– Su kuo susijęs jūsų profesinis pasirinkimas, kas tam galėjo turėti įtakos?

– Mano pasirinkimas susijęs su kūryba ir noru būti kūrybiškoje aplinkoje, mėgautis ja. Manau, kad kai kurie pojūčiai, patirti, pavyzdžiui, koncertuose, palieka jaunuolio sieloje gilų pėdsaką. Sakyčiau, net narkotinį pėdsaką, nes vėliau to vis trokšti ir trokšti.

– Jaunystėje kūrybiniai impulsai stipresni, bet kuo toliau, tuo rečiau sekasi tai patirti?

– Taip, žmogus auga, bręsta, sensta. Kuo toliau, tuo mažiau sutinkame tikrų draugų, perskaitome vienintelių knygų, pamatome vienintelį ir patį geriausią spektaklį, išgirstame muzikos kūrinį, suvirpinantį iki pat šaknų.

– Ką dabar darote, kad nepamirštumėte tų emocijų, suvirpinančių potyrių? Ar padeda naujos repeticijos, studentai?

– Tuo gera mano profesija – kas sykį pradedu iš naujo. Turėdamas naują medžiagą ar idėją jautiesi lyg ką tik gimęs, lyg reikėtų kažką įrodyti. Teatras tuo ir unikalus. Niekada nepapasakosi, koks geras buvo spektaklis prieš 15 metų. Net jei jis įrašytas, to neįmanoma pamatyti. To nepakartosi net gyvai scenoje. Tai ir didelė laimė, ir didelis prakeiksmas. Viskas vyksta čia ir dabar – kas kartą iš naujo.

Padeda ir bendravimas su studentais. Tu tarsi atjaunėji, iš naujo pervertini savo įsitikinimus – ar dar nesi kaip sugedusi batareika, kurią reikėtų išmesti.

– Bendravimas su jaunais žmonėmis iš tiesų atjaunina?

– Be abejonės. Nors jaunus žmones mokai, manau, kad tai būna labiau tarsi pasidalijimas. Juk kažko mokaisi ir iš jaunuolių. Kitu atveju imi kai ką pamiršti, nepastebėti, tavo dirglumas kitoks. Tas dirglumas jaunystėje turi pliuso ženklą, o vėliau virsta nervingumu.

– Ar sunku studijuoti aktorystę?

– Jei nori, nesunku. Tačiau jei patekai ne į savo roges, sunku. Yra daug disciplinos, studentai labai užimti. Visgi tie, kurie patenka į savo kelią, nesiskundžia ir nori vis daugiau ir daugiau dirbti.

– Kad ir kaip puikiai būtų pasirinktas gyvenimo kelias, yra akimirkų, kai pradedama abejoti. Ar jums taip buvo?

– Esu dažnai abejojęs savo pasirinktu keliu. Tiksliau ne keliu, o savimi tame kelyje. Abejonių negali nebūti. Nesavikritiškas žmogus man atrodo vienaplanis ir, tiesiai šviesiai sakant, neprotingas. Po kiekvienos abejonės pasieki pergalę, kažkokį rezultatą. Kai sulaukiame žiūrovų reakcijų, kai atsiranda kūrybinės paslapties skambesys, tai dvigubas džiaugsmas. Tu augi, nugali abejones ir nepasitikėjimą, kas yra smagu.

– Koks buvo jūsų santykis su Vytautu Kernagiu?

– V. Kernagis mano gyvenime atsirado taip, kaip ir daugelio kitų žmonių. Eidavau į jo koncertus, man jis buvo sektinas atlikėjo ir kūrėjo pavyzdys. Vėliau, kai stojau į aktorystę, V. Kernagis buvo vienas iš komisijos narių. Mano kurse dar buvo Andrius Kaniava, Ilona Balsytė, Darius Meškauskas ir kiti. Buvome surinkti miniatiūrų teatrui, todėl daug dėmesio kreipta į mūsų muzikalumą.

Kai susipažinau su V. Kernagiu, man jis pasirodė rūstokas, labai jo bijojau. Žemas ir sodrus balsas, akiniai... Jis sakydavo nedaug, bet labai tiksliai. Labiau susipažinome man bebaigiant akademiją. Nebuvau didis jo draugas. Kaip tik, buvau jaunas ir įžūlus, mes daug diskutuodavome ir aš net drįsdavau jį kritikuoti. Dabar dėl to net gėda.

– Kelintas bus artėjantis „Keistuolių teatro“ sezonas?

– Jau trisdešimtas. Pagalvojus, daug. Kai buvome neseniai baigę akademiją, sveikinome Jaunimo teatrą 25 metų proga. Tuomet galvojau – Dieve mano, jiems jau užsidaryti reikia tiek pragyvenus. O mums dabar 30 metų. Kas gali būti baisiau? Tačiau yra viltis – jaunimas. Jaunas aktorius, atlikėjas, režisierius. Jaunimas yra gyvas kraujas teatre.

– Jaunimas įsilieja į „Keistuolių teatro“ veiklą. Kuo gyvena 18–19 metų jaunuoliai šiandien? Kuo jie skiriasi nuo jūsų, kai buvote tokio amžiaus?

