Ši kompozicija – iš ką tik pristatyto Linkolno džiazo centro orkestro albumo „The Music of John Lewis“, dedikuoto J. Lewisui. Jame garsusis Wyntono Marsalio kolektyvas naujai pergroja pianisto, kompozitoriaus, aranžuotojo ir legendinio Moderniojo džiazo kvarteto idėjinio lyderio kompozicijas. Pjesę „Delaunay’s Dilemma“ J. Lewisas dedikavo iškiliai prancūzų džiazo asmenybei, kritikui, džiazo klubo „Jazz Hot“ įkūrėjui ir vadovui bei pirmojo prancūzų džiazo žurnalo „Jazz Hot“ steigėjui Charle’iui Delaunay.

J. Lewisas gyveno 80 metų, iš jų daugiau nei septynis dešimtmečius keliavo su muzika. Jo muzikinio gyvenimo maršrutas driekėsi nuo Johanno Sebastiano Bacho iki Counto Basie, Earlo Hineso, Budo Powello, Arto Tatumo ir Oscaro Petersono ir taip suformavo unikalią raišką, kurioje tilpo ir klasikos formos aiškumas, ir džiazo polėkis.

Paskui vėl grįžta prie J. S. Bacho: J. Lewisas – vienas iš vos kelių džiazo muzikantų, įrašęs S. Bacho fugas ir preliudus. Kai kuriuos akademiškai, kai kuriuos su vos juntama svingo artikuliacija, o kai kuriuos su aiškiai prasiveržusiomis džiazinėmis improvizacijomis. Vienas tokių – J. S. Bacho „Preliudas 21“, gavęs pavadinimą „Jazz Bach“.

J. Lewisas į džiazo istoriją įrašytas ne tik kaip savarankiškas kūrėjas – pianistas, kompozitorius ir aranžuotojas, bet ir kaip vienos sėkmingiausių bei ilgaamžiškiausių džiazo istorijoje grupių „Modern Jazz Quartet“ (MJQ) ideologas ir vienas iš lyderių. Tai jo aistra J. S. Bachui ir džiazui suformavo nepakartojamą MJQ stilistiką.

J. Lewisas pagarsėjo ne tik kaip pianistas, bet ir kaip kompozitorius bei aranžuotojas. Garsus džiazo kritikas Leonardas Featheris „Džiazo enciklopedijoje“ pažymi, kad J. Lewisas – bene pats ryškiausias protas, kada nors buvęs džiaze. Jis sujungė bliuzą, esantį daugelio XX a. muzikos rūšių pagrindu, su Europos muzikos formomis ir taip padėjo džiazui brandinti ir plėtoti savo ambicijas.

Klasikai žavėjo J. Lewisą savo formomis. C. Basie – savo aranžuotėmis. Tai atsispindi MJQ stiliuje, kuriame, kaip yra pastebėjęs L. Featheris, kiekviena nata aiški ir išraiškinga. O polifoniniais principas plėtojamas muzikinis audinys pinamas iš tradicinio džiazo ir klasikinės muzikos formų bei kolektyvinės improvizacijos kombinacijų.

Moderniojo džiazo kvartetas J. Lewisui buvo daugiau nei džiazo kolektyvas – kaip prisipažino jis pats, jo tikslas buvo įrodyti, kad džiazas – tokia pat gerbtina muzika, kaip ir klasika. Iš čia, beje, ir jų maniera dėvėti griežto klasikinio stiliaus kostiumus ne tik scenoje, bet ir viešumoje rodytis pasitempus.

Štai J. Lewiso pjesėje „Sacha’s March“ smagiai suplaktas klasikinės muzikos formų ir tradicinio džiazo priemonių kokteilis.

MJQ, išsiskyręs savo unikaliu „kameriniu džiazu“, – neabejotinai vienas sėkmingiausių ir ilgaamžiškiausių ansamblių džiazo istorijoje. Šis kvartetas gyvavo daugiau nei 40 metų: net 22 metus be pertraukos, o atkurtas po septynerių metų pauzės – dar 18 metų.

Johnas Aaronas Lewisas gimė 1920 m. gegužės 3 d. Ilinojaus valstijoje, La Greindžo mieste, augo Naujojoje Meksikoje. Nuo septynerių metų mokėsi skambinti fortepijonu. Jis grojo šeimos orkestre, nes tarp jo giminaičių buvo daugybė muzikantų. Būdamas 12 metų, gavo savo pirmąjį honorarą. Ir nors universitete studijavo antropologiją, jo aistra buvo bliuzas, bopas ir J. S. Bachas

Pasukti į džiazą J. Lewisas galutinai apsisprendė tarnaudamas armijoje, susibičiuliavęs su garsiu bibopo būgnininku, būsimuoju MJQ nariu Kenny Clarke’u. Metęs antropologijos studijas, jis pradėjo groti „Dizzy Gillespie“ orkestre ir pradėjo studijuoti Manhatano muzikos mokykloje, kur be vokalo ypač domėjosi baroko ir Renesanso muzika. Šiuo laikotarpiu jis dalyvavo Ch. Parkerio bei istoriniuose Mileso Daviso „Capitolius“ orkestro įrašuose, grojo su Illinois Jacquet’u (1948–1949) bei Lesteriu Youngu (1950–1951).

Tačiau artimiausiai bendravo su „Dizzie Gillespie“ bigbendo ritmo grupės muzikantais vibrafonininku Miltu Jacksonu, bosistu Ray Brownu ir būgnininku K. Clarke’u. Su šiais muzikantais jie suformavo grupę, pavadintą Milto Jacksono kvartetu. 1952 m., kai šio kvarteto aranžuočių autoriumi ir stiliaus ideologu tapo pianistas J. Lewisas, o bosistą Ray Browną pakeitė Percy Heathas, kolektyvas pakeitė pavadinimą į „Modern Jazz Quartet“. Abreviatūra liko ta pati – MJQ.

Bene garsiausia J. Lewiso pjesė „Django“, dedikuota legendiniam gitaristui Django Reinhardtui.

MJQ garsėjo ne tik ilgaamžiškumu, komercine sėkme, bet ir nepaprastu veiklumu. Kolektyvas nuveikė milžinišką darbą ugdydamas džiazo auditoriją tiek anapus, tiek šiapus Atlanto. 6–7 dešimtmečiais MJQ tapo savotiškais džiazo misionieriais Europoje. Jie atkakliai reprezentavo džiazo muziką Senojo Žemyno rimtosios muzikos klausytojų auditorijai. Štai vien 1957 m. MJQ sugrojo net 88 koncertus Europoje. Dar vieną šios grupės veiklos dalį sudarė bendri darbai su garsiais džiazo kūrėjais, tarp kurių – Sonny Rollinsas, Benny Websteris, Jimmy Giuffre, ir, žinoma, „Swingle Singers“.

MJQ baigė savo veiklą paskutinio dešimtmečio pradžioje – paskutinis jų bendras darbas buvo 40-mečio koncerto albumas. Tačiau J. Lewisas, ir perkopęs 70-metį, išliko ne mažiau kūrybingas ir aktyvus. Jis grojo solo ir su savo sekstetu, kurį subūrė dar muzikuodamas su legendiniu MJQ. Mažiau žinoma jo veiklos sritis – muzikos komponavimas – be džiazo pjesių, jis sukūrė ir sceninių ir simfoninių kūrinių, tarp kurių – netgi  baletas „Pirmoji nuodėmė“. Jis buvo vienas iš trečiosios srovės pradininkų ir ideologų, šioje srityje dirbęs su Gunteriu Schuleriu ir George’u Russelu.

Tačiau 1985 m. J. Lewisas leidosi į vieną visiškai priešingą kūrybinį nuotykį ir subūrė „American Jazz Orchestra“ – klasikinį svingo orkestrą, grojantį svingo klasikų kūrinius, naujai aranžuotus paties J. Lewiso.

Paskutinis J. Lewiso albumas – solinis. Jis įgrotas 2000 m., tuomet J. Lewisui jau buvo 80 metų, tačiau jo, kaip pianisto, technika išliko pavydėtina. Paskutinis J. Lewiso albumas – tikras rafinuoto pianizmo, įstabios formos logikos ir kiekvienos natos branginimo pavyzdys.

Už savo veiklą net penkiais garbės daktaro vardais įvertintas J. Lewisas paliko vertingą kūrybinį palikimą, į kurį gręžiasi ir neabejotinai gręšis šiandienos ir ateities džiazo kūrėjai.

A. Jarreau ir S. Asmussenas

Daina „Vidurnakčio saulė“ – iš paskutinio gyvai įrašyto Alo Jarreau, mirusio vasario 12 d., albumo. Atlikta su „Metropole“ orkestru, tai viena gražiausių džiazo baladžių, kurios instrumentinę versiją Lionelis Hamptonas ir Sonny Burke’as sukūrė lygiai prieš 70 metų, o dar po septynerių metų įstabaus grožio tekstą jai parašė Johnny Merceris. Jautri Al Jarreau bei „Metropole“ orkestro interpretacija atlikėjus pakylėjo iki dainos bendraautorių lygmens.

Vasario 7 d. mirė legendinis džiazo smuikininkas Svendas Asmussenas. Paskutinę vasario dieną jam būtų sukakę 101-eri metai. Iki šio gimtadienio garbiajam Maestro pritrūko trijų savaičių. Danijos nacionaline vertybe vadintas S. Asmussenas buvo universalus kūrėjas: smuikininkas, vibrafonininkas, vokalistas ir ansamblių vadovas bei kompozitorius. Jis buvo pirmasis Danijos muzikantas, pelnęs tarptautinį pripažinimą. Tai dėl jo muzikavimo Kopenhaga, kaip ir Paryžius, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą tapo reikšmingu Europos džiazo traukos centru, kuriame XX a. viduryje viešėjo bei ilgesniam ar trumpesniam laikui prieglobstį rado ne viena Amerikos džiazo garsenybė.

Prieš metus žvalus ir puikiai nusiteikęs S. Asmussenas sutiko savo šimtmetį. Tąsyk jis tvirtino, kad jo ilgaamžiškumo paslaptis – meilė ir šaukštelis medaus kasdien. Turėtume pridurti – ir muzika, juk jai buvo atiduoti bemaž aštuoni S. Asmusseno gyvenimo dešimtmečiai. Ne tik džiazo, bet ir „world“, elektroninei bei klasikinei.

