Vietos susitikimui buvo dairomasi po visą pasaulį. Iš pradžių galvota apie demilitarizuotą zoną, kur balandį susitiko Šiaurės ir Pietų Korėjų prezidentai. Vėliau paieškos išsiplėtė nuo Mongolijos iki Švedijos. Pirmieji į Singapūrą kreipėsi amerikiečiai, o po jų paprašė Pchenjanas.

Sovietų Sąjunga buvo pagrindinė Šiaurės Korėjos globėja. Po jos žlugimo šalyje kilo badas, per kurį mirė keli milijonai gyventojų. Globėjos vaidmenį perėmė Kinija. Rusai mielai grįžtų atgal, bet jų ekonominis potencialas neleidžia varžytis nei su Kinija, nei su JAV, kurios dabar yra pagrindinės jėgos šiame regione.

Gegužės pabaigoje Pchenjane Kim Jong Unas fotografavosi padavęs ranką Rusijos užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui, tačiau diktatoriaus veide šypsenos nebuvo nė šešėlio. Rusai prieš skelbdami pas save tą nuotrauką pafotošopino ir Kimas virto plačiai besišypsančiu. Matyt, daugiau nieko išspausti ir nepavyko. Tą pačią dieną dešinioji Kimo ranka Šiaurės Korėjos žvalgybos vadas skraidino asmeninį diktatoriaus laišką JAV prezidentui.

Kim Jong Unui susitikimas Singapūre pakeis jo tarptautinį statusą ir suteiks jo režimui didesnį legitimumą. Pozityvūs rezultatai atvertų Šiaurės Korėjai šiokias tokias naujas galimybes ekonominiams ryšiams.

Be abejo, yra pasipriešinimas pokyčiams ir šiauriečių elito gretose. Ne veltui prieš susitikimą Kimas pakeitė tris aukščiausius karinius pareigūnus jaunesnės kartos vadovais. Pasak Pietų Korėjos žvalgybos, gynybos ministru tapo nuosaikių pažiūrų generolas. Be to, Kimas privalės nepamiršti Kinijos interesų ir neužsižaisti su JAV.

Kada susitikimus organizuoja diplomatai, juose siekiama ilgalaikių susitarimų, abiejų šalių veiksmai suderinami ir vykdomi etapais. Šis būdas su Šiaurės Korėja nesuveikė nei 1994 m., nei 2012 m. Šįkart susitikimo rengimu pirmiausiai užsiėmė tuometinis CŽA vadovas Mike`as Pompeo, pats slapta nuvykęs į Pchenjaną.

Slaptosios tarnybos kitaip formuluoja užduotis. Jų tikslas yra sėkminga operacija, o ne ilgo grafiko su antrąja šalimi sudarinėjimas. D. Trumpui tokio rezultato ir reikia – greito ir efektingo. Jis aiškiai pasakė, jog nemato reikalo per daug ruoštis susitikimui. Esą už stalo jis iškart pamatys, ar yra noras tartis, ar nėra. Šiaurės Korėjai jis žada „didelių dalykų“, jei ši atsisakys branduolinės programos.

Nebus nei didelių dalykų, nei visos programos nutraukimo, bet realiai įmanoma, kad Šiaurės Korėja atsisakytų bent tarpkontinentinių balistinių raketų, kurios kelia tiesioginę grėsmę JAV teritorijai. D. Trumpas būtų įvykdęs pažadą pasirūpinti JAV saugumu, kurį dar kovo mėnesį įvardino kaip galimo susitikimo tikslą.

Likęs atviras klausimas dėl vidutinio ir trumpo nuotolių raketų išsaugotų JAV skydo svarbą Japonijai, kad ši per daug neflirtuotų su Rusija. Ne veltui Japonijos premjeras Shinzo Abe dukart prieš susitikimą skraidė pas D. Trumpą.

Susitikimo puošmena galėtų tapti sprendimas tebeveikiančią 1953 m. paliaubų Korėjos kare sutartį pakeisti taikos sutartimi tarp Šiaurės ir Pietų. Jei pokalbis pavyks, D. Trumpas gali pakviesti Kim Jong Uną į JAV, kad procesas tęstųsi, nes JAV prezidentas labiausiai pasaulyje tiki savo asmeniniais gebėjimais susitarti. Matysime, kaip jam seksis derybos su žmogumi, kuris jau 8 metų amžiaus vilkėjo generolo uniformą ir jam lenkėsi tikri generolai.

