Šiandien emigrantas mėgsta linksmintis, gražiai rengtis ir fotografuotis. O štai iš laikų, kai buvo keliasdešimt kilogramų sunkesnis, išliko tik viena nuotrauka. Nieko nuostabaus – kaip gi norėsi pozuoti nuotraukoms, kai sveri beveik tiek, kiek trys suaugę vyrai.

„Sunku vaikščioti, visi skriaudžia, tyčiojasi. Dabar gal kiek juokas ima ir nesuprantu, kodėl paauglystėje viską imdavau į širdį ir taip jautriai reaguodavau, – svarsto Algirdas. Visi jo klasės draugai žinojo, kad vaikinas buvo patekęs į avariją, po kurios ir pradėjo augti svoris. Tačiau, jaunuolio teigimu, supratimo nesulaukdavo, o sunkiausias gyvenimo etapas prasidėjo iš Klaipėdos persikrausčius į Kretingą.

„Vaikai – žiaurūs“, – teigia Algirdas, prisimindamas mokyklą Kretingoje. Tačiau dabar pašnekovas tikina užsiauginęs tokią storą odą, kad jo įžeisti – tiesiog nebeįmanoma: „Ne mažiau žiaurūs ir suaugusieji, jie taip pat negailėdavo karčių žodžių. Dažniausiai išgirdęs aplinkinių komentarus nuleisdavau galvą, tačiau turėjau aršią mamą, kuri galvos nenuleisdavo ir stengdavosi apginti. Taip ir augau.“

Ryžosi tapti bandymų triušiu

Kartu su savimi nešiotis beveik du šimtus kilogramų buvo sunku ne tik morališkai. Dar būdamas labai jaunas Algirdas kentė skausmus, būdingus gerokai už save vyresniems žmonėms.

„Būdamas penkiolikos jau turėjau stuburo išvaržą. Kankino skausmai, teko gydytis ligoninėse, laikytis dietų. Su varginančiais skausmais kovoti nepadėjo ir vaistai, tad galiausiai tiesiog susitaikiau. Tuo metu dirbau padavėju, tad tekdavo dantis sukandus darbuotis. Nepaisant to, niekada neužsisėdėdavau namuose ir stengdavausi kuo daugiau judėti: vaikščioti, laipioti laiptais ir panašiai. Po poros metų mano tėvai atidarė savo kavinę ir pradėjau dirbti pas juos“, – pasakoja lietuvis.

Algirdas – vienas jaunesnių žmonių Lietuvoje, kuriam buvo atlikta skrandžio mažinimo operacija, po kurios iš 190 kilogramų labai greitai liko vos 110. Tai buvo vienintelis pasirinkimas. Lig tol nuo vaikystėje patirtos traumos pradėjusio augti svorio nesustabdė jokie vaistai.

Pasak vaikino, Lietuvoje buvo atsiradę vaistai, kurie nebuvo išbandyti: „Tėvai tikėjosi, kad vaistai man padės numesti svorio, tad pasirašė dokumentus, reiškiančius, jog tapau savotišku bandymų triušiu. Tačiau ir tai nepadėjo, teko kęsti įvairius šalutinius poveikius, kurie buvo ganėtinai žiaurūs.“

Drauge su kilogramais nukrito rūpesčių našta

Šešiolikmečiui operaciją atliko išimties tvarka. Ir pokyčiai pasimatė labai greitai.  Per pirmą mėnesį jis numetė apie 10 kilogramų. Vaikinui teko valgyti maltą maistą, atsisakyti druskos.

Kai pradėjo kristi svoris, jis pradėjo sportuoti, tapo tinklinio komandos nariu. A. Liebus džiaugiasi, kad vyresni moksleiviai jį labai palaikė, daug padėjo.

Algirdas sako, kad palengvėjo ne tik kūnas, bet ir visas gyvenimas. Iki 110 kilogramų sulysęs vaikinas pagaliau galėjo gyventi taip, kaip bendraamžiai, be to, buvo jau išmokęs, kas benutiktų, pastovėti už save: „Įgijau pasitikėjimo, nebenusileisdavau, o jei kas sumanydavo mane nuskriausti, gaudavo atgal.“ Vėliau vaikinas pradėjo mokytis virėjo amato Klaipėdoje. Nors tada jis svėrė 110 kilogramų, daugeliui jis vis tiek atrodė per stambus.

Po drabužiais Algirdas jau atrodė neblogai. Tačiau prie kitų žmonių nusivilti marškinių nedrįsdavo. Oda, laikiusi tuos 80 kilogramų svorio, jo atsikračius, kabėjo kaip didžiulis maišas.

Odos pertekliaus chirurginiam šalinimui reikėjo kelių tūkstančių eurų, kurių lietuvis neturėjo. Taigi vienas iš jo tikslų, atvykus dirbti į Nyderlandus, buvo susitaupyti pinigų plastinei operacijai. Emigrantas neatsidžiaugia, kad čia jam neteko nei ravėti tulpių, nei lenkti nugaros mėsos ar daržovių apdirbimo fabrikuose. Nuo mažens Algirdas turi aistrą kulinarijai, ir jeigu ne tokio darbo patirtis Lietuvoje ir kitose šalyse, operacijai taupyti būtų tekę daug ilgiau.

„Pamenu, jei mokykloje reikėdavo parašyti kokią nors pasakėlių ar juokų knygelę, aš rašydavau receptų knygą ir ją iliustruodavau paveikslėliais. Mano šeimoje nemažai kulinarų, tad nenuostabu, kad ir mane tai domino“, – sako A. Liebus.

Lūkesčiai subliuško

Tačiau artimieji nenorėjo, kad Algirdas taptų virėju. Vis grasindavo, kad teks dirbti daug, o uždirbti ne kažin ką, bet jaunas vyras buvo užsispyręs – jis nieko kito nenorėjo veikti, tik stovėti prie puodų. Iš pradžių tai darė Lietuvoje, o paskui nusprendė pabandyti užsienyje. Vienas išsiųstas CV – ir Algirdas atsidūrė Nyderlanduose.

Jis juokauja, kad jo gyvenimo aprašymas primena knygą – darbo vietų jo biografijoje tikrai nemažai. „Dar būdamas Lietuvoje į tolimąją Olandiją išsiunčiau savo CV. Po kelių valandų man paskambino ir paklausė, kada galiu pradėti dirbti. Pasakiau, jog po kelių dienų galiu atskristi ir darbdaviai pasisiūlė mane pasitikti oro uoste. Taigi susikroviau daiktus ir drauge su tėvu išvykome“, – pasakoja vaikinas.