Nors nuo septynerių metų S. Asmussenas mokėsi groti smuiku ir griežti jam sekėsi puikiai, jis siekė būti odontologu – muzikos mokslas jam tebuvo būtinas to meto inteligento priedas. Tačiau planus kardinaliai pakeitė džiazo smuikininko Joe Venuti įrašai, kuriuos jis išgirdo būdamas 16 metų. Metęs stomatologijos mokslus, S. Asmussenas pradėjo savo profesinę karjerą kaip smuikininkas, vibrafonininkas ir dainininkas. Europoje tik randantis džiazui, jam teko derinti daugybę džiazo profesijų. Jis grojo Kopenhagos klubuose ir Danijos kruiziniuose laivuose, kur likimas jį suvedė su pirmo ryškumo Amerikos džiazo žvaigždėmis – pianistu Fatsu Walleriu ir dainininke Josephine Baker. Jie žinią apie talentingą Danijos muziką ir parvežė į džiazo tėvynę.

S. Amussenas išmėgino savo jėgas įvairiuose kolektyvuose – nuo trio iki orkestro. Savąjį orkestrą smuikininkas subūrė karo metais, kai džiazas buvo savotiška pasipriešinimo forma, ir, dirbdamas su juo, atsiskleidė, visu universalumu. Jis vadovavo orkestrui, formavo repertuarą ir orkestravo pjeses. Šiame orkestre jis taip pat griežė smuiku ir, prireikus, dainuodavo.

Tačiau ne orkestrai, o nedideli ansambliai buvo reikšmingiausia S. Amusseno raiškos forma. Būdamas 18-likos metų ir sekdamas savo dievaičio smuikininko J. Venuti bei gitaristo Eddie Lango kvarteto pavyzdžiu, su bičiuliu gitaristu Ulriku Neumannu jis suformavo savo pirmąjį kvartetą. Jau po metų S. Asmuseno ir U. Neumanno kvartetas, pristatęs plokštelę, tapo nepaprastai populiarus. Džiazo istorikai šį kolektyvą vėliau pavadins ansambliu, dariusiu bene reikšmingiausią įtaką Europos džiazo raidai. Po karo šį tandemą labai sėkmingai papildė švedų dainininkė ir aktorė Alis Babs. Trejetas, pasivadinęs „The Three Danes“, užkariavo gerbėjų širdis net džiazo tėvynėje.

Džiazo tėvynę ypač sužavėjęs nuostabus smuikininkas iš Danijos, koncertuoti už Atlanto nesiveržė ir taip tapo svaria priežastimi garsiesiems džiazo tėvynės kūrėjams patiems atvykti į Skandinaviją. Taip specialiai dėl galimybės muzikuoti su S. Asmussenu į Europą atvyko kvarteto „Modern Jazz“ pianistas ir idėjinis vadas Johnas Lewisas. S. Asmussenui teko muzikuoti su pačiomis iškiliausiomis džiazo muzikos asmenybėmis, tokiomis kaip Benny Goodmanas, Lionelis Hamptonas, Duke’as Ellingtonasu ir kt.

S. Asmussenas nesustojo ieškoti savo skambesio net ir tapęs pripažintu muzikantu – plūstelėjus roko ritmams, jau šešiasdešimtmetis, jis eksperimentavo su elektroniniais skambesiais, „world“ muzikos bangos jį buvo nunešusios ir į eksperimentus su šios muzikos kūrėjais. Paskutinius septynerius metus S. Asmussenas nebegrojo, o paskutinį savo albumą „Makin' Whoopee... and Music!“ džiazo veteranas įgrojo 2009 m. žiemą, likus kelioms savaitėms iki 90-ojo gimtadienio.

Gitaros dievas L. Coryellis

Vasario 19 d. džiazo pasaulį sukrėtė dar viena netektis – mirė gitaristas Larry Coryellis. Jam buvo 73-eji metai, į dausų orkestrą jis iškeliavo miegodamas viešbučio kambaryje, išvakarėse sugrojęs puikų, kaip paaiškėjo, paskutinį koncertą Niujorko „Iridium“ salėje.

Gitaros dievu ir „fusion“ krikštatėviu tituluotas kūrėjas aktyviai muzikavo iki pat mirties. Ir šiemet buvo suplanuotas intensyvus gastrolių grafikas, kuriame buvo numatytas ir didelis turas su atgimusia legendine L. Coryellio grupe „The Eleventh House“. Šių metų vasarą numatytas ir jo naujo albumo „Seven Secrets“ pasirodymas, albumas jau paruoštas leidybai, jį rengiasi išleisti leidykla „Savoy Jazz“. Šiemet turėjo įvykti ir pasaulinė L. Coryellio operos pagal Levo Tolstojaus romaną „Ana Karenina“ premjera. Daugybei planų jau nelemta išsipildyti. Tačiau klausytojams liko milžiniškas kūrybinis palikimas, dokumentuotas bemaž 80 albumų.

L. Coryellis – universalus muzikas. Apsiginklavęs įprasta akustine, elektrine bei dvylikastyge gitaromis, jis, vienas iš  „fusion“ krikštatėvių, grojo ir bibopą ir „latin-jazz“, netgi klasiką. Jo kūrybiniame kelyje ir akustiniai koncertai, ir pjesės, ir  smulkusis žanras, ir operos. L. Coryellio stilių formavo ir gimtojo Teksaso muzika, ir rokenrolo ritmai, ir laisvojo džiazo dvasia, ir „world“ muzika.

L. Coryellis gimė Teksase, jo vaikystė prabėgo Sietle. Jau nuo ketverių metų jis mokėsi skambinti fortepijonu, bet paauglystėje pasirinko gitarą. Penkiolikmetis jau grojo rokenrolo grupėse, bet nelaikė savęs talentingu muzikantu, galinčiu svarstyti apie profesionalaus muzikanto kelią. Tačiau talentas paėmė viršų ir 1965-aisiais, jau po studijų persikėlęs į Niujorką, L. Coryellis prisijungė prie Chico Hamiltono džiazo grupės. Po metų suformavo legendinę psichodelinio roko grupę „The Free Spirits“, kurioje, kaip tvirtina kritikai, ir brendo džiazroko raiška, o dar po keleto metų jo albumas „Spaces“, įgrotas su Johnu McLaughlinu, Chicku Corea, Miroslavu Vitoušu ir Billy Cobhamu, atnešė jam pasaulinę šlovę ir džiazroko pradininko titulą.

Ir nors didžiosios dalies kūrėjų laukia nusivylimo kartėlis, neabejotinai jau pati nominacija yra didžiulis laimėjimas, įrašomas tarp svariausių įvertinimo ženklų kiekvieno kūrėjo biografijoje, primenama LRT RADIJO laidoje „Muzikinis vidudienis“, kurioje – Geriausio šiuolaikinio instrumentinio albumo apdovanojimo nominantai.

Ch. Loebas „Unspoken“

Pirmiausia – Geriausio šiuolaikinio instrumentinio albumo („Best Contemporary Instrumental Album“) apdovanojimui nominuoto Chucko Loebo albumo „Unspoken“ fragmentas – garsiajam džiazo klubui dedikuota lyderio pjesė „Cotton Club“.

Kasmet įtemptą kovą žadanti Geriausio šiuolaikinio instrumentinio albumo kategorija „Grammy“ apdovanojimų sąrašą papildė tik 2001-aisiais. Kol kas tai vienintelė kategorija 3 numeriu pažymėtame šiuolaikinės instrumentinės muzikos lauke.

Vos prieš kelerius metus ši kategorija buvo iškelta iš populiariosios muzikos lauko į savarankišką šiuolaikinės instrumentinės muzikos lauką, mat joje nominuojami darbai gerokai nutolę nuo populiariosios muzikos įprastine šio žodžio prasme. Jų kūrėjai parastai priskiriami fanko, latin, fusion, world, R&B, crossover, smooth ar popdžiazui – kitaip tariant, kryptims, išaugusioms iš džiazo ir labai artimoms džiazui.

Kad šiuolaikinė instrumentinė muzika tapatinama su moderniuoju džiazu, akivaizdžiai liudija ir per 17 metų čia linksniuoti nominantų vardai, tokie kaip Billas Frisellas, Marcusas Milleris, Dave`as Kozas, Kirkas Whalumas, Wouteris Kellermanas, Herbas Alpertas, Earlas Klughas ir daugybė kitų.

Geriausio šiuolaikinio instrumentinio albumo kategorijos paaiškinimas skelbia, kad pristatomų albumų ne mažiau 51 proc. trukmės turi sudaryti nauja instrumentinė muzika. Tačiau vokalas čia neuždraustas ir nebūtinai jis turi būti traktuojamas kaip instrumentas, kaip tai buvo moderniojo džiazo revoliucijos laikais.

Štai ir pretendento į apdovanojimą šioje kategorijoje – 61 metų amerikiečių gitaristo Ch. Loebo – albume „Unspoken“ suskamba ir jo šeimos narių, dainininkių, dukros Christinos Loeb bei žmonos, savarankiška karjera garsėjančios Carmen Cuesta balsai. O C. Cuesta atliekamos dainos „Way Up High“ autorė – dar viena Loebų muzikinės dinastijos narė, antroji dukra Lizzy.

Beje, šio puikaus šeimos tandemo bendraautoriumi galima vadinti ir legendinį saksofonininką Staną Getzą, kadaise buvusį liudininku jų vestuvėse. Gerai žinomas ne tik iš darbų su S. Getzu, bet ir su tokiomis grupėmis, kaip „Steps Ahead“ bei „Fourplay“, šį kartą Ch. Loebas pats kausis su tikrai tituluotais varžovais. Į „Grammy“ statulėlę jis taikosi jau trečią kartą ir savo oficialioje svetainėje prašo gerbėjų siųsti jam pozityvią energiją, kuri, kaip tiki muzikas, padės nugalėti. „Juk trečias kartas nemeluoja“, – rašo autorius.

„Snarky Puppy“ albumas „Culcha Vulcha“

Energija Ch. Loebui tikrai nepakenktų, nes dėl apdovanojimo varžosi tikrai ryškūs kūrėjai. Tarp jų – ir prieš metus šioje kategorijoje nugalėjusi grupė „Snarky Puppy“. Daugiau nei 10-metį gyvuojantis kūrybingas brukliniečių kolektyvas jau užkariavo klausytojų simpatijas abiejose Atlanto pusėse, įskaitant ir Lietuvą, savo muzikoje organiškai jungdamas džiazą, roką, simfonizmą, bei fusion.

Pernai auksiniu gramofonu įvertintas jų albumas „Sylva“, įrašytas su „Metropole“ orkestru. Šiemet apdovanojimui nominuotas jau 11-as albumas – „Culcha Vulcha“. O pjesė „Semente“ – vieno iš kolektyvų idėjinių vadų, bosisto Michaelio League`o.

Neabejotinai už šią grupę tikrai balsuotų didelė dalis džiazo aistruolių, juo labiau kad vos prieš porą mėnesių „Snarky Puppy“ geriausiu džiazo ansambliu titulavo prestižinio žurnalo „Down Beat“ klausytojai.

