Ar yra motinystės instinktas?

Mokslas teigia, kad instinktai yra įgimti. Įrodymų apie prigimtinį motinystės instinktą nėra. Jei toks egzistuotų, visos pasaulio mamos būtų panašios savo elgesiu viena į kitą, o ir tėčiai negalėtų išeiti vaiko auginimo atostogų, nes jie yra... ne mamos. Labai norime gebėjimą pamatyti ir suprasti vaiko poreikius pavadinti instinktu, nes sakydami kitaip, t.y. kad galima išmokti motinystei reikalingų įgūdžių, turėsime pripažinti, jog motinystėje be intuityvaus reagavimo yra daug nežinios, pasimetimo, nuovargio, noro suprasti savo vaiką ir išmoktų įgūdžių.

Pirmaisiais gyvenimo metais vystosi vaiko įgūdžiai, kurie jam padeda bendrauti su kitu žmogumi. Tėvų gebėjimas pamatyti ir suprasti vaiko poreikius, t.y. jautrumas vaiko poreikiams ir disciplina ankstyvame amžiuje yra tie kertiniai veiksniai, kurie lemia vaiko gerą adaptaciją visuomenėje (darželyje, mokykloje).

Išmoksta tapę tėvais

Jautrumo vaiko poreikiams mama, tėtis mokosi ir gali išmokti tapę tėvais. Kūdikio verkimas, kai jam šalta, kai jis alkanas ar nuobodžiauja, – visa tai yra jo pranešimas apie savo poreikius. Gimus vaikui, mama pamažu pradeda atskirti, ką reiškia tas ar kitas verkimas ir gali pasiūlyti tinkamą atsaką – rūpinimąsi. Jei mama nesupranta vaiko siunčiamų signalų ir į juos reaguoja piktai: "Ko dabar verki?", vaikas jaučiasi atstumtas. Kai mama suvokia vaiko siunčiamus signalus ir į juos šiltai atsiliepia, galima teigti, kad ji jautriai reaguoja į savo vaiko poreikius. Tėvų šiltas reagavimas ir emocinė parama yra esminiai veiksniai, kurie formuoja vaiko elgesį. Mamos emocinė parama dažniausiai išreiškiama pasidžiaugimu vaiko pasiekimais, nuraminimu vaikui išsigandus ar pykstant, padrąsinimu, fizine pagalba atliekant užduotį. Kol vaikas mažas, emocinė parama daugiau reiškiama vaiką priglaudžiant, nešiojant, sūpuojant, vyresniame amžiuje – žodžiu. Kartais mamos parama gali peraugti į įkyrų rūpestį, kai ji neatsižvelgia į vaiko poreikį pačiam savarankiškai tyrinėti pasaulį arba spręsti iškilusius sunkumus. Tuomet ji aktyviai padeda vaikui apsirengti, maitina jį, atlieka kitus veiksmus tada, kai jis pats pagal amžių pajėgia. Esant įkyriam tėvų rūpesčiui, vaikui sunku įgyti pasitikėjimą savo jėgomis.

Jei ketverių penkerių metų vaikai negauna pakankamai emocinės paramos iš tėvų, į apribojimus jie reaguoja agresyviai.

Iki trejų metų amžiaus yra normalu, kad vaikas pasielgia agresyviai, kai susiduria su apribojimais. Pavyzdžiui, pusantrų metų vaikas nori užlipti ant spintelės, o mama, matydama, kad tai nesaugu, jį atitraukia. Vaikas pyksta ir stumia mamą. Patirdamas jautrų tėvų rūpestį jo poreikiais bei pozityvią discipliną, vaikas augdamas savo agresyvumą mokosi suvaldyti ir įvairias emocijas išreikšti visuomenėje priimtinu būdu, pasakydamas, kad pyksta, tvirtai gindamas savo poziciją arba atsitraukdamas. Jei ketverių penkerių metų vaikai negauna pakankamai emocinės paramos iš tėvų, į apribojimus jie reaguoja agresyviai.

