Jau trečiame kurse pirmąjį savo teatro vaidmenį atlikusi aktorė dabar svajoja apie pasaulinio lygio vaidybinį darbą, tačiau teatro pamiršti nesiruošia – anot jos, tai geriausia sporto salė aktoriui.

Pirmosios meilės ir nesuskambėjusio žadintuvo drama

Aktorė V. Bičkutė prisimena, kad knygos traukė jau nuo pat mažens, o skaityti pradėjo dar darželyje.

„Kai dar nemokėjau skaityti, labai patiko klausytis pasakų. Mintinai mokėjau Salomėjos Nėries „Eglė žalčių karalienė“. Norėdavau, kad man skaitytų dar ir dar kartą. O vėliau mamos sesuo nuvedė mane į skaitovų konkursą“, – pasakoja V. Bičkutė.

Anot jos, vaikystė buvo labai džiugi, o viena geriausių jos akimirkų – sesės Vaidos gimimas: „Atsimenu, tėtis rūsyje kažką veikė ir pasigirdo skambutis – pranešė iš ligoninės, kad gimė sesė. Atidarius duris pradėjau šaukti – tėti, tėti, sesė gimė! Tiesa, prieš jai gimstant susapnavau, kokiais šliaužtinukais ji bus aprengta. Nepatikėsite, bet tikrovėje viskas atsikartojo.“

Pradinėje mokykloje V. Bičkutė pastebėjo, kad stiprioji jos pusė – atmintis. „Jei dalyvaudavau pamokoje, nebereikėdavo mokytis papildomai. Buvau tikra humanitarė, skaityti knygas man buvo didžiausias gėris. Iki šiol atsiversti grožinės literatūros knygą – tikra palaima. Tiesa, fizika ir matematika buvo tie baisieji mokslai, kurių kontrolinius darbus nusirašydavau nuo berniukų“, – prisipažįsta žinoma lietuvių aktorė.

Trylikos metų įsimylėjau. Kiekvienas pasisveikinimas mokykloje buvo geriausias dienos dalykas.

V. Bičkutės paauglystė nepraėjo be pirmų meilių – stiprų pirmą susižavėjimą pajuto kartu su ja mokyklos spektaklyje „Snieguolė“ vaidinusiu Seniu Šalčiu. „Vėliau su tuo Seniu Šalčiu susitikome diskotekoje ir nors šokome trumpai, tą vakarą atsiminsiu ilgam. Namo parbėgau kojų nejausdama, o kai mama atidarė duris išsigando, ko taip dūsauju... Trylikos metų įsimylėjau. Kiekvienas pasisveikinimas mokykloje buvo geriausias dienos dalykas. Po to mano geriausia draugė pamatė jį jaunimo mišiose. Visos šeimos nuostabai Valda pradėjo uoliai vaikščioti į mišias“, – juokiasi aktorė.

Aktorystės kelias prasidėjo tada, kai V. Bičkutė pabandė stoti į režisieriaus Rimo Tumino renkamą kursą Vilniuje: „Tada net nežinojau, kas šis režisierius, o po to tik supratau, kad patekti į jo kursą buvo išties didelė sėkmė.“

Nors prieš lemtingus stojamuosius egzaminus sušlubavo sveikata, V. Bičkutė pasiryžo viena keliauti iš Telšių į Vilnių. „Kaip tyčia, žadintuvas nesuskambėjo ir aš vos vos nepavėlavau į egzaminą, net nebuvo laiko, kada išsigąsti. Stojamuosius reikėjo laikyti grupelėmis po septynis. Visi mano tos dienos likimo draugai tapo ir kurso draugais – dabar jau žinomi aktoriai Andrius Bružas, Jokūbas Bareikis, Ramūnas Cicėnas, Vaida Būtytė“, – pasakoja V. Bičkutė.

Pirmo vaidmens šiurpuliukai ir netikėta meilė

Nors studijos sekėsi puikiai, netikėtai ištiko daug didesnės problemos – namų ilgesys, nelaiminga meilė ir sunkios savęs paieškos.

