Ryšių reguliavimo tarnybos Saugesnio interneto skyriaus vedėjas Vilius Nakutis teigia, kad šie pokyčiai aktualūs ne tik verslo atstovams, bet ir kitiems, besinaudojantiems mobiliuoju parašu. Naujos SIM kortelės užtikrins didesnį elektroninių operacijų patikimumą.

„Šiose naujose SIM kortelėse naudojama aukštesnį saugumo lygį užtikrinanti kriptografija. Daugiau vartotojui niekas nesikeis, jam tik reikės naujos SIM kortelės, kurią turės aktyvuoti, tada mobilųjį parašą bus galima naudoti kaip ir anksčiau“, – LRT RADIJUI sako V. Nakutis.

Naujosios SIM kortelės galios 5 metus, iki šiol jomis būdavo galima naudotis šiek tiek mažiau – 2 metus.

Naujos kortelės suteiks stabilumo

Bendrovės „Telia Lietuva“ atstovas Audrius Stasiulaitis pasakoja, kad maždaug trečdalis jų mobiliojo parašo naudotojų dar nėra aktyvavę jiems suteiktų naujų SIM kortelių. Anot jo, tai rekomenduojama padaryti iki liepos 1 d., tačiau, jei žmonės neturės galimybės to padaryti, parašą aktyvuoti bus galima ir vėliau. 

„Nieko neatsitiks, jei žmonės savo parašą aktyvuos ir po liepos 1 d., tačiau tada reikės atvykti į mobiliojo ryšio operatoriaus saloną. Nauja kortelė bus aktyvuojama greitai, tada klientas ir vėl galės būti visavertis mobiliojo parašo vartotojas“, – kalba A. Stasiulaitis.

Tiems, kurie naują SIM kortelę aktyvuos iki liepos mėnesio, bus paprasčiau. Anot A. Stasiulaičio, tai galima padaryti internetu arba SMS žinute. Vis dėlto, jei kyla klausimų, jis rekomenduoja kreiptis į salone dirbančius specialistus.

V. Nakutis aiškina, kad mobilusis parašas yra skaičių ir raidžių derinys, jis sukuriamas pasirašymo metu naudojant tam tikrą kriptografiją. Toks parašas yra prijungiamas prie duomenų ir įrodo, kad pateikti dokumentai tikri, nepakeisti bei identifikuoja pasirašiusįjį.

„Kvalifikuotas mobilusis parašas yra prilyginamas rašytam ranka, jis naudojamas kaip teisinė priemonė. Naudotis tokiu parašu yra labai patogu, tereikia žinoti SIM kortelės PIN kodą. Ši paslauga suteikia galimybę pasirašyti įvairius pavedimus bankinėse sistemose, pateikti prašymus gauti išmokas, užregistruoti vaiką į darželį ir panašiai. Visa tai galima padaryti neišeinant iš namų“, – pasakoja V. Nakutis.

Anot jo, socialiniuose tinkluose nusikaltėliai aukoms ne tik fiktyviai renka paramą, bet jų paskyras naudoja bandydami įtikinti kitas potencialias aukas, kad siūlomas darbas yra visiškai saugus.

– Europolo duomenimis, Europoje daugiau nei 70 proc. prekybos žmonėmis atvejų – seksualinis išnaudojimas. Maždaug penktadalis susektų nusikaltimų, susiję su darbu vergiškomis sąlygomis. Likę procentai – kitų žmonių išnaudojimas nusikaltimams, fiktyvios santuokos. Kokios tendencijos tarp lietuvių, kurie atsiduria kitose šalyse?

– Iš tikrųjų tendencijos pastaraisiais metais išlieka tos pačios. Dominuoja (kaip teisingai pastebėjote, remdamiesi Europolo duomenimis) seksualinis išnaudojimas. Taip pat dominuojanti rūšis yra išnaudojimas nelegaliam darbui, fiktyvioms santuokoms, taip pat – žmonių išnaudojimas vagystėms. Ypač tam išnaudojami nepilnamečiai. [...] Taip pat įdomus Lietuvoje išaiškintas atvejis – prekyba žmonėmis elgetavimui.

– 2017 m. Lietuvoje užregistruotas 61 ikiteisminis tyrimas dėl prekybos žmonėmis. Ar tokių bylų ir nuteisiamų žmonių daugėja?

– Iš tikrųjų galima pasakyti, kad teisėsauga šioje srityje pažengusi į priekį. Nemažai tų ikiteisminių tyrimų nutraukiama, tačiau, kai jie pasibaigia sėkmingai, asmenys neišvengia baudžiamosios atsakomybės. Pastaruoju metu asmenys tikrai nuteisiami realiomis laisvės atėmimo bausmėmis už prekybą žmonėmis vienokia ar kitokia forma.

– Jūs seniau esate pateikęs pavyzdį, kai į prekiautojų žmonėmis rankas pakliuvo neįgalus 79 metų bulgaras. Žmogus, neturintis galūnių, buvo verčiamas rinkti išmaldą ir tuo pat metu jam buvo renkama parama per socialinius tinklus – daugiau nei tūkstantis eurų kasdien. Aukojantys apie visa tai nežinojo. Panašu, kad socialiniai tinklai, internetas aktyviai panaudojami panašioms apgaulėms?

– Visiškai teisingai. Šis atvejis byloja apie tai, kad nusikaltėliai yra išmanūs, naudojasi išmaniomis technologijomis ir pasitelkia socialinius tinklus, kad vis dėlto suviliotų tuos žmones, apgautų juos, kad galėtų pasinaudodami aukos pažeidžiamumu išvilioti iš žmonių pinigus.