Kaip tinkamai sudrausminti

Keletas mokslinių tyrimų nustatė, kad tėvų piktas ir nekantrus reagavimas į vaiko klaidas, nusižengimus jo ankstyvame amžiuje didina vaiko agresyvumą, t.y. kai tėvai nepalaiko, nenuramina vaiko, jis gali jaustis atstumtas ir tai išreikšti rėkimu, daiktų mėtymu, stumdymusi. Pavyzdžiui, prekybos centro stovėjimo aikštelėje mama keturmetei dukrai sako: "Nebėk, o eik šalia, nes gali važiuoti mašina", dukra jos nepaklauso ir pabėgėja į priekį, pasirodęs automobilis išgąsdina mamą ir ši, prišokusi prie dukters, ją aprėkia ir negražiai pavadina. Gaudamas nejautrų, piktą mamos atsaką, vaikas neturi pakankamai galimybių mokytis valdyti savo emocijas, jis mažiau laikosi tėvų nustatytų reikalavimų, daugiau prieštarauja tėvų nubrėžiamoms elgesio riboms. Ir, atvirkščiai, jei mama, pamačiusi automobilį, prišoka prie dukters, ją apkabina ir ramiai sako: "Pažiūrėk, čia važiuoja mašinos, aš išsigandau, kad tau kažkas nutiks, eikime kartu", mergaitė irgi ramiau reaguos ir labiau klausys mamos prašymų.

Vaiko drausminimas yra kitas svarbus faktorius, lemiantis tinkamų vaiko bendravimo įgūdžių formavimąsi. Aiškus prašymų išsakymas, pagyrimas, fizinis nukreipimas į saugias veiklas yra pozityvaus drausminimo pavyzdžiai. Pavyzdžiui, savo dvejų metų vaikui mama, norėdama, kad jis padėtų jos dėžutę, sako: "padėk šią dėžutę", "kaip šaunu, kad padėjai", "eime pamėtyti kamuolį". Kai norėdami sudrausminti vaiką tėvai šaukia ar taiko bausmes, ypač fizines, vaikas, mėgdžiodamas tokį tėvų elgesį, ir pats išmoksta elgtis agresyviai. Taip užsisuka tarsi užburtas ratas: tėvai nustato ribas vaikams šaukdami arba piktai reikalaudami, vaikas pradeda prieštarauti ir nepaklusti, pamatę tokį vaiko elgesį, tėvai dar stipriau baudžia. Vaikas gauna žinią, kad konfliktas yra kažkas, ką sunku yra išspręsti ir, ateityje bendraudamas su aplinkiniais, įsitrauks į didelius konfliktus arba jų labai vengs.

Tiek tėvų jautrumas vaiko poreikiams, tiek pozityvus drausminimas ankstyvame vaiko amžiuje veikia prevenciškai prieš agresyvaus ar antisocialaus elgesio atsiradimą vėlesniame amžiuje.

Yra išskirti penki konfliktų sprendimo būdai: vengimas, konkuravimas, prisitaikymas, kompromisas ir bendradarbiavimas. Nė vienas iš jų nėra tik geras arba tik blogas, juos visus taikome norėdami išspręsti konfliktus.