„Tai buvo lūžys, per kurį jaučiausi labai vieniša. Mano vaikystės pasaulis – kambarys, namai, sodas staiga dingo ir vietoj to atsirado bendrabutis, nepažįstami žmonės. Studijų metai asocijuojasi su vienatve, ilgesiu. Tai buvo gilių išgyvenimų laikas“, – atvirauja kino ir teatro aktorė.

Laimėjusi vidinę kovą, ji sugebėjo įžvelgti šviesesnių spalvų, o kurso draugai tapo vis artimesni: „Visas mūsų kursas jau buvo paskirtas kuriamam Mažajam teatrui. Jautėmės ramūs, nes žinojome, kad turėsime savo vietą po studijų, todėl nebuvo jokios konkurencijos.“

Dar studijų metais V. Bičkutė pirmą kartą žengė į teatro sceną. Jaunai studentei režisierius R. Tuminas patikėjo Anios vaidmenį Antono Čechovo pjesėje „Vyšnių sodas“.

„Spėjau suvaidinti šiame legendiniame spektaklyje. Net ir dabar jaučiu didžiulę šilumą, pagalvojusi apie pirmąją tikro teatro patirtį, kai sėdėjau grimerinėje šalia Eglės Gabrėnaitės, kai bijojau iki sąmonės netekimo. Dieną prieš negalėjau nei valgyti, nei miegoti, o dieną po tekstai vis dar sukosi galvoje“, – prisimena V. Bičkutė.

Praėjusieji metai aktorei buvo ypatingi – ji suprato, kad meilė, kurios kartais ieškoma taip toli, buvo visai čia pat. „Mindaugas buvo mano tos pirmosios meilės draugas, esame pažįstami jau nuo tada, kai man buvo 17 metų. Nuo to laiko draugystė niekada taip ir nebenutrūko – atvažiavęs į Vilnių visada mane aplankydavo, pasidalindavo eilėraščiais, o aš – pakvietimais į spektaklius. Net neįtariau, kad jo ir mano širdyje slypi kažkoks stipresnis jausmas“, – atviravo aktorė.

„Kai išėjau iš savo paties pirmojo darbo televizijoje, atrodė, kad išėjau iš gyvenimo“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ pasakoja ji.

Slaptas kauniečių gyvenimas ir protezai plastiline

„Gimiau tremtyje, Sibire. Geriausiai prisimenu tą obuolių kvapą, kai močiutė iš pašto parsinešdavo didžiulę į ledą sušalusių obuolių dėžę. Tada sumesdavo šaldytus obuolius į karštą vandenį ir jie paskleisdavo nuostabų man nepažįstamą kvapą.

O tą kvapą palydėdavo nuostabūs pasakojimai apie tokią šalį Lietuva, kurioje obuoliai ant medžių auga ir juos gali bet kada nusiskinti ir valgyti. Grįžus į Lietuvą, rūpėjo tik vienas – kurgi tie obuoliai. O buvo tik balandis...“ – pirmuoju prisiminimu dalijasi D. Kutraitė.

Žurnalistė kartu su šeima įsikūrė Kaune ir kaip pati D. Kutraitė teigė, gyveno tikroje oazėje: „Apsigyvenome pas mano mamos sesę. Ji buvo ypatingas žmogus – namo pogrindyje įkūrė moterų vienuolyną, kieme kūrė alpinariumus, turėjome baseiną. Tiesa, Kaune beveik kiekviename name vyko koks nors nelegalus antisovietinis gyvenimas. Visi vienas apie kitą žinojo, bet nieko nepasakojo ir neskundė. Žinojo ir saugumiečiai, tačiau Kaune galiojo nebylus susitarimas – žinau ir gerai.“

Kaune beveik kiekviename name vyko koks nors nelegalus antisovietinis gyvenimas. Visi vienas apie kitą žinojo, bet nieko nepasakojo ir neskundė.

Vis dėlto kratų išvengti nepavyko – saugumiečiai tuo metu intensyviai ieškojo uždraustos katalikiškos literatūros.