Vieno oligarchinio klano žlugimas yra apsivalymas, jeigu jis žymi pirmą žingsnį link europietiškos valstybės idealo, o jeigu skaidrinimas apsiriboja vienu, tai tėra vienkartinis džiaugsmas publikai ir lygesnis kelias konkurentams.

Panašią istoriją turėjome su Viktoro Uspaskicho oligarchiniu projektu. Tada audringa pradžia virto dešimt metų trukusia tragikomedija. Ji vyko tik su pasirinktais personažais, o šalia po kilimu neliečiami stygavo valstybę pagal savo poreikius lygiai tokie patys.

Žiniasklaidos pareiga atkreipti dėmesį į galimas, bet paviršiuje nematomas oligarchinio stiliaus apraiškas. Kolegė Indrė Makaraitytė gegužės 23 d. savo laidoje „Info TV“ pakalbino apie pensijų reformą atstovus iš  dviejų suinteresuotų verslo organizacijų, kurios džiaugėsi „Sodros“ įmokų mažinimu 2 procentais. Vietoj to žmonės esą kaups papildomus 2 proc. antrose pakopose. Tai bus labai naudinga komerciniams bankams.

Vienoje iš tų organizacijų, „Verslo konfederacijoje“, kaip juridinis asmuo dalyvauja advokatų kontora „Ellex Valiūnas ir partneriai“, o antroje, „Investuotojų forume“, valdybos pirmininkas vardu advokatas Rolandas Valiūnas. Ši kontora (buvusi „Lawin“) yra viena didžiausių ir sėkmingiausių Lietuvoje, todėl nenuostabu, kad tarp jos vipinių klientų yra komerciniai bankai.

Prieš „Sodros“ įmokų mažinimą stojęs Seimo Finansų ir biudžeto komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas, užsiminė, kad mažinimo idėją prastūmė verslas, tačiau nekonkretizavo. Profesorius ekonomistas Romas Lazutka, iš pradžių dirbęs prie šios pensijų reformos, teigia, jog žmonės, laukiantys didesnės pensijos, vėl liks išdurti.

Už tai jis keistai išvadinamas kairiuoju (tarsi vyriausybė būtų ne kairioji), nors visoje ES net 85 proc. pensininko pajamų yra iš viešosios pensijos, ne iš privačių kaupimo fondų. O politikas S. Jakeliūnas nelauktai gauna pylos dėl kelių korektiškų pastabų apie Lietuvos banko kompetencijos ribas.

Prieš jį užtrimituoja pats Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas, kuris į šį postą atėjo iš tos pačios „Lawin“ ir kuris šiemet įpusės antrą kadenciją. Minėtoje laidoje jis pasidžiaugė, kad valstybinio Lietuvos banko siūlymai dėl pensijų reformos buvo didžiąja dalimi įgyvendinti. Deja, sėkmė nusišypsojo ne Lietuvos žmonėms, o komerciniams bankams, nes privatūs pensijų fondai yra svarbi jų verslo dalis.

Senovėje turtui ir galiai apsaugoti statydavo tvirtoves. Mūsų laikais kuriama jėgos veikimo sfera. Ji yra kaip minų laukas, kuriame bus išsprogdintas kiekvienas grėsmingai priartėjęs svetimasis.

Pilną apsaugos komplektą oligarchams gali užtikrinti tik tiekimas iš visų trijų valdžių (įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teismų), sustiprintas žiniasklaidos skydu ir kalaviju. Tada saugu kaip už keturių mūrų. Būtų labai keista, jei protingiausių galvų galintys pasisamdyti oligarchai statytųsi tvirtoves be vienos sienos, nes kitos tada netenka prasmės.

Paleisti viešumon „MG Baltic“ veiklos epizodai rodo, kad jie tokios klaidos nedarė ir tvarkėsi iš pagrindų, rūpindamiesi visomis saugumą bei klestėjimą užtikrinančiomis atramomis. Nors oligarchų veikimas dažniau nujaučiamas, negu matomas ar įrodomas, naivu būtų manyti, kad „MG Baltic“ koncernas vienintelis pasirinko oligarchinį veikimo stilių.