Kaip pasirenkame būdą? Pirmoji mokykla, kurioje mokėmės kaip elgtis, kai susiduria norai ar vertybės, buvo tėvų namai. Ten matėme tėvus, sprendžiančius įvairius gyvenimo klausimus, matėme ir jų konfliktus. Ar jie garsiai ginčydavosi, ar ilgam tylėdami užsidarydavo skirtinguose kambariuose, ar vienas iš jų stengdavosi pirmas susitaikyti ir nuraminti kitą – visa tai mūsų atmintyje liko kaip siekiai iš konflikto sugrįžti į taikesnį bendravimą. Dėl labai asmeninės patirties vienus konfliktų sprendimo būdus renkamės dažniau nei kitus. Kai siekiame pabėgti nuo aktyvaus požiūrių aiškinimosi ir tuo pačiu nenorime patirti daug pykčio, nusivylimo, susierzinimo, renkamės vengti ar prisitaikyti. Remdamiesi ankstesne patirtimi, galvojame, kad mums nepavyks konflikto išspręsti konstruktyviai ginče, kad ginčysimės ilgai, nevaisingai ir po to kuriam laikui liksime su kartėliu, kad kitas konflikto dalyvis mūsų nesuprato. Išorinė ramybė, kurią atneša atviro konflikto vengimas atrodo svarbesnė nei patiriami nemalonūs jausmai. Galime išvengti atviro susidūrimo, tačiau neišvengsime nemalonių emocijų. Vengimas tampa tinkamas konfliktui spręsti, kai situacija, kurioje esame, yra nepalanki kitiems konfliktų sprendimo būdams: neturime laiko, žinome, kad atviras konfliktas labai pakenks santykiams. Ilgą laiką vengti ir neieškoti išeičių pasidaro neįmanoma esant ilgalaikiams santykiams. Ir nesvarbu, ar tai santykiai darbe, ar namuose. Tenka ieškoti kitų būdų. Kitas konfliktų sprendimo būdas – prisitaikymas – yra vertingas, kai vienas konflikto dalyvis turi specifinių žinių, kaip elgtis toje situacijoje ir imasi ryžtingų veiksmų, kad greitai priimtų sprendimą. Kiti toje situacijoje prisitaiko. O nevertingas šis būdas tuomet, kai prisitaikome prie kitų žmonių todėl, kad bijome išsakyti savo nuomonę, bijome rodyti save santykiuose. Konkurencijos būdu sprendžiame konfliktus siekdami laimėti, dažnai neatsižvelgdami į tai, kas bus po to: liksime su savo laimėjimu vieni ar įsivelsime į ilgalaikę kovą. Konkurencijos, kaip konflikto sprendimo būdo, pavyzdys gali būti taip vadinamos konfliktiškos skyrybos. Ilgalaikiai skyrybų procesai teismuose parodo, kad sutuoktiniai, nutraukdami santuoką, pasirinko kovą dar nežinodami, kad joje negali būti laimėtojų. Dažniausiai pralaimi abu. Pralaimi, nes ilga kova, lydima stiprių, nemalonių jausmų, įtraukė ir tarsi nubraukė viską, kas buvo gražaus santuokoje. Įtraukė taip, kad nuo stiprių tėvų konfliktų kenčia vaikai. Kai apsisprendžiame, kad santykiai mums svarbu ir norime juos vystyti ar gražiai pabaigti, dažniau renkamės kompromisus ar bendradarbiavimą. Bendradarbiavime reikia mokėti išklausyti ir išgirsti kitą, pasakyti savo nuomonę, ieškoti bendrų sąlyčio taškų. Išklausymas, ramus nuomonės reiškimas, supratimas, kas kitam svarbu – tai įgūdžiai, kurių galime išmokti. Ir nesvarbu, kokio amžiaus esame.

Stiprios emocijos yra blogas patarėjas konflikto sprendime. Pasirinkti geriausią konflikto sprendimo būdą esamai situacijai galėsime, jei nuraminsime savo stiprias, nemalonias emocijas: susierzinimą, pyktį, įniršį. Dauguma žmonių atranda, kaip nuraminti jas: trumpam nukreipia dėmesį į kvėpavimą, pagalvoja apie ką nors malonaus, mintyse skaičiuoja nuo 10 iki 0 ir t. t. Šiek tiek nurimę, pradėsime galvoti ne tik apie tai, kaip spręsti konfliktą, bet ir apie sprendimo pasekmes. O kilusį pyktį, susierzinimą galime išreikšti pasakydami, kaip jaučiamės arba sakydami, kas mums nepatinka kito žmogaus elgesyje ir pasiūlydami, ką jis galėtų pakeisti. Pereidami nuo stipriai emocingo reagavimo konflikte į ramesnį, atrasime, kad konfliktai gali kurti santykius.

Mokosi iš suaugusiųjų

Maži vaikai dar nemoka tinkamai spręsti konfliktų ir valdyti emocijų. Negavę, ko nori, jie greitai supyksta ir veikia agresyviai: rėkia, spardosi, mušasi.

Augdami vaikai mokosi toleruoti sunkumus, apribojimus ir kylančius jausmus: stebi, kaip elgiasi suaugusieji, girdi, ką šie sako, kaip reikėtų pasielgti esant vienai ar kitai situacijai, ir bando elgtis panašiai. Augdami vaikai vis labiau išmoksta save raminti.