H. Alpertas „Human Nature“

Šiemet Geriausio šiuolaikinės instrumentinės muzikos albumo kategorijoje pakartotinai nominuotas ir trimitininkas Herbas Alpertas. Tai tituluočiausias pretendentas šioje kategorijoje: jis jau yra devynių „Grammy“ laureatas, tarp jų – ir apdovanojimo Už viso gyvenimo nuopelnus.

Pastaruoju Auksiniu gramofonu kaip geriausias instrumentinis albumas 2014 m. buvo įvertintas jo darbas „Steppin Out“. Tarp gausių H. Alperto pripažinimo ženklų puikuojasi ir už nuopelnus Amerikos populiariajai muzikai ir populiariajai kultūrai 2013 m. JAV prezidento Baracko Obamos įteiktas Nacionalinis menininko medalis.

Iki šiol aktyviai muzikuojantis 81 metų H. Alpertas tituluojamas džiazo ikona. Šis amerikiečių trimitininkas, kompozitorius, prodiuseris, dailininkas ir filantropas per savo karjerą, prasidėjusią dar 6-ajame dešimtmetyje, įrašė 14 platininių ir 15 auksinių albumų, pardavė per 72 mln. įrašų. Šį skaičių neabejotinai padidins naujasis H. Alperto albumas „Human Nature“, nominuotas „Grammy“ kaip geriausias šiuolaikinis instrumentinis albumas. Šio albumo pjesė, puiki Michaelo Jacksono hito „Human Nature“ versija, ir davė pavadinimą ir visam albumui.

Nepriklausomai nuo to, ar legendiniam muzikui pavyks pelnyti 10-ąjį Auksinį gramofoną, jis jau įėjo į muzikos istoriją ir kaip šlagerių autorius, ir kaip legendinio kolektyvo „The Tijuana Brass“ lyderis. Sunku būtų surasti žmogų, negirdėjusį šios kultinės grupės muzikos, kuria buvo iliustruotas netgi populiarus sovietinis animacinis filmukas „Na, palauk“. Su šia dar 7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje suburta grupe įrašytas ir naujasis H. Alperto darbas, džiuginantis klausytojus ir novatoriška šiuolaikinio džiazo raiška, ir naujomis spalvomis praturtėjusiu trimito tembru.

B. Frisellas „When You Wish Upon a Star“

Kito šios kategorijos nominanto vardas neabejotinai džiugina alternatyviosios muzikos gerbėjus. Tai gitaristas Billas Frisellas.

Anot kritikų, „milijonu garsų“ skambėti galintis gitaristas per savo kūrybinę karjerą yra sulaukęs prieštaringų vertinimų: kai kam jis – kultinis muzikantas, naujo garsų pasaulio, naujo skambesio filosofijos kūrėjas, o kai kam – infante terible, gavęs šį vardą dėl įvairiapusiškumo, sudėtingos technikos bei nepasotinamo muzikavimo apetito.

Tačiau naujajame, „Grammy“ apdovanojimui pristatytame albume B. Frisellas lakoniškas ir melodingas. Viena iš priežasčių – pati kūrybinė medžiaga. Naujajame albume B. Frisellas ėmėsi savuoju stiliumi perkurti kino muziką. Tad pasiklausykite titulinės albumo pjesės Nedo Washingtono „When You Wish Upon a Star“, žinomos iš Walto Disney animacinio filmuko „Pinokis“.

Albumas, kuriame šalia virtuoziškos lyderio gitaros skamba Eyvindo Kango altas, Thomo Morgano bosas, Rudy Roystono mušamieji bei legendinio kontrabosininko Charlio Hadeno dukters Petros vokalas, sparčiai daugina B. Frisello gerbėjų gretas.

S. Gaddas „Way Back Home“

Liko nepaminėtas dar vienas nominantas – būgnininkas Steve`as Gaddas. „Grammy“ apdovanojimui pristatytas šio 71 metų kūrėjo ir legendinės grupės lyderio albumas „Way Back Home“.

Be jų, LRT RADIJO laidoje „Muzikinis vidudienis“ – vienas įtakingiausių pastarojo dešimtmečio pianistų Fredas Hershas, gitaros veteranas Johnas Scofieldas, pianistas Bradas Mehldau ir būgnininkas Peteris Erskine`as.

F. Herscho „Sunday Night at the Vanguard“

Šį kartą „Muzikinio vidudienio“ akiratyje – kūrėjai, pretenduojantys į geriausio instrumentinio džiazo albumo „Grammy“ apdovanojimą. Vienas jų – pianistas Fredas Herschas. Apdovanojimui pristatytas jo naujausias su trio gyvai įgrotas albumas „Sunday Night at the Vanguard“ varžosi dėl dviejų Auksinių gramofonų. Antrajam, kaip geriausia džiazo solo improvizacija, nominuota šio albumo pjesė Thelonious Monko  „We See“.

Vienas įtakingiausių pastarojo dešimtmečio pianistų F. Hershas – grynasis improvizatorius, nesivaikantis madų ir stilių. Jo muzikinis kelias prasidėjo kaip klasikinio pianisto, bet akademinis išsilavinimas ir sceninė patirtis jį galiausiai atvedė į džiazą. Palyginti vėlai, kai pianistui buvo 20 metų, bet pačiu laiku, kad su turima patirtimi formuotų savitą, su niekuo nesupainiojamą braižą, kuriame žėri ir akademinės muzikos atspindžiai, ir praeities džiazo muzikų patirtis, įprasminta lakiose improvizacijose.

Nepakartojamu muzikavimu 8-ojo dešimtmečio pabaigoje auditoriją pakerėjęs pianistas buvo pradingęs nuo scenos. Jam buvo nustatytas imunodeficito sindromas, ne tik atėmęs sveikatą, bet, atsisakius visiems organams, netgi panardinęs į komą, kurioje F. Herschas išbuvo du mėnesius. Atsibudęs iš komos jis dar devynis mėnesius praleido prikaustytas prie patalo, ir mažai kas tikėjo, jog kada nors muzikas atsigaus tiek, kad galėtų sugrįžti į sceną.

Tačiau nuo 2010 m. F. Herschas vėl aktyviai muzikuoja, o apie jo neįtikėtiną pakilimo iš ligos patalo istoriją kuriamas kino filmas, kurio premjera numatyta sausio pabaigoje prasidedančiame Portlando muzikos festivalyje.

Pjesę „We See“ recenzentai išskyrė iš minėto F. Herscho albumo ir pavadino „nenugludintu deimantu“. Pjesę, kurioje susiliejo dviejų didžiųjų pianistų improvizatorių braižas – F. Herscho minties lakumas ir pauzėmis bei akcentais nutaškyta, trūkčiojanti Th. Monko melodika.

Jei F. Herschui šiemet pavyktų laimėti nors vieną iš dviejų „Grammy“ apdovanojimų, kuriems jis nominuotas, tai būtų jo pirmasis Auksinis gramofonas, nors nuo 2011 m. jo vardas aštuonis kartus buvo nominantų sąraše. Apdovanojimais neišlepintas šis įstabus improvizatorius nuolat lieka per plauką nuo sėkmės. Pirmą kartą „amžinai antro“ F. Hersho pavardė aukščiausioje eilutėje buvo įrašyta 2011 m. džiazo žurnalistų apklausoje „JJA Award“, joje ir 2016 m. jis pakartotinai buvo tituluotas Metų pianistu.

J. Scofieldo „Country For Old Men“

Dėl geriausio instrumentinio džiazo albumo „Grammy“ F. Herschas susikaus su tikrai ryškiais konkurentais, tarp kurių ir pernykštis šios kategorijos laureatas – gitaristas Johnas Scofieldas. Tąsyk „Grammy“ apdovanojimą pelnė jo albumas „Past and Present“, kuriame gitaristas tradicijas sujungė su naujovėmis, praeitį su dabartimi.

Toks junginys – kertinis J. Scofieldo muzikinės kalbos bruožas. Dar paauglystėje absorbavęs įvairius stilius ir skambesius nuo bitlų iki Johno Coltrane’o, nuo pat sceninės karjeros pradžios stebino universalumu. Išmėginęs save ir su „fusion“ grupėmis, ir fanko bei soulo džiazo estetikoje, ir šiuolaikiniame „mainstreame“, pernai gitaros veteranas pristatė albumą „Country for Old Men“. Jau pačiu pavadinimu atskleidęs šio darbo raktą, jame J. Scofieldas pristatė savą žvilgsnį į kantri muziką.

Klausytojui, žinančiam J. Scofieldą iš darbų su Milesu Davisu, Gerry Mulliganu, Gary Burtono kvartetu, Billy Cobhamo grupe, trio „Medeski, Martin & Wood“ ir paties gitaristo kolektyvais, naujasis albumas gali pasirodyti tikru netikėtumu.

Tačiau universalusis J. Scofieldas, jau seniai siekęs per savo kūrybos binoklį pažvelgti į kantri muziką, lieka ištikimas savo krypčiai ir tokiame kontekste – prisijaukinęs šias dainas, perleidęs jas per savo stilių, jis jas pavertė savomis, papuošdamas tik jam būdingu, akimirksniu atpažįstamu skambesiu.

O dar viena kompozicija iš šio albumo – geriausios džiazo solo improvizacijos apdovanojimui nominuota pjesė pagal Hanko Williamso dainą „I`m so Lonesome I Could Cry“. Be to, ši virtuoziška pjesė pretenduoja į Auksinį gramofoną kaip geriausia džiazo solo improvizacija.

B. Mehldau „Nearness

Tose pačiose „Grammy“ kategorijose nominuotas dar vienas pianistas, kadaise fortepijono paslapčių mokęsis pas F. Herschą, tai Bradas Mehldau. Jo albumas „Nearness“, įgrotas duetu su ilgamečiu kūrybiniu bendražygiu saksofonininku Joshua Redmanu, yra tarp geriausių instrumentinio džiazo albumų. Šis darbas įveikė ilgą kelią iki klausytojo – jis išleistas tik 2016 m., nors įrašytas dar prieš penkerius metus, 2011 m. vasarą keliose skirtingose salėse gyvų dueto koncertų metu.

Daugkartinis DB apklausų nugalėtojas, Mileso Daviso prizo laureatas B. Mehldau niekad nebuvo įvertintas Auksiniu gramofonu, nors iki šiol buvo nominuotas penkis kartus. Šiemet 46-erių pianistas pelnė 6-ą ir 7-ą nominacijas už skirtingus albumus. Antrajam Auksiniam gramofonui – geriausios džiazo solo improvizacijos – pristatyta B. Mehldau perkurta Cole`o Porterio pjesė „I Concentrate on You“ iš naujausio B. Mehldau trio darbo „Blues and Ballads“, kuriame pianistas savaip pergroja garsius džiazo standartus.

