„Visi supranta, kad metro – mitologinė būtybė“, – tikino jis. Tačiau, „Metro sąjūdžio“ asociacijos valdybos pirmininko Juozo Zykaus teigimu, rudenį prasidėsiantys kamščiai atvers Seimo nariams akis.

2016 m. pavasarį žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad metropoliteno Vilniuje idėją imama gaivinti, o gegužės mėnesį Metropoliteno įgyvendinimo įstatymo projektą svarstė Ekonomikos komitetas.

Praėjusį rudenį prie šio klausimo grįžo ir šalies vyriausybė, kuri svarstė, kaip derėtų teisiškai reglamentuoti tokį projektą. Dar praėjusios kadencijos Seimas lapkritį pritarė Metro įgyvendinimo įstatymo projektui, tačiau balsavimas dėl įstatymo priėmimo į darbotvarkę įtrauktas nebuvo – tai padaryti turėjo naujos kadencijos Seimas.

Nėra nė vieno verslo, kuris labdara užsiiminėtų. Jeigu investuotojas stato grynai iš savo pinigų, jis norės, kad atsipirktų tas projektas. Visi nori, kad atsipirktų bent jau per 15–20 metų, niekas nestatys metro nemokamai.

Tačiau gruodžio mėnesį naujasis Seimas nutarė, kad balsavimą reikia išbraukti iš darbotvarkės. Prie jo nebuvo grįžta ir pavasario sesijoje, o Ekonomikos komiteto pirmininkas V. Sinkevičius sako, kad per pastarąjį pusmetį nieko konkretaus neįvyko, ir abejoja, ar prie šio klausimo bus grįžta rudenį.

„Didelio entuziazmo nėra ir visi supranta, kad tas metro – mitologinė būtybė ir yra daug svarbesnių projektų“, – portalui LRT.lt sakė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų frakcijos narys.

„Metro sąjūdžio“ asociacijos valdybos pirmininkas J. Zykus tikisi, kad rudeniniai kamščiai atvers Seimo nariams akis ir rudens sesijoje įstatymas grįš į darbotvarkę. Iniciatyvos dėl to žada imtis ir jis pats. „Visame pasaulyje ilgiausiai trunkantis ir brangiausiai kainuojantis etapas yra politinis apsisprendimas“, – sakė jis.

Jo teigimu, praėjusios kadencijos Seime buvo daugiau nei 100 parlamentarų, kurie buvo susipažinę ir palaikė metro idėją, tačiau iš valstiečių ir žaliųjų tokių yra vos septyni. J. Zykus sako, kad dabar iš viso apie 50 Seimo narių sudaro metropoliteno palaikymo grupę.

Jis jau kurį laiką kalba apie tai, kad yra užsienio investuotojų, susidomėjusių metropoliteno statyba Vilniuje. R. Zykus teigia, kad šį pavasarį buvo susitikęs su Valstiečių ir žaliųjų frakcijos pirmininku Ramūnu Karbauskiu ir pateikė jam pasiūlymą dėl metropoliteno statybos.

„Tame pasiūlyme susirašė 110 visuomenės veikėjų, pusė iš jų – profesoriai, keli akademikai, keli politikai, tokie kaip Aleksandras Abišala ar Gediminas Vagnorius, buvę Seimo nariai, ir tada, kai mes nunešėme R. Karbauskiui, tai jis paklausė, iš kur bus pinigai. Tada aš sukviečiau tų investuotojų atstovus Lietuvoje ir surašėme protokolą, kad toks Honkonge veikiantis fondas ieško, kur investuoti 10 mlrd. eurų, lenkų – pusę milijardo“, – kalbėjo R. Zykus ir pridūrė, kad politinio sprendimo laukia viena prancūzų įmonė bei vokiečių „Siemens“.

O Seimo narys V. Sinkevičius tokius investuotojus vertina nerimtai.

„Kai būna kažkoks investuotojas, visai kitaip viskas vyksta, įsitraukia „Investuok Lietuvoje“ ir pan. Įsivaizduokite, kad ateina „Siemens“ į Lietuvą ir sako: mes norime jums statyti metro. Ar jūs manote, kad R. Šimašius tą pačią minutę nepasirašytų su jais sutarties? Kviečiu realistiškai pažiūrėti į tai“, – skeptiškai apie projektą kalbėjo parlamentaras.

V. Sinkevičius taip pat teigia, kad šiuo metu projektas yra ekonomiškai negyvybingas ir, pagal preliminarius „Investuok Lietuvoje“ skaičiavimus, kelionės kainos būtų labai aukštos, o tai reiškia, kad norint, jog kaina išliktų patraukli keleiviams, Vilniaus savivaldybė būtų priversta padengti dalį kainos dotacijomis.

„Nėra nė vieno verslo, kuris labdara užsiiminėtų. Jeigu investuotojas stato grynai iš savo pinigų, jis norės, kad atsipirktų tas projektas. Visi nori, kad atsipirktų bent jau per 15–20 metų, niekas nestatys metro nemokamai ir nelauks, kad atsipirks per porą šimtų metų. Nebūna tokių investicijų“, – aiškino V. Sinkevičius. Jo manymu, Metropoliteno įgyvendinimo įstatymas nėra pagrindinis projekto stabdis.

Praeitų metų pavasarį „Metro sąjūdžio“ valdybos pirmininkas J. Zykus teigė, kad projektą reikėtų pradėti vystyti kuo greičiau, kol įmanoma gauti Europos Sąjungos fondo paramą. Jis pateikia pavyzdį, kad daugiau nei pusę Varšuvos, Madrido ir Atėnų metropolitenų kainos buvo finansuota būtent ES lėšomis.

Pagal „Metro sąjūdžio“ planą, pirmoji Vilniaus metropoliteno linija turėtų būti tiesiama iš sostinės centro į Pilaitę. Ji, anot J. Zykaus, kainuotų apie pusę milijardo eurų.

Pirmą kartą apie galimybę statyti metropoliteną Vilniuje užsiminta dar 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

Praėjusią savaitę Latvijos vyriausybė pritarė diferencijuoto pajamų mokesčio įvedimui. Nuo 2018-ųjų iki 20 tūkst. eurų per metus uždirbantys Latvijos gyventojai mokės 20 proc. nuo gautų pajamų, uždirbantys tarp 20 ir 55 tūkst. eurų – 23 proc., o 55 tūkst. eurų per metus perkopiančioms pajamoms bus taikomas 31,4 proc. tarifas.

Ligi šiol gyventojų pajamoms buvo taikomas vienas 23 proc. tarifas. Pakils ir mokesčiai pajamoms iš kapitalo bei jo prieaugio. Jie sieks 20 proc. (ligi šiol buvo atitinkamai 20 bei 15 proc.).

Latvijos ekonomikos mokslų daktarė Raita Karnite sako, jog iš pradžių buvo siūloma, kad pajamų mokestis tiesiog būtų sumažintas, tačiau, prasidėjus medikų streikui, vyriausybė pradėjo ieškoti šaltinių sveikatos apsaugos sistemai finansuoti.

„Darbdaviai galų gale nepalaikė šitos mokesčių reformos, nes pažadai, kad pajamų mokesčiai bus mažesni, nebeatitiko tikrovės“, – portalui LRT.lt pasakojo R. Karnite, pridurdama, kad buvo 5–6 pasiūlymai, kaip rasti pinigų sveikatos sistemai bei mažinti pajamų nelygybei.

Progresiniai mokesčiai – vienas iš būsimos mokesčių reformos elementų. Latvijoje taip pat didinami socialinio draudimo mokesčių tarifai, akcizai, be to, keliamas neapmokestinamų pajamų minimumas pensininkams ir kt.

Pajamų nelygybės sumažinimui progresiniai mokesčiai yra geriausias instrumentas, labai tiesioginis.

Išspręstų pajamų nelygybės problemą?

Apie galimybes įvesti progresinius mokesčius kalbama ir Lietuvoje. Gegužės pabaigoje portalas VZ.lt rašė, kad vyriausybės mokesčių sistemos pertvarkos gairėse atsirado vietos didesniam mokesčių progresyvumui.

2015 m. įvesti progresinius mokesčius siūlė socialdemokratas Algirdas Sysas, o 2007 m. buvo laukiama, kad Gedimino Kirkilo vadovaujama vyriausybė pateiks įstatymo pataisas, kurios nuo 2008 m. įvestų progresinius mokesčius.

2008 m. tuometinis finansų ministras Rimantas Šadžius teigė, kad tokia mokesčių sistema galėtų įsigalioti nuo 2009 m. Jis tada taip pat tikino, kad apskritai apie šią idėją kalbama nuo 2002-ųjų. Tiesa, progresinius mokesčius yra siūlę ne tik socialdemokratai, bet ir krikščionys demokratai – šią idėją jie buvo įtraukę į savo Seimo rinkimų programą dar 2000-aisiais. Vis dėlto visos šios nevirto realybe.

VU profesorius ekonomistas, socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėjas R. Lazutka sako, kad progresiniai mokesčiai yra įprastas ir seniai patikrintas įrankis pajamų nelygybei mažinti.

„Lietuvoje [pajamų nelygybė] yra didelė, tai – viena iš esminių problemų, ir dabar jau mažai kas dėl to ima ginčytis. Pajamų nelygybės sumažinimui progresiniai mokesčiai yra geriausias instrumentas, labai tiesioginis“, – portalui LRT.lt teigė ekonomistas.

Jis sakė, kad šiuo metu neturi skaičiavimų, kokie galėtų būti progresinių mokesčių laipteliai Lietuvoje. Jo manymu, Latvija numatomam įsivesti aukščiausiam (31,4 proc.) tarifui kartelė (nuo 55 tūkst. eurų per metus) pakelta gana aukštai ir palies tik nedidelę dalį žmonių. Anot R. Lazutkos, tai rodo latvių atsargumą.