Dėl spontaniškai priimto sprendimo naujasis emigrantas pasigailėjo iš karto, nes atvykus į darbo vietą Algirdą nukratė šiurpas: gyvenamosios patalpos jam priminė fermas tundroje, kambarį reikėjo dalintis su kolega, artimiausia parduotuvė buvo už dešimties kilometrų. „Iškart paskambinau tėvui ir pasakiau, kad mane pasiimtų. Porą dienų pabuvau su šeima, o pirmadienį nuėjau į darbą. Tai buvo milžiniškas 18 ar 20 aukštų viešbutis ir jame įsikūręs vienas didžiausių Olandijos restoranų“, – prisimena lietuvis.

Vaikinas sako, kad yra įpratęs dirbti taip, kaip mokė mama – nesvarbu, kaip pavargsi ir kiek užtruksi, svarbiausia viską atlikti tobulai. Lietuvis pradėjo gaminti, ir gamino jis taip, kad sužavėjo visus.

Žino savo vertę

„Tik atlyginimas buvo labai mažas, – sako Algirdas. – Gaudavau vos 1000 eurų. Nemažą sumą tekdavo atseikėti agentūrai ir sumokėti už nuomą, nors agentūros nuomojamose patalpose net negyvenau. Kadangi netenkino gyvenimo sąlygos, buvau įsikūręs pas tėtį. Pradėjau galvoti, kad metas grįžti į Lietuvą, nes ir tėvynėje galiu rasti darbą, už kurį mokama 1000 eurų alga.“

Darbdaviai, sužinoję apie vaikino planus, jo paleisti nenorėjo. Užteko vos trijų savaičių, kad aplinkiniai pastebėtų Algirdo darbštumą ir talentą. Rezultatas – tiesioginis kontraktas su viešbučiu ir daug didesnis atlyginimas.

„Matyt, esu aukso grynuolis. Mano bendradarbiams geriau nežinoti, kiek uždirbu“, – nesikuklina lietuvis. Be to, vaikinas įsitikinęs, kad tai dar ne pabaiga – jo atlyginimas tikrai kils.

Pusantrų metų viešbutyje virėju dirbantis lietuvis sako, kad būtent ši specialybė Olandijoje labai paklausi. Dirbti priima net žmones, neturinčius pakankamai patirties, nes tiesiog nebėra ką daryti. Ir pats Algirdas jaučiasi drąsiai – jeigu kas nepatiks, tuojau pat išeis iš darbo, nes žino, kad kitą susirasti bus labai lengva.

„Mano kolegos pervertina savo jėgas, nors iš tiesų jie nė velnio nemoka. Nuolat reikia kontroliuoti jų darbus. Gal ir aš nesu superšefas, yra kur patobulėti, bet man sekasi kur kas geriau nei kitiems, – savo sėkme džiaugiasi emigrantas. – Norėjau ir tautiečių surasti, tačiau jie šiam darbui turi per mažai patirties. Be to, darbdaviai virtuvėje nori matyti vyrus. Moterys dirba tik šaltoje mūsų restorano virtuvėje, kur gamina salotas ar desertus. Kitur joms būtų per sunku. Pamačiusios, kaip mes dirbame,  jos ir pačios pas mus nesiveržia.“

Gyvenimo svajonei uždirbo per kelis mėnesius

Trys mėnesiai. Per tiek laiko su nedidele tėvų pagalba Algirdas sutaupė operacijai, apie kurią ilgai svajojo, po kurios palengvėjo dar keturiais kilogramais – tiek odos jam nupjovė Vilniaus chirurgai. Su kelione į Lietuvą ir atgal Algirdui ir padėjusiems tėvams operacija kainavo apie 4000 eurų. Tik, deja, tai dar nebuvo visų vargų dėl svorio pabaiga.

Odos šalinimo ar tempimo operacijos paprastai trunka nuo 2 iki 6 valandų. Atlikus pjūvius, oda ir poodžio riebalų sluoksnis atskiriami nuo žemiau esančių audinių. Dažnai kartu atliekama pilvo raumenų plastika juos suartinant tarpusavyje. Pašalinus odos ir poodžio riebalų sluoksnio perteklių, oda gerai priglunda prie žemiau esančių audinių. Taigi, nors ši operacija skirta grožiui, tai rimta intervencija, po kurios juntami stiprūs skausmai, pasakoja emigrantas.

„Pamenu, atsibudus po operacijos kamavo žiaurūs skausmai. Gydytojai nuolat leido nuskausminamuosius, tačiau vis tiek atrodė, kad ant manęs sėdi dramblys“, - nemaloniais prisiminimais dalijasi jaunuolis.

Tačiau nors ir labai skaudėjo, Algirdas sako vis tiek mokėjęs iš savęs pasijuokti. Jis stengėsi mažiau inkšti ir labiau džiaugtis tuo, kad pagaliau jo svajonė išsipildė: „Nors buvau suvaržytas skausmų, praėjus 9 dienoms po operacijos dalyvavau vestuvėse, buvau piršlys. Gydytojas už galvos susiėmęs kartojo: „Ką tu darai?“ Tačiau manęs tai nesustabdė.“

Algirdas – atviras. Nuėmus tvarsčius rezultatas nebuvo visiškai toks, kokio tikėjosi, bet vis tiek – po operacijos emigranto spinta tiesiog lūžta nuo drabužių – nes pagaliau jis gali rasti kelnių, į kurias sutelpa jo pilvas. „Turiu pirkimo maniją“, –  laidai „Emigrantai“ pasakoja pašnekovas.

Į Lietuvą Algirdas kol kas vykti neketina. Jo tikslas – virtuvės šefo vieta kuriame nors Olandijos restorane. O kada nors gal restoraną turės ir nuosavą – juk tik prastas šefas gali apie tai nesvajoti.

Visa tai – kino filmą primenantis Marijos Popadničenko gyvenimas. Iš Klaipėdos kilusi mergina LRT TELEVIZIJOS laidai „Emigrantai“ sako, kad savo sėkmės nesureikšmina, nors žurnalų puslapiuose pamatyti pasaulio žvaigždes, dėvinčias jos sukurtus drabužius, išties malonu.

Baigusi mokyklą Marija susikrovė lagaminus ir išvyko studijuoti į Florencijos universitetą „Palimode“.

„Atskridusi į Milaną, nuvykau į traukinių stotį. Nešiausi milžiniškus lagaminus, kuriuose tilpo visas mano gyvenimas – drabužiai, bateliai, pieštukai ir kita, – prisimena mergina. – Einant link traukinio nuplyšo lagamino rankena ir visi daiktai tiesiog pabiro. Man pagelbėjo vienas pasišiaušęs vaikinukas, pasirodęs labai draugiškas ir kūrybiškas.“

Netrukus paaiškėjo, kad šis jaunuolis – ne šiaip koks keliautojas, o visoje šalyje žinomas muzikantas iš grupės „Fitness Forever“, turintis tūkstančius gerbėjų. „Maniau, taip būna tik romantiškuose filmuose“, – apie pirmąjį susitikimą su savo širdies draugu pasakoja lietuvė.

