Skirtumų tarp pirmojo ir antrojo karantino yra ir daugiau. Pirmojo karantino metu tvyrojo didžiulis neapibrėžtumas. Nors kovo mėnesį oficialus užsikrėtimų skaičius Lietuvoje buvo santykinai labai mažas, įvesti griežti apribojimai ūkinei veiklai ir žmonių judėjimui, siekiant išvengti blogiausio scenarijaus sveikatos apsaugos požiūriu. Kartu paskelbta ir apie 5 mlrd. eurų ekonomikos skatinimo paketą. Tačiau nuo pat pirmųjų konkrečių paramos priemonių įgyvendinimo dienų procesas ėmė strigti dėl paramos gavėjams numatytų sąlygų ir nepakankamų administruojančių institucijų gebėjimų.
Dabar daugiau žinome ir apie pandemijos valdymo priemones, ir apie atsako į ją patirtį. Žinome, kad pavasarį geriau suveikė horizontalaus pobūdžio paramos priemonės (pirmiausia – mokestinių įsipareigojimų atidėjimas), kuriomis verslas ir darbuotojai galėjo pasinaudoti su minimaliais procedūriniais reikalavimais. Vėliau įsibėgėjo ir parama mikroįmonėms, subsidijos už prastovas, išmokos dėl epidemijos ribojimo priemonių prižiūrintiems vaikus ir kitos priemonės. Pasiūlytos taiklesnės paramos priemonės didžiausią ribojimų poveikį patyrusiems sektoriams.
Tiesa, buvo ir abejotinų iniciatyvų – vienkartinės išmokos atskiroms visuomenės grupėms, tiesiogiai nepatyrusioms karantino poveikio, buvo panašesnės į politikų dosnumo mokesčių mokėtojų sąskaita demonstravimą, tikintis padėkos iš rinkėjų, kai ateis laikas eiti prie balsadėžių. Be to, pirmosios epidemijos bangos suvaldymo rezultatai, atrodo, pernelyg atpalaidavo nuo pasirengimo antrajai bangai, ypač kontaktų atsekimui.
Dabar naujoji Vyriausybė žino pavasario patirtį. Iš pastarosiomis dienomis skelbiamų sprendimų apie planuojamą papildomą 1 mlrd. eurų tvarkytis su šia krize, paprastesnes sąlygas verslui, norinčiam pasinaudoti subsidijomis ir paprastesnį administravimą galima matyti, jog iš tos patirties bandoma mokytis. Kaip ir pavasarį, bandoma veikti greitai ir valdyti žmonių lūkesčius, skelbiant apie planuojamas paramos priemones, kurios bus finansuojamos iš vyriausybės pasiskolintų lėšų. Būtent taip dar pandemijos pradžioje į ją ekonominės paramos priemonėmis reaguoti siūlė nemažai Europos bei JAV ekonomistų – tai akcentuoja ir šio komentaro pavadinimo formuluotė. Beje, Lietuvoje kol kas panaudota apie 55 proc. pavasarį paskelbto ekonomikos skatinimo plano lėšų.
Problema yra valstybės institucijų gebėjimai ir nepasitikėjimas, tvyrantis tarp jų bei Lietuvos gyventojų.
Ši krizė iš tiesų yra kitokia nei ta, su kuria 2008-2009 m. turėjo tvarkytis A. Kubiliaus vyriausybė. Tarp ekonomistų bei tarptautinių organizacijų įsitvirtino nuomonė, jog dabar geriau skolintis tiek, kiek reikia tam, kad kuo greičiau būtų suvaldyta krizė ir minimizuotas jos poveikis žmonių sveikatai bei ekonomikai, nei rūpintis valstybių įsiskolinimu. Pasikeitė ir Lietuvos vyriausybės galimybės skolintis, nes dabar Lietuva skolinasi kaip niekada pigiai. Tad esame krizėje, kai „pinigai nėra problema“.
Problema yra valstybės institucijų gebėjimai ir nepasitikėjimas, tvyrantis tarp jų bei Lietuvos gyventojų. Būtent šios dvi priežastys lėmė lėtą ir sudėtingą paramos verslui ir gyventojams panaudojimą pirmosios epidemijos bangos metu. Šių problemų sprendimas bus sunkiausias iššūkis ir naujajai Vyriausybei. Galima pritarti Lietuvos banko valdybos pirmininkui V. Vasiliauskui, kad parama turėtų būti taiklesnė, nukreipta į labiausiai nukentėjusias įmones. Tačiau taiklesnių priemonių naudojimui paprastai reikia ir geresnių administruojančių institucijų gebėjimų. Pastarųjų reikėjo ir rudenį iš pradžių naudotai lokalizuotų ir diferencijuotų apribojimų politikai, kurios dėl plintančių užsikrėtimų galiausiai teko atsisakyti.
Laikinai motyvacijos klausimus galima spręsti mokant darbuotojams priedus, tačiau atrodo, kad kai kurios institucijos net ir to nesugebėjo sutvarkyti. Pavyzdžiui, taip ir lieka neaišku, kodėl tokiomis sąlygomis, kai „pinigai nėra problema“, nesugebėta pasirūpinti, kad NVSC būtų pritraukti papildomi ištekliai, reikalingi tinkamai pasirengti epidemiologiniams tyrimams ir kontaktų atsekimui, prasidėjus antrajai epidemijos bangai.
