Anot jos, jei žinoma, kad brangi dovaną gali priversti kitą žmogų jaustis skolingą ir jis negalės atsilyginti, geriau tokios dovanos nedovanoti, o tuo labiau – nepasakoti, kiek už dovaną sumokėjote ar kaip ilgai jos ieškojote.

– Ar reikia dovanų per Kalėdas?

– Dovanų reikia, tačiau statistika rodo, kad mes dovanojame nedėmesingai, tiesiog nestebime savo artimiausių žmonių.

Kam dovanojame per Kalėdas? Artimiausiems žmonėms, šeimos nariams, kolegoms, turbūt verslo partneriams, galbūt kažkam išskirtiniam, galbūt kažką sutikome, kažką drauge kuriame. Tai gali būti dovanos tiems žmonėms, kurie mums padėjo: manikiūrininkams, treneriams, namų tvarkytojoms, jei tokią turimą. Kiekvienas turime skirtingų žmonių.

Gera, kokybiška, nuoširdi dovana yra ta, kuri patenkina to žmogaus poreikius. Gera dovana yra ne tai, ko žmogus pertekęs, bet tai, ko jis neturi, stokoja.

– Bet jeigu žmogus visko turi?

– Taip nebūna. Visą laiką turime kažkokių lūkesčių. Gal kažkam reikia mūsų laiko, pabendrauti, išgerti arbatos, gal kažkam reikia mūsų skambučio. Tai irgi dovana. Gal kažkam reikia mūsų apkabinimo. Tai nebūtinai turi būti materiali dovana. Gal kažkam reikia tiesiog pabūti drauge, gal žmogus nori su mumis pabendrauti, pažinti mus. Tai irgi dovana.

– Kokias emocijas dovana turėtų sukelti?

– Džiugias, geras, šiltas. Statistika rodo, kad esame labai nedėmesingi. Jeigu dovanoju artimam žmogui dovaną, visus metus turėčiau galvoti, ko jam reikia, kas jam sukelia rūpesčių. Galbūt tas žmogus negali sau nusipirkti brangesnio, pavyzdžiui, kremo, bet sako, kad to labai norėtų. Gal jis norėtų kelionės.

Pavyzdžiui, mane draugai labai nustebino. Aš kurį laiką norėjau kelionės į Barseloną. Gimtadienio proga ją gavau. Iš tikrųjų tai yra žmonės, kurie girdi, apie ką tu užsimeni, ką kalbi, nors to ir neprašai. [...]

Tai gali būti susiję su paprasta kasdienybe. Gal kažkas sako – mano megztinis jau nelabai gražus, reikėtų man jį pakeisti. O gal batus reikėtų pakeisti? Bet vėlgi, nederėtų pirkti taip, kad pats nueini ir nuperki. Galima pasiūlyti – einame drauge išrinkti tau batų. Po to galima dar ir papietauti ar kavos išgerti.

– Giliai tikintiems žmonėms tai yra tikrai ne ta šventė, kai keičiamasi dovanomis. Kaip tai vertinate?

– Bet ir vaikystėje visada būdavo dovanėlės. Kai buvome vaikai, mes gaudavo dovanų, pavyzdžiui, iš senelių. Tai galėjo būti eglutė, žaisliukai ar kažkas kito prie eglutės, gal kiškio pyragas. Krikščioniškoje kultūroje tos dovanos buvo ir yra.

– Jeigu šeimoje susirenka prie Kūčių, Kalėdų stalo tik suaugusieji, vaikų nėra, vis tiek manote, kad dovanos reikalingos?

– Ko gero, kai žmonės tikrai stokoja (o dauguma žmonių stokoja, tai galima matyti), kad neįpareigotume žmogaus leisti pinigėlių, kurių jis neturi ir tikrai tam nėra biudžeto, žmogus gali kažką iškepti, kažką padaryti pats.

Rankdarbių nereikėtų skubėti dovanoti, nes reikia tikrai žinoti, kad tuos rankdarbius kitas žmogus vertins. Jeigu žinome, kas susirinks prie stalo, galima, pavyzdžiui, pasiūlyti, kad visi atsineštų kažką suvartojamo, valgomą dovaną. Jomis galima tiesiog apsikeisti – padarome popierėlius, suvyniotus sudedame į kokį gražų krepšelį ar kepurę ir išsitraukiame vienas kitą, apsikeičiame. Ekonomiškai tai nebus taip skausminga.

– Įsivaizduoju, kad tokios dovanos labai tinka, jeigu kompanijoje susirenka mažai pažįstami žmonės, tada nežinai žmonių poreikių. Tai tarsi ir žaidimas.

– Taip, tai labai smagu. Be to, jei vienas žmogus negali skirti tam pinigų, turbūt prastas tonas demonstruoti – aš galiu nupirkti tau brangią dovaną – o paskui parodyti, kiek tai daug kainavo ar kaip ilgai ieškota. To neturėtų būti, nes tai yra puikavimasis.

– Galima ir taip priimti, bet kartais žmogus iš tikrųjų turi galimybių ir savo artimajam dovanoja brangų, reikalingą daiktą. Kai gauni tokią dovaną, kartais būna nejauku, nes tu tarsi negali atsilyginti tuo pačiu. Kaip derėtų elgtis?

– Nereikėtų taip vertinti. Neturėtumėte atsakyti tokio paties brangumo dovana. Žinote, vieni žmonės mėgsta dovanoti, o kiti nemėgsta. Vieni lengvai priima dovanas, bet niekada nedovanoja. Visokie esame, tačiau niekas mūsų neįpareigoja atsakyti labai brangia dovana.

Taip, nereikėtų dovanoti labai brangių dovanų, kad neįpareigotume kito žmogaus. [...] Juk labai nesmagiai jautiesi, jei tau dažnai kas nors dovanoja, o tavo finansinės galimybės nėra tokios, kad tu galėtum atsakyti.

Jeigu tai yra verslo dovanėlė, ji turbūt apribota vidaus tvarkos taisyklių, už kokią sumą gali priimti dovaną ar iš klientų, ar iš konkurentų. Neįpareigokime vienas kito.

Atsakyti ta pačia suma nebūtina. Atsakymas gali būti tik padėkos kortelė.

– Kita vertus, yra natūralu norėti tam žmogui, kuris gal gyvenime yra padėjęs, atsidėkoti, gal net brangesnę dovaną nupirkti.