Tiesa, po tos kelionės traukiniu Marija ir garsusis atlikėjas nesimatė keletą metų. Iki meilės dar reikėjo subręsti, LRT TELEVIZIJOS laidai „Emigrantai“ juokaudama sako lietuvaitė. Kuriam laikui žavųjį pakeleivį ji pamiršo ir stačia galva nėrė ten, kur atvažiavo – į mados pasaulį.

Pirmas karjeros laiptelis – pasaulyje garsūs mados namai

„Universitete artėjant baigiamųjų metų kolekcijų pristatymui, kiekvienas studentas turėjo pristatyti save ir savo darbus. Kūrybinei vadovei palikau gerą įspūdį ir ji pasiūlė man darbą. Dar nebaigusi studijų gavau galimybę persikraustyti į nedidelį Emilijos Redžo miestelį ir pradėti dirbti“, – džiaugiasi M. Popadničenko. Ji buvo vienintelė kurso studentė, tais metais gavusi darbą.

„Norint kažko pasiekti, nereikia turėti pažinčių, nereikia įžūliai lįsti ir prašytis būti pastebėtai. Svarbiausia yra tikėti tuo, ką darai, ir neprarasti savo individualumo“ – sako Marija, akimirksniu patekusi dirbti į visame pasaulyje žinomus mados namus „Max Mara”.

Reikalavimas – karalių verta kokybė

Net ir dirbdama garsiuose mados namuose lietuvaitė pradėjo nuo paprasčiausių darbų – nešiojo kavą, darydavo fotokopijas, tačiau neilgai trukus ji pateko į pagrindinių dizainerių dešimtuką.

Kažkodėl manimi patikėjo iš karto, tik privalėjau nenuvilti kompanijos.

Marija juokauja, kad peršoko dešimt, gal net dvidešimt karjeros metų, kai kiti mokslus baigę drabužių kūrėjai bando įrodyti savo vertę. „Kažkodėl manimi patikėjo iš karto, tik privalėjau nenuvilti kompanijos“, – aiškina Marija, kurianti drabužius, parduodamus visame pasaulyje.

Lietuvei iškart buvo paaiškinta, kad šios kompanijos drabužius renkasi ne tik paprasti, bet ir labai žinomi žmonės, net karališkųjų šeimų atstovai. Todėl viskas, ką ji sukuria – turi būti nepriekaištinga ir labai originalu.

Mados pasaulio užkulisiuose – nesibaigiančios darbo valandos

Pasak prabangius drabužius kuriančios emigrantės, kartais nuo pradžių iki galo nudailinti vieną sukurtą modelį – užtrunka nepaprastai daug laiko. Štai kodėl kai kurie drabužiai kainuoja tūkstančius eurų.

„Neretai tenka dar nepasiūtų drabužių audinių iškarpas siųsti į Indiją, kur apie dešimt žmonių juos išsiuvinėja bei parsiunčia atgal į Italiją. Tik tada drabužis yra pasiuvamas ir matuojamas ant manekenių. Jei kažkas ne taip drabužis vėl siunčiamas į Indiją, kad būtų pataisytas“, – darbo užkulisius atskleidžia Marija.

Jau per pirmus metus mados versle lietuvė suprato, kad savo darbą reikia gerbti, bet negalima per daug sureikšminti, kitaip galima išprotėti: „Mes juk nebandome išgelbėti pasaulio, tai yra tik mada ir drabužiai, kuriuos žmonės dėvi eidami į teatrą, vakarėlį ar leisdami laisvalaikį.“ Įvairiausių klaidų ir nesusipratimų pasitaiko visuose darbuose, drabužių kūrimas – ne išimtis.

Pati skaudžiausia darbo dalis Marijai būna tada, kai į mados namus atvyksta žinoma stilistė ir renkasi drabužius, kurie bus gaminami dideliais tiražais ir keliaus į parduotuves visame pasaulyje.

„Stilistė ir iš poros šimtų mano bei kolegų sukurtų drabužių sudėlioja skirtingus derinius. Juos vėliau pamatome ant podiumo. Drabužiai, kurių ji nepasirenka būna tiesiog pašalinami“, – paaiškina dizainerė ir pripažįsta, kad būna apmaudu, kai darbas nueina perniek.

Svajonės kaina

Gauti svajonių darbą mados kompanijoje yra viena, o joje išlikti ilgam ir net išsiskirti savo darbais – visai kas kita. Daug kas verčiasi per galvą, stengiasi aplenkti kolegas ir pasirodyti geresnis. Mados verslo vidinė konkurencija, anot Marijos, yra negailestinga.

Garsiuose mados namuose neišbūna nei tinginys, nei skaičiuojantis darbo Jeigu nori išlikti – privalai dirbti kone visą parą. Tokia yra karjeros kaina, teigia tautietė.

„Likus 10 dienų iki kolekcijos pristatymo dizaineriai ir siuvėjai neturi laiko net miegui. Todėl mados pasaulis kartais atrodo žiaurus, o jame dirbantys žmonės – išsekę“, – patikina dizainerė.

Mergina atvira: nuovargis taip iškankina, kad pagalvoji, jog daugiau nebeištversi. Todėl per trejus metus užsidirbusi pakankamai pinigų ir pasiekusi daug karjeros tikslų, ji nusprendė savo noru atsisakyti darbo pasaulyje žinomoje kompanijoje.

Lietuvės darbužius renkasi ir Kim Kardashian

Marija savo drąsa įrodė, kad užsidarius vienoms durims, atsidaro kitos ir dar geresnės. Netrukus lietuvė buvo pakviesta dirbti į prestižinius, viso pasaulio turtuolių numylėtus Emilio Pucci mados namus.

Mergina jau pripratusi prie to, kad jos kurtus drabužius dėvi visame pasaulyje žinomi žmonės, todėl to stipriai nesureikšmina ir niekam per daug nesigiria. „Tai tik mano darbo dalis”, – laidai „Emigrantai“ pasakoja Marija.

Viename žurnale mačiau K. Kardashian pasipuošusią mano sukurtu chalatu.

„Tiek daug dirbu, kad nepastebiu, kas dėvi mano kuriamus drabužius, nebent sklaidydama žurnalų puslapius. Viename žurnale mačiau K. Kardashian pasipuošusią mano sukurtu chalatu“, – intriguoja įspūdinga karjera Italijoje galinti pasigirti tautietė.