Ši pjesė nominuota geriausios džiazo solo improvizacijos apdovanojimui ir šioje kategorijoje kausis su jau minėtais J. Scofieldu, F. Hershu, saksofonininku Ravi Coltrane`u bei sensacija vadinamu trylikamečiu vunderkindu iš Indonezijos, pianistu Joey Alexanderiu.

J. Alexanderio „Countdown“

Technišku ir brandžiu muzikavimu stebinantis 13-metis Joey Alexanderis prieš metus tapo tikra sensacija – tąsyk dviem „Grammy“ apdovanojimams buvo nominuotas jo debiutinis albumas „My Favorite Things“. Ir nors Auksinio gramofono tuomet dar 12-likos metų vaikinukas nepasiekė, dabar jis jau žinomas visame pasaulyje.

Gimęs džiazo šviesuliais pernelyg negarsėjančioje Balio saloje, J. Alexanderis dosniai apdovanotas talentu. Pirmą sykį susidūręs su fortepijonu būdamas šešerių, netrukus jis jau iš klausos grojo Th. Monko pjeses ir kitus džiazo standartus iš turtingos tėvo džiazo įrašų kolekcijos. J. Alexanderis progresavo taip sparčiai, kad vos po dvejų metų buvo pakviestas skambinti solo (popmuzikos terminais kalbant, apšildyti publiką) prieš džiazo ikonos Herbie Hancocko koncertą. Jį išgirdęs, H. Hancockas pasakė, kad tiki juo. Būtent tą dieną J. Alexanderis nusprendė savo gyvenimą paskirti džiazui.

Sulaukęs dešimties, jis jau dalyvavo džiazo festivaliuose Džakartoje ir Kopenhagoje bei laimėjo Odesos džiazo konkursą. 2014 m. 11-metis J. Alexanderis pasirašė kontraktą su prestižine Niujorko leidykla „Motema Music“, kuri išleido ir jo debiutinį albumą „My Favorit Things“ ir į šiuos „Grammy“ apdovanojimus pretenduojantį „Countdown“ (titulinė šio albumo kompozicija nominuota geriausios džiazo solo improvizacijos apdovanojimui).

K. Barronas ir P. Erskine`as

Pastaruoju metu į instrumentinio džiazo albumo ir improvizacijos apdovanojimus pretenduoja daugiausia pianistai. Beje, atstovaujantys skirtingoms džiazo kartoms – nuo trylikamečio vunderkindo iki 73-ejų metų džiazo fortepijono legendos, pianisto Kenny Barrono, pernai pavasarį išleidusio albumą „Book of Intuition“ – šis darbas nominuotas geriausio instrumentinio džiazo albumo „Grammy“ apdovanojimui.

Džiazo fortepijono veteranui tai jau dešimta „Grammy“ nominacija, tačiau iki šiol Auksinio gramofono jo apdovanojimų kolekcijoje nėra. Ar jį atneš naujasis albumas, sužinosime vasario 12 d., o kol kas pasimėgaukime K. Barrono trio pergrota Th. Monko pjese „Light Blue“.

Liko dar vienas vardas – būgnininkas Peteris Erskine`as, penktasis iš penkių, kurių albumai nominuoti geriausio instrumentinio džiazo albumo apdovanojimui. Šis būgnininkas žinomas iš darbų su „fusion“ grupėmis „Steps Ahead“ bei „Weather Report“ (su pastarąja jis yra pelnęs ir „Grammy“ apdovanojimą 1979-aisiais). Šiemet apdovanojimui pristatytas jo grupės darbas „Dr. Um“, kuriame 62-ejų metų būgnininkas, prisimindamas garbingą „Weather Report“ praeitį, žvalgosi modernių horizontų.

– Ar esate grupės „Lemon Joy“ muzikos gerbėja? Sukūrėte viršelį albumui „Willkommen“, išleistam praėjusiais metais.

– Taip, man patinka muzikos skambesys ir, prieš imdamasi kiekvieno projekto, pasiklausau tos muzikos, įsigilinu į skambesį ir ieškau specifikos – kuo tai skiriasi nuo ankstesnių albumų. Tuomet stengiuosi išreikšti tai vaizdu. Susipažįstu su muzika, o „Lemon Joy“ kūryba man patinka.

– Ar muzika turi patikti?

– Manau, kad ji neturi būti svetima. Neprivaloma būti muzikos gerbėju, kad sukurtum vieną ar kitą viršelį. Tačiau manau, kad tai neturėtų būti svetima, nes jei nemėgsti tam tikros muzikos, nejausi smagumo. Gal net tas viršelis bus svetimas muzikos grupei, nes visgi reikia atskleisti muzikos specifiką.

– Ar lengvai buvo sukurtas „Lemon Joy“ kompaktinės plokštelės „Willkommen“ dizainas?

– Atrodo, kad tai gana minimalistinis sprendimas, švarus dizainas, bet pats procesas buvo gana ilgas. Mes su Igoriu Kofu apsibrėžėme tam tikras gaires, prielankumą jis jaučia minimalizmui. Tad tikrai žinojau, kad eisime link to. Tai labai švarus dizainas, yra dvi spalvos – tamsiai pilka ir šviečianti žalia. Kai reikėjo išsirinkti elementus, visiškai „išsivalėme“ ir ant albumo viršelio net nėra pavadinimo. Apsiribojome tik W raide. Tai tam tikras linijų derinys. Procesas buvo ilgas, bet manau, kad rezultatas – išgyventas ir išpuoselėtas.

– Apie albumą, ko gero, negalima spręsti tik pagal jo viršelį?

– Ir taip, ir ne. Sakoma, kad ir apie knygą negalima spręsti iš viršelio. Nereikia spręsti, jei dizaineris kūrė atidžiai nežiūrėdamas, jei viršelis – tarsi atskiras nuo grupės įvaizdžio ir skambesio. Pagrindinė dizainerio užduotis kuriant viršelį – nesupriešinti vaizdo su visu kitu. Bet jei dizaineriui pavyksta atrasti grupės unikalumą ir vaizdu tai perteikti, tuomet iš viršelio spręsti reikia.

– Jei tai dizainerio kūryba, ar reikia kovoti už savo idėją?

– Dizainas yra taikomasis menas, tad reikia prisitaikyti iki tam tikro lygio. Tai nėra kažkokių dizainerio ambicijų įgyvendinimas, dizaineris turi atspindėti muzikos skambesį. Kartais tenka ne pakovoti, o padiskutuoti, bendradarbiauti su muzikos kūrėjais, prodiuseriais apie tai, kas labiausiai tiktų. Bet nevadinčiau to kova.

– Kokius atliktus darbus dar išskirtumėte? Kokia buvo iššūkiai, kūrybinis procesas?

– Dabar šioje srityje vyko pertrauka. Anksčiau dirbome prie kelių Jurgos Šeduikytės albumų viršelių, taip pat „Anties“ viršelių. Prieš penkerius metus to buvo gerokai daugiau. Labai smagiai dirbta su Jurgos projektais, nes ten buvo daug laisvės ir kilo įdomių sprendimų.

To pavyzdys – Jurgos albumas „+37 ° (Goal of Science)“. Albumo viršelio nuotraukų fotografavimas vyko aparatu, kuris fiksuoja ne vaizdą, o šilumą. Darėme ir pačios Jurgos, ir visos grupės fotosesiją. Tai nebuvo svetima pačiam albumui ir jo pavadinimui, temai.

Vienas smagesnių žaidimų ir eksperimentų buvo darbas su Suicide DJs albumu „Animation“. Jis turi labai ilgą pavadinimą iš keliasdešimties žodžių, kurį sutalpinome paišytame albumo viršelyje. Dėl muzikos skambesio kilo mintis padaryti tokį eksperimentinį iliustravimo principą. Piešimas buvo smagus tuo, kad tiko tik tai, kas nedailiai ir negrabiai nupiešta. Taip norėta atkartoti neprofesionalų piešimą.

Iš to buvo sulipdytas albumo dizainas, ištisinis piešinys, paišyti net rėmėjų logotipai. Nėra nė vieno elemento, sukurto kompiuteriniu būdu. Toks eksperimentinis žaidimas tiko prie muzikos, kuriai būdingas kiek nešvarus garsas ir tai, ką sau leidžia Vidas Bareikis ir Ainis Storpirštis.

– Kaip buvo sukurtas „Anties“ albumo viršelis?

– Albumas „Ančių dainos“ buvo grupės sugrįžimas. Nariai buvo po pertraukos, paverslavę, kostiumuoti. Gvildenome idėją, kokia ta naujoji „Antis“, kilo mintis sukurti albumo viršelį, kuriame matyti juodas kostiumas ir kiaušinio galva, ir nežinia, kas iš to gims.

Eskizas buvo sukurtas gana nesunkiai, iš greitai internete rastų nuotraukų. Tačiau išsiaiškinus, kiek tos nuotraukos kainuoja, paaiškėjo, kad tai milžiniška suma. Padaryti fotosesiją būtų buvę pigiau. Visgi aš pasišoviau paieškoti internete kitų nuotraukų, suvedus paieškos laukelyje „Kiaušinio fotografija“, gavau daug rezultatų. Atrankoje dalyvavo apie 10 tūkst. kiaušinių ir galiausiai, kiaušinis viršelyje buvo tobulas.

– Kūrėte dizainą ne tik „Anties“ albumo viršeliui, bet ir knygai?

– Taip, po keleto albumų viršelių sukūrimo dirbome prie didelio projekto – visos „Anties“ istorijos sudėjimo į albumą. Ten ir Algirdo Kaušpėdo poezija, pasakojimai, tam tikros interpretacijos apie grupės istoriją, dainų kūrimą ir gimimą.

Man teko ne tik džiaugsmas, bet ir įpareigojimas sudėti tai į sklandžią viziją. A. Kaušpėdas turi milžiniškus klodus nuotraukų ir istorinės medžiagos. Stengėmės aprėpti viską ir tai tapo gana stora knyga. Dirbant ties ja nesinorėjo demonstruoti grafinių sprendimų, bet į pirmą planą ištraukti grupės įvaizdį, svarumą, stiprumą. Tai toks monumentalus leidinys.

– Ar dažnai girdite klausimą dėl giminystės ryšių su A. Kaušpėdu?

– Taip, tai dažnai girdimas klausimas. Tai sekė nuo tada, kai atvažiavau mokytis į Vilnių, į Dailės akademiją. Esu kilusi iš Klaipėdos, ten mažiau girdėjau šį klausimą. O atsakyti galima dvejopai – ir taip, ir ne. Iki albumo „Ančių dainos“ viršelio kūrimo su A. Kaušpėdu pažįstami nebuvome, jis apie mane nežinojo. Tačiau gali būti, kad mes giminės, nes mano tėvo ir A. Kaušpėdo šaknys – iš to paties krašto, tarp Anykščių ir Kupiškio.