– Visada sakome, kad buvome tokie ir tokie. Mėgstame sakyti, kad buvome geresni nei dabartinis jaunimas. Tačiau manau, kad šiandienos jaunimui sunkiau – jiems sunkiau dėl pasirinkimų įvairovės. Sunku atskirti, kas verta dėmesio, kas ne.

Mėgstame sakyti, kad buvome geresni nei dabartinis jaunimas. Tačiau manau, kad šiandienos jaunimui sunkiau – jiems sunkiau dėl pasirinkimų įvairovės. Sunku atskirti, kas verta dėmesio, kas ne.

Yra be galo daug projektų, kuriuose jauni žmonės tiesiog išsitaško. Jie nori pabandyti kuo daugiau, visur pabūti, daug patirti. Jie pameta tam tikras tieses, vedančias į tikslą. Jiems yra sunku. Kalbėti jauniems žmonėms, kad reikia galvoti tik apie teatrą, darosi senamadiška, bet turi prasmės.

– Ar gali būti, kad prisiminimai padeda geriau pamatyti dabartį?

– Taip, dabarties mes kartais nesuprantame, ji mus dirgina, nes nėra atstumo. Kai žvelgiame į vaikystę, jau atsiranda atstumas ir patirtis. Tai, kas buvo be galo skaudu, užsimaskavo, dabar tai kaip faktas, kažką bylojantis apie mus pačius. Iš to fakto galima mokytis.

– Ką jums reiškia valandos po vidurnakčio?

– Jos pačios geriausios, nes esu pelėda. Man patinka, kai visi miega. Tuo metu jaučiuosi ramiai, manęs niekad netrikdo, niekas nevaikšto po langais. Esu tarsi pakilęs, galiu daryti, ką noriu – skaityti, žaisti kompiuteriniais žaidimais, klausytis muzikos, rašyti. Valandos po vidurnakčio man auksinės. Miegoti einu 4–5 ryte. Tai ne pavyzdys, bet ir ne paslaptis.

– Jau minėjote, kad artėjantis „Keistuolių teatro“ sezonas bus trisdešimtas. Ar galite ką nors apie jį išduoti?

– Su režisiere Ieva Stundžyte repetuojame spektaklį pagal Williamo Shakespeare`o „Dvyliktąją naktį“, kuriame vaidinsiu. Vėl pradėjau nemažai vaidinti. Vienu metu buvau liovęsis tai daryti ir užsiėmiau tik režisūra.

Dar bus spektaklis vaikams, kurį statysiu. Taigi bus du nauji spektakliai iki naujųjų metų, o po to „Keistuolių teatras“ užsidarys, nes vyks remontas. Ruošiamės kokius metus gyventi ant ratų, gastrolėse.

Turėsime galvoti ir apie koncertines programas. Manau, kad remontas mums neleis itin švęsti savo trisdešimtojo sezono, tačiau ką nors sugalvosime. Esame spontaniški, o ne linkę planuoti. Tai šiek tiek netinkama mūsų laikams – kartais turi komercinių minusų, bet ir dvasinių pliusų.

– Dvasinių pliusų, panašu, buvo ir „Keistuolių teatro“ pradžioje. Lietuva buvo pakeliui į nepriklausomybę, ekonominė situacija – sudėtinga. Tačiau tuo metu nuveikti svarbūs darbai – „Aukštyn kojom“, „Smaragdo miesto burtininkas“, „Geltonų plytų kelias“ ir kt.

– Taip, tuo metu buvo tik valstybiniai teatrai, jokių kitų. Kai kūrėme keistuolius, buvome tarsi nesuprantama kregždė su neaiškiomis minties kilpomis. Buvo sunku, tuos sunkumus galėčiau surašyti į storą sąsiuvinį.

Tačiau sunkumai užsimiršo, nes buvo daug noro, meilės vienas kitam, troškimo kurti spektaklius, dainuoti. Nors tada per metus sugebėdavome pastatyti po 2–3 spektaklius ir sukurti po filmą, atrodo, kad turėjome daug laiko. Gyvenome labai smagiai, man patiko. Tikėjome tuo, ką darome, norėjome turėti savo teatrą ir dėjome visad pastangas, jėgas. Buvome tuo gyvi, tai davė rezultatą. Neskaičiuodavome pinigų, svarbiausia buvo, kad turėtume pavalgyti. Buvome kaip drugeliai – gyvi šlove.

– Prie „Keistuolių teatro“ šlovės labai prisidėjo ir televizija, ar ne?

– Taip, tai buvo laikai, kai televizijoje buvo kuriami spektakliai vaikams, muzikinės laidos ir pan. Vėliau viskas susidėjo į vienkartinius metinius padėkos koncertus – pompastiškus ir matomus, bet neturinčius išliekamosios vertės.

Tačiau, pavyzdžiui, „Geltonų plytų kelią“ vaikai žiūri ir šiandien, nors jis jau lėtokas, efektai juokingi. Ten yra aiškios vertybės, neprimityvi didaktika. Į dainas ir tekstus sudėta labai daug dūšios, tai turi išliekamąją vertę. Tais metais ir televizija į šiuos dalykus žvelgė kitaip.

Anot jo, žiauriai besielgiantys žmonės tokiu būdu keršija aplinkai, nes patys yra pasiklydę, nelaimingi.