Užduotys, primenančios atostogas

Jau dešimt metų mados pasaulyje nardanti M. Popadničenko pasakoja ir apie kitą savo darbo privalumą – keturis kartus per metus kompanijos, kuriose dirba, ją su kolegomis siunčia į inspiracines keliones. Tikslas – kitose šalyse pasisemti įkvėpimo naujiems drabužiams.

Tose kelionėse dizaineriai vaikšto gatvėmis, siaučia parduotuvėse, kopia į kalnus, maudosi baseinuose ir tiesiog deginasi paplūdimiuose. Juk įkvėpimas gali aplankyti bet kurioje vietoje.

„Po žiemos kolekcijos pristatymo buvome tokie pavargę, jog išvykę į Majamį semtis įkvėpimo, dalį kelionės tiesiog praleidome paplūdimyje“, – šypsosi emigrantė.

Lietuvė neslepia, kad srityje, kurioje dirba, žmonės nesiskundžia pinigais, daugelis itališkų mados namų lepina darbuotojus, kad tik šie neperbėgtų pas konkurentus: „Stilistė, kuri prieš kolekcijos pristatymą sukurdavo drabužių derinius per dieną uždirbdavo 40 tūkst. eurų.“

Sugrįžusi meilė

Pirmąją dieną Milano traukinių sotyje sutiktas muzikantas, po ketverių metų vėl pasirodė jos gyvenime.

„Jis buvo išsaugojęs mano telefono numerį. Norėdamas paskambinti savo draugui Mario, pamatė mano vardą ir parašė. Vėliau pasiūlė susitikti Neapolyje. Nelabai norėjau važiuoti, tačiau pasikviečiau draugę ir nuvykau. Mums su drauge jis buvo suplanavęs visą kelionę“, – savo draugystės pradžią prisimena mergina.

Netrukus dizainerė ir dainininkas, nors ir būdami toli vienas nuo kito, pajautė, kad vienas be kito gyventi negali – pora kartu jau beveik šešerius metus.

Neseniai Marijos mylimasis parašė jai skirtą dainą „Baby love”, ir paprašė, kad ji pasirodytų jo grupės koncertuose. Tad dabar dizainerė kartais būna ir dainininke.

Įsikūrė svajonių namuose

Tai, kad gyvenime taip sekasi – lietuvė nesureikšmina. Jos teigimu, viskas, ką turi, nenukrito iš dangaus. Italijoje niekas nevyksta lengvai, čia privalai įrodyti, kad esi to vertas. Nemenkų pastangų pareikalavo ir svajonių būsto paieškos.

„Įsigyti butą Milano centre – labai sunku. Gerų būstų niekas nenori parduoti ir juos pasilieka kaip investiciją. Daugelis butų Milane yra perduodami iš kartos į kartą, – paaiškina emigrantė. – Savojo buto ieškojome apie dvejus metus ir vos tik radome, iškart nusipirkome.“

Labiausiai ji džiaugiasi namų terasa, kurioje – jauki tyla, gaivus oras ir nuolat žaliuojanti siena.

Neseniai Marija paliko ir antruosius mados namus, kuriuose spėjo padirbėti trejus metus. Atidaviau viską, ką galėjau, o dabar atėjo laikas naujam etapui, įsitikinusi ji. Jau mėnesį lietuvė dirba kaip nepriklausoma dizainerė ir konsultuoja įvairias drabužių kompanijas, taip pat bando įgyvendinti dar vieną svajonę – ji pradėjo kurti aksesuarus.

Maždaug prieš metus buvo pats sunkiausias, pats juodžiausias laikotarpis, kurį plyštančia širdimi Ieva iškentėjo, ir tik dabar ji sako vėl galinti šypsotis. Tačiau šypsosi pro sukąstus dantis – širdyje vis dar labai sunku.

„Kažkokią gėdą jaučiu – atrodo, nuvyliau visus, kurie tikėjo ir galvojo, kad galiu kažką pasiekti, didžiavosi manimi“, – sako Ieva.

Išgirdę, ką pasakoja ši moteris, daug kas galbūt persigalvos ir nebenorės išvykti į svajonių šalimi vadinamą Angliją.

„Anglijoj nėra lengva, ypatingai Londone. Viskas labai brangu ir sunku. Aišku, gali gyventi iš socialinių pašalpų, bet aš esu labai nusiteikusi prieš jas: jeigu tu sveikas, turi kojas, rankas, gali dirbti. [...] Bet jei nori pradėti kažką [savo], tai visų pirma reikia 100 procentų viską išsiaiškinti, kad [užsitikrintum, jog] tau tikrai pasiseks. Niekada negali žinoti – gali pasisekti, gali ne, bet reikia labai atsargiai“, – pataria „Emigrantų“ pašnekovė.

Iš Portugalijos į Angliją – dėl meilės

Ievos emigracijos istorija prasidėjo prieš 17 metų – 2001-aisiais, kai netikėtai gavo pasiūlymą išvykti gyventi ir dirbti į Portugaliją. Tuo metu bet kokia Vakarų Europos šalis jaunai lietuvei atrodė kaip svajonės išsipildymas.

„Atsimenu, buvo sekmadienis, paskambino brolis ir pasakė: kitą savaitę tu važiuoji dirbti į Portugaliją. Sakau – o, gerai. Ir išvažiavau po savaitės.

Brolio merginos draugai dirbo su tokia vokiečių šeima. Jie seni ir turėjo namą Portugalijoj. Moteris buvo susilaužiusi ranką ir jiems reikėjo pagalbininkės sutvarkyti namus, padaryti valgyti, nueiti apsipirkti. Taigi aš turėjau išvažiuoti dviem mėnesiams į Portugaliją.

Išvažiavau ir po tų dviejų mėnesių, kadangi man ten patiko ir išleidau visus pinigus, pagalvojau, kad gal nelabai galiu grįžti atgal be nieko, tai nusprendžiau pasilikti. Paskambinau tėčiui, sakau – pasilieku. Prabuvau Portugalijoj apie 3 metus“, – pasakoja Ieva.

Iš Vilniaus kilusi moteris sako, kad ją sužavėjo portugalų atsipalaidavimas, amžinai geras oras ir gyvenimas prie jūros. Galbūt Portugalijoje ir būtų nugyvenusi visą gyvenimą, tačiau netikėtai jos kelyje pasipainiojo žavusis anglas.

„Dirbau restorane padavėja ir ten susitikau savo meilę. Jis buvo anglas, atostogavo tenai. Metus jis mane lankė, o po metų paprašė, kad atsikraustyčiau čia, į Angliją“, – atskleidžia emigrantė.