Lietuvoje taip pat turime atvejų, kai potencialios aukos viliojamos per socialinius tinklus. Netgi merginos, pakliuvusios į tuos tinklus, palieka įrašus socialiniuose tinkluose. Tie, kurie skaito tuos tekstus, galvoja, kad jokio pavojaus vykti dirbti į užsienyje esančius masažo salonus ar įvairias kitas vietas nėra, kad tos merginos bus apsaugotos.

Tai toks, sakykime, užslėptas būdas, kaip suvilioti potencialias aukas, kurios po to išnaudojamos.

– Kaip minėjote, į prekybos žmonėmis tinklus dažnai pakliūva pažeidžiami žmonės. Tačiau pastebima dar viena ypatybė – daugybė nukentėjusių savęs aukomis tiesiog nelaiko. Būna, kad tie patys žmonės vėliau tampa kitų žmonių verbuotojais. Ką rodo jūsų tyrimai? Ar tai patvirtina?

– Visiškai teisingai. Teisėsaugos institucijų pareigūnai specializuojasi šioje srityje – tiek ikiteisminio tyrimo tyrėjai, tiek prokurorai, tiek teisėjai. Jie moka tirti tokias bylas ir įvertinti tuos atvejus, tačiau ne visada pripažįstama, kad tai potenciali auka. Pačios aukos taip pat ne visada žino, kad jos yra tapusios aukomis.

Iš tikrųjų yra tekę susidurti su atvejais, kai nukentėjusiosios buvo aukos, o po to tapo bendrininkėmis. Joms daug patogiau vilioti potencialias aukas naujai nusikalstamai veiklai.

– Tačiau kaip tokiu atveju dirbti tiriant bylą? Tenka skaityti, kad net būdami liudytojais tokie žmonės nuolat keičia parodymus.

– Iš tikrųjų teisėsaugos institucijų pareigūnai susiduria su iššūkiu, kad jos keičia parodymus, jos yra įbauginamos.

Būtent šioje vietoje mes tobuliname savo darbo specifiką, vertindami, kad vis dėlto kraštutinis argumentas ir įrodymas byloje yra būtent aukos pažeidžiamumas. Dėl to ieškome požymių, kurie patvirtintų, kad auka tiesiog neturėjo kito pasirinkimo, kaip būti įtraukta į tą veiklą, kuri susijusi su prekyba žmonėmis.

– Kiek keičiasi situacija? Ar aukos ima daugiau pasitikėti teisėsauga?

– Paskutiniu metu galima drąsiai sakyti, kad taip. Ypač pagirtina, kad didžiulį indėlį į šią veiklą įnešė nevyriausybinės organizacijos, ypač „Caritas“, Bažnyčios atstovai, kurie ypač daug prisideda prie to, kad auka pirmiausia būtų apsaugota, kad jai nekiltų pavojus. Vėliau ji duodama parodymus pasako tiesą, į ką buvo pakliuvusi. Tai palengvina teisėsaugos institucijų darbą.

Kaip LRT RADIJUI teigia savivaldybės įmonės „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ Rinkliavos administravimo tarnybos vadovas Ilja Karužis, taip gali nutikti, nes nuo šiol žmonės gaus sąskaitą ne tik už gyvenamąjį būstą, bet visą turimą turtą, pavyzdžiui, sodo namelį ar garažą.

– Kas nurodoma pranešimuose apie mokėjimą už atliekų tvarkymą?

– Juose bus nurodytas vietinės rinkliavos dydis, apskaičiuotas už aštuonis šių metų mėnesius (iki metų pabaigos). Mokėjimo pranešimuose atsispindės naujoji dvinarė mokėjimo sistema. Bus nurodyta pastovioji rinkliavos dalis, priklausanti nuo nekilnojamo turto ploto, bei kintamoji dalis, priklausanti nuo mišrių komunalinių atliekų.

Rinkliavą už komunalinį tvarkymą galima sumokėti kartą per metus, iš karto visą sumą, arba ketvirčiais. Pirmasis mokėjimas turės būti atliktas iki šių metų liepos 31 d. [...] Kiekvieno sprendimas, ar mokėti kas ketvirtį, ar už metus.

– Apie pranešimus kalbate būsimuoju laiku, tačiau daugelis žmonių juos jau gavo. Ar dar yra negavusių?

– Numatyta, kad iki antradienio visi gyventojai turėtų gauti mokėjimo pranešimus, todėl, jeigu kuris negaus, prašome kreiptis į Smolensko g. 5 esantį klientų aptarnavimo skyrių arba skambinti telefonu.

Skambučio metu gyventojai bus informuojami apie laikinus prisijungimo slaptažodžius, su kuriais galės prisijungti prie savitarnos svetainės ir pamatyti sau skirtą mokėjimo pranešimą. Taip pat galima jungtis per elektroninius valdžios vartus. Tokiu būdu prisijungus prie savitarnos svetainės bus galima pamatyti savo mokėjimo pranešimą.

– Tai per pirmadienį ir antradienį žmonės, kurie pranešimo dar negavo, turėtų jį gauti?

– Taip.

– LRT RADIJO klausytojas domisi, ar tikrai išnagrinėti visi aspektai, susiję su šiukšlių išvežimu iš sodų bendrijų? Anot jo, galbūt verta imti mokesčius už pusmetį, t. y. sezoną?