– Kaip atrodo jūsų dienos – ką jūs veikiate, kas jus domina? O gal susikaupęs ruošiatės M. K. Čiurlionio koncertui? Ar sekate naujienas, aktualijas ir politinius klausimus?

– Šiek tiek domiuosi, bet turėčiau būti susikaupęs koncertui. Kaip gali būti nesvarbu? Tai visiems svarbu, nes nuo to priklauso mūsų gyvenimas ir visuomenės nuotaikos, žmonių tikėjimas savo gyvenimu, noras kurti gyvenimą čia Lietuvoje, kad Lietuva nesunyktų. Čia labai gražus kraštas, kodėl čia negyventi?

Dėl kokios nors algos užsieniuose tebesitęsia emigracija iš Lietuvos, todėl socialinės ir dvasinės permainos į gera gali palaikyti Lietuvoje gyvybę. Tai man, be abejo, rūpi. Ar viskas taip ir bus –beviltiškai vienodai, be dvasinių permainų? Yra gražaus jaunimo, jie kuria čia šeimas, kartais vis pasigirsta apie entuziastus, išvažiuojančius gyventi į kaimą, kur jie jaučiasi laimingi. Ar ilgai jausis?

Bet taip buvo nuo pradžios, kai prasidėjo žemės grąžinimas. Buvo daug laimingų žmonių – jie vėl turėjo savo namus. Išeina, apsidairo – saulė leidžiasi, paukščiai čiulba. Kodėl aš kažkokiame dulkėtame mieste to neturėjau? Juk galima turėti.

Bet nuteikiami žmonės, paveikiami protai, kad svarbu tiesioginė nauda, materiali gerovė. Jei to minimumo neturiu, jau aš vargšas, kankinys ir turiu bėgti į pasaulį ir laimės ieškoti. Taip žmonės įsitikinę.

Mažai kas galvoja, kad didžiausia dovana – pati Lietuva, ir pameta ją dėl kažkokių gėrybių. Bet  iš tikrųjų pameta pačią didžiausią gėrybę.

Mažai kas galvoja, kad didžiausia dovana – pati Lietuva, ir pameta ją dėl kažkokių gėrybių. Bet  iš tikrųjų pameta pačią didžiausią gėrybę.

– Kokių dvasinių pokyčių reikėtų?

– Sujaukta vertybių sistema. Grįžta žmonės, įsikuria, išpuošia savo seną arba įsigytą sodybą, o tame pačiame kaime kitą dieną du jauni nusigėrę vyrai pasikaria arba nusinuodija alkoholiu. Tokia savižudybės nuotaika per daug paplitusi, greta noro gyventi yra nenoras gyventi. Tai liūdna perspektyva, tad reikia vilties, kad gali kažkas pasikeisti žmonių galvose.

Nors dabar daugiau akcentuojama, kad reikia didesnių algų, atpiginti vaistus, pensijas sutvarkyti. Viso to reikia iš tikrųjų, bet aš pasakau taip (mane paskui bara) – tu išvažiavęs ten daug uždirbsi ir galų gale turėsi patogesnį karstą nei vargšas čia, likęs Lietuvoje.

O kodėl tavo močiutė Sibire badavo, kentėjo ir vis tikėjo, kad mes grįšim į Lietuvą? Nieko nėra gražiau nei gyventi Lietuvoje. Dabar yra kitų pasiūlymų ir jie susuka galvas.

– Kaip jūs elgdavotės, kai tekdavo susidurti su nusivylimu? Pavyzdžiui, 1992 m., atrodo, Lietuva tik iškovojusi nepriklausomybę, Sausio 13-ąją mūsų šalis stebuklingai apsigynė. Bet štai 1992 m. rinkimai ir jūsų vadovaujamas Sąjūdis pralaimi. Kaip reikia sutikti nusivylimus? Kaip eiti į priekį?

– Tai yra gyvenimas. Tu gali turėti kokią nors blogą patirtį, patekti į nelaimę. Mes pusę šimtmečio buvome nelaisvėje. Tartum kažką galima daryti, judėti į Rytus – ten didelė erdvė, į kurią vizų nereikia. O į Vakarus – geležinė uždanga, ir ne tik geografinė, bet ir kultūrinė.

Tu esi pasmerktas, visa tauta pasmerkta būti susovietinta. Žmonės turi būti paversti sovietžmogiais, pakeistas jų mąstymas, vertybės, supratimas. Tegul jie garbina Staliną, dar ką nors ir būna laimingi, kad gyvena pačioje teisingiausioje santvarkoje, nors iš tikrųjų juos engia kaip nori. Tokius sugadintus, sužalotus žmones norėjo padaryti.

Iš dalies kai kas to ilgisi – tada buvo geriau, nors nebuvo laisvės, bet buvo geresnė tvarka. Tartum belaisviu būti geriau... Tai sena taisyklė. Kartais žmonės ir ilgisi vergijos, nes tada gyvenimas be atsakomybės. Tavo šeimininkas už viską atsako, o tu sau – ką tau davė, tuo džiaugiesi. Kas maištauja, tam galvą nukerta – vėl tvarka. Arba į „psichuškę“ uždaro – kas čia darosi, kuriam negerai, kai visiems gerai? Tokioje sistemoje iš mūsų norėjo padaryti sovietžmogius.