„Jeigu žiūrėtume į kitas šalis, įvairovė yra nemaža, laiptelių būna daug, bet viršutinis tarifas būna nuo vidutinių pajamų, pavyzdžiui, gali būti nuo 1,5 iki 3 vidutinių algų. Reikia visą sistemą žiūrėti, derinti su socialinio draudimo įmokomis, kitais mokesčiais, žiūrėti, kokios pajamos yra apmokestinamos. Kitose šalyse yra gana tipiška, kad bet kokios gyventojų pajamos sudedamos į vieną sumą ir tada skaičiuojami tie laipteliai, o pajamų šaltinis nėra svarbus“, – kalbėjo VU profesorius.

Tačiau progresinių mokesčių idėja nežavi LLRI prezidento Ž. Šilėno. Jo teigimu, šalyse, kurios turi progresinius mokesčius, pajamų nelygybė nelabai skiriasi nuo tų šalių, kuriose yra proporcinis tarifas.

„Kitaip tariant, čia yra labai kvestionuotinas dalykas ar netgi šiek tiek mitas, kad šalyse, kurios turi progresinius mokesčius, yra mažesnė nelygybė. Be to, praktiškai niekas nematuoja, kiek mokesčiai tą nelygybę sumažina. Iš tikrųjų yra labai mažai matavimų, kurie rodo, kiek nelygybė mažėja, jeigu yra vienokie ar kitokie mokesčiai“, – tikino LLRI prezidentas.

Ž. Šilėnas taip pat sako, kad, žvelgiant į seniau darytų tyrimų duomenis, galima teigti, kad Lietuvoje problema yra ne mokesčiai, o išmokos.

„Didžiulius pajamų nelygybės skaičius turime ne tarp dirbančiųjų. Jeigu pažiūrėtume į 29–55 metų dirbančius žmones, tai ten mūsų pajamų nelygybė niekuo nesiskiria nuo Vakarų Europos. Tai rodo, kad jau dabartinė mūsų mokesčių sistema efektyviai veikia. Dideli nelygybės skaičiai tampa tada, kai įtraukiame į šituos skaičiavimus pensininkus. Jeigu įvesi aukštesnį GPM, o pensininkams nuo to niekas nepasikeis, dėl to nelygybė nė kiek nesumažės“, – svarstė pašnekovas.

Solidarumas tarp vargšų

Pajamų nelygybė yra problema ne tarp tų, kurie uždirba labai mažai ir vidutiniokų, o tarp tų, kurie yra vidutiniokai, ir uždirbančių labai daug.

Ž. Šilėno teigimu, progresiniai mokesčiai neatneštų jokios naudos. Jo manymu, reiktų politikų paklausti, ar jie nori, kad mažiau uždirbantys sumokėtų mažiau mokesčių, ar pakelti mokesčius daugiau uždirbantiems.

„Progresyvumas jau dabar yra. Imkime minimalaus ir 1000 eurų atlyginimo pavyzdį. Atlyginimas skiriasi maždaug triskart, o žmonių sumokami mokesčiai skiriasi kelias dešimtis kartų. Pas mus jau dabar minimalų atlyginimą uždirbantis žmogus praktiškai GPM mokesčio nemoka. Progresinis tarifas būtų nei efektyvus, nei sąžiningas“, – sakė Ž. Šilėnas.

Jo teigimu, mažiau uždirbantiems mokesčių naštą Lietuvoje palengvina neapmokestinamas pajamų dydis: „Jeigu siūlytų kas nors minimalų atlyginimą apmokestinti GPM ne 15 proc., o 5 ar 1 proc., tai praktiškai jokios reikšmės neturėtų, nes jau dabar tas, kas uždirba MMA, sumoka, regis, 10 eurų pajamų mokesčio, o po tokios reformos apskritai turbūt nesumokėtų nieko“.

Tuo tarpu VU profesoriaus ekonomisto R. Lazutkos nuomone, neapmokestinamas pajamų dydis problemos iš esmės nesprendžia. „NPD reiškia, kad sumokėtų mokesčių skirtumas yra tarp to, kuris uždirba, tarkime 400, 800 ar 1000 eurų, bet virš tos sumos, kuriai nebetaikomas NPD, ar žmogus uždirba 1500 eurų, ar 15000 eurų, jau NPD nebeveikia“, – primena R. Lazutka.

„Pajamų nelygybė yra problema ne tarp tų, kurie uždirba labai mažai ir vidutiniokų, o tarp tų, kurie yra vidutiniokai, ir uždirbančių labai daug. Jeigu skirstome gyventojus, didžiulė nelygybė yra tarp pirmo penktadalio tų, kurie uždirba daugiausiai, ir tarp antro penktadalio gyventojų. O tarp antro, trečio, ketvirto ir penkto penktadalių nelygybė nėra didelė“, – tęsė pašnekovas.

„Tai čia yra rezervas, kur reikia kreipti dėmesį. Jeigu mes žiūrime į skirtumą tarp skurdžiausių penktadalių, tarp jų nelygybė yra nedidelė, todėl neapmokestinamu minimumu sukuriame solidarumą tarp vargšų ir dar didesnių vargšų“, – portalui LRT.lt kalbėjo R. Lazutka.

Progresiniai gyventojų pajamų mokesčiai, be Lietuvos, nėra įvesti tik keturiose ES narėse – Bulgarijoje, Estijoje, Čekijoje ir Vengrijoje.

Pernai liepą dalis Turkijos kariuomenės pamėgino įvykdyti karinį perversmą ir perimti šalies valdymą. Sukilimo metu žuvo apie 300 žmonių ir daugiau nei 2 tūkst. buvo sužeisti. Po pučo numalšinimo pranešta, kad gyvybės galėjo netekti ir pats prezidentas R. T. Erdoganas, mat sukilėliai skubėjo į jo viešbutį. Tačiau tuomet jam pasisekė – R. T. Erdoganas atostogavo Marmario mieste.

Po sukilimo buvo sulaikyta apie 40 tūkst. žmonių, įskaitant mažiausiai 10 tūkst. karių ir beveik 3 tūkst. teisėjų. Daugiau nei 100 tūkst. žmonių buvo suimti arba atleisti iš darbo dėl įtarimų ryšiais su Fethullah Gulenu – Jungtinėse Valstijose gyvenančiu turkų dvasininku, kurį Turkijos valdžia apkaltino perversmo organizavimu.

Tad kas pasikeitė per pastaruosius metus? Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Regionistikos katedros vedėja S. Rakutienė sako, kad R. T. Erdogano autoritarinis režimas sustiprėjo: „R. T. Erdoganas nepavykusį perversmą išnaudojo kaip priežastį politinės valdžios koncentracijai. Per metus šalyje sustiprėjo politiniai persekiojimai, buvo pakeistas šalies ministras pirmininkas, vyko masiniai suėmimai, masiniai atleidimai viešajame sektoriuje, akademinėse organizacijose ir kitur.“

Ji išskyrė, kad smuko tiek politinių, tiek pilietinių laisvių indeksas, kaip nelaisva įvardijama ir Turkijos žiniasklaida. S. Rakutienės teigimu, valdžios koncentracija istoriškai visada buvo būdinga Turkijai. „Deja, Turkijos politinis modelis, atrodo, labiau panašėja į kitus gretimo regiono azijietiškus valdymo modelius bei tolsta nuo europietiškojo politinio valdymo būdo“, – sakė VDU politologė.

Kad R. T. Erdogano pozicijos stiprėja, sutinka ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius T. Janeliūnas.

„Pagrindinis pokytis – pakeista konstitucija, visa valdymo sistema, kuri įtvirtina prezidentinį valdymą. Tai buvo asmeninis Turkijos prezidento noras koncentruoti valdžią savo rankose, o ne dalytis ja su ministru pirmininku. Daugelis kitų konstitucijos pataisų taip pat buvo skirtos tam, kad galios centras pasislinktų į prezidento pusę“, – kalbėdamas portalui LRT.lt tikino T. Janeliūnas.

Naujos konstitucijos pataisos Turkijoje buvo priimtos referendumu šių metų balandį. Tuomet referendumo rezultatai parodė, kad šalis pasidalinusi į dvi beveik lygias dalis, mat už pataisas balsavo 51 proc. gyventojų.

Netiki, kad situacija pasikeis

Praėjusį sekmadienį vienoje iš Stambulo aikščių susirinko šimtai tūkstančių žmonių, protestuojančių prieš R. T. Erdogano valdžios politiką. Tai buvo finišo tiesioji beveik mėnesį trukusių „teisingumo eitynių“ iš Ankaros į Stambulą. Jas organizavo opozicinė Respublikonų liaudies partija.

Net ir tie keli šimtai tūkstančių protestuotojų vis dėlto yra mažuma, net ir sostinės masteliais tai nėra ta jėga, kuri galėtų iš esmės pakeisti situaciją.

VU TSPMI politologo T. Janeliūno manymu, tokios eitynės rodo, kad Turkijoje yra nemažai politiniais procesais nepatenkintų žmonių, tačiau jis abejoja šios visuomenės dalies galimybėmis kažką pakeisti.

„Tai anaiptol nereiškia, kad ta visuomenės dalis ir opozicija, kuri skatina tokius protestus, yra pajėgios perimti valdžią arba pakeisti dabartinę situaciją. Net ir tie keli šimtai tūkstančių protestuotojų vis dėlto yra mažuma, net ir sostinės masteliais tai nėra ta jėga, kuri galėtų iš esmės pakeisti situaciją“, – tikino T. Janeliūnas.

Pokyčiams perspektyvų nemato ir VDU Regionistikos katedros vedėja S. Rakutienė. „Po to, kai šalyje buvo atlikti tokie masiniai „valymai“ viešosiose institucijose, kol prezidentas R. T. Erdoganas turi kariuomenės ir kritinės piliečių masės palaikymą, vargu ar galimi staigūs pokyčiai“, – sakė ji.

Narystė ES – vis labiau miglota

Turkija dar 1999 m. tapo oficialia kandidate tapti ES nare, tačiau per pastaruosius metus ši galimybė tapo visiškai miglota. Dar rudenį Europos Parlamentas pasmerkė Turkiją už šalyje taikomas represines priemones ir paragino Europos Komisiją ir valstybes nares įšaldyti derybų procesą. Tuo tarpu R. T. Erdoganas praėjusią savaitę pareiškė, kad ES Turkiją tik gaišina.