Greitai pamatysime, ar teisėsauga norės likti paskutine naivuole Lietuvoje.

Garsi sena nuostata apie munduro garbę puikiai sutampa su karbauskišku supratimu, jog saviems yra užuovėja, o likusiems – teisingumo sūpuoklės. Labiausiai Saulių Skvernelį, matyt, įžeidė, kad jo dalinyje tarnaujantį žemės ūkio ministrą užkabino valstybės vadovė, neatsiklaususi vyriausybės vado.

Mano šaltinių žiniomis, premjeras, susitikęs su prezidente, paprašė jos susilaikyti nuo bet kokių veiksmų ar pareiškimų. Prezidentei sutikus, jis jau po dienos sulaužė savo pasiūlytų paliaubų susitarimą ir paskelbė besikreipiantis į FNTT. Pastaroji, kaip žinia, Konstitucijos pažeidimų ar politikų moralės nevertina, o kriminalo Broniui Markauskui tikrai niekas neinkriminuoja, todėl šis kreipimasis tėra akių dūmimas. Seimo nario ir ministro B. Markausko veiklos ribas apibrėžia Konstitucijos 60 ir 99 straipsniai. 

„Tai kam premjerui kreiptis neteisingu adresu?“ – paklausite. Tiktai tam, kad laimėtų apie 10 dienų laiko, per kurias galima stumti Giedriaus Danėliaus kandidatūrą į teisingumo ministrus. Gerai informuotų šaltinių duomenimis, prezidentė paaiškino premjerui apie šio kandidato netinkamumą ir savo nuostatą jo atžvilgiu vos tik sušmėžavo kandidato pavardė.

„Tai kam premjerui jį taip stumti?“ – paklausite. Juk S. Skvernelis vis tiek jį pateikė, netgi raštiškai, kas yra reta praktika, o po to ėmėsi viešai vaidinti nustebusį, kodėl advokatas netinka prezidentei kaip ministras. Ar nebus skaidrumą propaguojantis S. Skvernelis po kilimu supynęs kebeknę: jei prezidentė nusileidžia, galima pripažinti, kad ji buvo teisi dėl B. Markausko, ir šis išmainomas į G. Danėlių ministro kėdėje?

Prezidentė su tuo negali sutikti mažiausiai dėl vienos akivaizdžios priežasties: jeigu tektų keisti advokatą prasidėjusioje ir prioritetine pripažintoje politinės korupcijos byloje, kur veikia dvi partijos ir „MG Baltic“ koncernas, naujam advokatui reikėtų bent pusmečio susipažinti su daugiatome medžiaga, ir byla sustotų. Premjeras teisintųsi naujojo ministro super profesionalumu, o prezidentė liktų moraliai atsakinga visuomenės akyse. 

Lieka neatsakytas klausimas, kodėl S. Skverneliui taip rūpi ministru turėti advokatą, kurio pasitraukimas iš bylos ją sustabdytų praktiškai iki Kalėdų, o pats jos įkarštis tuo atveju sutaptų su kitų metų rinkimų kampanijomis? Pavyko rasti ne vieną premjero pasisakymą apie politikų atsakomybę už korupcinius ryšius, tačiau nepavyko aptikti nė vieno žodelyčio apie „MG Baltic“ koncerno vaidmenį ir galimai jo naudotas virvutes politikams valdyti.

Teko girdėti, jog dabar zonduojama, ar įmanoma Lietuvoje taikyti moldavišką variantą, kada Moldovos parlamentas laikinai suspenduodavo atvirai prorusišką prezidentą, norėdamas patvirtinti jo blokuojamą ministrą. Svaigstama net nekreipiant dėmesio į konstitucinę valstybės sąrangą. Nuoseklus žingsnis po premjero atlaidumo B. Markauskui. Per intrigas nusigyventa iki įkvepiančio pavyzdžio – Moldovos! Žarstymasis ministrais kaip kareivėliais dėl asmeninės karjeros tikrai nėra profesionalaus valstybės valdymo požymis.