Savęs raminimas padeda suvaldyti nemalonias emocijas ir išreikšti jas ramiai, o ne agresyviai. Jei, sulaukęs paauglystės, vaikas paklaustų savo artimųjų ar draugų, kas padeda jiems nusiraminti stipriai supykus, išgirstų pačių įvairiausių atsakymų: tai ir pabuvimas prie kompiuterio, klausymasis patinkančios muzikos, atsigėrimas šalto vandens, skaičiavimas mintyse ir daugelį kitų pavyzdžių.

Kai trūksta pripažinimo

Pyktis gali būti reiškiamas tiesiogiai ir netiesiogiai, žodžiu ir fiziniais veiksmais.

Kai kurie paaugliai gana greitai susierzina, supyksta ir išreiškia pyktį fiziniais, žodiniais veiksmais. Fiziniai veiksmai pasireiškia mušimu, sužalojimu, o žodinė agresija – balso tono pakėlimu, pravardžiavimu, keikimu. Kaip ir fizinė agresija, žodinė agresija yra matomos.

Reikšdami pyktį tiesiogiai, turime būti greta to žmogaus, ant kurio pykstame, žiūrėti tiesiai jam į akis ir ramiai, tiesiogiai pasakyti: aš pykstu.

Kartais pyktis išreiškiamas tiesiogiai tam asmeniui, kuris, mūsų nuomone, pasielgė netinkamai, o kartais – netiesiogiai: kaltinant kitus dėl savo klaidų ir bandant pridengti įsivaizduojamą ar esamą savo silpnumą. Agresyvus elgesys paauglystėje, mokykloje ar už jos ribų rodo, kad paaugliui reikia pripažinimo iš kitų, ypač bendraamžių. Būtent troškimas tapti populiariam, lyderiauti, jaustis galingam atsiskleidžia nekonstruktyviu elgesiu, tokiu kaip agresyvūs veiksmai, nukreipti į kitus.

Kartais šeimose yra vertinami agresyvūs emocijų reiškimo ar tikslo siekimo būdai. Tuomet agresija gali tapti tuo vieninteliu būdu bendraujant su kitais. Išmokusieji agresyviai reikšti emocijas šeimoje dažnai ir tapę suaugusiaisiais naudoja agresiją palaikydami tarpusavio santykius. Pakeisti šį būdą konstruktyvesniu (kompromisų ieškojimas, bendradarbiavimas) galima mokantis elgtis kitaip.

Be agresijos

Jei vaikas auga šeimoje, kur negalima atvirai rodyti pykčio, tai dažniausiai jis jaus baimę susiklosčius situacijoms, kur galėtų kilti pyktis.

Bandymai reikšti pyktį sukelia baimę, kad tėvai atstums, nubaus. Tuomet pyktis yra paslepiamas, paneigiamas, sakoma "aš nepykstu". Tačiau emocija niekur nedingsta ir pyktis pratrūksta užmiršimais atlikti įsipareigojimus, nutylėjimais ir pan.

Tiesioginis ir sąžiningas pykčio išreiškimas daro mus pažeidžiamesnius, tačiau jis reikalingas, jei norime turėti lygiavertiškus, pagarbius santykius. Kaip tiesiogiai ir tinkamai reikšti pyktį?

Reikšdami pyktį tiesiogiai, turime būti greta to žmogaus, ant kurio pykstame, žiūrėti tiesiai jam į akis ir ramiai, tiesiogiai pasakyti: aš pykstu. Taip pat svarbu paaiškinti, kodėl pykstame ir duoti pasiūlymą ateities situacijoms. Aiškiai ir tiesiogiai išreikšti pyktį galima, jei jau esame šiek tiek aprimę ir pajėgiame ramiai kalbėti.

Kaip save nuraminti? Gilesnis kvėpavimas, galvojimas apie ką nors gražaus, skaičiavimas mintyse, atsitraukimas iš konflikto vietos ir sugrįžimas jau nurimus gali būti raminančiais būdais.

Raminimosi būdų pasirinkimas ir jų naudojimas yra efektyvus, jei nusprendžiame, kad nesielgsime agresyviai. Daugeliu atveju agresyvus arba neagresyvus pykčio reiškimas yra asmens pasirinkimas. Kaip reikšti pyktį, galima išmokti ir vaikystėje, ir paauglystėje, ir suaugus.