– Iš kur tas stebuklas? Atsiimdamas Laisvės premiją, sakėte – esame ten, kur pasirinkome būti, aukštesnė jėga mums padėjo. Kaip išliko Lietuva?

– Per visą istoriją Lietuvos išlikimas tam tikras stebuklas. Galima galvoti, kad mus lydėjo apvaizda, kažkas globojo. Arba tai gali būti gyvybinė pačios tautos jėga. Tauta norėjo gyventi, kurti net baudžiavos laikais.

Tai nebuvo vien baudžiauninkų tauta – buvo ir šviesuolių, bajorų. Ne visi buvo engėjai – kiti ėjo šviesti žmonių, steigė mokyklas. Oginskiai buvo mecenatai – ne tik turtingi žemvaldžiai. Lietuvoje atsirado pirmas telefonas, pirma elektros stotis. Buvo toks šviesuolis Laurynas Ivinskis, kuris norėjo leisti lietuvišką laikraštį. Bet leisti laikraštį – verslas, todėl leido kalendorius, kuriuose buvo įvairių skaitinių, eilėraščių, dainų. Tokiame kalendoriuje pirmą sykį buvo išspausdinta Silvestro Valiūno eilėraštis „Birutė“.

– Viktoras Franklis rašė, kad kiekvienas pasirenka savo gyvenimo prasmę – jos nėra universalios. Kaip prisibelsti iki žmonių, kurie neieško gyvenimo prasmės ir pasirenka lengviausią kelią – gerti? Išgeri ir žiūri kažkokias TV laidas, kurios vis kalba apie nusikaltimus.

– Matai, tu turi dovaną – tėvynę ir tau duotą laiką. Tu gali jį sunaudoti labai įvairiai. Gali praleisti tuščiai, niekais, net blogiems, žiauriems dalykams, jeigu tai teikia malonumą. Dažnai žmonės keršija dėl to, kad pats yra paklydęs ir nesusigaudo. Tada jis keršija aplinkai. Jis – kaip vaikas, kuris keršija, nes augo be meilės. Tai jo protestas, jo revoliucija, bet dažniausiai nei auklėtojai, nei tėvai nelabai supranta, kad ne jį reikia bausti, o tuos, dėl kurių jis yra nelaimingas. Juk toks elgesys – pagalbos šauksmas.

Nereikia tų žmonių bausti, kai jie nekalti, kai kalti kiti. Čia prasideda pasirinkimas – ką tas mažas vargšas žmogus gali pasirinkti? Jis neturi valios. Jis gali pavogti, išmušti langą. Kartais langą išmuša išdykaudamas, o kartais iš keršto.

Yra blogesnių dalykų, kai žmonės eina ir daužo. Dabar išeina tūkstančiai į gatves, degina automobilius. Beveik bepročiai. Jiems kažkoks varžtas persisukęs. Jie eina keršyti. Bet kam ir už ką?

– Ar kalbate apie buvusio G20 susitikimo protestus?

– Tai buvo tik proga, nes buvo daug TV ir policijos. Bet tokių riaušių būna nuolat – nusiaubiamos parduotuvės, deginami automobiliai. Žmonija išmoko tvarkytis – apdraudžia tuos automobilius, parduotuves. Nusiaubkit – mes vis tiek atsiimsime pinigus. Ir susidaro tokia tvarka, toks gyvenimo būdas, leidžiantis vandalams ir laukiniams iškrauti savo nelaimes. O jei tau gerai, nueini prie jūros. Aš nueinu prie jūros ir man ten nereikia rasti šimto ar tūkstančio dolerių, kad būčiau laimingas.

– Užtenka kumščio dydžio gintaro gabalą rasti.

– Žinot, jūs vis tiek krypstate į tai, kad kažką reikia atrasti ar kažkas tau turi duoti, šiuo atveju – jūra turi padovanoti gintaro gabalą. Ačiū, jūra, tu teisingai padarei. Jei nebūtum padovanojusi, būčiau grįžęs nelaimingas ir gal išsitraukčiau butelį iš šaldytuvo. Nenukrypkime į tokius samprotavimus.

Anot jo, su metais atsiranda vis didesnis malonumas gyventi, nes reikia labai nedaug išorinių impulsų: „Įkvepiu šviežio oro, skaniai pavalgau – ir pasidarau laimingas“

– Gamta jums labai svarbi? Daugeliui gamta – stiprybės ir energijos šaltinis, bet ar jums to reikia? Atrodo, kad su stresu susitvarkote.

– Gamta man pirmoje vietoje. Streso vis tiek yra, nes mes gyvename stresinėje aplinkoje. Ir pasaulis yra tokioje kryžkelėje – arba pereis į aukso amžių ir atsiras kažkas gražaus, arba susinaikins. Nori nenori, ta įtampa persiduoda.

– Jau apie pasaulinius procesus kalbate. Politika jums nesvetimas dalykas?

Daug spalvingų veikėjų atsirado, pavyzdžiui, ir Marine Le Pen, ir Donaldas Trumpas, ir Emmanuelis Macronas. Labai ryškios asmenybės ir labai teatrališkos, yra į ką pažiūrėti.

– Nesvetimas, tapo įdomi ir pasaulio politika. Daug spalvingų veikėjų atsirado, pavyzdžiui, ir Marine Le Pen, ir Donaldas Trumpas, ir Emmanuelis Macronas. Labai ryškios asmenybės ir labai teatrališkos, yra į ką pažiūrėti.