Lemia ne paveldas, o siekis

Atskirai paėmus šią stagnuojančią sritį, švietimo ir mokslo ministrų gebėjimų vidurkis neišsiskiria iš kitų vyriausybės narių, tačiau palyginkime, kaip savo bare darbuojasi krašto apsaugos ar užsienio reikalų ministerijos. Vienoje nė padujų neliko iš pradžių besireiškusių sovietinės kariuomenės grimasų, o kita, susikūrusi lygioje vietoje, tapo lygiaverčiu partneriu senas tradicijas turinčioms kitų šalių diplomatinėms tarnyboms.

Sunkiau sekėsi vidaus reikalų ministerijai, kurią slėgė praeities kupra. Persivilkus uniformas ir tapus policija, viduje dar ilgai liko gyvas milicininkas su visa sovietine veikimo programa. Užsimaskavęs jis sugebėjo išgyventi prie visų ministerijos vairą laikiusių partijų. Pastaruoju metu jam darosi vis sunkiau kvėpuoti, nes pagaliau ėmė nykti jį maitinusi terpė, spaudžiama išaugusio visuomenės reiklumo.

Po tokios apžvalgos tarsi galima daryti išvadą, jog nepriklausomybės metais sėkmingesnės pasirodė institucijos, pradėjusios kurtis nuo nulio, o sunkiau sekasi toms, kurios velka sovietinio paveldo bagažą. Tačiau priežastys nėra tokios paprastos.

Pavyzdžiui, kariuomenę kūrė žmonės, turėję supratimą tik apie sovietinę karinę tvarką su  diedovščina, kuria didžiuotasi, su masinėmis maisto ir kuro vagystėmis, kurios buvo puikaus gyvenimo tarnyboje pavyzdžiai. Bet tie vyrai nenorėjo tapti Raudonosios Armijos klonu, sėmėsi kitos patirties, todėl turime vakarietiško tipo kariuomenę.

Kovo 11-oji – rinkėjų daugumos valia

Į Nepriklausomybę Lietuvą formaliai atvedė apie pusantro šimto žmonių, šiandien vadinamų signatarais. Dauguma jų tapo Aukščiausiosios Tarybos deputatais, kad įvykdytų rinkėjų valią atkurti mūsų valstybę.

Būtent rinkimuose suteiktas mandatas įteisino Kovo 11-ąją pasaulio akyse kaip tautos valios išraišką ir neleido įsitvirtinti Kremliaus propagandai, jog Nepriklausomybės siekis yra tik būrelio nacionalistų išsigalvojimas. Rinkimai buvo esminė procedūra, kad demokratinės valstybės pripažintų mūsų teisę į Kovo 11-osios Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą. Ištrūkome iš sovietų glėbio teisiniu keliu: pirma buvo rinkimai, po to – Nepriklausomybė.

Demokratiniams rinkimams organizuoti reikėjo veikiančios institucijos. Kaip Atkuriamasis Seimas skyrėsi nuo sovietinių laikų AT, taip tikrieji rinkimai skyrėsi nuo rinkimų spektaklio, kada žmonėms liepdavo patvirtinti partinio aparato iš viršaus nuleistą kandidatą į deputatus, kuris gaudavo 99 proc. balsų.

VRK – partijų tarnas?

Visai kitokie uždaviniai kilo ir Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK), kuri demokratijos sąlygomis turėjo prižiūrėti, kad rinkimų kova vyktų pagal įstatymus. Kada prie valdžios vairo įsitvirtino LDDP, Algirdas Brazauskas nusprendė, jog bus geriausia, jei konkurenciją tarp partijų prižiūrės jo valdomas žmogus, ir parinko vadovauti procesui savo patarėją Zenoną Vaigauską. Šio pristatinėti atskirai nereikia. Prie jo seno pirmoji politikų karta, prie jo politikais tapo tie, kurie jo darbo VRK pradžioje dar lankė vaikų darželius.

Ilgus metus pirmininkas tiko ir kairiesiems, ir dešiniesiems, ir visokiausioms koalicijoms. Aparatas veikė, skandalai ir skandaliukai tik lengvai jį pakedendavo. Ypatingi sugebėjimai išvengti konfliktinių situacijų ir išsiugdytas profesionalumas leido Z. Vaigauskui išsilaikyti taip ilgai, kad politikams jį laikyti jau darėsi nepatogu prieš žmones.

