikui – visiškas absurdas, kvailystė.

Žinoma, galima sakyti, kad tai verslas. Tačiau verslas žiūri labai siauriai, neturi fantazijos atkurti literatų kavinę. Ji galėtų būti egzotiška vieta, traukianti turistus ir pan. Galima visa tai atkurti ir pasakyti, kad čia sėdėjo ir Czeslawas Milosas, ir daug kitų lenkų intelektualų. Nuolat Vilniuje vaikštantys lenkų turistų srautai plūste plūstų į tokią kavinę.

– Lietuvos rašytojų sąjunga turėjo savo legendinę kavinę. Ten sėdėdavo ir Ričardas Gavelis, ir Gintaras Beresnevičius.

– Ir ne tik jie. Taip pat ir senieji klasikai, tokie kaip Albinas Žukauskas ir kt.

– Jei Rašytojų sąjunga nuomos konkurse iškeltų tokią sąlygą, kad reikia įamžinti rašytojų atminimą, ar būtų norinčių?

– Sunku pasakyti, tai specifinė to laiko vieta. Ši kavinė nunyko savaime, ne dėl to, kad kažkas ją sunaikino specialiai. Kuo toliau, tuo mažiau menininkų ten rinkosi. Dabar veikia kavinė tuometiniuose Parodų rūmuose – tai būdavo menininkų šurmuliavimo vieta. Ten rinkdavosi ne tik dailininkai, bet ir kompozitoriai, teatralai, visi, kas norėjo.

Tačiau viskas apmirė savaime, keitėsi senoji gvardija, vieni pasitraukė visiškai, kiti – nebeprieina prie tos kavinės. Kai kas užsiima kitais dalykais. Rašytojų sąjungos kavinė taip pat apmirė, ji tapo eksmenininkų ar dar blogiau – „paramenininkų“ girtuokliavimo vieta. Natūraliai tapo beprasmė ir nereikalinga. Dirbtini ją atkurti, manau, nelabai įmanoma. Dabar Rašytojų sąjungoje veikianti kavinė, su joje vykstančiais renginiais, iš dalies šią funkciją atlieka, bet tai – labiau renginių, o ne gyvo bendravimo vieta.

– Ar miesto gyvybei tokios menininkų kavinės būtinos?

– Viena vertus, tai verslininkų neįžvalgumas, nesuvokimas, kad iš to galima daryti verslą. Kita vertus, manau, kad miestui tokios kavinės reikalingos. Prisimenant ir Parodų rūmų, ir Rašytojų sąjungos kavines, ten rinkdavosi ne tik menininkai, bet ir žmonės, norintys pažiūrėti, kaip tie menininkai atrodo, kaip jie bendrauja, norintys patys su jis pabendrauti. Apmaudu, kad to nėra.

– Gal menininkai pasitraukė iš gyvų miesto erdvių, nes jų įtaka visuomenėje – sumažėjusi?

– Visuomenė specializuojasi, literatūra tampa literatų užsiėmimas, menas – menininkų. Be publikos išgyventi tai negali, bet ir publika specializuojasi. Tačiau visa tai veikia ir meno kiekybė. Meno naudotojas specializuojasi ir natūraliai, meno belieka vis mažiau. Konkrečiam poetui reikia konkrečių skaitytojų.

– Jei kas nors uždraustų socialinius tinklus, ar situacija pasikeistų?

– Tai reikšmingas faktorius. Kažkokį žmogų seki „Facebooke“ ir gali įsivaizduoti, kad su juo bendrauji, ko jis vertas kaip žmogus, pilietis ar menininkas. Tačiau yra kaip yra, realus bendravimas persikelia į virtualų. Tai turi ir privalumų – galima spėti daugiau aprėpti, ne tik tai, ką atsitiktinai sutinki, o tai, ką nori pamatyti konkrečiai.