VDU politologės S. Rakutienės teigimu, siekiant narystės ES, demokratijos užtikrinimas yra vienas iš svarbiausių kriterijų. Ji sako, kad derybos ir taip vyko vangiai, tačiau dabar bus pamiršta ir tai, kas jau buvo pasiekta.

„Nors verta akcentuoti, kad tai nebūtinai susiję su praėjusių metų įvykiais, kurie, žinoma, turėjo įtakos, tačiau ir prieš tai derybos vyko labai vangiai. Derybos su Turkija dėl narystės ES buvo pradėtos 2005 metais, tačiau per tą laikotarpį sugebėta susiderėti tik dėl vieno derybinio skyriaus (mokslo ir tyrimų) ir dar dėl 14 sričių iš 35 buvo pradėta derėtis“, – teigė pašnekovė.

Tačiau S. Rakutienė pabrėžė, kad ES ir Turkijos bendradarbiavimas – neišvengiamai būtinas. „Abi šalys turi galvoti apie naują tarpusavio santykių kūrimo būdą. Turkija ES yra itin svarbi partnerė sprendžiant kaimynystės, ypač pietinės kaimynystės, problemas, vis dar nepasibaigusią pabėgėlių ir migrantų krizę. Tai yra ekonomiškai labai svarbios partnerės, išvysčiusios stiprius ekonominius ryšius, dideles prekybos apimtis, Turkija yra prisijungusi prie ES Muitų sąjungos“, – dėstė VDU Regionistikos katedros vedėja.

ES yra pagrindinė Turkijos prekybos partnerė – Sąjungos šalims tenka 44,5 proc. Turkijos eksporto. ES eksportas į Turkiją sudaro 4,4 proc.

T. Janeliūno manymu, narystės ES perspektyva atsidūrė antrame plane ir R. T. Erdoganui pastaruoju metu rūpėjo nedaug.

„R. T. Erdoganui nebėra tiek svarbu turėti kuo greičiau kažkokių naujų pažadų ar programų dėl integracijos į ES. Aš manau, jis netiki, kad ES galėtų priimti Turkiją artimiausiu metu, todėl pagrindinis uždavinys yra ne integracija, o vidinės politinės valdžios stiprinimas ir stabilumas, įskaitant ir ekonominę situaciją“, – sakė politologas.

Pastaruoju metu pastebimas ir Turkijos santykių su Rusija pagerėjimas. Gegužės pabaigoje pastaroji atšaukė visas sankcijas, kurios buvo pritaikytos po to, kai Turkija numušė rusų lėktuvą. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas taip pat pareiškė, kad santykiai su Ankara grįžo į normalias vėžes.

T. Janeliūnas sako, kad Turkija šioje situacijoje elgiasi pragmatiškai: „Be Rusijos paramos Turkijai yra sudėtinga atkurti, stabilizuoti ekonominę situaciją, nes Rusija yra svarbi Turkijos partnerė ir prekyboje, ir energetinio bendradarbiavimo srityje, rusų turistai yra labai svarbūs Turkijos ekonomikai.“

Jis taip pat įsitikinęs, kad, nors iš NATO šalių perspektyvos stebėti Ankaros ir Maskvos bendradarbiavimą nėra patogu, jis nebus ilgalaikis.

„Turkijai labai sudėtinga kovoti keliais frontais – ir su kurdų separatistais, ir su Sirijos sukilėliais, ir kartu dar turėti priešiškus santykius su Rusija. Bendravimas su Rusija yra grynai iš pragmatinių paskatų, suvokiant, kad šiuo metu pyktis su Maskva yra nenaudinga. Turkija šiuo metu turbūt daug palankiau žiūri į Rusiją nei į JAV, bet ilgoje perspektyvoje nemanau, kad tas bendradarbiavimas bus labai ilgalaikis ir nuoširdus, greičiausiai jis reikalingas šiuo metu, kai R. T. Erdoganui būtina stabilizuoti situaciją“, – svarstė VU TSPMI dėstytojas.

T. Janeliūnas taip pat pridūrė, kad, nors nėra aišku, kaip Turkija elgtųsi Rusijos ir kitos NATO šalies konflikto atveju, formaliai savo įsipareigojimų Aljansui ji nesulaužė.

Tam pritaria ir S. Rakutienė, kuri teigia, kad Turkija yra labai svarbi žaidėja Juodosios jūros regione bei vadinamajame MENA (Vidurio Rytų ir Šiaurės Afrikos šalių) regione. „Jos vaidmuo yra itin reikšmingas sprendžiant vis dar nepasibaigusią pabėgėlių ir migrantų krizę. Šalies patikimumas tarptautinėje erdvėje priklauso nuo to, kaip ji laikosi tarptautinių įsipareigojimų. Ir nors mes regime aiškius pokyčius šalies viduje, stiprinant politinį režimą, o vidaus politinio gyvenimo kryptis nėra tokia, kokią ją norėtų matyti Vakarų šalys, tačiau nėra tokių akivaizdžių pokyčių šalies užsienio politikoje“, – portalui LRT.lt sakė ji.

Turkija šiuo metu neskiria rekomenduojamų 2 proc. BVP gynybai. Vis dėlto šalies kariuomenė – ketvirta pagal dydį tarp NATO šalių.

Taip portalui LRT.lt sako vienas iš tinklo „Caffeine Roasters“ įkūrėjų Nidas Kiuberis. Tuo tarpu ekonomistas Gitanas Nausėda teigia, kad mūsų šalyje kavos kainos yra neadekvačios. „Lietuvoje, matyt, yra nusimušusi kainodara: jei žaliava pinga, tai mes kainų nemažinsime, bet jeigu, neduok, Dieve, žaliava arba kažkokios sąnaudos kyla, tai mes tikrai ilgai netruksime ir savo paslaugą pabranginsime“, – svarsto G. Nausėda.

Prieš dvejus metus nekilnojamojo turto paslaugų įmonė „CB Richard Ellis“ paviešino analizę, detaliai parodančią pragyvenimo lygį įvairiuose pasaulio kampeliuose. Nors pagrindinis CBRE tyrimo objektas buvo nekilnojamojo turto kainos, vienas iš dokumente nurodytų rodiklių – cappuccino kavos puodelio kaina įvairių miestų bei šalių kavinėse.

Anot šios analizės, vidutiniškai cappuccino kavos puodelis Italijoje kainuoja 1,30 euro, Ispanijoje – kiek daugiau nei pusantro euro, o Portugalijoje – kiek daugiau nei eurą.

Tik ką grįžau iš Paryžiaus, ir visur patiekalai kainuoja 16–25 eurus už vieną patiekalą. Tuomet kava yra kaip priedas, už tą kavą galima imti mažiau ir, gaunant didžiulius arbatpinigius, nieko nesitikėti.

Portalo numbeo.com duomenimis, šiuo metu brangiausiai už kavos puodelį moka danai ir islandai, kuriems tenka sukrapštyti vidutiniškai po 4,5 euro. Lietuvoje vidutinė cappuccino kaina siekia 1,93 euro, o Vilniaus mieste – 2,03 euro.

Vienas iš kelių kavinių tinklo „Caffeine Roasters“ įkūrėjų N. Kiuberis teigia, kad tokie kainų skirtumai paaiškinami kavos gėrimo tradicijomis. Anot jo, pietiečiai kavą geria mažais kiekiais, tačiau kelis kartus per dieną.

„Espresso, espresso macchiato, cafe cortado, cafe con leche – visi šie gėrimai yra nuo 30 iki 150 mililitrų. Pasižiūrėjus į espresso ir espresso macchiato, šie gėrimai čia kainuoja tiek pat, kiek Italijoje – eurą. Mes visą laiką laikėmės pozicijos, kad kainodara turi būti demokratiška ir dalis kainų – prieinamos labai didelei masei žmonių“, – kainų skirtumą aiškino N. Kiuberis. – Bet jeigu mes kalbame apie didesnes kavas, pavyzdžiui, mūsų vidutinę cappuccino, ten yra 330 ml, ir kavos tokiais kiekiais jie tiesiog neturi“.

Tuo tarpu „Huracan Coffee“ kavinės tinklo vadovas Vytautas Kratulis pasakoja, kad Italijoje egzistuoja vieno euro fenomenas: „Per pastaruosius tris mėnesius turėjau dvi italų delegacijas, jie man atvėrė akis – italai vieno euriuko dažniausiai nemuša į kasą, tai yra juodi pinigai barmenui į kišenę. Tuomet nemokamas joks PVM ir jokie kiti dalykai“.

„Antras dalykas – iš ko ta įstaiga gyvena. Tik ką grįžau iš Paryžiaus, ir visur patiekalai kainuoja 16–25 eurus už vieną patiekalą. Tuomet kava yra kaip priedas, už tą kavą galima imti mažiau ir, gaunant didžiulius arbatpinigius, nieko nesitikėti“, – įspūdžiais iš svetur dalijosi V. Kratulis.

Kaltas euras?

Vyriausiasis SEB banko ekonomistas Gitanas Nausėda, paklaustas apie kavos puodelio kainą kavinėse, sutinka, kad ji nėra adekvati šalies pragyvenimo lygiui.

„Palyginus tą patį kavos puodelį kažkur Vakaruose, jis kainuoja faktiškai tiek pat, gal net kai kur pigiau, tuo tarpu pajamos žmonių yra 3–4 kartus didesnės“, – kavos kainų lygį komentavo G. Nausėda.

Šiuo metu vidutinis atlyginimas Italijoje (1762 eurai) bei Ispanijoje (1718 eurų) – šalyse, kuriose kavos galima nusipirkti pigiau – yra beveik triskart didesnis nei Lietuvos (645 eurų), tuo tarpu Portugalijoje (846 eurų) – apie 200 eurų didesnis nei mūsų šalyje. Brangiausios kavos šalyse – Danijoje bei Islandijoje – vidutiniai atlyginimai viršija 3 tūkst. eurų.

G. Nausėda sako, kad 2015 m. buvo kavos rinkos kritimas, ir žaliavos kainos tikrai negalėjo būti kavos brangimo veiksniu. Kaip vieną iš kavos brangimo priežasčių ekonomistas įvardija euro įvedimą.