Ar mokinė tikrai prasilenkia su laikmečiu?

Keletą paskutinių  pirmininkavimo metų jo pavaduotoja buvo Laura Matjošaitytė, deleguota į VRK teisininkų draugijos. Jei vadovu tampa buvęs pavaduotojas, dažniausiai tai žymi veiklos tęstinumą. Naujoji pirmininkė kalbėjo apie naujų vėjų būtinybę, apie skaidrumą ir viešumą. Sakė tai, ką reikia sakyti, nors iki tol ramiai sėdėjo Z. Vaigausko užuovėjoje ir mokėsi išgyvenimo meno iš savo viršininko.

Regis, išmoko pagrindinę taisyklę, kad apie vėjus reikia kalbėti, bet nereikia jų kelti, ir tada ilgam išliksi. Nukišusi į stalčių išvadas, kurios nebuvo malonios Ramūnui Karbauskiui, ji pademonstravo lojalumą ją paskyrusiai daugumai. Deja, viešumo ir skaidrumo sąskaita. Komisija netenka prasmės, jei išlikimas poste svarbiau už visiems vienodos konkurencijos saugojimą.

Kada vyriausiasis rinkimų prižiūrėtojas tarnauja laimėtojų politiniams interesams, o ne įstatymui, pažeidžiami demokratinių rinkimų pagrindai. Kada toleruojami pažeidimai, kuriantys nesąžiningą pranašumą, tuo pačiu toleruojamas neleistinas poveikis rinkėjais – vieni brukdavo nemokamą dešrigalį, viliodami per pilvą, kiti įlenda į galvą per serialą iš televizorių ekranų. Vienus toleravo Z. Vaigauskas, kitus – jo augintinė.

Argi galėjo būti kitaip? Senojo stiliaus tąsa buvo užtikrinta balsuojant už pavaduotoją, todėl nėra kuo stebėtis. Mokinė mokytojo nepranoko, o gal ir laikai keičiasi, gal tikrai nauji vėjai pakeliui?

XX a. amerikiečių psichologas Abrahamas Maslow nupaišė poreikių hierarchijos piramidę, kurios pagrindą sudaro fiziologiniai poreikiai. Nors pats jis didžiausią dėmesį skyrė piramidės viršūnėje esančiam savęs realizavimui, be kurio žmogus netaps laimingas, daugelis suvulgarino jo teoriją, paversdami ją pasiteisinimu, jog leidžia savo gyvenimus vardan duonos kąsnio.

Nauji archeologiniai atradimai patvirtina, jog žmonija vystėsi priešingai, negu teigia marksistai: ne žemės ūkis su gyvulininkyste padėjo pamatus dvasiniam gyvenimui, o idėjų įgyvendinimas pavertė žmones iš klajojančių medžiotojų ir rinkėjų į sėslius žemdirbius ir gyvulių augintojus. Dabartinės Turkijos teritorijoje Gobekli Tepe rasta seniausia žinoma 12 000 metų senumo šventykla, kurią statyti pradėjo medžiotojai. Tam, kad įgyvendintų gigantišką tiems laikams sumanymą, jie turėjo pakeisti savo gyvenimo būdą. Jų idėja galiausia pakeitė žmonijos raidą.

Archeologija patvirtina Biblijos išmintį, jog pirma buvo žodis.

Iniciatyva „Idėja Lietuvai“ buvo labai drąsus užmanymas ta prasme, kad jis turėjo parodyti, ar esame pajėgūs susikurti kelrodį, kurio siekdami tobulėsime. Nevalyvam patogiau gyventi be veidrodžio, nes tada jis nemato, į ką panašus. Pasirinktos idėjos yra tarsi veidrodis, parodantis realią padėtį.

Jau pats veidrodžio kūrimas parodė, kad net ambicingiausi iš mūsų gali susivienyti, vedini bendro tikslo, – ir tai įkvepia. Turiu omenyje dviejų didžiausių ir tarpusavyje konkuruojančių portalų delfi.lt ir 15min.lt. bendrą darbą  „Idėjos Lietuvai“ labui.