– Viskas gerai su tuo brangumu, jei taip nori. Tik, žinote, gal kartais reikia pridėti čekį, ypač, jei dovanojami drabužiai, kad žmogus galėtų ateiti ir, pavyzdžiui, netikusią dovaną pasikeisti. Tai gali būti nebūtinai čekis, o parduotuvės kontaktai, kad žmogus žinotų, kur ateiti ir pasikeisti, jei daiktas jam netiks.

– LRT RADIJO klausytoja tvirtina nemananti, kad reikėtų dovanoti asmens higienos reikmenų, nes tai asocijuojasi su asmens nešvara. Ką manote?

– Jeigu tai tikrai artimas žmogus, jūs matote, kad to daikto jam reikia, tų priemonių rinkinys jau baigėsi ar jis mėgsta būtent kažkokį kosmetikos rinkinį, kodėl gi ne? Dovanojant kvepalus, kartu gali būti pridėtas ir, pavyzdžiui, dezodorantas, bet reikia žinoti, kokį kvapą žmonės mėgsta arba eiti drauge.

– Taigi grįžtame prie to paties – kiekvieną kartą, kai ką nors dovanoji, reikia šiek tiek pasidomėti?

– Taip, artimam šeimos nariui gali dovanoti ir apatinį trikotažą ar kojines.

– Kai kurie mėgsta dovanoti praktiškas dovanas, pavyzdžiui, kojines, marškinėlius, puodelius, maisto papildus, vitaminus, skareles, šalikus, kosmetiką. Gal taip paprasčiau išrinkti?

– Vis tiek reikia žinoti. Juk gali skarelės spalva netikti. Žinoma, ją galima perdovanoti, bet gal reikėtų be progos tokį daiktą perdovanoti. Pavyzdžiui, jeigu žinote, kad draugei ar mamai tiktų ta skarelė, tai ją tiesiog reikėtų atiduoti be progos.

Tačiau, anot jos, jei žmogus vengia ar visai nenori medaus, į tai reikia žiūrėti rimtai, nes jis gali sukelti alerginę reakciją. 

Negalima lyginti su cukrumi

Apiterapija Lietuvoje egzistuoja daugiau nei šimtą metų, o specialistai, rekomenduojantys ir mokantys naudoti bičių produktus, vadinami apiterapeutais, LRT RADIJUI sako D. Stasytytė-Bunevičienė. Pasak jos, prieš maždaug 20 metų apiterapija buvo išbraukta iš specialybių registro, o naujo, papildomo alternatyviosios medicinos įstatymo dar reikės palaukti.

Anot D. Stasytytės-Bunevičienės, medus yra stebuklingas dalykas, bičių pagaminamas iš nektaro. „Bitės turi sunešti nektarą ir stipriai su juo padirbėti, perdirbti, kol jis virsta gintariniu skysčiu. Medus, kaip ir kiti bičių produktai, labai sudėtingas ir unikalus, jis neturi analogų“, – tvirtina specialistė.

Medus, kaip aiškina apiterapeutė, yra daugybės angliavandenių mišinys ir cukrus sudaro tik nedidelę jo dalį: „Todėl 21-ajame amžiuje kalbėti, kad medus yra cukrus, tik kitaip pagamintas – analfabetizmas. Daugiau nei 40 proc. meduje sudaro fruktozė, tai vaisinis medus – originalus, unikalus.“

Kitą didelę medaus dalį sudaro laktozė, tik po jos – sacharozė, tikina D. Stasytytė-Bunevičienė. „Tačiau tai yra tikrasis cukrus, kurios mes niekada nenusipirksime parduotuvėje. Tai natūralus angliavandenis, kitoks nei sintetiniais būdais pagamintas cukranendrių arba runkelių cukrus, balinamas chloro turinčiomis priemonėmis“, – sako pašnekovė.

Pakito ir bitininkų požiūris

Paklausta, ar žmonės, norintys atsisakyti cukraus, gali vartoti medų, D. Stasytytė-Bunevičienė teigia, kad tikrai gali: „Jau 30 metų kalbama, kad reikia grįžti prie natūralių produktų. Jie turi būti kokybiški ir gerai įsisavinami organizmo. Tad ši problema dėl medaus ir cukraus jau seniai išspręsta.“ Nuo 35-erių, anot apiterapeutės, rekomenduojama visiškai nenaudoti cukraus,  kai kuriose šalyse net vaikų darželiuose stengiamasi jo visiškai nenaudoti ir rinktis medų.

Vilniaus bitininkų susivienijimo pirmininkas Kazimieras Spetyla tvirtina, kad profesionalus bitininkas negali sau leisti naudoti cukraus. Bitininkų, kurie patys vartotų medų, skaičius anksčiau buvo nedidelis, bet dabar auga.

S. Vasiliauskas teigia, kad per pastaruosius 20 metų labai pasikeitė žmonių mąstymas. „Pakito jų supratimas – dabar žino ir pikį, ir duonelę, žiedadulkes ir pan. Kitaip nei anksčiau, šiuo metu bitininkui prie arbatos pastatyti cukrinę su cukrumi yra gėda, ne prestižas“, – aiškina pašnekovas.

Gali palaikyti gyvybines funkcijas

Anot D. Stasytytės-Bunevičienės, geriausia medų naudoti vieną, užgeriant tik vandeniu. Taip jis dažnai vartojamas gydymo tikslais: „Kurį laiką duodant žmogui vandenyje tirpinto medaus galima ne tik išlaikyti jį pakankamai stiprų, bet ir palaikyti gyvybines funkcijas. Ypač tada, kai seni žmonės negali valgyti, negali praryti. Šiltą vandenį su medumi vartoti gali visada.“

Tačiau, D. Stasytytės-Bunevičienės nuomone, jei vyresnio amžiaus žmogus sako visą gyvenimą nenorėjęs medaus, į tai reikia žiūrėti rimtai: „Galbūt pasąmonėje įrašyta informacija, kad tai nereikalinga, o jei bus vartojamas medus, kils problemų – bėrimas, dusulys ir pan. Bėgant metams alerginės reakcijos nebūtinai mažėja, gali būti atvirkščiai.“

K. Spetyla aiškina, kad bitės Lietuvoje tokios, kaip ir visame pasaulyje – medunešės, gali skirtis tik jų rasės. „Tačiau visas medunešių bičių produktų gamybos principas – vienodas. Produkcijos kiekis, kokybė ir kiti parametrai priklauso nuo augalų, iš kurių bitės renka nektarą. Skiriasi nektaras, o ne pats medus“, – tikina pašnekovas.