„2015 m. atsirado vadinamasis struktūrinis perteklius kavos rinkoje, kuris numušė kainą, ir 2015-2016 m. jos buvo praktiškai pasiekusios dugną – 1,20 dolerio už 1 svarą kavos. Tai istoriškai žema kaina. Kalbėti apie žaliavų pabrangimą kaip tam tikrą kavos brangimo veiksnį niekaip neišeina, tenka laikyti, kad pagrindinis faktorius buvo euro įvedimas“, – portalui LRT.lt sakė G. Nausėda ir pridūrė, kad prie kainų augimo prisideda ir tai, jog pastaruoju metu didmiesčiuose gana greitai augo žmonių pajamos.

Paklaustas, kokios galėtų būti priežastys, lemiančios, kad Pietų Europoje kavos puodelio kaina yra mažesnė, ekonomistas kaip vieną iš veiksnių įvardija konkurenciją, mat ten – daugiau kavinių. G. Nausėda taip pat mano, kad Lietuvoje yra asimetriška kainodara.

„Lietuvoje, matyt, yra nusimušusi kainodara: jeigu žaliava pinga, tai mes kainų nemažinsime, bet jeigu, neduok, Dieve, žaliava arba kažkokios sąnaudos kyla, tai mes tikrai ilgai netruksime ir savo paslaugą pabranginsime“, – sakė SEB banko ekonomistas.

Arbatpinigių nepalieka

Kavos kaina vartotojui susideda iš daugybės komponentų. Tinklo „Caffeine Roasters“ dalininkas N. Kiuberis patvirtino, kad pačios kavos savikaina nesudaro nė pusės to, už ką sumoka pirkėjas.

„Pati kavos pupelė, kaip pagrindinė žaliava, nes iš jos yra padaromas espresso kaip pagrindas daugumai kavų, pienas, pakuotė, jeigu mes kalbame apie išsinešimą. Jeigu ne, tai turėtų būti priskirti kažkokie kaštai – indaplovė, keramikinis puodelis, kažkokia sudėtinė dalis pačio indo. Tada, žinoma, darbuotojų atlyginimai, visi kavinės kaštai“, – kavos kainodarą aiškina N. Kiuberis.

„Huracan Coffee“ vadovas V. Kratulis teigia, kad susiduria su problema, jog žmonės tokiose kavinėse beveik nepalieka arbatpinigių, dėl to reikia mokėti didesnius atlyginimus.

„Mūsų ganėtinai užimtoje kavinėje, kur per dieną  ateina apytikriai 800 žmonių, pasikeičia gal keturi barmenai. Barmenas mato apie du šimtus žmonių, ir jie visi nori būti aptarnauti, pakalbinti ir kartais 800 žmonių diena baigiasi su 2,50 euro arbatpinigių. Restorane padavėjas iš 200 žmonių gali gauti 200 eurų arbatpinigių, o pas mus iš tiek žmonių išeina  tik euras“, – sako V. Kratulis.

Jis pasakoja, kad jų kavinių tinklas perka ne tik kokybišką kavą, bet ir pieną iš ūkininko, kurį reikia suvartoti per keturias dienas. Anot V. Kratulio, kai kurie kavinių tinklai nori kuo pigesnio pieno, todėl jį vežasi iš Lenkijos. Jis taip pat teigia, kad kavinei papildomus kaštus sudaro ir žmonių mitybos įpročiai.

„Pažiūrėkite, kiek kainuoja veganiškas pienas. Ir veganai reikalauja, kad jų cappuccino kainuotų lygiai tiek pat, kiek kainuoja iš karvės pieno, nors ekologiškas pienas yra daug brangesnis. Pas mus [veganiškas ir paprastas cappuccino] kainuoja tiek pat. Visa tai įeina į kaštus, į kažką turi atsiremti. Nepamirškime, kad ir nuoma paskutiniais metais smarkiai pakilo. Mes persirašėm sutartį su prekybos centru, mums nuomos kainą pakėlė 60 proc.“, – apie kavinės išlaidas kalba „Huracan Coffee“ vadovas.

Ekonomisto G. Nausėdos patalpų nuomos kainų argumentas neįtikina. „Dar galėčiau tokį argumentą priimti, jeigu tik vienas iš tinklų ar keli tinklai kainas padidino, tada gali būti kažkokių mikrosprendimų ar veiksnių, kurie turėjo įtakos to konkretaus tiekėjo kainai, bet toli gražu ne visiems nuoma brango ar kažkokie kiti veiksniai sutrukdė. Tada nori nenori pradedi svarstyti, kad ne tai yra pagrindinė priežastis, o tiesiog buvo pasinaudota situacija“, – portalui LRT.lt kalbėjo G. Nausėda.

Kavą gersime nepriklausomai nuo kainų

Akivaizdu, kad gerti kavą namuose būtų daug ekonomiškiau. Tačiau vienas iš „Caffeine Roasters“ savininkų N. Kiuberis sako, kad kava neatsiejama nuo socializacijos.

„Kavinių kultūra šimtmečiais egzistuoja todėl, kad nuo seno tai labai patrauklus ir geras būdas žmonėms leisti laiką kartu, pasikeisti naujienomis, įspūdžiais, ir viskas yra aplink kavos puodelį. Mano manymu, kavinės visada klestės, žmonės nori susitikti prie kavos gyvai, ir tą padaryti dažniausiai patogu mieste, kažkur kavinėje, o ne namie“, – svarsto jis.

N. Kiuberis mano, kad kavos mėgėjui dabar – aukso amžius, nes kavos pasirinkimas yra labai platus, o kur žmogus kavą gers ir kiek jis galės sau leisti, yra kiekvieno asmeninis reikalas.

„Mes nuo pat pradžių buvome užsibrėžę tikslą demokratizuoti kavos pasaulį ir atidaryti duris į įvairios kokybiškos kavos pasirinkimą, labai neįpareigojant ir sudarant žmogui galimybę pasiimti kavą į parką, autobusą, automobilį ar į pasimatymą su kitu žmogumi“, – portalui LRT.lt teigia N. Kiuberis.

Jo manymu, prie kavinių klestėjimo prisideda ir tai, kad jose bandoma sukurti antrų namų efektą. Jose ne tik galima naudotis internetu, bet ir atsivesti savo augintinį bei sužinoti apie miesto naujienas.

G. Nausėda pritaria, kad kava – socialinio bendravimo elementas, ir jeigu visi pradėtume maltis kavą namuose, ji prarastų šią savo funkciją. Jis taip pat mano, kad žmonės taip išsidėsto prioritetus, kad jie kavą gers nežiūrint to, kokios yra kainos kavinėse.

„Tiekėjai ir pardavėjai, turėdami omenyje, kad tos kavinės, ypač tarp jaunimo, ir toliau liks populiarios, situacija naudojasi ir kainas palaiko gana aukštame lygyje. Galbūt jaunimas atsisakys kokio nors pyragaičio, jeigu jam pinigų nepakanka, bet tikrai neatsisakys kavos puodelio“, – sako ekonomistas.

„Jeigu, nepaisant [kavos] santykinio brangumo, mes vis tiek matome pilnas kavines, vadinasi, niekas čia nepasikeis, prabangos preke kava netampa, ir net jeigu ji tampa brangia preke, mes vis tiek leidžiame sau tai daryti. Nėra taip, kad, jeigu kavos puodelį pabrangino, staiga kavinės ištuštėja ir yra priverstos su savo kainodara kažką daryti. Jie pasitestuoja klientus, pasižiūri, kaip jie reaguoja į kainos padidėjimą, ir jeigu viskas tvarkoje, tai yra garantija, kad kaina tikrai nesumažės, o galbūt ateityje dar kartą padidės“, – tikino G. Nausėda.

Tam pritaria ir 15min.lt portalo tyrimų skyriaus vadovas Šarūnas Černiauskas. „Jei būtų paleista melagingais teiginiais grįsta publikacija, toks žurnalistas turėtų krautis daiktus tą pačią dieną, kai tai paaiškėja“, – teigia jis.

Praėjusią savaitę JAV iš vienos garsiausių žiniasklaidos priemonių CNN pasitraukė trys tyrimų skyriaus žurnalistai. Vienas iš jų – Ericas Lichtblau, kuris 2006 m. gavo prestižinę Pulicerio premiją, skiriamą už geriausius žurnalistikos, literatūros arba muzikos darbus.

Žurnalistai pateikė prašymus atsistatydinti po to, kai CNN tinklalapyje pasirodė straipsnis, kuriame teigiama, kad vienas iš prezidento Donaldo Trumpo bendražygių prieš inauguraciją neva buvo susitikęs su vieno Rusijos investicinio fondo vadovu. Šį straipsnį CNN jau kitą dieną iš portalo pašalino kaip neatitinkantį profesinių standartų, mat jis buvo paremtas tik vienu anoniminiu šaltiniu.

Portalo DELFI vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė teigia, kad jai pasirodė keista, jog tokią patirtį turintys žurnalistai padarė tokią elementarią klaidą ir sako, kad situaciją reikėtų nagrinėti prezidento D. Trumpo ir CNN santykių kontekste.

„Normaliai tokie tekstai CNN praeina trijų skyrių patikrinimą – teisininkų, etikos standartų ir faktų tikrintojų. Šie žurnalistai buvo įspėti neleisti šio teksto, tačiau vis tiek jį išpublikavo. Žurnalistai žino tokį dalyką, kad net jei tu turi informaciją iš kažkokio anoniminio šaltinio, kuriuo labai pasitiki, vis tiek turi ją tikrinti, – portalui LRT.lt sakė M. Garbačiauskaitė-Budrienė. – CNN ir D. Trumpo santykiai nuo pat rinkiminės kampanijos yra labai įtempti, jie konfliktuoja, yra didelė trintis. Kiek žinau, tai nėra pirmi atsistatydinimai arba incidentai, susiję su informacija, kuria pasidalino šios kompanijos žurnalistai.“

Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad D. Trumpas po šio incidento eilinį kartą savo „Twitter“ paskyroje apkaltino CNN melagingų naujienų skleidimu ir spėja, jog žurnalistai atsistatydino nenorėdami toliau eskaluoti konflikto tarp šios žiniasklaidos priemonės ir JAV prezidento.