Emocijų įtaka

Fizinis skausmas, kurį sau sukelia paauglys įpjaudamas odą arba sutrenkdamas kurią nors kūno dalį, tarsi palengvina psichologinę kančią. Jam gali atrodyti, kad skausmas padeda jaustis gyvam. Save žaloti gali įvairiai: pjaustyti rankas, neleisti užgyti žaizdoms, trankyti galvą, deginti pirštus. Gali būti, kad paauglys renkasi vieną ar keletą iš tų savęs žalojimo formų. Galbūt jam yra gėda ir jis slepia žalojimosi žymes nuo artimųjų ir bendraamžių – nešioja drabužius ilgomis rankovėmis net karštą dieną. O galbūt nori ir tikisi, kad aplinkiniai pamatys, kaip jam sunku, todėl neslepia žalojimosi žymių. Kad ir kaip būtų, svarbu, kad jaunas žmogus sau pripažintų, jog save žaloja, ir pagalvotų, ką tai reiškia jam.

Visi žmonės, susidūrę su sunkiomis gyvenimo situacijomis, patiria pačius įvairiausius jausmus. Sunkūs jausmai, tokie kaip liūdesys, įniršis, neapykanta, pyktis ant savęs paties, vienišumo, tuštumos jausmai kartkartėmis kyla visiems. Nuo vaikystės mes mokomės su jais tvarkytis: matome, kaip elgiasi tėvai, kai pyksta, liūdi, nerimauja, ir elgiamės panašiai. Mokomės nurimti, kai sulaukiame artimųjų raminimo ir palaikymo. Palengvėja, jei tėvai apsikabindavo vaikystėje ir vis dar apsikabina paauglystėje, kai mato, kad jų vaikui sunku. Jei nebuvo pavyzdžio ir reikiamu momentu niekas neapkabino, nepaguodė, sunku išmokti konstruktyviais būdais susitvarkyti su užliejančiais nemaloniais jausmais ir nerimu.

Svarbūs signalai

Žalojimasis rodo, kad nemalonius jausmus paauglys stengiasi įveikti sukeldamas sau fizinį skausmą. Toks elgesys su savo kūnu nereiškia, kad jis turi psichikos sutrikimą, o labiau tai, kad nežino būdų, kaip kitaip, pozityviai, susitvarkyti su jausmais.

Kai sau sukelia fizinį skausmą, sunkūs jausmai atsitraukia į antrą planą ir akimirkai tampa nebe tokie slegiantys. Atrodytų, kad žalojimasis paaugliui leidžia pasiekti daug tikslų: palengvina psichologinę kančią, gali tapti būdu save nubausti arba kontroliuoti savo gyvenimą. Tokios elgesio formos kaip intensyvus rūkymas, alkoholio vartojimas, ilgas sėdėjimas prie kompiuterio, persivalgymas irgi yra priskiriamos prie destruktyvių būdų, padedančių išvengti buvimo su savo jausmais ir mintimis.

Ne visi suaugusieji moka tinkamai, savęs nežalodami, tvarkytis su savo jausmais, todėl dažnai jaučiasi bejėgiai, kai reikia  padėti paaugliams, pastariesiems save žalojant. Tėvai išsigąsta, galvoja, kas su jų vaiku negerai. Tai dar labiau sustiprina paauglio neramias mintis apie save. Suaugusieji gali daugiau padėti paaugliams, kai patys mažiau nerimauja, o stengiasi suprasti, ką jų vaikas išgyvena.

Žalojimasis yra signalas, rodantis, kad paauglys patiria sunkumų ir neranda tinkamų išeičių, tačiau gali būti ir ženklas, kad  galvoja apie savižudybę. Yra žinoma, kad dauguma paauglių, kurie save žalojo, suaugę nustojo tai daryti ir paauglystę prisimena kaip gana sunkų gyvenimo etapą.

Dažniau save žaloja trylikos metų ir vyresni paaugliai. Save žalojantis elgesys ypač būdingas tiems paaugliams, kurių prastesnė nuotaika, kurie nepakankamai save vertina ar anksčiau buvo seksualiai išnaudoti.