– Esate ir viešojo kalbėjimo lektorius. O politikai turi išmanyti šią sritį.

– Be abejo. Tarkim, E. Macrono istorija su jo mokytoja, 24 metais vyresne. Jie susipažino per teatrą, literatūrą. Manau, kad ji tikrai kartu ruošia kalbas – tokias, kurios paliečia, užkabina žmogų.

– Pats Prancūzijos prezidentas sakė, kad, jei 24 metais būtų vyresnis vyras, niekam klausimų nekiltų. Bet dabar klausimų kyla. O kas jums žaviausia tarp dviejų žmonių? Koks bendravimas?

– Matyt, sielų artumas, kai daug bendrų interesų, kai jie mato pasaulį panašiai, jiems tiesiog gera būti kartu. Pagal save sprendžiu. Jei vienas žmogus vieversys, kitas pelėda, vienas mėgsta roką, kitas klasiką, vienas futbolą, kitas to nekenčia, manau, kad gana sunku gyventi kartu.

– Manote, nepavyktų?

– Žmonėms pavyksta. Sako, kad santykius reikia kurti, tai darbas ir pan. Bet aš tingiu dirbti. Šeimoje aš ilsiuosi, mes tiesiog kaifuojam ir būname kartu, kiek galime. Paslaptis – panašūs interesai, panašiai matome pasaulį.

– Gimėte 1959 m. Rusijoje, Sverdlovske. Ar galite kiek plačiau papasakoti?

– Mano tėvai – baleto artistai. Tėvas pernai iškeliavo. Mama – rusė, iš Maskvos. Į Operos ir baleto teatrą iš Maskvos vis atveždavo rusaičių balerinų. Tėvukas, kaip katinas, surado mano mamą, bet buvo neaišku, ar čia myli, ar nemyli. Todėl norėjo meilę patikrinti. Išvažiavo į Sverdlovską pabūti atskirai, ir mama suprato, kad be jo negali, todėl irgi nuvyko į Sverdlovską. Ten buvo labai geras teatras, tėvas jame šoko penkerius metus. Ir ten aš gimiau, aštuonių mėnesių atvažiavau į Vilnių.

– Ką jums reiškia baletas?

– Klasikinį baletą nelabai mėgstu, nes daug rafinuotumo ir judesių, net žmogaus skeletui netinkančių. Puantai irgi gadina kaulus. Mano dukra lankė baletą, tai vis laukiau, kol pasakys, kad nebenori. Kai pasakė, kad nenori, neįkalbinėjau toliau lankyti.

Bet šokis man svarbus. Kai man buvo 11–12 metų, pasileisdavau muziką ir šokdavau po 2–3 valandas iki ekstazės. Per gimtadienį kaip tik buvo išėjus opera „Jesus Christ“ ir aš gavau įrašą – su draugais nesustodami šokome gal 8 valandas. O prieš 10 metų atradau penkių ritmų šokį ir prisiminiau, kad vaikystėje šokdavau tokius ekstatinius šokius, tai man svarbu.

– Prisimenat jausmą, koks buvo atradus operą „Jesus Christ“ ir išprotėjusį šokį? Dažnai toks laisvės pojūtis atsikartodavo?

– Muzika tada veikdavo dar stipriau, tiesiog netilpdavau savyje. 14–15 metų, kai eidavau į šokius, ta atmosfera, ilgi plaukai, šviesos taip užvesdavo, kad grįždavau marškiniais ištąsytais, prakaituotas. Kaip buvo gera.

– Tėvai nesakydavo, kad per vėlai grįžtate?

– Tėvai manimi pasitikėjo ir leido paauglystėje išgyventi visus klystkelius, išragauti, išbandyti, nusidėti. Kai grįždavau kaip katinas išsilakstęs, apdraskytas, jie apkabindavo ir paguosdavo. Paauglys mokosi būti savarankiškas, o tėvai nori, kad jis nekartotų jų klaidų, jiems atrodo, kad jis gali pasimokyti iš jų istorijos. Bet paaugliui būtina pačiam paragauti.

– Papasakokite apie sovietinės okupacijos metus. Kiek jums rūpėjo politika? Ar buvo apie ją kalbama?

– Šeimoje per daug nekalbėdavome politiniais klausimais. Tai buvo realybė. Nujaučiau, kad kažkas ne taip, norėjosi protestuoti, tik neaišku prieš ką.

–  Jei reikėtų pasakyti kelis sakinius apie vaikystę, už ką esate dėkingas tėvams?

– Gimęs vaikas yra toks dievas, jis dar visai švarus, bet paskui jam reikia gyventi visuomenėje ir jam uždedami tam tikri blokai. Mano tėvai mažai mane spraudė į kažkokius rėmus, išklausydavo. Visada, kai aš kažką pridarydavau, tėvo pirma reakcija būdavo nuoširdi šypsena. O paskui pakalbėdavome – kad ne aš blogas, o elgesys, kurį galima keisti. Nebuvo įtampos, nereikėjo meluoti, visada sakydavau tiesą, nes neapsimokėjo meluoti. Kad būtų pasitikėjimas, svarbiausia – bendravimas.