„Pamenu, nežinomi dėdės pažadino mane vidurį nakties. Mano mama, dantų gydytoja, turėjo dantų protezavimui aukso, aplipdyto plastilinu. Kai saugumiečiai dėžutę atidarė, močiutė pasakė – čia vaiko žaislai, palikite ramybėje. Aš galvojau, ot, močiutė, melagė, bet neprasitariau“, – LRT TELEVIZIJOJE pasakoja žurnalistė.

Išgarsino atviri pokalbiai su žmonėmis

D. Kutraitė bandė įstoti mokytis aktorinio meistriškumo, tačiau ten patekti nepavyko ir tą pačią vasarą ji nusprendė stoti į Vilniaus universiteto žurnalistikos studijas. „Pamenu, buvo labai didelis konkursas, stojo žinomų rašytojų ir žurnalistų vaikai. Galvojau, kur aš čia stoju... Juk net nebuvau priėjusi arti kokio rašytojo“, – kalba žurnalistė.

Vis dėlto įstoti pavyko ir naujai iškepta žurnalistė pradėjo darbą LRT.

„Pradėjau praktiką radijuje, kur patekau į vaikų ir jaunimo redakciją. Po to teta Beta pakvietė mane rašyti tekstus laidai „Labanakt, vaikučiai“. Kiekvieną dieną turėjau „pagimdyti“ po naują tekstą – tai buvo nuostabi patirtis“

Vienas interviu pakeitė visą D. Kutraitės gyvenimą – tai buvo pokalbis su intelektualu Kazimieru Kebėra: „Žmonės pradėjo klausti, kas aš esu tokia, kur aš buvau iki šiol. O aš tiesiog pradėjau kurti pokalbių laidas „Viltys ir likimai“, kurios atspindėjo vieno poeto žodžius – pereikime Lietuvą ir pakalbinkime ten likusius žmones ir medžius. Dar ir dabar galvoju, kad tie žmonės, kuriuos tada sutikau – buvo tikras stebuklas.“

Žurnalistikai dėkinga už svarbią pamoką

Nepriklausomybės atgimimą D. Kutraitė sutiko LRT bado streike. „Dabartinės kartos niekada nepatirs tos emocijos – susitelkimo, palaikymo, gumulo gerklėj išvydus Lietuvos vėliavą. Tuomet mumyse vykdavo stiprios dvasinės ir cheminės reakcijos. Nors iš tiesų, šis patyrimas atėjo tik po labai baisų dalykų“, – prisimena laidų vedėja.

Bėgant metams, 1997 m. D. Kutraitė tapo laikinąja LRT generaline direktore, po to – televizijos programų direktore. Deja, skausmo plyštančia širdimi jai teko atsisveikinti su pirmuoju darbu, kuriame praleido 23 metus: „Buvau nepageidaujama, o tai geriausiai supratau, kai po 23 metų išėjau savo noru be mažiausios kompensacijos, be rankos paspaudimo ir jokios padėkos. Kokie 10 žmonių susirinkome televizijos pusrūsyje ir pasidarėme išleistuvių vakarą. Tada man atrodė, kad televizija yra gyvenimas, tad išėjau iš gyvenimo.“

Vis dėlto šiuos planus sujaukė rimta trauma ir gydytojų prognozės, kad I. Balsytė niekuomet nebegalės kalbėti. Ir tai – ne vienintelis aktorei tekęs likimo smūgis: būdamas dar visai jaunas, netikėtai mirė jos tėtis, tačiau šį įvykį ji tikina nujautusi.

Vaikystėje – ne vienas skaudus įvykis

„Gyvenome ant jūros kranto. Mūsų namuose nuolat girdėjosi jūros ošimas. Mama sakė, kad mane auginti tuo metu buvo nepaprastai lengva – tik išnešdavo su vežimėliu į lauką, ir aš užmigdavau nuo bangų ošimo“, – apie ankstyvą vaikystę Melnragėje pasakoja aktorė.