Dar sudėtingiau bus imtis struktūrinių pokyčių valstybės tarnyboje, kurie sudarytų sąlygas ne tik finansiškai pakankamai motyvuoti joje dirbančius, bet ir įtvirtintų kitokią darbo kultūrą – kultūrą, kuri leistų imtis iniciatyvos ir toleruotų klaidas, kylančias eksperimentuojant. Krizės pasižymi tuo, jog jų metu dažnai reikia ieškoti nestandartinių sprendimų, veikti greitai, lanksčiai ir sugebėti atsirinkti, pavyzdžiui, kokios kitų valstybių naudojamos priemonės tinkamos Lietuvoje, o kokios gali nepasiteisinti dėl kitokių institucinių ar žmonių elgsenos sąlygų. Efektyvesnis krizės valdymas galimas ieškant naujų bendradarbiavimo formų tarp viešojo ir privataus sektorių, įtraukiant privačias įmones ir NVO, kurios gali pasiūlyti reikiamas paslaugas ir prekes ar teikti jas efektyviau, nei valstybės institucijos.
Iš pokalbių su dalyvavusiais priimant krizės valdymo sprendimus pavasarį susidaro gana dviprasmiškas vaizdas apie lyderystę ir iniciatyvumą krizės valdymo metu. Viena vertus, nemažai sprendimus priiminėjusių žmonių darė daugiau, nei jiems priklausytų pagal jų darbo aprašymus ir funkcijas. Kita vertus, tarp karjeros tarnautojų buvo matyti nenoras imtis atsakomybės ir „dėti parašą“, kylantis iš baimės, jog po to gali paaiškėti, kad kažkas padaryta ne pagal taisykles. Kai kas valstybės tarnyboje dar prisimena pradėtus tyrimus, susijusius su 2008-2009 m. krizės valdymu, o ir šiais metais pradėti tyrimai dėl įvairių medicinos priemonių įsigijimo neprisidės prie iniciatyvumo ir lyderystės valstybės tarnyboje stiprinimo. Žinoma, tai nereiškia, kad reikėtų toleruoti piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, įstatymų nesilaikymą ar korupcinius sprendimus. Tačiau kai vienintele vertybe tampa instrukcijų laikymasis ir nematoma skirtumo tarp piktnaudžiavimo padėtimi ir lyderystės, nereikėtų turėti didelių lūkesčių dėl valstybės institucijų sugebėjimo valdyti krizę ar rūpintis Lietuvos žmonių gerove, teikiant kokybiškas viešojo sektoriaus paslaugas įmonėms ir gyventojams.
Naujoji Vyriausybė savo programoje yra numačiusi daug teisingų principų ir siekių, susijusių su kokybiškiau bei efektyviau dirbančia valstybės tarnyba ir visu viešuoju sektoriumi. Didžiausias iššūkis bus praktinis jų įgyvendinimas. Ne viena ankstesnė vyriausybė ketino pradėti tinkamai vertinti naujų svarbių priimamų sprendimų poveikį (naudojant sąnaudų ir naudos analizę ar kitokius metodus), bet taip ir nepavyko įgalinti nuo 2003 m. atliekamų ir gana greitai imitacija pavirtusių poveikio vertinimų. Nepavyks ir šiai tol, kol kiekvienas ministras nuspręs nebepriimti svarbesnių sprendimų, jei jie nebus pagrįsti tinkamai atliktu poveikio vertinimu. Politinės paklausos trūkumas kokybiškiems naujų sprendimų poveikio vertinimams yra ne mažesnė problema, nei administracinių gebėjimų pasiūlos trūkumas. Vyriausybės darbe neįtvirtinus tokios „higienos“, sunku tikėtis ir kokybiško valstybės tarnybos darbo. O be kokybiškai ir efektyviai dirbančios valstybės tarnybos sunku tikėtis ir tinkamų sprendimų, reformuojant viešojo sektoriaus paslaugas bei stiprinant tai, kas vadinama gerovės valstybe.
COVID-19 pandemija reikšmingai padidino valstybės vaidmenį žmonių gyvenime, tačiau ar tvarkantis su ja atitinkamai padidės ir valstybės gebėjimai tą vaidmenį tinkamai atlikti kol kas išlieka neaišku. Aišku tai, kad šiems reikalams Vyriausybė ir valdanti dauguma Seime turėtų skirti pagrindinį dėmesį iš karto, kai bus išspręsti „degantys“ krizės valdymo klausimai. Privatus verslas jau ne vienos krizės metu parodė savo gebėjimus reaguoti lanksčiai ir prisitaikyti prie struktūrinių pasaulio ekonomikos pokyčių. Kai jis nebebus varžomas vyriausybės įvestų apribojimų, kuriais mėginama išspręsti dabartinę krizę, reikėtų leisti konkurencijai kreipti jo pastangas toliau kelti produktyvumą bei diegti inovacijas. Lietuvos valstybės institucijoms pirmiausia reikėtų pasirūpinti savo pačių ateities DNR.