Trys idėjos atskleidžia ir norus, ir gebėjimus

Bloga žinia, kad iš trijų atrinktų idėjų dvi paremtos noru gauti, o ne kurti: gauti antrą pilietybę, gauti lengvatines sąlygas būstui. Gavėjai tik naudojasi, o „Idėjų Lietuvai“ prasmė rodėsi esanti rasti gaires kūrybinei energijai.

Vertingiausia laikyčiau idėją dėl mokytojų prestižo. Tačiau teisingai įspėjo Vytautas Landsbergis per savo pasisakymą baigiamojoje konferencijoje: šiukštu galvoti vien apie algos kėlimą, pamiršus suvokimą, jog mokytojas kuria ne bet ką, o žmogų.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis pristatė paprastutę idėją dėl dvigubos pilietybės. Nežinia, kaip toli ji mus nuvestų. Visų pirma, nesame apsibrėžę, kas Lietuvai yra pilietybė – ar tai lojalumas valstybei, ar savo ekonominių interesų tenkinimas.

JAV atlikta studija apie imigrantus iš penkių Lotynų Amerikos šalių rodo, kad dvigubą pilietybę galintys išsaugoti asmenys lengviau natūralizuojasi JAV. Vadinasi, jie geriau adaptuojasi atvykimo šalyje. Ar nuo to didėja noras grįžti į išvykimo šalį?

Paskutinė idėja buvo dviguba, ją pristatė premjeras. Dėl būsto jaunoms šeimos galiu tik tiek pridurti, kad ne lengvatas reikia teikti, o sudaryti sąlygas uždirbti tiek, kad jaunos šeimos būtų įgalios pirkti būstus išsimokėtinai.

Kitas siekis skaitmenizuoti paslaugas visuomenei skamba graudžiai juokingai, kada žinai, jog rentgeno nuotraukos, darytos ir suskaitmenintos Santariškėse, negali matyti Greitosios pagalbos ligoninėje, nors e. sveikatos programai išleista 15 mln. eurų.

Be to, kompiuterinis bendravimas dar labiau didins valdžios susvetimėjimą, nes mažės tiesioginių kontaktų. Gyvo ryšio trūkumą kompensuotų tik itin kokybiškos e. paslaugos. Praktika rodo, kad iki jų dar toli.

Tegul kažkas kitas daro...

Kuo viskas baigsis, pristatydamas trečią idėją aiškiai pasakė vykdomosios valdžios galva Saulius Skvernelis: jis tiesiog pasiūlė idėją – įgyvendinti idėją. Pasiūlė. Kažkam. Bet sau netaikė, nors būtent jis yra politinės vykdomosios valios galia. Nepriėmė nė vienos idėjos kaip užduoties savo kabinetui.

Iš Seimo gal tik 10 proc. dalyvavo pačioje baigiamosios konferencijos pradžioje, bet beveik visi drauge su ministrais išgaravo po trijų pirmųjų valstybės vadovų pasisakymų. Su jais išgaravo viltis, jog rasis politinė valia, kuri galėtų idėjas įgyvendinti.

Dabar politikai dievagosis, jog internete ar per LRT matė pranešimą apie darbą su pasaulio žydais, jog klausėsi Suomijos švietimo eksperto pranešimo apie tai, kaip Suomija tapo švietimo lydere pasaulyje. Beje, šis ekspertas, prisidėjęs prie tos lyderystės kūrimo, sakė važinėjantis į Lietuvą nuo 1992 m. Kaip regisi pagal esamą padėtį, jo patirtimi ir patarimais liko nepasinaudota.

Ar mokytojai, emigrantai ir jaunos šeimos dabar gali tikėtis išskirtinio dėmesio? Vargu. Idėjos vienu sparnu neskrenda.

Gobekli Tepe šventykla buvo apleista, kada nebeliko vienijančios idėjos, vardan ko reikia dėti pastangas laikytis draugėje.