Išsikrausčius iš Pajūrio į Šiaulius, mažajai I. Balsytei pritapti nebuvo lengva. „Kažkodėl žmonės galvodavo, kad aš – arogantiška. Nuo pat darželio. Nesupratau, kodėl jiems taip atrodė. Net auklėtojos nemėgo manęs. Kai visi vaikai eidavo į lauką, muzikos mokytoja mane išsivesdavo dainuoti, tad aš kažkaip išsiskirdavau. Be to, darželyje nenorėdavau būti lydere, mane visuomet tekdavo stumti. Aš norėjau pasislėpti“, – tvirtina aktorė.

Kažkodėl žmonės galvodavo, kad aš – arogantiška. Nuo pat darželio.

Laikui bėgant, I. Balsytė ėmė vis labiau vertinti savo santykius su tėčiu. Jis jai tapo ne tik išmintingu mokytoju, bet ir ištikimu draugu. „Tą vasarą mes pirmą kartą išvažiavome atskirai atostogauti. Kas antrą vasarą važiuodavome į Krymą. Galėjome atostogauti ten, nes mano mama dirbo geležinkeliuose, ji galėdavo paimti savo šeimai nemokamą kelionę į kurią nors Tarybų Sąjungos šalį kartą per metus. Todėl kas antrą vasarą mėnesiui važiuodavome į Krymą, apsistodavome pas tuos pačius žmones. Tai buvo fantastinės atostogos, turėjau labai įdomių patirčių. Gyvendavome miestelyje, kur buvo filmuojami filmai. Tą vasarą mes pirmą kartą išvažiavome visos trys be tėčio, nes jis negalėjo pasiimti atostogų. Tėtis mus palydėjo į stotį. Traukiniui pajudėjus, mane apėmė jausmas, kad jį matau paskutinį kartą. Man tai buvo taip aišku. Ta mintis mane labai išgąsdino“, – dalijasi aktorė.

I. Balsytė prisimena, kad neramiai jautėsi per visas atostogas. Nuolat prašė mamos kartu nueiti į paštą ir išsiųsti tėčiui telegramą, paklausti, ar jam viskas gerai.

„Kai mes grįžome, pagalvojau, kaip keista, kad mano nuojauta nepasitvirtino, nes nuojautą turėjau labai aiškią. Kitą rytą mama pasakė, kad praėjusi naktis buvo labai keista – jie su tėčiu beveik iki ryto prakalbėjo, jis nuolat atsiprašinėjo mamos. Po poros valandų mums paskambino ir pranešė, kad tėtį išvežė į ligoninę. Išsiliejo kraujas į smegenis. Po trijų parų jis mirė“, – pasakoja I. Balsytė.

Tačiau tai – ne vienintelis skaudus momentas aktorės gyvenime. Iš visą gyvenimą dainininke svajojusios tapti merginos netikėta trauma ne tik atėmė ateities viziją, bet ir stipriai įbaugino. Gydytojų verdiktas – mergaitė niekuomet negalės kalbėti.

Ši mergaitė niekada nebedainuos ir 95 proc. tikimybė, kad niekada nekalbės.

„Tais laikais niekas nepripažino, kad ir mergaitėms vyksta balso mutacija. Manyta, kad tik berniukams, nes jų balsai keitėsi ryškiai. Mergaičių balse tokia stipri kaita nesijaučia, bet iš tiesų mutacijos procesas vyksta. Tuo metu, kai man vyko balso mutacija, po tris valandas dainuodavau repeticijose triskart per savaitę, koncertuodavau savaitgaliais. Ir vieną dieną „Dainų dainelėje“ man tiesiog dingo balsas. Mane nuvežė į Vilnių, o ten medikai pasakė: „Ši mergaitė niekada nebedainuos ir 95 proc. tikimybė, kad niekada nekalbės“, – prisimena I. Balsytė.