– Numatant rinkliavą, skaičiuojant jos dydį, buvo įvertintas sezoniškumas – tai, kad sodais gyventojai naudojasi vasarą, o žiemą ten būna rečiau arba išvis nebūna. Paskaičiuota vidutinė atliekų susikaupimo norma visiems metams ir mokestis išskaidytas proporcingai.

Pranešime nurodyta galutinė suma yra mokama už visą rinkliavos mokestinį laikotarpį – už aštuonis šių metų mėnesius. Šią sumą gyventojas gali sumokėti arba padalinęs iš trijų (t. y. už tris ketvirčius), arba visą sumą iš karto vienu kartu.

Tas mokestis, kaip ir minėjau, paskaičiuojamas vidutiniškai pagal susikaupimo normą visiems metams, įvertinus sezoniškumą. Norime atkreipti dėmesį, kad infrastruktūrą reikia išlaikyti ištisus metus, nes būtina sudaryti sąlygas, kad mišrios komunalinės atliekos būtų išvežamos visus metus.

Neturime galimybės kiekvienu atveju įvertinti situacijos, ar žmonės sodų bendrijoje gyvena visus metus, ar ne, nes Vilniaus mieste didelė dalis sodų yra gyvenami ir žiemos metu.

– LRT RADIJO klausytoja tvirtina, kad jų sodų bendrijoje šiukšlių konteinerių nėra. Ar juos reikia specialiai užsisakyti?

– Tokiu atveju reikėtų kreiptis į „Vilniaus atliekų sistemos administratorių“, klientų aptarnavimo skyrių, arba atvykti į Smolensko g. 5, arba kreiptis telefonu. Konteineriai bus pastatyti nemokamai. Svarbu kreiptis.

– LRT RADIJO klausytoja Danutė tvirtina gavusi 72 eurų sąskaitą už aštuonis mėnesius, kai seniau už šiukšlių išvežimą mokėdavo vos keturis eurus per mėnesį. Gal galėtumėte pakomentuoti šią situaciją?

– Rinkliava nustatoma pagal patvirtintų keturiolikos apmokestinamų kategorijų tarifus. Visa skaičiavimų esmė yra šių tarifų sandauga su nekilnojamo turto plotu. Neturint konkrečių šio atvejo duomenų sunku vertinti sumos dydį, bet gali būti, kad vertinamas didelis nekilnojamo turto plotas, kuriame žmogus gyvena.

Be to, ponia Danutė nepaminėjo, kiek nekilnojamo turto turi. Seniau žmonės turėjo sutartis su vežėjais arba namų administratoriais konkrečiai už savo gyvenamą vietą. Gali būti, kad ponia turi ir papildomo nekilnojamo turto, pavyzdžiui, garažą ar kito turto. Kiekvienas mokėtojas savo pranešime turi visų nekilnojamo turto objektų sąrašą. Suma nurodyta bendra.

– Tai ar gali būti, kad mokestis ne sumažės, o net padidės?

– Didžiausias nekilnojamo turto objektų skaičius yra daugiabučių namų, butų, tai jų savininkams vidutiniškai sąskaitos mažėja nuo 30 iki 50 proc. Kai kuriais atvejais tas skirtumas gali būti ir mažas arba neigiamas. Kadangi individualios sutartys yra konfidencialios, kiekvieno atskiro atvejo negalėtume pakomentuoti.

– LRT RADIJO klausytojas Petras pastebi, kad labai sunku susigaudyti, kaip ir už ką dabar tenka mokėti, nes viena dalis yra nuolatinė, kita – kintamoji. Ar galėtumėte paaiškinti?

– Stengiamės mokėjimo pranešime sutalpinti visą aktualią informaciją, kad mokėtojas tiksliai žinotų, už ką jis moka ir kaip. Tikslas buvo, kad sistema būtų skaidri ir visiškai aiški. [...] Galėtume pasiūlyti kreiptis telefonu arba į klientų aptarnavimo skyrių. Visa papildoma informacija, kuri rūpi, tikrai bus pateikta specialistų.

Šiuo atveju reikėtų pažymėti, kad pranešime nurodyta galutinė suma yra mokama už visą rinkliavos mokestinį laikotarpį – už aštuonis šių metų mėnesius. Šią sumą gyventojas gali sumokėti arba padalinęs iš trijų (t. y. už tris ketvirčius), arba visą sumą iš karto vienu kartu.

– Tai kas iš esmės gyventojams turėtų pagerėti?

– Iš esmės sistema buvo būtina, kad atliekų tvarkymo kaštai pasidalintų visiems atliekų turėtojams, o ne tik daliai jų. Skaičiuojama, kad iki šiol, iki reformos, trečdalis miesto gyventojų už atliekas nemokėjo. Vadinasi, už jas sumokėdavo kiti.

– Kaip taip atsitiko?

– Taip atsitiko dėl vadinamojo šiukšlių tranzito, šiukšlių turizmo ar kaip jį bepavadintum, kai gyventojai kaupdavo atliekas maišeliuose ir po to stengdavosi jomis atsikratyti kitų žmonių konteineriuose. Automobiliai privažiuodavo prie daugiabučių, prie viešose erdvėse stovinčių konteinerių ir ten atliekų būdavo atsikratoma.

– Bet juk tie žmonės su maišeliais vis dar privažiuoja.

– Gali būti, tačiau mes juos taip pat apmokestinome ir dabar išeina taip, kad visi nekilnojamo turto objekto savininkai Vilniaus mieste moka už mišrias komunalines atliekas. Jiems nebėra tikslo taupyti, kažkur važiuoti, pervežti, nes vis tiek reikės mokėti.