Šeimos galva LaVaras Ballas bandė būti krepšininku, 1985–86 m. sezoną žaidė „Washington State“, pelnydamas vidutiniškai 2,2 taško per rungtynes. Pernai kovą LaVaras pareiškė, jog geriausiomis dienomis būtų patvarkęs krepšinio dievu vadintą Michaelą Jordaną, žaisdamas vienas prieš vieną. Esą šis buvęs nepakankamai greitas. M. Jordanas replikavo: „Nemanau, kad jis mane aploštų, net jei būčiau vienakojis.“

LaVaras dar pabandė laimę amerikietiškame futbole, o gimus sūnums rado savo kaip trenerio pašaukimą ir nuo 4–5 metų ėmė juos asmeniškai ruošti didžiajai krepšinio karjerai.

Su vyriausiuoju Lonzo ėjosi puikiai, ir 2017 m. šis pašauktas į Los Andželo „Lakers“. Šeima gyvena Kalifornijoje, ir tėvo tikslas yra įtaisyti visus sūnus į šią komandą.

Ar jie Dideli Kamuoliniai?

Jaunėlis LaMelo žaidė Chino Hills mokyklos komandoje, ir per vienas tarpmokyklines rungtynes pernai vasarį penkiolikmetis pelno 92 taškus iš 61 metimo. Tėvas ėmė skelbti, jog kitąmet toks rezultatas bus kasdien, nes sūnui tai nesunku. Rungtynes matęs legendinis krepšininkas Charlesas Barkley, žaidęs pirmojoje JAV „Svajonių komandoje“, pakomentavo, jog vaikis beveik visą žaidimą praleido aikštės viduryje, niekada negrįždamas į gynybą.

2016 m. LaVaras įkūrė sporto prekių kompaniją „Big Baller Brand“. Pernai gegužę ji pradėjo prekiauti vardiniais Lonzo sportbačiais po 495 JAV dolerius. Pasigirdus nuostabai dėl kainos už naujoko vardo batus, LaVaras ironizavo, kad tie, kas neįperka, nėra Dideli Kamuoliniai (Big Baller). Tada neapsikentė didysis Shaquille`as O`Nealas, buvęs „Svajonių komandos“ centras, ir rėžė, jog tikri Didieji Kamuoliniai neužkelia tokių kainų vaikams už sportbačius. Dar pridėjo ilgametė „Lakers“ žvaigždė Kobe Bryantas, pabrėždamas, jog jis elgiasi visiškai priešingai LaVarui ir atsideda rūpestingai, atsakingai kūrybai, ką bedarytų.

Pernai birželį ta pati Ballų trejulė, kuri dabar Lietuvoje, pasirodė Pasaulio pramoginių imtynių (WWE) televizijos šou, ir jaunasis LaMelo, matyt, pamiršęs išjungti mikrofoną, purvinu rasistiniu keiksmu išvadino tėvo priešininką. WWE dėl to paskelbė pranešimą, jog svečio kalba neatitinka WWE vertybių. Už to keiksmo pavartojimą imtynininkui ir aktoriui Hulkui Hoganui 2015 m. buvo uždrausta bet kada pasirodyti WWE TV laidose.

Rasistiniu pasisakymu yra pasižymėjęs ir tėvas, kai po sūnaus komandos pralaimėtų rungtynių pareiškė, jog neįmanoma laimėti su trimis baltaisiais penketuke, nes jų kojos esančios per lėtos.

Nafig mokykla

Rugpjūtį LaVaras išleido vardinius LaMelo sportbačius, nors mokyklų lygos taisyklės neleidžia paaugliams dalyvauti reklamoje. LaVaras tik purkštelėjo, kad lyga jam nenurodinės. Jau brendo konfliktas su naujuoju „Chino Hills“ komandos treneriu, kuris griežtai pareiškė, jog baigsis LaMelo svaidymai į krepšį po 50 kartų per rungtynes.

Jei taip, tai nafig. LaVaras atsiėmė vaiką iš mokyklos, kad šis treniruotųsi jo vadovaujamas, o mokslus baigsiąs namuose. Ta proga spalio pradžioje viename didžiausių JAV laikraščių „US Today“ pasirodė straipsnis „Blogiausias visų laikų tėvas sporto pasaulyje“.