Tačiau Lietuvos viešojoje erdvėje ši žinia beveik nesulaukė dėmesio. Naujienų portalo 15min.lt tyrimų skyriaus vadovo Š. Černiausko manymu, viena iš to priežasčių – kritęs pasitikėjimas žiniasklaida.

„Yra būrelis žmonių, kuriems galima pasakyti ironišką „ačiū“ už sugriautą pasitikėjimą Lietuvos žiniasklaida. Ir tas žemas pasitikėjimas – viena iš priežasčių, dėl kuri tokios istorijos įdomios tik labai mažai visuomenės daliai“, – sakė žurnalistas.

Jis taip pat sako, kad mūsų šalyje – mažas medijų raštingumas. „Žmonės neskiria pigaus skandalizmo nuo realių tyrimų, jau nekalbant apie tai, kad žiniasklaidoje vis dar pasirodo akivaizdžiai užsakytų publikacijų su išgalvotų žurnalistų vardais, kuriuos didelė dalis auditorijos priima kaip gryną pinigą“, – mintimis dalijosi Š. Černiauskas.

Grėstų atleidimas

Portalo 15min.lt tyrimų skyriaus vadovas Š. Černiauskas sako, kad jis su kolegomis prieš publikavimą stengiasi kruopščiai patikrinti visų istorijų tikslumą. Vis dėlto, jeigu būtų paviešinta neteisinga informacija paremta publikacija, žurnalisto lauktų rimtos problemos.

Yra būrelis žmonių, kuriems galima pasakyti ironišką „ačiū“ už sugriautą pasitikėjimą Lietuvos žiniasklaida. Ir tas žemas pasitikėjimas – viena iš priežasčių, dėl kuri tokios istorijos įdomios tik labai mažai visuomenės daliai.

„Jei būtų paleista melagingais teiginiais grįsta publikacija, pavyzdžiui, kaip buvo „Lietuvos rytui“ su Lietuvos banko istorija, toks žurnalistas turėtų krautis daiktus tą pačią dieną, kai tai paaiškėja. Smulkūs netikslumai – kita situacija. Mes stengiamės visas savo publikacijas prieš publikavimą patikrinti maksimaliai. Jei po to paaiškėja, kad kur nors informacija buvo ne iki galo tiksli, nedelsdami patiksliname“, – kalbėjo žurnalistas.

DELFI vyr. redaktorė M. Garbačiauskaitė-Budrienė taip pat pripažįsta, kad už didelę klaidą galėtų grėsti žurnalisto atleidimas. Ji pabrėžė, kad jų portale tekstai trinami tik labai išskirtiniais atvejais.

„Žinoma, to žurnalisto niekas nepaglostytų ir jis turėtų tą darbą padaryti iki galo. Kaip mes elgtumėmės, ar mes tą istoriją trintume, ar netrintume, priklausytų nuo pačios istorijos. Žurnalistas galėtų gauti ir papeikimą, ir jeigu tai būtų ne pirmas kartas arba labai didelė ar piktybinė klaida, tada galėtų būti ir atleistas“, – teigė M. Garbačiauskaitė-Budrienė.

Žiniasklaida perlenkia lazdą?

Praėjusią savaitę taip pat pasirodė Eurobarometro apklausos duomenys, kad Lietuvoje žiniasklaida pasitiki 46 proc. gyventojų, nepasitiki – 50 proc. ir dar 4 proc. neturi nuomonės. Pagal šį rodiklį Lietuva rikiuojasi 6-oje vietoje visoje Europos Sąjungoje.

Nors ES kontekste mūsų rodikliai gana aukšti, vis dėlto pusė gyventojų nepasitiki šalies žiniasklaida. Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto direktoriaus Deimanto Jastramskio teigimu, tokia apklausa neparodo nei visuomenės, nei žiniasklaidos būklės. Visgi jis įvardija du nepasitikėjimo šaltinius – tai žiniasklaida ir jos turinys bei pati visuomenė.

„Vieni žmonės nepasitiki, nes jie daug žino apie pačią žiniasklaidą ir jos virtuvę, bet tokių žmonių nėra daug. Kiti nepasitiki tiesiog subjektyviai, jiems taip tiesiog atrodo, jie net linkę apibendrinti kažkokius atskirus atvejus arba vertinti stereotipiškai. Gali būti labai įvairių priežasčių, kurios tokiose apklausose dažniausiai nedetalizuojamos“, – sakė D. Jastramskis.

Tuo tarpu M. Garbačiauskaitės-Budrienės nuomone, kritiškas žiniasklaidos vertinimas yra visiškai normalus.

„Auditorija yra nekvaila. Atsiliepia reitingams ir tai, kad žiniasklaida kartais perlenkia lazdą, eskaluodama tam tikras istorijas, kaip nutiko Ramūno Karbauskio ir Gretos [Kildišienės] atveju. Viena iš žiniasklaidos grupių, mano manymu, peržengė etikos ribas. Kažkada žiniasklaida, gal prieš dešimt metų, gal daugiau, mėgavosi beprecedenčiais reitingais, buvo didžiulis pasitikėjimas“, – pasakojo M. Garbačiauskaitė-Budrienė.

Ji taip pat įsitikinusi, kad žiniasklaidos vaidmuo pasauliniame kontekste, kuomet socialinėje medijoje pagreitį įgavo melagingų naujienų sklaida, dabar labai svarbus. „Žiniasklaida tampa paskutiniu, svarbiausiu bastionu, kuris gali tą informaciją patikrinti profesionaliai“, – kalbėjo DELFI vyr. redaktorė.

„R. Šimašiui atsiranda tikras pavojus, nes prie jo vardo, jo gebėjimų vadovauti miestui klijuojasi iki galo nebaigtų darbų, neįvykusių dalykų etiketė“, – teigia jis. Gatvėje kalbintiems vilniečiams kadenciją įpusėjęs miesto meras taip pat įspūdžio kol kas nepaliko.

2015 m. pavasarį R. Šimašius antrajame tiesioginių merų rinkimų ture laimėjo prieš daugiau nei 10 metų prie sostinės vairo stovėjusį Artūrą Zuoką. Tuomet dabartinis Vilniaus meras kartu su Liberalų sąjūdžiu į rinkimus ėjo su šūkiu „Viskas bus gerai“, tačiau pastaruoju metu viešojoje erdvėje akcentuojami ne itin malonūs merui dalykai – ilgai užsitęsęs Vilniaus gatvės remontas bei Gedimino kalno nuošliaužos.

R. Šimašiui atsiranda tikras pavojus, nes prie jo vardo, jo gebėjimų vadovauti miestui klijuojasi iki galo nebaigtų darbų, neįvykusių dalykų etiketė.

Portalo LRT.lt gatvėje pakalbintų vilniečių įsitikinimu, R. Šimašius kol kas yra nepastebimas.

„Vilniuje gyvenu dar tik porą mėnesių, bet pasigendu daugiau konkretumo ir charakterio parodymo. Iš blogų dalykų turbūt labiausiai pastebime Vilniaus gatvę – kad labai ilgai tvarko. O iš gerų – galbūt daugiau kultūros renginių“, – sakė 27-erių iliustratorė Lina.

46-erių muzikantas Donatas kol kas nesusidarė jokio įspūdžio apie Vilniaus merą. „Nieko nei blogo, nei gero negalėčiau pasakyti. Bet gatvių kokybė prastesnė, prie A. Zuoko buvo geriau“, – sakė jis.

Neįsimintinas R. Šimašius ir 64-erių valstybės tarnautojai Ninai: „Tik žinau, kad toks yra, ir viskas“.

Tuo metu teisininkas Linas galvoja, kad dauguma dalykų, kuriuos daro R. Šimašius, – tik šou. „Bent jau jo, kaip mero, darbų nematau, nes jis daugiau vaikosi viešųjų ryšių, o kažkokio labai ryškaus pagyvėjimo, lyginant su A. Zuoku, aš nematau. Tik visokie gražūs atidarymai, kokią nors tują nupjauna – tokie šou. Nesimato veiklumo, realių, paprastam vilniečiui matomų darbų“, – kalbėjo 35-erių vyras.

Neturi kuo pasigirti?

Vytauto Didžiojo universiteto politologo profesoriaus Lauro Bielinio verdiktas toks pats kaip ir pakalbintų vilniečių – anot jo, R. Šimašius buvo nelabai pastebimas.

„Veikimas be didelių, įspūdingų projektų, tačiau tuo pačiu nebuvo padaryta kažkokių didelių klaidų, skandalų. Tai rodo, kad jis sugebėjo mero įvaizdį išlaikyti stabilų“, – portalui LRT.lt kalbėjo politologas.

Kovo mėnesį šalies premjeras Saulius Skvernelis pareiškė, kad vienintelis R. Šimašiaus darbas buvo nupjauta tuja. L. Bielinio teigimu, net ir nesidomintiems miesto reikalais žinoma, kad R. Šimašiaus kadencijos metu buvo sutvarkyta Neries krantinė, o tokie S. Skvernelio pareiškimai skirti viešiesiems ryšiams.

„Nemanyčiau, kad vienai valdžios šakai reikėtų taip kritikuoti didžiausio šalies miesto vadovybės veiksmus. Problemų yra, kaip ir visur, bet vis dėlto miestas gyvuoja, nesustoja, nebuvo kažkokių didelių avarijų“, – teigė VDU profesorius.

Tuo metu viešųjų ryšių agentūros „Nova Media“ vyresnysis partneris A. Katauskas teigia, kad formuojasi R. Šimašiaus, kaip besišypsančio, bet mažai ką nuveikiančio mero, įvaizdis.

„Negalima jo kaltinti dėl visko, bet prie jo „limpa“ ir Vilniaus gatvė, ir Gedimino bokšto kalnas, ir visi kiti pusiau juokingi, pusiau skandalingi įvykiai. Manau, kad visos šios aplinkybės R. Šimašiui labai nepalankios ir tai lemia, kad daugelis iš mūsų pradeda galvoti, ar tikrai Vilniaus miesto meras yra pajėgus įgyvendinti tam tikrus veiksmus. O tai jau pavojinga“, – kalbėjo viešųjų ryšių specialistas.

