Lietuvoje vizito nušvietimas apsiribojo juokeliais apie Skvernelio anglų kalbos žinias. Tiesa, kad susitikimai Izraelyje nebuvo labai reikšmingi, abiejų šalių premjerai vizitą išnaudojo artėjančių rinkimų kampanijai. Visgi dėmesio verta tai, kad Skvernelis neaplankė palestiniečių teritorijų, nesusitiko su Palestinos savivaldos valdžia Ramaloje ir taip sulaužė tradiciją pasimatyti su abiem ginčo pusėm. Lietuvą Skvernelis pompastiškai pavadino Izraelio balsu Europos Sąjungoje.

Lietuvos pozicija dėl Izraelio atrodo prieštaringa. Neseniai užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus iniciatyva Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu sulaukė istorinio vizito į Briuselį, bet Lietuva, prezidentės nurodymu, priešingai nei Lenkija ar Latvija, Jungtinėse Tautose balsavo prieš Donaldo Trumpo sprendimą pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine. Tad kokia Lietuvos strateginė linija? Norint ją brėžti, reikia vertinti argumentus už ir prieš.

Pasisakantieji už tvirtą Izraelio paramą ir palestiniečių ignoravimą tikina, kad Lietuvos nacionaliniam saugumui svarbu derintis prie proizraelietiškų JAV pozicijų, ypač Donaldo Trumpo eroje. Geri santykiai su Amerikos žydais gali padėti gauti ir JAV administracijos paramos. Kalbama, kad naudos galima gauti tiesiogiai iš Izraelio kibernetinio saugumo, inovacijų srityse. Naudos iš ryšių su palestiniečiais gauti gerokai sunkiau, Lietuva nėra didelė paramos donorė, nėra rimta žaidėja tarptautinėje politikoje, tad verta būti pragmatiškiems ir strategiškai rinktis Vilniaus-Vašingtono-Jeruzalės ašį. Teigiama, kad žaisti du žaidimus vienu metu nedidelei šaliai gali būti per sunku. Kai kas mano, kad Lietuva turi moralinę pareigą tvirtai paremti žydų valstybę dėl savo Holokausto istorijos ir dalies lietuvių kolaboravimo, geri santykiai su Izraeliu svarbūs Lietuvos įvaizdžiui kratantis antisemitizmo etiketės.

Kritikai teigia, kad Lietuva laužo bendrą ES poziciją Izraelio – palestiniečių ginče, tai silpnina argumentus reikalauti solidarumo iš Vakarų europiečių kitais klausimais, įskaitant dėl Rusijos. Niekas rimtai nevertina Lietuvos vadovų pareiškimų, kad galime būti kažkoks tarpininkas. Skvernelis žadėjo suorganizuoti ES šalių ir Izraelio vidaus reikalų ministrų susitikimą, bet nesulaukė paramos Briuselyje. Lietuvai kaip mažai šaliai naudinga, kad būtų kuo daugiau pagarbos tarptautinei teisei, o Lietuvos tyla dėl Izraelio pažeidimų prie to neprisideda. Užimtų žemių kolonizacija ir Gazos blokada nėra mažmožis. Lietuva turi diplomatą Ramaloje, kur įsikūrusi palestiniečių savivalda, tad jos ignoravimas atrodo nesuprantamai. Yra manančių, kad Izraelis naudojasi lietuvių kaltės jausmu, siekdamas užsitikrinti paramą, o santykiai nėra lygiaverčiai ir nuoširdūs. Izraelis negirdomis praleidžia Lietuvos raginimus įvesti sankcijas Rusijai dėl agresijos Ukrainoje ar išsiųsti rusų diplomatus kartu su Vakarų šalimis. Izraelis pragmatiškai Lietuvai parduoda karines prekes už šimtus milijonų, neatsižvelgdamas į vadovų vizitus ir užsienio politiką. Trumpai tariant – draugystė su Izraeliu gerai, bet vardan gerų santykių nereikia atsisakyti principų.

Pasvėrę argumentus, Lietuvos vadovai turi aiškiau pagrįsti, koks yra Lietuvos nacionalinis interesas, ko Lietuva nori ir realiai gali gauti iš Izraelio. Ši strateginė linija, o ne emocijos turėtų lemti taktinius prezidentės sprendimus dėl balsavimų Jungtinėse Tautose, premjero vizitų geografijas ir atstovybių atidarymą Ramaloje ir Vilniuje. Tai nereiškia, kad politika turi būti statiška, sąmoningas dviprasmiškumas turi savo privalumų, nes kita pusė, būdama nevisiškai tikra, jog šoksi pagal jos dūdą, gali numesti meduolį. Bet tai ne tas pats, kas nepasvertas blaškymasis.