Iki šiol Ieva sako, kad ji pati niekada nebūtų pasirinkusi Anglijos, į šią šalį ją atvedė akla meilė. Lietuvė tikėjo, kad iš to turėtų išeiti kažkas labai gražaus ir amžino. Todėl buvo pasiruošusi pereiti viską, ką likimas jai pametės.

Virtuvėje pradėjo nuo žemiausio laiptelio

Gyvenimą Didžiojoje Britanijoje ji pradėjo nuo Kento grafystės: „Tiesiog valiau namus, nes Lietuva tuo metu dar nebuvo Europos Sąjungoj, aš negalėjau dirbti legaliai. Paskiau, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, aš pradėjau dirbti virtuvėje pagalbininke, po to mane paaukštino.“

Darbą virtuvėje, kas vėliau tapo jos pašaukimu, – Ieva pradėjo nuo paties žemiausio laiptelio. Iškentėjo viską, nors tuo metu atrodė, kad tai daryti neverta. Ji sako niekada nebūtų pagalvojusi, kad taps profesionalia virėja.

„Sunku: dirbi ilgas valandas, nuolat ant kojų, karšta, bet pripranti. Man pasisekė, kad mano vadybininkė buvo labai puikus žmogus. Ji pati yra škotė. Aš su ja dirbau ilgą laiką ir ji man padėjo pakilti pareigose“, – pasakoja Ieva.

Sunkumai darbe – dar ne viskas. Daug blogiau buvo namuose, kur Ieva bandė kurti šeimą su vyru, kuris ją ir priviliojo į Angliją. Devynerius metus jai atrodė, kad iš to kažkas išeis. Tačiau galiausiai viskas sugriuvo.

„Po 9 metų susipykau su savo vaikinu, tiesiog nepasisekė santykiai. [...] Tas žmogus norėjo skirtingų dalykų ir skirtingų žmonių“, – neslepia emigrantė.

Ieva sako supratusi, kad tas romanas niekur neveda. Nebuvo nei vestuvių, nei vaikų, jokio žingsnio į priekį. Ji pajuto, kad tapo anglo žaisliuku: „Jis susirado daug kitų moterų ir tiesiog negrįždavo namo. Iš pradžių dvi dienas, paskui savaitę, paskui mėnesį, paskiau gaudavau raštelius, kad jis išvažiavo į kitą šalį atostogų: aš grįšiu, myliu, būk, lauk. Tai, kaip sakoma, kantrybė baigėsi. Susikroviau daiktus ir išvažiavau.“

Pareikalavo grąžinti katinus

Ieva sako, kad Anglijoje nieko daugiau neturėjo – tik jį ir jo šeimą, todėl pabėgti nuo viso to jai buvo labai skaudu.

„Jis turėjo tris dukras, su kuriomis labai gerai sutariau. Skaudžiau buvo palikti jas negu jį. Jos vis man skambino, norėjo susitikti“, – „Emigrantams“ pasakoja Ieva.

Atsikratyti melagiu vyru nebuvo taip jau lengva, prasidėjo grasinimai. „Buvo labai įsiutęs, kad palikau. Mes turėjom du katinus ir aš juos pasiėmiau. Tai jis sakė – grąžink katinus, nes kitaip aš tau padangas nuleisiu. Sakau – gerai, pasiimk katinus. Paskiau jis mane į labai dideles skolas įvėlė. Jis vis norėjo susitikti. Bet kam susitikti? Nėra prasmės. Nebent nori grąžinti pinigus. Jeigu nenori grąžinti pinigų, geriau nesusitikti“, – sako Ieva.

Pabėgusi iš Kento Ieva atsidūrė Londone, kur dabar su ja ir susitiko „Emigrantai“. Apsigyveno ji ramiame Vimbldono rajone, kuris visame pasaulyje garsėja čia vykstančiu teniso turnyru.

„Norėjau išvažiuoti, nes ten mažas miestelis, čia daugiau perspektyvų, daugiau žmonių. Į Lietuvą grįžti negalvojau. Nepasisekė ir tarsi gėda grįžti atgal taip, kaip išvažiavai... Išvažiavai su maišeliu ir atgal grįžti su tuo maišeliu. Norėjosi eiti toliau, kažką pasiekti“, – aiškina Ieva.

Pačiai susirgus, darbuotojai nebesistengė 

Keliuose privačiuose restoranuose Kente ir Londone padirbusi lietuvė pajuto, kad atėjo metas nuosavam verslui. Per daug nesvarsčiusi galimų pasekmių tiesiog išsirinko vietą, kur norėtų turėti kavinukę.

Verslą Ieva pradėjo neturėdama jokio supratimo apie įmonės valdymą. Tai buvo tiesiog didelis noras ir tikėjimas, kad turi pasisekti, o finansiškai padėjo giminės.

Ieva dabar įspėja visus naivuolius, kurie mano, kad Londone lengva kurti verslą. Ji sako neįvertinusi milžiniškos šio miesto konkurencijos. Tik vėliau suprato, kad reikia sukurti kai ką labai išskirtinio, jeigu nori, kad pasisektų.

„Kavinėje pusryčius dariau, pietus, maistą išsinešti, kavą. Ką žmonės norėjo valgyti, tą jiems padarydavau. Būdavo tie patys klientai, jiems labai patikdavo“, – pasakoja emigrantė.

Vienu brangiausių pasaulio miestų Londonas vadinamas ne veltui. Ir tai, kad bandai kurti mažą nuosavą verslą, niekam nerūpi.

„Ji buvo nedidelė – apie 20 vietų. Nuoma, visos sąskaitos – labai brangu. Ir labai sunkiai reikia dirbti. Aš dirbau 5 metus, praktiškai turėjau gal 6 išeigines dienas. 7 dienas variau nuo 7 ryto iki 6 vakaro, paskiau važiuoji apsipirkti kavinei, atveži prekes ir vėl iš naujo. Labai sunku vienai tą daryti. Paskiau dar nuoma padidėjo“, – prisimena moteris.

Turėjau daug problemų su savo darbuotojais, nes 100 procentų negali pasitikėti niekuo.

Kai prasidėjo pirmieji sunkumai, Ieva tikėjosi, kad tai tik verslo naujoko išbandymai, kad reikia pakentėti ir tuoj viskas ims gerėti. Tačiau klimpo vis giliau ir giliau. O pats žiauriausias dalykas, pasak Ievos, – suprasti, kad emigrantui niekas aplinkui negali patarti ir padėti.

