Supažindina ir populiarina
Paroda "Pavasaris 2018" atidaro keramikų parodų sezoną, simbolizuodama nuolatinį atsinaujinimą, įkvėpimą, atvirumą naujoms idėjoms.
Vienintelė mūsų regione tarptautinė Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos paroda 2007-aisiais prasidėjo kaip grupinis lietuvių keramikos renginys, po kelerių metų išaugo į tarptautinę parodą, į kurią susirenka Baltijos šalių (svečių teisėmis – iš kaimyninių regionų) keramikai.
Šių parodų organizatoriai siekia profesionaliosios lietuvių keramikos lopšyje Kaune puoselėti baltiškąsias keramikos tradicijas, aktyvinti keramikos raidą, pritraukti kuo daugiau savitų autorių, sudaryti jiems galimybę kasmet pristatyti savo kūrybą. Reikia tikrai mylėti keramikos meną, kad, nepaisant visų kliūčių ir finansinių nepriteklių, palaikytum parodos tradiciją ir dargi išleistum geros kokybės katalogą.
Per daugiau nei dešimtmetį formavosi parodos tradicijos, mezgėsi kontaktai. Dabar "Pavasaris" jau subrandinęs savo kryptį, palaiko ir stiprina keramikų profesinius ryšius, populiarina keramikos meną, sukviečia po pasaulį išsisklaidžiusius lietuvių keramikus, kartu sudarydama galimybę specialistams ir plačiajai visuomenei susipažinti su naujausiomis keramikos meno tendencijomis.
Atpažįsti jau ne pirmą kartą dalyvaujančių autorių braižą, galima sekti jų meninius ieškojimus. Jei ne keramikos pavasariai, greičiausiai nieko nežinotume apie kaimyninių šalių keramiką. Jaunųjų keramikų dalyvavimas taip pat pagyvina ekspozicijas. Šį kartą kaip niekad daug naujų vardų.
Atgimimo interpretacijos
Šiandien keramika yra neatsiejama visos šiuolaikinės dailės dalis, todėl nestebina jos plastinė įvairovė ir gebėjimas materializuoti komplikuotas emocines, egzistencijos, socialines ir civilizacijos išlikimo problemas. "Pavasario" dalyviams paliekama idėjų, raiškos, medžiagų ir technologijų pasirinkimo laisvė, tačiau metų ciklą pradedantis pavasaris, įkvepiantis gyvastį viskam, prie ko prisiliečia, pakylėjantis žmogaus dvasią, skatina menininkų autorefleksiją, gilinimąsi į asmeninį santykį su aplinka, todėl jau savaime garantuoja platų idėjų ir temų ratą.
Augalija ir gyvūnija keramikams labai svarbi, besiskleidžiančios gyvybės interpretacijas matome Konstancijos Dzimidavičienės ("Bočių giria"), Eglės Maskaliūnaitės ("Stebėtojas"), Kristinos Paulauskaitės-Ramonaitienės ("Pavasario ratu"), Aušros Laurinavičienės ("Riksmas"), Normantės Naruševičienės ("Svogūnėliai"), Dainos Daukšienės ("Proveržis"), Merike Hallik ("Žydėjimas") darbuose ir daugybėje keraminių augalų, iš kurių išsiskiria žiedlapiais-veidais užsibaigiančios Inesės Linės rožės ir Mildos Valantiejūtės dygus augalas. Kompozicijose susipina fantazija, švelni ironija ir jausmingai išgyventa kasdienybė.
Jei ne keramikos pavasariai, greičiausiai nieko nežinotume apie kaimyninių šalių keramiką.
Keramikai kuria gyvybės ir atgimimo alegorijas, kurioms neretai pasitelkia žmogaus figūrą, išgyvenančią tikrą renesansą šiuolaikinėje keramikoje. Akį traukia sodriu akantu išpuoštas Katharinos Aus biustas "Pavasaris", iš pupos besilukštenantis Andriaus Janulaičio vaikinas "Naujo žmogaus gimimas", Dalios Ivanauskaitės žaisminga moteris-arbatinis, ant pūkinės pagalvės prisėdusi trapi porcelianinė figūrėlė su auksiniu kiaušiniu (Domilės Ragauskaitės "Brandinimas"), fantazija persmelktos plasnojančios Agnės Šemberaitės moterys-plaštakės. Skirtinga profesinė patirtis, jaunatviškas mąstymas – tokia mintis ateina į galvą pamačius Juozo Adomonio iš sudužusio stiklo talpyklės besiveržiantį molinį objektą "Skaudus proveržis".
Vieni autoriai pasitelkia lengvai atpažįstamus motyvus, kiti kompozicijas grindžia abstrakčiomis priemonėmis. Lietuvių keramikoje vyrauja skulptūrinė forma ir metaforiškas mąstymas, keramikų darbuose daug jausminio, socialinio ir egzistencinio turinio ieškojimų.