Lietuvos santykis su Holokaustu neturi būti santykių su Izraeliu ašimi. Lietuva turi labiau rūpintis žydų paveldu ir tinkamu istorijos įvertinimu ne dėl to, kad gražiau prieš kažką pasirodytume, o dėl to, kad taip teisinga. Būtų sveika, jei diskusijose apie Noreiką ir Škirpą dažniau girdėtume Vilniaus merą ar kultūros ministrą, rečiau – užsienio reikalų ministrą. O kai Netanyahu prašo leisti Vilniaus Gaoną perkelti į Izraelį, Lietuvos vadovų prioritetas turi būti Lietuvos žydų, o ne Izraelio vyriausybės interesai. 

Tuo pat metu Lietuva gali tapti vienintele Europos Sąjungos šalimi, kur Vyriausybėje nėra moterų. Vyrams pavesta vadovauti 13 iš 14 ministerijų, Vyriausybės kanclerę, švietimo, teisingumo ir kultūros ministres jau pakeitė vyrai. Jei dar laisvą aplinkos ministro postą visgi užims moteris, pagal lyčių (ne)lygybę turėdami vieną moterį vyriausybėje paskutinę vietą dalysimės su Vengrija.

Nei Sauliui Skverneliui, nei didžiajai daliai visuomenės tai neatrodo svarbi tema, vyrauja argumentas: „Svarbu kompetencija, o ne lytis. Gavosi kaip gavosi, ir nieko čia tokio“. Toks požiūris vertas diskusijos. Kontrargumentus galima išskirti į tris dalis:

Lietuva gali tapti vienintele Europos Sąjungos šalimi, kur Vyriausybėje nėra moterų.

1. Dalis politinių lyderių, pavyzdžiui, Kanados premjeras ar Prancūzijos prezidentas, sąmoningai ministrų portfelius dalija po lygiai vyrams ir moterims. Lyčių balansas svarbus formuojant Europos Komisiją. Tokio požiūrio šalininkai įrodinėja, kad didesnis moterų įtraukimas lemia kokybiškesnius ir labiau subalansuotus sprendimus, nes moterys dažniau atkreipia dėmesį į žmogaus teises, socialinius, lygybės klausimus, linkusios labiau ieškoti kompromisų. Didesnis moterų įtraukimas į Vyriausybę galėtų labiau paskatinti pokyčius švietimo ir vaiko priežiūros srityse, kurie šalintų kliūtis daryti karjeras moterims.

2. Vyriausybės lyderystė svarbi kovojant su nelygybe ir stereotipais. Moterys Lietuvoje uždirba 14 proc. mažiau nei vyrai, nepakankamas moterų įtraukimas stabdo ūkio augimą. Joms dažnai reikia dirbti daugiau, kad būtų pastebėtos, jos karjeros nedaro medžiotojų būreliuose. Moterų neįtraukimas tik sustiprina uždarą vyrų dominuojamą tinklą, kur dalijamasi įtaka ir finansais. Tai rodo ir keturių penktadalių vyrų dauguma Seime. Vyriausybė be moterų gali skatinti stereotipus, kad moterims politikoje ne vieta, duoti blogą toną kitoms institucijoms. Jei buvo kandidačių, kodėl visi ministrai yra vyrai, o jei nebuvo, kodėl taip susiklostė?

3. Vien vyriška vyriausybė nenaudinga Lietuvos įvaizdžiui. Pasaulio žiniasklaida pastebėtų vienintelį ES Ministrų kabinetą be moterų, nes ši tema dabar yra „ant bangos“. Žurnalistinės intrigos suteiks tai, kad būtent Lietuvoje veikia ES lėšomis išlaikomas Europos lyčių lygybės institutas, o D. Grybauskaitė yra Pasaulio moterų lyderių tarybos pirmininkė.

Kvotos politikoje ar versle nebūtinai geriausias sprendimas – kritikai turi rimtų argumentų, kad tai gali atnešti daugiau žalos nei naudos. Bet diskusija šiais klausimais parodytų Lietuvos pilietinės visuomenės ir politikų brandą. Premjerui ir kitiems politikams tylint, žodį galėtų tarti prezidentė. Tai Lietuvai svarbesnis klausimas nei moterų protegavimas Vilniaus diplomatiniame korpuse ar kalbos apie moterų teises pasaulyje iš Jungtinių Tautų tribūnų.