„Sunkiausia viską daryti vienai, nes jokios pagalbos neturi. Turėjau daug problemų su savo darbuotojais, nes 100 procentų negali pasitikėti niekuo. Turėjau dvi operacijas, 8 savaites negalėjau pati dirbti ir per tą laiką viskas nuėjo žemyn. [...] Užsidarydavo anksčiau, klientų neaptarnaudavo taip, kaip aš būčiau aptarnavusi“, – „Emigrantams“ tvirtina Ieva.

Taip jau yra Londone – visi čia atvyksta užsidirbti, niekas negalvoja apie verslininkus ir nesistengia dėl jų aukotis. Kiekvienas kovoja už save. Taip darė ir Ievos virėjos bei padavėjos.

„Viena buvo anglė, kita – iš Bulgarijos, trečia – iš Irako. Ir dar pora pagalbininkų. [...] Aš dirbau ir iš namų, bet tiesiog pamatai, kad nesutampa, kas parduota, kas priimta. Ir žmonių labai sumažėjo“, – sako Ieva.

Pro savo buvusią kavinę negali net praeiti

Verslo žlugimas lietuvei buvo it peilis po kaklu. „Tai buvo baisiausi metai – praeiti ir užpraeiti. Dabar jau atsigaunu. Prieš tai atrodė, kad žemė tuoj prasiskirs ir sulįsiu į vidų“, – neslepia emigrantė.

Ieva sako bandžiusi dirbti vakarais kitame darbe ir bandyti iš tos algos gelbėti savo verslą: „Mano pusseserė sakė – neverta, baik, nes pati nusimarinsi taip dirbdama. Dirbdavau nuo 7 ryto iki 12 nakties.“

Kad reikia sustoti, Ieva suprato, kai vienąkart sėdint traukiny pradėjo „akyse važinėti kažkokios linijos“. Taigi geriausias dalykas visoje šioje istorijoje buvo akimirka, kai Ieva vis dėlto prisipažino, kad iš nuosavo verslo daugiau nieko nebus ir kavinę pardavė kitam žmogui.

„Dabar dar negaliu pro tą vietą eiti. Skaudu matyti, kad kiti ten dirba...“ – neslepia Ieva.

Dabar dar negaliu pro tą vietą eiti. Skaudu matyti, kad kiti ten dirba...

Labiausiai Ievai gėda ne prieš save, o prieš tuos artimus žmones, kurie buvo ja patikėję, kurie skolino pinigus dėl jos svajonės: „Tikriausiai niekad nesiskolinčiau vėl pinigų, kad kažką atidaryčiau. Reikia kažką susitaupyti ir tada atidaryti. Ir kitaip su darbuotojais... Aš su jais susidraugavau, man jie buvo kaip šeima ir aš niekada negalvojau, kad tau gali žmonės peilį į nugarą įsmeigti. Reikia turėti ribą: aš – šeimininkė, jūs – darbuotojai. O aš tą ribą peržengiau.“

Norėjo statyti namą Lietuvoje, bet nuslėpė, kad vedęs

Ilgai Angliją Ieva vadino šalimi, kurioje reikia dirbti ir užsidirbti. Tik po restorano žlugimo ji atsipeikėjo ir suprato, kad, be darbo, yra ir daugiau dalykų, pavyzdžiui, asmeninis gyvenimas. Tačiau ir mylimąjį rasti svetimoje šalyje nėra lengva užduotis. Vis sutinka tokių, nuo kurių vėliau norisi bėgti neatsigręžiant.

„Buvau susipažinusi su vienu: iš pradžių viskas buvo gerai, bet paskui paskambino jo žmona. Aš nežinojau, kad jis vedęs. Tai buvo labai didelis šokas. Mes kartais ir gyvenom kartu, nes kartu išsinuomojome butą. Jis net ir žemių Lietuvoj buvo nupirkęs, man norėjo namą statyti ten“, – pasakoja Ieva.

Į absurdišką situaciją patekusi moteris sako, kad galėjo gyventi kaip meksikietiškame seriale – mylimu vyru dalytis su kita. Tačiau žinojo, kad toks romanas toli nenuves: „Išsiskyrėm, trise gi negyvensim. Jis sakė – labai daug kas taip ir gyvena, tai kodėl ne? Labai vaikų norėjo. Aš sakau – kaip tu šitai įsivaizduoji? Ateisi kartas nuo karto aplankyti vaiko? Kaip čia šitas viskas vyks? [...] Jis dar kalbėjo, kad niekad žmonos nepaliks, nes finansiškai, man atrodo, jam neapsimoka jos palikti.“

Į Lietuvą – tik sulaukus pensinio amžiaus

Nors iš gilios psichologinės duobės jau išlipo, vis dėlto nepasisekusio verslo istorija dar nebaigta. Kas mėnesį ji dalimis išsimoka skolas. Ir skaičiuoja, kada bus paskutinė įmoka.

„Dirbu šiuo metu po 80 val. per savaitę. Keliuosi ketvirtą valandą ryto, važiuoju į darbą centre, pradedu pusę šešių, baigiu ten trečią, tada šeštą vakaro ateinu į kitą darbą ir baigiu dešimtą. Ir savaitgaliais dirbu. Poilsio dienų turiu labai retai, kartą per mėnesį arba kartą per du. Arba nebent paprašau, kad išeiginę duotų“, – sako emigrantė.

Skolą mokėti liko pusę metų. Iki to laiko Ieva pasiryžusi gyventi savo norams neskirdama nė svaro: „Batus nusipirkau praeitais metais. Labai, labai sąžinė graužia. Tiesiog noriu kuo greičiau su visais atsiskaityti.“

Po to ji svajoja pradėti naują, šviesesnį gyvenimo etapą – susirasti vaikiną ir naują darbą, kur gautų vyriausiosios virėjos pareigas ir gerą atlyginimą.

Angliją Ieva vadina tik laikina stotele, ji žino, kad šioje šalyje visam laikui tikrai nepasiliks. Sako, galbūt išvyks laimės ieškoti į Australiją arba į Honkongą, kuriame seniau lankėsi kaip turistė. „Į Lietuvą visą laiką galvoju sugrįžti, bet jau kai į pensiją išeisiu. Nes dabar – ką daryti, ką veikti? Kadangi aš jau taip seniai išvažiavusi, nežinau, ką veikti grįžus.“

Laida „Emigrantai“ – antradieniais, 19:30 val., per LRT TELEVIZIJĄ.

Povilo biografija tikrai įdomi. Pasirodo, 23-ejų vaikinas svetimoje šalyje statyti namus pradėjo neturėdamas jokių tam reikalingų žinių ir patirties. Tačiau to ir nereikėjo. Airijoje taip stipriai trūksta darbininkų, kad priima praktiškai bet ką, kas tik netingi pajudinti pirštą.