– Koks buvo jūsų kelias į aktorystę?

Tačiau antro kurso metu atėjo Rimas Tuminas ir viskas pasikeitė. Kalbėjome jau ne apie drugelius, o tikrus dalykus. Buvo labai linksma. Repetuodavome nuo ryto iki vakaro, juodavomės, naktimis diskutuodavome. Buvo labai gera.

– Kelias visiškai atsitiktinis. Baigdamas mokyklą buvau įsimylėjęs. Teko ruoštis egzaminams, važiavau to daryti į sodą su mylimąja. Žinoma, mes nesiruošėme, todėl mokyklą baigiau labai prastais pažymiais. Į kariuomenę eiti taip pat nenorėjau, neturėjau kur stoti, tad stojau į fotografijos mokyklą be egzaminų. Po metų ją baigiau ir draugas pasiūlė – va, yra aktorinis, šiuo metu moko. Iš jo išgirdau, kad ten smagu, taip ir patekau.

– Kokie buvo jūsų dėstytojai, kokie kurso draugai?

– Po pirmo kurso norėjau išeiti. Buvau jau pagyvenęs, net 19 metų – daug matęs vyras. Supratau, kad man ten nepatinka. Tačiau antro kurso metu atėjo Rimas Tuminas ir viskas pasikeitė. Kalbėjome jau ne apie drugelius, o tikrus dalykus. Buvo labai linksma. Repetuodavome nuo ryto iki vakaro, juodavomės, naktimis diskutuodavome. Buvo labai gera.

R. Tuminui buvo 27 metai, man – 20. Visada sakau, kad R. Tuminas mano pirmas tikras mokytojas, kuris padėjo patikėti savimi, atskleisti gabumus. Iš tikrųjų, įstojau sunkiai, bet R. Tuminas leido patikėti savimi.

– Kaip išgyvenate netektis?

– Stipriausia netektis – mano tėvo, kuris iškeliavo praėjusiais metais. Manau, kad netektis laikina. Jaučiu, kad jis iškeliavo kitur, gal susitiksime, gal ne. Kartais nesimatydavome po mėnesį ar du, bet jis būdavo. Taip ir dabar jis kažkur yra, tik nežinau, kur. Taigi nėra begalinio skausmo, kančios. Labai greitai vėl susitiksim, nes žmogaus gyvenimas toks trumpas. Kai jaunystėje kas nors sakydavo tokius žodžius, negirdėdavau. Dabar, kai artėja 60 metų, suvokiu, koks gyvenimas trumpas.

– Ar vėl norėtumėte būti paauglys?

– Ne, kuo toliau gyvenu, tuo didesnis atsiranda sodrus smagumas gyventi. Reikia labai nedaug išorinių impulsų, kad būtum laimingas. Įkvepiu šviežio oro, skaniai pavalgau – ir pasidarau laimingas.

– O kaip suvokiate laiką? Jis gali būti valdomas labai įvairiai. Vienos dienos praeina lyg niekur nieko, kitos – pilnesnės.

– Kaip kada, pagal nuotaiką. Kartais laiko visai negaila. Pavyzdžiui, eini ir nežinai, kur ar kodėl. Sustoji ties apsamanojusia tvora ir gali dešimt minučių žiūrėti į tas samanas. Tu tiesiog esi, apima kažkokie poetiniai jausmai, kurių nemoku sudėti į eiles.

Kartais laiko gaila, nesinori jo eikvoti be reikalo ir skaityti nereikalingų tekstų, istorijų, kurios suteikia tik neigiamas vibracijas, žiūrėti neįdomių filmų. Supranti, kad per dieną į save norisi paimti kažką, kas tas vibracijas padarys tik subtilesnes.

Laisvė yra pasirinkimo meniu, kuris turi būti kaip įmanoma platesnis, teigia  žurnalistas ir rašytojas Rytis Zemkauskas. Jis pabrėžia, kad laisvė neturi bausmių, bet kiekvienas laisvas pasirinkimas atneša pasekmes.

„Manau, kad laisvė yra pasirinkimo meniu. Kuo didesnis, platesnis, kuo daugiau niuansų yra tuose pasirinkimuose [tuo geriau]. O ką atneša pasirinkimai? Laisvė atneša pasekmes. Tai reikia žinoti. Nėra bausmės, yra pasekmės“, – sako R. Zemkauskas.

– Ar yra buvę interviu, kuriuose jautėtės nepatogiai?

– Oi, daug kartų, žinoma.

– Dėl ko?

– Daugybė priežasčių: ne ta diena, ne tas žmogus, ne tas aš. Pavykusių interviu būna mažiau. Kai jų – tūkstančiai, be jokios abejonės, didesnė pusė bus laikytina nepavykusiais dėl pačių įvairiausių priežasčių. Paprastai jas analizuoju, perkratau galvoje, bet pasakyti, kad jos mane impregnuoja, apsaugo nuo ateities nesėkmių – negaliu. Ateityje gali būti kiti fenomenai, kiti dalykai, kitos priežastys.

– Gerąja prasme?

– Nežinau, ką reiškia save analizuoti gerąja prasme. Stengiesi būti objektyvus sau. Tik ar tai įmanoma? Tai – kaip ir klausimas – ar esi pajėgus sukurti interviu, kuris būti geresnis už tave patį? Atsakymą su studentais šiemet radome tokį – taip, nes pašnekovas yra geresnis už tave ir jis, švelniai tariant, – svarbus dalyvis.