Nuojauta neapgavo dar kartą

Anot I. Balsytės, gydymas buvo labai sunkus, o kai ji pasveiko, gydytojai tvirtino, kad tai – vienas iš tūkstančio atvejų. „Išgyvenau labai sunkų laiką, nes savęs neįsivaizdavau nedainuojančios. Niekad nenorėjau būti aktore, man tik dainavimas buvo svarbus. Tačiau viską pasvėrusi galiausiai pasirinkau aktorės kelią“, – kalba scenos profesionalė.

Tačiau galiausiai I. Balsytės širdis nugalėjo protą ir ji pasirinko vaidybos studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje Vilniuje.

„Kai atvažiavau į atvirų durų dienas, iškart supratau, kad čia būsiu. Konkursas buvo didžiulis, ypač merginoms, kandidatų – šimtai. Atrodo, neįmanoma įstoti. Bet aš buvau įžūliai rami. Net pati savęs klausiau: kaip galiu būti tokia rami, bent jau pirmame ture – ypač. Manęs paklausė, kodėl neinu žiūrėti rezultatų, o aš pasakiau, kad tiesiog žinau, jog patekau“, – pasakoja aktorė.

I. Balsytė tikina, kad kursas, į kurį ji įstojo, buvo pirmasis, iškentėjęs daugybę nenumatytų dalykų. Netikėtumai pasipylė nuo pat pradžių – kai buvo renkamas aktorių kursas, nė vienam teatrui nereikėjo aktorių.

„Profesorė negalėjo rinkti kurso, bet labai norėjo. Ji labai norėjo naujo teatro, greičiausiai – savo. Ėjo į ministeriją, mynė kelius, kad, kaip Maskvoje, įkurtų miniatiūrų teatrą. Ji pramušė tokią idėją. Todėl mes ne tik baigėme aktorystės studijas, dar turėjome papildomų darbų – turėjome pastatyti po monospektaklį. Bet viskas sugriuvo, nes buvome pirmoji laida, kurios vaikinus po pirmojo kurso paėmė į armiją. Anksčiau konservatorijų ir aukštųjų mokyklų studentų neimdavo, o mus išardė ir likome septyni žmonės. To teatro įkūrimo idėja sužlugo, bet nesužlugo mūsų širdyse. „Dainos teatras“ vėl pažadino mane, kaip muzikę, ir patį teatrą. Jungiau tuos du dalykus“, – sako aktorė.

Baigusi vaidybos studijas, I. Balsytė nusprendė grįžti ten, kur visuomet vedė širdis. Todėl įsidarbino Valstybinės filharmonijos dainos teatre ir jos gyvenime vėl suskambo muzika.

„Bebaigiant studijas, miniatiūrų teatro idėja buvo sužlugdyta ir profesorė suorganizavo, kad mus priimtų Šiaulių dramos teatras. Nenorėjau grįžti į Šiaulius. Žinojau, kaip ten atrodys mano gyvenimas: grįšiu į mamos butą, man bus pakirpti sparnai. Jaučiau tai. Tada man pasiūlė ateiti į Nacionalinį teatrą, bet nenorėjau, man nepatiko nė vienas spektaklis. Tai buvo graudi stagnacija. Buvau kitaip mąstantis žmogus. Vieną vaidmenį pasiūlė Eimuntas Nekrošius, bet Nijolė Gelžinytė mane atkalbėjo, sakė, kad ten susidursiu su intrigomis, ir vis tiek mane išmes“, – prisimena scenos profesionalė.

Tačiau galiausiai nušvito viltis – aktorę į „Dainos teatrą“ pasikvietė Vytautas Kernagis. „Ir aš sau galvojau: žinau, kas bus Šiauliuose, Nacionaliniame teatre, į Jaunimo teatrą lyg ir norėjau, bet prigąsdino. O čia net neįsivaizdavau, kas bus. Be to, aš visą laiką norėjau dainuoti. Nors per metus, kol studijavau, supratau, kad teatrą mylėjau visada. Ir mama pasakojo, kad pati nuo vaikystės dariau spektaklius. Teatras manyje buvo visada, tik to nesuvokiau“, – kalba aktorė.