– LRT RADIJO klausytoja tvirtina, kad jos kaimynas, gyvenantis didesniame bute, už aštuonis mėnesius gavo mažesnę sąskaitą nei ji. Klausytoja taip pat domisi, kodėl informaciniame lape nurodyta savivaldybės sąskaita, kai už atliekų surinkimą atsakinga bendrovė „Vilniaus atliekų sistemos administratoriaus“?

– Sprendžiant iš to, kad buvo nurodyta ta pati nekilnojamo turto objektų kategorija, šiuo atveju – butai, gali būti, kad vieno gyventojo objektų, už kuriuos moka rinkliavą, sąrašas tiesiog yra didesnis. Kitaip tariant, vienas žmogus tiesiog turi daugiau turto.

Kas liečia atsiskaitomąją sąskaitą, tai gyventoja visiškai tiksliai pastebėjo – visa rinkliava už mišrias komunalines atliekas renkama į savivaldybės sąskaitą. Tai vienintelė nurodyta sąskaita. Mokėjimo pranešime nurodyti įvairūs būdai, kaip galima atsiskaityti.

– Kita klausytoja tvirtina jau bandžiusi mokėti per platformą „Viena sąskaita“, tačiau tuo metu dar nebuvo galimybės tai padaryti. Ar tokia galimybė numatoma?

– Per „Vieną sąskaitą“ bus galima atsiskaityti artimiausiu metu.

– LRT RADIJO klausytoja pastebi, kad susiklostė situacija, kai už tą patį turtą tenka mokėti du kartus – namą ji įsigijo kartu su vyru, todėl savininkais nurodomi abu sutuoktiniai. Sąskaitas, kaip turto savininkai, jie kiekvienas gavo individualiai. Ji domisi, kodėl tokiu atveju nebuvo perpus padalintas namo plotas ar kitu būdu mokestis išskaidomas dviem žmonėms?

– Jeigu iš tikrųjų taip atsitiko, labai apgailestaujame už tokią situaciją. Kadangi mokėjimo pranešimus dėl didelio skaičiaus nekilnojamo turto objektų Vilniaus mieste formuojame automatiškai, matyt, galėjo būti tokia klaida. Klausytojos prašome kreiptis į Vilniaus atliekų sistemos administratorių telefono numeriu ar elektroniniu paštu arba atvykti į klientų aptarnavimo skyrių ir mes tikrai patikslinsime [mokėtiną sumą].

– Taip pat nemažai klausimų kyla dėl garažų. Kokias šiukšles generuoja garažas, jeigu, pavyzdžiui, padangas pats turi nuvežti į stambiagabaričių atliekų surinkimo punktus?

– Kalbant apie atliekų reformą, tai liečia konkrečiai mišrias komunalines atliekas. Padangos priskiriamos prie pavojingų atliekų, jos nepatenka į mišrias komunalines atliekas. Jokių būdu jų nereikėtų mesti į bendrą buitinių atliekų konteinerį. Padangas reikėtų priduoti į specializuotas vietas.

Tyrimais buvo nustatyta, kad vis dėlto minimalūs kiekiai mišrių komunalinių atliekų vis dėlto kaupiasi. Žmonės praleidžia laiko tuose garažuose. Iš visų 14 apmokestintų kategorijų garažams nustatyta pati mažiausia susikaupimo norma.

– Ar prie garažų turi būti atskiri konteineriai?

– Taip, bet kuriuo atveju prie garažų bendrijų masyvų yra konteineriai. Jeigu nėra, prašome kreiptis, nurodyti vietą arba kreiptis per bendrijos pirmininką ir konteineriai bus pastatyti.

Jau lapkritį Kalifornijos gyventojai JAV dalyvaus referendume dėl valstijos padalijimo į tris. Tokią idėją inicijavo milijardierius T. Draperis. Paskutinį kartą valstija Amerikoje padalyta prieš kiek daugiau nei 150 metų, kai nuo Virdžinijos atsiskyrė Vakarų Virdžinija.

Apie kitokios Kalifornijos ateitį svajojančio verslininko iniciatyva surinkta daugiau kaip 400 tūkst. galiojančių parašų, kad būtų surengtas referendumas dėl Kalifornijos padalijimo į tris valstijas. Dėl to gyventojai pasisakys lapkričio 6 d. T. Draperis tikisi, kad gyventojai neliks abejingi.

„Dabar Kalifornija užima tokį patį plotą kaip ir penkiolika valstijų rytinėje pakrantėje. Gyventojų skaičius čia panašiai toks, kaip šešiose ar septyniose valstijose. Todėl manau, jog būtų tinkama, kad Kalifornijai atstovautų mažiausiai trys valstijos“, – kalbėjo T. Draperis.

T. Draperis 2014 m. siūlė Kaliforniją padalyti į šešias valstijas, tačiau tada iniciatyva žlugo, kai nepavyko surinkti pakankamai parašų. Šįkart parašus rinkęs asmuo gaudavo po tris dolerius, jeigu žmogus paremdavo iniciatyvą.

Pats verslininkas, kuris turtus susikrovė investuodamas į „Skype“ ir „Hotmail“, pasakoja, kad valstijos padalijimas padėtų sukurti geresnę infrastruktūrą, švietimą ir sumažintų mokesčius. Pasak T. Draperio, valstijos būtų labiau atskaitingos gyventojams.