Įmonės „Medikata“ direktoriaus Sigitas Vasiliausko teigimu, Lietuva išsiskiria tuo, kad bičių produktai čia turi vaisto statusą: „ES yra tik dvi šalys, kuriose, pavyzdžiui, bičių pikis yra vaistas. Tai – Lietuva ir Vokietija.“

Kaip aiškina K. Spetyla, negalima tvirtinti, kad Lietuvoje turime įvairaus medaus: „Turime jo įvairaus, bet tai daugiau poliflorinio pobūdžio medus – suneštas iš daugybės augalų, paplitusių įvairiai. Dėl to lietuviškas medus turi puikų ir specifinį aromatą, yra galingas gydomuoju požiūriu.“

Ateityje gali pakeisti cheminius vaistus

Farmakologas hab. m. dr. Antanas Juozas Gendrolis teigia negalintis apibūdinti bičių produktų kaip vaistų, tai labiau maisto produktai, bet puikūs vaistų pagalbininkai. „Pavyzdžiui, bičių pikis sustiprina antibiotikų veikimą. Daugeliu atvejų jis naudingas kaip pagalbinė priemonė. Nežinau susirgimo, kad būtų negalima naudoti bičių produktų. Svarbiausia tai, kad jie neturi šalutinių reakcijų“, – sako pašnekovas.

Bičių produktai, anot A. J. Gendrolio, papildo mūsų organizmą reikalingais mikroelementais, fermentais, vitaminais ir kitomis biologiškai aktyviomis medžiagomis. Be to, medus yra puiki priemonė, į kurią galima įterpti kitus bičių produktus ar kitas medžiagas daryti mišinius: „Kam virti uogienes? Sutrintos su medumi, uogos gali būti laikomos ilgą laiką, be to, jos nepraranda biologiškai aktyvių medžiagų.“

Kaip teigia A. J. Gendrolis, vyresnio amžiaus žmonės serga ne viena liga ir vartoja 5–8 cheminius preparatus kasdien, kurių kiekvienas gali sukelti šalutinį poveikį. „Manau, kad ateityje bičių produktai bus puiki alternatyva gydant pagyvenusius žmones. Šie produktai nesukelia šalutinio poveikio, papildo organizmą reikiamais vitaminais ir biologiniais junginiais“, – aiškina pašnekovas.

Jos teigimu, užšaldyti produktai išsaugo maždaug 85–90 proc. biologiškai aktyvių medžiagų, tad žiemą šaldytos uogos ir daržovės yra sveikesnės už tas, kurios ilgai laikytos rūsyje ar transportuotos iš tolimų kraštų.

– Ar tikrai namuose šaldyti produktai tiek pat naudingi, kiek ir švieži?

– Ne visiškai taip, nes kiekvienas apdorojimas šiek tiek sumažina mitybinę vertę. Tačiau pats geriausias būdas ilgai saugoti – produktus šaldyti, nes tada juose išlieka maždaug 85–90 proc. biologiškai aktyvių medžiagų. Tai labai geras rodiklis, tad geriau rinktis šaldytas uogas ir vaisius negu tuos, kurie ilgai buvo rūsyje ar buvo ilgai transportuojami iš svetimų kraštų.

– Kokia šaldytų produktų parduotuvėse vertė?

– Šaldyti produktai, parduodami parduotuvėse, užšaldomi būtent tų produktų surinkimo vietose. Tai didelis pliusas, nes jie nebuvo ilgai transportuojami. Be to, jie sušaldyti jau tinkamos brandos – nunokę. Todėl žiemą geriau rinktis užšaldytus produktus negu ilgai transportuotus šviežius.

– Ar būtina turėti šaldiklį? Ar gerai produktus jame laikyti?

– Vertinant iš higienos pusės, prisipirkti ilgesniam laikui – greito gyvenimo būdo pasekmė. Iš tikrųjų reikėtų pirkti tiek, kiek suvalgai, – tada visada gautum šviežesnį maistą. Bet šeimai, kuri turi sodybą, sodą, augina savas daržoves, uogas, vaisius ar turi močiutę kaime, kuri augina vištas, šaldiklis būtinas.

– Kaip reikia šaldyti produktus?

– Labai gaila, bet namuose mes dar negalime naudoti „šalčio šoko“ – labai greito užšaldymo būdo, kai temperatūra yra –72 °C. Toks šaldymas pats geriausias, nes atitirpintas produktas neištęžta, bet šis būdas pramoninis. Paprasti šaldikliai turi funkciją „super frost“, bet ji, deja, nepasiekia tokios žemos temperatūros. Taigi svarbiausia, kad produktas kuo greičiau sušaltų. Todėl šaldykite nusausintus produktus kuo plonesniu sluoksniu. O kai jie sušals, suberkite į specialius maišelius arba dėžutes.

– Kaip plika akimi atpažinti, kad užšaldytas produktas yra kokybiškas?

– Jei plika akimi matote susikaupusį pašalinį ledą, sniegelį, šerkšną, produktas sušokęs į gumulą, tai reiškia, kad kokybė netinkama. Šie požymiai rodo, kad drėgmė buvo išėjusi iš produkto, tarkim, jis buvo atitirpęs ir vėl užšalęs arba užšaldytas drėgnas. Šaldyti nenusausintas prieskonines žoleles – viena pagrindinių klaidų. Jei nekokybiška mėsa ar žuvis, galime pamatyti vadinamąjį „šalčio nudeginimą“. Toks produktas pagamintas bus nemalonaus skonio, sudiržęs.

– Kokius indelius ar maišelius naudoti šaldomiems produktams?

– Negalima šaldyti bet kokiuose induose. Reikėtų įsigyti indų arba maišelių, specialiai skirtų šaldyti, nes jie atsparūs šalčiui ir minusinėje temperatūroje iš jų neišsiskiria pašalinės medžiagos. Be kita ko, nereikėtų ir specialių indų naudoti antrą sezoną, nes plastmasė pamažu yra.

– O stiklainiai užsukamais dangteliais? Kokius produktus galima užšaldyti stiklainiuose?

– Šaltyje skysčiai plečiasi, tad yra rizika, kad stiklainis skils. Be to, jie ir vietos daug užima.

– Kokius dar produktus galima užsišaldyti?

– Pavyzdžiui, savą varškę, sviestą, naminį sūrį. Vienas eksperimentas buvo nesėkmingas, kai pabandėme užšaldyti sveikus kiaušinius – jie, kaip ir stikliniai, susprogo. Bet galima užšaldyti kiaušinių plakinį, kurį galima naudoti kepiniams, blynams, omletui.