Gali būti, kad paauglys galvoja, jog jam beviltiškai nesiseka mokytis ir megzti santykius su bendraamžiais bei netiki geresne ateitimi. Taip galvojant kyla nerimas ir paauglys pradeda ieškoti, kaip nusiraminti, todėl naudoja destruktyvų būdą – žalojasi.

Svarbūs žingsniai

Kuo pasižymi paaugliai, kurie save žaloja?

Jie daugiau galvoja apie savo trūkumus nei apie stipriąsias savybes ir galimybes.

Jų požiūris į savo gyvenimą ir aplinką pesimistinis.

Susidūrę su sunkumais, greitai nustoja pasitikėti savo jėgomis.

Kaip nustoti žaloti save? Bendras principas – atrasti prasmingą veiklą, kurioje paauglys patirtų sėkmę. Tuomet keisis savęs suvokimas ir paauglys pradės galvoti apie save ne kad "esu niekas", o kad "esu kažkas", kuris daro vertingus darbus.

Savižudybės rizika. Vaikystėje vaikai dažnai išgyvena pyktį, liūdesį, fantazuoja: jei aš numirsiu, mano tėvai gailėsis, kaip elgėsi su manimi ir mane mylės labiau nei anksčiau, tačiau šios fantazijos neįgyvendina. Vėliau, paauglystėje, gali atsirasti rizika, kad pyktis ir neapykanta sau ir savo kūnui virs troškimu nusižudyti. Kūno pokyčiai ir aplinkos reikalavimai paaugliui gali sukelti neviltį. Šis jausmas ir savikritika turi žlugdantį poveikį. Savižudišką elgesį skatina pyktis, susijęs su praradimo, atstūmimo, bejėgiškumo jausmais. Savižudybė paaugliui gali atrodyti kaip vienintelė išeitis iš nežmoniškai slegiančios situacijos.

Pastebėjus paauglio prastą nuotaiką ir išgirdus nevilties kupinas mintis, reikia pasikalbėti su juo, stengtis išsiaiškinti, kas vyksta jo gyvenime. Jei tėvai ar kiti artimi vaikui suaugusieji mato tokius nerimą keliančius ženklus, pavyzdžiui, didelį vaiko užsidarymą savyje (nekalba, neatsako į klausimus, šalinasi), kalbėjimą, kad nėra prasmės gyventi, itin rizikingą elgesį, svarbu ieškoti psichologinės pagalbos. Svarbu paaugliui sakyti, kad jo aplinkoje yra pagalbos šaltinių, kurie gali sumažinti kančią ir parodyti išeitis iš sunkios situacijos.

Kodėl būtina apie tai kalbėti

Prieraišumo sąvoką ir teoriją apie prieraišumą XX a. sukūrė anglų mokslininkas Johnas Bowlby. Jo nuomone, prieraišumas formuojasi nuo gimimo iki antrųjų gyvenimo metų, o vystosi visą gyvenimą, t. y. gali keistis bėgant metams ir įgyjant patirties.

Suaugusiojo gyvenime prisirišimas išlieka kaip svarbus santykių tarp žmonių aspektas, o ne vaikiško elgesio dalis. Dalis žmonių, jau būdami suaugę, vis neužmezga nuolatinių, artimų santykių, neranda partnerio, nes bijo su kuo nors suartėti.

Štai šešerių metų berniuko, turinčio sunkumų bendraujant darželyje su kitais vaikais ir auklėtojomis, pavyzdys. Jis supykęs kandžioja kitus vaikus, rėkia, spardosi. Toks elgesys jį išskiria iš bendraamžių, nes šešerių metų amžiaus vaikai geba geriau valdyti savo stiprias emocijas.

Jo gyvenimo istorijoje dalyvauja ir dalyvavo daug žmonių, tačiau nė vienas nebuvo pakankamai arti: tėvai daug keliauja darbo reikalais po pasaulį, kol buvo kūdikis, juo rūpinosi dvi auklės ir iki šešerių metų jis jau buvo lankęs tris darželius. Ši istorija ir paskatino rašyti apie prieraišumo svarbą santykiams vaikystėje ir tapus suaugusiuoju.