„Prisimenu, atskridom sekmadienį, o pirmadienį anksti kėlėmės, nes [reikėjo eiti išklausyti] darbo instrukcijų ir antradienį jau važiavome į darbą“, – pasakoja „Emigrantų“ pašnekovas.

Povilas prisipažįsta, kad emigrantu tapo visiškai tam nepasiruošęs, todėl jo išvyka galėjo baigtis labai liūdnai.

„Buvau kariuomenėje ir gyvenau kaimelyje pas tėvus. Buvo taip, kad draugas išsiskyrė su panele ir sako – varom kažkur laimės paieškoti, reikia pinigų užsidirbti. [...] Man laimės užteko, draugui gal labiau jos trūko, bet nežinau... Norėjosi pabandyti kažką naujo, išvažiuoti, tad sutikau. [Viskas vyko] labai greitai, jis man davė naktį ar tai naktį ir dieną, kad apsispręsčiau. Nusipirkom bilietus ir išskridom“, – pasakoja lietuvis.

Pirmoji kelionė – su nuotykiais

Abiem draugams tai buvo pirmas skrydis gyvenime – ir dar sudėtingas.

Neturim planų čia likti gyventi visam laikui, ketinam padirbėti dar kažkiek metelių ir tada grįžti į Lietuvą.

„Greitai pirkom bilietus, tiesioginio skrydžio nebuvo, skridom su persėdimu Danijoje, Kopenhagoje. Anglų kalbos nemokam, nei vienas niekada nesimokinę. Atskrendam jau į oro uostą, nueinam prie savo tako, kur turėtume lipti į lėktuvą, o tako ten paprasčiausiai nėra. Visas takas išardytas. Mes stovim abudu pasimetę, šnekėti nemokam, nežinom, kur esam. Bet paskui išgirdom, kad praėjo lietuviai, mes paskui juos ir taip radom tą savo lėktuvą.

Atskridom į Dubliną, buvo vakaras, aš paskambinau savo darbdaviui, pasakiau, kad mes jau Dubline, paklausiau, kaip iki Korko nusigauti, nes atstumas – apie 300 km. Jis man sako – paskambinsiu vienam draugui, jis atvažiuos su mašina, jus nuveš į stotelę, įsėsit į autobusą ir atvažiuosit į Korką“, – pasakoja Povilas.

Minėtas žmogus atvažiavo, tačiau emigrantai į Korką pateko iš esmės tik dėl laimingo atsitiktinumo: „Išeinam su draugu į kiemą, atvažiuoja tas draugas, nuveža mus į tą stotelę. Išlaipinęs sako – atvažiuos mėlynas autobusas, sėskit į jį ir nuvažiuosit į Korką. O tų mėlynų autobusų begalė, vienas po kito važiuoja, mes taip susižvalgėm abudu, sakom – na, sėdam į šitą. Įšokom į tą autobusą ir važiuodami abudu į navigaciją žiūrim – [tikrai] į Korką važiuojam. Ir atvažiavom per vargus, netyčia.“

Teko atlaikyti protestuotojų pyktį

Povilas prieš emigruodamas įsivaizdavo, kad darbai Airijoje bus lengvesni nei Lietuvoje. Tačiau, ką tiksliai reikės daryti, jis per daug nesigilino, jam užteko žinoti, kad gerai uždirbs ir daugiau niekas nerūpėjo.

Jauni vaikinai iš Lietuvos nežinojo, kad atvykę emigrantai Airijoje gauna pačius sunkiausius darbus – tuos, kurių nenori dirbti patys airiai. Todėl jiems buvo didelė staigmena, kai išgirdo, ką reikės daryti. Pasak Povilo, jų pareigos tais metais buvo pavadintos pačiomis blogiausiomis visoje šalyje.

„Mes įrenginėjom vandens skaitliukus, nes jie tuo metu įsivedė įstatymą, kad reikės mokėti už vandenį“, – teigia lietuvis.

Povilas sako tikrą tiesą – tik 2015 metais Airijoje buvo įvestas geriamo vandens mokestis. Iki tol visa šalis už vandenį tiek namuose, tiek darbe nemokėjo. Nieko keisto – naujasis mokestis sukėlė be galo daug nepasitenkinimo ir protestų.

„Yra šaligatvis, po juo – šlanga, kuria eina vanduo. Per visą gatvę eina viena šlanga ir yra maži dangteliai, tu gali tą vandenį užsukti. Bet ta šlanga būdavo visokiuose gyliuose. Mes dėdavom tokius boksus, ir tą boksą turėdavom įkasti mažiausiai į 75 cm gylį. Skamba paprastai, bet reikalas tas, kad gruntas ten visai kitoks nei Lietuvoje. Visokios uolienos, akmenys, paprasčiausiai su kastuvu neiškasi.

Turėdavome strypus, lomus, su jais iš pradžių daužydavom, trankydavom, tada iškasdavom, tada ateidavo žmogus, kuris jau turi leidimą pajungti vandenį. Higiena turėdavo būti, nes ten geriamas vanduo. Negalėjai tiesiog nupjauti, sujungti ir užkasti. Taigi įdedi tą boksą, jį visą užpili ir tada užbetonuoji. Ir ten dar būdavo toks plastmasinis dangtelis, tai jame – tas skaitliukas“, – pasakoja Povilas.

Niekas iš Airijos gyventojų nenorėjo, kad ši lietuvių įrenginėjama sistema pradėtų veikti, todėl nuolat kaišiojo pagalius į ratus.

„Jie ir dabar nemoka už vandenį. Visoj Airijoj sudėjo tuos skaitliukus, kad jie mokėtų už vandenį, bet jie nemoka. Jie paprasčiausiai ėjo, protestavo, neleido, pvz., atvažiuoji ryte į darbą ir toje vietoje, kur tu įdėjai tą skaitliuką, jie paprasčiausiai pastatė mašiną ir viskas. Tu nieko negali pakeisti. [...] Vienoj vietoj, kur dirbom, tai iš 900 namų, rodos, sutvarkėme tiktai 160“, – prisimena Povilas.

Pasak vaikino, kai atvykdavo į paskirtą objektą, juos sutikdavo protestuotojų minia: „Net „YouTube“ yra įrašas, net per žinias rodė, kaip mes turėjom pradėti dirbti ir žmonės neleido. Turime didelę mašiną, kuri pjauna šaligatvį, o jie lenda po ta mašina, kojas kiša. Negali nieko padaryti, nes čia žmonės aukščiau visko.“

Prisiminęs tuos išgyvenimus Povilas sako tuo metu buvęs vienu iš nemėgstamiausių žmonių Airijoje. „Bet juk ne aš sugalvojau įstatymą, kad turės už vandenį mokėt. Aš paprasčiausiai dirbu, ir viskas“, – tvirtina Povilas.