– Kaip geriau atitirpdyti šaldytus produktus?

– Mėsą reikia atitirpdyti iš lėto, geriausia – šaldytuve. Daržoves reikėtų ne atšildyti, o užšaldytas dėti tiesiai į sriubas, padažus, troškinius. Uogų taip pat geriau neatšildyti. Vis dėlto, jei uogas rinkote ir užšaldėte ne patys, o pirkote, kad išvengtumėte galimų virusų (kurių iš tikrųjų neturėtų būti), jas rekomenduojama pakaitinti bent vieną minutę.

– O kaip tinkamai užšaldyti grybus?

– Juos maišeliuose galima užšaldyti tiek išvirtus, tiek šviežius. Tik pirmiausia reikia  gerai nuvalyti ir nusausinti. Bet šis variantas tinkamesnis „geriesiems“ grybams – voveraitėms, baravykams.

– Kiek laiko galima laikyti namuose užšaldytus produktus?

– Uogas ir daržoves – iki kito sezono, ne ilgiau. Dar siūlau priklijuoti etiketę, kada užšaldėte, kad nesusipainiotumėte prasidėjus naujam sezonui.

Įmonės „Rubisolis“ vadovas Nerijus Dirsė teigia, kad, be jau įprastų oro drėkintuvų ir sausintuvų, plinta hibridiniai drėkintuvai, tačiau pataria nepamiršti tradicinio vėdinimo. 

Pataria kontroliuoti drėgmės lygį

Gerai izoliuotuose, nevėdinamuose ar prastai vėdinamuose daugiabučių pastatuose oro tarša gali būti net kelis ar keliasdešimt kartų blogesnė nei lauke, LRT RADIJUI sako Klaipėdos departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus vedėja Asta Šlepetienė.

Kalbėdama apie patalpų mikroklimatą, pašnekovė sako, kad tinkamoje aplinkoje neturėtų kankinti nemalonūs pojūčiai: „Neturėtumėte jausti galvos skausmo, sauso kosulio ar perštinčių akių. Patalpose, ant sienų, neturėtų būti kažkokių juodų dėmių, o prireikus apsirengti – sudrėkusių drabužių.“ Jei atsiranda tokių pojūčių, sako specialistė, galima įtarti, kad kažkas su mikroklimatu negerai.

A. Šlepetienės teigimu, visi mikroklimato parametrai aprašyti teisės aktuose. „Smulkesnę informaciją galima rasti Lietuvos higienos normoje. Noriu atkreipti dėmesį, kad mikroklimato parametrai šiltuoju ir šaltuoju metų laiku skiriasi. Šaltuoju santykinė drėgmė turėtų būti 35–60 proc., šiltuoju – 35–65 proc.“, – aiškina ji.

Specialistė pataria domėtis ir kontroliuoti drėgmę gyvenamosiose patalpose. Anot jos, jei santykinė oro drėgmė viršija 70 proc., ji ne išgaruoja, o kaupiasi: „Vienas drėgmės kaupimosi simptomų – ant langų esantis kondensatas, aprasoję langai. Kitas požymis – jei butas kampinis, rankomis palietus sieną galima pajusti, kad ji lyg šalta, lyg drėgna, su ja kažkas negerai.“

Drėgmę, pasak pašnekovės, mes labiau matome, o sausumą – jaučiame. „Susidaro sąlygos, kurios išdžiovina nosies ir gerklės gleivinę. Nebesulaikomi virusai ir bakterijos, jie lengviau patenka į kvėpavimo takus, gali net sukelti alergiją, nors jos niekada anksčiau nėra buvę. Gali pradėti berti, niežėti odą, o jei asmuo turi lėtinę ligą, pavyzdžiui, astmą, sausumas gali sukelti dažnesnius jos priepuolius“, – tvirtina specialistė.

Mikroklimatas lemia savijautą

Kai patalpos drėgnos, teigia A. Šlepetienė, susitraukia žmogaus kraujagyslės, jis praranda komforto jausmą, ima ieškoti, kaip pasišildyti, šilčiau rengiasi ir pan. Geriausias mikroklimatas, anot jos, turėtų būti miegamajame, nes jame žmogus praleidžia daugiausia laiko. „Rekomenduojama, kad miegamajame oro temperatūra būtų net pora laipsnių žemesnė nei kitose gyvenamosiose patalpose“, – tvirtina ji.

Anot specialistės, mikroklimatas turėtų būti toks, kad gerai išsimiegotume, neskaudėtų galvos, būtume darbingi: „Jei bus per drėgna arba per sausa, nepailsėsime. Tuomet ir darbas, kurį galima atlikti per valandą ar dvi, užtruks visą darbo dieną.“

A. Šlepetienė pataria atkreipti dėmesį, ar natūralūs vėdinimo kanalai namuose nėra paslėpti, pernelyg užsandarinti. „Jei visi kanalai uždaryti, sąlygos kauptis kondensatui – idealios. Net kalbant apie naujus plastikinius langus reikia galvoti apie orlaides, kad būtų oro judėjimas. Žinoma, geriausias dalykas, jei visą dieną esama namuose, – reguliariai vėdinti patalpas“, – tikina pašnekovė.

Vėdinant patalpas, anot specialistės, netgi reguliuojama drėgmė, o vėdinti geriau trumpai, bet intensyviai: „Jei yra galimybė, geriausia padaryti skersvėjį. Žinoma, tame kambaryje neturėtų būti žmonių, kad tai nepakenktų jų sveikatai. Bet, esant skersvėjui, per trumpą laiką oras pakeičiamas.“

A. Šlepetienė primena, kad patalpų orą valo gėlės. „Tai paprasčiausia – nuo seno žinoma, kad, pavyzdžiui, alijošius valo orą. Tačiau gėlių gali neužtekti, jei drėgmės per daug. Senas būdas drėkinti orą – ant radiatoriaus dėti šlapią rankšluostį. Visgi įrodyta, kad skalbinių džiovinti namuose nereikėtų“, – pataria specialistė.

Pašnekovės teigimu, jei namuose ir taip drėgna, iškabinti šlapi skalbiniai garins papildomą drėgmę. Jei bandomi įvairūs būdai, bet matyti, kad vis tiek drėgna, atsirado pelėsis, reikia ieškotis pagalbos ir pasinaudoti specialiais prietaisais.