– Sakytumėte, kad svarbiausias?

– Svarbiausias. Viena iš teorijų – interviu yra kontroliuojamas monologas.

– Jūs esate ir dėstytojas. Kaip jaučiatės Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) aplinkoje?

– Aš puikiai jaučiuosi universitete. Jo didžiulis privalumas, kad jis – labai interdiscipliniškas. Ten bendraujama tarp fakultetų, katedrų, žmonių. Gali laisvai plaukioti ir visur rasi, kas padės. Tai gali būti tik mano įspūdis. Negaliu kalbėti už kitus. Kalbu, ką jaučiu. Ten jaučiu supratimą, pagalbą, didžiulį intelektualinį potencialą ir laisvę.

Labai svarbus elementas – laisvas bendravimas. Yra noras, kaip suprantu, ugdyti laisvą žmogų. Esminis dalykas – universitetas skirtas tau, kaip asmenybei, o ne tam, kad susirastum darbą. Tam yra amatų mokykla, jeigu nori darbo.

Mėgstu žmonėms sakyti, kad aukštasis išsilavinimas parašytas ant kaktos. Jis matosi. Atsiprašau, kad kalbu kaip elitas ir tokiu būdu supykdžiau tuos, kurie nesiekia išsilavinimo. Tai nereiškia, kad manau, jog kiti blogesni. Tiesiog aš atpažįstu panašius į save.

– Papasakokit apie laisvę, kaip ją suvokiate?

– Laisvė yra pasirinkimo meniu. Kuo platesnis pasirinkimų spektras – nuo blogiausių iki geriausių –ir kuo daugiau jame niuansų, tuo esi laisvesnis. Jeigu tėra pasirinkimas tarp blogo ir blogiausio, žinoma, kad laisvės turi nedaug. Nors Viktoras Franklis kalba apie laisvę ir pačiomis žiauriausiomis sąlygomis, deja, negaliu apie tai pasakyti nė žodžio, nes apie tai neturiu nė menkiausio supratimo.

Kol kas manęs neapribojo nepagydoma liga, baisi nelaimė, apie laisvę galiu kalbėti šiek tiek laisviau (kad ir kaip paradoksaliai skambėtų šis mano sakinys). Manau, kad laisvė yra pasirinkimo meniu. Kuo didesnis, platesnis, kuo daugiau niuansų yra tuose pasirinkimuose [tuo geriau]. O ką atneša pasirinkimai? Laisvė atneša pasekmes. Tai reikia žinoti. Nėra bausmės, yra pasekmės.

– Ar Europoje pasirinkimo meniu didžiausias?

– Manau, kad taip. Manau, kad Europos etika tuo ir remiasi – pasirinkimų meniu ir atsakomybe už savo pasirinkimo atneštas pasekmes. Tai yra europietiškas mąstymas. Priešprieša iracionaliam mąstymui, kuriame teko nelaimė pagyventi jaunystėje, kur niekas už nieką neatsako ir visi pageidauja, kad jiems būtų kažkas duota už dyką.

– Jūsų paties frazė: „Yra labai baisių dalykų, bet vis tiek Europa nekariauja jau tiek laiko, kiek dar nėra nekariavusi, tai – stebuklas. Mes net neįsivaizduojame, kokia tai laimė.“ Greičiausiai galėtumėte ją pratęsti ir sutikti, kad gimti Europoje – visai nemaža privilegija.

– Taip, tai – privilegija. Todėl turiu pasakyti, kad teisingai elgiasi tie, kurie sako – mes privalome pasirūpinti kitais.

– Kas yra gimimas?

– Žmogaus patirtis vystosi laiptais. Kaupiasi nesąmoninga patirtis. Jos nejauti. Staiga vieną gražią dieną šast ir atsiduri ant kito laiptelio. Tai – mažas gimimas. Jis gali būti ir į vieną, ir į kitą pusę. Pavyzdžiui, po truputėlį silpsta akys. Atsibundi vieną rytą ir paaiškėja, kad negali skaityti be padidinamojo stiklo. Tai – tam tikras gimimas. Kitoks gimimas įvyksta, kai stengeisi, kaip aš sakau, graužei akmenį, bandei kažką padaryti ir vieną dieną viskas pasisuko tavaip, į tavo pusę, atėjo ta laimė. Tai – kitas, kitokios rūšies gimimas. Tokių gimimų būna daug. Atsiradimas pasaulyje – daug sudėtingiau, ir apie tai aš nieko nežinau. Žinau tik tiek, kad gimiau, ir žinau, kuo tai neišvengiamai gresia.

– Kalbėdamas su filosofu Algiu Mickūnu, užsiminėte, kad bijote mirties. Patikslinkite mane, jeigu galite, bet jis sakė – jūs neprisimenate, kaip gimėte, tai panašu, kad neprisiminsite, kaip mirsite.

– Gražiai sugalvota. Profesorius A. Mickūnas yra Rytų filosofijų adeptas, o rytuose mokoma gražiai apauginti lūžusią vietą raumenimis. Nepaisant to, esmė niekur nedingsta.

– Kokia esmė?