Asmeninės istorijos
Kai kurios kompozicijos primena mažus pasakojimus, verčiančius gilintis į autoriaus vystomą siužetą, perteikiamą keramikai būdingomis plastinėmis ir technologinėmis priemonėmis. Vidiniu susitelkimu pasižymi Eglė Einikytė-Narkevičienė ("Užmerk akis ir ..."), įsiklausymu į savo "aš" ir dramatiška nuotaika – Milena Pirštelienė ("Šviesa"), keramines plokštumas išnaudojanti siužetiniam vaizdui.
Ironiškas žvilgsnis į pasaulį būdingas humoro nestokojančiam Ričardui Lukošiūnui ("Trojos šachmatai") ir Valdui Kurkliečiui, pamėgtas gyvūnų galvas pervėrusiam laukinio žvėries ragu ir tikru plastikiniu nuotekų vamzdžiu. Postmodernistine art nouveau interpretacija pasižymi Dariaus Barčo kompozicija, įvardyta (kaip ir kiti autoriaus darbai) "Jokios koncepcijos".
Savaip istoriją skaito bene tituliuočiausias Lietuvos keramikas, Latvijai atstovaujantis J.Berginas, baltų genties šaknis atrandantis biblinėje istorijoje ("Abelis ir Kainas"). Technologiškai sudėtingame postmodernistiniame kūrinyje mito siužete, jungiančiame skirtingų epochų dailės palikimo ženklus, svarstoma kultūrų vientisumo ir tęstinumo, religijų (krikščionybės ir pagonybės) bendrumo ir priešpriešos versija. Kad naratyvas nesvetimas ir jaunajai keramikų kartai, patvirtina bestiarijų temą gvildenanti Neringa Akcijonaitytė.
Technologijos ir formos
Keramika, kaip ir visi erdviniai menai, susijusi su įvaldyto amato specifika ir formos iškalbingumu, gebėjimu išnaudoti technologijos teikiamas galimybes. Idėjų įvairovę parodoje aitrina skirtingos žaliavos – nuo molio, šamoto, porceliano, autorinių masių iki netikėtų jų derinių su netradicinėmis medžiagomis. Neblėsta specifinių keramikos žanrų – indų, lėkščių populiarumas, dėl galimybės jų plokštumas padengti aplinkos įspūdžius aspindinčiais vaizdais (ekspresyviais ornamentais žaižaruojantis Ž.Bardzilauskaitės-Bergins "Miražas", nejaukiai baugi Dacės Blūmos "Naktis", ekspresyvią tapybą primenantis Helgos Ingeborgos Melnbarde "Žmogus veidrodyje").
Iš pažiūros kukli, kristalų glazūros žvaigždėmis pražydusi Algimanto Patamsio lėkštė parodo tikrą įvaldyto amato meistrystę. Beatričės Kelerienės kūrinys "Koralai" išdegtas japoniškoje anagamos krosnyje, o Inesės Brants kompozicijos "Miltligė" forma neatsiejama nuo specifinio degimo. Tokių darbų nesukursi be technologinių eksperimentų ir keramikos virtuvės perpratimo.
Vieni autoriai akcentuoja keramikos medžiagų paslankumą, sodrumą, vitališkumą, kiti polemizuoja su įprasta medžiagiškumo samprata. Tie, kuriems keramika yra tik šiuolaikinio meno medija ir besitęsiantys eksperimentai, atradimo džiaugsmą ras Ainaro Ramicano kompozicijoje "Tamsi naktis, žalia žolė" su oro pripūstu žaliu balionėliu ar lietuviškumo simbolius apmąstančio Luko Šilinsko gėlių vazonėlyje ant pievą imituojančių keraminių plytelių. Netikėtą medžiagų (betono ir molio) derinį pasirinko Regina Kaselytė-Lisauskienė, ne vieną kūrinį papildė garsiniai ir šviesos efektai (Miglė Juršytė-Pakštalienė), Kristinos Ancutaitės plokštę "Koliažas" nenustebtum išvydęs bet kurioje šiuolaikinio meno parodoje.
Greta meniniame gyvenime įsitvirtinusių eksperimentuojančių klasikų, išsiskiriančių raiškos ekspresija, pristatoma nemažai jaunatvišku maksimalizmu pasižyminčių jaunųjų keramikų bandymų. Bendrais bruožais keramikų siekius galima įvardyti kaip amžiną natūros ir kultūros priešpriešos tematiką, aprėpiančią tiek ekologijos problemas, gamtos ir istorijos paraleles ar mitologinį naratyvą. Paroda atspindi tarptautinio keramikos meno, kuriame populiarios dvi priešybės – abstrakti plastika ir figūratyvas, tendencijas. Ekspozicija dar kartą įrodė, kad šiuolaikinė keramika labai įvairi, tačiau skirtingų šalių keramikus jaudina tie patys bendražmogiški ir egzistenciniai klausimai.
Kada? veikia iki gegužės 18 d.
Kur? galerijoje "Meno parkas".
Kas? XII Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos meno paroda "Pavasaris 2018".