„Šios trys naujos valstijos leis žmonėms suprasti, ką valdžia gali padaryti dėl jų, o valstijų valdžia suprastų, kad gali dirbti geriau. Jos galėtų konkuruoti viena su kita dėl piliečių. Kalifornijoje ta pati valdžia jau daug metų ir dėl to nukenčia vaikai, čia nėra saugu, yra daug benamių, daug problemų, o švietimo sistema viena prasčiausių tarp visų 50 valstijų, nors tai yra didžiausia valstija“, – įsitikinęs T. Draperis.

Šiuo metu skaičiuojant bendrąjį vidaus produktą (BVP), Kalifornijos ekonomika yra penkta pasaulyje. BVP didesnis tik JAV, Kinijoje, Japonijoje ir Vokietijoje.

Milijardierius T. Draperis, Reuters/Scanpix nuotr.

Referendume siūloma, kad vietoje 39 mln. turinčios JAV valstijos atsirastų trys – Šiaurės Kalifornija, Kalifornija ir Pietų Kalifornija. Šiaurės Kalifornijai priklausytų tokie miestai, kaip San Franciskas ir Sakramentas, Pietų Kaliforniją sudarytų San Diegas, Fresnas, Kernas ir tai būtų atkarpa iki sienos su Meksika, o Kaliforniją – Los Andželas, Santa Barbara ir kiti miestai.

Balandį atlikta apklausa rodo, kad ši idėja paramos referendume nesulauks. Dabar daugiau kaip 70 proc. valstijos gyventojų sako, kad balsuotų prieš padalijimą. Iniciatyvą palaikyti pasirengę 17 proc. valstijos gyventojų.

Vis dėlto net jeigu nuomonė kardinaliai pasikeistų ir gyventojai pritartų padalijimui, iniciatyvai dar turėtų pritarti ir Kalifornijos valstijos parlamentas, JAV Kongresas, greičiausiai būtų kreiptasi ir į Aukščiausiąjį Teismą. Todėl teisininkė, respublikonė Harmeet Dhillon mano, kad po referendumo jokių pokyčių nebus.

„Konstituciškai šis siūlymas turėtų įveikti daug kliūčių. Tai nėra taip lengva, kaip pats balsavimas, todėl baigtis aiški jau dabar. Tačiau siūlymas skatins diskusijas, kas negerai su Kalifornija, kas negerai su didžiaisiais miestais“, – tvirtina H. Dhillon.

Apžvalgininkai sako, kad padalijus valstiją, padidėtų ir respublikonų galimybės rinkimuose gauti daugiau balsų, nes keliais asmenimis išaugtų rinkikų skaičius renkant JAV prezidentą. Dabar Kalifornija laikoma demokratų tvirtove, tačiau padalijus valstiją į tris, Pietų Kalifornija taptų svyruojančia, kur sėkmės galėtų tikėtis ir respublikonai.

Paskutinį kartą dėl vienos iš Amerikos valstijų padalijimo balsuota 1863 m. Tuomet atsirado Vakarų Virdžinija, atsiskyrusi nuo Virdžinijos, tačiau tada šalyje dar vyko pilietinis karas.

Beje, 1859 m. irgi buvo užregistruotas siūlymas Kaliforniją padalyti į Pietų ir Šiaurės, tačiau Kongresas dėl to taip ir nebalsavo.

Nuo pat valstijos atsiradimo 1850 m., iš viso buvo daugiau kaip 200 siūlymų valstiją padalyti ar net skelbti nepriklausomybę, tačiau nė vienas siūlymas jokių rezultatų nedavė.

Ji siekia gerokai toliau mūsų galimybių. Tačiau turime būti supratingi ir visada prisiminti vieną dalyką: tai, ką matome gamtoje, viskas yra unikalu ir sykiu – labai paprasta... pačiai gamtai. Tai mums daug kas gali atrodyti ypatingai unikalu, ypač keista...

Šiandien visai nesistebime regėdami tokią ilgą dieną. Ji trunka 17 valandų 18 minučių, taigi – yra pačioje šviesos viršūnėje. Šeštadienio vakare šioje viršūnėje sužėruos mūsų laužai, švęsime Jonines ir vargu ar kalbėsime apie didįjį vasaros šviesos, bet ne pačios vasaros, lūžį. Taip, po Joninių praeis keletas dienų ir šviesa pradės tirpti. Na, o vasaros liko dar daug.

Šių metų vasara, be daugelio kitų ženklų, demonstruoja savo teisę gyventi ilgai. Todėl dabar negalime teigti, kad ji įpusėjo, kad išeina, kad vasara yra gera, ji bus dar ir pirmąją rugsėjo dekadą. Mes neturime teisės ją teisti. Pagaliau, jei ją ir turėtume, vasara darytų taip, kaip geriau jai pačiai. Kaip geriau gamtai.

Panašios ankstyvos, būtent – ankstyvos, prasidėjusios pavasarį, sausros ir kaitros neregėta ilgiau kaip šimtmetį.

Lietuvoje vis dažniau tariamas žodis „sausra“ – bandome prisiminti, kad buvo kas nors panašaus, gal 2005-aisiais? Tačiau turime pripažinti – tą gali pasakyti tik meteorologai, fiksuojantys ir mūsų išsaugantys visas mūsų klimato detales.

O jie liudija, kad panašios ankstyvos, būtent – ankstyvos, prasidėjusios pavasarį, sausros ir kaitros neregėta ilgiau kaip šimtmetį. Gali būti, kad karštų ir labai kaitrių vasarų būta daug. Bet tokios...