– Šiuo metu albumų parduodama mažiau, nes vien jį išleisti daug kainuoja. Ar verta investuoti į albumo išleidimą?

– Kalbant iš atlikėjo pusės, manau, kad albumo dizainas, viršelio sukūrimas yra dar svarbesnis. Albumus perka tikrieji muzikos mylėtojai, kurie juos deda į lentynas ir džiaugiasi tuo apčiuopiamu dalyku. Tai vertybė žmogui, kuris įsigyja albumą. Manau, kad atlikėjai, vertindami savo gerbėjų dėmesį, vertina ir gerą dizainą.

– Kokios muzikos pasiklausote?

– Labai įvairios. Tai ir džiazas, ir klasikinė, ir electropop, ir rokas. Negaliu savęs įvardyti kaip konkrečios muzikos mylėtojos.

– Ar muzika jums gali būti fonas?

– Tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, kuriant albumų viršelius. Leidžiu to atlikėjo ar grupės muziką, norėdama įsijausti. Ir tam, kad vaizdas būtų gimęs iš tos muzikos, garsų, skambesio. Tačiau jei tai kruopštus darbas su tekstu, muzika gali blaškyti.

– Ko reikia dizainerio poilsiui?

– Man poilsis yra gamta ir ilgi pasivaikščiojimai joje. Mes, dizaineriai, turime kažkokią ligą – akys visą laiką užkliūva už grafinių vaizdų vartant knygą, albumą, žurnalą. Nejučia pastebi, kad tarpeliai tarp raidžių kažkaip sudėlioti ir pan. Tai ne kritiškas, o tam tikras specifinis požiūris, kurį išsiugdai ir jis persekioja visada. Tad geriausiais poilsis ten, kur nėra tavo darbo priminimo.

– Kodėl tapote dizainere?

– Dar studijuodama Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje buvau pasirinkusi kitą kryptį, keramiką. Vėliau perėjau prie kompiuterinės grafikos. Studijuodama Vilniuje perėjau į dizaino katedrą, kur mokiausi trimačio dizaino. Taip jau susidėliojo, kad atsidūriau grafinio dizaino srityje ir jau beveik 15–20 metų esu šioje srityje.

Pirmieji prisėdimai prie grafinio dizaino buvo kone pirmasis prisilietimas prie kompiuterio. Pirmasis grafinio dizaino darbas buvo viršelis grupės „Neomagija“ albumui. Su Kęstučiu Poniškaičiu, dabartiniu savo vyru, kūrėme tą viršelį, į visa tai žiūrėdami labai studentiškai. Ir dabar prisimenu, kaip fotografavome popierinius laivelius, sudėliotus ant veidrodžių, kažkur Kaune, pasilipę ant stogų. Dabar smagu pasižiūrėti.

Šįkart LRT RADIJO laidoje „Muzikinis vidudienis“ – geriausio vokalinio džiazo albumo kategorija.

Visos „Grammy“ nominacijos suskirstytos į atskiras kategorijas, kurių skaičius kasmet varijuoja. Per pirmuosius „Grammy“ apdovanojimus 1958 m. jų buvo 28, šiemet jos išsiplėtė net iki 84 kategorijų, kurios, kad būtų lengviau susigaudyti, 54 lapuose – pristatymų sąraše – susiskirstytos į atskiras sritis, pavadintas laukais.

Šiandien apžvelgiamos vienos svariausių džiazo apdovanojimų lauke geriausio vokalinio džiazo albumo kategorijos 1958 m. tarp pirmųjų „Grammy“ nebuvo. Tuomet šis apdovanojimas buvo įvardytas kaip apdovanojimas už geriausią vokalinio džiazo pasirodymą, o pirmąja laureate tapo pirmąja džiazo ledi tituluojama Ella Fitzgerald. Beje, dviguba – vieną auksinį gramofoną ji pelnė už albumą „Ella Fitzgerald Sings the Duke Ellington Songbook“, kitą – už „Ella Fitzgerald Sings the Irving Berlin Songbook“.

Verta išgirsti I. Berlino dainą „Let`s Face the Music and Dance“ iš pirmuoju „Grammy“ apdovanojimu įvertinto vokalinio albumo. Tada E. Fitzgerald pritarė Paulo Westono orkestras.

Tiesa, tąsyk „Grammy“ nominacija buvo skirta ne už albumą, o įvardyta kaip apdovanojimas už geriausią vokalinį pasirodymą. 9-ajame dešimtmetyje ši nominacija buvo išskirta į atskiras vyrų vokalinio džiazo ir moterų vokalinio džiazo pasirodymų kategorijas. Ir tik 2001 m., sujungus abi minėtas kategorijas, buvo įvesta geriausio vokalinio džiazo albumo kategorija neišskiriant vyriškų ar moteriškų balsų.

Šluoja apdovanojimus

Pirmąja auksinio gramofono savininke šioje atnaujintoje kategorijoje tapo Dianne Reeves – naujosios kategorijos rekordininkė, pelniusi penkis auksinius gramofonus už geriausią vokalinio džiazo albumą. Tiesa, jai dar toki iki 13 auksinių gramofonų, kuriais buvo įvertinta E. Fitzgerald.

Šiemet visi penki šios kategorijos nominantai, nors ir brandūs kūrėjai, auksiniais gramofonais dar neišlepinti. Du iš jų yra pelnę po vieną apdovanojimą. Tai 45-erių metų Gregory Porteris ir jo kolega Kurtas Ellingas. Klausytojų dėmesiui – pastaruoju metu apdovanojimus šluote šluojančio G. Porterio daina „More Than a Woman“ iš dainininko albumo „Take Me to the Alley“, pristatyto „Grammy“ apdovanojimui.

Kitos trys pretendentės nė sykio nebuvo pelniusios šio taip siekiamo apdovanojimo. Vyriausiajai nominantei 61 metų Rene Marie tai ir pirmoji nominacija. Tačiau, žinant jos kelią į sceną, tai nestebina. Profesinę dainininkės karjerą ši amerikietė pradėjo labai vėlai, būdama 42 metų, o į ją pastūmėjo vyro ultimatumas po 23 santuokos metų – šeima arba dainavimas. R. Marie pasirinko muziką ir, nuosekliai siekdama profesinių aukštumų, išleido jau 13 albumų. Paskutinis šiemet ir varžosi dėl geriausio vokalinio džiazo albumo „Grammy“ apdovanojimo.

Titulinė šio albumo daina „Sound of Red“ – iš to paties pavadinimo albumo, nominuoto „Grammy“ apdovanojimui vokalinio džiazo albumo kategorijoje. Būtina pridurti, kad visas šio albumo dainas kūrė pati dainininkė.

Ypatingas asnambliškumas

Dainininkei R. Marie ši nominacija pirmoji, o jos kolegė scenoje ir konkurentės „Grammy“ varžybose Tierney Sutton yra „Grammy“ nominacijų rekordininkė (bent jau tarp šiųmetinių nominantų). Ji šešis kartus buvo nominuota šiam garbingam apdovanojimui, bet nuolat likdavo, kaip sakoma, per plauką nuo jo. Septintą kartą iškovoti „Grammy“ T. Sutton bando su Stingui dedikuotu albumu „The Sting Variations“.

Intelektualioji T. Sutton į džiazą atėjo paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, jau būdama brandi, beveik 40-ies metų kūrėja, iki to laiko įgijusi dviejų universitetų diplomus. Branda išsiskiria ir jos darbai, paperkantys kameriškumu ir intymumu bei sąsajomis su akademinės muzikos žanrais. Ne išimtis ir naujasis „The Sting Variations“. Verta pasiklausyti, kokiomis spalvomis 23 metus gyvuojantis ir ypatingu ansambliškumu garsėjantis T. Sutton kolektyvas nuspalvino garsiąją Stingo dainą „Fragile“.

Tyrinėja garbingą džiazo praeitį

Trečioji pretendentė – taip pat brandaus amžiaus dainininkė 60-metė Catherine Russell. Ji taip pat siekia savo pirmojo „Grammy“ apdovanojimo su albumu „Harlem on My Mind“. Tačiau jos balsas jau yra skambėjęs dviejuose auksinius gramofonus pelniusiuose albumuose, mat ilgą laiką C. Russell buvo pritariamoji vokalistė ir kaupė sceninę patirtį su tokiais korifėjais, kaip Davidas Bowie Madonna, Diana Ross ir daugybė kitų panašaus kalibro kūrėjų.

Savo solinę karjerą C. Russell pradėjo tik prieš dešimtmetį ir per tą laiką išleido šešis albumus. Šeštasis, apdovanojimui nominuotas „Harlem on My Mind“, iškalbingai liudija dainininkės įkvėpimo šaltinį ir jau pačiu pavadinimu atskleidžia, kad jame dainininkė tyrinėja garbingą džiazo praeitį. Žinančių C. Russell kilmę tai nestebina. Jos tėvas Luis Russellas ilgai dirbo su džiazo muzikantais ir netgi buvo vėlyvojo Louis Armstrongo muzikiniu direktoriumi. Mama – Carline Ray – dainininkė ir muzikantė dalyvavo labai populiariame JAV moterų džiazo ansamblyje „The International Sweethearts of Rhythm“, koncertavusiame Antrojo pasaulinio karo metais.

„Grammy“ apdovanojimui nominuotą C. Russell albumą galime vadinti duokle tėvams ir, žinoma, senajam džiazui. Puikus orkestras ir fantastiškos modernios, tačiau senojo džiazo dvasia dvelkiančios šio albumo orkestruotės jį galėtų įterpti ir tarp geriausios aranžuotės nominantų.

Su minėta kategorija ir daugeliu jos dalyvių bei pretendentų jau susipažinome anksčiau, bet leiskite pristatyti dar vieną, šį kartą Alano Broadbento aranžuotę Kristin Chenoweth dainai „I`m a Fool to Want You“.

Šis perkurtas Franko Sinatros hitas taip pat dalyvauja „Grammy“ varžybose, bet ne vokalo, o aranžuotės kategorijoje. Aranžuotės autorius, geriausiai žinomas iš darbų su Natalie Cole, – kompozitorius ir aranžuotojas A. Broadbentas.

Vaikosi komercinės sekmės

Dar vienas pretendentas į geriausio vokalinio džiazo albumo „Grammy“ – Lietuvoje ne kartą viešėjusio K. Ellingo naujausias albumas, įrašytas su saksofonininko Branfordo Marsalio kvartetu. K. Ellingas buvo 11 kartų nominuotas šioje kategorijoje ir yra pelnęs vieną auksinį gramofoną 2009 m. už albumą „Dedicated to You“.