– Faktas, kad aš vis tiek bijau, kad ir kokiais konganais [konganas – Rytų filosofijoje – mokytojo mokiniui užduodamas klausimas – LRT.lt] visa tai būtų apipinta. [...]

– Panašu, kad buvote labai smalsus ir sugebėdavote pats vienas atrasti visą pasaulį [...]. Iš kur atsirado ši savybė?

– Nežinau. Tai – fantazija. Esu fantazuotojas. Aš ką nors įsivaizduoju. „Pasivaikščiojimus“ mačiau kaip viziją, vaizdą. Žinojau, kad tai turės veikti ir veikia, ir veiks. Pirmiausia ką nors įsivaizduoju. Vaizduotė yra mano darbo įrankis. Taip, man kartais užtenka pusės puslapio ir aš išskrendu. Atsiverčiu kokį nors Matsuo Basho ir išvažiuoju. Ką jis toliau rašo, aš nežinau, taigi negalėčiau jums atsiskaityti.

– Skaitote, bet mintimis jau esate kitur?

– Tai – nuolatinis mano skaitymo būdas. Aš taip skaitau. Dabar taip skaitau Zygmunto Baumano „Takią modernybę“ (angl. „Liquid modernity“). Lygiai taip pat – pradedi skaityti ir išvažiuoji. Nesvarbu, ką ten toliau Z. Baumanas rašo.

– Papasakokit apie susitikimą su Z. Baumanu.

– Jis man labai patiko. Jam sakau – gal pailsėkite, ką tik turėjote paskaitą, pavargote, tai gal pailsėkite, o tada padarysime interviu. Sako – tu ką, išprotėjai, man 90 metų, aš nuolat pavargęs. Žiūrint į jį, matosi – jis toks piktas ir įsižeidęs, kad reikės mirti. Galva puikiai veikia, bet kūnas nebe tas, nebeleidžia. Pirmą kartą mačiau tą trumpo, žmogiško gyvenimo apmaudą, žmogiškosios dramos apmaudą. Žmogus dar gali, yra visiems reikalingas, generuoja idėjas, jo galva puikiausiai veikia ir jis jaučia, kad kūnas jau nebe tas. Galas artėja. Jis tai deklaruoja tiesiai. Jis su apmaudu sako – tai tokios idėjos, bet aš jau jų įgyvendinimo nematysiu, tik jūs matysite. Man buvo toks stiprus šis šio žmogaus aspektas. Iš kiekvieno žmogaus pasiimi vis ką nors kitą.

– Greičiausiai tai ir pasiimi. Nebūtinai visą pokalbį.

– Žinoma. Iš Česlovo Milošo pasiėmiau vieną frazę. Tai jau vyko privačiame pokalbyje. Pradėjau jam skųstis – viskas blogai pas mus. (Kadangi buvau jaunas, tuo metu į viską žiūrėjau negatyviai – viskas buvo blogai. Kuo darausi senesnis, tuo man viskas geriau). Sakau – žinokit, blogai pas mus ir tas, ir anas. Jis numojo ranka ir sako – čia tik akimirkos baimės. Prieš mane sėdi vyras, kuris matė 100 metų pasaulio istorijos ir nemažą dalį tų įvykių išgyveno pats, ir sako – čia tik akimirkos baimės. Tai buvo pamoka man.

– Tos akimirkos praeina?

– Praeina. Nereikia jų smarkiai sureikšminti, bet vis tiek sureikšmini.

– Net ir dabar?

– Žinoma. Taigi kiekvieną rytą atsikeli ir vėl viskas iš naujo. Negali sakyti, kad atsikeli daug geresnis žmogus negu buvai vakar. Nieko panašaus. Aš atsikeliu toks pat, koks buvau penkerių metų: noriu mamos, noriu, kad būtų šilta, nereikėtų daug vargti, visi viską duotų, mane mylėtų, kad būtų viskas skanu, šviestų saulė ir galėčiau daug žaisti. Ar kas nors pasikeitė dabar?

– Kas Jums dabar yra žaidimas?

– Ir darbas turi tų elementų, kai jis nesukelia isterijos, kai esi nepervargęs ir kai gali pasidžiaugti. Dažniausiai tai – mintis. Džiaugiesi kaip vaikas, kad staiga į galvą šovė, įsirašai į savo mobilųjį telefoną (nes šiais laikais viskas į mobilų rašoma). Įsirašai sentenciją, kuri taip patinka, esi toks patenkintas, kad čia – tu: „Kodėl viskas taip trumpai? Todėl, kad niekada negana.“ Perskaitai ir pagalvoji – gerai šelmis sugalvojo. Tai, be abejo, – žaidimas.

– Kiek tokių šelmių Jumyse?

– Nieko, kol kas asmenybė nėra susidvejinusi ar susitrejinusi. Viskas gerai. Ten vyksta dialogai, bet jie yra visiškai normalūs. Manau, kad vidinis dialogas – normalus dalykas.

– Ar buvote kada nors arti išprotėjimo ribos?

– Žinoma. Daug kartų. Neatsimenu kas pasakė, kad kiekvienas save gerbiantis inteligentas turi tai patirti. Matyt, tai buvo atsidūsėjimas. Nežinai, kas yra ta riba. Tik atrodo, kad žinai. Bet taip, yra buvę, kad taip atrodė.