Išmontavo legendines taksofonų būdeles

Po vandens skaitliukų įrenginėjimo Povilas gavo naują paskyrimą – ir vėl dirbti prie itin atsakingo visai šaliai projekto. Šįkart – išmontuoti legendines taksofonų būdeles. Daug metų jos visoje Airijoje stovėjo nebenaudojamos, nes žmonėms kėlė malonius prisiminimus. Tačiau galiausiai šalies valdžia nusprendė jų atsikratyti.

Vėl buvo bijoma protestuotojų, todėl šį darbą žinoma gavo emigrantai.

„Airijos aš tikriausiai daugiau apvažiavęs nei Lietuvos. Toks savotiškai ir įdomus, ir labai varginantis darbas, nes, pvz., vieną būdelę išmontuoji Dubline, o kita yra Korke. Tu būdelę išmontuoji per 2 valandas, o paskui 3 valandas važiuoji į Korką, dvi valandos darbo ten, o tada važiuoji į kokį Limeriką. Taigi buvo toks darbas, kad daugiau važinėdavom, nei dirbdavom“, – prisimena Povilas.

Kai baigėsi laikini projektai, Povilas atsidūrė čia, kur yra dabar, – mažame miestelyje prie Korko, vienoje statybininkų brigadoje.

„Papuoliau čia per pažįstamą, su kuriuo kartu buvome žaidę krepšinį. Pasiskambinau šitam draugui, sakau – betonavęs esu ir truputį kitokių darbų dirbęs, gal atsiras darbo pas tave“, – pasakoja Povilas, kuris tuomet išgirdo teigiamą atsakymą.

Be patirties gavęs darbą statybose Povilas sako girdėjęs, kad Airijoje ši sritis yra gana atsilikusi. „Aš Lietuvoj nesu dirbęs statybose, bet tie, kurie yra dirbę, atvažiuoja čia, su mumis padirba ir sako – Lietuvoj taip buvo daroma prieš 10 metų, o dabar niekas taip nedaro“, – pasakoja Povilas. 

Nepaisant atsilikimo, Airijoje daug kas statybas vadina pragaro mašina. Žmonės masiškai skundžiasi esą juos išnaudoja, dažnai tenka dirbti viršvalandžius ar net vergauti. Tačiau Povilas į viską žiūri su daugiau optimizmo – sako, kad papuolė pas gerus žmones, todėl, net jeigu būna labai sunku, žino, kad už tai bus atlyginta.

Lietuvis statybininkas tiesiai šviesiai vardina sumas, kokias galima užsidirbti Airijoje. Nors jos skamba gana įspūdingai, vaikinas sako, kad tai dar nėra tie pinigai, kuriais šioje šalyje reiktų džiaugtis.

„[Sumos] priklauso nuo to, ką darai. Jei tu, pvz., tik kažką padavinėji, pakasi truputį, gauni 80 eurų [per dieną], jeigu kažką daugiau sugebi – pabetonuoji, pamūriji, tu gali gauti ir 100 eurų. Netgi kai kur ir 120 eurų“, – atskleidžia Povilas.

Atvyko ir mergina, ir brolis

Dar vienas dalykas, kuo nori pasiskųsti Povilas, – tai visus emigrantus užklumpanti vienatvė. Anksčiau ar vėliau imi ją jausti, todėl norisi arba išvykti atgal į namus Lietuvoje, arba iš ten pas save ką nors prisivilioti.

Tad vaikinas ėmė internete dairytis merginos. Gražiausią ir nuostabiausią merginą Redą Povilas aptiko Kaune. Būtent ten tuo metu gyveno ir dirbo gražuolė, dabar besiglaudžianti šalia šio emigranto.

„Aš turėjau grįžti atostogų Kalėdų šventėm, o mes pradėjom bendrauti gal lapkritį. Labai kažko rimto ir neplanavom, nes aš – čia, ji – ten. Taip išėjo, kad grįžau, dar bendravom, susitikom, pasiūliau jai čia važiuoti, bet ji nelabai sutiko. Ir darbą ji turėjo gana gerą, nesunkų. Bet paskui po truputį, po truputį įkalbėjau“, – pasakoja emigrantas.

Netrukus po to, kai mylimoji apsigyveno su Povilu, čia atvyko ir jo jaunesnis brolis Ignas: „Brolis norėjo į policiją stoti, bet dėl sveikatos neišėjo. Paskui išsiaiškino, kad viskas gerai, bet atrankos jau buvo pasibaigę. Tai sakau – jei jau nieko neplanuoji šiais metais, atvažiuok pas mane, užsidirbsi pinigų vis tiek daugiau nei Lietuvoj.“

Neabejoja, kad grįš į Lietuvą

Nors per mėnesį uždirba daugiau nei pusantro tūkstančio eurų, Povilas sako, kad daug sutaupyti jam nepavyksta. Airiją jis vadina brangia šalimi ir skundžiasi, kad vien gyvenimas tokiame name, kokiame gyvena dabar, jam atsieina pusę atlyginimo: „Kaip man kainuoja apie 750 eurų, nes nuomoju iš pažįstamo.“

Jis džiaugiasi, kad vadovas lietuvis leido apsigyventi šiame namelyje. Pasirodo, jeigu reikėtų nuomotis būstą pas vietinius airius, nuoma būtų stipriai didesnė.

Paklaustas, ar Airijoje gyventi gera, Povilas nesistengia sugalvoti kažkokių įspūdingų istorijų ir tiesiai šviesiai sako, kad jo širdis be galo ilgisi Lietuvos. Gimtoji šalis – jam pati nuostabiausia.

„Taip ir gyvenam. Atsikeliam pirmadienį ryte, einam į darbą, grįžtam, pavakarieniaujam. Dažniausiai su broliu vakarais krepšinį žaidžiam už savo miestelio komandą. Daug lietuvių pažįstamų turim, su jais žaidžiam krepšinį. [...] Atostogų važiuojam į Lietuvą – ne kažkur kitur, o į Lietuvą“, – pabrėžia Povilas.

Visi šio vaikino planai susiję su Lietuva. Sako, kad abu su mergina dažnai leidžiasi į fantazijas, kaip gyvens sugrįžę: „Neturim planų čia likti gyventi visam laikui, ketinam padirbėti dar kažkiek metelių ir tada grįžti į Lietuvą.“

Laida „Emigrantai“ – kiekvieną antradienį, 19:30 val., per LRT TELEVIZIJĄ.