Centrinio šildymo nepakanka

Šarūnas Gricius iš bendrovės „Oro sprendimai“ teigia, kad, atšalus orams, žmonės langus laiko uždarytus, o, kadangi daug kur nėra ventiliacijos arba ji netinkamai veikia, atsiranda problemų: iš pradžių susiduriama su per didele drėgme, o kai sustiprėja šildymas – su pernelyg sausu oru.

Paklaustas, kaip veikia drėgmės surinktuvas, Š. Gricius pasakoja, kad tai gana paprasta: „Iš oro paimama perteklinė drėgmė, surinktuvas ją kondensuoja, surenka į talpą ir vėliau tas kondensatas išpilamas. Taip krinta santykinis drėgmės lygis.“

Santykinis drėgmės lygis, kaip tikina Š. Gricius, priklauso nuo temperatūros – užtenka pakelti temperatūrą pora laipsnių, ir drėgmės lygis krinta. Taigi šildymas padeda spręsti problemą, bet, norint prišildyti drėgną orą, daug energijos. Pašnekovo teigimu, daugiabučiuose esantis centrinis šildymas nesuteikia galimybės to reguliuoti, tuomet ir statomi elektriniai šildytuvai ir pan.

Esminis prietaiso parametras – našumas

„Rubisolio“ vadovas Nerijus Dirsė, paklaustas apie oro sausintuvus ir tai, kiek vandens jie surenka, sako, kad tai – sąlyginis dalykas: „Sausintuvų yra įvairaus dydžio. Tam tikromis sąlygomis jie surenka ir po 8–10 litrų. Oro sausintuvą geriausia rinktis pagal patalpos kvadratūrą, o tai, kokiam plotui prietaisas skirtas, nurodoma instrukcijoje.“

Š. Gricius tvirtina, kad esminis techninis prietaiso parametras – našumas, t. y. kiek vandens jis gali surinkti. „Svarbiausia nepasirinkti per mažo našumo surinktuvo, kuris gali surinkti tik tam tikrą kiekį drėgmės. Jis sumažins drėgmės lygį, bet gali nepasiekti komfortabilaus lygio“, – aiškina specialistas.

Vieną prietaisą, anot Š. Griciaus, galima pasirinkti 3–4 kambarių butui ir drėgmės problemą jis išspręs, jei bus nešiojamas. Specialistas priduria, kad jei durys namuose yra pravertos, vyksta natūrali drėgmės apykaita: „Drėgmės negali būti tik vienoje patalpoje, ji sklinda. Nebus taip, kad viename kambaryje sausa, o kitame – drėgna. Drėgmės surinktuvai atlieka priverstinę oro cirkuliaciją, tad juos gali tekti pernešti ir laikyti ten, kur aktualiausia – kur kabinami drabužiai ir pan.“

N. Dirsė priduria, kad jei tik sausintuvo nepakanka ir matoma, jog tolimesnis kambarys vis dar drėgnas, galima pasinaudoti ir paprastais buitiniais ventiliatoriais. Jie, anot specialisto, kainuoja ne tiek daug, bet padeda palaikyti cirkuliaciją.

Siūlo nepamiršti ir natūralių vėdinimo būdų

Kalbėdamas apie oro drėkintuvus, N. Dirsė sako, kad jų tipai skiriasi, o namuose galima naudoti karšto oro drėkintuvus, nors dažniausiai renkamasi šalto garo arba ultragarsiniai drėkintuvai. Pastarieji gali būti mažesnio našumo, tad nebūtinai brangiausi. Šalto garo drėkintuvai, anot pašnekovo, veikia garsiau, bet darbą atlieka greičiau.

N. Dirsė sako, kad plinta dar naujesnė technologija – oro plautuvai, arba oro drėkintuvai-valytuvai: „Tai dar galima pavadinti hibridiniu drėkintuvu. Besisukančiu disku oras drėkinamas, o keičiant prietaiso vandenį bakas vis išplaunamas, tad valomas ir oras. Tokie prietaisai turi ir papildomus, pavyzdžiui, anglies filtrus, kurie namuose mažina kvapus.“

Beje, priduria pašnekovas, kvepalų, eterinių aliejų naudoti šiuose prietaisuose dažniausiai negalima, nes jie gali  pažeisti plastiką ar kitas medžiagas.

Tačiau, pabrėžia N. Dirsė, natūraliai vėdinti patalpas taip pat reikia: „Šiandien tam yra būdų, galima naudotis prietaisais ir pan. Bet gryno oro mums reikia iš lauko, iš gamtos. Jei galvojame apie mikroklimatą, tai turime galvoti, kaip išsivėdinti patalpas, juk dėl to geriau miegosime.“

Anot Žolinčių akademijos įkūrėjos Danutės Kunčienės, labai negerai sultis gerti valgant, be to, nereikėtų jų saldinti cukrumi.

Reikia prisiminti, kad sultys yra maistas, o ne vanduo, ne paprastas skysčių šaltinis, kas ir apibrėžia sulčių vaidmenį kasdienėje mityboje, sako gydytoja dietologė J. Dobrovolskienė. Be to, sultys yra gėrimas, kuris turi sveikatinančią ir maistinę vertę, bet kartu ir jų perteklius daro neigiamą poveikį, tad gerti jas kaip vandenį – didelė klaida. Todėl, primena medicinos mokslų daktarė, sergant, tarkim, nutukimu arba II tipo cukriniu diabetu, sultis rekomenduojama vartoti iki 16–17 val.

Pasak Žolinčių akademijos įkūrėjos Danutės Kunčienės, labai negerai sultis gerti valgant: „Sultys geriamos nors pusvalandį prieš valgį arba po valgio praėjus 1–1,5 val. Jei valgome kokį baltyminį, sunkesnį maistą, reikėtų palaukti net keletą valandų. Negerai sultis ir saldinti cukrumi – geriau jų išsispausti iš saldžių obuolių.“

Nors sultys, ypač šviežiai spaustos, yra maistas, per pusryčius išgerti jų stiklinę ir daugiau nieko nevalgyti negalima, pabrėžia J. Dobrovolskienė.  „Sultys yra ištrauka, koncentratas, kuris turi skystąją vaisiaus dalį. Suvalgę, tarkim, tris keptus obuolius, pajusime sotį, o maisto vertė tikrai bus visai kitokia“, – sako medikė ir priduria, kad pirmenybę visada reikėtų skirti vaisiams.