Didžiausias bėdas sausra atnešė ir neša ūkininkams, nuo jos kenčia net mažiausias kultūrinių augalų augynas. Daug kartų purenta, judinta žemė, ypač paviršinis dirvos sluoksnis, drėgmę praranda greičiausiai. Todėl jos poreikis čia didesnis.

Be lietaus jau nelaukiam ne tik labai gero derliaus, bet skaičiuojama, kad jis bus mažesnis perpus, galbūt dar labiau susitraukęs. Jei skaičiuotume gamtos derlių, kurį surenkame sau, vaizdas yra toks pat. Arba – dar prastesnis.

Tačiau pabrėžiame: taip kalbame apie uogas, grybus, kurių negalėsime susikrauti pintinėn. Kaip vasaros turtų dalybos vyksta gamtoje, ar jų liks tiems, kas to labiausiai nusipelnė?

Pavasarį regėjome puikų žydėjimą, tačiau kai ko, kad ir žemuogių, teks labai negausiai – jos tiesiog sudegė, išdžiūvo. Kerpšiliuose, nors ir gausios, bet smulkutės mėlynės, jų bus didesnių paraistėm, papelkiais. Tokiose vietose jų lesti susirinks strazdai, liepsnelės, tyliai ateis kutiniai ir tetervinai.

Grybų teks dar laukti – grybiena kol kas visai negyvybinga, todėl jos aktyvumo, kai paviršiun pakyla vaisiakūniai, o mūsų supratimu – tikri grybai, toli. Tiesa, gamtoje grybų naudotojų, be bestuburių gyvūnų, yra nedaug. Jie įdomesni tik mums.

Vabzdžių pasaulyje ši vasara palanki savo šiluma, net kaitra. Tačiau mitybos sąlygos jiems labai sudėtingos. Ypač tiems, kurie renka nektarą: žydėjimo laikas trumpėja, daug augalų peržydėjo labai greitai. Vabzdžiai, kurie savo jaunikliams turi sukaupti nektaro, galėjo to nepadaryti.

Beje, ir bitininkai nelaukia naujo medunešio – išsukę pirmąjį gausų pavasario medų, supranta, kad dar svarbu bitėms pačioms išgyventi, rasti maisto savo bitukams.

Tiesa, o kaip žydinčios liepos, ar jos pasidalins savo nektaru? Viską lems orai, nes net ir aktyviai žydinčios liepos būna medingos tik kas kelintus metus. Puikus liepų medunešis būna esant šiltam, bet gana drėgnam orui.

Ar nėra pavojaus, kad vabzdžių po tokios vasaros taps mažiau? Ko gero, tikrai ne. Kad dabar kai kurioms paukščių rūšims lesalo gali būti mažiau, tikėtina. Tačiau paukščiai jau atliko savo didžiuosius darbus, užaugino jauniklius. Dabar jie klajos, mokysis savarankiško gyvenimo.

Ypatingas šios vasaros bruožas – paukščiai nutilo labai anksti. Paprastai jų giesmes girdėdavome iki Joninių. Šiemet Joninės bus tylios. Teks mums patiems dainuoti, kad šventė atrodytų tikra, visus metus laukta švente.

Šį komentarą, matyt, galima būtų baigti, tačiau noriu priminti du dalykus: visų pirma, per Jonines būkite atsargūs su ugnimi, gerai pagalvokite, kur galima kurti laužus, o kur – nedera.

Ir dar – daug keliausite, važiuosite per Lietuvą. Važiuosite dieną ir naktį. Būkite atsargūs, ypač tamsiuoju paros metu. Žvėrys dabar gyvena labai aktyvų gyvenimą, jie gali bet kada išnirti kelyje. Tam turime būti pasiruošę.

Interviu LRT RADIJUI J. Arrufatas taip pat pasakojo, kad šia kelione stengėsi atsigauti po to, kas vyko nepriklausomybės siekiančioje Katalonijoje.

„Dabar situacija labai įtempta. Kai kurie mano pažįstami yra kalėjime – sakyčiau, kad jie yra politiniai kaliniai, todėl turiu prisisegęs geltoną kaspiną kaip palaikymo ženklą. [...]

Bet kalbėjau su žmonėmis apie Kataloniją tik tada, jei manęs paklausdavo. Džiaugdavausi, kai paklausdavo, nes man tai buvo labai bjaurūs laikai. Turiu savo nuomonę, bet norėjau atkreipti dėmesį į jus, parodyti jums dėkingumą“, – sakė J. Arrufatas.

– Jau baigėte savo kelionę, bet grįžkime į pradžią – kada ji prasidėjo?

– Pradėjau kelionę gegužės 1-ąją nuo Ilgojo Hermano (Pikk Hermann) bokšto Taline. Buvo labai vėjuota, šalta diena, bet taip nebuvo visą kelionę.

– Pataikėte keliauti per pačius karščius.

– Šito nesitikėjau. Kai nusprendžiau keliauti, pradėjau treniruotis Barselonoje. Tai buvo kovo mėnesį, nes maniau, kad oras toks pats, kaip būna Baltijos šalyse gegužę. Bet oras čia buvo toks, kaip Barselonoje būna vasarą!

– Kaip ir kada sužinojote apie Baltijos kelią?