K. Ellingas nepriklauso tiems, kas vaikosi komercinės sėkmės. Nuo pat karjeros pradžios jis daro tai, kas įdomu jam pačiam, ir sugeba savo darbais užkariauti publikos simpatijas. Šiemet apdovanojimui pristatytas jo albumas „Upward Spiral“, kaip ir kiti darbai, liudija gilų džiazo tradicijų išmanymą ir ištikimybę savai kūrybos vizijai. O K. Ellingas garsėja gebėjimu net ir gerai žinomus kūrinius perdainuoti, perteikti, išjausti naujai, tik jam būdingomis spalvomis. Štai kaip jis perkūrė ką tik girdėtą F. Sinatros dainą.

Kuris iš šio penketuko taps laimingu auksinio gramofono savininku, bus galima sužinoti vasario 12 d. O šiandien „Muzikinį vidudienį“ baigia dar viena G. Porterio daina iš apdovanojimui pristatyto albumo. Šį sykį – „Take Me to the Alley“.

Taip LRT RADIJUI sako nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos prodiuseris Lauras Lučiūnas. Anot jo, laimėjusi daina uždirba tikrai nemažus pinigus, todėl geriau, kad juos gautų lietuvių autoriai, nes tai jiems būtų paskata kurti toliau.

– Kiek atlikėjų dalyvauja šių metų nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje?

– Šiais metais yra daugiau nei 50 dalyvių. Tai – dvigubai daugiau nei pernai. Visų jų parodyti vienoje laidoje neįmanoma. Pagrindinis šių metų skirtumas, kad pirmame etape bus keturios laidos su skirtingais atlikėjais. Jie grupuosis į dar dvi laidas, po kurių kris nemažai dalyvių. Tad tie, kurie dainuos pirmoje laidoje, vėliau pasirodys tik penktoje. Tai gerai, nes atlikėjai nepervargs, o žiūrovai turės didesnį pasirinkimą. Šiais metais konkursas gana žiaurus, nes ir pirmoje, ir antroje, ir kitose laidose kris po šešis dalyvius. Tol, kol finale jų liks šeši.

– Kiek apskritai esate numatę laidų?

– Devynias laidas ir finalą.

– Kada vyks finalas?

– Kovo 11 d. Manau, kad tai džiaugsminga data ir nėra ko bijoti. Juolab kad renkame atlikėją, kuris važiuoja atstovauti mūsų vėliavai. Finalas bus įspūdingas, didesnis, nei būdavo iki šiol, su daug žiūrovų ir kiek netikėtoje vietoje. Greitai galėsime pranešti, kur jis vyks.

Taip, bus gerokai daugiau lietuvių autorių kūrinių ir tai labai smagu. Praėjusiais metais maždaug 80 proc. kūrinių buvo sukurti užsienio autorių. Šiais metais – gal apie 40–60 proc.

– Tarp dalyvausiančių nacionalinėje atrankoje – keletas, kuriems jau teko atstovauti Lietuvai „Eurovizijoje“. Tai Sasha Song, Vilija Matačiūnaitė. Išvysime ir Alaną Chošnau, Mią...

– Taip, ir Vidą Bareikį, ir „Queens of Roses“, Neringą Šiaudikytę, Juliją Jegorovą, Aistę. Matysime ir nemažai naujų veidų. Praėjusiais metais atrankoje dalyvavo dvi merginos – Milda Martinkėnaitė ir Saulenė Chlevickaitė. Šiais metais jos dainuos kartu, duetu. Konkursas tapo pakankamai šiltas, atlikėjai bendrauja vieni su kitais. Mus, kaip rengėjus, tai džiugina.

– Tvyro gera atmosfera?

– Taip, konkurencija didžiulė, bet atmosfera šilta. Visi supranta konkurso svarbą. Atlikėjai ateina ne tik pasirodyti, bet galvoja apie savo dainą, apie tai, kaip atrodys, ką veiks, kaip dainuos. Gerai, kad jie neieško receptų apie tai, ko reikia, kokia daina turi būti parašyta, bet jau mąsto apie dainą, kurią turi ir kuria tiki. Žinoma, kiekvienas bandys parodyti tai, ką gali geriausia.

Nereikia pamiršti komisijos. Kaip matėme praėjusiais metais, komisijos patarimai padeda. Vieni buvo sugalvoję kažkokius režisūrinius sprendimus, kurie buvo ne visai tinkami didžiojoje scenoje. Kiti ėjo be nieko, bet gavo patarimų, kad ekranuose reikėtų vaizdų ar kad drabužis netinkamas ir pan. Žmonės, sėdintys komisijos kėdėse, ne veltui ten sėdi, jie – žinovai.

– Kokia komisija bus šiemet?

– Ji vėl bus įvairi, nuolat rotuojama. Manau, kad pavyks išlaikyti kelis žmones, kurie tapo nacionalinių atrankų simboliais, yra labai įsigilinę į konkursą. Tai Ramūnas Zilnys ir Darius Užkuraitis. Manau, kad ir šiais metais turėsime galimybę pamatyti ir Nomedą Kazlaus, ir Dalią Ibelhauptaitę. Praėjusiais metais D. Ibelhauptaitė patiko ne visiems, bet ji turi tvirtą nuomonę, labai platų požiūrį, gyvenimišką ir kūrybinę patirtį. Tai labai svarbu. Nuo penktosios laidos prisijungs ir užsienio komisijos atstovai. Praėjusiais metais turėjome daugiau nei 20 komisijos narių.

– Kuo daugiau skirtingų nuomonių, tuo geriau?

– Taip, vėliau, kai balai susumuojami, laimi akivaizdžiai geresnis. Praėjusiais metais buvo šiokių tokių dvejonių iki pat finalo, bet tada visi pamatė, kas geriausias.

– Pastaraisiais metais nacionalinėje atrankoje dominavo užsienio autorių dainos. Gal šiemet išgirsime daugiau lietuvių autorių kūrinių?

– Taip, bus gerokai daugiau lietuvių autorių kūrinių ir tai labai smagu. Praėjusiais metais maždaug 80 proc. kūrinių buvo sukurti užsienio autorių. Šiais metais – gal apie 40–60 proc. Lietuvių autoriai sukruto ir sukūrė tų dainų. Džiaugiuosi, kad atlikėjai atsineša lietuvių autorių dainų. Kai kurie atlikėjai yra ir savo kūrinių autoriai. Nesinori ko nors išskirti ar reklamuoti, bet pasirinkimas bus platus, matysime, kuo skiriasi ispanai, anglai, švedai, graikai ir lietuviai. Tai – tradicinės šalys, kurių kūrėjai kasmet pateikia nemažai dainų.

– Nenuvertinkime užsienio kūrėjų, bet norėtųsi, kad Lietuvai „Eurovizijoje“ atstovautų lietuvių autorių daina.

– Norėtųsi, bet negaliu sakyti, kad labiau palaikau vieną ar kitą kompozitorių. To norėtųsi ir dėl paprastesnių priežasčių. Laimėjusi daina uždirba tikrai nemažus pinigus. Todėl geriau, kad lietuvių autoriai gautų tuos pinigus ir būtų paskatinti kurti toliau.

– Šiais metais atranką ves moteriškas duetas – Ieva Stasiulevičiūtė ir Gabrielė Martirosianaitė. Kodėl toks pasirinkimas?

– Manau, kad jos puikiai kalba, puikiai atrodo. Norisi pabėgti nuo stereotipų, kad turi būti vedėjas ir vedėja. Yra minčių, kad reikia gražaus vedėjo, nes jis patiks moterims, ir gražios vedėjos, nes žiūrės vyrai. Tačiau manau, kad šiuolaikinėje televizijoje tai neturi prasmės. Svarbiausia, kad vedėjai suprastų, kur jie yra. Šios merginos dirba radijo stotyse, jas nuolat supa muzika, jos renka dainas, šneka apie jas, groja. Tai – unikalus atvejis, kai turime vedėjas, kurios kalbės apie tai, ką supranta.

– Šį šeštadienį – jau pirmoji nacionalinės atrankos laida. Ko palinkėtumėte dalyviams ir televizijos žiūrovams?

– Palinkėčiau dviejų nesuderinamų dalykų. Pirmiausia – atsipalaiduoti. Dalyviams – kad eitų su gera nuotaika, o žiūrovams – kad su tokia pat gera nuotaika sėstų prie ekranų. Antra – atsakomybės. Tie, kurie dainuoja, turi suprasti, kad juos stebi budrios žiūrovų akys. Žiūrovai taip pat turi atsakingai rinkti, balsuoti už tai, kas patinka, neieškoti gilių ir užslėptų minčių, nes tam nėra laiko.

Spalvinga Piotro Čaikovskio pjesės „Fėjos Dražė šokis“ iš baleto „Spragtukas“ aranžuotė, kurią balsams išradingai pritaikė vokalinė grupė „Pentatonix“, pernai buvo įvertinta „Grammy“ apdovanojimu.

Šiais metais net 84 kategorijas aprėpiančiame „Grammy“ nominacijų sąraše galima rasti ir tris kalėdinius kūrinius, kurie pretenduoja į apdovanojimus už geriausią aranžuotę. Būtent apdovanojimus – daugiskaita, nes už aranžuotes teikiami du „Auksiniai gramofonai“. Vienas – už pritaikymą orkestrui arba a cappella ansambliui, antras – už pritaikymą instrumentams ir vokalui.

Vienas nominuotas darbas – „The Count Basie Orchestra“ Samyy Nestico aranžuota tradicinė kalėdinė daina iš prieš metus pasirodžiusio albumo „A Very Swingin’ Basie Christmas“. Už šios dainos aranžuotę pirmajam savo karjeroje „Grammy“ apdovanojimui nominuotas ilgametis orkestro aranžuotojas 92-ejų metų S. Nestico, kurio, kaip aranžuotojo, stažas – 72 metai.

Į pirmąjį „Grammy“ pretenduoja ir kito kalėdinio kūrinio aranžuotės autorius – Linkolno džiazo orkestro saksofonininkas bei aranžuotojas Tedas Nashas. 56-erių metų muzikas „Grammy“ apdovanojimui nominuotas antrą sykį. Pirmąkart jis buvo nominuotas 2010 m. kaip kompozitorius už kompozicijas Linkolno džiazo centro albumui „Portrait in Seven Shades“, kuris buvo dedikuotas septyniems didiesiems dailininkams nuo Claude`o Monet iki Salvadoro Dali. Šiemet T. Nasho vardas „Grammy“ nominantų sąraše pasirodo net trijose pozicijose. Jo bigbendo albumas „Presidential Suite: Eight Variations on Freedom“ varžosi dėl apdovanojimo geriausio didžiojo džiazo ansamblio albumo kategorijoje, šio albumo kompozicija „Spoken at midnight“ pretenduoja į geriausios instrumentinės kompozicijos „Grammy“, o štai geriausios aranžuotės apdovanojimui nominuota jo Linkolno džiazo centro orkestrui pritaikyta kalėdinė giesmė „We Three Kings“ iš albumo „Big Band Holidays“.