D. Kunčienė primena posakį „obuolys į namus – liga iš namų“ ir pastebi, kad obuoliai ypatingi ir tuo, kad juos galima derinti ir su daržovėmis, ir su vaisiais, pavyzdžiui, burokėliais, morkomis, šermukšniais, moliūgais, net peraugusio agurko sultimis.

Tačiau, pabrėžia ji, geriant sultis, būtina žinoti saiką: „Burokėlių sulčių saugu gerti po vieną šaukštą tris kartus per dieną. Želmenų sulčių – 10–20 g, o ne 200 g.“ J. Dobrovolskienė patvirtina žolininkės teiginį ir priduria, kad, sergant mažakraujyste, burokėliai negerina situacijos, be to, gerti per daug tiek burokėlių, tiek morkų, tiek želmenų sulčių ne tik nesveika, bet ir pavojinga.

Beje, sako medikė, nuomonė, kad maišyti daržovių ir vaisių sultis negerai, yra mitas. Svarbiausia, dar kartą primena ji, negerti sulčių litrais.

Paklausta, kiek vertingos pasterizuotos sultys, J. Dobrovolskienė paaiškina, kad, kadangi jos pakaitinamos iki 70–80 °C, bet neužverdamos, vitamino C ir flavonoidų jose lieka. „Beje, vitamino C nelieka per žiemą iki pavasario laikytuose vaisiuose, tad sultys šiuo atveju – išeitis“, – patikina gydytoja dietologė.

Priemonių yra įvairiausių

Uodai platina daug ligų ir virusų, ypač ten, kur šiltesnis klimatas, bet paprastai mums jie trukdo dirbti ir ilsėtis gamtoje, sako Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro specialistė daktarė Milda Žygutienė:  „Į uodų kandimus vieni reaguoja lengviau, kiti – sunkiau, nes skiriasi organizmo reakcija į svetimą baltymą. Besisiurbdama patelė į žaizdelę suleidžia seilių, kuriose yra visko, pavyzdžiui, kraujo krešėjimą mažinančių medžiagų.“

M. Žygutienės teigimu, auksinis patarimas, kaip namus apsaugoti nuo uodų, – langus ir duris (ypač vasarą sodybose, vasarnamiuose) uždengti tinkleliu. „O jei uodų vis dėlto priskrenda, geriausia juos susiurbti dulkių siurbliu, nes jie tupia ant sienų ir lubų. Tai pati nekalčiausia ir ekologiškiausia priemonė. Be to, dabar yra ir lempų, kurios pritraukia skrajūnus ir juos nužudo, kištukų į elektros lizdą. Žmogui neigiamo poveikio šios priemonės neturi, o garuojantis tirpalas arba garus skleidžianti kortelė efektyviai naikina skrajūnus“, – pastebi specialistė.

Tačiau, primena ji, lipniosios juostelės, skirtos musėms gaudyti, su uodais kovoti nepadės: jeigu jau uodas pateko į patalpą, jis ieškos šiltakraujo – to, kurio krauju galėtų pasimaitinti.

Aromaterapeutė Giedrė Veličkienė sako, kad jai geriausia priemonė nuo uodų namuose – elektriniai garintuvai, garinantys eterinius citrinžolių, eukaliptų ar kitus aliejus. Taip pat labai gerai ant palangės ar terasoje pasisodinti kvapiųjų augalų: mėtų, bazilikų, čiobrelių, levandų. Tik reikia nepamiršti juos nuolat sujudinti, kad jie skleistų intensyvesnį kvapą.

G. Veličkienės nuomone, uodus pritraukiančios lempos ir pramoninės žvakės nėra geriausia išeitis, nes jos skleidžia sintetinius kvapus: „Sintetinio kvapo molekulių mūsų organizmas nesugeba apdoroti ir pašalinti, todėl sintetinės medžiagos kaupiasi ir galiausiai kyla alergijos, galvos skausmai. Taigi renkuosi natūralias priemones – kokybiškus eterinius aliejus. Organizmas sugeba apdoroti šias medžiagas, visiškai pašalinti, jos nesikaupia ir nesukelia nepageidaujamų reiškinių.“

Aromaterapeutės pastebėjimu, nors natūralios priemonės tikrai atbaido uodus, kai kam jos nepatinka, nes veikia ne taip ilgai, kaip sintetinės. „Saulėtu ar vėjuotu oru natūralūs purškalai veikia 30–40 min., o paskui apsaugą reikia atnaujinti. Eteriniai aliejai yra lakūs, greitai nugaruoja. O, kalbant apie apsaugą nuo uodų ir kitų vabzdžių, juk ir yra svarbiausia užmaskuoti kūno kvapą“, – sako G. Veličkienė.

O M. Žygutienė priduria, kad mėgstantiems natūralias priemones verta išbandyti gvazdikėlių aliejų ar „kinišką žvaigždutę“.

Kaip pasigaminti natūralių purškalų

Paklausta, kokie eteriniai aliejai veiksmingiausi, G. Veličkienė sako, kad uodams labiausiai nepatinka citrinžolių, arbatmedžio, eukalipto, levandų, bazilikų, rozmarinų eteriniai aliejai. O pasigaminti purškalo, teigia aromaterapeutė, kiekvienas gali ir pats:  „Eteriniai aliejai netirpsta vandenyje, todėl reikia skiediklio, tad, jei gaminsite namuose, reikės alkoholinio gėrimo, pvz., degtinės, brendžio. Į buteliuką įpilkite 10 ml (arbatinį šaukštą) alkoholio ir 50 ml paprasto vandens, įlašinkite 25 lašus citrinžolių, 10 lašų arbatmedžio ir 10 lašų levandų eterinių aliejų.“

Šia priemone, kuri tinka ir vaikams, ir suaugusiesiems, nes nė vienas iš trijų eterinių aliejų nekenkia odai, G. Veličkienė siūlo apsipurkšti nuo galvos iki kojų: drabužius, plaukus, batus, odą.

Alergiškiems žmonėms ir net naujagimiams galima naudoti švelniausią – levandų – eterinį aliejų, nes jo kvapas neerzina ir odelė nėra dirginama. „Jei mamos nenori naudoti grynų eterinių aliejų, užtenka porą lašiukų patrinti tarp delnų ir perbraukti vaikučiui plaukus, drabužius. Jei vaikas mažai aprengtas, galima naudoti levandų vandenį. Tai labai nedidelės koncentracijos distiliuotas vanduo su eteriniu aliejumi, todėl jį galima drąsiai purkšti ant odos – jis nedirgina, negraužia ir tinka net naujagimiams“, – pataria G. Veličkienė.