Vyšnia ant torto – vagystė

Vyšnią ant pernykščių skandalų torto uždėjo iki tol šešėlyje buvęs vidurinėlis LiAngelo. Su paiku klausimu į jį pasikreipusi jauna lietuvių žurnalistė pasirodė arba nepasidomėjusi, ką teks kalbinti, ar tiesiog nesivaržydama paskelbė, kad ją išties žavi vagišiai. Boratas užleidžia sceną tokiems profesionalams.

LiAngelo žaidė Los Andželo Kalifornijos universiteto (UCLA) komandoje. Tai puiki aikštelė startui į NBA. Lapkričio mėnesį komanda viešėjo Kinijoje, kur turėjo sužaisti parodomąsias rungtynes su kita JAV ekipa. Vaikinai lapkričio 6 d. vakare turėjo 1,5 val. laisvalaikį. Kitą rytą į jų viešbutį užgriuvo policija ir išsivedė tris krepšininkus, apkaltinę juos vogimu. Vienas sulaikytųjų buvo LiAngelo.

Iš pradžių galvota, kad jie vogė akinius nuo saulės iš prabangios „Louis Vuitton“ parduotuvės. Vėliau paaiškėjo, kad jie sugebėjo per trumpą laiką apšvarinti net tris parduotuves. Jiems grėsė kiniškas kalėjimas. Pats Donaldas Trumpas asmeniškai paprašė Kinijos prezidento Xi Jinpingo malonės vaikinams, ir jie buvo paleisti. Grįžę visi atgailavo, atsiprašė ir padėkojo D. Trumpui. Visi, išskyrus tėvą LaVarą.

Įpykęs D. Trumpas rėžė tviteryje: „ Tik pagalvok, LaVarai, galėjai ateinančius 5 ar 10 metų Padėkos dieną leisti su sūnumi Kinijoje (...) Atmink, LaVarai, vagystė iš parduotuvės NĖRA nesvarbus dalykas. Tai išties rimtas reikalas, ypač Kinijoje. Nedėkingas kvaily!“

CNN kalbintas tėvas ir toliau užsispyręs aiškino, kad nemato už ką padėkoti prezidentui, ir davė suprasti, jog jis pats su kažkuo pašnekėjęs ir sūnų išlaisvinęs.

UCLA reagavo griežtai, pareikšdama, jog vagišiai užtraukė nešlovę visai universiteto bendruomenei, ir pašalino juos iš komandos visam sezonui. Tačiau vaikinams palikta teisė mokytis ir per mokslus užsitarnauti teisę grįžti į krepšinį.

Netikras triukšmas

LaVarui atgailos variantas aiškiai netiko. Lapkritį LiAngelo ir LaMelo pradėti siūlyti Europoje. Visi nuo jų gręžėsi. Italų aukščiausios lygos klubo „Felice Scandone“ generalinis direktorius Nicole Alberani apibendrino: „Manau, kad garsus triukšmas, keliamas LaVaro Ballo, yra netikras (fake) “.

Būtų džiugu, jei Ballų šou sekantis milijonas tam tikros klasės JAV paauglių imtų gerti „Vytautą“ ir valgyti šakotį. Su visokiais muzikiniais Ballų pasitikimais Lietuva atrodys juokinga tik tiems paaugliams, kurie vargiai žino, kur yra Europa, nes kiečiausias tėtis LaVaras juk leidžia nesimokyti.

O tikriems krepšinio mylėtojams tenka nuryti meistriškumo paniekinimą ir pripažinti burbulo triumfą. Vaikinukai iš JAV – toli gražu ne Arvydas Sabonis, kuris 16 metų pateko tarp vyrų į Kauno „Žalgirį“ dėka neeilinio talento, o ne dėl tėvo reklaminių šūkių. Linkiu, kad jis, o ne Ballai liktų įkvėpimo pavyzdžiu mūsų laikinai pritemdytiems ar šeimynėlės įkaitais tapusiems krepšininkams.

Pažiūrėsime, ar brangiai kainuos Ballų vizitas Lietuvos krepšinio ir visos šalies reputacijai. Šeimos galva nekantrus, todėl reabilitacija po to, kai JAV užsitrenkė durys, ilgai tęstis neturėtų. Didžioji intriga, kieno kantrybė bus trumpesnė.