– Paminėsiu, kad esu katalonas. Taigi, viskas prasidėjo 2013-aisiais, kai organizavome žmonių grandinę. Iš Baltijos šalių atvyko keli žmonės, jie mums padėjo su logistika. Po kelerių metų latvių rašytojas Otto Ozolas iš Rygos nuėjo Katalonijos kelią iš pietinės regiono dalies iki pat Prancūzijos sienos šiaurėje. Ir pagalvojau: vau – galėčiau padaryti tą patį, bet keliauti iš Talino į Vilnių.

Anksčiau dirbau Katalonijos vyriausybėje, padėjau skleisti žinią, kodėl norime surengti nepriklausomybės referendumą. Sutikau nemažai žmonių iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos – žurnalistų, politikų, rašytojų. Jie man papasakojo apie Baltijos kelią – jie rėmė mūsų pasiryžimą ir pasisakė už taikias priemones. Čia užmezgiau nemažai ryšių ir idėja nueiti Baltijos kelią kirbėjo mano galvoje.

Tada spalį turėjome referendumą Katalonijoje, Ispanijos valdžia perėmė regiono kontrolę, užėmė diplomatinės Katalonijos atstovybės biurą, aš netekau darbo. Rugsėjį pradėsiu dirbti mokytoju, bet iki tol turiu laiko sau – taigi, atsirado proga idėją įgyvendinti.

– Kadangi kelionė jau pasibaigė – gal galėtumėt pasidalyti įsimintiniausiais jos momentais?

– Be jokios abejonės, labiausiai įsiminė pokalbiai su Baltijos kelią organizavusiais arba jame dalyvavusiais žmonėmis. O geriausia, kad jie vienas kito nepažįsta. Susitikau su organizatoriais Raploje, Estijoje, taip pat Panevėžyje. Jie nepažįsta vienas kito, bet yra tos pačios grandinės dalis, vykdė tą pačią misiją, nors vienas dirbo Estijos Liaudies fronte, o kitas – Sąjūdyje. Išgirsti jų istorijas... Ši kelionė tikrai buvo to verta.

– Bendravote su žmonėmis, yra toks požiūris, kad esame truputį šaltesni, gal ne tokie draugiški, kaip žmonės pietuose. Kokia jūsų patirtis?

– Jei bandysi kalbėti labai tiesiogiai, kartais žmonės nežino, ką tau atsakyti. Bet po poros dienų, praleistų Taline beldžiantis į žmonių namų duris, nusprendžiau parašyti vietos laikraščiams, radijo stotims ir miestų, kur ketinau keliauti, savivaldybėms. Prisistačiau ir paaiškinau, kad norėčiau susitikti su žmonėmis, stovėjusiais Baltijos kelyje. Jei prisistatai, papasakoji apie savo sumanymą, žmonės nebėra tokie šalti, jie džiaugiasi, kad kažkas, atkeliavęs iš taip toli, domisi jų istorija.

Taip pat padėjo ir vietinė žiniasklaida. Pamenu, kad Raploje, Estijoje, pirmojoje stotelėje po Talino, neturėjau nė menkiausio supratimo, kur eiti. Taigi, nuėjau į biblioteką ir ten dirbančios panelės padėjo susisiekti su laikraščio redaktoriumi, kuris – mano sėkmei – buvo vienas Baltijos kelio organizatorių.

– Minėjote, kad žmonės Ispanijoje, Katalonijoje, sužinojo apie Baltijos kelią. O ar klausėte čia sutiktų žmonių, ką jie žino apie situaciją jūsų šalyje?

– Šia kelione stengiausi atsigauti po to, kas vyko Katalonijoje, nes dabar situacija labai įtempta. Kai kurie mano pažįstami yra kalėjime – sakyčiau, kad jie yra politiniai kaliniai, todėl turiu prisisegęs geltoną kaspiną kaip palaikymo ženklą. Jie kali be jokios priežasties. Valdžia persekioja [atstatydintą Katalonijos prezidentą Carlesą] Puigdemont`ą dėl sukilimo organizavimo. Bet dabar jis Vokietijoje, o vokiečių teisininkai sako, kad sukilimo nebuvo, nes nebuvo smurto.

Man Baltijos kelias yra milijonų Europos piliečių kelias.

Bet kalbėjau su žmonėmis apie Kataloniją tik tada, jei manęs paklausdavo. Džiaugdavausi, kai paklausdavo, nes man tai buvo labai bjaurūs laikai. Turiu savo nuomonę, bet norėjau atkreipti dėmesį į jus, parodyti jums dėkingumą. Ne tik pasveikinti su nepriklausomybės šimtmečiu visas Baltijos šalis, bet ir padėkoti žmonėms, padėjusiems įgyvendinti mano kelionę, taip pat už palaikymą diplomatinei Katalonijos atstovybei – tiek viešą, tiek ne tokį aktyvų, bet labai daug žmonių man padėjo.

– Kalbant apie pagalbą – kas buvo sunkiausia keliaujant?

– Dabar galėčiau pasidalinti informacija su bet kuo, kas sumanys šitaip pakeliauti. Jau pažįstu kiekvieną Baltijos kelio kilometrą, žinau, kur galima apsistoti ir panašiai. Taip pat daug fotografavau, filmavau. Bet sunkumų tikrai iškildavo, keliaujant iš Panevėžio į Ukmergę turėjau įveikti 60 kilometrų, o per vieną dieną tai padaryti sunku. Taigi, nukeliavau iki Raguvos, tada autobusu grįžau atgal į Panevėžį, pailsėjau, vėl nuvažiavau į Raguvą ir jau nuo ten ėjau – tai buvo vienintelis būdas, nes tiesiog neturėčiau kur apsistoti. Sunkumų patyriau ir centrinėje Estijoje, kuri dar rečiau apgyvendinta nei Lietuva.