Vis dėlto, priduria, ji, levandų kvapas išsivadėja per 15–20 min., todėl po porą kartų papurkšti reikia 2–3 kartus per valandą.

Niežulį numalšinti nesudėtinga

Kadangi visiškai apsisaugoti nuo uodų įkandimų retai pavyksta, niežulį malšinti G. Veličkienė pataria tuo pačiu levandų eteriniu aliejumi: „Jis yra universalus, jį galima tepti gryną ant odos. Šis aliejus mažina skausmą, niežulį, šiek tiek vėsina, tinka įkandus ne tik uodui, bet ir bitei. Ant įkąstos vietos užlašinkite vieną lašelį, gerai įtrinkite ir per kelias minutes palengvės.“

Jei levandų aliejaus po ranka nėra, M. Žygutienė siūlo naudoti parūgštintą (pvz., citrina) vandenį, svogūno laiškų ar galvutės, alijošiaus sultis, įvairius nuovirus.

Beje, vakarojantiems prie laužo, abi pašnekovės į ugnį pataria įmesti kankorėžių, natūralių  smilkalų – kvepiantys dūmai taip pat atbaido vabzdžius.

Anot jo, taip yra, nes pagal dabar galiojančius įstatymus, kiekvienas daugiabučio pastato balkonas laikomas bendrąja namo nuosavybe.

Įstiklinimui reikalingas savivaldybės leidimas

T. Baranauskas teigia, kad vykdant daugiabučio namo renovaciją joje dalyvauja architektai, todėl leidimas įstiklinti balkonus gaunamas bet kuriuo atveju. „Kitas dalykas, kai norima individualiai įstiklinti daugiabučio balkoną. Tam reikalingas savivaldybės rašytinis leidimas“, – teigia specialistas.

T. Baranauskas sako, kad iki 2010 m. tokių taisyklių nebuvo. Anot jo, daugelis teisinių normų atsiranda tada, kai pradedama matyti dėl jų nebuvimo kylančias problemas. „Nustatytų reikalavimų privalo laikytis kiekvienas namo gyventojas arba bendrasavininkis. Balkonų stiklinimas priskiriamas prie pastato paprastojo remonto. [...] Norint atlikti daugiabučio namo remonto darbus mieste (juo laikoma gyvenvietė, turinti daugiau nei 3 tūkst. gyventojų), reikia gauti statybas leidžiantį dokumentą, – teigia T. Baranauskas. – Tai susiję su pastato išvaizdos keitimu. Detalizuotas balkonų, lodžijų įstiklinimas, fasado elemento pakeitimas yra tokių darbų pavyzdžiai.“

Pasak T. Baranausko, jei daugiabučio namo gyventojas nori ne tik įstiklinti balkoną, bet ir padidinti kambario erdvę, apšiltinti sienas, lubas arba grindis, jis taip pat privalo gauti leidimą. Tačiau, kaip aiškina Aplinkos ministerijos specialistas, tokiu atveju pereinama į kitą statybos lygmenį – dažniausiai tai susiję su pastato kapitaliniu remontu.

Anot T. Baranausko, tokiam leidimui gauti taikomi panašūs reikalavimai, bet reikia paruošti rimtesnę projektinę dokumentaciją. Jis priduria – atliekant kapitalinio remonto darbus, pavyzdžiui, norint sujungti arba atskirti kambarį nuo balkono, reikalingas kaimynų sutikimas, nes atliekant darbus judinama balkoną laikanti konstrukcija, kuri yra visų namo gyventojų bendroji dalinė nuosavybė.

„Kai, prijungiant balkoną, praplečiama buto gyvenamoji erdvė, pavyzdžiui, kabinamos arba griaunamos pastato konstrukcijos, projekto sprendimai turi būti kiek rimčiau peržiūrėti ir parinkti tinkamiausi iš jų. Tam privalomas leidimas. Pakeitimai turėtų būti registruoti, nes atsiranda civiliniai santykiai – padidėja šilumos plotas ir dėl to išauga mokesčiai už šilumą. Dauguma pastatų dalinami pagal turimo ploto kvadratinius metrus, tad padidėjus plotui, reikia daugiau mokėti už šildymą“, – aiškina T. Baranauskas.

Už remontą gali tekti mokėti visiems namo gyventojams

Būna atvejų, kai daugiabučiai namai sulaukia įspėjimų dėl avarinės balkonų būklės. Nors kai kurie gyventojai savo balkonus suremontuoja individualiai, T. Baranauskas sako, kad pagal šiuo metu galiojančius įstatymus jie vis tiek privalo prisidėti prie balkonų būklės gerinimo.

„Išorės fasadas priklauso bendrajai namo konstrukcijai. Kiekvienam butui priklausanti išorės fasado dalis proporcinga buto plotui, – sako T. Baranauskas. – Vadovaujantis civilinio kodekso nuostatomis, gyventojai privalo išlaikyti bendrąjį namo turtą. Jei atliekamas balkono išorės ar jį laikančių konstrukcijų remontas, mokesčiai už juos namo gyventojams skirstomi proporcingai. Todėl gyventojai, kurie savo balkonus suremontavo patys, vis tiek turi prisidėti prie bendrojo remonto.“

T. Baranauskas priduria, kad jau anksčiau suremontuoti balkonai antrąsyk neturi būti remontuojami. Pasak jo, kuo didesnė namo gyventojų dalis jų butams priskirtus balkonus suremontuos patys, tuo mažesnė bus kiekvienam gyventojui tenkanti įmoka už bendrąjį pastato remontą. T. Baranauskas pažymi, kad bendrąja namo dalimi laikoma tik išorinė balkono dalis ir jį laikančios konstrukcijos.

„Balkone laikomi daiktai, vidinė jo apdaila pagal įstatymus nėra priskiriama prie bendrosios atsakomybės ir tampa asmeninė. Analogiškai – buto viduje esančios pertvaros, tapetai, grindys yra asmeninė nuosavybė, bet konstrukcijas laikančios sienos, perdangos yra bendra nuosavybė. Balkonas šiame kontekste nėra išskirtinis“, – sako T. Baranauskas.

Jis pasakoja, kad dar 2014 m. Seime vyko diskusijos, ar balkonai turi būti priskiriami prie asmeninės, ar prie bendrosios namo nuosavybės. Vis dėlto T. Baranauskas abejoja, ar artimiausiu metu bus pakeisti šiuo metu galiojantys įstatymai, nes šiuo klausimu esama daug skirtingų pozicijų.