A. Katausko manymu, R. Šimašius, jei norėtų viešojoje erdvėje formuoti stipraus ir patikimo mero įvaizdį, be sutvarkytų Neries krantinių, kol kas neturi kuo pasigirti: „R. Šimašiui bus sunku rasti kažkokių grandiozinių, didelių projektų, į kuriuos galės besti pirštu, nes visą laiką kritikai sakys, kad tai yra arba ne mero pasiektas rezultatas, arba kad rezultatas galėtų būti geresnis. Prisiminkime kalbas dėl Žalgirio stadiono, nacionalinio stadiono ar dėl vis prastėjančių gatvių.“

Viešųjų ryšių specialistas įsitikinęs, kad nėra labai svarbu, ar tokios problemos kaip vienos gatvės sutvarkymas tiesiogiai liečia žmones, nes jos svarbios kaip simboliai. „Mes kalbame, kad Vilniaus gatvė Vilniaus mieste nesutvarkoma ir Vilniaus meras negali rasti paaiškinimų, kodėl taip yra. Šiame sakinyje triskart paminėjau Vilnių, o tai – labai stipri simbolika. R. Šimašiui atsiranda tikras pavojus, nes prie jo vardo, jo gebėjimų vadovauti miestui klijuojasi iki galo nebaigtų darbų, neįvykusių dalykų etiketė“, – sakė A. Katauskas.

VDU politologas L. Bielinis laikosi nuomonės, kad rinkėjai reaguoja ne į tai, kas svarbu miestui, o į tai, kas įspūdinga.

„O įspūdinga rinkėjui – nupjauta tuja, nes tai gana juokingai atrodo, griūvantis kalnas, nes tai simbolio griuvimas, trūkęs vamzdis su į upę ištekėjusiais nešvarumais – visa tai bus prirašyta merui tarsi tai būtų jo ir jo struktūros darbo pasekmė. Įsigilinę galėtume pamatyti, kad miesto valdžia susijusi su tomis problemomis tik tiek, kad tai yra tame pačiame mieste“, – svarstė pašnekovas.

Nurašyti dar neverta

Kiek daugiau nei prieš metus, po Liberalų sąjūdį (LS) sukrėtusio korupcijos skandalo, partijos pirmininku buvo išrinktas būtent R. Šimašius. Politologo L. Bielinio manymu, šešėlis, krintantis ant LS reputacijos, kenkia ir Vilniaus merui. „Visos problemos, kurios yra šioje partijoje, atsispindi jo politinėje karjeroje ir atsispindės toliau“, – teigė VDU profesorius.

Viešųjų ryšių specialistas A. Katauskas sutinka, kad partijos reputacija nėra pliusas, tačiau jis mano, kad vertinant R. Šimašių viešojoje erdvėje dažniausiai akcentuojamos sostinės mero pareigos.

„R. Šimašius negali atsiremti į stiprią politinę jėgą, bet vis dėlto reikėtų labiau vertinti, kaip jis susitvarko su savo tiesioginėmis pareigomis. Kai yra linksniuojamas viešojoje erdvėje, R. Šimašius mažiau siejamas su Liberalų sąjūdžio problematika, o labiau su Vilniaus miesto problematika ir lyginamas su tuo pačiu A. Zuoku. Manau, kad tai kur kas didesnė žala R. Šimašiui negu LS reputacija“, – portalui LRT.lt komentavo A. Katauskas.

Jis taip pat teigia, kad R. Šimašiaus laukia didelis iššūkis, jeigu jis nori būti perrinktas Vilniaus meru antrai kadencijai. A. Katausko teigimu, rinkėjų lūkesčiai yra dideli ir kelių nupjautų tujų bei sutvarkytos Neries krantinės neužteks. Viešųjų ryšių specialistas mano, kad sostinės vadovui, imantis Gedimino kalno problemos, nereikėtų iniciatyvos atiduoti premjerui S. Skverneliui.

„Kai artėsime link rinkimų, turbūt matysime ir baigtą [remontuoti] Vilniaus gatvę, ir sutvarkytą Gedimino kalną. Jeigu R. Šimašius neatiduos iniciatyvos premjerui, tai jis turės žinučių. Tokių žinučių, nuveiktų darbų sąrašas pakankamai trumpas ir oponentai greičiausiai tinkamai tai išnaudos, nes žiniasklaidoje būna labai daug triukšmo dėl Vilniaus miesto, jis lyginamas su Kaunu. Tad iššūkiai bus milžiniški, bet R. Šimašiaus „nurašinėti“ dar tikrai neverta“, – sakė A. Katauskas.

Politologas L. Bielinis išskyrė tris veiksnius, nuo kurių priklausytų, ar, R. Šimašiui nusprendus siekti antros kadencijos, jis galėtų išlikti mero poste.

„Svarbiausias veiksnys – ar bus realiai stiprių konkurentų, o šiuo metu jų nelabai matome. Antra, ar nesusiformuos iš tikrųjų nuo R. Šimašiaus priklausančių problemų sąrašėlis – problemų, dėl kurių jis arba jo vadovaujama struktūra turėtų būti atsakingi. Trečia, aiškumas pačių rinkėjų galvose, koks turi būti meras ir kokio mero jie norėtų“, – kalbėjo L. Bielinis.

Jau pusmetį didžiausiai pasaulio ekonomikai – JAV vadovauja nekilnojamojo turto magnatas D. Trumpas. Tačiau jo kadencija iki šiol nebuvo labai rami. Prezidentas ir jo aplinka nuolat sukasi žiniasklaidos dėmesio centre dėl įvairiausių skandalų. Bene daugiausiai įtarimų kelia Federalinių tyrimų biuro (FTB) direktoriaus Jameso Comey, tyrusio galimus D. Trumpo aplinkos ryšius su Rusija, atleidimas. Dabar šiai užduočiai atlikti netgi paskirtas specialusis prokuroras Robertas Muelleris.

D. Trumpas taip pat privertė išsižioti ir tarptautinę bendruomenę, kuomet paskelbė, kad JAV traukiasi iš Paryžiaus klimato susitarimo. Tokie akibrokštai, nekonvencinė prezidento komunikacija socialiniame tinkle „Twitter“ ir nuolatinis karas su žiniasklaida, kaltinant ją „netikrų naujienų“ skleidimu, – tokia kol kas buvo D. Trumpo kadencija.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentui Kęstučiui Girniui D. Trumpas palieka prastą įspūdį. „Labai trumpišką – labai chaotišką, labai neveiksmingą, labai konfrontuojantį, ganėtinai tragišką. Jis nepadarė kol kas nė pusės to, ką žadėjo, ir net tarp ištikimiausių rėmėjų jo populiarumas pradeda šiek tiek mažėti“, – portalui LRT.lt sakė politikos apžvalgininkas.

MRU politologė R. Urbonaitė JAV prezidentą vadina neprognozuojamu ir lygina su jo paties įrašais socialiniame tinkle „Twitter“.

„Įspūdis kol kas toks, kaip ir jo „Twitter“ paskyroje paskelbtas naujadaras „covfefe“. Tai reiškia, kad turime prezidentą, kuris labai stebina, ir vienintelis stabilizatorius, kuris neleidžia sakyti, kad yra kažkoks chaosas, yra prezidento komanda, kuria mes pasitikime labiau nei juo pačiu. Jis pats, kaip ir jo tweetai, yra neprognozuojamas“, – komentavo R. Urbonaitė. Ji taip pat mano, kad D. Trumpo rinkimų šūkis ir inauguracinės kalbos akcentas „Pirmiausia Amerika“ („America first“) neturi nieko bendro su realybe.

Kitokios nuomonės yra buvęs Lietuvos ambasadorius JAV, parlamentaras Ž. Pavilionis, kuris sako, kad D. Trumpo valdymas jį pozityviai stebina. Jis taip pat teigia į situaciją labiau linkęs žvelgti iš Lietuvos perspektyvos.

„Pagrindinis nuogąstavimas buvo dėl naujo santykių „perkrovimo“ su Rusija, kuris kol kas tikrai neįvyko. Matydamas ir vidaus politikos tendencijas, kai vykdomi įvairūs tyrimai, manau, kad jie dar labiau vers D. Trumpą rodyti, kad jis nesilaiko meilės Rusijai politikos, tad kol kas viskas krypsta į mums palankią pusę“, – tikino Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų narys.

Apkaltos nesitiki

Gegužę iš FTB direktoriaus pareigų atleistas J. Comey prieš dvi savaites liudijo JAV Senato Žvalgybos komiteto posėdyje. Jis tikino, kad pradėjo užsirašinėti kiekvieną pokalbį su prezidentu D. Trumpu, nes tikėjosi, jog jis meluos. J. Comey liudijimu, per vieną iš pirmųjų jų susitikimų prezidentas paragino jį nutraukti tyrimą dėl Michaelo Flynno, buvusio D. Trumpo patarėjo nacionalinio saugumo klausimais, ryšių su Rusija. M. Flynnas iš prezidento administracijos atleistas dar vasario mėnesį.

VU TSPMI politologo K. Girniaus manymu, atleisdamas FTB direktorių, D. Trumpas pasielgė kvailai, tačiau jokių rimtesnių įrodymų dėl prezidento ryšių su rusų pareigūnais kol kas nėra.

„Dauguma tų kaltinimų nepagrįsti. Tikrina beveik pusmetį, o kad būta konkrečių neteisėtų jo aplinkos ryšių su Rusijos žmonėmis, kol kas neįrodyta. Net ir J. Comey pasakė, kad, kol jis buvo FTB viršininku, pats D. Trumpas nebuvo tiriamas. Sakyti, kad prezidentas arba jo aplinka užsiėmė kažkokia nusikalstama išdavikiška veikla, yra labai sunku“, – komentavo K. Girnius.