Jau nuo gimimo vaiko elgesys ir tokios jo formos, kaip čiulpimas, sekimas akimis, šypsena, verkimas, susiformavusios vykstant evoliucijai, leidžia jam prisikviesti suaugusį žmogų, padėsiantį išgyventi (nesušalti, nemirti iš bado, bendrauti). Į kūdikio šypseną, verkimą, rėkimą besirūpinantis asmuo atsiliepia šypsena, kalbinimu, prisilietimu, nešiojimu. Taip užsimezga vaiko ir juo besirūpinančio asmens ryšys, kuris, vaikui augant, tampa jo santykių su kitais palaikymo būdu ir vadinamas prieraišumo stiliumi.

Mūsų visuomenėje įprasta, kad kūdikiu nuolat besirūpinantis asmuo yra mama. Tačiau juo gali būti ir tėtis, išėjęs vaiko auginimo atostogų ar nuolat su kūdikiu būnanti auklė. Svarbu, kad vaiko gyvenime būtų toks nuolatinis asmuo.

Skirtingi etapai

Prieraišumo vystymasis prasideda labai anksti ir pereina keletą etapų. Pirmieji du vaiko gyvenimo mėnesiai vadinami priešprieraišumo stadija. Tuomet kūdikis rodo įvairius signalus: prisiglaudžia, siekia, seka akimis. Suaugęs kūdikiu besirūpinantis asmuo dažniausiai į tokį elgesį atsiliepia priglausdamas, kalbindamas, rodydamas. Tuo laikotarpiu kūdikis dar neišskiria vieno asmens kaip paties svarbiausio ir į visus jam dėmesį rodančius žmones reaguoja vienodai.

Laikotarpis nuo dviejų iki septynių mėnesių vadinamas prieraišumo vystymosi stadija. Kūdikis pradeda atskirti nuolat juo besirūpinantį asmenį nuo kitų žmonių, todėl pažįstamiems žmonėms lengviau sukelti kūdikio šypseną ar rankų tiesimą, tačiau jis ramiai leidžiasi paimamas ant rankų ir atėjusios aplankyti mamos draugės.

Aiškus prieraišumas būdingas vaikui nuo septynių mėnesių iki dvejų metų. Tuomet jis jau stipriai prisirišęs prie jam artimų asmenų ir jaučia didelį stresą susidarius situacijoms, kai nuo jų atsiskiria. Tokio amžiaus vaikas tampa neramus ir pradeda verkti mamai nuėjus į kitą kambarį arba kai jį pakalbina nepažįstamas žmogus.

Vienų metų amžiaus vaikų mamos dažnai guodžiasi viena kitai, kad nė akimirkos negali atsitraukti nuo savo vaiko, nes šis į tai reaguoja verkimu. Šiuo etapu yra normalu, kad vaikas taip audringai reaguoja į mamos atsitraukimą ir džiaugiasi jai sugrįžus. Mama ir tėtis turėtų nebijoti tokių vaiko reakcijų, nes jos vaikui augant išnyksta. Mamai reikėtų sunerimti, jei vaikas niekaip nereaguoja į jos išėjimą ir nerodo jokių emocijų jai sugrįžus arba yra labai sudirgęs jai sugrįžus, mamai sunku greitai jį nuraminti.

Kai vaikas paauga ir pasiekia dvejų trijų metų amžiaus ribą, jis labiau pajėgia valdyti savo emocijas, suprasti mamos tarimąsi dėl trumpų išsiskyrimų ir ramiai palaukti jos sugrįžtant. Saugaus ir sveiko prieraišumo formavimuisi reikia nuolatinio, ramaus, nuoseklaus suaugusiojo rūpinimosi vaiku. Būtent tas asmuo paremia vaiko norą tyrinėti pasaulį pradėjus šiam vaikščioti: žavisi, džiaugiasi vaiku, padeda tam tikrus veiksmus atlikti jam pačiam, prižiūri, kai šis atsitraukia, taip pat pasitinka džiugiai, kai vaikas sugrįžta, apsaugo, nuramina, jei vaikas išsigąsta, paaiškina, kas vyksta aplinkui.