T. Baranauskas nelinkęs kritikuoti žmonių, nepatenkintų šiuo metu galiojančia tvarka, tačiau jis pažymi, kad tvarka, įpareigojanti namo gyventojus remontuoti avarinės būklės balkonus, sugalvota neatsitiktinai. „Jei avarinės būklės balkonas nebus suremontuotas per artimiausią mėnesį ar kelis, jis gali griūti. Tokių atvejų yra buvę“, – akcentuoja T. Baranauskas.

Jis atkreipia dėmesį ir į kitus daugiabučiuose namuose galiojančius saugos reikalavimus. Pavyzdžiui, daugiabučių namų balkonuose draudžiama kūrenti kepsnines. „Svarbiausia – priešgaisriniai reikalavimai. Šiuo metu jie nurodo, kad daugiabučio namo balkone, nepriklausomai nuo aukšto, kepsninės, degančios atvira liepsna, draudžiamos. Galima naudoti nebent dujinę kepsninę, kuri neturi atviros liepsnos. Tai yra konkretūs reikalavimai. Malkomis ar anglimis kepsninės balkone kūrenti negalima“, – teigia T. Baranauskas.

Kodėl verta puošti balkonus

Vilniaus miesto savivaldybės miesto plėtros departamento miesto estetikos skyriaus vedėja Vaiva Deveikienė taip pat pripažįsta, kad dalis balkonų yra avarinės būklės. Ji brėžia skirtį tarp laikinų ir nuolatinių problemos sprendimų. Pavyzdžiui, galima kuriam laikui aptraukti balkoną gelumbe, bet tai nėra alternatyva remontui.

„Jei balkonas yra pavojingas, jį reikia padėti tvarkyti. Pirminiai žingsniai žengti ir mes matome tą faktą. Koks menininkas galbūt nutapys ir gerą paveikslą. Žinoma, svarbu, kad gelumbės neužsibūtų“, – sako Vilniaus savivaldybės atstovė.

Jos teigimu, balkonuose pravartu auginti įvairius augalus. Kaip sako V. Deveikienė kai kurie iš jų, pavyzdžiui, pomidorai ar agurkai, gali būti panaudoti virtuvės reikmėms, o kitų auginimas gali papuošti balkoną ar net apsaugoti butą nuo išorinių veiksnių. „Galbūt tas vazonėlis ar žolynėlis vaizdo smarkiai neužstos, bet kai kuriais atvejais netgi vijokliniai augalai (pupelės, kvapieji žirneliai ir kiti) mus pridengia nuo vėjo ir pagerina balkono vaizdą“, – teigia estetikos skyriaus vedėja.

Kalbėdama apie balkonų tvarkymą V. Deveikienė linkusi skirtį dėmesį ne tik techninei, bet ir estetinei jų būklei. „Kaip ir gyvenime – kai žmogus užsitikrina bazinius, minimalius pragyvenimo poreikius, jis imasi malonumą teikiančių dalykų. Peržengus šį etapą, galima imti ir pasižiūrėti, ką malonaus galiu nuveikti savo balkone. Bet, žinoma, jei balkonas avarinės būklės, reikia galvoti ne apie gėles, o apie remontą“, – sako Vilniaus savivaldybės atstovė.

V. Deveikienė sako, kad šiuo aspektu situacija Vilniuje keičiasi į gerąją pusę. Pasak jos, žmonės pradeda labiau rūpintis savo būstu ir aplinka. „Balkono puošyba, ypač jei gėlės kabinamos balkono išorėje, tarnauja ne tik buto šeimininkui, bet ir visam miestui. Būtent tai yra didysis džiaugsmas – dalintis grožiu, kūryba su kitais ir matyti, kad tavo namas ar bendrija džiaugiasi gyvenimu. Balkonų arba terasų puošimas parodo, kad žmonės yra laimingi ten, kur jie gyvena“, – sako V. Deveikienė.

Anot jos, labai svarbu, kad namo bendrija balkonus puoštų kolektyviai. Kaip teigia V. Deveikienė, jei visame daugiabučiame name papuoštas tik vienas balkonas, jis gali iškristi iš konteksto. „Tokiu atveju gali susidaryti įspūdis, kad tik vienas žmogus džiaugiasi savo būstu ir gyvenimu“, – teigia Vilniaus savivaldybės atstovė.

V. Deveikienė pasakoja, kad priklausomai nuo šalies ar laikotarpio, balkonų architektūra ir puošyba gali smarkiai skirtis. Jos nuomone, puošti balkonus labiau linkę provincijos gyventojai. „Manau, kad provincijoje laikas teka lėčiau, žmonės tam turi daugiau laiko, labiau paiso bendruomenės nuomonės. Dėl to žmonės linkę gražinti savo miestą ar miestelį. Vilnius, kuriame, kaip ir kitose sostinėse, laikas tiksi labai greitai. Laiko trūkumas trukdo žmonėms užsiimti puošyba. Tikiu, kad daugelis žmonių norėtų skirti daugiau laiko savo balkonams puošti, bet tam neturi užtektinai laiko“, – sako V. Deveikienė.

2020 m. Tokijo olimpinėse ir parolimpinėse žaidynėse organizatoriai tikisi įvesti naujovę, kuri bus prieinama olimpiados lankytojams – naudojant pirštų antspaudus kaip asmens tapatybės patvirtinimą.

Kaip praneša „Japan News“, vyriausybė vasarą išbandys inovaciją: kad identifikuotų asmenį, reikės dviejų rankos pirštų antspaudų, kad pereitum apsaugos patikrinimus, įsigytum kavos, atsiskaitytum už paslaugas ir panašiai. Pirštų antspaudai ir kiti duomenys, pavyzdžiui, kredito kortelės, bus užregistruojami oro uostuose ir kitose oficialiose vietose.

Įsivaizduokite: viešbučiai Japonijoje paprašys jūsų paso registruojantis viešnagei, bet ši procedūra gali būti pakeista tiesiog piršto pridėjimu. Tokios naujovės dėka taip pat pagreitinsite įėjimą į olimpiados renginius.

Šios sistemos tikslas – padidinti turistų Japonijoje srautus ir išvengti nusikaltimų, nes turistai rečiau nešiosis grynuosius ir kredito korteles. Japonijos vyriausybė tikisi 2020 m. sulaukti 40 mln. užsieniečių turistų.