– Ką jums asmeniškai, kaip Katalonijos piliečiui, reiškia Baltijos kelias?

– Man Baltijos kelias yra milijonų Europos piliečių kelias. Jie pasakė „gana – mes norime būti laisvi“ prieš 100 metų, tą patį jie pasakė 1989-aisiais, kartu su Lenkija taip pat. Aš, kaip katalonas, tuo labai žaviuosi. Tuo noriu pasidalinti su savo kolegomis, bendrapiliečiais. Tai yra kovos už savo nepriklausomybę istorija, pasipriešinimas sovietiniam režimui. Ši kova tęsiasi ir dabar, turiu omenyje, visus su saugumu susijusius iššūkius, įtemptus santykius su kaimynais.

– Kelionė jau baigta – kas toliau?

– Grįšiu į Barseloną, bandysiu išleisti knygą – nežinau, ar man pavyks. Noriu pristatyti Baltijos kelio idėją žmonėms Katalonijoje. Taigi, kitais metais, 30-ojo jubiliejaus proga, noriu sudėti pokalbius su žmonėmis, kuriuos čia sutikau, į knygą. Norėčiau susitelkti ne tik ties asmenine patirtimi, bet ir pačia kelione per Estiją, Latviją ir Lietuvą išėjus už didžiųjų miestų ribų.

Ir dar – jei leisite – labai norėčiau pasakyti du dalykus: jūs, lietuviai, turite didžiuotis, kad turite savo šalį, nes daugybė tautų Europoje, pasaulyje to neturi. O taip pat norėčiau padėkoti trims žmonėms – Ulo Laanoja, kuris padėjo suorganizuoti Katalonijos kelią. Jis išlydėjo mane kelionės pradžioje. Ottui Ozolui – latvių rašytojui, nuėjusiam Katalonijos kelią 2016-aisiais. Ir, žinoma, mano žmonai, Kristinai Prantikevičiūtei, kuri mane labai palaikė kelionės metu.

Skaičiuojant paprastai – bent trejetas savaičių. Jei kas nenori sutikti su tokia žinia, tegul pasižvalgo gamtoje: čia regimi jau ne vasaros pradžios ženklai ir apčiuopiamas šios vasaros įdirbis.

Šiluma. Šiluma ir saulė. Daug daug saulės – na, ar ne to mums reikia iš vasaros? Visa tai yra – imkite, džiaukitės! O lietus? Štai ko mums trūksta. Lietaus. Sukinėjosi jis čia, tai vienur pakrapnojo, tai kitur. Tačiau ištroškusiai žemei reikia ne tiek. Jei klausiama, ar gamtos nekamuoja sausra, atsakymas aiškus – gamta dar laikosi, nors mielai priimtų lietaus dovanas.

Didžiosios bėdos – laukuose, kur džiūsta javai. Vilniaus krašte stebėjausi ant kalnelio išstypusiais rugiais. Jie buvo ne plaukiantys, kaip dainoj sako „gražiai melsvi“, bet išbalę, gelstelėję. Gali būti, kad jų šiaudai jau džiūsta, taigi gyvenimui jų neprikeltų net ir ilga smagi liūtis.

Kai kas javus sėjo vėlai, tik gegužės viduryje, todėl iki šiol taip ir nesulaukė želmenų – grūdai ilsisi pelenais virtusioje dirvoje ir laukia drėgmės.

Sakome – gamtai tokia vasara pavojinga, nes didėja miškų gaisringumas. Taip, daug kur jis yra pačios aukščiausios klasės. Tačiau ir vėl turime būti tikslūs: pati gamta ir miškai nedega, net ir braškėdami nuo sausros jie lieka gyvi. Viskas sukasi apie mus, žmones – beveik visus gaisrus sukelia žmogaus rankos.

Skaudžiausia, kad neretai tai padaroma tyčia. Todėl mes turime suprasti savivaldybių sprendimus apriboti žmonių lankymąsi miškuose. Kol kas, laikinai – baigsis sausasis periodas, ir mes patrauksime grybų ar uogų ieškoti.

Beje, dar apie buvimą gamtoje.

Ar mums visada joje reikia ugnies? Kodėl kaskart turime kurti laužus, kai tam nėra jokio poreikio? Jei apie tai pagalvotume dar tik ruošdamiesi į gamtą, viską organizuotume kitaip.

Poilsiaujantiems siūlau atkreipti dėmesį į paukščius, jų balsus ir garsus. Daugelis paukščių peri ar jau turi jauniklių. Jie lizdus susuko negalvodami apie tai, kad greta įsikurs žmonės, kad visą dieną trukdys perėti ir maitinti paukščiukus. Jie apie tai praneša – ciksi, traška, straksi šakomis, nerimauja.

Dažnai žmonės žiūri į juos ir sako: kaip gražu... O iš tikrųjų turėtų pasitraukti, nes jų buvimas kelia grėsmę trapiai gyvybei: ilgiau nešildomi kiaušiniai sušąla, jaunikliai žūsta iš bado...

Vasara paruošė daug dovanų. Tiesa, kai kurios jų išdžiūvo, sunyko. Tačiau mes galime tik stebėti tokį gamtos vyksmą, žiūrėti ir prisiminti. Vertinti gamtos reiškinius galių mums nesuteikta. Gal ir gerai...