Politologas teigia, kad apkaltos tikėtis kol kas nereikėtų ne tik dėl to, kad trūksta svarių įrodymų prieš D. Trumpą, bet ir dėl politinės situacijos, mat respublikonai nenorės iš posto išversti savo partijos prezidento: „Priklauso nuo rinkimų, kurie bus po pusantrų metų. Bet tikimybė, kad demokratai perims Atstovų rūmus, yra labai maža, o kad perimtų Senatą – dar mažesnė. Norint surengti apkaltą, tam turėtų pritarti du trečdaliai senatorių. Aš to nematau.“

K. Girnius prognozuoja, kad neradus svaresnių įrodymų, politinių oponentų tonas švelnės. Jis taip pat D. Trumpą palygino su mažu vaiku, kuris visada gali sau prisikurti nereikalingų problemų.

„D. Trumpas mėgsta tweetinti ir yra kaip mažas vaikas, kuris reikalauja, kad visą laiką būtų gerbiamas ir būtų dėmesio centre. Jis neišvengiamai susikurs naujų skandalų arba laikysis kontraversiškų pozicijų, kurios žmones neramins. Didesnio pastovumo, kol jis bus prezidentu, nebus, nes jis neturi orumo ir rimtumo, kurio dauguma prezidentų ligi šiol turėjo“, – portalui LRT.lt sakė VU TSPMI docentas.

Apkaltos galimybės kol kas nemato ir MRU politologė R. Urbonaitė, nors susidariusią situaciją prilygina kabančiam Damoklo kardui: „Vien mastas tų tyrimų, kuriuos atlieka jau ne viena institucija ir ne viena grupė, turėtų kelti rūpesčių pačiam D. Trumpui. Kol tęsis tyrimai, tol jis šią problemą turės kaip kabantį Damoklo kardą, ir tai toli gražu nesukuria stabilumo.“

Pašnekovė taip pat galvoja, kad didesnių D. Trumpo valdymo pokyčių nereikėtų tikėtis. „Galbūt jis kartais gali sureaguoti į komandos pastabas, bet tai nekeičia žmogaus mąstymo iš esmės ir nekeičia jo įpročių. Tuo labiau kad jo amžius jau toks, kad turbūt sunku jį pakeisti ir pasakyti, kad jam dabar reikia mokytis, nes jis kažko nežino“, – kalbėjo R. Urbonaitė.

Tuo metu parlamentaras Ž. Pavilionis ne tik atmeta apkaltos galimybę, bet ir mano, kad, jeigu kas ir paaiškės iš tyrimų, tai tik Rusijos bandymas įsikišti į demokratinius procesus.

„Manau, kad gali būti išryškinti tam tikri pažeidimai, labiau rodantys visas ribas peržengusį Rusijos elgesį Vašingtone. Tačiau nemanau, kad viskas nueis taip toli, kaip prognozuoja demokratai. Aš galvoju, kad viskas baigsis gausesniu demokratų buvimu būsimajame Kongrese, bus atkurtas tam tikras politinis jėgų balansas bei užkardytas Rusijos veikimas“, – sakė Ž. Pavilionis.

Jis taip pat veda paralelę tarp D. Trumpo ir 9-ame dešimtmetyje JAV vadovavusio Ronaldo Reagano. „Apie R. Reaganą irgi sakė, kad ateina žmogus aktorius, nieko nesuprantantis, bet tas sveikas protas ir Amerikos noras lyderiauti, kuris, beje, sutampa tiek D. Trumpo, tiek R. Reagano atveju, kartais mums išeina į naudą“, – mintimis su portalu LRT.lt dalinosi buvęs Lietuvos ambasadorius Jungtinėse Valstijose.

Taip portalui LRT.lt sako Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto direktorius Deimantas Jastramskis. Jo teigimu, Alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimai buvo svarstyti tik visuomenės sveikatos kampu, o į galimas pasekmes žiniasklaidos rinkai – neatsižvelgta.

Praėjusią savaitę prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė Seimo teiktas Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas, kurios apribos alkoholinių gėrimų prekybą. Taip pat nuo 2018 m. pradžios, neskaitant kelių nereikšmingų išimčių, bus visiškai uždrausta alkoholio reklama.

Reklamos draudimas turės neigiamos įtakos komercinės žiniasklaidos priemonėms – dalį jų pajamų sudaro iš alkoholio reklamos gaunamos lėšos. „Kantar TNS“ duomenimis, alkoholio reklama sudaro tik 1,88 proc. visų reklamos pinigų, tačiau, nepaisant nedidelės procentinės išraiškos, iš rinkos dingtų nuo 5 iki 7 mln. eurų. Anot Žurnalistikos instituto direktoriaus D. Jastramskio, tie keli milijonai – palyginti didelė suma.

Jo teigimu, žiniasklaidos organizacijos pačios neturi didelių svertų kompensuoti kelių milijonų eurų netekties rinkoje, o valdžios institucijos, svarstydamos įstatymo pakeitimus, apie tai nepagalvojo: „Į šiuos įstatymo pakeitimus buvo žiūrima tik kaip į sveikatos politikos dalyką ir nebuvo žiūrima kaip į žiniasklaidos politikos dalyką“, –  sakė D. Jastramskis.

Neteks didelių sumų

Vienas iš didžiųjų Lietuvos naujienų portalų DELFI, įsigaliojus reklamos draudimui, patirs nemažai finansinės žalos. Nors UAB „Delfi“ įmonės direktorius Vytautas Benokraitis tikslių skaičių įvardyti nenorėjo, jo teigimu, įmonė, kuriai priklauso ir keletas žurnalų, praras šimtatūkstantines sumas. Jis sako, kad reklama iš kitų sektorių pajamų šios netekties tikrai nepadengs.

Esame įmonė, turinti savus finansinius tikslus, ir faktas, kad tokie sprendimai, tokie pajamų netekimai gali tiesiogiai daryti įtaką ir pačiam turiniui.

„Šiais laikais mes veikiame ne lokalioje rinkoje, bet globalioje, ir šiuo metu mes konkuruojame ne tik su vietiniais portalais, bet ir su išoriniais – „Google“, „Facebook“, „YouTube“, kurie labai auga reklamos pajamų atžvilgiu, ir čia natūraliai yra didžiausia konkurencija. Rinka ir klientų ratas nesikeičia, o verslai yra linkę netgi emigruoti“, –  situaciją komentavo V. Benokraitis.

Tuo metu  IQ žurnalo redaktorius Ovidijus Lukošius įvardija, jog apie 15 proc. metinių žurnalo pajamų sudaro alkoholio reklama. Jis teigia, kad bet koks pajamų netekimas žiniasklaidos organizacijoms yra skaudus ir teks galvoti, ar ieškoti būdų sutaupyti, ar papildomai užsidirbti.

„Tai galėtų būti konferencijų organizavimas, galbūt bandymas pritraukti papildomų pajamų iš internetinio turinio. Gal atsigaus kita reklamos rinka, kiti reklamos davėjai skirs didesnius biudžetus, ir bus kompensuotos tos netektys. Galbūt bankrutuos keletas konkurentų, tuomet kiti žurnalai galės tikėtis gausesnių pajamų iš reklamos. Aš esu linkęs manyti, kad mums pavyks tas netektis kompensuoti, skiriant daugiau energijos renginiams ar skaitmeninėms platformoms, kurios po truputį pradeda generuoti pajamas“, –  tikino O. Lukošius.

Jis neatmetė tikimybės, kad gali tekti mažinti honorarus autoriams ar komandiruočių kiekį, tačiau sako, jog mažiausia, ko norisi kuriant žurnalistinį turinį, tai – atsisakyti žurnalistų.

UAB „Delfi“ vadovas V. Benokraitis teigia, kad tokia grėsmė, jog prireiks mažinti darbuotojų skaičių, visada yra: „Esame įmonė, turinti savus finansinius tikslus, ir faktas, kad tokie sprendimai, tokie pajamų netekimai gali tiesiogiai daryti įtaką ir pačiam turiniui.“

Jis taip pat mano, jog logiškas sprendimas būtų sekti Estijos pavyzdžiu ir visiškai uždrausti reklamą tik socialiniuose tinkluose. Tokiu atveju nenukentėtų ir internetiniai portalai: „Valdžia, tas pats A. Veryga, nuolat komunikuoja apie tai, kad didžiausią įtaką alkoholio reklama daro jaunimui. Visi suprantame, kad didžiausias jaunimo auditorija yra „Facebook“ platforma. Estijos valdžia mato ir nukreipia sprendimus būtent ten, kur labiausiai skauda“, –  samprotavo „Delfi“ vadovas.

Kompensuos socialine reklama?

Balandžio mėnesį sveikatos apsaugos ministras A. Veryga žadėjo, jog dalį nuostolių, kuriuos žiniasklaidos priemonės patirs uždraudus alkoholio reklamą, bus bandoma kompensuoti socialine reklama iš Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.

„Kalbant apie reklamos draudimą, mes sakome, kad į fondą bus generuojamos papildomos įplaukos iš akcizų tam, kad valstybė žiniasklaidoje pirktų socialinę reklamą. Taip žiniasklaida atgautų dalį prarastų pinigų“, – tuomet LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dėmesio centre“ sakė A. Veryga.

Šiais metais skirta 1,3 mln. eurų fondo lėšų projektams finansuoti. Šios lėšos skiriamos ne vien socialinei reklamai, bet ir kitiems prevenciniams projektams bei moksliniams tyrimams. Todėl socialinė reklama visiškai nepadengtų minėtų 5–7 mln. eurų nuostolių, kuriuos žiniasklaida išankstiniais skaičiavimais patirs uždraudus alkoholio reklamą.

Tokius ministro pažadus V. Benokraitis vadina akių dūmimu, nes jokių diskusijų apie tai nėra. Taip mano ir Žurnalistikos instituto direktorius D. Jastramskis, vadindamas tokius valdžius sprendimus neišmintingais. Anot jo, kol kas nėra jokio mechanizmo ar plano, kaip viskas veiktų. Be to, žiniasklaidos organizacijos pastaruoju metu – finansiškai nusilpusios, todėl valstybei reikėtų pagalvoti apie jų rėmimą.