Būdamas suaugęs, saugiai prisirišęs žmogus susiranda draugų, partnerį, nebijo santuokos ir šeimos gyvenimo.

Nesaugus priešaišumas formuojasi

Vakarų Europos visuomenėse nustatyta, kad apie 60 proc. žmonių turi saugaus prieraišumo (prisirišimo) stilių. Kartais  matome šešerių septynerių metų ir vyresnius vaikus, sunkiai atsitraukiančius nuo savo mamų, nors jau dvejų trijų metų amžiaus vaikas gali atsiskirti ir praleisti tam tikrą laiko dalį be mamos. Apie tokį vaiką paprastai sakoma, kad jis per daug prisirišęs. Jis nėra per daug prisirišęs, jis prisirišęs nesaugiai. Kaip ir nesaugiai prisirišęs tas, kuris rodo, kad jam nereikia tėvų rūpesčio, draugų.

Kaip susiformuoja nesaugus prieraišumas? Kaip ir saugaus prieraišumo stilius, taip ir nesaugus prieraišumas formuojasi esant dar labai ankstyvo amžiaus. Pagrindinės priežastys formuotis nesaugiam prieraišumui yra vaiko užsitęsusi liga, jo audringas temperamentas, mamos liga ir dėl to įvykęs vaiko atskyrimas nuo jos arba mamos charakterio ypatumai.

Jei besirūpinantis vaiku asmuo neatsižvelgia į vaiko poreikius, o įkyriai reikalauja, siūlo, kas, jo manymu, geriausia, kontroliuoja vaiko elgesį ir jo aplinką, vaikas gauna žinią, kad artimi santykiai grėsmingi.

Pavyzdžiui, mama gali reikalauti suvalgyti kotletą, nors vaikas stumia lėkštę nuo savęs, lankyti šokius (nes formuojasi graži laikysena), nors vaikas išsako norą užsiimti imtynių sportu.

Tuomet vaikas pradeda vengti bendravimo ir pasineria į aplinkos tyrinėjimą. Jis slepia savo emocijas nuo kitų žmonių, demonstruoja didelę nepriklausomybę ir pasitikėjimą savo jėgomis. Toks vaikas darželyje, mokykloje gali likti nepastebėtas, nes dažnai žaidžia vienas, yra užsidaręs, bando aplinkiniams sakyti, kad nenori su kitais žaisti ar bendrauti, nes turi sau pačiam įdomios veiklos.

Vėliau, būdamas suaugęs, toks žmogus gali daug pasiekti, nes orientuojasi į sėkmę, rezultatus, arba, atvirkščiai, daug ką daryti lėtai, tačiau nemoka užmegzti ir išlaikyti tarpasmeninių santykių, dažnai būna vienas.

Nesaugus prieraišumas formuojasi ir tada, kai vaiku besirūpinantis asmuo yra ne visada vaikui prieinamas: kartais rodo didelę meilę, glaudžia prie savęs, o kartais atstumia vaiką. Vaikas nesupranta, kodėl taip keičiasi mamos nuotaika ir jos santykis su juo, todėl gali tapti irzlus ilgai besitęsiančiais periodais, kuriuos jam sunku valdyti. Jis turi daug stiprių jausmų, kurių nepajėgia sutalpinti savo viduje. Darželyje, mokykloje toks vaikas ūmiai supyksta, kai pasijaučia atstumtas kitų vaikų ar jo norai ribojami.

Augant jam sunku elgtis savarankiškai, pagal priimtas bendravimo taisykles. Suaugęs toks žmogus siekia artimų santykių, bijo likti vienas, tačiau nemoka sugyventi su kitais, dažnai šalia esančio žmogaus savarankiškumą priima kaip atstūmimą ir reikalauja būti kartu arba grasina nutraukti santykius. Toks bendravimo stilius glumina aplinkinius žmones ir jie gali siūlyti nesaugiai prisirišusiam žmogui ieškoti pagalbos.

Prieraišumo stilius gali kisti nuo nesaugaus į saugesnį, jei vaikas ar suaugusysis su nesaugiu prieraišumo stiliumi savo gyvenime užmezga artimus santykius su saugiai prisirišusiu žmogumi. Šie santykiai gali tapti žinute, kad artumas gydo.