Į kitą kategoriją pateko orkestras šmaikščiu pavadinimu „Gordon Goodwin`s Big Phat Band“. Jo lyderio aranžuota turbūt viena jauniausių tradicinių kalėdinių giesmių – sutuoktinių Noelio Regney ir Glorios Shayne Baker 1962 m. sukurta „Do You Hear What I Hear?“ iš Gordono Goodwino bigbendo albumo „A Big Phat Christmas Wrap This!“ – nominuota „Grammy“ geriausios aranžuotės vokalui ir instrumentams kategorijoje. Šią albumo kompoziciją bigbendas įrašė su legendine a cappella grupe „Take 6“.

„Take 6“ – tituluočiausi nominantai šiuose „Grammy“ apdovanojimuose, aranžuotės kategorijoje. „Gordon Goodwin`s Big Phat Band“ lyderis ir aranžuotojas G. Goodwinas jau yra dukart „Grammy“ laureatas, 2013 m. „Auksinį gramofoną“ pelnęs už geriausią instrumentinę aranžuotę, 2014 m. – už geriausią didžiojo ansamblio albumą. O jo kūrybiniai partneriai nominuotoje pjesėje – vokalinė grupė „Take 6“ – yra net dešimties „Grammy“  apdovanojimų laureatai. Beje, vienas jų pelnytas būtent už kalėdinį albumą 1991 m. „He Is Christmas“. Kalėdinė giesmė „O Come All Ye Faithfull“ – manoma, viena seniausių tradicinių kalėdinių giesmių, skambančių visame pasaulyje.

G. Goodwino sprendimą suvienyti jėgas su ansambliu „Take 6“ apdairus. Juk per visą „Grammy“ istoriją laureatais tapo vos septyni kalėdiniai kūriniai (čia neišskirtos dainos, albumai ar aranžuotojai) ir tarp šių išrinktųjų – „Take 6“ kalėdinis albumas. Ar pasiseks G. Goodwinui su „Take 6“ pelnyti trečią apdovanojimą, parodys laikas, juk vasarį, kai teikiami šie prestižiniai apdovanojimai, kalėdiniai varpeliai jau būna ne tik nuskambėję, bet ir pasimiršę.

O G. Goodwinui teks grumtis su tikrai įspūdingų skirtingų žanrų aranžuočių autoriais. Pavyzdžiui, Jacobu Collieriu, tapusiu tikra staigmena 59-ojo „Grammy“ nominantų sąraše. Ne tik todėl, kad JAV garso įrašų akademijos narių dėmesį patraukė šio 22-ejų metų brito dainininko, aranžuotojo, kompozitoriaus, multiinstrumentalisto debiutinio albumo kūriniai, bet ir todėl, kad šis debiutinis darbas, pavadintas „In My Room“, tikrąja to žodžio prasme gimė J. Collierio kambaryje. Jis buvo sukurtas, aranžuotas, įrašytas ir prodiusuotas autoriaus namuose Londone. Ir didžiausias netikėtumas – jo atlikėjas yra pats vienas žmogus-orkestras J. Collieris.

Dvi šio albumo kompozicijos nominuotos „Grammy“ apdovanojimui už aranžuotę: viena – orkestrinių ar a cappella aranžuočių kategorijoje, kita – geriausios aranžuotės balsui (arba balsams) ir instrumentams kategorijoje.

Grįžkime prie aranžuočių skirstymo painiavos. Muzikos raida įnešė savų korektyvų ir į „Grammy“ apdovanojimus. Prieš trejus metus, anksčiau vadinta geriausiu instrumentinio pritarimo, akompanimento balsui aranžuotė, pavadinta platesne sąvoka – instrumentinė ir vokalinė aranžuotė, taip tarsi pabrėžiant, kad ir balsas, ir instrumentai yra lygiaverčiai. O vokalinės grupės, vadinamos ir balsų orkestrais, prilygintos orkestrinei instrumentinei aranžuotei. Kartais jas skirianti riba labai plona ir to paties albumo kūriniai nominuojami skirtingose aranžuočių kategorijose.

Taip nutiko ir C. Collierio atveju, taip yra ir į du „Grammy“ skirtingose aranžuočių kategorijose pretenduojančio Johno Daversa atveju. 44-erių metų amerikiečių trimitininkas, kompozitorius, aranžuotojas ir vieno ryškiausių šiandienos didžiųjų džiazo ansamblių lyderis J. Daversa siekia savo pirmojo „Grammy“ apdovanojimo su dviem kompozicijomis iš albumo „Kaleidoscope Eyes: Music of the Beatles“, kuriame per džiazo kaleidoskopą stebi legendinio Liverpulio ketverto kūrybą. Beje, dar vienam, trečiajam, geriausio didžiojo džiazo ansamblio („Best Large Jazz“) albumo kategorijoje nominuotas ir pats albumas.

Ir pabaigoje – dar vienas kūrinys. Tai Johno Beasley orkestrui pritaikyta Thelonious Monko pjesė „Ask Me Now“. Šį kūrinį atlieka J. Beasley orkestras „MONK`ekstra“, suburtas specialiai atlikti perkurtą T. Monko muziką. Beje, „MONK`ekstra“ su savo albumu pretenduoja ir į „Grammy“ apdovanojimą geriausio didžiojo džiazo albumo kategorijoje.

„Jei turi ką pasakyti tuo gyvenimo etapu – pasakyk. Jei jauti, kad dar ne laikas – reikia išlaukti. [...] Pamatęs, kokie Pakeleiviai supa mane, supratau, kad studijoje stovi geras bolidas, su kuriuo galima smagiai pavažiuoti ir spustelti akceleratorių“, – prisipažįsta R. Kazlas.

– Kokie jūsų įspūdžiai po jau įvykusių pirmųjų koncertų?

– Su kolegomis Pakeleiviais juokavome, kad adrenalino mums, scenos žmonėms, užtenka. Aš esu to adrenalino gavęs tiek, kiek galbūt kitam per kelias kartas užtektų. Kartais galvoju, kam to reikia. Bet reikia, kartais reikia. Ir vien tam, kad įveiktum baimę, kad sukurtum kažką naujo ir išeitum prieš įspūdingą skaičių žmonių. Tai – kažkoks aktorinio meistriškumo pratimas ar įveikimas to, ko privengdavai, bijodavai. Todėl smagus tas jausmas, kai keli tūkstančiai žmonių ateina į tavo  koncertą.

Esu pasiekęs tai, kad žmonės, eidami į mano renginį, jau nežino, ko tikėtis, tad, galima sakyti, pradedame nuo nulio ir kažkas susikuria arba ne. Manau, kad susikūrė. Nesureikšminu koncertų arenose – vis dėlto tai masinių renginių vieta, ne Metropoliteno opera, ne „La Scala“, net ne Operos ir baleto teatras, bet, jeigu užsikrauni tokią naštą, išsikeli tokį uždavinį, turi jį įveikti. Manau, kad pirmieji įvykę koncertai buvo sėkmingi ir suteikė daug džiaugsmo.

Man, tiesą sakant, labai lengva, nes grįžtu į tokį save, koks buvau vaikystėje. Mokykloje man labai sekėsi rašyti eilėraščius, rašinėlius (mokytoja netgi skaitydavo prieš klasę), todėl tekstai išplaukia iš mano prigimties. Nežinau, kas gimsta pirmiau – ar muzikos motyvas, ar tekstas. Galbūt viskas kartu. Rašydamas tekstą žinau, kaip turi skambėti daina. Jei nežinau iki galo, tada su vienu iš Pakeleivių (dažniausiai tai būna Andrius Daugirdas ar Audrius Piragis) kartu tą dainą pabaigiame. O jie žinomi kaip puikūs muzikantai, aranžuotojai.

– Koks buvo jūsų, kaip dainininko, kelias?

– Manau, kad aktoriaus profesija yra tokia, jog dainavimas tiesiog būtinas. Pažiūrėkite, kiek Lietuvoje puikiai dainuojančių aktorių. Jei nebūtų dainuojančių aktorių, kiek gerų dainų nebūtų. Vien Vytautas Kernagis, Bareikių dinastija, Kostas Smoriginas ko vertas, „Keistuoliai“, Andrius Kaniava, „Liūdni slibinai“, Giedrius Arbačiauskas. Galima minėti, minėti ir minėti. Todėl nemanau, kad didelė nuodėmė, jog dar vienas dainuojantis aktorius atsirado. Galų gale aš nesu tas aktorius, kuriam reikėtų kalbėti tik svetimais tekstais, kad pastatytų kažkur mane režisierius ir sakytų „daryk tą, daryk aną“.

Visąlaik buvo savarankiškos kūrybos troškimas. Akademijoje su bendrakursiais muzikuodavome, vienu metu net buvo išgarsėjusios tokios „Viengungių melodijos“, rašiau tekstus sau į stalčių. Gal prieš 20 metų Jaunimo teatro bufete išsikalbėjome su Kostu Smoriginu, sakau – čia turiu tokį sąsiuvinuką, o jis sako – parodyk. Kostas labai gerai įvertino ir sukūrė tris dainas: garsiausios iš jų yra „Draugams“, „Tiek nedaug tereikėjo“, gal mažiau žinoma daina „Batai“. Bet kad tos dainos tapo tokios geros ir žinomos, be jokios abejonės, Kosto Smorigino nuopelnas, o man didelė garbė.

O dabartinio koncertų ir albumo etapo pradžia buvo maždaug prieš penkerius metus. Vėlgi nedrąsiai pradėjo kirbėti galvoje mintis, ar neatnaujinti muzikinės veiklos, juo labiau kad Jaunimo teatre pradėjo dirbti jauna ir puikiai muzikuojanti aktorė Jonė Dambrauskaitė. Gražiai skambina pianinu. Kažkaip nedrąsiai, nedrąsiai pradėjau su ja kurti dainas ir po kokio mėnesio, matyt, turėdamas labai gerą nuojautą, Virgis Stakėnas paskambino ir sako: „Klausyk, tu gi kažką rašai, kažką dainuoji, ar nenori į „Akacijų alėją?“ Ir mes – klavišiniai, akordeonas, bosas ir aš – praktiškai po mėnesio tokių nedrąsių repeticijų patekome maždaug į dešimties ar dvylikos tūkstančių klausytojų glėbį. Negana to, renginį filmavo Lietuvos televizija. Neprasmegome, netgi buvo sudainuota daina „Sapnai“, kurią jau pamėgo klausytojai. Tai mus padrąsino ir pagalvojau – jeigu mes taip iš karto įšokome į tokį festivalį, tai jau su tiek profesionalių muzikantų nebaisios jokios arenos.

