Jos teigimu, tyrimas parodė, kad dažniausiai į rizikingą elgesį labiau būna linkę vaikai, užaugę pasiturinčiose šeimose, nes jie turi galimybių įsigyti narkotikų ar alkoholio.

Didesnės įtakos turi mama

Anot D. Širvytės, rizikingu paauglių elgesiu laikomas rūkymas, alkoholio, psichotropinių medžiagų vartojimas, suicidinis elgesys. „Paaugliai linkę eksperimentuoti, jiems įdomu sužinoti ir patirti, kas dar nepatirta ir nauja. [...] Rizikingas elgesys jiems tampa kaip eksperimentas – kaip reaguosiu į tą psichotropinę medžiagą. Vėliau tai tampa įpročiu“, – sako D. Širvytė.

Ekspertės teigimu, šeima yra pirmoji institucija, kurioje paauglys įgyja įvairių įgūdžių. Pasak jos, tėvo ir motinos vaidmenys skirtingi, bet abu labai svarbūs, tačiau didesnę įtaką paaugliui daro mama. „Atrodo, kad šeimoje turėtų būti svarbus tiek tėvo, tiek motinos vaidmuo, nes tai neatsiejami dalykai, [...] bet, atlikto tyrimo duomenimis, vis dėlto matome, kad motinos vaidmuo šeimoje yra svarbesnis, nes motina labiau linkusi ir kontroliuoti, ir atviriau bendrauja su savo paaugliais, o tėvo vaidmuo lieka antraeilis“, – pastebi D. Širvytė.

Ji priduria, kad ir tyrimo metu paaugliai prisipažino, jog jiems sunkiau sekasi bendrauti su tėčiais. Su mamomis, rodo tyrimo duomenys, paaugliai linkę pasikalbėti ir apie iškilusias bėdas, tačiau su tėčiais jiems tai sekasi daryti sunkiau.

Rizikingiausias amžius – 15 metų

Mokslų daktarė mini, kad labiau pasiturinčiose šeimose paaugliai turi daugiau galimybių gauti žalingų medžiagų nei vidutinio turtingumo šeimose. Paauglių rizikingą elgesį svarbu pastebėti kuo anksčiau, nes žalingi įpročiai gali išlikti visą gyvenimą.

„Vertinant kanapių vartojimo paplitimą tarp 15-mečių, labai didelę galimybę jas vartoti turi paaugliai, kurie gyvena turtingose šeimose. Galima daryti prielaidą, kad tai lemia prieinamumas – jie gali nusipirkti daugiau narkotinių medžiagų. Rūkymas būdingas vidutinio turtingumo šeimose augantiems paaugliams“, – nurodo D. Širvytė.

Jos tvirtinimu, remiantis įvairiais literatūros šaltiniais ir atliktais tyrimais, 15 metų ir yra tas amžius, kai paaugliai būna labiau linkę eksperimentuoti ir linkti į žalingą elgseną. „Matome, kad tokio amžiaus paauglių grupėje jau yra nemažas dalis reguliariai rūkančių ir vartojančių alkoholį. Jei 15-metis prisipažįsta, kad jis per mėnesį vartoja alkoholį daugiau nei du kartus, yra galimybė, kad jis taps priklausomas“, – akcentuoja D. Širvytė.

Jos aiškinimu, jei alkoholis vartojamas taip dažnai, paauglio eksperimentavimai labai dažnai išsivysto į priklausomybę. „Tarptautinio tyrimo, kuris mums leidžia įvertinti, kaip mes atrodome kitų šalių kontekste, duomenimis, užimame ne pačias gražiausias vietas. Negalime pasidžiaugti, kad mūsų rodikliai yra vieni mažiausių“, – tvirtina D. Širvytė.

Lietuviams būdingi du auklėjimo stiliai

Ji atkreipia dėmesį, kad vartoti alkoholį ar pradėti rūkyti vienodai linkę tiek berniukai, tiek mergaitės. Be to, didelį nerimą, anot D. Širvytės, kelia savižudybių skaičius Lietuvoje.