„Turėjo iš anksto būti ieškoma mechanizmų, kurie realiai galėtų subsidijų aspektu padėti žiniasklaidos organizacijoms. Nemaža dalis reklamos pinigų yra iškeliavusi į pasaulines kompanijas, tokias, kaip „Google“, „Facebook“ bei „YouTube“. Prieš šitą žingsnį žengiant reikėjo galvoti, iš kur ir kokiu modeliu būtų galima subsidijuoti žiniasklaidą, tiesiogiai ar netiesiogiai, per mokesčius ar per tiesiogines subsidijas“, –  kalba D. Jastramskis.

Alkoholio reklamos draudimas įsigalios nuo kitų metų pradžios. Jis bus taikomas visai reklamai, išskyrus informacinius pranešimus, skirtus šio verslo specialistams, alkoholio įmonių pavadinimus ir prekės ženklus iškabose ant jų pastatų ir transporto, Lietuvos transliuotojų programose.

Lietuvoje stažuojasi apie 30 užsieniečių ir išeivijos lietuvių iš įvairiausių pasaulio kampelių. Iki rugpjūčio jaunimas atlieka praktiką įvairiose įstaigose, susipažįsta su lietuviška kultūra. Taip pat Vytauto Didžiojo universiteto rengiamų tarptautinių programų dalyviams tenka mokytis lietuvių kalbos gudrybių.

Užsuka į biblioteką

Tetiana iš Ukrainos oficialiai praktiką atlieka Kauno miesto savivaldybėje, Švietimo ir ugdymo skyriuje. Kijeve gyvenanti mergina teigia, kad atvykti į Kauną jai patarė draugai lietuviai. Ji pasakoja, kad daug laiko praleidžia bibliotekoje, kur mokosi savarankiškai.

"Savivaldybėje jie man neturi beveik jokio darbo, nes nekalbu lietuviškai. Parengiau vieną projektą Pedagogų kvalifikacijos centre. Tai lyg mainų programa – mūsų mokytojai važiuoja dirbti į Lietuvą, o lietuviai – į Ukrainą", – apie savo veiklą pasakojo ukrainietė.

Tetiana tiki, kad taip gali prisidėti prie savo šalies gerovės. "Toks projektas naudingas ukrainiečiams, nes mūsų šalis neturi daug ryšių su kitomis valstybėmis. Tokiu būdu stengiuosi prisidėti prie savo šalies gelbėjimo ir suteikti jai kažką europietiško", – kalbėjo 26-erių mergina.

Ukrainietė dirba dėstytoja, todėl net ir laisvalaikiu eina į biblioteką ir domisi Lietuvos švietimo sistema. Daug laiko Tetiana praleido A.Puškino gimnazijoje.

"A.Puškino gimnazijoje dirba puikios bibliotekininkės, jos man duoda knygų, išverčia lietuvišką literatūrą. Tos mokyklos direktorius papasakojo man apie švietimo sistemą Lietuvoje", – sakė projekto dalyvė.

Sužavėjo Senamiestis

Dėstytoja pasakoja, kad, atvykus į Kauną, gyvenamieji rajonai jai iš pradžių priminė sovietmetį, tačiau Centras sužavėjo: "Kauno senamiestis labai gražus. Čia labai rami vieta. Laisvės al. – nuostabi. Primena Talino ar Rygos senamiesčius."

Tetiana taip pat mano, kad ukrainiečiai ir lietuviai – labai artimi. Šios tautos panašios, jas sieja bendra istorija ir panaši patirtis.

"Man patinka Lietuva – tai europietiška valstybė, bet mus sieja panaši praeitis. Lietuviai ir ukrainiečiai supranta vieni kitus, mes panašiai mąstome. Nesame toli vieni nuo kitų – tereikia kirsti Baltarusiją", – kalbėjo mergina.

Ukrainietę taip pat nustebino Lietuvos technologinė pažanga, palengvinanti kasdienį gyvenimą. "Lietuvoje viską galima atlikti internetu. Galite užsiregistruoti pas gydytoją, sužinoti jo darbo laiką. Galite pažiūrėti autobusų grafiką, stotelėse yra ekranai. Tai labai patogu. Pas mus normalu laukti autobuso 40 minučių", – pastebėjo mergina.

Ukrainiečiai bijo karo

Nuo Kijevo, kur gyvena Tetiana, iki karo zonų Donecke ir Luhanske – apie 600 km. Mergina teigia, kad sulaukia nemažai klausimų dėl to, kas vyksta Rytų Ukrainoje. Anot jos, mėgstama žaisti ukrainiečių patriotiniais jausmais.

"Ukrainiečiai mano, kad kariaujama dėl ukrainiečių saugumo, laisvės. Vyrai nori eiti kariauti, galvodami, kad apgins šeimą. Tai populiariausia nuomonė apie šį karą", – su Ukrainoje vyraujančiomis nuotaikomis supažindino Tetiana.

Mergina taip pat papasakojo istoriją, girdėtą vienos paskaitos metu iš buvusių ATO (Antiteroristinės operacijos) narių: "Sykį jie pagavo rusų pareigūną, kuris pasakė, kad pagrindinis Putino tikslas, dėl kurio jis palaiko šį karą, – naikinti ukrainiečių jaunimą."

Anot Tetianos, vyresnio amžiaus žmonės labiau bijo karo ir nejaučia tokio didelio priešiškumo Rusijai kaip jauni žmonės, kurie buvo pagrindiniai Maidano iniciatoriai.

Ukrainietė taip pat pasakojo, kad kolegijoje, kurioje ji dėsto, mokosi keletas iš karo zonų pasitraukusių studentų: "Jų tėvai pasitraukė į Rusiją, o jaunuoliai pradėjo mokytis Kijeve vieni. Jiems buvo sunku palikti namus, tačiau dabar jie turi valdžios paramą ir galimybę nemokamai studijuoti."

Merginos teigimu, didelė problema yra apgyvendinti iš karo zonų plūstančius žmones, nes valstybė negali suteikti pastogės visiems.

Tetiana pasakojo, kad pragyventi Ukrainoje gana sunku ir neatmetė galimybės, jog ieškodama geresnių gyvenimo sąlygų ateityje gali apsigyventi Lietuvoje. Kainos Ukrainoje išaugo dvigubai, o minimalus atlyginimas – 1 200 grivinų (apie 50 eurų).

"Kijeve turiu du darbus, todėl jaučiuosi pakankamai gerai. Be dėstytojos darbo, taip pat dirbu auklėtoja vaikų darželyje, mokau juos anglų kalbos", – sakė 26-erių ukrainietė.

Kalba lietuviškai

Tetianos bendraamžis Marcelis – vengras. Jis praktiką atlieka žiniasklaidos stebėjimo įmonėje, o universitete mokosi taikomosios lingvistikos. Beveik viso pokalbio metu jis sklandžiai kalbėjo lietuviškai ir tik pritrūkęs žodžių prabildavo anglų kalba.

"Ne pirmą kartą lankausi Lietuvoje. Jau buvau čia du kartus. Vieną semestrą čia studijavau, o paskui grįžau mokytis vasaros kursuose", – apie savo patirtį Lietuvoje kalbėjo Marcelis.

Vengras anksčiau studijavo finougristiką, todėl taip pat šneka ir estiškai. Lietuvių kalbos jis pradėjo mokytis prieš dvejus metus universitete, o vėliau plėsti žinių atvažiavo į Vilnių. Vaikinas pripažįsta, kad kitų užsieniečių, taip gerai kalbančių lietuviškai, dar nematė.

"Važinėdamas po Lietuvą matydavau pavadinimus, skaitydavau, kas parašyta, todėl panorau išmokti lietuviškai", – tikino Marcelis.

Pasak jo, estų kalbą išmokti lengviau, nes ji kilusi iš tos pačios finougrų kalbų šeimos kaip ir vengrų. Taip pat vaikinas sakė, kad jo planuose – suomių ir latvių kalbos.

Marcelį į Lietuvą atvedė orientavimosi sportas, dėl kurio jis atsidūrė Estijoje, o pakeliui turėjo galimybę susipažinti ir su lietuvių kalba. Marcelis pasakojo, kad pažįstamų lietuvių turi jau apie dešimt metų.

Ketvirtadienį keturiuose šalies miestuose Lietuvos kelių policijos tarnyba kartu su Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacija „Transeksta“ organizavo techninę automobilių patikrą.

Tokia akcija vyksta ne pirmą kartą, tačiau šiemet ypatingas dėmesys skiriamas automobilių žibintams – norintieji gali atvykti ir pasitikrinti jų būklę nemokamai. Kauniečiai šią procedūrą gali atlikti K. Baršausko gatvėje esančioje Dainų slėnio stovėjimo aikštelėje.

Akcija prasidėjo 10 valandą ryto ir baigsis 17 valandą. Kol kas Dainų slėnyje daug savanorių nebuvo – iki 11 valandos pasitikrinti savo automobilių žibintų buvo sustoję šeši vairuotojai.

Šioje vietoje eismą stebinčio policijos pareigūno Dariaus Mikšio teigimu, akcijai sutrukdė lietingas oras: „Nestabdome žmonių tokiu lietingu oru. Nenorime sukelti jiems nepatogumų. Jeigu būtų geresnis oras, sustabdytume daugiau automobilių patikrinti.“

Pareigūnas taip pas sakė, jog šios akcijos metu dėl netvarkingų žibintų baudos neišrašomos. Ši akcija – prevencinė, skirta užtikrinti tvarkingą automobilių techninę būklę.

Dainų slėnio punkte šviestuvus tikrinantis mechanikas Simas sakė, jog rimtų problemų su žibintais turėjo vos vienas iš sustojusių automobilių: „Jeigu yra minimalių nesklandumų, kiek įmanoma, mes juos čia pat ir sutvarkome“, – sakė mechanikas.

Automobilių žibintus pasitikrinti gali ir kitų didžiųjų šalies miestų gyventojai – akcija taip pat vykdoma ir Vilniuje, (aikštelė Vilniaus m. kryptimi), Klaipėdoje, išvažiavime iš Jakų žiedo link Šilutės plento, ir Panevėžyje, Taikos alėjos ir Nemuno gatvės aikštelėje.