Po „Akacijų alėjos“ buvo kitų koncertų: „Purpurinis vakaras“, Kairėnų muzikos festivalis, Mokytojų namų kiemelis Vilniuje, koncertai Panevėžyje. Po truputį keitėsi ir sudėtis. Pakeleiviais tapo labai stiprūs muzikantai. Andrius Daugirdas – puikus boso gitaristas, vienas geriausių visų laikų Lietuvos gitaros virtuozų. Esu matęs labai talentingų žmonių teatre, sporte, bet Andrius Daugirdas iš tiesų yra Dievo apdovanotas. Negana to, jis man padėjo kaip dainininkui, nes yra ir chorinio dainavimo specialistas. O, kaip pats sakė, boso gitara groja tik savamoksliškai, nors kitam pasiekti tokių aukštumų nepadės gal ir du diplomai.

Atėjo į mūsų gretas Audrius Piragis – elektrinė gitara ir šiaip žmogus, kuriantis muziką ir kitiems atlikėjams, koncertuojantis su geromis grupėmis. Taip pat jis labai svariai prisidėjo ir prie albumo įrašų, tapo kai kurių dainų bendraautoriumi, o vienos dainos muzika yra tik jo. Dainius Didžiulis – gitara, Žydrūnas Mockūnas – perkusija, Martynas Lukoševičius – mušamieji. Kaip minėjau, aktorė Jonė Dambrauskaitė, Laurynas Čekelis – klavišiniai, negana to, jis dar groja klarnetu ir saksofonu ir pritaria.

– Neprofesionaliam dainininkui akomponuoja profesionalūs instrumentininkai. Kaip susikalbėjote?

– Manau, kad per tą laiką visi patobulėjome. Jie įveikė savo išgąstį grodami šalia neprofesionalo. O aš šalia profesionalų irgi pasitempiau. Manau, kad skirtumas tarp mūsų pirmųjų pasirodymų ir dabartinių yra akivaizdus. Su tokiu, kaip aš, muzikantams ir lengva, ir nėra taip lengva. Galbūt nėra lengva pradžioje, nes vis tiek yra inercija: muzikos pasaulio atlikėjai dainuoja, muzikantai groja, o čia reikia šiek tiek improvizuoti, pagauti mano kampą.

Pradžioje kai kurių akyse mačiau lengvą siaubą, bet dabar man didžiausias komplimentas, kad dauguma Pakeleivių tikrai džiaugiasi nauja patirtimi. Atvirai pasakysiu – žinoma, turi susidaręs dainų sąrašą, bet koks tas koncertas tą vakarą bus, ką aš pasakysiu prie mikrofono, nei Pakeleiviai, nei kartais aš pats nežinau. Todėl yra daug žaismės, daug improvizacijos ir savaime kažkaip sukuriama neprasta nuotaika.

– Vaidindamas jūs pasisvečiuojate kitų pasaulyje. Tad turbūt savo dainose galite mus supažindinti su savo pasauliu?

– Tegu dainos pačios pasako. Kaip aktorius, aš vaidinu svetimais žodžiais – dramaturgo žodžiais ir galvoju, ar dar yra ką pasakyti nuo savęs. Man vis dėlto svarbesnis žmogiškas tobulėjimas. Profesinis – taip, jis turi būti: jei esi tam tikros srities profesionalas, turi tobulintis. Bet gyvenimas yra daug daugiau nei teatras. Tu gali būti puikus savo srities profesionalas, bet labai menkas žmogelis. O norisi, kad tobulėtum ir kaip žmogus, matytum gyvenimą visavertį ir išmoktum gyvenimo pamoką. Vienu ar kitu tos pamokos etapu pasieki brandą, užlipi ant kito laiptelio ir, matyt, savo žingsnius tiesiog apdainuoji. Manau, kad dainos ir yra mano žingsniai, pamatymai pasaulio iš skirtingų pusių. Todėl albumas „Toks“ asmeniškesnis, kaip dokumentas.

– Smagu, kad klausytojas irgi su jumis laipioja tais laipteliais ir gali pažvelgti į jus?

– Ne vien sau juk rašai. Jeigu jau įrašei, tai skirta ir kitiems žmonės. Norisi pasidalinti ir dalinamės. O jei tos dainos žmonėms padės gyventi, jie atras jose stiprybės arba išminties, tai bus tik komplimentas man.

– Koncerte mėgstate pristatyti savo dainas, paaiškinti?

– Ne, bet kažkokius įvadus darau. Nieko nėra neįdomiau, kai atlikėjas aiškina apie ką ta daina, kaip ji buvo sukurta. Mano ir Pakeleivių žanras ir skiriasi nuo kitų tuo, kad dauguma solistų tarp dainų jaučiasi labai nejaukiai, nelabai žino, ką pasakyti, todėl muzikantai derina gitaras, solistas skuba atsigerti vandens ir sako – dabar skambės ta ir ta daina. Aš pabandau šiek tiek įvesti į dainos nuotaiką, sukurti tokią atmosferą, kuri padėtų suvokti pačią dainą. Vis dėlto esu aktorius, improvizuojantis žmogus – kodėl gi neišnaudoti savo privalumų.

– Ar ilgai miegojo užslėptas talentas kurti muziką?

– Viename interviu, kuris turėjo didelį atgarsį, apsiskelbiau, kad esu labiau nežinomas kompozitorius, tad albumas „Toks“, koncertai – to nežinomo kompozitoriaus pasirodymas. Visa esmė ta, kad aš nemoku groti jokiu instrumentu, nepažįstu natų, bet muzika „viduje“ skamba. Melodija sukuriama taip, kad aš muzikantui sudainuoju dainą su priedainiu ir jis, jei gaudo bangas, greitai supranta. Arba nesupranta. Bet Pakeleiviai supranta ir taip gimsta daina.

– Rašantys žmonės, tik išgirdę motyvą, skuba užrašyti, kitaip tas motyvas ima ir dingsta.

– Aš laukiu, kol motyvas atsikartos. Manau, kad tie pirminiai variantai dar būna tokie, kurių nereiktų fiksuoti. Tiesą sakant, iš viso nieko nesiimu kurti, jei prieš tai nepamatau viso proceso su laiminga pabaiga. Netgi koncertai arenose atsirado vien dėl to, kad aš juos pamačiau iki galo. Tada belieka tik smulkmena.

– Laimingą pabaigą pamatėte ir norėdamas įamžinti visas dainas? Nes ši jūsų kompaktinė plokštelė – pirmoji.

– Taip, pirmoji, ir tikiuosi – ne paskutinė. Bet nereikia labai piktnaudžiauti dėmesiu. Manau, kad per dažnai šaudydamas sugadinsi šautuvą. Per retai šaudant jis užrūdys. Todėl, jei turi ką pasakyti tuo gyvenimo etapu – pasakyk. Jei jauti, kad dar ne laikas – reikia išlaukti. Manau, kad albumas pasirodė laiku. Galima būtų labai skambiai kalbėti, kad oi, aš iki jo ėjau visą gyvenimą... Ne. Turbūt yra daug dalykų iš vaikystės, bet albumas – kelerių metų darbo vaisius, nieko nesiskolinau iš tolimos praeities. Pamatęs, kokie Pakeleiviai supa mane, supratau, kad studijoje stovi geras bolidas, su kuriuo galima smagiai pavažiuoti ir spustelti akceleratorių.

Tai, kas yra albume, – viena, bet koncerte yra dar daugiau, nes yra tokių kūrinių, kurių negalėjome dėti į albumą. Pavyzdžiui, skamba Antano Baranausko „Šilelis“ kartu su „Pink Floyd“ muzika. Arba Stingo „Englishman in New York“, o tekstas mano (vadinasi „Kritikas“). Šių dalykų negali dėti į albumą, bet netgi muzikantai, apsilankę koncerte, pagarbiau pradeda žvelgti į savo kolegas, o kai kurie žiūrovai pamąsto – oho, jie gali viską. Taip, muzikantai, kurie groja su manimi, gali viską, aš galbūt ne viską galiu sudainuoti.

O apie dainavimą – yra vokalinis meistriškumas ir yra duomenų perdavimas. Pažiūrėkite, kiek pasaulyje bardų (galėtų ir nedainuoti), bet jų autentiškas kalbėjimas pasauliui svarbus ir jiems patiems, ir įtaigus kitiems žmonėms. Todėl yra dainavimas ir yra kalbėjimas su pasauliu. O aš galbūt labiau kalbu su pasauliu.

– Ar pavyksta jums šventes praleisti kartu su šeima? Ko palinkėtumėte visiems Lietuvos žmonėms?

– Kol vyksta intensyvus kūrybinis procesas, labiausiai kenčia kas? Artimiausi žmonės. Tad labai noriu atsiprašyti ir padėkoti už begalinę toleranciją ir sudarytas visas sąlygas, kad šventė kitiems įvyktų. Namai šiemet šiek tiek kentėjo. O kai įvyksta premjera, viskas nurimsta, apsidairai, kas čia naujo, ir o Viešpatie – kiek čia namuose prisikaupė visokių reikalų, kaip vaikai pasiilgo tavęs, žmona, kuri irgi labai labai prisidėjo prie to, kad aš į sceną išeičiau geros kokybės ir viskas vyktų sklandžiai.

Aš jau gal dešimt metų per kalėdinį laikotarpį nebevedu koncertų. Norisi laiko skirti ir sau, ir šeimai. Galų gale metų pabaiga, norisi filosofiškai apžvelgti visus metus. Manau, kad dirbti reikia visus metus, o jeigu jau neprivalgei, tai neprilaižysi. Gal yra kas prilaižo, bet aš noriu tolygiai, rimtai dirbti visus metus, o šventes pasilikti sau, susitikti su artimaisiais, padėkoti jiems, padovanoti kompaktinę plokštelę, susėsti prie stalo. Tai yra svarbiausia.

Jeigu nebus tavyje geros atmosferos, sveikos atmosferos, namuose nebus sveikos atmosferos, tai ir tavo kūryba nebus sveika. Manau, kad menininkas turi užkrėsti kitus savo sveikata. Norisi palinkėti, kad būtų kuo daugiau tokių sveikų menininkų ir nuo jų kūrybos žmonės sveiktų, stiprėtų, norėtų gyventi. Toks ir būtų linkėjimas.