„Šis rodiklis auga. Būtina atlikti daugiau išsamesnių tyrimų, kad būtų galima suprasti, kodėl paaugliai taip elgiasi. Jie prisipažįsta besijaučiantys liūdni, neturintys ką veikti, galvojantys apie savižudiškus planus. Kai kurie paaugliai prisipažįsta, kad jie prieš save pakelia ranką, reikalinga net ir medikų pagalba“, – nurodo specialistė.

D. Širvytė teigia, jog tėvų auklėjimo stilius, atviras bendravimas šeimoje bei alkoholio, rūkalų apribojimas prekyboje gali apsaugoti paauglius nuo rizikingo elgesio. Be to, didelės įtakos gali turėti auklėjimo stilius. Tyrimas parodė, kad Lietuvoje vyrauja du auklėjimo stiliai: autoritetingas ir aplaidus.

„Daugiausia šeimose vyrauja autoritetingas auklėjimo stilius, t. y. kai vaikas nubaudžiamas ir paaiškinama, už ką jis nubaustas. Žinoma, neatsilieka aplaidus auklėjimas. Tai dažniau būdinga paauglių mamoms, nes jos nebaudžia ar tiesiog pamiršta, ką paauglys padarė blogai, ir todėl jis nebaudžiamas“, – aiškina D. Širvytė.

Ji pabrėžia, kad šeimoje labai svarbus atviras bendravimas. Remiantis tyrimo duomenimis, tėvai su vaikais labai retai kartu valgo ar netgi aptaria įvairias temas. „Reikėtų atviriau bendrauti su savo paaugliais, žinoti, kur jie būna, su kuo būna, kur jie leidžia laiką. Gauti rezultatai atskleidė, kad tai iš tikrųjų turi labai didelės įtakos – paauglys šeimoje jausis gerai ir nelinks į žalingą elgseną“, – tikina D. Širvytė.

Ji priduria – jei paaugliui sunku bendrauti su tėvais, jis gali skambinti pagalbos linijomis, kur reikiamą pagalbą ir svarbią informaciją suteiks psichologai ar kiti specialistai.

Realioji asmenybė yra ta, kokie esame iš tikrųjų, o idealioji – ta, kokie norėtume būti. Taip teigia Socialinių mokslų daktarė ir rinkos tyrimų specialistė Eleonora Šeimienė. Jos atliktas tyrimas atskleidė, kad lietuviams idealioji asmenybė yra labai svarbi ir, rinkdamiesi prekės ženklus, jie siekia prie jos priartėti.

„Žmonės ieško atitikimo su idealiąja asmenybe – nori kažko pasiekti rinkdamiesi prekės ženklus, įgyti tam tikrų jiems trūkstamų savybių“, – LRT RADIJUI sako mokslininkė.

Kaip sužino apie prekės ženklo asmenybę

Ar dažnai susimąstome, kaip pasirenkame prekės ženklą? Pirkdami prekes, mes ne tik lyginame kainas, domimės, kur ji buvo pagaminta, – anot socialinių mokslų daktarės ir rinkos tyrimų specialistės Eleonoros Šeimienės, vartotojai renkasi prekės ženklus, kurie yra panašūs į juos pačius. Pasak E. Šeimienės, ryšys tarp prekės ženklo asmenybės ir tipinio ženklo vartotojo leidžia tapatintis su tomis prekėmis, kurias žmogus naudoja.

„Tipinį prekės ženklo vartotoją galima apibūdinti labai paprastai. Pavyzdys – automobilio BMW tipinis vartotojas: dažnai įsivaizduojama, kad žmonės, kurie vairuoja BMW,  iš dalies kelyje elgiasi chuliganiškai. O, tarkim, „Volkswagen“ renkasi vidutinių pajamų šeima. Taigi, kalbėdami apie tipinį vartotoją, galime apibūdinti demografinę, socialinę charakteristiką, pasakyti, kokiomis charakterio savybėmis pasižymintys žmonės perka konkretų prekės ženklą ir juo naudojasi“, – kalba E. Šeimienė.

Kalbant apie prekės ženklo asmenybę, kaip sako socialinių mokslų daktarė, reikėtų įsivaizduoti, kad prekės ženklas pavirto žmogumi: „Tarkim, mineralinis vanduo „Vytautas“ pavirto žmogumi. Koks jis būtų, kokiomis charakterio savybėmis pasižymėtų, koks galėtų būti jo darbas, veikla, kas jam svarbu gyvenime? Prekės ženklo asmenybė rinkodaroje svarbi dėl vartotojo emocinio ryšio su prekės ženklu: kai prekės ženklas dirba emociškai ir stengiasi sukurti kažkokias charakteristikas, vartotojas užmezga su juo tam tikrą ryšį.“

Realioji ir idealioji vartotojo asmenybė pasako, kokie mes esame kaip vartojai, kokius save norime matyti ir kokie esame iš tikrųjų.

„Realioji asmenybė ta, kokie esame iš tikrųjų, o idealioji – ta, kokie norėtume būti. Galbūt mes nesame labai savimi pasitikintys, drąsūs, energingi, bet norėtume būti drąsesni, labiau pasitikėti savimi. Tai ir yra siekiamybė, idealioji asmenybė, – teigia E. Šeimienė. – Mano atliktas išsamus tyrimas parodė, kad Lietuvoje idealioji asmenybė yra labai svarbi. Žmonės ieško atitikimo su idealiąja asmenybe – nori kažko pasiekti rinkdamiesi prekės ženklus, įgyti tam tikrų jiems trūkstamų savybių.“

Anot pašnekovės, tokiose išsivysčiusiose šalyse, kaip Šveicarija ar JAV, žmonės ieško autentiškumo, realumo. O Lietuvoje, kaip ir kitose posovietinėse valstybėse, žmonės stengiasi pasiekti idealą, jie nori kažkuo būti, kažką turėti, ko jiems, atrodo, dar trūksta. „Taip mes ir perkame tuos prekės ženklus siekdami kažkokio atitikimo. [...] O vartotojas, kuris yra labiau patenkintas savimi, jaučia mažesnį atotrūkį tarp idealios ir realios asmenybės“, – sako ji.

Pirkdami sprendimus priimame remdamiesi emocijomis

Mokslų daktarė mini, kad, perkant prekės ženklą, svarbi ir jo simbolinė reikšmė: „Pirmiausia prekės ženklas turi gaminį išskirti iš kitų. Jei kalbėtume apie emocinę rinkodarą, dabar siekiama, kad kiekvienas prekės ženklas turėtų kuo didesnį lojalių vartotojų ratą. Tas pats „Vytautas“ – labai geras prekės ženklas: jei pagalvotume apie „Vytautą“, iš karto prisimintume kažkokias charakteristikas, labai stiprias asociacijas. Taip užmezgamas ryšys su vartotoju: vartotojas galvoja, kad tam tikroje situacijoje tas prekės ženklas yra geriausias, jį būtina turėti, jis suteiks galios, jėgos, stiprybės arba kitų trūkstamų savybių.“

Taigi, pastebi E. Šeimienė, pagrindinė prekės ženklo idėja – išskirti tą gaminį iš kitų ir kartu padaryti jį kuo stipresnį tam, kad vartotojai būtų prie jo prisirišę, būtų lojalūs, pirktų. „Prieš dešimtmetį dar buvo manoma, kad vartotojas labiau renkasi racionaliai, tai yra įvertina kainą, kitas funkcines charakteristikas. Bet dabar teigiama, kad vis dėlto visus sprendimus priimame emociškai, t. y. siekiame įgyti kažkokių savybių, kažką apie save pasakyti ir kitiems žmonėms. Tarkim, kokie mes esame, jei vairuojame automobilį „Mercedes“ ar „Toyota“, – sako  rinkos tyrimų specialistė.

Mūsų pasirinkimas priklauso ir nuo įsitraukimo kategorijų, kurių, anot E. Šeimienės, yra trys: „Įsitraukimas į kategoriją reiškia, kaip greitai vartotojas priima sprendimą pirkti tam tikrą prekę. Žemesnis įsitraukimas tas, kai sprendimas priimamas greičiau, pavyzdžiui, perkant pieną, sviestą ir pan.  Aukštas įsitraukimas tada, kai perkama, tarkim, skalbiamoji mašina, automobilis. Tokiam sprendimui priimti mes sugaištume ne kelias minutes, o kokią savaitę ar dar daugiau. O vidutinio įsitraukimo produktai gali būti, pavyzdžiui, drabužiai arba net kava (mes žinome, ką perkame, bet sprendimą apsvarstome.“